PASNINKAVIMAS

Pasninko fardai

Pasninkas turi tris fardus: 1- Nijatas (ketinimas). 2- Nijatą atlikti per nijato laiką, t. y. tarp pirmojo ir paskutiniojo jo momento. 3- Susilaikyti nuo to, kas laužo pasninką, nuo aušros (fadžr as-sadik) iki saulėlydžio (t. y. per šariato dieną – dieną, kaip ją apibrėžia islamas).

Keturių mazhabų mokslininkai vieningai sako, kad pasninkas prasideda tada, kai baltumas, vadinamas fadžr as-sadik, pasirodo viename matomo horizonto taške. Knygoje Multaka sakoma: „Pasninkas – tai nevalgymas, negėrimas ir lytinių santykių nebuvimas nuo aušros iki saulėlydžio. Ramadano mėnesio pasninkui fardas yra ir širdimi atlikti nijatą (bet kuriuo metu) laikotarpiu nuo ankstesnės dienos saulėlydžio iki Dachva al-kubra1 laiko tą dieną, kurią ketinama pasninkauti. Jei iki dachvos nieko nevalgyta ir negerta, atliekamas nijatas ir pasninkaujama. Nijatas po dachvos negalioja. Atliekant nijatą prieš aušrą, sakoma: ‚Ketinu rytoj pasninkauti‘. Atliekant nijatą po aušros, sakoma: ‚Ketinu šiandien pasninkauti‘. Toks pat nijato laikas ir įžadų pasninkui, pažadėtam konkrečią dieną, ir nafila pasninkui (savanoriškam pasninkui). Būtina atlikti nijatą kiekvienai dienai atskirai“.

Kas laužo pasninką

Ramadano mėnesį, žinant, kad pasninkaujama, ir turint ketinimą pasninkauti prieš fadžrą, pasninkas laužomas suvalgius ar išgėrus ką nors naudinga, t. y. per burną įvedus į skrandį tai, ką įprasta vartoti kaip maistą ar vaistą, arba svaiginančią ar apsvaiginančią medžiagą, arba turint lytinių santykių – aktyviai ar pasyviai, ir tada būtina kaza ir kafaratas.2 Pagal šį apibrėžimą rūkymas laužo pasninką ir įpareigoja atlikti ir kazą, ir kafaratą. Nes kietosios ir skystosios dūmų dalelės kartu su seilėmis patenka į skrandį. Jei po tokių dalykų kaip kraujo nuleidimas taurėmis ir apkalbos, apie kuriuos visuotinai žinoma, kad jie pasninko nelaužo, žmogus tyčia ką nors suvalgo, manydamas, kad pasninkas jau sulaužytas, pasninkas šįkart sulaužomas, ir būtina kaza bei kafaratas. Jei žmogus, kuris Ramadano metu neatliko nijato prieš aušrą, iki dachvos padaro ką nors, kas laužo pasninką, pagal du imamus būtina ir kaza, ir kafaratas. Nes jis praleido galimybę atlikti nijatą ir pasninkauti, kol ją turėjo. Tačiau pagal Imamą al-Azamą būtina tik kaza. Jei šis žmogus valgo ir geria po dachvos laiko, pagal visus tris imamus kafaratas nebūtinas. Kafarato bausmė yra atpildas už palaimintojo Ramadano mėnesio garbės ir orumo pažeidimą. Pagal Imamą al-Azamą tai bausmė už tyčinį Ramadano pasninko, kuris yra sachich pagal visus keturis mazhabus, sulaužymą. Kadangi šafiitų mazhabe sąlyga yra atlikti nijatą prieš aušrą, hanafitas, kuris dienos metu tyčia sulaužo pasninką, kuriam nebuvo atlikęs nijato prieš aušrą, arba kuris priverčiamas jį sulaužyti, arba sulaužo jį dėl pateisinamos priežasties, pagal Imamą al-Azamą kafarato neatlieka. Sulaužius kazos pasninką, įžadų pasninką ar nafila pasninką, kafaratas neatliekamas. Jei žmogus, kuris vieną Ramadano dieną padarė ką nors, kas reikalauja tik kazos, kitą dieną tyčia padaro tą patį, jam būtina atlikti ir kafaratą.

„Atėjus Ramadano mėnesiui, atveriami Rojaus vartai, uždaromi Pragaro vartai, o šėtonai surakinami“ Hadisas šarif

Jei pasninkas sulaužomas per klaidą, pavyzdžiui, jei atliekant abdestą vandens patenka į gerklę, arba jei žmogus priverčiamas sulaužyti pasninką, jei atliekama klizma, jei į nosį įtraukiama skysto vaisto, losjono ar dūmų (cigaretės dūmų, kurią rūko kitas), arba ūdo (Aquilaria) medienos, smilkomos su ambra, dūmų, jei į ausį įlašinama vaisto, jei ant odos žaizdos uždėtas vaistas prasiskverbia į vidų (arba jei vaistas suleidžiamas švirkštu), jei praryjama kas nors, kas nėra nei vaistas, nei maistas, pavyzdžiui, popieriaus skiautė, akmuo, metalo gabalėlis, vata, žolė ar nevirtų ryžių, sorų ar lęšių grūdas, jei tyčia išvemiama pilna burna, jei kraujuojant dančiui praryjamas vien kraujas ar kraujas, sumišęs su tokiu pat kiekiu seilių, jei valgoma nežinant, kad jau išaušo, arba pasninkas nutraukiamas manant, kad saulė jau nusileido, jei pamiršus, kad pasninkaujama, pradedama valgyti, o paskui toliau tyčia valgoma, manant, kad pasninkas sulaužytas, jei kas nors miegančiajam įpila vandens į burną ar su juo turi lytinių santykių, jei pasninkaujama neatlikus nijato arba jei Ramadano metu nijatas neatliekamas iki ryto, o paskui, net ir atlikus nijatą po aušros, nepasninkaujama po dachvos, – visais šiais atvejais pasninkas sulaužytas, ir po ido būtina už kiekvieną dieną atlikti tik vienos dienos kazą. Kafaratas nebūtinas. Jei į gerklę patenka lietaus ar sniego, tai laužo ir pasninką, ir namazą. Būtina atlikti kazą. Jei apsikabinant, glamonėjantis ir bučiuojantis tampama džunubu, pasninkas sulaužomas, ir būtina kaza. Tačiau jis nesulaužomas, jei džunubu netampama. Jei tyčia praryjama tai, kas nuo nakties liko tarp dantų, tai laužo pasninką, jei tai avinžirnio dydžio, ir būtina kaza. Tačiau jei tai mažiau už avinžirnį, pasninkas nesulaužomas.

Jei žmogus, pamiršęs, kad pasninkauja, ir ką nors suvalgęs, prisiminęs, kad pasninkauja, vėl ką nors suvalgo ar išgeria, nors žino, kad valgymas užmiršus pasninko nelaužo, jo pasninkas sulaužomas, ir būtina atlikti ir kazą, ir kafaratą.

Knygoje Multaka ir visose kitose knygose parašyta: „Jei ant žaizdos galvoje ar kūne uždėtas vaistas prasiskverbia iki smegenų ar virškinamojo trakto, pasninkas sulaužomas, ir būtina tik kaza“. Multaka komentare parašyta: „Imamas al-Azamas sako, kad pasninkas laužomas, kai maistas prasiskverbia pro žaizdą. Tačiau du imamai sako, kad jis nesulaužomas, nes pasninkas laužomas tik tada, kai kas nors prasiskverbia pro natūralias kūno angas“. Tachtavis tai labai gerai paaiškina savo Marakil-falach komentare. Jis sako: „Jei žinoma, kad ant žaizdos galvoje ar kūne uždėtas skystas ar kietas vaistas prasiskverbė iki smegenų ar virškinamojo trakto, pasninkas sulaužomas. Jei nėra gerai žinoma, kad jis prasiskverbė, pagal Imamą al-Azamą pasninkas sulaužomas, jei vaistas skystas. Tačiau du imamai sakė, kad jis nesulaužomas, kai nėra gerai žinoma, kad vaistas prasiskverbė. Visi trys imamai sutarė, kad pasninkas nesulaužomas, jei vaistas, apie kurį nėra gerai žinoma, kad jis prasiskverbė, yra kietas“. Iš to suprantama, kad visi trys imamai yra sakę, jog vaistas, apie kurį gerai žinoma, kad jis prasiskverbė, laužo pasninką, nesvarbu, ar jis skystas, ar kietas. Iš to taip pat suprantama, kad bet kokia vakcina ar medicininė injekcija, švirkštu suleidžiama po oda ar į rankų, kojų ar kitų vietų raumenis, laužo pasninką.

Kas nelaužo pasninko

Jei kilniojo Ramadano metu arba per kazos, kafarato, įžadų ar nafila pasninką pamirštama, kad pasninkaujama, ir valgoma, geriama ar turima lytinių santykių, arba pasninkaujant miegant išsiskiria sėkla, arba budint nevalingai išsiskiria sėkla nuo žiūrėjimo (į ką nors), jei pasitepama jodo tinktūra ar aliejumi arba naudojama surma (net jei jų spalva ar kvapas jaučiami seilėse ar šlapime), arba jei bučiuojama su geismu, apkalbinėjama, leidžiama nuleisti kraujo taurėmis, nevalingai išvemiama pilna burna ar tyčia išvemiama šiek tiek, arba jei į ausį patenka vandens, arba dulkės, dūmai ar musė nevalingai patenka į gerklę pro burną ar nosį (arba jei dirbtinis oras tiekiamas deguonies žarnele, arba jei neįmanoma išvengti, kad kitų cigarečių dūmai patektų į burną ir nosį), arba jei, išsiskalavus burną, kartu su seilėmis praryjama burnoje likusi drėgmė, arba jei vaistas įdedamas į akį ar į danties ertmę, net jei jo skonis jaučiamas gerklėje, – nė vienu iš šių atvejų pasninkas nesulaužomas.

Knygos Bachr ar-raik autorius (rachmatullahi taala alaih) sako: „Burna kartais laikoma vidine kūno dalimi. Todėl pasninkas nesulaužomas, jei pasninkaujantis žmogus nuryja savo seiles. Tai panašu į tai, kai nešvarumai kūno viduje pereina iš skrandžio į žarnas. Kraujas, išsiskiriantis iš žaizdos burnoje, ištraukus dantį ar iš injekcijos vietos, arba kraujas, iš skrandžio patekęs į burną, nelaužo nei abdesto, nei pasninko. Išspjovus ar nurijus šį kraują, jie taip pat nesulaužomi, jei seilių yra daugiau nei kraujo, t. y. jei jos geltonos spalvos. Tas pat ir tada, kai kiti dalykai iš skrandžio patenka į burną; tada nesulaužomas nei abdestas, nei pasninkas. Jei pilna burna (pakyla į burną ir) išeina iš burnos, sulaužomi abu. Burnos vidus kartais laikomas išorine kūno dalimi. Paėmus vandens į burną, pasninkas nesulaužomas“. Tas pat parašyta ir knygoje Džauhara. Iš to matyti, kad ištraukus dantį ir išsiskyrus daug kraujo, pasninkas jo išspjovus nesulaužomas. Kai nepasninkaujama, abdestas jį nurijus nesulaužomas. Jei kraujo mažiau nei seilių, jokiu atveju nė vienas jų nesulaužomas.

Knygoje Fatava-ji Hindija sakoma: „Klizma (lavementas) ar aliejaus įlašinimas į ausį laužo pasninką, bet kafarato nereikalauja. Vandens ar aliejaus įšvirkštimas į varpą nelaužo pasninko, net jei skystis pasiekia šlapimo pūslę. Tačiau skystis, įšvirkštas į moters makštį, laužo moters pasninką. Drėgno ar aliejuoto piršto įkišimas į išangę ar makštį laužo pasninką. Sausas pirštas (įkištas į išangę ar makštį) jo nelaužo. Vanduo, netyčia patekęs į išangę prausiantis po tuštinimosi, laužo pasninką“. Tokie veiksmai kaip maisto ragavimas (jį gaminant) jo nenuryjant, gryno mastikso, t. y. natūralios kramtomosios gumos, kramtymas, apsikabinimas ir bučiavimas, kai yra pavojus tapti džunubu, ir maudymasis atsivėsinti pasninko nelaužo, bet vis dėlto yra tanzihi makruh. Surmos naudojimas ar ūsų tepimas aliejumi ir gėlių, muskuso ar losjono uostymas pasninko nelaužo ir nėra makruh. Surma (ant akių) ir aliejus (ūsuose) yra makruh, kai skirti puoštis, ir tas pat pasakytina apie gėlių nešiojimą, prisisegus prie apykaklės ar laikant rankoje. Dulkėtų ar dūmingų dalykų uostymas ar kramtomosios gumos su priedais, pavyzdžiui, cukrumi ir pan., kramtymas laužo pasninką. Misvako (dantų valymo pagaliuko) naudojimas ir kraujo nuleidimas taurėmis nėra makruh.

Jei žmogus tyčia sulaužo (prieš saulėlydį) Ramadano pasninką, kuriam atliko nijatą prieš imsako laiką, jis turi atlikti ir kafaratą, ir kazą.

Nafila pasninko ar kazos pasninko sulaužymas nereikalauja kafarato.

Kafaratui atlikti pasninkaujama 60 dienų iš eilės, neskaitant Ramadano dienų ir penkių dienų, kuriomis pasninkauti charam. Be to, su kazos ketinimu pasninkaujama tiek dienų, kiek dienų pasninkas buvo sulaužytas (anksčiau laiko). (Pasninkauti pirmąją Ramadano šventės dieną ir kurią nors iš keturių Aukojimo šventės dienų yra charam.) Žmogus, kuris to padaryti nepajėgia, vieną dieną du kartus pavalgydina šešiasdešimt neturtingųjų arba šešiasdešimt dienų du kartus per dieną pavalgydina vieną neturtingąjį. Arba jis kiekvienam iš jų duoda turto, kurio vertė lygi tam, kas mokama kaip fitra. Vienos dienos pasninko kazai atlikti pasninkaujama viena diena. Pasninko rūšis, kuri niekada neleidžiama, yra tokia, kuri laikoma su tokiu nijatu: „Ketinu pasninkauti, jei (dabartinis) mėnuo yra Ramadanas; jei ne – esu be nijato“. Tie, kurie Ramadano pasninką pradeda ne pamatę jaunatį danguje, o pagal iš anksto sudarytus kalendorius, po Ramadano šventės turi pasninkauti dvi dienas su kazos ketinimu. Kaip apskaičiuoti pirmąją Ramadano dieną, išsamiai paaiškinta knygos Endless Bliss ketvirtojo sąsiuvinio dešimtajame skyriuje.

Ibn Abidinas (rachimahullahu taala) sako: „Debesuotu oru nereikėtų atlikti iftaro (nereikėtų nutraukti pasninko), kol neįsitikinama, kad saulė nusileido, net jei azanas (skelbiantis vakarinio namazo [ir iftaro] laiką) jau buvo sušauktas. Atlikus iftarą prieš (laiką, vadinamą) ištibak an-nudžum, t. y. prieš pasirodant danguje daugumai žvaigždžių, atliekamas mustachabo veiksmas, vadinamas ‚tadžil‘ (o tai reiškia skubėti su iftaru). Kai tam tikroje vietoje matomas saulėlydis ir atliekamas iftaras, žmogus, esantis aukštoje vietoje, pavyzdžiui, minarete, neturėtų atlikti iftaro, kol nežino, kad jam saulė nusileido. Tas pat pasakytina apie rytinį namazą ir sachurą“.

„Pasninkas yra skydas, saugantis muminą nuo Pragaro“ Hadisas šarif

O Tu, pranašų galva,
o Tu, valių vedlys,
pasaulių Pranaše,
Achlan va sachlan marchaba.
Tu esi sielų mylimasis,
Tu esi širdžių įsakas,
abiejų pasaulių Sultonas,
Achlan va sachlan marchaba.
Tu esi Tiesos mylimasis,
nepalik mūsų be Savo šafaato,
Achmedai, Muchammedai, Mustafa,
Achlan va sachlan marchaba.
Junusas sako tiesos žodį,
prie Tavo slenksčio jis priglaudžia veidą,
machšaro dieną jis mūsų laukia,
Achlan va sachlan marchaba.