RELIGINĖS PAREIGOS MIRUSIAJAM

Ką daryti, kai pasirodo mirties ženklai

Ženklai, kad mirtis artėja, yra tai, kad pėdos suglemba ir pailgėja, nosis pakrypsta, o smilkiniai įdumba. Tokios būklės ligonis paguldomas ant dešinio šono, veidu į kiblą. Taip jį paguldyti yra suna. Leidžiama jį paguldyti ir aukštielninką, kojomis į kiblą. Dabar taip įprasta daryti. Tačiau po galva reikėtų ką nors pakišti. Taip veidas atsigręžia į kiblą. Jei tai sunku, leidžiama jį paguldyti ir taip, kaip lengviausia. Atliekant Kalima at-tauchid talkiną, gerai pasakyti ir „Muchammadun Rasulullah“. Mirties ženklai yra sustingimas (rigor mortis), atšalimas ir irimas. Kai mirtis nustatoma, o tai įmanoma ir prieš šiuos ženklus (pavyzdžiui, kai kvėpavimas sustojo, ką galima nustatyti pagal tai, kad prie jo burnos laikomas veidrodis neaprasoja, ir kai širdis sustojo, ką galima nustatyti pagal pulsą), suna yra užmerkti jam akis ir parišti smakrą.

Ką daryti, kai mirtis įvyko

Suna yra užmerkti jam akis ir parišti smakrą. Smakras parišamas plačiu audinio gabalu, kuris surišamas virš galvos. Užmerkiant jam akis, suna yra pasakyti: „Bismillah va ala millati Rasulillah“ ir sukalbėti atitinkamą maldą. Kol kūnas neatvėso, suna yra sulenkti ir ištiesti pirštus, alkūnes ir kelius bei palikti rankas ir kojas gulėti tiesiai. Taip jį lengva nuprausti ir suvynioti į įkapes. Kol kūnas neatvėso, nuo jo nuvelkami drabužiai ir jis uždengiamas lengva, plačia paklode. Vienas paklodės galas pakišamas jam po galva, o kitas – po kojomis. Ant jo pilvo, ant paklodės ar po ja, padedama kas nors (peilis ar kitas geležinis daiktas), kad kūnas neišsipūstų. Tai turėtų sverti daugiau nei šimtą gramų. Nuprausti, suvynioti į įkapes, atlikti džanazos namazą ir palaidoti mirusįjį yra fard al-kifaja. Tai reiškia, kad kai tai atlieka tiek žmonių, kiek reikia, kitiems tai nebėra fardas. Kūną nuprausti leidžiama ir vaikui. Kai nėra moterų, vyras negali nuprausti moters kūno. Tačiau kai kūnas uždengtas nuo galvos iki kojų, jos giminaitis, o jei ji giminaičių neturi – kitas žmogus, gali apsivynioti ranką audinio gabalu, pakišti ranką po apdangalu ir atlikti kūnui tajamumą. Nes mirusiojo auratas yra kaip gyvojo auratas. Charam yra ir liesti tą vietą, į kurią charam žiūrėti. Geriausia išmokyti vaiką ir leisti jam nuprausti kūną. Hanafitų mazhabe moters negali nuprausti ar paliesti jos vyras. Nes nikachas nutrūksta tą pačią akimirką, kai žmona miršta. Jam leidžiama į ją žiūrėti. Kituose trijuose mazhabuose vyrui leidžiama nuprausti žmoną. Hanafitų mazhabe žmonai taip pat leidžiama nuprausti savo vyrą. Nes po vyro mirties nikachas (santuoka) trunka, kol baigiasi iddato laikotarpis (keturi mėnesiai ir dešimt dienų). Vyrai negali prausti moterų, o moterys negali prausti vyrų. Jie turi atlikti tajamumą, apsivynioję rankas audinio gabalu. Vyras, atliekantis tajamumą, neturi žiūrėti į apnuogintas rankas moters, kuri jam na-machram. Jei ji yra jo machram giminaitė, apvynioti ranką audiniu nebūtina. Nes leidžiama žiūrėti į machram giminaičių rankas ir veidą bei juos liesti. Jei randama tik žmogaus galva arba pusė kūno (be galvos), ji neprausiama ir už ją neatliekamas džanazos namazas. Ji palaidojama tokia, kokia yra. Jei randama daugiau nei pusė kūno, net ir be galvos, arba pusė kūno su galva, jis nuprausiamas ir už jį atliekamas džanazos namazas. Mustachabas yra, kad tas, kuris prausia kūną, pirmiausia pats atliktų gusulą. Makruh, kad kūną praustų džunubas ar moteris, turinti mėnesines. Vanduo, kuriuo nuprausiamas kūnas, tampa ma al-mustamal. Jis tampa nadžis, nešvarus. Todėl prausiantieji turi saugotis, kad vanduo ant jų netikštų, ir apsijuosti dideliu audeklu. Nuprausus kūnas tampa švarus. Niekas, išskyrus prausiantįjį ir jo (jos) pagalbininką, negali įeiti ten, kur vyksta prausimas. Mirusįjį prausiantieji turi būti patikimi žmonės. Jie turi pasakoti apie laimingumo ženklus, kuriuos mato ant kūno, ir nepasakoti apie nelaimingumo ženklus. Jie neturi atskleisti mirusiojo trūkumų. Mirusiojo valis (globėjas) gali įeiti. Mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam), nuprausė Fadlas, Abaso sūnus, ir Chazrat Alis (radijallahu anhum). Usama (radijallahu anhu) pylė vandenį, o Abasas (radijallahu anhu) įeidavo ir išeidavo. Tai, kas sukelia skausmą gyvajam, sukelia skausmą ir mirusiajam. Todėl kūnas neprausiamas labai šaltu ar labai karštu vandeniu. (Jis taip pat nededamas į šaldymo kamerą, kad nepradėtų dvokti. Kad nepradėtų dvokti, jį reikia greitai palaidoti ir nelaikyti laukiant giminaičių, kurie turi atvykti iš toli.) Neleidžiama prausti kūno zamzamo vandeniu.

„Mirkite prieš numirdami. Atsiskaitykite su savimi, kol dar nesate pašaukti atsiskaityti!“ Hadisas šarif

Mirusiojo prausimas

Pirmiausia uždegamas bachuras ir tris kartus apnešamas aplink prausimo suolą kaip smilkalas. Jį galima apnešti ir penkis kartus. Bachuras – tai augalas. Jis sumaišomas su ūdo (Aquilaria) medienos drožlėmis ir storakso medžio sakais, mišinys dedamas ant ugnies inde, o prausimo suolas laikomas kylančiuose dūmuose. Suolas, ant kurio prausiamas kūnas, turi būti tokio aukščio kaip (vidutinio žmogaus) bamba ir šiek tiek nuožulnus. Paskui paruošiamas vanduo, virintas su kedro lapais ar muilažole ir paskui atvėsintas, arba vanduo su kamparu – baltu, maloniai kvepiančiu daiktu. Vanduo neturi būti labai karštas ir turi būti sūrus. Vėsus ir sūrus vanduo sulėtina irimą. Suna yra atlikti nijatą (turėti ketinimą) prausiant kūną. Be nijato mirusysis, tiesa, tampa švarus, bet fardo pareiga neatkrenta. Uždengtas kūnas paguldomas aukštielninkas arba taip, kaip lengviausia, ant smilkalais apsmilkyto prausimo suolo. Jis prausiamas, kai sritis tarp bambos ir kelių yra uždengta. Nes moters aurato dalis, kurią reikia dengti nuo kitų moterų, yra kaip vyro aurato dalis, kurią reikia dengti nuo kitų vyrų. Suna yra paguldyti kūną ant prausimo suolo kiblos link. Net jei mirusysis yra vaikas, jam pirmiausia atliekamas abdestas. Tačiau užuot pylus vandens į burną ir nosį, jos išvalomos audinio gabalu. Jei vandens patenka į burną, tai tampa priežastimi, kad kūnas greičiau pūtų. Pirmiausia nuprausiamas veidas. Paskui nuprausiamos rankos, galvai, ausims ir sprandui atliekamas masachas, ir nuprausiamos pėdos. Galva ir barzda prausiamos svilarožių šaknimi ar muilu. Paskui kūnas paverčiamas ant kairiojo šono ir prausiamas pilant vandenį ant dešiniojo šono. Vanduo turi nutekėti iki pat tų dalių, kurios liečia prausimo suolą. Taip jis prausiamas tris kartus užpilant vandens. Paskui jis taip pat paguldomas ant dešiniojo šono ir prausiamas tris kartus pilant vandenį ant kairiojo šono, nuo peties iki pėdos. Paskui jis pasodinamas ir lengvai paspaudžiamas jo pilvas. Jei kas nors išeina, tai nuplaunama (t. y. pašalinama užpilant vandens). Paskui jis paguldomas ant kairiojo šono, ir dešinysis šonas vėl nuprausiamas (t. y. vanduo pilamas nuo peties iki pėdos). Taip jis nuprausiamas pagal suną, t. y. tris kartus. Jei po prausimo išeina kas nors, kas laužo abdestą, jis iš naujo neprausiamas ir abdestas iš naujo neatliekamas. Iškritę plaukai įdedami į įkapes. Suna yra palaidoti ir gyvo žmogaus nagus, plaukus ir dantis – ar jie iškrito, ar buvo nukirpti, nupjauti ar ištraukti. Po prausimo kūnas ant prausimo suolo nusausinamas audeklu. Kamparas ar kvapiųjų medžiagų mišinys, vadinamas chanutu, išbarstomas plaukuose ir barzdoje. Naudoti šafraną yra makruh. Vata, apibarstyta kamparu, uždedama ant sadždos kūno dalių (pavyzdžiui, kaktos, nosies, kelių, rankų ir kojų pirštų). Leidžiama įdėti vatos į burną, šnerves, ausų angas ir uždėti ant akių. Nuskendęs žmogus taip pat prausiamas tris kartus arba su prausimo ketinimu tris kartus pajudinamas vandenyje. Lietaus permerktas žmogus taip pat prausiamas.

„Mirusysis kape yra kaip skęstantis žmogus; jis visada laukia maldos iš savo tėvo, savo motinos, savo brolių ir seserų bei savo draugų“ Hadisas šarif

Vyrų suvyniojimas į įkapes

Suna yra, kad vyro įkapes sudarytų trys dalys. Stambule yra paprotys pirkti įkapėms septynis metrus medvilninio audinio (batisto) vyrams ir aštuonis metrus moterims. Plotis – 130–140 centimetrų. 1- Izaras: jis siekia nuo galvos iki kojų ir yra platesnis nei vienas metras. 2- Kamisas (ilgi marškiniai, panašūs į apsiaustą): jis dvigubai ilgesnis už atstumą nuo pečių iki pėdų. Jis sulenkiamas per pusę, o ties lenkimu iškerpama tiesi anga, kurios kaip tik pakanka galvai pralįsti. Rankovės ir anga apačioje neiškerpamos. 3- Lifafa: ji siekia toliau už galvą ir kojas ir yra platesnė. Galai virš galvos ir po kojomis sutraukiami ir surišami audinio gabalu. Imamas ar-Rabanis sako, kad įkapės, sudarytos iš daugiau nei trijų dalių, yra bidatas. Gerai kiekvieną įkapių dalį atskirai apsmilkyti prieš dedant jas į karstą. Naudinga pasiūti įkapes iš salichų (dievobaimingų musulmonų) ir aulijų apatinių ar viršutinių drabužių arba įdėti tokius drabužius į įkapes ar ant mirusiojo veido ar krūtinės. Pirmiausia į karstą įdedama lifafa. Paskui ant jos patiesiamas izaras. Kamisas taip pat įdedamas į karstą. Paskui bachuras tris ar penkis kartus apnešamas aplink karstą. Chanutu apibarstomos visos trys įkapių dalys. Kai kūnas nusausintas, kamisas išimamas iš karsto, užmaunamas kūnui per galvą ir ištempiamas iki pėdų – viena pusė – priekyje, kita – ant nugaros. Su Basmala kūnas paguldomas ant izaro karste. Pirmiausia ant kūno užlenkiama kairioji, o paskui dešinioji izaro pusė. Lifafa užlenkiama taip pat. Tai reiškia, kad dešinysis kraštas užlenkiamas ant kairiojo krašto.

Moterų suvyniojimas į įkapes

Suna yra, kad moters įkapes sudarytų penkios dalys: kamisas, izaras, lifafa, chimaras ir krūtinės skara. Chimaras – tai maždaug septyniasdešimt penkių centimetrų ilgio galvos šydas. Jo galai nukarę ant veido, užuot juos apvyniojus aplink galvą. Krūtinės skara siekia nuo pečių iki kelių. Pirmiausia į karstą įdedama lifafa. Paskui ant jos patiesiamas izaras. Kamisas taip pat įdedamas į karstą. Krūtinės skara patiesiama prieš izarą ar po jo. Užlenkus moters kamisą, jos plaukai padalijami į dvi dalis, ir abi pusės iš abiejų šonų nuleidžiamos ant krūtinės, ant kamiso. Ant plaukų uždedamas chimaras, o ant jo užlenkiamas izaras. Krūtinės skara apvyniojama aplink kūną prieš izarą ar po jo. Paskui užlenkiama lifafa. Lifafos galvos ir kojų galai bei vidurys (ties pilvu) apvyniojami ir surišami audinio gabalu. Didelis berniukas suvyniojamas kaip vyras, o didelė mergaitė – kaip moteris. Mažas berniukas suvyniojamas į vieną dalį, o maža mergaitė – į dvi dalis. Negyvai gimęs vaikas, persileidimo vaisius ir žmogaus kūno dalis (pavyzdžiui, ranka) į įkapes nevyniojami; jie suvyniojami į audinio gabalą ir palaidojami. Karstas turi būti pagamintas iš medžio su kregždės uodegos jungtimis, be vinių. Po trumpos maldos ir po to, kai atsisakoma visų teisių, kurias turima mirusiojo atžvilgiu, kūnas (karste) nunešamas į musalą (akmeninį suolą, ant kurio pastatomas karstas), ir atliekamas (džanazos) namazas.

Kapų lankymas ir Kilniojo Korano skaitymas (ar recitavimas)

Paskutiniuose knygos Širat al-islam puslapiuose parašyta, kad kapų lankymas yra sunos veiksmas. (Kapus reikėtų lankyti kartą per savaitę arba bent jau švenčių dienomis. Didesnį savabą teikiantis apsilankymas – ketvirtadienį, penktadienį ar šeštadienį.) Lankytojas galvoja apie tai, kad kūnai kapuose pūva, ir iš to pasimoko. Kiekvieną kartą eidamas pro kapą, Usmanas (radijallahu anhu) taip graudžiai verkdavo, kad jo barzda sušlapdavo. (Be pamokos lankytojui) mirusysis kape gauna naudos iš maldų, kurios už jį sukalbamos. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) lankydavo Savo giminaičių ir Savo Ashabų (radijallahu taala anhum) kapus. Pasisveikinęs salamu ir sukalbėjęs maldas, lankytojas atsisėda veidu į kapą ir nugara į kiblą. Trinti rankas ir veidą į kapą ar bučiuoti kapo žemę yra krikščionių paprotys. Bučiuoti leidžiama tik savo motinos ar tėvo kapo žemę.

Hadisuose šarif skelbiama:

„Jei žmogus nueina prie kapo to, kurį pažinojo, ir pasisveikina salamu, majitas (mirusysis) jį atpažįsta ir atsako į jo salamą“. „Jei žmogus, lankydamas mumino kapą, sukalba šią maldą, mirusysis išlaisvinamas nuo kančios: Allahumma inni asaluka bi-chakki Muchammadin va ali Muchammadin an la tuazziba hazal-majit“. „Jei žmogus kiekvieną penktadienį lanko savo tėvų ar vieno iš jų kapą, jo nuodėmės atleidžiamos“.

Geriau aplankyti didžių asmenų kapus toli nuo mūsų gimtųjų vietų, kai ten vykstama kitu reikalu, nei leistis į tolimą kelionę vien tam, kad aplankytum jų palaimintus kapus. Tačiau leistis į tolimą kelionę specialiai tam, kad aplankytum mūsų Valdovą Pranašą (sallallahu alaihi va sallam), teikia daug savabo. Kas lanko Pranašų (alaihimus-salam) ir aulijų (alaihir-rachma) (kapus), tas gauna naudos iš jų palaimintų sielų. Jo širdis apvaloma tiek, kiek didelė jo meilė ir prisirišimas prie jų. Jei prie aulijų kapų daromos nuodėmės, pavyzdžiui, jei juos lanko ir neprisidengusios moterys, tai neturėtų tapti priežastimi liautis lankyti šias palaimintas vietas; jei negalime sutrukdyti tokiems nusižengimams, turime jais bjaurėtis visa širdimi. Lygiai taip pat būtina palydėti mumino džanazą, net jei ten yra moterų arba dainuojamos dainos ar ilahi giesmės, arba sakomos kalbos. Kilnųjį Koraną reikėtų skaityti (ar recituoti) prie kapo ar kitoje vietoje, o savabą dovanoti mirusiųjų sieloms ir už juos melstis. Nes ant vietos, kur skaitomas (ar recituojamas) Kilnusis Koranas, nusileidžia rachmatas ir baraka. Maldos, sukalbamos šioje vietoje, priimamos (Allaho Aukščiausiojo).

„Jei žmogus kiekvieną penktadienį lanko savo tėvų ar vieno iš jų kapą, jo nuodėmės atleidžiamos“ Hadisas šarif

Knygoje Džila al-kulub sakoma: žmogus, atėjęs į kapines, stovėdamas sako: „Assalamu alaikum, ja ahla dar al-kaum al-muminin! Inna inšallahu an karibin bikum lachikun“. Paskui jis pasako Basmalą ir vienuolika kartų perskaito Ichlas sūrą (kiekvieną kartą su Basmala) ir vieną kartą Faticha sūrą (taip pat su Basmala prieš ją). Paskui jis sukalba šią maldą: „Allahumma Rabbal-adžsad al-balijah, val-izamin nachiratillati charadžat minad-dunja va hija bika muminatun, adchil alaiha rauchan min indika va salaman minni“. Jis prieina prie kapo iš mirusiojo (majito) dešinės pusės (kapo kiblos pusės) ir nuo kojūgalio. Jis pasisveikina salamu (t. y. sako: „Salamun alaikum“). Stovėdamas, pritūpęs ar sėdėdamas jis perskaito Bakara sūros pradžią ir pabaigą, paskui Jasin sūrą ir tada sūras Tabarak, Takasur, Ichlas aš-šarif ir Faticha ir gautą savabą dovanoja majitui. Knygoje Kitab al-fikh ala al-mazahib al-arbaa parašyta: „Kapų lankymas vyrams yra suna, kad pasimokytų iš mirusiųjų ir mąstytų apie achiratą (anapusinį pasaulį). Galima lankyti kiekvieną kapą – artimą ar tolimą. Ypač suna yra vykti toli aplankyti salichų musulmonų ir valių (rachimahumullahu taala) kapus. Aplankyti palaimintąjį Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) kapą – vienas vertingiausių ibadatų. Vyresnio amžiaus moterims taip pat leidžiama lankyti kapus, su sąlyga, kad jos tinkamai prisidengusios. Lankant neleidžiama atlikti tavafo aplink kapą, bučiuoti akmens ar žemės arba prašyti mirusiojo to, ko jis negali padaryti“. Aulijų (rachimahumullahu taala) prašoma šafaato, kad jie melstųsi už prašantįjį ir taptų priemone, kad Allahas Aukščiausiasis suteiktų tai, ko prašoma.

Šis Sarvaras yra toks mūsų Viešpaties tarnas,
kad kiekvieną pavojaus valandą tikimasi Jo šafaato.
Jis toks Pasiuntinys, kad kviečia žmones
garbinti Allahą – tad sekite Juo, iš tiesų!
Kas taip daro, jaučiasi saugus ir randa ramybę,
lyg laikytųsi tvirtos virvės, kuri niekada nenutrūksta.
O Ilahi, tegul ir ant Jo šeimos bei Ashabų
ir ant ahl at-takva, kurie jais seka,
gailestingumo debesys visada lyja,
kad švelnūs ir kilnūs tarnai pasiektų Tavo gailestingumą.
O Viešpatie, kol pučia rytmečio vėjelis,
kol moringos medžio šakos linguoja vėjelyje,
kol karavano vedlys saldžiomis savo giesmėmis
pripildo savo kupranugarius ilgesio,
siųsk gailestingumo debesis Fachr al-kainat ir Jo šeimai bei Ashabams
ir tiems, kurie jais seka.
Kasidat al-Burda

Makam Ibrahim Uola su palaimintu Ibrahimo alaihis-salam pėdos atspaudu, kurią Jis naudojo kaip pastolius ir laiptelį, statydamas Kaabą, ir kur Jis vykdė Savo pareigą kviesti žmones pas Allahą. Kaip Ibrahimo alaihis-salam stebuklas, ši uola kildavo aukštyn ir leisdavosi žemyn iki to aukščio, kurio Jis norėjo, tarsi liftas, ir padėjo Jam statyti pastatą. Maksura, kurioje stovėjo šis palaimintas akmuo, Saudo Arabijos karaliaus Faisalo laikais buvo pašalinta ir nugriauta, o jos vietoje pastatyta šešiakampė stiklinė vitrina, kuri stovi ten iki šiol, o antstatas buvo visiškai pašalintas.