KAI JIS PAGERBĖ PASAULĮ SAVO ATĖJIMU (JO GIMIMAS)

Mano umma, mano umma

Laimingiausioji iš motinų, kuriai teko aukščiausia iš visų garbių, Chazrat Amina taip pasakoja apie savo nėštumą: „Nešiodama Jį, niekada nejaučiau jokio sunkumo ar skausmo. Net nepastebėjau, kad esu nėščia. Tačiau vieną dieną, jau praėjus šešiems mėnesiams, tarp miego ir budrumo kažkas manęs paklausė: ‚Ar žinai, ką nešioji?’ Kai atsakiau: ‚Nežinau‘, jis tarė: ‚Žinok, kad nešioji paskutinįjį iš Pranašų!’ Artėjant gimdymui, tas pats asmuo vėl atėjo ir tarė: ‚O Amina! Kai kūdikis gims, duok Jam Muchammedo vardą‘. Kitame pasakojime sakoma: ‚O Amina! Kai kūdikis gims, duok Jam Achmedo vardą!’“

Mūsų motina Chazrat Amina taip pasakoja apie gimimo akimirką: „Atėjus gimdymo valandai, išgirdau galingą garsą. Ėmiau drebėti. Tada pamačiau baltą paukštį; jis atskrido ir paglostė mane sparnais. Visa baimė ir drebulys išnyko. Tą pačią akimirką taip ištroškau, tarsi degčiau. Šalia savęs pamačiau dubenėlį šerbeto, balto kaip pienas. Man davė jo atsigerti. Išgėriau; jis buvo šaltas ir saldesnis už medų. Troškulys praėjo. Tada pamačiau didelį nurą; mano namai taip juo prisipildė, kad, be šio nuro, nieko daugiau nebemačiau.

Kas nori išsigelbėti nuo ugnies,
Tegul su meile ir užsidegimu sako salatą!
Assalatu vassalamu alaika, o Rasulullah!
Assalatu vassalamu alaika, o Chabiballah!
Assalatu vassalamu alaika, o Nur al-Aršillah.

„Aš esu Allaho Aukščiausiojo chabibas, Jo mylimasis. Aš esu Pranašų vadovas. Sakau tai ne tam, kad pasigirčiau“ Hadisas šarif

Namas, kuriame gimė mūsų Valdovas Pranašas, priklausė Jo proseneliui Hašimui ibn Abdulmanafas. Jis stovėjo 300–400 metrų į šiaurės rytus nuo Kaabos.

Persikeldamas (hidžros metu), mūsų Valdovas Pranašas šį palaimintąjį namą perdavė Akilui ibn Abi Talibas. Akilo vaikaičiai jį pardavė Muchammedui ibn Jusufas as-Sakafis.

Vėliau šį palaimintąjį namą nupirko Haruno ar-Rašido motina Chaizuran Hatun ir pavertė jį mečete.

Šią mečetę saugojo Abasidai ir mamelukai, ji buvo rūpestingai prižiūrima ir Osmanų laikais. Sultonas Suleimanas Didingasis liepė mečetę atstatyti.

Per istoriją ši mečetė buvo daug kartų restauruota.

1924 m. ši mečetė buvo nugriauta. Namas, kurį čia 1950 m. pastatydino šeichas Abasas Katanas, nuo 1959 m. naudojamas kaip Mekos viešoji biblioteka.

Tą pačią akimirką pamačiau daugybę moterų, kurios mane apsupo ir man patarnavo. Jos buvo aukštos, o jų veidai spindėjo kaip saulė. Jos buvo panašios į Abdulmanafo genties merginas. Stebėjausi, kad jos taip staiga pasirodė. Viena iš jų tarė: ‚Aš esu Asija, Faraono žmona!’ Kita tarė: ‚Aš esu Marjama binti Imran, o šios – hurijos2 iš Rojaus‘.

Tuo pat metu pamačiau baltą, ilgą šilko audinį, nusidriekusį nuo dangaus iki žemės. Buvo pasakyta: ‚Paslėpkite Jį nuo žmonių akių‘. Tą akimirką pasirodė paukščių būrys. Jų snapai buvo iš smaragdo, o sparnai – iš rubino. Iš baimės mane išpylė prakaitas, ir nuo krintančių prakaito lašų sklido muskuso kvapas. Man esant tokios būsenos, nuo mano akių buvo nuimta uždanga. Pamačiau visą žemę nuo rytų iki vakarų. Angelai buvo mane apsupę.

Vos gimęs Muchammedas alaihis-salam padėjo Savo palaimintąją galvą sadždai (nusilenkimui iki žemės) ir pakėlė Savo smilių. Tada iš dangaus nusileido baltas debesėlis ir Jį apgaubė. Išgirdau balsą, sakantį: ‚Nešiokite Jį visur, nuo vakarų iki rytų. Nešiokite Jį, kad visa visata pamatytų Jį – Jo vardą, Jo kūną ir Jo savybes. Tegul žino, kad Jo vardas – Machi, t. y. kad per Jį Allahas Aukščiausiasis sunaikina visus širko (kai Allahui priskiriami Jam lygūs bendrininkai) pėdsakus‘.

Ir tas debesis išnyko, ir aš pamačiau Muchammedą (sallallahu alaihi va sallam), suvystytą į baltą vilnonį audinį. Tą pačią akimirką pasirodė trys asmenys, kurių veidai spindėjo kaip saulė. Vienas laikė sidabrinį ąsotį, kitas – smaragdinį dubenį, o trečias – šilko audinį. Iš ąsočio tarsi lašėjo muskusas. Jie įdėjo mano palaimintąjį sūnų į dubenį. Nuplovę Jo palaimintąją galvą ir kojas, suvystė Jį į šilką. Paskui patepė Jo palaimintąją galvą kvapniais kvepalais, Jo palaimintąsias akis apvedė surma (akių dažais) ir išnyko“.

Angelai nusileido iš dangaus eilėmis,
Tarsi mano namai būtų Kaaba, ėjo aplink juos ratu.
Būrys po būrio įėjo Rojaus hurijos,
Nuo jų veidų nuro nušvito mano namai.
Ore buvo paklotas guolis,
Jis vadinosi Sundus, ir jį paklojo angelas.
Aš visai apstulbau,
Kai visa tai aiškiai išvydau.
Staiga siena prasiskyrė,
Pasirodė trys hurijos iš Rojaus.
Kai kas sako, kad iš tų trijų gražuolių
Viena buvo Asija, spinduliuojanti šviesa.
Marjama Hatun aiškiai buvo viena iš jų,
Trečioji – Rojaus hurija, žavinga regėti.
Šios trys atėjo su malone
Ir tuoj pat pasveikino mane salamu.
Aplink mane jos susėdo
Ir viena kitai skelbė džiugią žinią apie Mustafą.

Kai gimė Muchammedas alaihis-salam, pas mūsų motiną Aminą buvo Abdurachmano ibn Aufas motina Šifa Hatun, Usmano ibn Abi al-Asas motina Fatima Hatun ir mūsų Pranašo teta iš tėvo pusės Safija Hatun. Jos taip papasakojo apie nurą, kurį matė, ir apie kitus įvykius:

Šifa Hatun pasakoja: „Tą naktį buvau pas Aminą kaip pagalbininkė. Vos Muchammedas alaihis-salam atėjo į pasaulį, išgirdau, kaip Jis meldžiasi ir maldauja. Iš nematomojo pasaulio buvo pasakyta: ‚Jarchamuka Rabbuka‘. Tada pasirodė nuras, skleidęs tiek šviesos, kad tapo matoma viskas nuo rytų iki vakarų…“ Šifa Hatun, mačiusi ir daugybę kitų įvykių, yra pasakiusi: „Kai tik Jam buvo paskelbta pranašystė, be jokių dvejonių buvau viena pirmųjų įtikėjusiųjų“.

„Prisikėlimo dieną, kai visi tylės, kalbėsiu aš. Kai niekas negalės pajudėti, aš būsiu tas, kuris juos užtars“ Hadisas šarif

Visi kūriniai prisipildė džiaugsmo,
Liūdesys išnyko, pasaulis atgijo iš naujo.
Visos pasaulio dalelės šaukė,
Šaukėsi viena kitos ir sakė: Sveikas.
Sveikas, o didysis Sultone, sveikas,
Sveikas, o išminties šaltini, sveikas.
Sveikas, o Korano paslaptie, sveikas,
Sveikas, o kančių vaiste, sveikas.
Sveikas, o grožio sodo lakštingala,
Sveikas, o Didybės Savininko artimasis.
Sveikas, o Tiesos mėnuli ir saule,
Sveikas, o Tu, neatskiriamas nuo Tiesos.
Sveikas, o nusidėjusios ummos prieglobsti, sveikas,
Sveikas, o bejėgių prieglobsti, sveikas.
Sveikas, o Chalilio brangusis,
Sveikas, o tikrasis Džalilio chabibe.
Sveikas, o gailestingume pasauliams,
Sveikas, Tu, kuris esi nusidėjėlių užtarėjas.
Sveikas, o abiejų pasaulių padišache,
Dėl Tavęs buvo sukurtas pasaulis.

Safija Hatun pasakojo taip: „Kai gimė Muchammedas alaihis-salam, viską aplinkui apgaubė nuras. Vos atėjęs į pasaulį, Jis atliko sadždą, paskui pakėlė Savo palaimintąją galvą ir aiškiai ištarė: ‚La ilaha illallah, inni rasulullah‘. Kai norėjau Jį nuprausti, išgirdau balsą: ‚Mes Jį atsiuntėme jau nupraustą‘. Pamatėme, kad Jo bambagyslė jau nukirpta ir Jis apipjaustytas. Vos gimęs Jis atliko sadždą. Tą akimirką Jis kažką tyliai kalbėjo. Priglaudžiau ausį prie Jo palaimintosios burnos; Jis sakė: ‚Ummati, ummati!’ (Mano umma, mano umma!)“3

Tas Pasiuntinys, atsigręžęs į Kaabą,
Priglaudė veidą prie žemės ir atliko sadždą.
Galvą laikydamas sadždoje, pakėlė vieną Savo pirštą,
Šlovino Allahą ir liudijo Jo vienumą.
Jis sako: „O Mavla, į Tave atgręžiu savo veidą,
O Ilahi, prašau Tavęs savo ummos“.
Iš visos širdies laukdamas Tiesos pagalbos,
Jis sakė: „Mano umma, mano umma!“

Kai gimė mūsų mylimas Pranašas, Jo senelis Abdulmutalibas stovėjo prie pat Kaabos aš-šarif ir maldavo Allahą Aukščiausiąjį, melsdamasis Jam. Džiugią žinią jis gavo taip:

Staiga Kaaba atliko sadždą Makam Ibrahim link ir vėl grįžo į ankstesnę padėtį. Abdulmutalibas išgirdo, kaip Kaaba aiškia kalba tarė: „Allahu akbar! Muchammedo (sallallahu alaihi va sallam) balsas apvalys mane nuo stabų“. Tą akimirką stabas Hubalas nuvirto kniūbsčias. Tada pasigirdo šauksmas: „Amina pagimdė sūnų. Muchammedas (sallallahu alaihi va sallam) išves žmones iš paklydimo tamsos į teisingo kelio nurą. Aukščiausiasis Allahas pasiuntė Jį kaip Pranašą žmonėms ir džinams. O angelai, būkite liudininkai, kad Jam duoti visų lobių raktai. Nepamirškite Jo gimimo dienos; tebūnie ši diena jūsų šventė iki Prisikėlimo dienos (kijamato)“. Išgirdęs šiuos žodžius, Abdulmutalibas iš nuostabos neteko žado. Jis uždėjo ranką ant krūtinės ir tarė: „Gal sapnuoju?“ Tada išgirdo dar vieną šauksmą: „O kuraišų valdove, kas tave gąsdina?“ Jis neturėjo jėgų atsakyti.

Priėjęs prie Aminos namų, jis pamatė ant stogo paukštį. Šis buvo išskleidęs sparnus virš namų ir juos uždengęs. Mekos kalnai spindėjo jo nuru. Baltas debesis dengė namus šešėliu. Du angelai, stovėję prie durų, neleido jam įeiti. Kol jis galvojo: „Kas tai, ar aš sapnuoju?“, į jį tvokstelėjo iš vidaus sklindantis muskuso kvapas.

Abdulmutalibas, tą dieną, kai gimė Muchammedas alaihis-salam, matęs daugybę įvykių, labai apsidžiaugė šia džiugia žinia ir tarė: „Šio mano sūnaus garbė ir šlovė bus labai didelė“.4

Švęsdamas šią didelę laimę, Abdulmutalibas nuo septintosios dienos po gimimo tris dienas vaišino Mekos žmones. Jis taip pat skerdė kupranugarius visuose miesto kvartaluose, kad jais pasinaudotų ir žmonės, ir gyvūnai.5 Kai per vaišes žmonės klausė, kokį vardą jis davė vaikui, jis atsakė: „Daviau Jam vardą ‚MUCHAMMEDAS‘ (sallallahu alaihi va sallam)“. Kai jie paklausė, kodėl nedavė Jam kurio nors iš protėvių vardo, jis atsakė: „Todėl, kad norėjau, jog Allahas Aukščiausiasis ir žmonės Jį šlovintų ir girtų“.6 Kitame pasakojime sakoma, kad vardą „Muchammedas“ Jam davė Amina Hatun.

O Tu, kurio veidas – lyg pilnatis,
O Tu, visų puolusiųjų prieglobsti.
O Tu, širdies sielvarto vaiste,
O Tu, visos kūrinijos Sultone.
Tu – visų Pranašų Sultonas,
Tu – nuras Allaho bičiulių (avlijų) ir išrinktųjų (asfijų) akyse.
O Tu, kuris paskutinis sėdi pranašystės soste,
O Tu, paskutini pranašystės antspaude.

„Prisikėlimo dieną aš esu Pranašų imamas ir kalbėtojas (chatibas) bei tas, kuris visus juos užtaria. Sakau tai ne tam, kad pasigirčiau“ Hadisas šarif

Kai Tavo nuras nušvietė visą pasaulį,
Tavo rožės veidas pavertė jį rožių sodu.
Neišmanymo ir paklydimo tamsa išsisklaidė,
Pažinimo sodas pasiekė tobulumą.
O Chabiballah, ateik mums į pagalbą
Ir per paskutinį atodūsį pradžiugink mus Savo veidu.

Svarbūs įvykiai, nutikę tą naktį, kai gimė Allaho Pasiuntinys

Prieš gimstant Kilniausiajam Pasiuntiniui (sallallahu alaihi va sallam) ir Jam gimstant, įvyko daug dalykų, kurie buvo ženklai, kad Jis pagerbs pasaulį Savo atėjimu. Garsūs to meto žmonės buvo sapnavę sapnus dar prieš mūsų Valdovui Pranašui ateinant į pasaulį. Kai jie paprašė žynių ir garsių to meto mokslininkų išaiškinti jų sapnus, šie pasakė, kad sapnai rodo, jog ateis Muchammedas alaihis-salam.

Mūsų mylimo Pranašo senelis Abdulmutalibas pasakojo: „Kartą buvau užmigęs. Pabudau labai susijaudinęs dėl sapno, kurį sapnavau. Norėjau tuoj pat nueiti pas žynį ir paprašyti jo išaiškinti. Kai atėjau pas jį, jis pažvelgė man į veidą ir tarė: ‚O kuraišų vade! Kas tau nutiko? Tavo veido išraiška visai kitokia. Gal atsitiko kas nors svarbaus, kas tave tokį padarė?‘ Pasakęs: ‚Taip, sapnavau baisų sapną, kurio dar niekam nepasakojau‘, atsisėdau šalia jo ir ėmiau pasakoti:

‚Šiąnakt sapne mačiau labai didelį medį. Vienas jo galas siekė dangų, o šakos plėtėsi į rytus ir vakarus. Iš medžio sklido toks nuras, kad šalia jo saulė atrodytų blanki.

Kartais jis būdavo matomas, kartais išnykdavo. Žmonės atsigręžė į jį. Kiekvieną akimirką jo nuras didėjo. Kai kurie Kuraišų genties žmonės įsikibo į jo šakas, o kiti mėgino medį nukirsti. Vienas jaunuolis neleido to padaryti tiems, kurie norėjo jį nukirsti. Jo veidas buvo labai gražus; tokio veido niekada anksčiau nebuvau matęs. Be to, iš Jo kūno sklido malonūs kvapai. Ištiesiau ranką, kad pagriebčiau vieną medžio šaką, bet nepasiekiau‘.

Kai baigiau pasakoti, žynio veidas pasikeitė.

Jis išblyško. Tada tarė: ‚Tau iš to nėra dalies‘. Paklausiau: ‚Kas turi iš to dalį?‘ Jis atsakė: ‚Tie, kurie laikosi įsikibę medžio šakų‘, ir tęsė: ‚Iš tavo palikuonių ateis Pranašas; Jis valdys visur, ir žmonės įstos į Jo religiją‘. Tada jis atsigręžė į mano sūnų Abu Talibą, kuris buvo su manimi, ir tarė: ‚Šis, matyt, bus Jo dėdė‘“. Abu Talibas apie šį įvykį papasakojo mūsų Valdovui Pranašui, kai Jam buvo paskelbta pranašystė, ir pasakė: „Tas medis – Abul Kasimas, al-Aminas Muchammedas alaihis-salam“.

Tą naktį, kai mūsų mylimas Pranašas Muchammedas alaihis-salam pagerbė pasaulį Savo atėjimu, danguje patekėjo nauja žvaigždė. Ją pamatę žydų mokslininkai suprato, kad gimė Muchammedas alaihis-salam.

Vienas iš Ashabų al-kiram, Chasanas ibn Sabitas, pasakoja: „Man buvo aštuoneri metai. Vieną rytą atbėgo žydas, šaukdamas: ‚Ei, žydai!‘ Žydai susirinko aplink jį ir paklausė, kodėl jis šaukia. Jis atsakė: ‚Žinokite, kad šiąnakt patekėjo Achmedo žvaigždė! Achmedas šiąnakt atėjo į pasaulį…’“

Tą naktį, kai gimė Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), visi Kaaboje buvę stabai nuvirto kniūbsti.

Urva ibn az-Zubairas pasakoja: „Viena kuraišų grupė turėjo stabą. Kartą per metus jie atlikdavo aplink jį tavafą (eidavo ratu), skersdavo kupranugarius ir gerdavo vyną. Vieną tokią dieną, atėję prie stabo, jie rado jį gulintį kniūbsčią. Jie jį pastatė, bet jis vėl nuvirto. Taip pasikartojo tris kartus. Kai jie vėl jį pastatė ir gerai paramstė, pasigirdo balsas: ‚Gimė Tas, dėl kurio sujudo visa žemė. Visi stabai nuvirto, o karalių širdys sudrebėjo iš baimės!’“ Šis įvykis sutapo kaip tik su ta naktimi, kai gimė Muchammedas alaihis-salam.

Madaino mieste sugriuvo keturiolika Persijos valdovo (Kisros) rūmų bokštų. Valdovas ir jo žmonės, tą naktį pabudę nuo griausmo ir išsigandę, paprašė išaiškinti baisius sapnus, kuriuos sapnavo kai kurie jų didžiūnai, ir suprato, kad tai – kažko didelio ženklai.

Garsiausi žyniai sapnus išaiškino taip: „Jie praneša mums, kad Damaskas, Irakas, Iranas, Tigras ir Eufratas pateks į islamo valdžią“.

„Aš esu atvestas į pasaulį iš geriausių ir labiausiai išrinktų žmonių, gyvenusių kiekvienu šimtmečiu ir kiekvienu laiku“ Hadisas šarif

Meka al-Mukarama ir jos apylinkės

Tą pačią naktį staiga užgeso ir milžiniški ugnies garbintojų (madžusų) laužai, degę tūkstantį metų. Jie užrašė datą, kada užgeso ugnis; tai buvo ta pati naktis, kai sugriuvo valdovo rūmų bokštai.

Savos ežero, tuo metu laikyto šventu (mukadas), vanduo staiga atslūgo, ir tą naktį ežeras išdžiūvo.

Damasko apylinkėse Samavos upės slėnis, tūkstantį metų buvęs išdžiūvęs ir be vandens, tą naktį prisipildė vandens, ir upė ėmė tekėti išsiliedama iš krantų.

Nuo tos nakties, kai gimė Muchammedas alaihis-salam, šėtonai ir džinai nebegalėjo kuraišų žyniams pranešti apie įvykius, ir žyniavimas baigėsi…

Tą naktį, kai gimė mūsų Valdovas Chabib al-akram, ir vėliau, be šių, įvyko ir daug kitų iki tol niekada nematytų dalykų. Visa tai buvo ženklai, kad gimė paskutinysis Pranašas Muchammedas alaihis-salam.7

Mavlido naktis

Naktis, kai mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pagerbė pasaulį Savo atėjimu, vadinama „Mavlido naktimi“. „Mavlidas“ reiškia „gimimo laikas“.

Po Kadro nakties tai vertingiausia naktis, ir tiems, kurie šią naktį džiaugiasi, kad gimė mūsų mylimas Pranašas, atleidžiama.

Šią naktį skaitant, klausantis ir mokantis apie nuostabius dalykus ir stebuklus, kurie buvo matyti gimstant Allaho Pasiuntiniui, pelnoma daug savabo (atlygio). Mūsų mylimas Pranašas ir pats apie juos pasakodavo.

Šią naktį Ashabai al-kiram susirinkdavo vienoje vietoje, kad prisimintų šią dieną, skaitytų ir pasakotų apie ją.

Kasmet viso pasaulio musulmonai Rabi al-avval mėnesio 12-ąją naktį švenčia kaip Mavlid Kandil (Mavlid an-Nabi). Visur, deklamuojant mavlido giesmes, prisimenamas Visatos Sultonas, Allaho Pasiuntinys.

Kiekvieno Pranašo umma savo Pranašo gimimo dieną pavertė švente. Ši diena taip pat yra musulmonų šventė, džiaugsmo ir linksmybių diena.

„Mane girti (deklamuoti mavlidą ir ilahi giesmes) yra ibadatas. Atlikti ibadatą mušant būgnelį (grojant instrumentais), tarp pramogų ir žaidimų, neleistina“ Hadisas šarif

Amina Hatun – Jo motina,
Iš šios perlinės kriauklės gimė tas perlas.
Rabi al-avval, tą mėnesį,
Dvyliktąją naktį, naktį į pirmadienį.
Tą naktį, kai gimė geriausias iš žmonių,
Jo motina regėjo tiek daug dalykų.
Chabibo motina tarė: Aš regėjau
Nuostabų nurą – saulė sukosi aplink jį kaip drugys.
Staiga iš mano namų tvykstelėjo žaibas, pasaulis iki pat dangų prisipildė nuro.
Dangūs atsivėrė, ir tamsa išnyko,
Išvydau tris angelus su trimis šviesomis rankose.
Vienas stovėjo rytuose, kitas – vakaruose,
O trečias – ant Kaabos stogo.
Staiga Kaaba prabilo
Ir tarė, kad šiąnakt gimė visatos saulė.
O Ilahi, dėl Muchammedo,
Dėl Achmedo, užtarimo šaltinio,
Tebūnie tas Pagalbininkas patenkintas Jo umma,
Rachmatullahi alaihim adžmain.
Assalatu vassalamu alaika ja Rasulallah!
Assalatu vassalamu alaika ja Chabiballah!
Assalatu vassalamu alaika ja Nur al-Aršillah!
Suleimanas Čelebis