JO JAUNYSTĖ IR VEDYBOS

Jo jaunystė

Jau jaunystėje Muchammedas alaihis-salam, visais atžvilgiais aukščiausias iš visų žmonių, Mekos žmonių buvo mylimas daug labiau nei Jo bendraamžiai. Jis buvo mylimas dėl Savo gražios dorovės, nepaprasto gerumo žmonėms, ramumo, švelnumo ir kitų iškilių savybių. Žmonės žavėjosi Juo dėl šių savybių. Dėl stebėtino tiesakalbiškumo ir patikimumo, kurį jie matė Jame, Mekos žmonės davė Jam pravardę „al-Aminas“, reiškiančią „tas, kuriuo visada galima pasitikėti“. Šiuo vardu Jis išgarsėjo jau jaunystėje.

Mūsų mylimo Pranašo jaunystės metais arabai gyveno gilaus neišmanymo laikotarpį (Džahiliją). Stabmeldystė, alkoholis, azartiniai lošimai, paleistuvystė, palūkanos ir daugybė kitų bjaurių darbų buvo tarp jų paplitę. Muchammedas alaihis-salam labai bjaurėjosi jų sugedusiu gyvenimu ir visada laikėsi atokiai nuo visų jų blogų darbų. Visi Mekos žmonės tai apie Jį žinojo ir stebėjosi. Kadangi Jis labai bjaurėjosi stabais, niekada prie jų nesiartino. Jis niekada nevalgė mėsos gyvulių, paaukotų stabams. Vaikystėje ir jaunystėje Jis ganydavo Savo avis ant Džijado kalno ir aplink jį ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Taip Jis laikėsi atokiai nuo nepaprastai sugedusios visuomenės. Kartą Jis tarė Ashabams al-kiram: „Nėra nė vieno Pranašo, kuris nebūtų ganęs avių“. Kai jie paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar ir Tu ganei avis?“, Jis atsakė: „Taip, ir aš ganiau avis“.

Kai mūsų mylimam Pranašui buvo apie dvidešimt metų, Mekoje visiškai neliko jokios tvarkos. Žiaurumas buvo labai paplitęs, ir nebeliko jokio turto, gyvybės ir garbės saugumo. Vietiniai mekiečiai skriaudė ir engė atvykėlius, kurie atvažiuodavo prekiauti ir lankyti Kaabos. Nukentėjusieji nuo neteisybės neturėjo kur kreiptis, kad atgautų savo teises. Tuo metu jemeniečio pirklio, atvykusio į Meką prekiauti, prekes jėga atėmė mekietis, vardu Asas ibn Vailas. Po šio įvykio jemenietis užlipo ant Abu Kubaiso kalno, garsiai šaukė ir prašė genčių pagalbos, kad atgautų savo teises. Po tokių įvykių, rodžiusių, kad žiaurumas pasiekė aukščiausią tašką, Hašimo sūnų, Zuhros sūnų ir kitų genčių didžiūnai susirinko Abdulos ibn Džudanas namuose. Jie nusprendė, kad niekam – nei vietiniam, nei atvykėliui – nebus daroma žiaurumo ir neteisybės, kad jie užkirs kelią žiaurumui ir kad nukentėjusieji atgaus savo teises. Šiuo tikslu jie įkūrė teisingumo sąjungą.1

Ši sąjunga, į kurią mūsų mylimas Pranašas įstojo jaunas ir kurios įkūrimui Jis taip pat turėjo didelės įtakos, buvo pavadinta Chilf al-Fudul.

Anksčiau panašią sąjungą buvo įkūrę du asmenys, vardu Fadlas, ir vienas, vardu Fudailas. Šis pavadinimas buvo duotas pagal tą sąjungą, kurią jie buvo įkūrę anksčiau.

„Muchammedą alaihis-salam, kurį visas pasaulis pripažįsta buvus tobulu žmogumi, dėl Jo didelio sąžiningumo ir ištikimybės net Jo baisiausi priešai ir labiausiai įsisiautėję netikintieji vadino Muchammedu al-Aminu (patikimuoju Muchammedu)“ Huseinas Hilmis ibn Saidas (rachmatullahi alaih)

Garsūs Arabijos ir jos apylinkių turgūs ir mugės

Kiekvienas gauna, kas jam skirta,
svetimasis nelieka be savo dalies.
Ką gi daryti Ajubio sielai,
kai jos mylimasis nėra linksmas?
Mano sultone, Chabib al-Kibrija,
Tavo veidas – vaistas nuo bet kokio skausmo.
Kaip galima Tau parodyti ištikimybę,
jei mylintysis neatiduoda savo sielos?

Ši sąjunga sustabdė žiaurumus ir atkūrė Mekoje sugriautą saugumą. Jos poveikis truko ilgai. Kai Jam buvo paskelbta pranašystė, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, papasakojo apie tai Ashabams al-kiram ir tarė: „Aš dalyvavau priesaikoje, kuri buvo duota Abdulos ibn Džudanas namuose. Ta priesaika man brangesnė už raudonplaukius kupranugarius (turtus). Jei šiandien būčiau pakviestas į tokį susirinkimą, atsiliepčiau“.2

Jo prekyba

Mekiečiai nuo seno vertėsi prekyba ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Mūsų Valdovo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) dėdė Abu Talibas taip pat vertėsi prekyba. Kai mūsų mylimam Pranašui buvo apie dvidešimt penkeri metai, ekonominiai sunkumai Mekoje labai padidėjo. Todėl mekiečiai surengė didelį prekybinį karavaną, kuris turėjo vykti į Damaską. Tomis dienomis Abu Talibas atėjo pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir tarė: „O mano garbingasis sūnėne! Skurdas pasiekė kraštutinę ribą. Šie paskutiniai metai, praleisti bade ir varge, mums nieko nepaliko. Štai kuraišų karavanas paruoštas ir netrukus išvyks į Damaską. Chadidža Hatun taip pat siųs su karavanu prekių. Ji tikriausiai ieško patikimų žmonių, kurie atliktų šį darbą. Jai tikrai reikia tokio patikimo, tyro ir ištikimo žmogaus kaip Tu. Būtų gerai, jei nueitume, pasikalbėtume su ja ir pasirūpintume, kad Tu vyktum kaip jos įgaliotinis. Be abejonės, ji pasirinks Tave, o ne kitus. Tiesą sakant, nenoriu, kad vyktum į Damaską, nes bijau, kad tenykščiai žydai Tau pakenks. Bet nerandu kitos išeities“. Mūsų Valdovas Pranašas jam tarė: „Daryk, kaip nori“.

Chazrat Chadidža buvo ponia, Arabijoje labai garsėjusi savo grožiu, turtais, protu, skaistumu, drovumu ir gražiomis manieromis. Todėl iš visų kraštų buvo daug vyrų, kurie siekė jos rankos ir norėjo ją vesti. Tačiau dėl sapno, kurį ji buvo sapnavusi, ji nė vienam iš jų nerodė dėmesio. Sapne mėnulis nusileido iš dangaus ir įėjo jai į užantį; mėnulio nuras sklido iš po jos pažasties ir nušvietė visą visatą. Rytą ji papasakojo sapną savo giminaičiui Varakai ibn Naufalas. Šis tarė: „Paskutiniųjų laikų Pranašas atėjo į pasaulį. Jis tave ves, ir tavo laikais Jam bus nuleistas apreiškimas3. Jo religijos nuras pripildys visą pasaulį. Tu būsi pirmoji, kuri įtikės. Šis Pranašas bus iš kuraišų ir iš Banu Hašim“.

Chazrat Chadidža labai apsidžiaugė šiuo atsakymu ir ėmė laukti, kol ateis šis Pranašas.

Chazrat Chadidža vertėsi prekyba ir sudarydavo bendrijas su tais, su kuriais susitardavo. Abu Talibas papasakojo mūsų motinai Chazrat Chadidžai apie padėtį. Tada Chazrat Chadidža pakvietė mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, į savo namus, kad su Juo susitiktų ir pasikalbėtų.

Kai mūsų Valdovas atėjo, ji parodė Jam didelę pagarbą ir garbę. Ją sužavėjo mūsų Valdovo mandagumas ir Jo tyras, kilnus veidas. Ji tarė mūsų Valdovui Pranašui: „Žinau, kad Tu esi tiesakalbis, patikimas ir vertas pasitikėjimo, ir kad turi gražų būdą. Už šį darbą duosiu Tau daug kartų didesnį atlygį, nei kada nors esu davusi kam nors…“ Susitarusi dėl atlygio, mūsų motina Chazrat Chadidža davė Allaho Pasiuntiniui drabužius, kurių Jam reikės šiame darbe, ir ramia širdimi su Juo atsisveikino. Be to, ji davė Maisarai kitų brangių drabužių, kuriuos Allaho Pasiuntinys turėjo vilkėti kelionėje.

„Jei musulmonas uždirba tai, kas chalal, nuo nieko nepriklauso ir padeda savo kaimynams ir giminaičiams, Prisikėlimo dieną jis bus spindintis ir pilnas nuro kaip pilnatis“ Hadisas šarif

Mūsų motina Chazrat Chadidža buvo sužinojusi paskutiniojo Pranašo požymius iš savo dėdės sūnaus Varakos ibn Naufalas, kuris buvo išsimokslinęs krikščionis. Todėl per šį mūsų mylimo Pranašo apsilankymą ji atpažino Jame pranašystės požymius. Taigi ji tarė savo vergui Maisarai: „Kai karavanas išvyks iš Mekos, duok kupranugario pavadį Muchammedui (alaihis-salam) į rankas, kad mekiečiai nepradėtų apkalbinėti. Kai būsite toli nuo miesto ir jis išnyks iš akių, aprenk Jį šiais brangiais drabužiais“.

Tada ji taip, kaip dera sultonams, išpuošė gražiausią iš savo kupranugarių ir tarė Maisarai: „Su didžia pagarba užsodink Jį ant šio kupranugario, paimk pavadį į savo ranką ir laikyk save Jo tarnu! Nieko nedaryk be Jo leidimo ir negailėk savo gyvybės, saugodamas Jį ir gindamas nuo pavojų! Ilgai neužtrukite tose vietose, į kurias vyksite, bet greitai grįžkite, kad nebūtume sugėdinti Hašimo sūnų akyse. Jei viską padarysi tiksliai taip, kaip sakiau, išlaisvinsiu tave ir duosiu tau tiek turto, kiek norėsi“.

Karavanas buvo paruoštas. Mekiečiai didelėmis miniomis susirinko atsisveikinti su savo artimaisiais. Ten buvo ir mūsų mylimo Pranašo giminaičiai, Jo dėdės ir Hašimo sūnų vyresnieji. Kai mūsų Pranašo teta pamatė Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam) tarno drabužiais ir su kupranugario pavadžiu rankoje, jai sulinko keliai. Ji verkė ir raudojo. Dūsaudama ir liedama ašaras, ji išreiškė savo skausmą, sakydama: „O Abdulmutalibai! O didysis vyre, iškasęs Zamzamo šulinį! O Abdula! Pakilkite iš savo kapų, atsigręžkite čia ir pažiūrėkite, kokioje padėtyje yra šis palaimintasis!“ Abu Talibą taip pat buvo apėmę tie patys jausmai. Iš palaimintųjų mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, akių, regėjusių Tiesą, kaip perlai riedėjo ašaros, ir Jis tarė: „Niekada manęs nepamirškite. Prisiminkite, kad svetur kenčiu liūdesį ir rūpestį“. Visi, girdėję šiuos žodžius, verkė. Ir angelai danguje jautė tą patį ir tarė: „O mūsų Viešpatie! Tai Muchammedas alaihis-salam, kurį Tu padarei Savo chabibu ir kuriam suteikei aukščiausią laipsnį. Koks šios būsenos hikmatas (išmintis)?“ Tada Allahas Aukščiausiasis jiems tarė: „Taip, Jis yra Mano Chabibas. Bet jūs negalite pažinti meilės paslapties. Jūs negalite suprasti paslapčių tarp mylimojo ir mylinčiojo. Šio laipsnio niekas nežino. Niekas nieko nesupranta apie šį slaptą dalyką“.

Kai karavanas pagaliau pajudėjo ir Meka dingo iš akių, Maisara, kaip buvo liepusi Chazrat Chadidža, aprengė mūsų mylimą Pranašą brangiais drabužiais. Jis užsodino Jį ant kupranugario, uždengto įvairiais brangiais audiniais ir išpuošto papuošalais. Kupranugario pavadį jis pats paėmė į ranką.

Šios kelionės metu karavano žmonės matė, kad virš mūsų mylimo Pranašo, pasiųsto kaip gailestingumas pasauliams, buvo debesis, teikęs Jam šešėlį, ir kad du angelai paukščių pavidalu lydėjo Jį iki pat kelionės pabaigos.4

Du kupranugariai taip pavargo, kad nebegalėjo eiti, ir atsiliko nuo karavano. Kai Jis Savo palaiminta ranka perbraukė per jų kojas, kupranugariai staiga pagreitino žingsnį. Tai ir daug kitų panašių įvykių matę, jie labai Jį pamilo ir suprato, kad Jo šlovė bus labai didelė.

Atvykę į Busrą, jie vėl apsistojo prie ten esančio vienuolyno. Vienuolis Bachira, iš daugybės matytų ženklų supratęs ir pasakęs, kad Jis bus paskutinysis Pranašas, buvo miręs, o jo vietą užėmė kitas, vardu Nastura. Vienuolis Nastura stebėjo prie vienuolyno apsistojusį kuraišų karavaną. Pamatęs, kad kažkas atsisėdo po netoliese augančiu sausu medžiu ir kad medis tą pačią akimirką sužaliavo, jis paklausė Maisaros: „Kas Tas, kuris sėdi po tuo medžiu?“ Maisara atsakė: „Jis – vienas iš Kuraišų genties Charamo žmonių“. Vienuolis tarė: „Iki šiol po šiuo medžiu niekas, išskyrus Pranašus, nėra sėdėjęs“. Paskui jis paklausė: „Ar Jo akyse yra šiek tiek raudonumo?“ Maisara atsakė: „Taip, yra, ir jis niekada iš Jo akių nedingsta“. Tada Nastura tarė: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris nuleido Indžilą Chazrat Isai: Jis bus paskutinysis Pranašas. Kad tik sulaukčiau to laiko, kai Jam bus įsakyta skelbti pranašystę!“

Kai Muchammedas alaihis-salam pardavinėjo Chadidžos Hatun prekes Busros turguje, vienas žydas, su Juo besiderėdamas, kadangi Juo netikėjo, tarė: „Prisiek stabais Lat ir Uza, tada Tavimi patikėsiu“. Muchammedas alaihis-salam tada tarė: „Aš niekada neprisiekčiau šiais stabais! Kiekvieną kartą, eidamas pro juos, nusigręžiu į kitą pusę“. Žydas, pamatęs Jame ir kitus požymius, tarė: „Tu teisus. Prisiekiu Allahu, šis žmogus bus Pranašas“. Ir išreiškė savo susižavėjimą sakydamas: „Mūsų mokslininkai rado Jo požymius aprašytus knygose“.

Maisara įsidėmėjo viską, ką pastebėjo mūsų Valdove, Allaho Pasiuntinyje, ir ką apie Jį girdėjo, o jo susižavėjimas Juo vis augo. Maisaros širdyje buvo gimusi didelė meilė Pasaulių Valdovui. Dabar jis tarnavo Jam su džiaugsmu ir pagarba ir su didele meile vykdė mažiausią Jo ženklą. Prekės, kurias jie buvo atsivežę, buvo parduotos, ir dėl mūsų Valdovo Pranašo palaimos prekyba davė daug kartų didesnį pelną nei paprastai. Karavanas leidosi atgal. Kai jie pasiekė vietovę, vadinamą Mar az-Zahran, Maisara pasiūlė mūsų mylimam Pranašui nunešti gerą žinią į Meką. Mūsų Valdovas sutiko, paliko karavaną ir paragino Savo kupranugarį Mekos link.

Nafisa binti Munija Hatun pasakojo: „Artėjo karavano grįžimo laikas. Kasdien Chadidža Hatun su savo tarnaitėmis užlipdavo ant savo namų stogo ir žvalgydavosi karavano. Vieną tokią dieną buvau pas Chadidžą. Staiga toli pasirodė žmogus ant kupranugario. Debesis ir du angelai paukščių pavidalu teikė Jam šešėlį, o nuras mūsų Pranašo palaimintojoje kaktoje švietė kaip mėnulis. Chadidža Hatun suprato, kas atvyksta, ir jos širdžiai palengvėjo. Tačiau ji apsimetė nežinanti ir paklausė: ‚Kas galėtų atvykti tokią karštą dieną?‘ Tarnaitės tarė: ‚Tas, kuris atvyksta, panašus į Muchammedą (alaihis-salam)’, ir nustebo tuo, ką pamatė“.

Netrukus mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), atvyko į mūsų motinos Chadidžos rūmus ir papasakojo jai, kaip sekėsi. Atneštomis geromis žiniomis Jis ją labai pradžiugino.

Kiek vėliau karavanas įžengė į Meką. Maisara mūsų motinai Chazrat Chadidžai smulkiai papasakojo, kaip kelionės metu mūsų Pranašą dengė šešėlis, ką sakė vienuolis Nastura, kaip silpni kupranugariai pagreitino žingsnį, ir daug kitų panašių antgamtinių dalykų, kuriuos jis matė. Jis gyrė mūsų Valdovą Pranašą, kiek tik galėjo. Chazrat Chadidža jau žinojo apie šiuos dalykus, bet jo žodžiai sustiprino jos jakiną (tikrumą). Ji įsakė Maisarai: „Niekam nepasakok to, ką matei!“5

„Aš niekada neprisiekčiau šiais stabais! Kiekvieną kartą, eidamas pro juos, nusigręžiu į kitą pusę“ Hadisas šarif

Mūsų motina Chadidža nuėjo pas Varaką ibn Naufalas papasakoti, ką išgirdo. Varaka su dideliu susižavėjimu išklausė, kas nutiko, ir tarė: „O Chadidža, jei tai, ką papasakojai, tiesa, Muchammedas alaihis-salam bus šios ummos Pranašas“.

Kai mūsų mylimam Pranašui buvo 12 metų, Jis su Savo dėde Abu Talibu prekybos reikalais keliavo iki pat Busros. Kai Jam buvo 17 metų, Jis su Savo dėde Zubairu keliavo į Jemeną. Būdamas 20 metų, Jis su Chazrat Abu Bakru keliavo į Damaską, o būdamas 25 metų, vėl vyko į Damaską parduoti Chazrat Chadidžos prekių.6 Taigi iš viso Jis keliavo keturis kartus. Be šių kelionių, Jis niekur kitur nekeliavo.

Jo vedybos su mūsų motina Chazrat Chadidža

Išgirdusi Varakos ibn Naufalas džiugią žinią ir pamačiusi gražias mūsų mylimo Pranašo savybes, mūsų motina Chazrat Chadidža panoro tapti Jo žmona ir pelnyti garbę Jam tarnauti. Tai pajutusi Nafisa binti Munija panoro būti tarpininke. Šiuo tikslu ji atėjo pas Kilniausiąjį Pasiuntinį ir paklausė: „O Muchammedai (alaihis-salam)! Kas Tau trukdo vesti?“ Mūsų Pranašas atsakė: „Neturiu pakankamai pinigų, kad galėčiau vesti“. Nafisa Hatun tarė: „O Muchammedai! Jei nori vesti skaisčią ir garbingą ponią, turinčią ir turtų, ir grožio, esu pasirengusi Tau patarnauti“. Mūsų mylimas Pranašas paklausė: „Kas ji?“ Ji atsakė: „Tai Chadidža binti Chuvailidas“. Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paklausė: „Kas bus tarpininkas šiame reikale?“, ji tarė: „Aš“, ir paliko Jį. Ji nuėjo pas Chazrat Chadidžą ir pranešė jai gerą žinią. Chazrat Chadidža pasikvietė savo giminaičius Amrą ibn Asadas ir Varaką ibn Naufalas ir paaiškino padėtį. Ji taip pat pasiuntė žinią mūsų Valdovui Pranašui ir pakvietė Jį ateiti nustatytu laiku. Abu Talibas ir jo broliai pasiruošė ir palydėjo mūsų Valdovą Pranašą.

Mūsų motina Chazrat Chadidža papuošė ir išdabino savo namus. Dėkodama už šią dieną, ji padovanojo visus savo papuošalus savo tarnams. Paskui juos išlaisvino. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kartu su Savo dėdėmis pagerbė mūsų motinos Chazrat Chadidžos namus Savo apsilankymu. Abu Talibas tarė: „Šlovė mūsų Kūrėjui, kuris padarė mus Ibrahimo alaihis-salam palikuonimis ir Ismailo alaihis-salam giminės nariais. Jis padarė mus Baitullah sargais. Jis suteikė mums palaimintuosius Namus, kurie yra žmonių kibla ir aplink kuriuos sukasi pasauliai (atlieka tavafą), ir Charam aš-šarif, kurį Jis saugo nuo bet kokio blogio. Mano brolio Abdulos sūnus Muchammedas yra toks žmogus, kad pranoksta bet kurį kuraišą, su kuriuo tik būtų lyginamas. Tiesa, Jis turi nedaug turto, bet turtas nėra tai, kam reikėtų teikti svarbą. Nes turtas – kaip šešėlis; jis eina iš rankų į rankas ir išnyksta. Mano sūnėno garbė ir pranašumas jums visiems žinomi. Dabar Jis prašo Chadidžos binti Chuvailidas rankos. Kiek mahro7 norite, kad duočiau iš savo turto? Prisiekiu, kad Muchammedo laipsnis bus aukštas“. Varaka ibn Naufalas patvirtino šiuos žodžius.

Chazrat Chadidžos dėdė Amras ibn Asadas tarė: „Būkite liudininkai, kad aš atidaviau Chadidžą binti Chuvailidas į žmonas Muchammedui (alaihis-salam)“. Taip buvo sudaryta santuokos sutartis (nikachas). Pagal vieną pasakojimą, mahras buvo 400 miskalių aukso, pagal kitą – penki šimtai dirhamų, o pagal dar kitą – 20 kupranugarių.8 [Miskalis – keturi gramai ir aštuoniasdešimt centigramų.]

Vestuvių vaišėms Abu Talibas paskerdė kupranugarį ir surengė tokias vaišes, kokių iki tos dienos niekas nebuvo matęs. Vestuvės įvyko. Mūsų motina Chazrat Chadidža padovanojo visa, ką turėjo, mūsų Valdovui Pranašui ir tarė: „Visas šis turtas priklauso Tavo kilniam asmeniui. Man reikia Tavęs, ir esu Tau skolinga dėkingumu“.

Per visą santuoką mūsų motina Chazrat Chadidža visada tarnavo mūsų Pranašui Muchammedui alaihis-salam ir buvo Jo pagalbininkė. Ši santuoka truko dvidešimt penkerius metus, iki mūsų motinos Chazrat Chadidžos mirties. Penkiolika iš šių metų buvo prieš Bisą, o dešimt – po Bisos (kai Jam buvo paskelbta pranašystė). Kol buvo gyva Jo pirmoji žmona Chazrat Chadidža, mūsų Pranašas Muchammedas alaihis-salam nevedė jokios kitos. Jis turėjo šešis vaikus – du berniukus ir keturias mergaites. Jų vardai buvo Kasimas, Zainaba, Rukaja, Um Kulsum, Fatima ir Abdula (Taijibas arba Tahiras). Su Chazrat Marija, kurią Jis vedė per Savo pranašystės laikotarpį, Jis taip pat turėjo sūnų, vardu Ibrahimas. Su kitomis Savo žmonomis Jis vaikų neturėjo. Zainaba buvo vyriausioji iš Jo dukterų. Jauniausiąją dukterį Fatimą Jis mylėjo labiausiai. Ji gimė likus trylikai metų iki hidžros. Jo sūnūs mirė maži, o visos Jo dukterys, išskyrus mūsų motiną Chazrat Fatimą, mirė anksčiau už Jį. Mūsų motina Fatima mirė praėjus šešiems mėnesiams po mūsų Valdovo Pranašo. Ji buvo ištekėjusi už Chazrat Alio. Mūsų mylimo Pranašo Muchammedo alaihis-salam giminė tęsėsi per Chazrat Fatimos vaikus.9

Ir vedęs mūsų motiną Chadidžą, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), toliau vertėsi prekyba. Iš savo pelno jie priimdavo svečius ir padėdavo našlaičiams ir vargšams.

Zaidas ibn Charisa

Kai Zaidas ibn Charisa buvo vaikas, jis su savo motina Suda buvo išvykęs aplankyti giminaičių. Kol jie ten buvo, juos užpuolė kita gentis. Zaidą paėmė į nelaisvę. Jį atgabeno į Meką, į Suk al-Ukazo mugę, kad parduotų kaip vergą. Chazrat Chadidžos brolio sūnus Chakimas ibn Chizamas nupirko Zaidą už 400 dirhamų. Chakimas ibn Chizamas padovanojo jį savo tetai Chazrat Chadidžai, o ji padovanojo jį mūsų Valdovui Pranašui. Mūsų Valdovas Pranašas tuoj pat jį išlaisvino, bet paliko pas save. Mat išlaisvintas Zaidas neturėjo kur eiti, ir nebuvo nieko, kas galėtų juo pasirūpinti geriau nei Allaho Pasiuntinys. Todėl jis su džiaugsmu liko pas Allaho Pasiuntinį.

Mūsų Valdovas Pranašas buvo sukurtas tam, kad ištobulintų visas gražios dorovės rūšis – matomas ir nematomas, žinomas ir nežinomas, tokias kaip teisingumas, sąžiningumas, gailestingumas, meilė žmonėms, malonumas, kilnumas, dosnumas, ištikimybė duotam žodžiui, rūpinimasis tuo, kas patikėta, paslaugumas, pasiaukojimas, patikimumas, engiamųjų, bejėgių ir vargšų gynimas, meilė ir rūpestis vaikams, dorumas, tiesakalbystė, mandagumas, nuolankumas, saikingumas, gražus vadovavimas žmonėms, drąsa ir narsa, – ir tai dar prieš Jam paskelbiant pranašystę. Jis visais atžvilgiais yra aukščiausias iš visų kūrinių, kurie atėjo ir ateis į pasaulį, ir buvo pelnęs visų pasitikėjimą bei gavęs pravardę „al-Aminas“. Dėl gražaus elgesio, kurį Zaidas ibn Charisa patyrė iš Jo, jis mylėjo mūsų Valdovą Pranašą labiau nei savo tėvą ir motiną ir niekada nenorėjo Jo palikti.

„Visas šis turtas priklauso Tavo kilniam asmeniui. Man reikia Tavęs, ir esu Tau skolinga dėkingumu“ Chadidža al-Kubra (radijallahu anha)

Jo motina ir tėvas nežinojo, kur buvo nugabentas jų sūnus ir kas jam nutiko. Tėvas Charisa degė ilgesiu sūnaus ir keliavo iš krašto į kraštą jo ieškodamas. Jis primygtinai prašė savo giminaičių ir pažįstamų, keliaujančių iš Jemeno į įvairius kraštus, atnešti jam žinių apie sūnų Zaidą. Jis deklamavo eiles ir liejo ašaras:

Verkiau dėl savo Zaido; nežinau, kas jam nutiko.
Ar jis gyvas, ar jį ištiko mirtis?
Veltui apie jį neklausinėk, o mano širdie!
Negali žinoti, ar jo kapas lygumoje, ar stačiame kalne.
Kitas eilėraštis, kuriame jis išreiškė savo ilgesį sūnui, skamba taip:
O mano Zaidai, mano vaike! Kad tik žinočiau, jog išėjęs sugrįš!
Prisiekiu Allahu, nenoriu, kad grįžtų kas kitas, o ne tu.
Prisimenu jį, kai pučia vėjas, kai tik pamatau vaiką,
o saulė, tekėdama kiekvieną rytą, primena man tave.
Šaukiu ir dejuoju, tūkstantį kartų dejuoju dėl savo širdies vaiko,
jojų ir ieškau jo, nors esu palūžęs.
Nei aš, nei mano jojamasis gyvulys nepažįstame nei nuobodulio, nei nuovargio,
kol yra galimybė, kad mano sūnus bus rastas ir stos priešais mane.
Kad ir kaip viltis apgaudinėtų žmogų, galiausiai ji praeina.
Mano sūnūs! Kaisai, Amrai, Jazidai, Džabalai! Mano Zaidą jums patikiu.

Galiausiai, dar prieš atsirandant islamui, keli Banu Kalb genties žmonės, atvykę aplankyti Kaabos, pamatė ir atpažino Chazrat Zaidą. Chazrat Zaidas jiems tarė: „Žinau, kad mano šeima dejuoja ir rauda dėl manęs; nuneškite jiems šias eilutes“, ir padeklamavo šį eilėraštį:

Mano širdis dega; esu toli nuo savo namų,
bet esu Kaabos kaimynas, nors ir toli nuo motinos ir tėvo.
Tegul liūdesys nedegina jūsų širdžių,
tegul jūsų rauda dėl manęs nekyla iki pat Aršo.
Šlovė Mavlai, aš esu tokiuose namuose,
kad už garbę ir gerumą, kuriuos patiriu, visada meldžiuosi.

Tai išgirdęs, Charisa labai apsidžiaugė. Tuoj pat pasiėmęs didelę sumą pinigų, jis kartu su savo broliu Kabu atvyko į Meką. Atvykęs į Meką, jis sužinojo, kur yra mūsų Pranašo namai, atėjo pas Jį ir tarė: „O kuraišų tautos valdove, o Abdulmutalibo vaikaiti, o Banu Hašim giminės sūnau! Tu esi Charam aš-šarif kaimynas. Tu svetingai priimi svečius, darai gera belaisviams ir išlaisvini juos iš nelaisvės. Duosime Tau tiek pinigų, kiek norėsi, kad mūsų sūnus, kuris yra Tavo vergas, būtų laisvas; išlaisvink jį ir neatmesk mūsų prašymo!“ Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) tarė: „Pasikvieskime Zaidą ir papasakokime jam, kaip yra. Leiskime jam laisvai pasirinkti. Jei jis pasirinks eiti su jumis, galite jį pasiimti nieko nemokėdami. Bet jei jis pasirinks mane ir norės likti pas mane, prisiekiu Allahu, kad to, kuris pasirenka mane, niekam neatiduosiu; jis liks pas mane“.

Charisa ir jo brolis labai apsidžiaugė šiuo mūsų Valdovo Pranašo atsakymu ir tarė: „Pasielgei su mumis labai teisingai ir sąžiningai“.

Tada mūsų Valdovas Pranašas pasikvietė Zaidą ir paklausė jo: „Ar pažįsti juos?“ Šis atsakė: „Taip, vienas – mano tėvas, o kitas – mano dėdė“. Tada mūsų Pranašas tarė: „O Zaidai! Tu žinai, kas aš esu; matei mano rūpestį ir gailestingumą tau ir tai, kaip su tavimi elgiuosi. Jie atėjo tavęs pasiimti. Todėl rinkis: arba pasirenki mane ir lieki pas mane, arba pasirenki juos ir išvyksti“.

Jo tėvas ir dėdė tikėjosi, kad dabar jis pasirinks juos ir jie galės Zaidą pasiimti. Zaidas tarė: „Nieko nepasirinksiu vietoj Tavęs. Tu man esi ir kaip dėdė, ir kaip tėvas. Noriu likti pas Tave“.

Jo tėvas ir dėdė visiškai apstulbo. Tėvas supyko ir tarė Zaidui: „Gėda tau! Vadinasi, vergovę pasirenki vietoj laisvės, vietoj savo motinos, tėvo ir dėdės!“ Zaidas atsakė tėvui: „Brangusis tėve, patyriau iš šio žmogaus tokį rūpestį ir elgesį, kad negaliu nieko pasirinkti vietoj Jo“.

Mūsų Valdovas Pranašas labai mylėjo Zaidą. Pamatęs jo ištikimybę ir meilę, Jis nuvedė jį į Chidžrą prie Kaabos al-Muazama ir tarė ten buvusiems: „Būkite liudininkai, kad Zaidas yra mano sūnus. Jis – mano paveldėtojas, o aš – jo paveldėtojas“. Tai pamačius Zaido tėvui ir dėdei, jų pyktis praėjo. Jie džiugūs grįžo į savo kraštą. Po to Ashabai al-kiram ėmė vadinti Zaidą Zaidu ibn Muchammedas (Muchammedo sūnumi Zaidu). Vėliau Allahas Aukščiausiasis įsūnijimą panaikino įsakymais Achzab sūros 5-ajame ajate: „Vadinkite savo vaikus jų tėvų vardais, taip teisingiau Allaho akyse“, ir 40-ajame ajate: „Muchammedas (alaihis-salam) nėra tėvas nė vienam iš jūsų vyrų (pavyzdžiui, Zaidui)“. Tada Chazrat Zaidą ėmė vadinti jo tėvo vardu, t. y. „Zaidas, Charisos sūnus“ (Zaidas ibn Charisa).10

Arbitražas prie Kaabos

Kai mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, buvo apie trisdešimt penkeri metai, Jis buvo arbitras ginče dėl Kaabos. Tuo metu lietūs ir potvyniai buvo smarkiai apardę Kaabos sienas. Be to, Kaabą buvo apgadinęs gaisras.11 Pastatą reikėjo atstatyti. Todėl Kuraišų gentis nugriovė Kaabą iki pamatų, kuriuos buvo pastatęs Chazrat Ibrahimas, ir ėmė ją statyti iš naujo. Sienas jie statė, kiekvienai genčiai paskyrę po dalį. Gentys, žinodamos, kad tai didelė garbė, negalėjo susitarti, kas įstatys į vietą akmenį „Hadžar al-Asvadą“. Kadangi kiekviena gentis norėjo pelnyti šią garbę, tarp jų kilo didelis nesutarimas. Abdudaro sūnūs prisiekė ir tarė: „Jei šį darbą atliks kas nors kitas, o ne mes, praliesime kraują“. Dėl šio nesutarimo, trukusio keturias ar penkias dienas, vos nebuvo pralietas kraujas.

„Nieko nepasirinksiu vietoj Tavęs. Tu man esi ir kaip dėdė, ir kaip tėvas. Noriu likti pas Tave“ Zaidas ibn Charisa (radijallahu anhu)

Tai buvo pirmadienis. Abdulmutalibo dėdė iš motinos pusės, pagyvenęs ir gerbiamas vyras Chuzaifa ibn Mugira, parodė į Banu Šaiba vartus, atsivėrusius į Kaabą, ir tarė: „O kuraišai! Tą, kuris pirmas įeis pro šiuos vartus, paskirkite arbitru tarp savęs, kad jis išspręstų reikalą, dėl kurio negalite susitarti“. Ten buvusieji priėmė šį pasiūlymą ir, žiūrėdami į Banu Šaiba vartus, ėmė laukti to, kuris įeis pirmas ir išspręs reikalą šią itin įtemptą akimirką. Galiausiai jie pamatė, kad pro vartus ateina Muchammedas alaihis-salam – Tas, kurio dorumą ir iškilią dorovę jie labai vertino ir kurį visada vadino al-Aminu, t. y. tuo, kuriuo visada galima pasitikėti. Jie tarė: „Štai al-Aminas. Priimame Jo sprendimą“.

Kai reikalas buvo paaiškintas mūsų mylimam Pranašui Muchammedui alaihis-salam, Jis nusivilko Savo chirką (apsiaustą) ir patiesė ją ant žemės. Jis padėjo Hadžar al-Asvadą ant Savo palaimintosios chirkos ir tarė: „Tegul po vieną žmogų iš kiekvienos genties paima už kampo“. Taip Jis liepė jiems pakelti akmenį iki vietos, kur jį reikėjo įstatyti.

Tada Jis pats paėmė akmenį į glėbį ir Savo garbingomis rankomis įstatė jį į vietą. Gentys, pamačiusios, kad buvo išvengta didelio susidūrimo, kuris jau buvo bekylantis, liko patenkintos šiuo poelgiu. Jos tęsė statybą nuo ten, kur buvo sustojusios, ir užbaigė sienas.12