DŽIUGIOS ŽINIOS

Neišmanymo laikotarpis (Džahilija)

Prieš gimstant mūsų Valdovui Pranašui (sallallahu alaihi va sallam), visas pasaulis dvasiškai skendėjo baisiame zulmate – tamsoje. Žmonės buvo nugrimzdę į beribį paklydimą. Allaho Aukščiausiojo apreikštos religijos buvo pamirštos; dieviškųjų įsakymų vietą užėmė pačių žmonių sugalvotos idėjos ir mintys. Visi kūriniai kentėjo nuo žmonių laukinumo ir žiaurumo.

Visos pasaulio tautos buvo pamiršusios Allahą Aukščiausiąjį; tikėjimas Tauchidu (Allaho vienumu), kuris yra ramybės, palaimos ir džiaugsmo šaltinis, buvo išnykęs. Kufro (netikėjimo) audra išrovė iš širdžių imaną (tikėjimą). Vietoj tikėjimo Allahu Aukščiausiuoju širdyse buvo įsišaknijęs stabų garbinimas.

Chazrat Musos atnešta religija buvo pamiršta; Tauratas – iškraipytas. Izraelio sūnūs tarpusavyje nesutarė. Nasranija – tikroji Isos alaihis-salam atnešta religija – taip pat buvo visiškai iškreipta ir nebeturėjo nieko bendra su religija. Buvo priimta Trejybė, t. y. trijų dievų idėja. Tikrasis Indžilas buvo prarastas; kunigai jį pakeitė savo nuožiūra. Nė viena iš šių dviejų knygų nebebuvo Allaho Aukščiausiojo kalamas (žodis). Egipte viešpatavo iškraipytas Tauratas, Bizantijoje – iškreipta nasranija, t. y. krikščionybė. Irane garbino ugnį; ugnies garbintojų ugnis negeso jau tūkstantį metų. Kinijoje ir Indijoje vyravo prasimanytos religijos – konfucianizmas ir budizmas.

Arabijos žmonės buvo dar labiau sutrikę ir paklydę. Į Kaabą al-Muazama, kurią Allahas Aukščiausiasis taip labai vertina, jie buvo pristatę tris šimtus šešiasdešimt stabų. Kaaba al-Muazama buvo tokio pat dydžio Bait al-Mamur, kurį angelai lanko Arše, atvaizdas. Tą, kuris neparodydavo Kaabai pagarbos, Allahas Aukščiausiasis per trumpą laiką sunaikindavo.

Džurhumo gentis buvo nuėjusi per toli paleistuvystėje ir ištvirkime. Jų valdovas, matydamas jų nepagarbų ir žemą elgesį, juos įspėjo: „O džurhumai! Gerbkite Allaho Aukščiausiojo Charam aš-šarif ir jo saugumą ir atsitokėkite! Jūs žinote, kas nutiko prieš jus gyvenusių Pranašų Hudo, Salicho ir Šuaibo (alaihimus-salam) ummoms ir kaip šios ummos buvo sunaikintos. Raginkite vieni kitus daryti gera ir sulaikykite vieni kitus nuo blogio. Nesiduokite apgaunami savo laikinos galios. Saugokitės nusigręžti nuo Tiesos ir daryti neteisybę Mekoje. Mat neteisybė veda žmones į pražūtį. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad niekada nebuvo tautos, kuri čia gyveno, darė neteisybę ir nusigręžė nuo Tiesos, o Allahas Aukščiausiasis jos neišnaikino ir jos vietoje neįkurdino kitos tautos. Mekos žmonės, kurie tęsia savo paklydimą ir nusigręžia nuo Tiesos, čia ilgai neišsilaikys. Jūs žinote, kas nutiko Tasmo, Džadiso ir Amalikos tautoms, kurios gyveno šiame krašte prieš jus, gyveno ilgiau už jus, buvo galingesnės už jus, gausesnės ir turtingesnės už jus. Tai, kad jos niekino Charam aš-šarif, nusigręžė nuo Tiesos ir engė žmones, lėmė, kad jos buvo išvarytos iš šios palaimintos vietos. Jūs tikriausiai matėte ir girdėjote, kaip Allahas Aukščiausiasis vienas iš jų išvarė, užsiųsdamas mažas skruzdėles, kitas – badu, o dar kitas – kardu!“

Tačiau jie neklausė. Galiausiai Allahas Aukščiausiasis dėl jų paklydimo pražudė ir juos … Tokiu metu palaimintoje Mekoje, visatos centre, tarsi potvynis liejosi kufras (netikėjimas), o Baitullah buvo prigrūstas šimtų stabų, tokių kaip Lat, Uza ir Manat. Žiaurumas pasiekė aukščiausią ribą, o amoralumas buvo laikomas pasididžiavimo dalyku. Religiniu, dvasiniu, socialiniu ir politiniu požiūriu Arabija skendėjo visuotinėje tamsoje, visiškame neišmanyme, palaidume, įžūlume ir paklydime. Šiuo laikotarpiu, vadinamu neišmanymo laikotarpiu (Džahilija), žmonės daugiausia gyveno klajoklišką gyvenimą ir buvo susiskaldę į gentis. Neišmanymo laikotarpis buvo zulmato (tamsos) kupinas metas. Nuolat tarpusavyje kovojusios arabų gentys antpuolius ir plėšikavimą laikė pragyvenimo šaltiniu. Arabijoje, kurią sudarė gentys, tarp kurių buvo paplitusi priespauda ir plėšikavimas, taip pat nebuvo jokios politinės ar socialinės tvarkos. Be to, nevaržomai buvo paplitę alkoholis, azartiniai lošimai, paleistuvystė, vagystės, žiaurumas, melas ir visokiausias amoralumas. Priespauda buvo negailestingiausias ir baisiausias įrankis, kurį stiprieji naudojo prieš silpnuosius. Moterys buvo perkamos ir parduodamos lyg paprastos prekės. Kai kurie dukters gimimą laikė nelaime ir gėda. Šis baisus požiūris buvo nuėjęs taip toli, kad mažas mergaites jie gyvas guldydavo į smėlyje iškastas duobes, užpildavo žemėmis ir palikdavo mirti, nekreipdami dėmesio į tai, kad šios kabinasi jiems į kaklą ir šaukia: „Tėveli! Tėveli!“ Dėl šių poelgių jie nejautė nė mažiausios sąžinės graužaties – priešingai, laikė juos didvyriškumu. Trumpai tariant, atrodė, kad tarp to meto žmonių išnyko tokios gražios savybės kaip užuojauta, gailestingumas, gerumas ir teisingumas.

„Aš skelbiu jums džiugią žinią apie Pasiuntinį, vardu Achmedas, kuris ateis po manęs“ Isa alaihis-salam

Tačiau tuo metu tarp arabų buvo kai kas, kas verta dėmesio: literatūra, iškalba ir kalbos aiškumas buvo labai vertinami ir pasiekę savo viršūnę. Jie teikė didelę reikšmę poetams ir poezijai ir laikė tai dideliu pasididžiavimo šaltiniu. Įgudęs poetas pelnydavo pagarbą ir sau, ir savo genčiai. Tam tikru metu jie rengdavo muges ir organizuodavo poezijos bei iškalbos varžybas. Laimėjusiųjų eilėraščiai ir kalbos būdavo pakabinami ant Kaabos sienų. Septyni garsiausi eilėraščiai, Džahilijos laikotarpiu pakabinti ant Kaabos sienų, buvo vadinami „Muallakatu s-Saba“, t. y. „Septynios pakabintosios“.

Tuo metu Arabijos žmonės buvo susiskaldę ir tikėjimo klausimais. Vieni visiškai neturėjo tikėjimo ir nepripažino nieko daugiau, tik šio pasaulio gyvenimą. Kiti tikėjo Allahu Aukščiausiuoju ir achirato diena (Teismo diena), bet nepripažino, kad iš žmonių gali ateiti Pranašas. Treti tikėjo Allahu Aukščiausiuoju, bet netikėjo achiratu (amžinuoju pasauliu). Dar kita didelė jų dalis laikė stabus Allaho Aukščiausiojo bendrininkais ir juos garbino. Kiekvienas stabmeldys savo namuose turėjo stabą.

Pasaulis skendėjo tokioje gilioje tamsoje, kad žmonės liovėsi tikėję visa ko Kūrėju Allahu Aukščiausiuoju ir Jį garbinę. Sutrikę jie kaip dievus garbino gamtos reiškinius ir Allaho Aukščiausiojo sukurtus daiktus, o labiausiai – pačių iš akmens ir medžio išskaptuotus stabus.

Be jų, buvo ir muminų, turinčių teisingą imaną (tikėjimą), kurie laikėsi Chazrat Ibrahimo skelbtos religijos ir buvo vadinami „Chanifais“. Jie tikėjo Allahu Aukščiausiuoju ir laikėsi atokiai nuo stabų. Mūsų Valdovo Pranašo tėvas Abdula, Jo senelis Abdulmutalibas, Jo motina ir dar kai kurie laikėsi Chazrat Ibrahimo religijos.

Išskyrus muminus chanifus, visos kitos grupės ėjo klaidingu keliu ir skendėjo didelėje tamsoje.

Zulumatas ir Ab al-chajat (gyvybės eliksyras)

Abu Mudžahidas Enveris ibn Nazifas rachmatullahi alaih sakė: „Ab al-chajat yra zulumate“. Ab al-chajat – tai gyvybės vanduo, darantis jį išgėrusįjį nemirtingą, o zulumatas reiškia tamsą. Manoma, kad šis vanduo yra neliestose giriose, tarp laukinių žvėrių, visiškoje tamsoje, giliai miško glūdumoje.

Pasiekti šį vandenį beveik neįmanoma. Pasakojama, kad tas, kuris įveikia šias sunkias kliūtis ir pasiekia vandenį, nemirs. Ahl as-Sunna tikėjimas yra tarsi gyvybės eliksyras pačiame atokiausiame neliestų girių kampelyje už Kafo kalno. Tie, kurie išgeria lašą šio į amžinybę tekančio vandens, pasieks amžinas palaimas.

Chazrat Huseinas Hilmis ibn Saidas kuddisa sirruhu sakė: „Kas išgeria jo lašą, tam nebėra mirties; tam – amžinas gyvenimas Rojuje. Ab al-chajat yra tarp blogų, sugedusių žmonių, bidatų (garbinimų ir darbų, kurių islame nebuvo mūsų Pranašo ir Jo keturių Kalifų laikais, bet kurie buvo išgalvoti vėliau) ir kufro“.

Ateina Visatos Sultonas

Visata, gamta ir širdys buvo liūdnos, o veidai buvo pamiršę šypsotis. Žmonėms, kuriuos Allahas Aukščiausiasis sukūrė aukštesnius už kitus kūrinius, reikėjo didvyrio, galinčio juos išgelbėti nuo Pragaro. Iki Jo gimimo buvo likę visai nedaug laiko. Visata ruošėsi sutikti šeimininką to nuro, kuris nuo Adomo alaihis-salam iki tos dienos ėjo iš skaisčių kaktų į skaisčias kaktas. Artėjo Nepakartojamasis Žmogus, kuris turėjo parodyti žmonėms ir džinams amžinąją palaimą! Artėjo užuojautos ir gailestingumo šaltinis, kilnusis Žmogus, papuoštas Savo Viešpaties dorove!

Artėjo Makam al-Machmud šeimininkas, užtarėjų karūnos brangakmenis! Artėjo visatos mokytojas, visa ko, kas sukurta, esmė, žmonių Valdovas! Artėjo Tas, kuris ateina į pagalbą Teismo dieną, Pranašų Sultonas! Artėjo Chabibullah, Allaho mylimasis, Tas, dėl kurio esame sukurti, mūsų mylimas Pranašas, pasiųstas kaip gailestingumas pasauliams! Artėjo mūsų Valdovas Pranašas, Chazrat Muchammedas Mustafa (sallallahu alaihi va sallam) …

Sakė: joks vaikas kaip tavo sūnus
Nėra atėjęs į pasaulį nuo jo sukūrimo.
Allahas nė vienai motinai nėra davęs
Tokios palaimos kaip tavo sūnus.
O Amina, kokia didelė laimė tau teko,
Tu pagimdysi gražios dorovės Žmogų.
Tas, kuris ateina, – įkvėptojo žinojimo Sultonas,
Tas, kuris ateina, – tauchido ir išminties šaltinis.
Vienas Jo vardas – Machmudas, kitas – Achmedas,
Jo buvimas – gailestingumas visam pasauliui.
Iš meilės Jam sukasi visata,
Žmonės ir angelai trokšta išvysti Jo veidą.

„Prisikėlimo dieną aš esu visų pirmųjų ir paskutiniųjų saijidas. Sakau jums tiesą – nesigiriu“ Hadisas šarif

Mekos al-Mukarama regionas

Atskrido paukštis baltu sparnu,
Ir stipriai man nugarą paglostė.
Tą valandą gimė Religijos Sultonas,
Nuras pripildė dangus ir žemę.
Kas nori išsigelbėti nuo ugnies,
Tegul su meile ir užsidegimu sako salatą!
Assalatu vassalamu alaika, o Rasulullah!
Assalatu vassalamu alaika, o Chabiballah!
Assalatu vassalamu alaika, o Saijidal-avvalina val-achirin.