SĄLYGOS, KAD BŪTUM TIKRAS MUSULMONAS

Žodis „islamas“ arabiškai reiškia „atiduoti savo nafsą, paklusti, pasiekti išsigelbėjimą“, taip pat „taika“. Imamas al-Azamas Abu Chanifa (rachmatullahi alaih) islamą apibrėžė kaip „atsidavimą ir paklusimą Allaho Aukščiausiojo įsakymams“.

Iš to savaime tampa aišku, koks turi būti geras musulmonas. Mokslininkai savybes, kurias turėtų turėti musulmonas, paaiškino taip: geras musulmonas pirmiausia yra švarus ir kūnu, ir siela.

Daugelyje Kilniojo Korano vietų Allahas Aukščiausiasis skelbia: „Aš myliu tuos, kurie švarūs“. Musulmonai neina į mečetes ar namus apsiavę. Jų kilimai ir grindys būna be dulkių ir švarūs. Kiekvienas musulmonas savo namuose turi prausyklą. Jų kūnas, drabužiai ir maistas visada švarūs. Todėl pas juos nėra mikrobų ir ligų.

Tikras musulmonas moka saugoti savo sveikatą. Jis niekada negeria alkoholio, kuris yra charam ir savotiški nuodai. Jis nevalgo kiaulienos, kuri kelia daug pavojų ir žalos ir yra uždrausta, paskelbta charam.

Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) įvairiais būdais gyrė medicinos mokslą. Pavyzdys – Jo žodžiai: „Mokslas yra dviejų rūšių: kūno mokslas ir religijos mokslas“. T. y. sakydamas, kad iš visų mokslų būtiniausi yra religijos mokslas, saugantis sielą, ir sveikatos mokslas, saugantis kūną, Jis įsakė pirmiausia stengtis išlaikyti sielą ir kūną sveikus ir stiprius. Islamas liepia kūno mokslo mokytis anksčiau nei religijos mokslo. Nes visa, kas gera, galima daryti tik tada, kai kūnas sveikas. Mūsų Valdovas Pranašas buvo parašęs laišką Bizantijos imperatoriui Heraklijui ir pakvietęs jį į islamą. Heraklijus atsakė į laišką ir atsiuntė daug dovanų. Viena iš dovanų buvo gydytojas. Atvykęs gydytojas tarė: „Valdove! Imperatorius atsiuntė mane Jums tarnauti. Aš nemokamai gydysiu Jūsų ligonius!“ Mūsų Valdovas Pranašas priėmė pasiūlymą. Jis įsakė duoti gydytojui namą. Kasdien jam nešdavo skanaus maisto ir gėrimų. Slinko dienos ir mėnesiai. Pas gydytoją neatėjo nė vienas musulmonas. Gydytojas susigėdo, atėjo pas Jį ir paprašė leidimo išvykti, sakydamas: „Valdove! Atvykau čia tarnauti. Iki šios dienos pas mane neatėjo nė vienas ligonis. Sėdėjau be darbo, valgiau, gėriau ir ilsėjausi. Dabar norėčiau išvykti“. Mūsų mylimas Pranašas atsakė: „Spręsk pats. Jei liksi ilgiau, musulmonų pareiga – tarnauti savo svečiui ir jį vaišinti. O jei išvyksi – laimingos kelionės! Tik žinok: net jei liktum čia ištisus metus, niekas pas tave neateitų. Nes mano Ashabai neserga! Islamo religija parodė kelią, kaip išvengti ligų. Mano Ashabai labai rūpinasi švara. Jie nieko nevalgo, kol neišalksta, ir pakyla nuo stalo dar neprisisotinę“.

Tuo nenorime pasakyti, kad musulmonas niekada neserga. Tačiau musulmonas, kuris rūpinasi savo sveikata ir švara, ilgai išlieka sveikas. Jis ne taip lengvai suserga. Mirtis yra tiesa. Niekas negali išvengti mirties, ir kiekvienas mirs nuo vienos ar kitos ligos. Tačiau išsaugoti sveikatą iki to laiko įmanoma tik laikantis to, ką liepia islamas, ir švaros. Kaip geras musulmonas rūpinasi kūno švara, taip jis labai rūpinasi ir sielos švara. Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pasakė: „Esu pasiųstas ištobulinti gerąsias savybes ir skleisti pasaulyje gražią dorovę“. Hadise šarif pasakyta: „Iš jūsų aukščiausią imaną turi tas, kurio dorovė (achlakas) gražiausia“. Taigi net imanas matuojamas dorove.

Sielos švara musulmonui yra esminis dalykas. Kas meluoja, sukčiauja, apgaudinėja kitus, engia, daro neteisybę, nepadeda savo tikėjimo broliams, didžiuojasi ir galvoja tik apie savo naudą, negali būti laikomas tikru musulmonu, kad ir kiek garbintų Allahą. Kilni pirmųjų trijų Maun sūros ajatų prasmė yra tokia: „O Mano Pasiuntiny! Ar matei tą, kuris neigia Prisikėlimo dieną, skriaudžia našlaitį ir atima iš jo jo teisę, nepavalgydina vargšo ir neragina kitų daryti vargšui gera?“ Tokių žmonių garbinimas nepriimamas. Islamo religijoje šalintis draudimų eina pirmiau nei vykdyti įsakymus. Tikras musulmonas visų pirma yra visavertis ir tobulas žmogus. Jo veidas šypsosi, jo žodis švelnus, ir jis kalba tiesą. Jis nežino, ką reiškia pykti.

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), pasakė: „Kam duotas švelnumas, tam duotas šio pasaulio ir achirato gėris“.

Musulmonas yra be galo nuolankus. Jis išklauso kiekvieną, kuris į jį kreipiasi, ir kiek gali padeda. Musulmonas yra orus ir mandagus. Jis myli savo šeimą ir savo tėvynę. Hadise šarif pasakyta: „Meilė tėvynei kyla iš imano“.

Kokius Allahas Aukščiausiasis nori matyti Savo tarnus, Jis Kilniajame Korane paaiškina taip: kilni Furkan sūros 63–69 ajatų al-karima prasmė yra tokia: „Rachmano (t. y. Allaho Aukščiausiojo, kuris labai gailestingas Savo tarnams) (dorybingi) tarnai vaikšto žeme nuolankiai ir oriai. Kai neišmanėliai juos užgaulioja, jie atsako jiems maloniais žodžiais, tokiais kaip (ramybė ir saugumas jums), ir tiesumu bei švelnumu šalinasi nuodėmės. Jie praleidžia naktis stovėdami ir darydami sadždą savo Viešpačiui (atlikdami namazą) (ir Jį šlovindami). Jie sako: ‚Mūsų Viešpatie! Atitolink nuo mūsų Pragaro kančią! Jo kančia iš tiesų nuolatinė ir karti. Tai be abejonės bloga vieta ir bloga buveinė‘. Leisdami pinigus, jie nėra nei švaistūnai, nei šykštuoliai; jie laikosi vidurio tarp šių dviejų ir neatima iš nieko jo teisės. Jie nepriskiria Allahui Aukščiausiajam jokio bendrininko ir nesišaukia jokios kitos dievybės šalia Jo. Jie neatima jokios gyvybės, kurią Allahas Aukščiausiasis paskelbė charam. (Jie baudžia tik kaltuosius.) Jie nepaleistuvauja“. Ir 72–74 ajatuose prasme: „Jie neliudija melagingai. Jie šalinasi nenaudingų ir žalingų dalykų. Jei atsitiktinai įsivelia į ką nors nenaudingo ir žalingo arba į tai, ką galima padaryti tik su dideliu vargu, jie nusigręžia ir oriai praeina pro šalį. Kai jiems primenami Allaho Aukščiausiojo ajatai, jie nesielgia kaip akli ir kurti, kurie nemato ir negirdi. Jie meldžiasi sakydami: ‚O mūsų Viešpatie! Dovanok mums iš mūsų žmonų ir vaikų dorų žmonių, kurie būtų mūsų akių džiaugsmas (ir taptų mums gerais įpėdiniais). Padaryk mus vadovais tiems, kurie saugosi priešintis Allahui Aukščiausiajam!’“

Be to, Saf sūros antrojo ir trečiojo ajato al-karima prasmė yra tokia: „O jūs, kurie tikite! Kodėl sakote tai, ko nedarote? Kad sakote padarę tai, ko nedarote, sukelia didelę Allaho rūstybę“. Tai rodo, kad pažadėti tai, ko negali padaryti, ar žadėti tai, ko negali ištesėti, Allaho akyse padaro žmogų blogu.

„Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju: kol žmogus netrokšta savo tikėjimo broliui to, ko trokšta sau, jo imanas nėra tobulas“ Hadisas šarif

Tikras musulmonas labai gerbia savo religiją, savo tėvus, savo mokytojus, savo viršininkus, šalies vadovus ir įstatymus. Jis neužsiima nereikalingais dalykais. Savo laiką jis skiria tik tam, kas naudinga. Jis nežaidžia azartinių žaidimų. Jis nešvaisto savo laiko.

Tikras musulmonas atlieka savo ibadatus. Jis grąžina savo dėkingumo skolą Allahui Aukščiausiajam. Ibadatas atliekamas ne dėl akių ir ne vien tam, kad atsikratytum pareigos. Ibadatas turi būti atliekamas siekiant Allaho Aukščiausiojo palankumo, noriai ir su didele meile Jam. Bijoti Allaho Aukščiausiojo reiškia labai Jį mylėti. Kaip žmogus nenori nuliūdinti to, kurį labai myli, ir bijo tai padaryti, taip ir ibadatas Allahui Aukščiausiajam turi būti atliekamas taip, kad įrodytų mūsų meilę Jam. Malonės, kurias mums suteikė Allahas Aukščiausiasis, yra tokios didelės, kad už jas galime atsilyginti tik labai Jį mylėdami ir garbindami Jį visa širdimi.

Šie ibadatai yra įvairių rūšių. Kai kurie iš jų yra tarp Allaho Aukščiausiojo ir tarno. Galbūt Allahas Aukščiausiasis atleis tiems, kurių ibadatas Jam turi trūkumų. Gerbti kitų teises taip pat yra ibadatas. Tačiau tiems, kurie daro kitiems neteisybę ir yra liekę skolingi už kitų teises, Jis niekada neatleidžia, kol tų teisių savininkai jiems neatleidžia. Hadisuose šarif pasakyta:

„Allahas Aukščiausiasis nerodo gailestingumo tam, kuris nerodo gailestingumo žmonėms“.

„Padėkite ir engėjui, ir engiamajam, sulaikydami neteisybę“.

„Jei devynios dešimtosios pinigų, sumokėtų už marškinius, yra chalal, o viena dešimtoji – charam, Allahas Aukščiausiasis nepriima namazo, atlikto vilkint šiuos marškinius“.

„Musulmonas yra musulmono brolis. Jis nedaro jam neteisybės. Jis skuba jam padėti. Jis nežiūri į jį iš aukšto ir nelaiko jo menkesniu už save. Kenkti jo kraujui, turtui, skaistumui ir garbei yra charam“.

„Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju: kol žmogus netrokšta savo tikėjimo broliui to, ko trokšta sau, jo imanas nėra tobulas“.

„Prisiekiu Allahu: tas, kurio kaimynas nėra saugus nuo jo blogio, neturi imano (t. y. jis nėra tikras muminas)“.

Norint pasiekti laimę, gėrį ir ramybę šiame pasaulyje ir išsigelbėti nuo kančių achirate, būtina daryti du dalykus.

Pirmasis – vykdyti Allaho Aukščiausiojo įsakymus. Antrasis – šalintis to, ką Jis uždraudė. Antrasis yra svarbesnis ir naudingesnis už pirmąjį. Norint visiškai įvykdyti pareigą šalintis draudimų, būtina neperžengti saiko tame, kas mubach, t. y. leistina, ir neperžengti to, kas būtina. Nes kas perlenkia lazdą su tuo, kas mubach, pradės daryti tai, kas abejotina, o abejotina yra arti to, kas charam. Žmogaus nafsas godus kaip gyvulys. Kas vaikšto prarajos pakraščiu, gali į ją nukristi. Islamo mokslininkai yra pasakę: „Kai nusidėjėliai nulenkia galvą, tai mieliau, nei kai įsakymų vykdytojai giriasi“.

Šalintis nuodėmių taip pat yra dviejų rūšių: pirmoji – šalintis draudimų, susijusių su Allaho Aukščiausiojo teisėmis. Antroji – šalintis draudimų, liečiančių tarnų teises. Antroji yra svarbesnė. Nes Allahui Aukščiausiajam nieko nereikia, ir Jis labai gailestingas. O žmonės labai stokoja ir yra šykštūs. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), pasakė:

„Kas yra skolingas už kitų teises, kas palietė kūrinių turtą ir garbę, tegu prieš mirdamas atsiskaito ir atsilygina! Tegu jis neina į achirato dieną, kai pinigai ir turtas neturi jokios vertės, likęs skolingas už kitų teises! Tą dieną ibadatai, kuriuos jis atliko pasaulyje, bus atiduoti tam, kuriam priklauso teisė. Jei jis neturi ibadatų arba jų nebelieka, teisės savininko nuodėmės bus užkrautos jam“. Kartą Allaho Pasiuntinys paklausė tų, kurie buvo su Juo: „Ar žinote, kas yra bankrutavęs?“ Jie atsakė: „Tai tas, kuriam nebeliko nei pinigų, nei kapitalo“. Jis tarė: „Žinokite, kad bankrutavęs yra tas, kuris pasaulyje atliko namazą, pasninkavo ir davė zakiatą, bet plūdo žmones, juos apkalbėjo, prarijo kitų turtą, atėmė gyvybę, mušė ir sužeidė. Achirate jo savabai bus atiduoti tiems, kuriems priklauso teisės, o kai savabų nebeliks, teisių savininkų nuodėmės bus užkrautos jam, ir jis bus įmestas į Pragarą“.

Maktubat antrojo tomo 110-ajame laiške Chazrat Muchammedas Masumas al-Farukis Sarhandis (rachmatullahi alaih) parašė vienam iš savo mokinių: „Padarius nuodėmę, reikia nedelsiant atlikti taubą (atgailauti). Slapta padarytos nuodėmės atgaila turi būti slapta, o viešai padarytos – vieša. Atgailos atidėlioti negalima. Kiraman katibin angelai neužrašo nuodėmės iš karto. Jei atgailaujama, ji visai neužrašoma. Jei neatgailaujama, jie ją užrašo. Džafaras ibn Sinanas (kuddisa sirruhu) pasakė: ‚Neatgailauti dėl nuodėmės – blogiau nei padaryti nuodėmę‘. O kas neatgailavo iš karto, tegu atgailauja prieš mirtį. Negalima atsisakyti varos ir takvos. Takva – nedaryti to, kas aiškiai uždrausta (charam), o vara – nedaryti to, kas abejotina. Šalintis to, kas uždrausta, naudingiau nei daryti tai, kas įsakyta. Mūsų didieji yra pasakę: ‚Ir geri, ir blogi daro gerus darbus. Tačiau tik sidikai, gerieji, šalinasi nuodėmių…’ Hadise šarif pasakyta: ‚Tie, kurie Prisikėlimo dieną pasieks Allaho Aukščiausiojo artumą, yra turintieji varą ir zuhdą‘. (Zuhdas reiškia šalintis pasaulietinių dalykų, kurių nereikia, net jei jie chalal.) Kitame hadise šarif pasakyta: ‚Turinčiojo varą namazas priimamas‘, o dar kitame: ‚Būti su turinčiuoju varą yra ibadatas. Kalbėtis su juo – toks pat savabas kaip duoti išmaldą‘. Dėl tų dalykų, kuriais abejoji, klausk patarimo savo širdies! Nedaryk to, nuo ko tavo širdis sudreba! Nesek savo nafsu!“

„Hikmatas (naudingas žinojimas) susideda iš dešimties dalių. Devynios iš jų – uzlate (atsiskyrime). O viena – mažai kalbėti“ Hadisas šarif

Hadisuose šarif pasakyta: „Darbas, kuris teikia nafsui ramybę, o širdžiai palengvėjimą, yra geras. Darbas, kuris kursto nafsą ir neramina širdį, yra nuodėmė“. „Tai, kas chalal, yra aišku, ir tai, kas charam, taip pat paskelbta. Šalinkitės to, kas abejotina. Darykite tai, ką žinote be abejonės!“ Šie hadisai šarif rodo, kad to, dėl ko abejojama ir kas slegia širdį, daryti nereikia. Tačiau leistina daryti tai, dėl ko nėra abejonių. Hadise šarif pasakyta: „Tai, ką Allahas Aukščiausiasis Kilniajame Korane paskelbė chalal, yra chalal. Tai, ko Jis Kilniajame Korane nepaminėjo, Jis atleidžia“. Susidūrus su kuo nors abejotinu, reikia uždėti ranką ant širdies. Jei širdis neima plakti greičiau, galima tai daryti. Jei ji ima plakti daug greičiau, daryti nereikia. Hadise šarif pasakyta: „Uždėk ranką ant krūtinės! Prie to, kas chalal, širdis rami. Prie to, kas charam, ji daužosi. Jei suabejoji, nedaryk! Nedaryk, net jei religijos žmonės duotų fatvą!“

Kas turi imaną, šalinasi mažųjų nuodėmių, kad neįpultų į didžiąsias. Visus savo ibadatus ir gerus darbus reikia laikyti nepakankamais. Reikia galvoti, kad nevisiškai įvykdei Allaho Aukščiausiojo įsakymus. Abu Muchammedas Abdula ibn Manazilas (kuddisa sirruhu) pasakė: „Allahas Aukščiausiasis paskelbė įvairių rūšių ibadatus. Jis įsakė kantrybę, tiesumą, namazą, pasninką ir atleidimo prašymą (istigfarą) priešaušrio metu. Istigfarą Jis paminėjo paskiausiai. Taip tarnui tapo būtina savo ibadatus ir gerus darbus laikyti nepakankamais ir už juos visus prašyti atleidimo ir malonės“.

Džafaras ibn Sinanas (kuddisa sirruhu) pasakė: „Kai tie, kurie garbina ir daro gerus darbus, laiko save geresniais už nusidedančiuosius, tai blogiau už nusidėjėlių nuodėmes“.

Chazrat Alis Murtaišas (kuddisa sirruhu) kartą po dvidešimtosios kilniojo Ramadano dienos nutraukė itikafą (atsiskyrimą) ir išėjo iš mečetės. Kai jo paklausė: „Kodėl išėjai?“, jis atsakė: „Pamačiau, kad chafizai skaito Kilnųjį Koraną su melodija ir tuo giriasi, todėl negalėjau ten likti“.

Reikia dirbti, kad chalal būdu užsidirbtum pragyvenimui sau ir savo šeimai. Tam būtina verstis prekyba ir amatais. Salaf as-salichin visada taip dirbo ir užsidirbdavo. Yra daug hadisų šarif, kuriuose kalbama apie savabą už chalal uždarbį. Kai Chazrat Muchammedo ibn Salimo paklausė: „Ar mums dirbti ir užsidirbti, ar tik garbinti ir pasikliauti Allahu Aukščiausiuoju (tavakulas)?“, jis atsakė: „Tavakulas buvo Allaho Pasiuntinio chalas (būsena), o dirbti ir užsidirbti buvo Jo (sallallahu alaihi va sallam) suna. Dirbkite ir pasikliaukite Allahu Aukščiausiuoju!“

Abu Muchammedas ibn Manazilas pasakė: „Dirbti ir pasikliauti Allahu Aukščiausiuoju geriau, nei pasitraukti kur nors ir tik garbinti“. Valgant ir geriant reikia laikytis saiko. Nedera valgyti tiek, kad apsunktum. Bet nedera ir taip griežtai laikytis dietos, kad nebegalėtum atlikti ibadatų. Chazrat Šachas Nakšibandas (kuddisa sirruhu), vienas iš didžiųjų aulija, pasakė: „Gerai valgyk ir gerai dirbk!“ Trumpai tariant, viskas, kas padeda atlikti ibadatus ir daryti gera, yra gera ir palaiminta. O tai, kas juos mažina, yra uždrausta. Kiekviename gerame darbe reikia rūpintis savo ketinimu. Jei ketinimas negeras, to darbo daryti nedera.

Reikia šalintis (uzlatas) tų, kurie neseka islamu, ir tų, kurie daro bidatus ir nuodėmes, ir su jais nebendrauti. Hadise šarif pasakyta: „Hikmatas (naudingas žinojimas) susideda iš dešimties dalių. Devynios iš jų – uzlate. O viena – mažai kalbėti“.

Su tokiais žmonėmis reikia susitikti tik tiek, kiek būtina. Pramogų metas – po mirties. Reikia bendrauti su dievobaimingais, tyrais musulmonais, būti jiems naudingam ir semtis iš jų naudos. Nedera švaistyti laiko nereikalingiems, nenaudingiems žodžiams.

Visus – gerus ir blogus – reikia pasitikti šypsantis. Nedera kelti fitnos ir įsigyti priešų. Reikia vadovautis Chafizo Širazio žodžiais: „Draugams reikia sakyti tiesą, o su priešais elgtis šypsantis ir švelniu žodžiu“. Reikia atleisti tiems, kurie prašo atleidimo. Su visais reikia būti geros širdies. Nedera prieštarauti kieno nors žodžiams ir su kuo nors ginčytis. Su visais reikia kalbėti švelniai, o ne šiurkščiai.

Šeichas Abdula Bajalas (kuddisa sirruhu) pasakė: „Tasavufas – tai ne namazas, pasninkas ir naktiniai ibadatai. Tai daryti – kiekvieno žmogaus, kaip tarno, pareiga. Tasavufas – tai neįskaudinti žmonių. Kas tai pasiekia, pasiekė tikslą“.

Kai Chazrat Muchammedo ibn Salimo paklausė, kaip atskirti aulija nuo kitų žmonių, jis atsakė: „Juos galima pažinti iš to, kad jų žodžiai švelnūs, būdas gražus ir veidas šypsosi, kad jų geradarystės gausios, kad kalbėdami jie neprieštarauja, kad atleidžia tiems, kurie prašo atleidimo, ir kad yra gailestingi visiems“.

Abu Achmedas Makaris pasakė: „Futuvatas (kilnumas) reiškia daryti gera tam, kuris tave įžeidė, dovanoti dovanas tam, kurio nemėgsti, ir šypsotis tam, kuris tave vargina“.

Reikia mažai kalbėti, mažai miegoti ir mažai juoktis. Garsus juokas aptemdo širdį. Reikia dirbti, bet atlygio už tai laukti iš Allaho Aukščiausiojo. Reikia rasti džiaugsmą vykdant Jo įsakymus. Kai pasikliauji tik Juo, Jis suteikia viską, ko trokšti. Hadise šarif pasakyta: „Allahas Aukščiausiasis tam, kuris pasikliauja tik Juo, duoda viską, ko jis trokšta, ir visus žmones padaro jo pagalbininkais“.

Jahja ibn Muazas ar-Razis pasakė: „Kiek tu myli Allahą Aukščiausiąjį, tiek visi myli tave. Kiek tu bijai Allaho Aukščiausiojo, tiek visi bijo tavęs. Kiek tarnauji Allahui Aukščiausiajam, tiek visi tampa tavo pagalbininkais. Nesivaikyk savo naudos!“

Abu Muchammedas Abdula Rašis (rachmatullahi taala alaih) pasakė: „Didžiausia uždanga tarp Allaho Aukščiausiojo ir žmogaus yra ta, kad žmogus galvoja apie savo nafsą ir pasikliauja tarnu, kuris toks pat bejėgis kaip jis pats. Reikia galvoti, kaip pelnyti Allaho Aukščiausiojo meilę, o ne žmonių“. Su savo žmona ir vaikais reikia kalbėti švelniai ir jiems šypsotis. Su jais reikia būti tiek, kad atiduotum jiems tai, kas jiems priklauso. Tačiau nedera taip stipriai prie jų prisirišti, kad nusigręžtum nuo Allaho Aukščiausiojo.

Religiniais klausimais nedera tartis su neišmanėliais ir nuodėmingais religijos žmonėmis. Nedera būti su tais, kurie atsidavę šiam pasauliui. Viskame reikia sekti suna ir šalintis bidato. Džiaugsmo valandomis nedera peržengti islamo ribų, o sunkiomis akimirkomis – nustoti tikėtis Allaho Aukščiausiojo pagalbos. Negalima pamiršti, kad šalia kiekvieno sunkumo yra palengvėjimas. Žmogaus būsena neturi keistis nei džiaugsme, nei varge; reikia išlikti tokiam pačiam ir pertekliuje, ir stokoje. Netgi stokoje reikia jaustis gerai, o pertekliuje – nejaukiai. Kintantys įvykiai neturi žmogaus pakeisti.

„Kas turi didelę šeimą ir mažai pragyvenimo, gerai atlieka savo namazus ir neapkalba musulmonų, bus su manimi Prisikėlimo dieną“ Hadisas šarif

Užuot ieškoję kitų klaidų, turėtume pripažinti savo pačių klaidas. Neturėtume laikyti savęs geresniais už jokį kitą musulmoną. Kiekvieną musulmoną turėtume laikyti aukščiau už save. Sutikę musulmoną, turėtume tikėti, kad mūsų laimė gali priklausyti nuo dua, kurią jis už mus pasakys. Tiems, kurie turi teisių į mus, turėtume būti kaip tarnai. Hadisas šarif skelbia: „Musulmonas, kuris daro šiuos tris darbus, turi tobulą imaną: tarnauja savo namiškiams, sėdi kartu su vargšais (ne su elgetomis!) ir valgo kartu su savo tarnais“. Kilniajame Korane šie trys dalykai skelbiami tikinčiųjų žymėmis. Turėtume mokytis Salaf as-salichin elgsenos ir stengtis būti į juos panašūs. Neturėtume blogai kalbėti apie žmogų, kai jo nėra. Turėtume sulaikyti tą, kuris apkalbinėja. (Pasakyti už akių ką nors teisingo apie žmogų, kas jį įskaudintų, jei išgirstų, yra giba, apkalbos. Jei tai, kas pasakyta, yra melas, tai šmeižtas. Abu dalykai yra didžiosios nuodėmės.) Turėtume įprasti atlikti amr bil maruf ir nahj an al-munkar.

Hadisas šarif skelbia: „Žmogus, kuris turi didelę šeimą, bet mažai pragyvenimo, gerai atlieka savo namazą ir neapkalba musulmonų, bus su manimi Prisikėlimo dieną“. Musulmonai padeda savo broliams ir seserims musulmonams ir juos džiugina. Juk mūsų Valdovas Pranašas pasakė: „Musulmonai yra broliai. Jie neskaudina vienas kito ir nesielgia vienas su kitu šiurkščiai. Jei žmogus kuo nors padeda broliui musulmonui, Allahas Aukščiausiasis už tai palengvins jo darbą. Jei žmogus išgelbsti musulmoną iš sunkumo ir taip jį pradžiugina, Allahas Aukščiausiasis išgelbės jį iš sunkumų sunkiausiomis Prisikėlimo dienos akimirkomis. Jei žmogus paslepia musulmono ydą ar klaidą, Allahas Aukščiausiasis Prisikėlimo dieną paslėps jo ydas ir klaidas“. „Kol žmogus padeda savo broliui musulmonui, Allahas Aukščiausiasis padeda jam“.

„Allahas Aukščiausiasis sukūrė kai kuriuos Savo tarnus tam, kad jie patenkintų kitų poreikius ir jiems padėtų. Stokojantieji kreipsis į šiuos (tarnus). Jiems nebus jokios bausmės baimės kitame pasaulyje“.

„Jei žmogus eina padėti savo broliui religijoje kokiu nors reikalu, už kiekvieną žingsnį jis gaus septyniasdešimt savabų, ir daugelis jo nuodėmių bus atleista. Taip tęsis, kol reikalas bus baigtas. Kai reikalas bus baigtas, visos jo nuodėmės bus atleistos. Jei jis mirs tuo užsiimdamas, įeis į Rojų be apklausos“.

„Jei žmogus eina pas valstybės valdžią ir deda visas pastangas, kad jo brolis musulmonas išsivaduotų iš sunkumų ir rastų ramybę, Allahas Aukščiausiasis Prisikėlimo dieną, kai visų kitų kojos slys ant Sirato tilto, padės jam greitai per jį pereiti“.

„Šypsotis savo broliui musulmonui, mokyti jį gerų dalykų, sulaikyti jį nuo blogų darbų, parodyti kelią klausiantiems svetimiesiems, valyti gatves nuo akmenų, spyglių, kaulų ir panašių šlykščių, nešvarių ir žalingų dalykų ir duoti kitiems atsigerti vandens – visa tai yra sadakos rūšys“ Hadisas šarif

„Labiausiai Allahas Aukščiausiasis myli tokį poelgį – pradžiuginti musulmoną duodant jam drabužių ar maisto arba patenkinant kokį kitą jo poreikį“.

„Kai žmogus padaro gerą paslaugą musulmonui, Allahas Aukščiausiasis iš to gero darbo sukuria angelą. Tas angelas nuolat garbina Allahą. Jo garbinimo savabas atiduodamas tam žmogui. Kai tas žmogus miršta ir paguldomas į kapą, angelas ateis prie jo kapo šviesiu ir maloniu veidu. Pamatęs angelą, jis pajus palengvėjimą ir apsidžiaugs. ‚Kas tu esi?‘ – paklaus jis. Atsakymas bus: ‚Aš esu tas gėris, kurį padarei tokiam ir tokiam, ir tas džiaugsmas, kurį įdėjai į jo širdį. Allahas Aukščiausiasis atsiuntė mane šiandien tave pradžiuginti, Prisikėlimo dieną tave užtarti ir parodyti tau tavo vietą Rojuje‘“.

„Dėl savo gražios dorovės žmogus pasieks aukščiausius laipsnius Rojuje. (Savanoriški) ibadatai neleis jam pasiekti šių laipsnių. Blogas būdas nutemps žmogų į giliausias Pragaro bedugnes“. „Kas sveikinasi salamu šypsodamasis, gauna tokį pat atlygį kaip tie, kurie duoda išmaldą“.

„Rojuje yra tokių rūmų, kad juose esantis žmogus gali matyti bet kurią vietą, kurią nori, ir pasirodyti bet kurioje vietoje, kurią pasirenka“. Kai Abu Malikas al-Ašaris (rachmatullahi alaih) paklausė: „Kam bus duotos tokios buveinės?“, mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) atsakė: „Jos bus duotos tiems, kurie kalba švelniai, yra dosnūs ir kurie, kai kiti žmonės miega, mąsto apie Allaho Aukščiausiojo buvimą ir didybę ir karštai Jo meldžia“.

Tikras musulmonas netiki prietarais. Jis neteikia jokios reikšmės tokiems dalykams kaip magija, nelaimę pranašaujantys ženklai, būrimas, užkeikimai ir amuletai, kuriuose yra kitokių užrašų nei iš Kilniojo Korano. Jis taip pat nepaiso mėlynų karoliukų, žvakių statymo ant kapų ir vielos bei siūlų rišimo ant jų ir neleidžia savęs apgauti melagiams, kurie tvirtina darantys karamatus (t. y. antgamtinius dalykus, kuriuos Allahas leidžia įvykti per dievobaimingus ir Jo mylimus žmones). Iš tiesų dauguma šių dalykų atėjo pas mus iš kitų religijų. Didis islamo mokslininkas imamas ar-Rabanis (rachmatullahi alaih) tiems, kurie laukia „karamatų“ iš religijos žmonių, atsako taip: „Žmonės laukia, kad religijos žmonės rodytų karamatus. Kai kurie iš jų galbūt ir nedaro karamatų, bet vis tiek yra arčiau Allaho Aukščiausiojo nei kiti. Didžiausias karamatas – išmokti islamą ir gyventi pagal islamą“.

Kilnusis Koranas liepia visada kalbėti su žmonėmis maloniais žodžiais ir supratingai, net jei jie priklauso kitoms religijoms. Fikho knygose parašyta, kad įskaudinti nemusulmono širdį, į akis pavadinant jį netikinčiuoju ar bedieviu, yra nuodėmė ir kad taip darantysis turi būti nubaustas. Tikslas – visiems parodyti islamo kilnumą. O šis džihadas gali būti vykdomas tik švelniu žodžiu, žiniomis, kantrybe ir imanu. Kas nori ką nors įtikinti kokia nors tiesa, pirmiausia turi pats ja tikėti. O musulmonas niekada nepraranda kantrybės, ir jam niekada nesunku paaiškinti savo tikėjimą. Nėra kitos religijos, kuri būtų tokia aiški ir logiška kaip islamas. Galima lengvai įrodyti, kad ši religija yra vienintelė tikra religija. Trumpai tariant, tikras musulmonas yra tobulas žmogus, apdovanotas visomis gerosiomis savybėmis, orus, dorovingas, švarus ir kūnu, ir siela, vertas pasitikėjimo visais atžvilgiais. Jei visi žmonės priimtų islamą, žemėje neliktų nei blogio, nei apgaulės, nei karo, nei smurto, nei priespaudos. Todėl visų mūsų pareiga – stengtis kiek įmanoma būti tobulais ir tikrais musulmonais ir skleisti islamą po visą pasaulį, aiškinant jo esmę ir smulkmenas.