GYVENIMAS ACHIRATE

Gyvenimas achirate prasideda mirtimi

Mirti nereiškia nustoti egzistuoti. Tai įvykis, kuris nesunaikina būties. Mirtis yra sielos ryšio su kūnu pabaiga. Tai sielos atsiskyrimas nuo kūno. Mirtis – tai žmogaus perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Tai persikėlimas iš vienų namų į kitus. Umaras ibn Abdulazizas (rachmatullahi alaih) sakė: „Jūs sukurti tik amžinybei, begalybei! Tačiau jūs keliatės iš vienų namų į kitus!“ Mirtis yra dovana, palaima tikinčiajam. Turintiems nuodėmių ji yra nelaimė. Neturtingiesiems ji yra palengvėjimas, o turtingiesiems – kančia. Protas yra Allaho Aukščiausiojo dovana. Žmogus nenori mirties. Tačiau mirtis geresnė už fitną. Žmogus mėgsta gyventi. Tačiau mirtis jam geresnė. Mirtimi teisusis tikintysis išsilaisvina iš šio pasaulio vargų ir triūso. Musulmono sielos atsiskyrimas nuo kūno yra tarsi belaisvio išlaisvinimas iš kalėjimo. Kai tikintysis miršta, jis nenori grįžti į šį pasaulį. Tik šahidai nori grįžti į pasaulį, kad dar kartą taptų šahidais. Pasaulio gėris praėjo. Liko tik sielvartai. Todėl mirtis yra dovana kiekvienam musulmonui. Žmogaus religiją gali apsaugoti tik jo kapas. Pirmoji iš pagarbų, kurios bus parodytos tikintiesiems, yra džiaugsmas mirties valandą. Vienintelis dalykas, kuris teikia tikinčiajam ramybę, – pasiekti Allahą Aukščiausiąjį. Kiekvienam tikinčiajam mirtis geresnė už gyvenimą. Mirtis naudinga ir netikintiesiems.

Apie musulmonių moterų mirtį

Jei moteris miršta pogimdyminiu laikotarpiu, nėštumo metu, nuo maro ar vidaus ligų arba miršta natūralia mirtimi be jokios iš šių priežasčių, ir ji gyveno taip, kad niekada nesirodė jai na-machram vyrams tinkamai nepridengtu kūnu (t. y. taip, kaip moko islamas), ir jos vyras ja patenkintas, tada jos mirties valandą ateina Rojaus angelai, išsirikiuoja eilėmis priešais ją ir sveikina ją salamu su garbe ir pagarba, sakydami jai: „O Allaho Aukščiausiojo mylima kankine ir tarnaite! Išeik, ką veiki šiuose žemiškuose rūmuose? Allahas Aukščiausiasis tavimi patenkintas, Jis padarė šią tavo ligą priežastimi atleisti tavo nuodėmes ir padovanojo tau Savo Rojų. Ateik ir atiduok tai, kas tau patikėta (sielą)!“ Pamačiusi aukštą laipsnį, kurį pasieks, ši moteris nori atiduoti savo sielą. Tačiau ji apsidairo ir sako: „Tebūnie Allahas Aukščiausiasis gailestingas mano draugėms ir teatleidžia joms, tada atiduosiu savo sielą“. Angelai pateikia jos prašymą Didingajam Allahui. Tada pasireiškia Allaho Aukščiausiojo Žodis, sakantis: „Dėl Savo Didybės priėmiau visas šios Mano tarnaitės maldas“. Tada angelai praneša jai džiugią žinią. Paskui ateina mirties angelas kartu su šimtu dvidešimčia gailestingumo angelų. Jų veidų nuras siekia Aršą, ant galvų jie nešioja karūnas, jie vilki nuro apdarais, ant kojų avi auksines klumpes, o jų sparnai žali.

Laikydami rankose Rojaus vaisių ir skleisdami tarsi muskuso kvapą, jie nusileidžia, su giliu nuolankumu ir švelnumu pasisveikina salamu ir sako: „Chalak al-alam (visų būtybių Kūrėjas) siunčia tau Savo salamą, dovanoja tau Rojų, padaro tave Savo mylimojo Pranašo Muchammedo alaihis-salam kaimyne ir Chazrat Aišos bendrakeleive“.

Tikinti moteris girdi, kas jai sakoma, šydas nuo jos akių nukrinta, ir ji mato tikinčias moteris ir tas, kurios kenčia už savo nuodėmes. Tada ji maldauja: „Atleisk joms jų nuodėmes, mano Viešpatie!“ Tada iš Didybės Viešpaties ataidi balsas, sakantis: „O Mano džarija! Išpildžiau visus tavo norus. Dabar atiduok tai, kas tau patikėta; Mano Chabibo žmona ir duktė tavęs laukia“. Vos jai išgirdus šį balsą, jos siela suvirpa, kojos trūkčioja, ir ją išpila prakaitas. Kai ji jau ruošiasi atiduoti gyvybę, ateina du angelai. Kiekvienas iš jų laiko rankoje ugnies lazdą, ir jie atsistoja jai iš šonų – vienas dešinėje, kitas kairėje. Tuo metu atbėga prakeiktasis šėtonas ir sako: „Tiesa, iš šitos mums nieko nelaimėti, bet leiskite man dabar pažiūrėti!“ Jis prieina su brangakmenių dubeniu, kuriame ledinis vanduo, ir parodo jai vandenį. Pamatę šią piktą būtybę, angelai smogia lazdomis, kurias laiko rankose, sudaužo jo laikomą dubenį ir nuveja jį šalin. Musulmonė moteris tai mato ir nusijuokia. Paskui hurijos (Rojaus tarnaitės) duoda jai gerti Kausaro gėrimo brangakmenių taurėse, ir ji geria. Rojaus gėrimas toks skanus, kad jos siela šokteli ir įsikimba į taurę, o mirties angelas paima jos sielą iš taurės. Angelai šaukia vieni kitiems, sakydami: „Inna lillahi va inna ilaihi radžiun (Iš tiesų mes priklausome Allahui ir pas Jį iš tiesų sugrįšime)!“ Paėmę sielą, jie aprodo jai dangus, nuveda ją į Rojų, parodo jai jos vietą ten ir tuoj pat sugrąžina prie velionės galvūgalio. Kai nuo jos nuvelkami drabužiai ir paleidžiami plaukai, siela tuoj pat ateina prie kūno galvūgalio ir sako: „O prausėjau! Elkis su juo atsargiai! Nes jis gavo mirtiną žaizdą nuo Azrailo nagų. Ir mano kūnas labai kentėjo ir buvo sukrėstas“. Kai kūnas atnešamas ant prausimo suolo, siela vėl ateina ir sako: „Nedaryk vandens per karšto! Mano kūnas labai silpnas. Greičiau išlaisvinkite mane iš savo rankų, kad galėčiau nurimti!“ Kai kūnas nuprausiamas ir suvyniojamas į įkapes, siela kurį laiką palaukia, vėl šaukia ir sako: „Tai paskutinis kartas, kai matau šį pasaulį. Leiskite man pamatyti savo artimuosius, ir tegul jie pamato mane bei iš to pasimoko. Kadangi ir jie greitai mirs, kaip ir aš, tegul jie neverkia ir nedejuoja dėl manęs. Tegul jie manęs nepamiršta ir visada mane mini skaitydami (ar recituodami) Kilnųjį Koraną (ir siųsdami šio gero darbo savabą mano sielai). Tegul jie nesivaido tarpusavyje dėl to, ką palieku, kad nebūčiau kankinama kape. Tegul jie mane mini ir penktadieniais bei švenčių dienomis“.

Kai karstas su kūnu pastatomas ant (suolo, vadinamo) musala (džanazos namazui), siela vėl šaukia: „Likite sveiki, o mano sūnau (sūnūs) ir dukra (dukros), mano motina ir mano tėve! Nėra kitos tokios išsiskyrimo dienos kaip ši. Mes nebepasimatysime iki kijamato dienos. Sudie jums, o jūs, kurie liejate ašaras dėl manęs!“

Kai namazas atliktas ir karstas pakeliamas ant pečių, jos siela vėl šaukia ir sako: „Neškite mane lėtai! Jei jūsų tikslas (gauti) savabą, nesukelkite man kančios! Leiskite man nunešti Allahui Aukščiausiajam jūsų pasitenkinimą!“

Kai karstas padedamas prie kapo, jos siela vėl šaukia ir sako: „Pažvelkite į mano būklę ir pasimokykite iš jos! Dabar jūs paguldote mane tamsioje vietoje ir išeinate. Aš lieku viena su savo amaliais (t. y. su savo darbais pasaulyje). Pažvelkite į šias akimirkas ir neleiskite, kad jus apgautų šio neištikimo, melagingo pasaulio klasta!“

„Dirbkite šiam pasauliui tiek, kiek laiko čia būsite, ir dirbkite achiratui tiek, kiek laiko ten būsite!“ Hadisas šarif

Kai kūnas paguldomas į kapą, siela atsistoja prie galvūgalio. Niekada negalima palikti mirusiojo kape be talkino (įkalbėjimo). [Suna yra, kad po laidojimo salich musulmonas atliktų talkiną. Vahabitai netiki, kad talkinas yra suna. Jie sako, kad tai bidatas. Jie sako, kad mirusysis negirdi ir negali nieko suvokti. Ahl as-Sunna mokslininkai (rachimahumullahu taala) parašė įvairių knygų ir įrodė, kad talkinas yra suna.] Allaho Aukščiausiojo įsakymu mirusioji pabunda kape tarsi iš miego ir mato, kad yra tamsioje vietoje. Ji šaukia savo tarną ar tarnaitę arba tą, kuris pasaulyje jai visada padėdavo, ir sako: „Atneškite man žvakę!“ Atsakymo nėra – nei garso, nei balso. Kapas prasiskiria, ir pasirodo du klausinėjantys angelai (vadinami Munkaru ir Nakiru). Iš jų burnų veržiasi įsiutusios liepsnos, o iš šnervių – juodi dūmai. Tokie jie prieina prie jos ir klausia: „Man Rabbuka va ma dinuka va man nabijjuka (t. y.: Kas yra tavo Viešpats, kokia tavo religija ir kas yra tavo Pranašas)?“ Jei ji teisingai atsako į šiuos klausimus, angelai praneša jai džiugią žinią apie Aukščiausiojo Allaho gailestingumą jai ir išeina. Tą pačią akimirką dešinėje kapo pusėje atsiveria langas, ir iš jo išeina ir prie jos prieina asmuo, kurio veidas šviesus kaip pilnatis. Ši tikinti moteris pažvelgia į jį ir apsidžiaugia. Ji klausia: „Kas tu esi?“ Pasigirsta atsakymas: „Esu sukurtas iš tavo kantrybės ir tavo šukro (dėkingumo) pasaulyje. Būsiu tavo bendrakeleivis iki kijamato dienos“.

Apie netikinčiojo mirtį

Kai netikintysis ar murtadas (atsimetėlis) – kvailys, kuriam islamas nepatinka ir kuris Kilnųjį Koraną vadina „dykumos įstatymu“, kuriam taip trūksta žinių ir dorovės, kad jis Muchammedą alaihis-salam – aukščiausią ir garbingiausią iš visų žmonių ir Pranašų Valdovą – vadina „kupranugarių piemeniu“ (tegul Allahas Aukščiausiasis mus apsaugo nuo tokio nederamo poelgio), kuris taip žemai nusirita, kad sako, jog religijos nereikalingos, nes negali suderinti islamo – visuomenės taikos ir laimės ramsčio, žinių, dorovės, švaros, sveikatos ir teisingumo šaltinio bei visos civilizacijos šviesos – su menkais savo bedvasės, smirdančios galvos, kuri yra ne kas kita kaip dvėsenų dėžė, matais, ir kuris atidavė vadžias savo paties nafsui, – turi mirti, nuo jo akių nuimamas šydas. Jam parodomas Rojus. Gražus angelas jam sako: „O netikintysis! O tu niekše, kuris musulmonus vadini ‚atsilikėliais‘, o tuos, kurie vaikosi savo geismų ir trypia dorovės principus, – ‚apsišvietusiais ir pažangiais‘! Tu buvai klaidingame kelyje. Tau nepatiko islamas, tikroji religija. Tie, kurie tiki žiniomis, kurias Muchammedas alaihis-salam atnešė iš Allaho Aukščiausiojo, ir jas gerbia, įžengs į šį Rojų“. Jis mato Rojaus palaimas. O Rojaus hurijos sako: „Tie, kurie turi imaną, išgelbėjami nuo Allaho Aukščiausiojo kančios“. Netrukus šėtonas pasirodo kunigo pavidalu ir sako: „O tu, toks ir toks, tokio ir tokio sūnau! Tie, kurie atėjo, melavo. Visos palaimos, kurias matei, bus tavo“. Tada jam parodomas Pragaras. Ten ugnies kalnai ir skorpionai bei šimtakojai, dideli kaip mulai. Jis mato kančias, minimas hadisuose šarif. Pragaro kankinimo angelai, vadinami zabanijais, muša ugnies lazdomis. Iš jų burnų veržiasi liepsnos. Jie aukšti kaip minaretai, o jų dantys kaip jaučio ragai. Jie šaukia kaip griaustinis. Netikintysis dreba nuo jų balsų ir atsigręžia veidu į šėtoną. Šėtonas taip išsigąsta, kad neatsilaiko ir pabėga. Angelai sugriebia šėtoną ir trenkia jį į žemę. Jie prieina prie netikinčiojo ir sako jam: „O tu islamo priešas! Pasaulyje netikėjai Allaho Pasiuntiniu (sallallahu alaihi va sallam). O dabar netikėjai angelais, bet vėl leidaisi apgaunamas prakeiktojo šėtono“.

Jie užmeta jam ant kaklo ugnies grandines, užlenkia jo kojas per galvą, įsmeigia jo dešinę ranką į kairį šoną, o kairę – į dešinį ir ištraukia jas pro nugarą. Yra ajatas al-karima, pasakojantis apie šią būklę.1 Jis rėkia ir šaukiasi savo pataikūnų pasaulyje. Zabanijai jam atsako: „O netikintysis, o kvaily, kuris tyčiojaisi iš musulmonų! Maldavimo laikas praėjo. Dabar imanas nebepriimamas ir malda nebepriimama. Atėjo laikas tau kentėti bausmę už savo kufrą (netikėjimą)“. Jie ištraukia jo liežuvį pro sprandą. Jie išlupa jo akis. Sukeldami daugybę labai skaudžių kančių, jie paima jo bjaurią sielą ir įmeta ją į Pragarą.

Tegul Allahas Aukščiausiasis leidžia mums atiduoti sielą Muchammedo alaihis-salam religijoje ir su tuo tikėjimo mokymu, kuris parašytas Ahl as-Sunna mokslininkų, teisingai perdavusių mums aukštojo Pranašo religiją, knygose! Amin.

Visi muminai – ir nuodėmingi, ir be nuodėmių – patirs klausinėjimą kape. Tie iš jų, kuriems nuodėmės neatleidžiamos, ir visi netikintieji patirs ir kapo kančią. Tie, kurie nešioja apkalbas tarp musulmonų, ir tie, kurie tualete apsitaško šlapimu, patirs kančią kape. (Kapo kančia ištinka ne vien sielą, o sielą ir kūną kartu [t. y. ir fiziškai]. Nereikia bandyti protu išspręsti to, ko protas nepasiekia.)

Jei šis žmogus mirė be imano (t. y. kaip netikintysis), jis (ar ji) kenčia sunkią kančią iki machšaro (t. y. Teismo dienos) (o paskui amžinai Pragare).

„Žmonės miega. Kai miršta, jie pabunda“ Hadisas šarif

Mes nepajėgiame išreikšti Tavo tikrosios vertės,
todėl mums geriau tylėti nei šlovinti.
Žinokite, kad mūsų Valdovas Pranašas yra kaip saulė,
pranašų žvaigždės gauna šviesą iš Jo.
Allahas sukūrė Jį ir papuošė Jį achlaku,
Jis apdovanojo Jį geru būdu ir šypsančiu veidu,
švelnus ir grakštus Jis sukurtas, kaip rožės ir gėlės,
spindintis ir garbingas kaip pilnatis.
Nepaliaujamas kaip laikas šio Nabio uolumas ir gerumas,
prieš Jo dosnumą jūros tėra lašai.
Žemės, apglėbusios Jo palaimintąjį kūną, kvapas,
patikėkite, yra nuostabesnis už muskusą ir ambrą.
Laimingi tie, kurie šią žemę uostė ir bučiavo
ir pripildė savo krūtinę palaimintojo kvapo.
Jis yra visų žmonių – arabų ir ne arabų – Valdovas,
ir Jis yra viso pasaulio garbė.
Jis draudžia bloga ir liepia gera,
Jo įsakymai ir draudimai yra dieviški įsakai.
Kasidat al-Burda