SEKTI MUCHAMMEDU ALAIHIS-SALAM

Sekti Muchammedu alaihis-salam reiškia eiti Jo keliu. Jo kelias – tai kelias, kurį rodo Kilnusis Koranas. Šis kelias vadinamas Din al-Islam (islamo religija). Norint Juo sekti, pirmiausia reikia turėti imaną (tikėjimą) ir gerai išmokti islamą, paskui atlikti fardus ir vengti to, kas charam, o tada atlikti sunas ir šalintis makruhų. Po viso to reikia stengtis sekti Juo ir tame, kas mubach (leistina). Turėti imaną reiškia pradėti sekti Juo ir įžengti pro laimės vartus.

Allahas Aukščiausiasis pasiuntė Jį kviesti visus pasaulio žmones į laimę ir Saba sūros dvidešimt aštuntajame ajate al-karima prasme paskelbė: „O Mano mylimas Pranaše! Aš siunčiu Tave, kad Tu neštum visiems pasaulio žmonėms džiugią žinią apie amžinąją laimę ir parodytum jiems kelią į šią laimę“.

Pavyzdžiui, kai Juo sekantis žmogus vidury dienos truputį pamiega, tai daug kartų vertingiau, nei daug naktų praleisti garbinant, bet Juo nesekant. Nes Jo palaimintas įprotis buvo daryti „kailulą“, t. y. truputį pamiegoti prieš vidurdienį. O nepasninkauti šventės (Ido) dieną, bet valgyti ir gerti, nes taip liepia Jo religija, yra vertingiau nei daugelio metų pasninkas, kurio religijoje nėra. Zakiatas, duotas vargšams pagal Jo religijos įsakymą, yra kilnesnis ir vertingesnis nei kalno dydžio aukso išmalda, duota savo nuožiūra.

Vieną rytą Chazrat Umaras, Amir al-muminin, atlikęs rytinį namazą džamaatu, apžvelgė džamaatą ir, nepamatęs vieno žmogaus, paklausė apie jį. Ashabai atsakė: „Jis naktimis meldžiasi iki pat ryto. Galbūt dabar jį įveikė miegas“. Amir al-muminin tarė: „Būtų buvę geriau, jei jis būtų miegojęs visą naktį ir atlikęs rytinį namazą džamaatu“.

Nors tie, kurie neseka islamu, kenčia vargus, stengiasi ir atbukina savo nafsą, tai bevertiška ir menka, nes jie tai daro ne pagal islamą. Jei jie už savo pastangas ir gauna kokį atlygį, tai tėra keli pasaulietiniai privalumai. Bet kokia gi viso pasaulio vertė ir reikšmė, kad keli jo trupiniai turėtų kokią nors vertę? Šie žmonės panašūs į tuos, kurie dirba žemą darbą: jie dirba sunkiau ir pavargsta labiau už visus kitus, bet jų atlyginimas, palyginti su darbu, mažesnis už visų kitų. O tie, kurie seka islamu, yra kaip juvelyrai, dirbantys su dailiais brangakmeniais ir brangiais deimantais. Jų darbo nedaug, o uždarbis labai didelis. Kartais viena darbo valanda jiems atneša šimtų tūkstančių metų uždarbį. Taip yra todėl, kad islamą atitinkantį darbą priima Aukščiausiasis Allahas; Jis juo patenkintas, todėl jis Jam labai patinka. Kad taip yra, Jis paskelbė daugelyje Savo Knygos vietų.

Pavyzdžiui, Al Imran sūros trisdešimt pirmajame ajate al-karima Jis prasme skelbia:

„O Mano mylimas Pranaše! Sakyk jiems: ‚Jei mylite Allahą Aukščiausiąjį ir jei norite, kad Allahas Aukščiausiasis taip pat jus mylėtų, sekite manimi! Allahas Aukščiausiasis myli tuos, kurie seka manimi‘“.

Sekti Muchammedu alaihis-salam reiškia vertinti Achkam al-islamija ir juos vykdyti su džiaugsmu ir meile, gerbti ir aukštinti Jo įsakymus ir tai, ką islamas vertina ir aukštai laiko, taip pat islamo mokslininkus ir dorus žmones, stengtis skleisti Jo religiją, o tuos, kurie nenori sekti Jo religija, kuriems ji nepatinka ar nerūpi, laikyti menkais.

„O Mano mylimas Pranaše! Aš siunčiu Tave, kad Tu neštum visiems pasaulio žmonėms džiugią žinią apie amžinąją laimę ir parodytum jiems kelią į šią laimę“ Saba: 28

Aukščiausiasis Allahas nemyli ir nemėgsta nieko, kas neatitinka islamo. Ar gali būti atlyginta už tai, kas nemylima ir nemėgstama? Priešingai, tai užtraukia bausmę. Laimė abiejuose pasauliuose pasiekiama tik ir išimtinai sekant Muchammedu alaihis-salam, kuris yra šio pasaulio ir achirato Valdovas. Norint Juo sekti, būtina turėti imaną, išmokti Achkam al-islamija ir juos vykdyti taip, kaip dera. Išsigelbėti nuo Pragaro achirate lemta tik tiems, kurie seka Muchammedu alaihis-salam. Visi šiame pasaulyje padaryti geri darbai, visi atradimai, visos būsenos ir visi mokslai bus naudingi achirate su sąlyga, kad žmogus eina mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam), keliu. Kitaip kiekvienas geras darbas, kurį daro Allaho Aukščiausiojo Pranašu nesekantieji, lieka šiame pasaulyje ir tampa priežastimi, kad jų achiratas būtų sugriautas. T. y. tai ne kas kita kaip istidradžas (apgaulė gėrio pavidalu). Norint visiškai ir be priekaištų sekti Muchammedu alaihis-salatu vas-salam, reikia Jį visiškai ir be priekaištų mylėti. Tobulos ir brandžios meilės ženklas – šalintis Jo priešų ir nemylėti tų, kuriems Jis nepatinka. Meilėje nėra vietos atlaidumui ir nuolaidžiavimui. Mylintieji tarsi apsėsti savo mylimojo ir nė akimirkai nenutolsta nuo jo įsakymų. Jie negali būti kartu su tais, kurie jiems priešinasi. Dviejų priešybių meilė negali tilpti toje pačioje širdyje. T. y. neįmanoma, kad du priešingi dalykai būtų sujungti (džam az-zidain) vienoje vietoje. Šio pasaulio malonės laikinos ir apgaulingos. Tai, ką turi šiandien, rytoj priklausys kitam. O tai, ką žmogus pasieks achirate, neturi galo ir užsitarnaujama dar šiame pasaulyje. Jei šios kelios gyvenimo dienos praleidžiamos paklūstant Muchammedui alaihis-salam, kuris yra brangiausias žmogus šiame pasaulyje ir achirate, galima tikėtis amžinosios laimės ir begalinio išsigelbėjimo bei išganymo. Kitaip, kol nesekama Juo, viskas yra niekas. Kol nesekama Juo, kiekvienas geras darbas ir kiekviena geradarystė lieka čia; achirate nieko nepasiekiama. Net mažiausias sekimo Juo krislelis daug kartų geresnis už visas šio pasaulio malones ir visą achirato laimę. Žmonijos pranašumas ir garbė – sekti Juo. Musulmonams, norintiems sekti Allaho Pasiuntiniu, pagrindinė sąlyga – priklausyti vienam iš keturių teisingų Ahl as-Sunna mazhabų. Fardas yra tikėti mūsų Valdovu Pranašu, patvirtinti tai, ką Jis atnešė, Jį mylėti ir Jam paklusti, priimti Jo patarimus ir rodyti Jam pagarbą bei garbę. Apie tai Allahas Aukščiausiasis prasme skelbia: „Tad tikėkite Allahu Aukščiausiuoju ir Jo Pasiuntiniu, kuris yra Jo ummi Nabis, ir sekite Juo, kad rastumėte vedimą ir teisingą kelią“.1 Ir: „Kas netiki Allahu Aukščiausiuoju ir Jo Pranašu, (tegu žino,) kad Mes tikrai paruošėme netikintiesiems siautulingą (baisią ir siaubingą) ugnį“.2 Jahja ibn Muchammedas ibn Abdula, Muchammedas ibn Ibrahimas ibn Saidas, Umaija ibn Bustanas ir Muchammedas ibn Ibrahimas ibn Saidas praneša, kad Abu Huraira (radijallahu anhu) perdavė šį hadisą šarif iš Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam). Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pasakė: „Man įsakyta kovoti su žmonėmis (netikinčiaisiais), kol jie paliudys, kad nėra kito dievo, tik Allahas, ir patikės manimi bei tuo, ką aš atnešiau (islamu). Kai jie tai padarys (patikės), jie išgelbės nuo manęs savo turtą ir gyvybę, išskyrus tai, kas yra islamo teisė (t. y. jei musulmonas nusidėjo, jam įvykdoma islamo nustatyta bausmė). O jo atsiskaitymas paliktas Allahui“.3

„Kas paklūsta man, tas paklūsta Allahui Aukščiausiajam. Kas nepaklūsta man, tas nepaklūsta Allahui Aukščiausiajam“ Hadisas šarif

„Kas paklūsta man, tas paklūsta Allahui Aukščiausiajam. Kas nepaklūsta man, tas nepaklūsta Allahui Aukščiausiajam. Kas paklūsta mano įsakymams, tas paklūsta man, o kas nepaklūsta mano įsakymams, tas nepaklūsta man“.

„Kas paklūsta man ir seka tuo, ką aš atnešiau, ir kas nepaklūsta man ir neigia tai, ką aš atnešiau, yra panašioje padėtyje kaip žmogus, kuris pasistatė namą, paruošė daug įvairių gardžių patiekalų (kad surengtų žmonėms didelę puotą) ir pavedė vienam pakviesti žmones į vaišes. Kas priima kvietimą, įeina į namą ir valgo paruoštų patiekalų, kiek nori. O kas nepriima kvietimo, negali įeiti į namą ir negali valgyti paruoštų patiekalų. Namas – tai Rojus (paruoštas dievobaimingiesiems, kurie priėmė Allaho Pasiuntinio kvietimą). Kviečiantysis (pas Allahą Aukščiausiąjį ir į Rojų, pilną Jo malonių) – tai Muchammedas (alaihis-salam). Kas nepaklūsta Muchammedui (alaihis-salam), tas nepaklūsta Allahui Aukščiausiajam. Muchammedas (alaihis-salam) yra Tas, kuris atskiria žmones: tikinčiuosius, kurie Jį patvirtina, ir netikinčiuosius, kurie Jį neigia“.

„Laikykitės mano sunos ir po manęs – Chulafa ar-rašidin (t. y. keturių kalifų, kurie perėmė vadovavimą po mūsų Pranašo) sunos. Laikykitės jos visomis jėgomis ir kruopščiai. Šalinkitės to, kas (į religiją) įvedama vėliau (to, ko nėra Kilniajame Korane, sunoje, idžma al-umma [sutarime, kurį pasiekė gilūs mokslininkai, vadinami mudžtahidais] ir kijas al-fukaha [sunkiame darbe, kurį atlieka fikho mokslininkai, idžtihadu išvesdami taisykles, įsakymus ir draudimus iš Kilniojo Korano ir hadisų šarif; taip išvestose taisyklėse ir principuose]).

Nes visa, kas (į religiją) įvedama vėliau, yra bidatas. O kiekvienas bidatas yra paklydimas“.4

Hadise šarif, kurį apie sekimą Allaho Pasiuntiniu perdavė Anasas ibn Malikas, mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pasakė: „Kas atgaivina mano suną (t. y. ją skleidžia, pats pagal ją gyvendamas), tas atgaivina mane (t. y. išaukština mano garbę ir paskelbia mano įsakymą). O kas atgaivina mane, bus su manimi Rojuje“.

Mūsų Valdovas Pranašas pasakė Bilalui ibn Charisas: „Jei kas nors įveda į islamą sunat al-chasana (tai, kas naudinga ir neprieštarauja islamui bei jam nesipriešina), jis gauna atlygį už ją ir atlygį tų, kurie ją praktikuoja. Jei kas nors įveda į islamą sunat as-saija (tai, kas prieštarauja islamui ar jam priešinasi), jam tenka nuodėmė už ją ir nuodėmės tų, kurie ją praktikuoja“.5

Chazrat Umaras ibn Abdulazizas pasakė: „Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atvėrė gražų kelią, o po Jo kelius atvėrė Jo kalifai. Elgtis pagal Allaho Pasiuntinio suną ir po Jo buvusių Jo kalifų sunas reiškia elgtis pagal Allaho Aukščiausiojo Knygą. Paklusti Allahui Aukščiausiajam ir mūsų Valdovui Pranašui reiškia stiprinti Allaho Aukščiausiojo religiją. Niekas neturi teisės iškraipyti ar pakeisti islamo“. Taip pat neleistina elgtis pagal žodžius tų, kurie priešinasi sunai. Tie, kurie seka mūsų Valdovo Pranašo ir Ashabų al-kiram suna, pasiekė teisingą vedimą. Kas iš jų prašo pagalbos, tas ją gauna. Kas priešinasi palaimintoms sunoms ir pagal jas nesielgia, pasuko kitu keliu nei tas, kuriuo eina musulmonai. Allahas Aukščiausiasis leidžia tokiam žmogui daryti blogus darbus ir įmeta jį į Pragarą. O Pragaras – blogiausia iš visų galutinių buveinių.

Chazrat Achmedas ibn Chanbalas pasakė: „Vieną dieną buvau tarp būrio žmonių. Jie visiškai nusirengė ir įbrido į vandenį. O aš, sekdamas hadisu šarif ‚Kas tiki Allahu Aukščiausiuoju ir achirato diena, tegul neįeina į pirtį (neuždengęs savo aurato)’, nenusirengiau. Tą naktį kažkas sapne man pasakė: ‚O Achmedai! Džiugi žinia tau! Allahas Aukščiausiasis tau atleido, nes sekei Allaho Pasiuntinio suna. Jis padarė tave imamu. Žmonės seks tavimi‘. Kai paklausiau: ‚Kas tu esi?’, jis atsakė: ‚Aš esu Džibrilas‘“. Kas neseka Allaho Pasiuntiniu (sallallahu alaihi va sallam) visuose savo darbuose, negali būti muminas. Jei jis nemyli Jo labiau už savo paties gyvybę, jo imanas nėra tobulas. Jis yra visų žmonių ir džinų Pranašas.

Kiekvienai tautai kiekviename amžiuje sekti Juo yra vadžibas. Kiekvienam muminui būtina padėti Jo religijai, perimti Jo gražią dorovę, dažnai minėti Jo palaimintą vardą, tariant ar girdint Jo vardą su pagarba ir meile tarti salatą ir salamą, ilgėtis išvysti Jo palaimintą veidą ir mylėti bei gerbti Kilnųjį Koraną ir religiją, kurią Jis atnešė.

Jis nekalbėjo iš savo geismų, kiekvienas Jo tyras žodis buvo apreiškimas,
Jis buvo išminties perlų pilnas vandenynas, Jis – dosnumo šaltinis.
Jo kūnas buvo tarp žmonių, bet Jo širdis buvo viena su Jo Bičiuliu,
kiekvieną akimirką Jis rasdavo vienybę daugybėje, Jis – dosnumo šaltinis.
Tebūna salatas ir salamas Jam, Jo šeimai ir Jo bendražygiams,
nes Jis padarė juos Savo bičiuliais, Jis – dosnumo šaltinis.
Ateik, o Haki, pamiršk žmones ir mokykis gražios dorovės iš Tiesos Mylimojo,
nes gražią dorovę Jis gavo iš Tiesos kaip dovaną, Jis – dosnumo šaltinis.
Ibrahimas Hakis Erzurumis

„Labiausiai Allahas Aukščiausiasis myli tą žmogų, kuris mokosi savo religijos ir moko jos kitus. Mokykitės savo religijos iš islamo mokslininkų lūpų!“ Hadisas šarif

Medina al-Munavara [1890]