JO VAIKYSTĖ

Jis atiduodamas žindyvei

Kai mūsų motina Chazrat Amina laikė glėbyje savo palaimintąjį kūdikį, tarsi sumažėjo jos sielvartas dėl vyro Chazrat Abdulos mirties. Motinai devynias dienas žindžius mūsų Valdovą Pranašą, keletą dienų Jį žindė ir Suvaiba Hatun, Abu Lahabo džarija (vergė). Anksčiau Suvaiba Hatun buvo žindžiusi Chazrat Chamzą, o vėliau – Abu Salamą. Chafizas ibn Džazris pasakoja: „Kažkas pamatė Abu Lahabą sapne ir paklausė, kaip jam sekasi. Jis atsakė: ‚Kenčiu kapo kančią, bet kasmet Rabi al-avval mėnesio 12-ąją naktį kančia palengvėja. Palengvėjimą randu čiulpdamas vėsų vandenį, tekantį tarp dviejų mano pirštų. Tą naktį, kai į pasaulį atėjo Allaho Pasiuntinys, mano džarija Suvaiba man pranešė šią džiugią žinią. Taip apsidžiaugiau, kad ją išlaisvinau ir liepiau jai tapti Jo žindyve. Todėl tomis naktimis mano kančia palengvėja‘“. Tuo metu Mekos žmonės turėjo paprotį atiduoti savo vaikus žindyvėms. Vaikai buvo siunčiami į netolimas aukštumas, kur buvo geras oras ir gaivus vanduo, ir kurį laiką gyvendavo pas savo žindyves. To priežastis buvo karštas Mekos klimatas. Kasmet šiuo reikalu į Meką atvykdavo daug moterų. Kiekviena jų pasiimdavo po vaiką žindyti. Užauginusios vaikus ir grąžinusios juos tėvams, jos gaudavo gausų atlygį ir daug dovanų. Tais metais, kai gimė mūsų mylimas Pranašas, kaip ir kasmet, į Meką atvyko daug moterų iš aukštumose gyvenusios Banu Sad genties, norėdamos tapti žindyvėmis. Kiekviena jų jau buvo gavusi po vaiką žindyti. Tarp Mekos apylinkių genčių Banu Sad gentis garsėjo savo garbe, dosnumu, drąsa, nuolankumu ir taisyklinga arabų kalba. Kuraišų didžiūnai dažniausiai norėdavo atiduoti savo vaikus būtent Banu Sad genčiai. Tais metais Banu Sad genties žemėje siautė didelė sausra ir badas. Iš šios genties kilusi Chalima Hatun taip pasakoja apie tą padėtį: „Tais metais vaikščiojau po laukus ir rinkau žolę, ir dėkojau Allahui Aukščiausiajam, kad ją radau. Kartais praeidavo trys dienos, o aš nieko neįsidėdavau į burną. Tokioje padėtyje pagimdžiau vaiką. Iš vienos pusės – badas, iš kitos – gimdymo vargai. Būdavo akimirkų, kai iš bado net negalėdavau atskirti žemės nuo dangaus ir nakties nuo dienos. Vieną naktį užmigau atvirame lauke. Sapne kažkas panardino mane į vandenį, baltesnį už pieną, ir tarė: ‚Gerk šio vandens‘. Gėriau, kol numalšinau troškulį. Tada jis vėl privertė mane gerti. Vanduo buvo saldesnis už medų, ir aš gėriau ir gėriau. ‚Tebūnie tau gausu pieno, o Chalima! Ar mane pažįsti?‘ – paklausė jis. Kai pasakiau, kad nepažįstu, jis tarė: ‚Aš esu tas chamdas (šlovinimas) ir šukras (padėka), kuriuos parodei savo varge. O Chalima! Keliauk į Meką. Ten „Nuras“ taps tavo draugu, ir tu būsi pripildyta palaimų. Niekam nepasakok šio sapno!‘ Pabudusi radau savo krūtis pilnas pieno ir pamačiau, kad visas vargas ir badas mane paliko“. Kadangi tais metais buvo badas, į Meką buvo atvykę daugiau žindyvių nei kitais metais – kad už užmokestį žindytų vaikus ir taip pergyventų sunkius laikus.

„Mes nebuvome sukurti tam, kad žaistume“ Hadisas šarif

Sado sūnų dykuma

Visos skubėjo gauti turtingų šeimų vaikus. Kiekviena iš tų moterų gavo po vaiką. Mūsų mylimo Pranašo jos nenorėjo imti, nes Jis buvo našlaitis; jos manė, kad negaus didelio užmokesčio. Tarp šių moterų buvo ir Chalima Hatun, garsėjusi savo skaistumu, tyrumu, švelnumu, drovumu ir gera dorove. Kadangi gyvulys, kuriuo jie jojo, buvo silpnas, jie į Meką atvyko vėlai. Tačiau šis vėlavimas jiems davė daugiau, nei jie tikėjosi rasti. Kai ji su vyru vaikščiojo po Meką, jie pamatė, kad turtingų šeimų vaikai jau paimti. Tačiau grįžti tuščiomis rankomis jie nenorėjo. Dabar vienintelis jų noras buvo grįžti namo su vaiku.

Galiausiai jie sutiko pagarbą keliantį, labai malonaus veido vyrą. Tai buvo Mekos vadovas Abdulmutalibas. Išklausęs, ko jie nori, jis pasakė, kad jie pasiimtų jo vaikaitį ir kad taip pasieks didelę palaimą ir laimę. Abdulmutalibo šiluma ir nuoširdumas juos traukė. Jie tuoj pat priėmė jo pasiūlymą. Tada pagyvenęs senelis nuvedė Chalimą Hatun į Chazrat Aminos namus.

Chalima Hatun pasakoja: „Kai priėjau prie kūdikio guolio, Jis gulėjo suvystytas ir ramiai miegojo ant žalio šilko apklotėlio, o aplink sklido muskuso kvapas. Apstulbau ir akimirksniu taip Jį pamilau, kad nesiryžau Jo žadinti. Kai uždėjau ranką Jam ant krūtinės, Jis pabudo, pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Mane visiškai sužavėjo ši šypsena. Pagalvojusi, kad Jo motina galbūt neatiduos man tokio gražaus ir palaiminto vaiko, uždengiau Jo veidą ir tuoj pat paėmiau Jį ant rankų. Daviau Jam savo dešiniąją krūtį, ir Jis ėmė žįsti. Daviau kairiąją, bet jos Jis neėmė. Abdulmutalibas atsigręžė į mane ir tarė: ‚Džiugi žinia tau! Nė viena moteris niekada negavo tokios palaimos kaip tu!’1

Atidavusi man savo mylimą kūdikį, Amina Hatun tarė: ‚O Chalima, prieš tris dienas išgirdau balsą, sakantį, kad moteris, kuri žindys tavo sūnų, yra iš Abu Zuvaibo giminės, iš Banu Sad genties‘. Tada atsakiau: ‚Aš esu iš Banu Sad genties, o mano tėvo kunja – Abu Zuvaibas‘“.

Chalima Hatun toliau pasakoja: „Amina Hatun papasakojo man apie daugybę kitų įvykių ir davė patarimų. O aš jai papasakojau apie sapną, kurį sapnavau prieš atvykdama į Meką, ir apie balsus, kuriuos kelyje girdėjau iš dešinės ir iš kairės: ‚Džiugi žinia tau, o Chalima! Tau bus lemta žindyti tą nurą, kuris akina akis ir nušviečia pasaulius‘“.

Chalima Hatun sako: „Pasiėmiau Muchammedą alaihis-salam ir išėjau iš Chazrat Aminos namų. Atėjau pas savo vyrą. Pažvelgęs į mano glėbyje gulinčio kūdikio veidą, ir jis visiškai susižavėjo ir tarė: ‚O Chalima! Niekada anksčiau nesu matęs tokio gražaus veido!‘ O pamatęs palaimas, kurias gavome vos Jį pasiėmę, tarė: ‚O Chalima! Žinok, kad paėmei labai palaimintą ir didžiai vertingą vaiką‘. Aš atsakiau: ‚Prisiekiu Allahu, kaip tik to aš ir troškau, ir mano troškimas išsipildė‘“.

Nuo tos akimirkos, kai Chalima Hatun su vyru išvyko iš Mekos su Muchammedu alaihis-salam, jie ėmė gauti Jo palaimos dalį. Jų silpnas ir lėtas asilas dabar ėjo kaip grynakraujis arabų žirgas. Nors karavanas, su kuriuo jie buvo atvykę, išvyko anksčiau ir buvo toli nutolęs, jie jį pasivijo ir paliko už savęs. Atvykę į Banu Sad žemę, jie sulaukė iki tol neregėto pertekliaus ir palaimos. Jų gyvulių, anksčiau davusių mažai pieno, tešmenys buvo pilni iki kraštų. Tai matę kaimynai stebėjosi ir aiškiai suprato, kad tai vyksta dėl vaiko, kurį jie pasiėmė žindyti. Mūsų Valdovas Pranašas žindė tik dešiniąją Chalimos Hatun krūtį.

„Nė vienas mano protėvis nėra paleistuvavęs. Allahas Aukščiausiasis mane kildino iš dorų, gerų tėvų ir tyrų motinų“ Hadisas šarif

Kairiąją Jis palikdavo Savo pieno broliui. Dviejų mėnesių Jis ėmė ropoti. Trijų mėnesių Jis galėjo stovėti, o keturių mėnesių vaikščiojo įsikibęs į sienas. Penkių mėnesių Jis vaikščiojo, o šeštą mėnesį ėmė greitai eiti. Septynių mėnesių Jis galėjo nueiti visur. Aštuntą mėnesį Jo kalba buvo suprantama, o devynių mėnesių Jis kalbėjo visiškai aiškiai. Dešimtą mėnesį Jis pradėjo šaudyti iš lanko.

Chalima Hatun pasakoja: „Kai Jis pradėjo kalbėti, pirmiausia ištarė: ‚La ilaha illallahu vallahu akbar. Valchamdu lillahi Rabbil alamin‘. Nuo tos dienos Jis į nieką neištiesė rankos, neištaręs Allaho Aukščiausiojo vardo. Niekada nieko nevalgė kairiąja ranka. Pradėjęs vaikščioti, Jis laikėsi atokiai nuo vietų, kur žaidė vaikai, ir jiems sakydavo: ‚Mes nesukurti tam‘. Kasdien Jį apgaubdavo nuras, panašus į saulės šviesą, ir vėl atsitraukdavo. Jis kalbėdavosi su mėnuliu, ir kai Jis rodydavo į jį, mėnulis judėdavo“.

Dėl sausros jie labai kentėjo ir vienu metu išėjo melsti Allahą Aukščiausiąjį lietaus. Eidami melstis, jie pasiėmė su savimi Muchammedą alaihis-salam ir dėl Jo gavo daug lietaus ir palaimos. Chalima Hatun pasakoja: „Kai Muchammedui alaihis-salam suėjo dveji metai, nujunkiau Jį. Tada su vyru išvykome į Meką grąžinti Jį motinai. Tačiau dėl Jo buvome gavę tiek palaimos, kad mums buvo labai sunku su Juo išsiskirti ir nebematyti Jo palaiminto veido. Papasakojau Jo motinai, koks Jis. Amina Hatun tarė: ‚Mano sūnus turi didelę garbę (šaną)’. Aš pasakiau: ‚Prisiekiu Allahu, niekada nemačiau nieko palaimintesnio už Jį‘. Tada, sugalvojusi daug dingsčių, prašiau Aminos Hatun, kad Jis dar kiek pabūtų pas mus. Ji mūsų neatstūmė ir leido Jam pasilikti ilgiau. Su Juo grįžome į savo gentį. Taip mūsų namai prisipildė palaimos, ir mūsų turtas, mūsų daiktai ir mūsų garbė pagausėjo. Gavome nesuskaičiuojamų palaimų“.2

Debesis virš Jo palaimintosios galvos

Chalima Hatun pasakoja: „Vieną dieną Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) manęs paklausė: ‚Dieną nematau savo brolių ir seserų. Kodėl taip yra?’ Atsakiau: ‚Jie eina ganyti avių. Namo grįžta tik vakare‘. Tada Jis tarė: ‚Išsiųsk mane kartu su jais. Aš irgi noriu ganyti avis‘. Sugalvojau daug dingsčių ir išsiteisinimų. Galiausiai sutikau, kad Jis būtų patenkintas.

Kitą dieną sušukavau Jo palaimintuosius plaukus, aprengiau Jį ir išleidau kartu su Jo pieno broliais ir seserimis.

Keletą dienų Jis eidavo su jais. Vieną dieną, kai Jo pieno sesuo Šaima grįžo iš laukų, paklausiau jos: ‚Kur mano sūnus Muchammedas, mano akių šviesa?‘ Ji atsakė: ‚Jis dykumoje‘. Kai paklausiau: ‚Kaip mano brangusis pakelia dykumos karštį?’, Šaima atsakė: ‚O mamyte! Niekas Jam negali pakenkti. Nes virš Jo palaimintosios galvos yra debesis, kuris nuolat juda kartu su Juo ir saugo Jį nuo saulės karščio‘. Kai pasakiau: ‚Ką tu sakai? Ar tai, ką pasakoji, tikrai tiesa?’, ji prisiekė. Tik tada nusiraminau.

Jo palaimintosios krūtinės perskrodimas (Šak as-sadr)

Kitą dieną, apie vidurdienį, pas mane atėjo Jo pieno brolis Damra ir tarė: ‚Mama! Skubėk!… Mudu su mano broliu kuraišu ganėme avis. Staiga atėjo trys žaliai apsirengę asmenys. Jie atskyrė mano brolį nuo mūsų ir nusivedė į kalną. Paguldė Jį ant nugaros ir peiliu perpjovė Jam pilvą. Kai ėjau tau pasakyti, jie dar tebebuvo ten. Nežinau, ar mano brolis gyvas, ar ne‘. Toliau Chalima Hatun pasakoja taip: Mane apėmė panika. Nuskubėjome ten ir pamatėme Jį. Tuoj pat pabučiavau Jo palaimintąjį veidą ir galvą ir tariau: ‚O mano akių šviesa! O mano sūnau, gailestingume pasauliams! Kas tai? Kas Tau nutiko? Kas Tave nuskriaudė?‘

Jis atsakė: ‚Išėjęs iš namų, pamačiau du žaliai apsirengusius asmenis. Vienas laikė sidabrinį ąsotį, o kitas rankoje turėjo žalio smaragdo dubenį. Dubuo buvo pilnas kažko baltesnio už sniegą. Jie nusivedė mane į kalną. Vienas paguldė mane ant nugaros. Man žiūrint, jis perskrodė mano krūtinę iki bambos. Nejaučiau jokio skausmo. Jie įkišo ranką ir išėmė tai, kas buvo viduje. Nuplovė tai tuo baltuoju ir įdėjo atgal. Tada vienas tarė kitam: „Kelkis, dabar aš atliksiu savo tarnystę“, ir, įkišęs ranką, išėmė mano širdį. Jis perskyrė ją pusiau, išėmė kažką juodo ir išmetė. Ir tarė: „Tai buvo šėtono dalis Tavo kūne. Mes ją išėmėme ir išmetėme. O Allaho Aukščiausiojo mylimasis! Apsaugojome Tave nuo vasvasos3 ir šėtono klastos“. Tada jie pripildė mano širdį kažkuo švelniu ir minkštu, ką turėjo su savimi. Užantspaudavo ją nuro antspaudu. Iki šiol jaučiu to antspaudo vėsą visuose savo sąnariuose. Kai vienas iš jų uždėjo ranką ant perskrostos vietos, žaizda užgijo. Tada mane pasvėrė su dešimčia mano ummos žmonių – buvau sunkesnis. Pasvėrė su tūkstančiu žmonių – vis tiek buvau sunkesnis. Tada vienas iš jų tarė kitam: „Liaukis Jį sverti. Prisiekiu Allahu, net jei sverstum Jį su visa Jo umma, Jis būtų sunkesnis“. Tada kiekvienas iš jų pabučiavo man ranką ir veidą, ir jie paliko mane čia ir nuėjo‘. Perskrostos vietos žymė buvo matoma ant Jo palaimintosios krūtinės“.4

Šis mūsų mylimo Pranašo patirtas įvykis, minimas Inširach sūros pirmajame ajate, vadinamas „Šak as-sadr“, t. y. Jo krūtinės perskrodimas.

Kai Muchammedui alaihis-salam buvo pranešta apie Jo pranašystę, kai kurie Ashabai al-kiram tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar papasakotum mums apie Save?“ Jis atsakė: „Aš esu savo protėvio Ibrahimo malda. Aš esu savo brolio Isos džiugi žinia!

Aš esu savo motinos sapnas. Kai ji buvo manimi nėščia, ji matė, kaip iš jos išėjo nuras, nušvietęs Damasko rūmus… Mane žindė ir augino Banu Sad ibn Bakr giminėje“.

Kai Jam suėjo ketveri metai, Chalima Hatun nuvežė Jį į Meką ir atidavė Jo motinai. Jo senelis Abdulmutalibas apdovanojo Chalimą Hatun gausiomis dovanomis ir parodė jai didelį gerumą. Palikusi Jį Mekoje, Chalima Hatun išsiskyrimo skausmą išreiškė šiais žodžiais: „Tarsi mano siela ir mano širdis būtų pasilikusios su Juo“.

„Kol žindžiau Muchammedą (sallallahu alaihi va sallam), buvau Juo be galo patenkinta. Jis niekada nieko nesutepė. Jis šlapinosi kartą dieną ir kartą naktį ir paskui nebesišlapino iki to paties laiko“ Chalima Hatun

Jo garbingosios motinos mirtis

Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) iki šešerių metų augo pas Savo motiną Mekoje. Kai Jam buvo šešeri, Jis su motina ir džarija (verge) Um Aiman išvyko į Mediną aplankyti giminaičių ir Jo tėvo Abdulos kapo.

Ten jie išbuvo mėnesį. Mūsų mylimas Pranašas Medinoje išmoko plaukti Nadžaro sūnums priklausiusiame tvenkinyje. Tuo metu vienas žydų mokslininkas pastebėjo Jame pranašystės ženklus. Jis priėjo ir paklausė, koks Jo vardas. Kai mūsų mylimas Pranašas atsakė: „Achmedas“, mokslininkas sušuko: „Šis vaikas bus paskutiniųjų laikų Pranašas!“ Ir kai kurie kiti ten buvę žydų mokslininkai pastebėjo Jame pranašystės ženklus ir tarpusavyje kalbėjo, kad Jis taps Pranašu.

Um Aiman išgirdo, ką jie kalba, ir pasakė apie tai mūsų motinai Chazrat Aminai. Jo palaimintoji motina, bijodama, kad Jam nebūtų pakenkta, pasiėmė Jį ir leidosi kelionėn atgal į Meką. Kai jie pasiekė vietovę, vadinamą Abva, mūsų motina Chazrat Amina susirgo. Liga sunkėjo, ir ji dažnai prarasdavo sąmonę.

Žiūrėdama į savo mylimą sūnų Muchammedą alaihis-salam, stovintį prie jos guolio, ji tarė: „O sūnau to, kuris Allaho Aukščiausiojo malone ir pagalba buvo išgelbėtas nuo baisiosios mirties strėlės už šimtą kupranugarių! Tepadaro Tave Allahas Aukščiausiasis palaimintą. Jei išsipildys tai, ką mačiau sapne, Allahas Aukščiausiasis, kuris yra didingas ir gausiai dosnus, pasiųs Tave pas žmones, kad paskelbtum jiems, kas yra chalal (leistina) ir charam (draudžiama). Didingasis Allahas apsaugos ir apgins Tave nuo stabų ir stabmeldystės, kurie per šimtmečius lydėjo tautas“, ir padeklamavo Jam šias eilutes:

Nauja sensta, gyva miršta,
Kas gausu, išsenka; ar yra kas, kas lieka jaunas?
Ir aš mirsiu; vienintelis, kuo išsiskiriu, yra štai kas:
Tai aš Tave pagimdžiau, ir tai – mano garbė.
Palikau gerą vaiką,
Užmerkiu akis ramia širdimi.
Mano vardas visada bus minimas,
Meilė Tau visada gyvuos širdyse.

Tada ji mirė. Ji buvo ten ir palaidota. Mūsų motinai Aminai mirštant buvo dvidešimt metų. Um Aiman pasiėmė Pasaulių Valdovą ir po kelių dienų kelionės atvyko į Meką, kur atidavė mūsų Pranašą Jo seneliui Abdulmutalibui.5

Jo motina ir tėvas buvo muminai (tikintieji)

Mūsų Valdovo Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam) tėvas ir motina laikėsi Ibrahimo alaihis-salam6 religijos. Tai yra, jie buvo muminai. Islamo mokslininkai paskelbė, kad jie laikėsi Ibrahimo alaihis-salam religijos ir kad, Muchammedui alaihis-salam gavus žinią apie Jo pranašystę, jie buvo prikelti, kad priklausytų Jo ummai; jie išgirdo ir ištarė Kalima aš-šahada (Liudiju, kad nėra kito dievo, tik Allahas Aukščiausiasis. Ir vėl liudiju, kad Muchammedas alaihis-salam yra Jo tarnas ir Pasiuntinys) ir taip tapo ir šios ummos dalimi.7

Pas Savo palaimintąjį senelį

Muchammedas alaihis-salam iki aštuonerių metų augo pas Savo senelį Abdulmutalibą. Abdulmutalibas buvo pagarbą keliantis, kantrus, doras, sąžiningas, drąsus ir dosnus žmogus, Mekoje mylimas ir ėjęs įvairias pareigas. Jis maitino vargšus ir net duodavo ėsti alkaniems ir ištroškusiems gyvūnams.

Jis tikėjo Allahu Aukščiausiuoju ir amžinuoju pasauliu (achiratu). Jis vengė blogio ir visų bjaurių neišmanymo laikotarpio papročių. Mekoje jis neleido engti ir skriausti, svetingai priimdavo svečius. Jis turėjo paprotį Ramadano mėnesį pasitraukti į Hiros kalną. Vaikus mylėjęs ir užuojautos kupinas Abdulmutalibas spaudė savo mylimą vaikaitį prie krūtinės ir nei dieną, nei naktį neleido Jam nuo savęs pasitraukti. Jis rodė Jam didelę meilę ir švelnumą. Kaabos šešėlyje jis sėdėdavo su vaikaičiu jam skirtoje vietoje, o tiems, kurie norėjo tam sutrukdyti, sakydavo: „Palikite mano sūnų, Jo padėtis aukšta“.8 Jis nuolat ragino mūsų Valdovo Pranašo auklę Um Aiman gerai Juo rūpintis. Jis jai sakydavo: „Gerai prižiūrėk mano sūnų. Ahl al-kitab (tie, kurie tiki šventosiomis knygomis) apie mano sūnų sako, kad Jis bus šios ummos Pranašas“. Um Aiman pasakojo: „Jo vaikystėje niekada nemačiau Jo besiskundžiančio nei alkiu, nei troškuliu. Rytais Jis išgerdavo gurkšnį Zamzamo vandens. Kai norėdavome Jam duoti valgyti, Jis sakydavo: ‚Nenoriu, esu sotus‘“.

Kai Abdulmutalibas miegodavo ar būdavo vienas savo kambaryje, jis nieko pas save neįleisdavo, išskyrus Jį. Jis švelniai spausdavo Jį prie krūtinės ir glostydavo, labai džiaugdavosi Jo žodžiais ir elgesiu. Valgydamas jis sodindavo Jį šalia savęs, ant kelių, ir duodavo Jam geriausius ir skaniausius valgio kąsnius, ir nesėsdavo prie stalo, kol Jis neateidavo. Jis sapnavo daug sapnų apie Jį ir buvo daugelio įvykių liudininkas.

Kartą Mekoje buvo sausra ir badas. Dėl sapno, kurį sapnavo, Abdulmutalibas paėmė Muchammedą alaihis-salam už rankos, užkopė į Abu Kubaiso kalną ir meldėsi: „O mano Allahai! Dėl šio vaiko pradžiugink mus palaimingu lietumi“. Jo malda buvo išklausyta, ir gausiai palijo. To meto poetai apie šį įvykį rašė eilėraščius.

Nadžrano vienuolis

Vieną dieną, kai Abdulmutalibas sėdėjo prie Kaabos, prie jo priėjo vienuolis iš Nadžrano ir užmezgė su juo pokalbį. Kalbėdamas jis pasakė: „Knygose skaitėme apie paskutiniojo Pranašo, kuris ateis iš Ismailo sūnų, savybes. Čia, t. y. Meka, yra Jo gimimo vieta. Jo požymiai tokie ir tokie!“ Ir jis ėmė juos vardyti vieną po kito. Tą akimirką prie jų priėjo mūsų mylimas Pranašas. Nadžrano vienuolis ėmė atidžiai Jį stebėti; paskui priėjo arčiau, pažvelgė į Jo akis, Jo nugarą ir Jo kojas ir susijaudinęs tarė:

„Didingasis Allahas apsaugos ir apgins Tave nuo stabų ir stabmeldystės, kurie lydėjo tautas“ Amina Hatun

„Tai Jis. Ar šis vaikas – vienas iš tavo palikuonių?“ Kai Abdulmutalibas atsakė: „Jis mano sūnus!“, Nadžrano vienuolis tarė: „Pagal tai, ką skaitėme knygose, Jo tėvas neturėtų būti gyvas!“ Abdulmutalibas tarė: „Jis mano sūnaus sūnus. Jo tėvas mirė Jam dar negimus, kai Jo motina buvo nėščia“. Tada vienuolis tarė: „Dabar pasakei tiesą“. Tada Abdulmutalibas tarė savo sūnums: „Klausykite, kas sakoma apie jūsų brolio sūnų; prižiūrėkite Jį ir gerai saugokite“.

Jo palaimintojo senelio mirtis

Kai Abdulmutalibo mirtis priartėjo, jis sušaukė savo sūnus ir tarė: „Atėjo laikas man iškeliauti iš šio pasaulio į achiratą. Mano vienintelis rūpestis – šis našlaitis. Kad būčiau turėjęs ilgą gyvenimą ir galėjęs su džiaugsmu tęsti šią tarnystę! Bet ką padarysi? Gyvenimo neužtenka. Dabar mano širdis ir liežuvis dega šio ilgesio ugnimi. Noriu patikėti šį perlą vienam iš jūsų. Kuris iš jūsų deramai saugos Jo teises ir niekada nesuklys tarnaudamas Jam?“ Abu Lahabas atsiklaupė ir tarė: „O arabų valdove! Jei turi ką nors galvoje, kam norėtum patikėti šį brangų turtą, gerai; jei ne, šią tarnystę prisiimsiu aš“. Abdulmutalibas jam tarė: „Tu turi daug turto. Bet tu kietaširdis, ir tavo gailestingumas menkas. Našlaičio širdis sužeista ir jautri. Ji lengvai sudūžta“. Kai kurie kiti jo sūnūs pakartojo tą patį norą. Abdulmutalibas, nurodydamas kiekvieno savybes, nė vieno nepriėmė. Kai atėjo Abu Talibo eilė, šis tarė: „Aš to trokštu labiau už juos visus. Bet nederėtų lįsti pirma vyresniųjų. Turiu nedaug turto, bet mano ištikimybė didesnė nei mano brolių“. Abdulmutalibas tarė: „Teisingai sakai. Tu esi vertas šios tarnystės. Bet visuose reikaluose aš tariuosi su Juo ir elgiuosi pagal Jo norą. Ir kiekvieną kartą prieinu prie teisingo sprendimo. Šiuo klausimu pasitarsiu su Juo. Kurį iš jūsų Jis pasirinks, tam pritariu ir aš“.

Tada jis atsigręžė į mūsų mylimą Pranašą ir paklausė: „O mano akių šviesa! Ilgėdamasis Tavęs, aš krypstu į achiratą. Kurį iš Savo dėdžių pasirenki?“

Mūsų Valdovas Pranašas tuoj pat atsistojo, apkabino Abu Talibą už kaklo ir atsisėdo jam ant kelių. Tada Abdulmutalibui labai palengvėjo, ir jis tarė: „Šlovė (chamd) Allahui Aukščiausiajam. To aš ir troškau“. Tada jis atsigręžė į Abu Talibą ir tarė: „O Abu Talibai! Šis perlas nepatyrė tėvų švelnumo. Tad rūpinkis Juo ir būk Jam švelnus. Laikau tave aukštesniu už kitus savo vaikus. Patikėjau tau šį didelį ir labai brangų vaiką. Nes tu turi tą pačią motiną kaip ir Jo tėvas. Saugok Jį taip, kaip saugotum save. Ar priimi šią mano paskutinę valią?“ Kai šis atsakė:

„Taip, priimu“, Abdulmutalibas apkabino mūsų mylimą Pranašą; jis pabučiavo Jo palaimintąją galvą ir veidą ir pauostė Jo kvapą. Tada tarė: „Būkite visi liudininkai, kad niekada nesu užuodęs gražesnio kvapo už šį ir niekada nesu matęs gražesnio veido už šį“.9

Abu Talibo globoje

Po Savo senelio mirties Visatos Valdovas (sallallahu alaihi va sallam) nuo aštuonerių metų gyveno pas Savo dėdę Abu Talibą ir augo jo globoje. Abu Talibas tuo metu, kaip ir jo tėvas Abdulmutalibas, buvo vienas iš žymiausių kuraišų Mekoje – mylimas ir gerbiamas žmogus, kurio visi klausė. Jis taip pat rodė mūsų Valdovui Pranašui didelę meilę ir švelnumą. Jis mylėjo Jį labiau nei savo vaikus; neužmigdavo ir niekur neidavo be Jo. Jis Jam sakydavo: „Tu atneši didelę laimę ir esi labai palaimintas!“ Abu Talibas nepradėdavo valgyti, kol Jis neištiesdavo rankos; jis norėdavo, kad Jis pradėtų pirmas. Kartais jis liepdavo Jam padengti atskirą stalą. Kai mūsų Pranašas rytais pabusdavo, kiti matydavo, kad Jo veidas švyti kaip mėnulis, o plaukai sušukuoti. Abu Talibas neturėjo daug turto, o jo šeima buvo didelė. Paėmęs Kilniausiąjį Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam) į savo globą, jis sulaukė gausos ir palaimos. Kai žmonės kentėjo dėl sausros Mekoje, Abu Talibas nuvedė Jį prie Kaabos ir meldėsi. Dėl Jo gausiai palijo. Jie išsigelbėjo nuo sausros ir bado.10

Iš Galibo giminės ateis Pranašas,
Tarp Zamzamo ir Hadžaro Jis stovės.
Su visais miesto gyventojais padėkite Jam,
O Amiro sūnūs, laimė – Jam padėti.

„Atėjo laikas man iškeliauti iš šio pasaulio į achiratą. Mano vienintelis rūpestis – šis našlaitis. Kad būčiau turėjęs ilgą gyvenimą ir galėjęs su džiaugsmu tęsti šią tarnystę! Bet ką padarysi? Gyvenimo neužtenka. Dabar mano širdis ir liežuvis dega šio ilgesio ugnimi“ Abdulmutalibas

Kelionė iš Mekos į Busrą

Vienuolis Bachira

Vieną dieną, kai mūsų mylimam Pranašui (sallallahu alaihi va sallam) buvo apie dvylika metų, Jis pamatė, kad Abu Talibas ruošiasi prekybinei kelionei. Supratęs, kad Abu Talibas nenori Jo pasiimti, Jis nuliūdo ir tarė: „Pas ką mane palieki šiame mieste? Neturiu nei tėvo, nei kito, kas manęs pasigailėtų!…“ Šie žodžiai Abu Talibą giliai sujaudino, ir jis nusprendė pasiimti Jį su savimi. Po ilgos kelionės prekybinis karavanas sustojo netoli krikščionims priklausiusio vienuolyno Busroje.11

Šiame vienuolyne gyveno vienuolis, vardu Bachira. Šis išsimokslinęs vienuolis, anksčiau buvęs žydų mokslininkas, o vėliau tapęs krikščioniu, turėjo knygą, kuri, perduodama iš rankų į rankas, buvo slapta saugoma, ir pagal ją jis atsakinėjo į jam užduodamus klausimus. Nors ankstesniais metais kuraišų karavanas daugybę kartų buvo čia praėjęs, jis niekada juo nesidomėjo. Kiekvieną rytą jis užlipdavo ant vienuolyno stogo ir žiūrėdavo ta kryptimi, iš kurios atvykdavo karavanai, tarsi įtemptai kažko lauktų. Šį kartą su vienuoliu Bachira kažkas nutiko: didžiai susijaudinęs, jis pašoko iš vietos. Mat, pamatęs iš tolo kuraišų karavaną, jis pastebėjo, kad kartu su juo slenka debesis. Šis debesis dengė šešėliu mūsų Pranašą. Karavanui sustojus pailsėti, Bachira dar pamatė, kad medžio, po kuriuo sėdėjo Kilniausiasis Pasiuntinys, šakos palinko virš Jo. Jo susijaudinimas dar labiau išaugo. Jis tuoj pat liepė padengti stalus. Tada nusiuntė žmogų ir pakvietė visus kuraišų karavano žmones į vaišes. Karavano žmonės paliko mūsų mylimą Pranašą (sallallahu alaihi va sallam) saugoti prekių ir nuėjo pas vienuolį. Bachira atidžiai pažvelgė į atėjusiuosius ir paklausė: „O kuraišai, ar yra tarp jūsų kas nors, kas neatėjo į vaišes?“ Jie atsakė: „Taip, yra vienas“. Mat nors kuraišai buvo atėję, debesis vis dar buvo ten. Tai pamatęs jis suprato, kad kažkas liko prie karavano. Bachira primygtinai prašė, kad ir Jis ateitų. Vos Jam atėjus, Bachira ėmė atidžiai Jį stebėti ir tyrinėti. Jis paklausė Abu Talibo: „Ar šis vaikas – vienas iš tavo palikuonių?“ Abu Talibas atsakė: „Jis mano sūnus“. Bachira tarė: „Knygose parašyta, kad šio berniuko tėvas nėra gyvas; Jis ne tavo sūnus“. Šį kartą Abu Talibas atsakė: „Jis mano brolio sūnus“. Bachira paklausė: „Kas nutiko Jo tėvui?“ Šis atsakė: „Jo tėvas mirė prieš pat Jam gimstant“. Bachira tarė: „Pasakei tiesą. O kas nutiko Jo motinai?“ Abu Talibas atsakė: „Ir ji mirė“. Bachira tarė: „Pasakei tiesą“, tada atsigręžė į mūsų mylimą Pranašą ir paprašė Jo prisiekti stabų vardu. Bet mūsų Pranašas tarė Bachirai: „Neprašyk manęs prisiekti stabų vardu. Šiame pasaulyje neturiu didesnio priešo už juos. Aš jų nekenčiu“.

Tada Bachira paprašė Jo prisiekti Allaho Aukščiausiojo vardu ir paklausė: „Ar Tu miegi?“ Jis atsakė: „Mano akys miega, bet mano širdis nemiega“.

Bachira toliau uždavė daug klausimų ir į visus gavo atsakymus. Atsakymai tiksliai atitiko knygas, kurias jis buvo anksčiau skaitęs. Tada jis pažvelgė į palaimintąsias mūsų mylimo Pranašo akis ir paklausė Abu Talibo:

„Liudiju, kad Tu esi Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys!… Štai Pasaulių Valdovas… Štai pasaulių Viešpaties Pasiuntinys… Štai didysis Pranašas, kurį Allahas Aukščiausiasis pasiuntė kaip gailestingumą pasauliams!“ Vienuolis Bachira

– „Ar šis raudonumas visada lieka Jo palaimintosiose akyse?“

– „Taip, – atsakė šis, – niekada nematėme, kad jis būtų išnykęs“.

Pamatęs, kad ir šis ženklas sutampa, Bachira panoro pamatyti Muhr an-Nubuvat (pranašystės antspaudą), kad jo širdis įgytų jakiną (visišką tikrumą). Tačiau mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) dėl Savo kilnaus drovumo nenorėjo apnuoginti Savo palaimintosios nugaros.

Bet Jo dėdė tarė: „O mano akių šviesa! Išpildyk ir šį jo norą!“ Tada mūsų Pranašas apnuogino Savo palaimintąją nugarą, ir Bachira susižavėjęs žiūrėjo į Muhr an-Nubuvat, į visą jo grožį, ir negalėjo atsigrožėti. Susijaudinęs jis jį bučiavo, o iš jo akių plūdo ašaros. Tada tarė:

– „Liudiju, kad Tu esi Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys!“ Ir dar garsiau tarė: „Štai Pasaulių Valdovas… Štai pasaulių Viešpaties Pasiuntinys… Štai didysis Pranašas, kurį Allahas Aukščiausiasis pasiuntė kaip gailestingumą pasauliams…“

Ten buvę kuraišai nustebo ir tarė: „Kaip aukštai šis vienuolis vertina Muchammedą!“

Tada Bachira atsigręžė į Abu Talibą ir tarė:

– „Tai paskutinis ir garbingiausias iš visų Pranašų. Jo religija pasklis po visą žemę ir panaikins visas ankstesnes religijas. Nevežk šio vaiko į Damaską. Nes Izraelio sūnūs (žydai) Jam priešiški. Bijau, kad jie pakenks Jo palaimintajam kūnui. Dėl Jo sudaryta daug sandorų ir duota daug pažadų“.

Abu Talibas paklausė:

– „Kokios tai sandoros ir pažadai?“ Bachira atsakė:

– „Allahas Aukščiausiasis paėmė iš visų Pranašų, o paskiausiai iš Isos alaihis-salam, pažadą, kad jie paskelbs savo ummoms, jog ateis paskutiniųjų laikų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam)“.

Išgirdęs šiuos Bachiros žodžius, Abu Talibas atsisakė vykti į Damaską. Jis pardavė visas savo prekes Busroje ir grįžo į Meką.12 Tai, ką jis išgirdo iš Bachiros, visą gyvenimą skambėjo jam ausyse. Jis dar labiau pamilo mūsų Valdovą Pranašą. Iki pat mirties jis saugojo Jį ir padėjo Jam visuose Jo darbuose.

Jo kelionė į Jemeną su Savo dėde Zubairu

Mūsų mylimas Pranašas, visais atžvilgiais dorybėmis ir grožiu apdovanotas nepakartojamas žmogus, užaugo ir sulaukė septyniolikos metų. Jo dėdė Zubairas, vykdamas į Jemeną prekiauti, pasiėmė Jį su savimi, kad jo prekyba būtų palaiminta. Ir šioje kelionėje su Juo nutiko daug nepaprastų dalykų. Grįžus į Meką, apie šiuos įvykius buvo pasakojama, ir Kuraišų gentyje imta sakyti: „Šio žmogaus garbė bus labai didelė…“13