ATLIKTI NAMAZĄ

Namazo reikšmė

Namazas yra didžiausias, svarbiausias ir gražiausias įsakymas, kurį Allahas Aukščiausiasis dėl mūsų mylimo Pranašo dovanojo muminams. Namazas – religijos ramstis. Kas nuolat, teisingai ir visiškai atlieka savo namazus, tas pastatė savo religiją ir išlaikė stovintį islamo pastatą. Kas neatlieka namazo, tas sugriovė savo religiją ir islamo pastatą. Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pasakė: „Mūsų religijos galva – namazas“. Kaip nėra žmogaus be galvos, taip nėra religijos be namazo.

Islame namazas yra pirmasis įsakymas, paskelbtas fardu po imano. Allahas Aukščiausiasis paskelbė namazą fardu, kad Jo tarnai garbintų tik Jį vieną. Daugiau nei šimte Kilniojo Korano ajatų al-karima Allahas Aukščiausiasis įsako: „Atlikite namazą!“ Hadise šarif paskelbta: „Allahas Aukščiausiasis paskelbė fardu atlikti namazą penkis kartus kasdien. Allahas Aukščiausiasis pažadėjo įleisti į Rojų tą, kuris kasdien penkis kartus atlieka namazą, vertindamas jį ir laikydamasis sąlygų“.

Namazas yra vertingiausias iš visų ibadatų, kuriuos atlikti įsakyta mūsų religijoje. Hadise šarif skelbiama: „Kas neatlieka namazo, tas neturi dalies islame!“ Kitame hadise šarif sakoma: „Muminą nuo kafiro skiria namazas“, t. y. muminas atlieka namazą, o kafiras – ne.

Atlikti namazą – tai mąstyti apie Allaho Aukščiausiojo didybę ir suvokti savo menkumą prieš Jį. Kas tai suvokia, visada daro gera. Toks žmogus niekada negali padaryti blogo. Širdis to, kuris penkis kartus kasdien atlieka nijatą stoti prieš savo Viešpatį, prisipildo ichlaso (nuoširdumo). Kiekvienas veiksmas, kurį įsakyta atlikti namaze, teikia naudos širdžiai ir kūnui. Namazas džamaatu mečetėse susieja musulmonų širdis tarpusavyje. Tai sukuria tarp jų meilę. Jie suvokia esą broliai. Vyresnieji tampa gailestingi jaunesniesiems, o jaunesnieji rodo pagarbą vyresniesiems. Turtingieji padeda vargšams, o stiprieji – silpniesiems. Kai sveikieji nemato ligonių mečetėje, jie aplanko juos namuose. Jie lenktyniauja vieni su kitais, kad pasiektų džiugią žinią, esančią hadise šarif: „Allahas Aukščiausiasis yra pagalbininkas tam, kuris skuba padėti savo broliui religijoje“.

Namazas sulaiko žmones nuo bjaurių, blogų ir uždraustų dalykų. Jis tampa nuodėmių išpirka. Hadise šarif paskelbta: „Penki kasdieniai namazai yra tarsi upė, tekanti pro kurio nors iš jūsų duris. Kaip ant žmogaus, kuris kasdien penkis kartus įbrenda į tą upę ir nusiprausia, neliktų jokių nešvarumų, taip ir tiems, kurie atlieka penkis kasdienius namazus, atleidžiamos mažosios nuodėmės“. Po tikėjimo Allahu Aukščiausiuoju ir Jo Pasiuntiniu namazas yra aukščiausias iš visų darbų ir ibadatų. Todėl namazai turi būti atliekami laikantis jų fardų, vadžibų, sunų ir mustachabų. Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) viename iš Savo hadisų šarif paskelbė: „O mano umma (bendruomene) ir mano Ashabai! Namazas, atliekamas visiškai laikantis visko, kas jam priklauso, yra aukščiausias iš visų darbų, kurie patinka Allahui Aukščiausiajam. Jis – Pranašų suna. Jis – tai, ką myli angelai. Jis – marifato, žemės ir dangų nuras (marifatas – Allaho Aukščiausiojo Zato [Esybės] ir Savybių pažinimas). Jis – kūno stiprybė. Jis – baraka (palaima) pragyvenime. Jis – priemonė, kad dua būtų priimta. Jis – užtarėjas prie mirties angelo. Jis – šviesa kape ir atsakymas Munkarui ir Nakirui (klausinėjantiesiems angelams kape). Jis – šešėlis virš žmogaus Prisikėlimo dieną. Jis – skydas tarp žmogaus ir Pragaro ugnies. Jis leidžia pereiti Sirato tiltą kaip žaibas. Jis – Rojaus raktas. Jis – žmogaus karūna Rojuje. Allahas Aukščiausiasis nedavė muminams nieko svarbesnio už namazą. Jei būtų buvęs ibadatas, aukštesnis už namazą, Jis pirmiausia būtų davęs muminams jį. Mat kai kurie angelai visada stovi kijame, kai kurie – rukue, kai kurie – sadždoje, o kai kurie – tašahude. Jis visa tai sujungė į vieną namazo rakatą ir padovanojo muminams. Juk namazas yra imano galva, religijos ramstis, islamo žodis ir muminų miradžas. Jis – dangaus nuras ir išsigelbėjimas nuo Pragaro“.

Vieną dieną Chazrat Alis (radijallahu anhu ir karamallahu vadžhahu) praleido popietinį namazą. Iš sielvarto jis metėsi nuo kalvos žemyn. Jis dejavo, verkė ir raudojo. Kai mūsų Pranašas Muchammedas Mustafa (sallallahu alaihi va sallam) sužinojo apie jo būklę, Jis kartu su Savo Ashabais nuėjo pas Chazrat Alį (radijallahu anhu). Pamatęs jo būklę, ėmė verkti ir mūsų Pranašas, Visatos Valdovas (sallallahu alaihi va sallam). Jis meldė dua. Saulė vėl pakilo. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), tarė: „O Ali! Pakelk galvą, saulė dar matyti“. Chazrat Alis (radijallahu anhu) labai tuo apsidžiaugė ir atliko savo namazą. Vieną naktį Chazrat Abu Bakras as-Sidikas (radijallahu anhu), daug atlikęs ibadatų, nakties pabaigoje buvo įveiktas miego. Vitro namazo laikas praėjo. Per rytinį namazą jis sekė paskui mūsų Valdovą Pranašą, priėjo prie Jo ties mečetės durimis ir verkdamas maldavo šaukdamas: „O Allaho Pasiuntiny! Padėk man, mano vitro namazo laikas praėjo“. Ėmė verkti ir mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys. Tada atėjo Džibrilas alaihis-salam ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Pasakyk Sidikui, kad Allahas Aukščiausiasis jam atleido“. Vieną naktį Chazrat Bajazidą al-Bistamį (kuddisa sirruhu), vieną iš didžiųjų aulijos, įveikė miegas, ir jis nepabudo rytiniam namazui. Jis taip verkė ir dejavo, kad išgirdo balsą: „O Bajazidai! Aš tau atleidau šią klaidą. Dėl šio verksmo palaimos Aš tau dar daviau atlygį už septyniasdešimt tūkstančių namazų“. Po kelių mėnesių jį vėl įveikė miegas. Atėjo šėtonas ir pažadino jį, sugriebęs už palaimintos kojos. Jis tarė: „Kelkis, tavo namazo laikas tuoj praeis!“ Chazrat Bajazidas al-Bistamis tarė: „O tu, prakeiktasis! Kaip tu gali daryti tokį dalyką? Juk tu nori, kad visi praleistų savo namazą ir praleistų jo laiką. Kodėl mane pažadinai?“ Šėtonas atsakė: „Tą dieną, kai praleidai rytinį namazą, savo verksmu laimėjai atlygį (savabą) už septyniasdešimt tūkstančių namazų. Tai turėdamas galvoje, šiandien tave pažadinau, kad gautum savabą tik už vieną namazą ir nepasiektum savabo už septyniasdešimt tūkstančių namazų!“

„Kas neatlieka namazo, tas neturi dalies islame!“ Hadisas šarif

Didysis valis Chazrat Džunaidas al-Bagdadis yra pasakęs: „Viena šio žemiškojo gyvenimo valanda geresnė už tūkstantį kijamato metų. Mat per šią vieną valandą galima atlikti pamaldų ir priimtą darbą, o per tuos tūkstantį metų nieko negalima padaryti“. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) pasakė: „Kas tyčia sujungia vieną namazą su kitu (atlieka namazą, kai jo laikas jau praėjęs), tas degs Pragare aštuoniasdešimt chukbų“. Viena chukba – tai aštuoniasdešimt achirato metų. Viena achirato diena prilygsta tūkstančiui žemiškųjų metų. Todėl, o mano broli religijoje! Nešvaistyk savo laiko tuštiems ir nenaudingiems dalykams. Žinok savo laiko vertę. Skirk savo laiką geriausiems dalykams. Mūsų mylimas Pranašas alaihis-salam pasakė: „Didžiausia nelaimė – leisti laiką nenaudingiems dalykams!“ Atlik savo namazus jų laiku, kad Prisikėlimo dieną nesigailėtum ir pasiektum labai didelį atlygį! Hadise šarif paskelbta: „Kas neatlieka namazo jo laiku, bet palieka jį kazai ir miršta jo neatlikęs, to kapui bus atverta septyniasdešimt langų iš Pragaro, ir jis bus kankinamas iki pat kijamato“.

Kas tyčia neatlieka namazo jo laiku, t. y. kas neliūdi, kad neatliko namazo, kol praeina jo laikas, tas išeina iš religijos arba mirdamas iškeliauja be imano. O kas tada bus tiems, kurie net negalvoja apie namazą ir nepripažįsta namazo pareiga? Visi keturių mazhabų mokslininkai vieningai paskelbė, kad tie, kurie neteikia namazui reikšmės ir nepripažįsta jo pareiga, tampa murtadais, t. y. kafirais. Ir Chazrat Abdulganio an-Nablusio knygos „Chadikat an-Nadija“ skyriuje „Liežuvio pavojai“ parašyta, kad tas, kuris tyčia neatlieka namazo, negalvoja jo atlikti kaip kazos ir nebijo, kad už tai bus nubaustas, tampa murtadu, t. y. kafiru.

Kam namazas yra fardas

Atlikti penkis kasdienius namazus yra fardas kiekvienam musulmonui, vyrui ar moteriai, kuris yra sveiko proto ir pasiekęs lytinės brandos amžių. Kad namazas būtų fardas, yra trys sąlygos:

1. Būti musulmonu. 2. Būti sveiko proto. 3. Būti pasiekusiam lytinės brandos amžių.

Mūsų religijoje maži vaikai, kurių protas dar nesubrendęs ir kurie nepasiekė lytinės brandos amžiaus, nėra atsakingi už namazo atlikimą. Tačiau tėvai turi mokyti savo vaikus religinio žinojimo ir pratinti juos atlikti ibadatus. Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pasakė: „Jūs visi esate tarsi bandos piemenys! Kaip piemuo saugo savo bandą, taip jūs turite saugoti nuo Pragaro tuos, kurie yra jūsų namuose ir jūsų valdžioje! Jūs turite mokyti juos islamo! Jei to nedarysite, turėsite atsakyti“. Kitame hadise šarif Jis pasakė: „Visi vaikai ateina į pasaulį tinkami ir pasirengę islamui. Vėliau tėvai padaro juos krikščionimis, žydais ar bedieviais“. Todėl pirmoji kiekvieno musulmono pareiga – išmokyti savo vaikus islamo, Kilniojo Korano skaitymo, namazo ir pagrindinių imano bei islamo principų. Tėvai, norintys, kad jų vaikas būtų musulmonas ir pasiektų ramybę ir taiką šiame pasaulyje ir achirate, pirmiausia turi atlikti šią savo pareigą. Vaikas, kuriam neperduodama islamo žinių ir neįdiegiama gražios dorovės (achlako), greitai būna apgaunamas klystkeliais einančių žmonių. Jis tampa žalingas tėvams, valstybei ir tautai.

Šioje knygoje klausimus apie namazą išdėstėme pagal hanafitų mazhabą. Juos paėmėme iš didžiųjų šio mazhabo mokslininkų knygų ir supaprastinome.

Namazai, kuriuos musulmonams įsakyta atlikti, skirstomi į tris grupes: fardo namazus, vadžibo namazus ir nafila namazus (savanoriškus namazus). 1. Fardo namazai: penkių kasdienių namazų fardai, du penktadienio namazo fardo rakatai ir džanazos namazas yra fardo namazai. (Džanazos namazas yra fard al-kifaja.) 2. Vadžibo namazai: vitro namazas, ido namazai, įžadu pažadėtas (nazro) namazas ir pradėti, bet nebaigti nafila namazai. Taip pat vadžibas yra atlikti praleistų vitro namazų kazą.

3. Nafila namazai: penkių kasdienių namazų sunos, taravicho namazas ir namazai, atliekami siekiant atlygio, tokie kaip tahadžudo, tachijat al-masdžid, išrako, duchos, avabin, isticharos ir tasbicho namazai, yra nafila namazai. Tai reiškia, kad jų atlikti neįsakyta. Tas, kuris neturi jokios fardo ar vadžibo namazų skolos, gauna atlygį ir už savo nafila ibadatus.

Penki kasdieniai namazai

Mūsų Pranašas Muchammedas alaihis-salam pasakė: „Allahas Aukščiausiasis paskelbė Savo tarnams fardu atlikti namazą penkis kartus kasdien. Allahas Aukščiausiasis atleidžia ir dovanoja tiems, kurie gražiai atlieka abdestą ir šiuos penkis namazus atlieka jų laiku, gerai atlikdami savo rukuus ir sadždas“.

Penki kasdieniai namazai iš viso sudaro keturiasdešimt rakatų (vienetų). Septyniolika iš jų yra fardas, trys – vadžibas, o dvidešimt – suna. Tai: 1. Rytinis namazas susideda iš keturių rakatų. Pirmiausia atliekama dviejų rakatų suna, paskui – dviejų rakatų fardo namazas. Ši suna labai stipri. Kai kurie mokslininkai ją laiko vadžibu. 2. Vidurdienio namazas susideda iš dešimties rakatų. Pirmiausia atliekama pirmoji keturių rakatų suna, paskui keturių rakatų fardas, o po fardo – paskutinė dviejų rakatų suna.

3. Popietinis namazas susideda iš aštuonių rakatų. Pirmiausia atliekama keturių rakatų suna, paskui – keturių rakatų fardas.

4. Vakarinis namazas susideda iš penkių rakatų. Pirmiausia atliekamas trijų rakatų fardas, paskui – dviejų rakatų suna. 5. Naktinis namazas susideda iš trylikos rakatų. Pirmiausia atliekama keturių rakatų suna, paskui keturių rakatų fardas, po to paskutinė dviejų rakatų suna ir galiausiai trijų rakatų vitro namazas.

Namazo fardai

Fardas – tai aiškus Allaho Aukščiausiojo įsakymas, kad kas nors būtų atlikta. Kol neįvykdyti ibadato fardai, tas ibadatas negali būti sachich (galiojantis). Namazas turi dvylika fardų. Septyni iš šių fardų yra už namazo ribų, o penki – jo viduje. Išoriniai fardai vadinami šartais (sąlygomis). Vidiniai fardai vadinami ruknais. (Kai kurie mokslininkai yra sakę, kad tachrimos takbiras priklauso namazo vidui. Jų nuomone, ir namazo šartų, ir ruknų yra po šešis.) Tai, kad namazo sąlygų tiek daug, rodo, jog namazas yra didelis dalykas ir svarbiausias iš visų ibadatų. Kai prie to dar pridedami jo vadžibai, sunos, mustachabai, makruhai ir mufsidai (tai, kas jį padaro negaliojančiu), suprantama, kaip tarnas turi stoti prieš savo Viešpatį ir kaip jam dera ten stovėti. Tarnai yra silpni, bejėgiai ir vargšai kūriniai. Su kiekvienu įkvėpimu jiems reikia Allaho Aukščiausiojo, kuris juos sukūrė. Namazas yra ibadatas, leidžiantis tarnui suvokti savo bejėgiškumą.

„Kas neatlieka namazo jo laiku, bet palieka jį kazai ir miršta jo neatlikęs, to kapui bus atverta septyniasdešimt langų iš Pragaro, ir jis bus kankinamas iki pat kijamato“ Hadisas šarif

A) Namazo šartai (sąlygos)

Fardų už namazo ribų, t. y. jo šartų, yra septyni. Tai:

1. Taharatas nuo hadaso

Kad tas, kuris neturi abdesto, atliktų abdestą (ritualinį apsiplovimą, vudu), o tas, kuris yra džunubas, atliktų gusulą.

Kaip atliekamas abdestas pagal hanafitų mazhabą

Norint atlikti abdestą pagal suną: 1. Pradedant abdestą, tris kartus nuplaunamos rankos iki riešų imtinai. 2. Dešine ranka tris kartus imamas vanduo į burną. 3. Dešine ranka tris kartus įtraukiamas vanduo į nosį, ir kaire ranka nosis išsišnypščiama. 4. Į delnus semiamas vanduo ir prausiamas veidas (tris kartus) – nuo kaktos (ten, kur prasideda plaukai) iki smakro apačios ir iki smilkinių. Vieną kartą nuplauti veidą yra fardas. Prausiant veidą, širdimi atliekamas nijatas. 5. Kaire ranka nuplaunama dešinė ranka iki alkūnės imtinai (tris kartus). 6. Dešine ranka nuplaunama kairė ranka iki alkūnės imtinai (tris kartus). Vieną kartą nuplauti abi rankas kartu su alkūnėmis yra fardas. 7. Nuplovus abi rankas, plaštakos vėl sudrėkinamos ir ta drėgme atliekamas galvos masachas (perbraukimas drėgna ranka); tai yra fardas. Paskui atliekamas ausų ir sprando masachas. Kad būtų galima atlikti šiuos tris kartu, sudrėkinamos abi plaštakos. Ant abiejų plaštakų trys ploni pirštai suglaudžiami, ir plaštakos uždedamos ant galvos taip, kad pirštų vidinė pusė remtųsi į plaukų pradžią galvos priekyje. Šių trijų abiejų plaštakų pirštų galiukai turi liesti vienas kitą. Nykščiai, smiliai ir delnai laikomi ore ir neliečia galvos. Plaštakos traukiamos atgal, kad kiekvienos plaštakos trys pirštai atliktų galvos masachą. Kai plaštakos pasiekia plaukų kraštą užpakalyje, trys pirštai atitraukiami nuo galvos, o abu delnai priglaudžiami prie plaukų galvos šonuose ir traukiami iš užpakalio į priekį, taip atliekant galvos šonų masachą. Paskui smiliai įkišami į ausis, o nykščių vidinė pusė – už ausų, ir, traukiant nykščius iš viršaus žemyn, atliekamas ausų masachas. Tada kitų trijų pirštų išorinė pusė priglaudžiama prie sprando, ir, traukiant juos nuo sprando vidurio į šonus, atliekamas sprando masachas. (Šitaip atlikti galvos masachą yra fardas pagal malikitų mazhabą.) 8. Po sprando masacho plaunamos kojos: pirmiausia dešinė koja kartu su kulkšnimis iš abiejų pusių (tris kartus), kairės rankos mažuoju pirštu iš apačios perbraukiant tarp kojų pirštų, pradedant nuo mažojo kojos piršto ir einant link didžiojo. 9. Paskui kairė koja kartu su kulkšnimis iš abiejų pusių (tris kartus), vėl kairės rankos mažuoju pirštu iš apačios perbraukiant tarp kojų pirštų, šį kartą pradedant nuo didžiojo kojos piršto ir einant link mažojo. Vieną kartą nuplauti abi kojas kartu su kulkšnimis iš abiejų pusių yra fardas.

Hadise šarif Allaho Pasiuntinys pasakė: „Kas, atlikęs abdestą, vieną kartą perskaito ‚Inna anzalnahu …’, t. y. Kadr sūrą, tą Allahas Aukščiausiasis įrašo tarp sidikų. Jei perskaito ją du kartus, Jis įrašo jį tarp šahidų. Jei perskaito ją tris kartus, jis bus prikeltas kartu su Pranašais“.

Kitame hadise šarif sakoma: „Kas, atlikęs abdestą, dešimt kartų taria man salatą ir salamą, to liūdesį Allahas Aukščiausiasis išsklaido, Jis jį pradžiugina ir priima jo dua“.

Kas pertraukia abdestą

Septyni dalykai pertraukia abdestą, ir tai yra:

1. Viskas, kas išeina iš priekinių ir užpakalinių organų. 2. Nešvarūs dalykai, išeinantys iš burnos: a) vėmalai, jei jų pilna burna; b) spjaunant abdestas pertraukiamas, jei kraujo daugiau nei seilių. 3. Tai, kas išeina per odą: a) kraujas, pūliai ar geltonas skystis, kai jie išeina ir patys nuteka; b) jei votyje ar žaizdoje esantis kraujas ar geltonas skystis sugeriamas vata. 4. Miegas: jei miegama gulint ant šono ar ant nugaros arba atsirėmus į alkūnę ar į ką nors kita, abdestas pertraukiamas. 5. Apalpimas, pamišimas, epilepsijos priepuolis ar toks girtumas, kad einant svyruojama, pertraukia abdestą. 6. Garsus juokas per namazą, kuriame yra rukuas ir sadždos, pertraukia ir namazą, ir abdestą. Tačiau vaiko abdestas nepertraukiamas.

Šypsena per namazą nepertraukia nei namazo, nei abdesto. Kai juoką girdi šalia esantieji, tai vadinama garsiu juoku (kahkaha). Kai net pats žmogus jo negirdi, tai vadinama šypsena. 7. Mubašarat al-fachiša, t. y. kai vyras ir moteris nuogi trinasi lyties organais (sauatain), pertraukia abdestą ir vyrui, ir moteriai. Jei žmogus žino, kad atliko abdestą, o vėliau suabejoja, ar jis nebuvo pertrauktas, laikoma, kad jis abdestą turi. Jei jis žino, kad jo abdestas buvo pertrauktas, ir abejoja, ar vėl atliko abdestą, jis turi atlikti abdestą.

Gusulas (visiškas ritualinis apsiplovimas)

Kad namazas būtų sachich, t. y. galiojantis, abdestas ir gusulas turi būti teisingi. Kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui, kurie yra džunubai, ir moterims, kurios apsivalė po chaido (mėnesinių) ir nifaso (pogimdyminio kraujavimo), yra fardas atlikti gusulą, kai namazo laiko pabaigoje lieka tiek laiko, kad spėtų atlikti tą namazą. Džunubu tampama per lytinius santykius ir išsiskyrus sėklai miegant ar budint. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) hadise šarif sako: „Tas, kuris atsikelia atlikti gusulo, gauna tiek savabų, kiek plaukų yra ant jo kūno (t. y. labai daug), ir tiek pat jo nuodėmių atleidžiama. Jo rangas Rojuje pakyla. Atlygis, kurį jis gauna už savo gusulą, geresnis už viską, kas yra pasaulyje. Allahas Aukščiausiasis sako angelams: ‚Pažvelkite į šį Mano tarną! Nesibodėdamas jis naktį keliasi, galvoja apie Mano įsakymą ir atlieka gusulą dėl džanabato. Būkite liudytojai, kad Aš atleidau šio Mano tarno nuodėmes‘“.

„Visi vaikai ateina į pasaulį tinkami ir pasirengę islamui. Vėliau tėvai padaro juos krikščionimis, žydais ar bedieviais“ Hadisas šarif

Gusulo fardai

Pagal hanafitų mazhabą gusulas turi tris fardus: 1. Išskalauti burnos vidų. Jei burnoje lieka nesudrėkusi vieta, kad ir adatos smaigalio dydžio, arba jei nesudrėksta dantys ir dantų duobutės, gusulas negalioja.

2. Išplauti nosies vidų. Jei vanduo nepatenka po nosyje esančius sudžiūvusius nešvarumus ar po burnoje esančią sukramtytą duoną, gusulas negalioja.

Pagal hanbalitų mazhabą išskalauti burną ir nosį yra fardas ir atliekant abdestą, ir atliekant gusulą. Šafiitų, malikitų ir hanbalitų mazhabuose atliekant gusulą fardas yra ir nijatas.

3. Nuplauti kiekvieną kūno vietą. Fardas yra nuplauti bambos vidų, ūsus, antakius ir barzdą bei odą po jais, ir galvos plaukus. Jei ant nagų, lūpų, akių vokų ar bet kurioje kūno vietoje yra medžiagų, nepraleidžiančių vandens (pavyzdžiui, nagų lako), gusulas laikomas neatliktu.

Kaip atliekamas gusulas

Pagal hanafitų mazhabą gusulas pagal suną atliekamas taip:

1. Pirmiausia turime nusiplauti abi rankas ir lyties organus, net jei jie švarūs, ir tas kūno vietas, kuriose yra nadžasato (nešvarumo).

2. Paskui turime atlikti visą abdestą ir, prausdami veidą, atlikti gusulo nijatą. Jei vanduo nesusikaupia po kojomis, turime nusiplauti ir kojas.

3. Paskui turime tris kartus užpilti vandens ant viso kūno. Pirmiausia tris kartus pilame jo ant galvos, paskui ant dešiniojo peties ir paskui ant kairiojo peties. Kiekvieną kartą ta kūno dalis, ant kurios pilame vandenį, turi visiškai sudrėkti. Pilant pirmą kartą, kūną reikia patrinti. Atliekant gusulą, nusivalo ir ta vieta, į kurią nuteka ant kitos kūno dalies užpiltas vanduo. Mat atliekant gusulą visas kūnas laikomas viena kūno dalimi. Jei atliekant abdestą ant vienos kūno dalies užpiltas vanduo sudrėkina kitą kūno dalį, ši nelaikoma nuplauta. Užbaigus gusulą, vėl atlikti abdestą yra makruh. Tačiau jei abdestas pertraukiamas atliekant gusulą, jį reikia atlikti dar kartą.

Svarbus paaiškinimas tiems, kurie turi dantų vainikėlius ar plombas

Pagal hanafitų mazhabą gusulas nėra visiškas, jei nesudrėksta tarpai tarp dantų ir dantų duobutės. Todėl, kai dantys uždengti vainikėliais ar užplombuoti, gusulas netampa sachich (galiojantis). Žmogus neišeina iš džanabato būklės. Kitaip tariant, kai vanduo nepatenka po vainikėlius ir plombas iš aukso, sidabro ar kitų medžiagų, kurios nėra nadžs (nešvarios), gusulas, visų hanafitų mazhabo mokslininkų nuomone, negalioja. Tas, kuris negali įvykdyti kurio nors fardo savo mazhabe, turi sekti (atlikti taklidą) kitu mazhabu vien tam, kad įvykdytų tą fardą. Tačiau tai darydamas jis turi įvykdyti ir abdesto sąlygas to mazhabo, kuriuo seka. Malikitų ir šafiitų mazhabuose išskalauti burnos vidų atliekant gusulą nėra fardas.

Kad hanafitų mazhabo žmogus, turintis dantų vainikėlių ar plombų, sektų malikitų mazhabu [arba šafiitų mazhabu], pakanka, kad jis, atlikdamas gusulą, atlikdamas abdestą ir atlikdamas namazo nijatą, prisimintų, jog seka imamu Maliku [arba imamu aš-Šafiu]. Tai reiškia, kad gusulas tampa sachich tam, kuris, jį pradėdamas, širdyje ištaria šiuos žodžius: „Atlikau nijatą atlikti gusulą ir sekti malikitų mazhabu [arba šafiitų mazhabu]“.

Kai hanafitų mazhabo žmogus, turintis burnoje vainikėlių ar plombų, taip atlieka nijatą, jo gusulas tampa sachich. Jis išeina iš džanabato būklės ir tampa švarus. Kai jis seka malikitų [arba šafiitų] mazhabu, sachich tampa ir jo abdestas bei namazai. Jis taip pat gali būti imamas tiems, kurie neturi vainikėlių ar plombų.

Gusulo fardai kituose trijuose mazhabuose

Malikitų mazhabe:

1. Nijatas (ketinimas)

2. Dalkas (kūno dalių trynimas jas plaunant)

3. Muvalat (kūno dalių plovimas vieną po kitos be pertraukos)

4. Pirštais perbraukti plaukus ir barzdą

5. Nuplauti kiekvieną kūno vietą

Šafiitų mazhabe:

1. Nijatas

2. Nuplauti kiekvieną kūno vietą. (Kai sakoma, kad šafiitų mazhabe gusulo fardai yra trys, turima omenyje, kad pridedamas nadžasato pašalinimas nuo kūno. Kadangi nadžasatas pašalinamas plaunant kūną, nėra nieko blogo sakyti, kad gusulo fardai yra du.)

Hanbalitų mazhabe: gusulo fardas yra vienas – nuplauti visą kūną. Tai yra gusulo ruknas, t. y. fardas gusulo viduje. Pradedant gusulą, fardas yra taip pat atlikti nijatą ir ištarti basmalą. Kadangi burnos ir nosies vidus laikomi kūno išore, juos išplauti yra fardas.

1. Atlikti nijatą

2. Ištarti basmalą

3. Išskalauti burnos vidų

4. Išplauti nosies vidų

5. Nuplauti kiekvieną kūno vietą

Abdesto fardai kituose trijuose mazhabuose

Malikitų mazhabe:

1. Nijatas

2. Nuplauti veidą

3. Nuplauti abi rankas

„Tas, kuris atsikelia atlikti gusulo, gauna tiek savabų, kiek plaukų yra ant jo kūno (t. y. labai daug), ir tiek pat jo nuodėmių atleidžiama. Jo rangas Rojuje pakyla“ Hadisas šarif

4. Atlikti visos galvos masachą (oda ir plaukai ausų spenelių aukštyje priklauso galvai). 5. Nuplauti abi kojas. 6. Muvalat (kūno dalių plovimas vieną po kitos be pertraukos)

7. Dalkas (plaunamos vietos trynimas)

Šafiitų mazhabe:

1. Nijatas

2. Nuplauti veidą

3. Nuplauti abi rankas

4. Atlikti nedidelės galvos dalies masachą

5. Nuplauti abi kojas

6. Tartibas (kūno dalių plovimas nustatyta tvarka)

Hanbalitų mazhabe:

1. Atlikti nijatą

2. Ištarti basmalą

3. Nuplauti veidą

4. Išskalauti burną

5. Išplauti nosį

6. Nuplauti abi rankas

7. Atlikti visos galvos masachą (ausys priklauso galvai)

8. Nuplauti abi kojas

9. Tartibas. 10. Muvalat

Tajamumas

Tajamumas reiškia apsivalyti žeme. Kai nėra vandens abdestui ar gusului atlikti arba kai vandens yra, bet juo pasinaudoti neįmanoma, tajamumas atliekamas kuo nors švariu, kas yra žemės rūšies, pavyzdžiui, švaria žeme, smėliu, kalkėmis ar akmeniu. Pagal hanafitų mazhabą tajamumas yra sachich ir prieš prasidedant namazo laikui (t. y. atėjus naujo namazo laikui, jį galima atlikti su tajamumu, atliktu anksčiau). Pagal kitus tris mazhabus jis nėra sachich, kol laikas neprasidėjo (nė vieno iš penkių kasdienių namazų negalima atlikti su tajamumu, atliktu prieš prasidedant nustatytam laikui).

Tajamumo fardai

Tajamumas turi tris fardus: 1. Atlikti nijatą. 2. Patrinti abiejų plaštakų vidinę pusę į švarią žemę ir atlikti viso veido masachą. 3. Suduoti rankomis į švarią žemę ir atlikti pirma dešinės, paskui kairės rankos masachą. Kai kurie mokslininkai sako, kad tajamumas turi du fardus. Antrąjį ir trečiąjį fardus jie laiko vienu fardu. Abu aiškinimai teisingi.

Tajamumas vietoj abdesto ir tajamumas vietoj gusulo atliekami vienodai.

Kaip atliekamas tajamumas

1. Pirmiausia atliekamas nijatas apsivalyti nuo džanabato arba nuo būklės be abdesto. Kad būtų galima atlikti namazą su tajamumu, neužtenka atlikti nijato vien tajamumui. Reikia atlikti tajamumo nijatą dėl kažko, kas yra ibadatas, pavyzdžiui, kad būtų galima atlikti džanazos namazą ar atlikti tilavato sadždą, arba vietoj abdesto ar vietoj gusulo. Atliekant tajamumo nijatą, nebūtina skirti abdesto ir gusulo. Atliekant nijatą vietoj abdesto, apsivaloma ir nuo džanabato. Su tajamumu, atliktu ketinant apsivalyti nuo džanabato, galima atlikti namazą. Naujo tajamumo vietoj abdesto nereikia.

2. Abi rankovės atraitojamos virš alkūnių, ir abiejų plaštakų vidinė pusė patrinama į švarią žemę, akmenį ar molio ar kalkių tinku tinkuotą sieną. Paskui abiem delnais vieną kartą atliekamas veido masachas, t. y. jie perbraukiami per veidą taip, kad jį liestų bent trys kiekvienos plaštakos pirštai. Jei ranka nepaliečia veido vietos, kad ir adatos smaigalio dydžio, tajamumas laikomas neatliktu. Kad būtų atliktas viso veido masachas, delnai – atviri, kiekvienos plaštakos keturi pirštai suglausti, o abiejų plaštakų dviejų ilgųjų pirštų galiukai sudurti – uždedami ties plaukų pradžia ir lėtai traukiami žemyn smakro link. Pirštai, laikomi gulsčiai, turi gerai perbraukti per kaktą, akių vokus, abi nosies puses, lūpas ir veido dalį smakro srityje. Tuo pat metu delnai perbraukia per skruostus.

3. Abi plaštakos vėl patrinamos į žemę ir suduodamos viena į kitą, kad nubyrėtų dulkės ir žemė. Paskui pirmiausia kairės plaštakos keturių pirštų vidine puse perbraukiama dešinės rankos apatinė pusė nuo pirštų galiukų iki alkūnės, o paskui kairiuoju delnu – vidinė rankos pusė nuo alkūnės žemyn iki plaštakos; tada kairiojo nykščio vidine puse perbraukiama dešiniojo nykščio išorinė pusė. Žiedą reikia nusimauti. Paskui taip pat dešine ranka perbraukiama kairė ranka. Delnus reikia patrinti į žemę, tačiau nebūtina, kad žemė ir dulkės liktų ant rankų.

Kas pertraukia tajamumą

Tajamumas pertraukiamas, kai išnyksta uzras (pateisinama priežastis), dėl kurio tajamumas buvo būtinas, kai atsiranda vandens, ir tais atvejais, kurie pertraukia abdestą ir gusulą.

Moterų būklė chaido (mėnesinių) ir nifaso (pogimdyminio kraujavimo) metu

Chaidas – tai kraujas, kuris ateina iš sveikos mergaitės, sulaukusios aštuonerių metų ir įžengusios į devintuosius, arba iš moters, kai nuo paskutinės jos ankstesnių mėnesinių minutės praėjo penkiolika dienų, ir kuris trunka ne trumpiau kaip tris dienas. Bet kokios spalvos, išskyrus baltą, taip pat drumzlinos išskyros vadinamos chaido krauju. Kai mergaitei prasideda chaidas, ji pasiekia lytinės brandos amžių ir laikoma moterimi, ir ji tampa atsakinga už religijos įsakymus ir draudimus. Dienų skaičius nuo tos akimirkos, kai pasirodo kraujas, iki dienos, kai jis sustoja, vadinamas adato laikotarpiu (mėnesinių laikotarpiu). Šis laikotarpis trunka mažiausiai 3 ir daugiausia 10 dienų. Kiekviena moteris turi žinoti savo adato laikotarpio dienų ir valandų skaičių. Kai mergaitė sulaukia aštuonerių metų, jos motinai, o jei ji neturi motinos, – jos močiutėms, vyresnėms seserims, tetoms iš tėvo ir motinos pusės yra fardas išmokyti ją žinių apie chaidą ir nifasą.

„Kad dua ir istigfaras būtų priimti, reikia atlikti namazus, saugotis to, kas charam, ir tarti juos turint abdestą. Istigfarą ir dua tarti turint abdestą yra mustachab“ Se‘âdet-i Ebediyye – Endless Bliss

Nifasas reiškia pogimdyminį kraujavimą. Tai kraujas, kuris ateina iš moters po gimdymo. Šis kraujavimas neturi mažiausios trukmės. Kai kraujas sustoja, ji turi tuoj pat atlikti gusulą. Ilgiausia trukmė – 40 dienų. Suėjus 40 dienų, ji atlieka gusulą ir pradeda atlikti namazą, net jei kraujavimas nesustojo. Kraujas, ateinantis po 40 dienų, yra istichaza.

Moterys taip pat turi atsiminti savo nifaso dienas. Chaidas nėra: kraujas, trunkantis trumpiau nei 3 dienas, t. y. net jei tik penkiomis minutėmis trumpiau nei septyniasdešimt dvi valandas; moteriai, kuriai chaidas ką tik prasidėjo, – kraujas, trunkantis ilgiau nei 10 dienų; moteriai, kuriai jis nebe naujas, – kraujas, viršijantis jos adatą ir kartu trunkantis ilgiau nei dešimt dienų; taip pat nėščios moters, vyresnės nei 55 metų moters (ajisos) ar jaunesnės nei devynerių metų mergaitės kraujas.

Jis vadinamas istichaza (uzro krauju). Istichazos kraujavimas yra ligos ženklas. Jei jis trunka ilgai, gali būti pavojingas, todėl reikia kreiptis į gydytoją. Moteris istichazos dienomis yra tarsi žmogus, turintis uzrą (pateisinamą priežastį), pavyzdžiui, tas, kuriam dažnai bėga kraujas iš nosies; tokios būklės ji gali atlikti namazą ir pasninkauti. Chaido ar nifaso būklės moteris negali atlikti namazo ir negali pasninkauti. Ji negali atlikti tilavato ar šukro sadždos. Ji negali liesti Kilniojo Korano, įeiti į mečetę, atlikti tavafo aplink Kaabą ir turėti lytinių santykių. Apsivaliusi ji atlieka praleistų pasninkų kazą, bet ne namazų. Džunubas ar abdesto neturintis žmogus, išgirdęs sadždos ajatą, atlieka tilavato sadždą, kai apsivalo. Tačiau moteriai, išgirdusiai jį chaido ar nifaso būklės, tilavato sadždos atlikti nereikia, net ir apsivalius.

Moteris turi pranešti savo vyrui, kai prasideda jos chaidas. Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pasakė: „Moteris, kuri slepia nuo savo vyro savo chaido pradžią ir pabaigą, yra prakeikta“. Kai chaidas ar nifasas sustoja, tuoj pat atlikti gusulą ir nusiprausti yra Allaho Aukščiausiojo įsakymas, t. y. fardas.

Chaidas ir nifasas malikitų mazhabe

Malikitų mazhabe raudonas, geltonas ar drumzlinas kraujas, kuris be jokios priežasties ateina iš priekio devynerių metų sulaukusiai mergaitei, vadinamas chaido krauju. Vos tik jis pradeda tekėti, tai yra chaidas. Jei jis tęsiasi, tai yra adatas (mėnesinių laikotarpis), kol trunka trumpiau nei 15 dienų. Kas viršija šią trukmę, yra istichaza. Jei kitą mėnesį jos adatas pasikeičia, chaidas yra ilgiausias iš jos adato laikotarpių ir dar 3 dienos. Kas viršija šią trukmę ir kas viršija 15 dienų, yra istichaza. Jei kursufas (vata ar audinys, kurį moteris įsideda priekyje) sausas ar šlapias nuo balto skysčio, suprantama, kad chaidas baigėsi. Kraujas, ateinantis sulaukus 70 metų, nėra chaidas; tai istichaza. Jei kraujavimas tęsiasi su pertraukomis, dienos be kraujo laikomos švariomis dienomis. Trumpiausias švarumo laikotarpis – 15 dienų. Kraujas, ateinantis prieš praeinant 15 dienų, yra istichaza. Toks švarumo laikotarpis neturi viršutinės ribos. Jei kraujavimas sustoja ir vėl prasideda po 15 dienų, tai yra chaidas. Kraujas, ateinantis prieš gimdymą, yra chaidas. Jei vaikas išimamas perpjaunant moters pilvą, po to ateinantis kraujas nėra nifasas (pogimdyminis kraujavimas). Nifasas (pogimdyminis laikotarpis) trunka daugiausia 60 dienų. Jei pogimdyminis kraujavimas sustoja 15 dienų, moteris tampa tahira (švari). Po to ateinantis kraujas yra chaidas.

Chaidas ir nifasas šafiitų mazhabe

Trumpiausias chaidas – 1 diena, o ilgiausias – 15 dienų. Jei jis trunka ilgiau nei 15 dienų, tai istichaza (uzras). Švarumo laikotarpis – 15 dienų.

Jei kraujavimas prasideda prieš praeinant 15 dienų, tai ne chaidas; tai istichaza. Mergaitės, jaunesnės nei 9 metų, ar ajisos (sulaukusios 60 metų) kraujas nėra chaidas; tai uzras.

Nifasas trunka daugiausia 60 dienų. Apatinės nifaso ribos nėra. Nėščios moters kraujas yra chaidas. Jei švarių dienų tarp nifaso kraujavimų yra mažiau nei 15 dienų, tai laikoma nifasu. Jei tarp nifaso kraujavimų yra 15 ar daugiau švarių dienų, nifasas baigėsi. Laukti 60 dienų nebūtina. Jei kraujas ateina praėjus 15 ar daugiau dienų nuo apsivalymo, tai ne nifaso, o chaido kraujas.

Chaidas ir nifasas hanbalitų mazhabe

Trumpiausias chaidas – 1 diena, o ilgiausias – 15 dienų. Jei jis trunka ilgiau nei 15 dienų, tai istichaza (uzras). Kad galėtų prasidėti naujas chaidas, turi būti praėję ne mažiau kaip 13 dienų. Jei kraujas ateina prieš praeinant 13 dienų, tai ne chaidas; tai istichaza. Mergaitės, jaunesnės nei 9 metų, ar ajisos (sulaukusios 50 metų) kraujas nėra chaidas; tai uzras.

Nėščios moters kraujas nėra chaidas; tai istichaza. Ilgiausias nifasas – 40 dienų, kaip ir hanafitų mazhabe. Apatinės nifaso ribos nėra. Nifaso metu dienos be kraujo yra švarios dienos; ji atlieka gusulą ir atlieka visus savo ibadatus. Tomis dienomis, kai ateina kraujas, ji neatlieka namazo ir nepasninkauja. Taip tęsiasi, kol sueina 40 dienų.

2. Taharatas nuo nadžasato

Ant besimeldžiančiojo kūno ar drabužių, taip pat toje vietoje, kur jis atlieka namazą, neturi būti nadžasato, t. y. nešvarumų (to, ką islamas nustatė esant nešvaru). Galvos skara, kepurė, turbanas, mestai (odinės kojinės) ir nalinai (medinės klumpės) taip pat laikomi drabužiais. Kadangi apie kaklą apvynioto šaliko nukarusi dalis juda kartu su besimeldžiančiuoju, ji laikoma drabužiu, ir jei ta dalis nešvari, namazas nepriimamas. Kai tos patiesalo dalys, ant kurių stovima ir dedama galva, yra švarios, namazas priimamas, net jei kitose jo vietose yra nadžasato. Mat patiesalas, kitaip nei šalikas, nėra pritvirtintas prie kūno. Tačiau namazas to, kuris nešiojasi šlapimą uždarame butelyje, neleistinas. Mat butelis nėra ta vieta, kurioje šlapimas susidaro. (Iš to suprantama, kad neleistina atlikti namazą, turint kišenėje uždarą odekolono, spirito ar jodo tinktūros buteliuką arba uždarą dėžutę su kruvina nosine ar nešvaria audinio skiaute.) Vietos, kuriose stovi abi kojos ir kur atliekama sadžda, turi būti švarios. Namazas, atliekamas ant audinio, stiklo ar nailono, patiesto ant nadžasato, priimamas. Namazui nekenkia, jei sadždos metu drabužių kraštai paliečia sausą nadžasatą.

„Moteris, kuri slepia nuo savo vyro savo chaido pradžią ir pabaigą, yra prakeikta“ Hadisas šarif

Istindža, istibra ir istinka

Žinomų vietų (priekio ir užpakalio) valymas, kai iš jų išėjo nadžasato, vadinamas istindža.

Istibra reiškia, kad po šlapinimosi leidžiama praeiti laikui, vaikštinėjant ar kitaip, kol šlapimo pūslė nebebus drėgna. Istinka reiškia, kad širdis įsitikina, jog šlaplėje neliko šlapimo arba kad ant kūno neliko nadžasato.

Moterys istibros neatlieka. Vyrams vadžibas yra atlikti istibrą, t. y. nepalikti lašų šlaplėje, vaikštant, kosint ar gulint ant kairiojo šono. Abdesto negalima atlikti, kol neįsitikinama, kad neliko šlapimo lašų. Jei prasisunkia vienas lašas, ir abdestas pertraukiamas, ir drabužiai tampa nešvarūs. Jei ant apatinių drabužių prasisunkia mažiau nei delno dydžio dėmė, namazas, atliktas su tuo abdestu, tampa makruh. Jei prasisunkia daugiau, namazas nepriimamas. Tie, kuriems sunku atlikti istibrą, turi įsidėti į šlapimo angą miežio grūdo dydžio augalinės vatos dagtį. Vata sugeria prasisunkiantį šlapimą. Tačiau vatos galas neturi kyšoti į išorę.

3. Satr al-aurat (aurato dalių uždengimas)

Tos žmogaus kūno dalys, kurias jam (ar jai) charam atidengti ir rodyti kitiems ir į kurias kitiems charam žiūrėti, vadinamos aurato dalimis. Vyro aurato dalys yra nuo bambos iki žemiau kelių. Keliai yra auratas. Namazas, atliekamas neuždengus šių dalių, nepriimamas (jis negalioja). Vyrams, kai jie atlieka namazą, suna yra uždengti ir kitas kūno dalis (rankas, galvą) ir mūvėti kojines. Atlikti namazą neuždengus šių dalių jiems yra makruh. Visos moters kūno dalys, išskyrus delnus ir veidą, taip pat plaštakų viršus, plaukai ir pėdos, visuose keturiuose mazhabuose yra auratas. Todėl moterys vadinamos auratu. Uždengti šias dalis joms yra fardas. Jei vyro ar moters kurios nors aurato dalies ketvirtadalis lieka atidengtas tiek laiko, kiek trunka vienas ruknas, namazas tampa negaliojantis. Jei atidengiama mažesnė dalis, jis negaliojančiu netampa, bet namazas tampa makruh. Plonas audinys, pro kurį matyti po juo esančio kūno forma ar spalva, prilygsta visiškam uždangos nebuvimui.

Kai moterys yra vienos ir neatlieka namazo, joms yra fardas uždengti sritį tarp kelių ir bambos, vadžibas – uždengti nugarą ir pilvą, o adabas – uždengti kitas kūno dalis.

4. Istikbal al-kibla (atsigręžimas į kiblą)

Istikbal al-kibla reiškia atlikti namazą atsigręžus į Kaabą. Kryptis į Kaabos pastatą Mekoje vadinama kibla. Anksčiau kibla buvo Jeruzalė. Praėjus septyniolikai mėnesių po hidžros, Šabano mėnesio viduryje, antradienį, musulmonams buvo įsakyta atsigręžti į Kaabą.

Kibla yra ne Kaabos pastatas, o sklypas, ant kurio jis stovi. Tai reiškia, kad visa erdvė nuo žemės iki Aršo yra kibla. Todėl žmogus, esantis šulinio dugne, jūros dugne, aukšto kalno viršūnėje ar lėktuve, gali atlikti namazą šia kryptimi. Namazas yra sachich, jei maždaug 45 laipsnių anga tarp susikertančių regos nervų krypčių apima Kaabą.

5. Laikas

Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) hadise šarif pasakė: „Dvi dienas Džibrilas (alaihis-salam) buvo man imamas prie Kaabos durų. Mudu atlikome rytinį namazą, kai prašvito fadžras (aušra); zuhrą (vidurdienio namazą), kai saulė ėmė leistis nuo zenito; asrą (popietinį namazą), kai kiekvieno daikto šešėlis buvo tokio pat ilgio kaip pats daiktas; magribą (vakarinį namazą), kai saulė nusileido (kai išnyko jos viršutinis kraštas); ir išą (naktinį namazą), kai sutemo vakaro žara. Antrąją dieną atlikome rytinį namazą, kai jau buvo prašvitę; zuhrą, kai kiekvieno daikto šešėlis tapo dvigubai ilgesnis už patį daiktą; asrą – iškart po to; magribą – tuo metu, kai nutraukiamas pasninkas; o išą – praėjus pirmajam nakties trečdaliui. Tada jis tarė: ‚O Muchammedai! Tai namazų laikai Tau ir Pranašams iki Tavęs. Tavo umma teatlieka kiekvieną iš penkių namazų tarp tų dviejų laikų, kuriais mudu jį atlikome‘“.

Iš šio hadiso šarif taip pat suprantama, kad namazų, kuriuos įsakyta atlikti kasdien, yra penki. Rytinio namazo laikas: jis prasideda, kai rytuose pasirodo balta spalva, vadinama fadžru, ir trunka iki saulės patekėjimo.

Vidurdienio namazo laikas: jis prasideda, kai sutrumpėję daiktų šešėliai vėl ima ilgėti. Jis baigiasi, kai daikto šešėlis pailgėja vienu daikto ilgiu.

Popietinio namazo laikas: jis prasideda, kai baigiasi vidurdienio namazo laikas, ir trunka iki saulės išnykimo.

Tačiau saulei pageltus, t. y. kai atstumas tarp apatinio saulės krašto ir matomo horizonto linijos lygus ieties ilgiui (kai iki vakarinio namazo lieka 40 minučių), atlikti bet kurį namazą yra charam. Tai reiškia, kad atidėti popietinį namazą tiek ilgai yra charam (uždrausta). Tačiau jei popietinis namazas iki to laiko neatliktas, jį vis tiek reikia atlikti iki saulėlydžio.

Vakarinio namazo laikas: jis prasideda, kai saulė išnyksta, ir trunka, kol sutemsta vakaro žara, t. y. kol išnyksta raudona spalva vakaruose virš matomo horizonto linijos. Naktinio namazo laikas: jis prasideda, kai baigiasi vakarinio namazo laikas, ir trunka, kol prašvinta fadžr as-sadik (tikroji aušra). Be pateisinamos priežasties atidėti naktinį namazą po šariatinio vidurnakčio yra makruh.

Atlikti namazus prieš jų laiką ar po jo (ne jų tikruoju laiku) yra charam. Tai didžioji nuodėmė. Sieniniuose kalendoriuose, kuriuos parengė laikraštis „Türkiye“, namazų ir imsako laikai nurodyti teisingai.

„Vertingiausias iš ibadatų – namazas, atliekamas jo laiko pradžioje“ Hadisas šarif

Karahato laikai

Yra trys laikai, kai atlikti namazą yra tachrimi makruh, t. y. charam. Fardo namazas, pradėtas vienu iš šių trijų laikų, nėra sachich (galiojantis). Šie trys laikai – kai saulė teka, kai ji leidžiasi ir vidurdienį. Šiais trimis laikais taip pat neleistina atlikti džanazos namazo už mirusįjį, paruoštą iš anksto (prieš prasidedant makruh laikui), ar atlikti tilavato sadždos ar sahvo sadždos. Kai saulė leidžiasi, galima atlikti tik tos pačios dienos popietinį namazą (asrą) (kurio dėl kokios nors priežasties nebuvo atlikta anksčiau).

Azanas ir ikamatas

Azanas reiškia paskelbti visiems. Vyrams skelbti azaną penkiems kasdieniams namazams, fardo kazos namazams ir priešais chatibą per penktadienio namazą yra suna al-muakada. Moterims skelbti azaną ar ikamatą yra makruh. Azanas skelbiamas iš aukštos vietos, kad kitiems būtų pranešta apie laiką. Skelbiant azaną, mustachab yra pakelti abi rankas ir įkišti po pirštą į kiekvieną ausį. Skelbti ikamatą yra nuopelningiau nei skelbti azaną. Azanas ir ikamatas skelbiami atsigręžus į kiblą. Juos skelbiant nekalbama ir neatsakoma į pasisveikinimą. Azanas skelbiamas taip: Allahu akbar (4 kartus) Ašhadu an la ilaha illallah (2 kartus)

Ašhadu anna Muchammadan Rasulullah (2 kartus)

Chajja alas-salah (2 kartus)

Chajja alal-falah (2 kartus)

Allahu akbar (2 kartus)

La ilaha illallah (1 kartą)

Tik rytinio namazo azane po Chajja alal-falah du kartus sakoma (As-salatu chairun minan-naum). Ikamate, be visų azano žodžių, po Chajja alal-falah du kartus sakoma (Kad kamatis-salah).

6. Nijatas

Nijatas (ketinimas) atliekamas tariant iftitacho takbirą (pradžios takbirą). Atlikti namazo nijatą reiškia prisiminti širdyje namazo pavadinimą, jo laiką, kiblą ir tai, kad seki imamu (kai atlieki namazą džamaatu).

Nijatas, atliktas po iftitacho takbiro, nėra sachich, ir su juo atliktas namazas nepriimamas. Atliekant fardo ar vadžibo namazo nijatą, reikia žinoti, koks tai fardas ar koks vadžibas. Rakatų skaičiaus nijato atlikti nebūtina. Atliekant suną, pakanka nijato „atlikti namazą“. Džanazos namazo nijatas atliekamas taip: „Atlieku nijatą atlikti namazą dėl Allaho, sakyti salavatą mūsų Valdovui Pranašui ir melsti dua už mirusįjį, ir seku čia esančiu imamu“.

„Sunki bausmė laukia tų, kurie atlieka namazą gaflate (nerūpestingai) ir neteikdami jam reikšmės, kurie, būdami tarp žmonių, savo namazus atlieka veidmainiškai ir norėdami pasirodyti, o būdami vieni, juos apleidžia“ Maun: 4–6

Nėra būtina sąlyga, kad imamas atliktų nijatą būti imamu vyrams. Tačiau jei imamas neatlieka nijato būti imamu čia esančiam džamaatui, jis negauna savabo už namazą džamaatu. Jei jis atlieka nijatą būti imamu, jis gauna ir šį savabą. Imamas turi atlikti nijatą „būti imamu moterims“ (kai jis vadovaus moterims). Atliekant ibadatus, vien ištarimas lūpomis nijatu nevadinamas. Jei nijatas neatliekamas širdimi, ibadatai nepriimami.

7. Tachrimos takbiras

Tachrima reiškia pradėti namazą tariant „Allahu akbar“. Vyrai pakelia rankas iki ausų, delnais atgręžę į kiblą. Nykščių galiukai paliečia ausų spenelius. Tariant Allahu akbar, rankos nuleidžiamos, o baigus jos būna sudėtos po bamba, dešine ranka apėmus kairįjį riešą. Moterys pakelia abi rankas iki pečių aukščio ir taria iftitacho takbirą. Paskui jos laiko rankas ant krūtinės, kairę ranką apačioje, dešinę – viršuje. Jos neapima riešo taip, kaip vyrai.

B) Namazo ruknai

Fardai namazo viduje vadinami ruknais. Jų yra penki:

1. Kijamas

Pirmasis iš penkių namazo ruknų yra kijamas. Kijamas reiškia stovėti. Ligonis, kuris negali stovėti, atlieka namazą sėdėdamas. Ligonis, kuris negali sėdėti, atsigula ant nugaros ir atlieka namazą galva (judindamas, linkčiodamas galva ir t. t.). Jam po galva padedama pagalvė, kad veidas būtų atgręžtas į kiblą, o ne į dangų. Jis sulenkia kelius ir neištiesia kojų kiblos link. Stovint abi pėdos turi būti per keturis pirštus viena nuo kitos.

2. Kiraatas

Fardas yra stovint perskaityti vieną Kilniojo Korano ajatą kiekviename sunų ir vitro rakate, o meldžiantis vienam – dviejuose fardų rakatuose. Perskaityti trumpą sūrą teikia daugiau savabo.

Kaip kiraatą perskaityti Fatichą yra vadžibas. Pirmuosiuose dviejuose keturių rakatų fardo namazų rakatuose vadžibas yra perskaityti Fatichą ir zamm as-surą (papildomą sūrą) arba bent tris trumpus ajatus; paskutiniuosiuose dviejuose rakatuose perskaityti Fatichą yra suna. Kiekviename vitro namazo, kuris yra vadžibas, ir sunos namazų rakate vadžibas yra perskaityti Fatichą ir zamm as-surą. Taip pat vadžibas yra perskaityti Fatichą prieš sūrą ir tik vieną kartą. Jei pamirštamas vienas iš šių penkių su Faticha susijusių vadžibų, reikia atlikti sahvo sadždą. Kaip kiraatą neleistina skaityti Kilniojo Korano vertimo. Jis skaitomas pirmine forma, arabiškai.

3. Rukuas

Po kiraato kijame, tariant takbirą, nusilenkiama į rukuą. Rukue vyrai išskečia pirštus, tvirtai suima kelius ir laiko nugarą bei galvą tiesiai ir viename aukštyje. Rukue bent tris kartus sakoma „Subchana Rabbijal-azim“ (sakyti 3, 5, 7, 9 ar 11 kartų yra mustachab). Rukue rankos ir kojos laikomos tiesios. Moterys pirštų neišskečia. Jos nelaiko tiesiai nugaros, kojų ir rankų.

Imamui ir tam, kuris meldžiasi vienas, suna yra sakyti „Sami Allahu liman chamidah“, keliantis iš rukuo į kaumą. Džamaatas to nesako. Tuoj po to sakoma „Rabbana lakal chamd“ ir stovima išsitiesus kaumoje, o paskui, tariant „Allahu akbar“ ir leidžiantis į sadždą, ant žemės pirmiausia dedamas dešinysis kelis, paskui kairysis kelis, tada dešinė ir paskui kairė ranka ir galiausiai nosis ir kakta.

4. Sadžda

Sadždoje bent tris kartus sakoma „Subchana Rabbijal-ala“ (sakyti 3, 5, 7, 9 ar 11 kartų yra mustachab). Pirštai turi būti suglausti, atgręžti į kiblą, ausų aukštyje, o galva – tarp rankų. Fardas yra padėti kaktą ant švarios vietos, t. y. ant akmens, žemės, medžio ar patiesalo, ir (mokslininkų) sakoma, kad kartu su ja vadžibas yra padėti ir nosį. Neleistina be pateisinamos priežasties padėti tik nosį. Padėti tik kaktą yra makruh.

Fardas arba vadžibas yra padėti ant žemės abi pėdas arba bent po vieną kiekvienos pėdos pirštą. Tai reiškia, kad jei abi pėdos nepadedamos ant žemės, namazas arba nepriimamas, arba tampa makruh. Sadždoje suna yra sulenkti kojų pirštus ir atgręžti jų galiukus į kiblą.

Vyrai laiko rankas ir šlaunis atokiai nuo pilvo. Suna yra padėti rankas ir kelius ant žemės. Suna yra laikyti kulnus per keturis pirštus vienas nuo kito kijame, bet suglaustus rukue, kaumoje ir sadždoje. Leidžiantis į sadždą, makruh yra patraukti aukštyn kelnių klešnes, ir makruh yra jas patraukti aukštyn ir atraitoti prieš pradedant namazą. Makruh yra atlikti namazą atraitotomis (ar trumpomis) rankovėmis, rankogaliais ar kelnių klešnėmis. Makruh yra atlikti namazą plika galva iš tingumo arba negalvojant, kaip svarbu atlikti namazą uždengta galva. Tačiau neteikti namazui reikšmės yra kufras (netikėjimas). Makruh taip pat yra atlikti namazą nešvariais drabužiais ar darbo drabužiais (t. y. riebaluotais ir nešvariais drabužiais).

5. Kada al-achira

Paskutiniame rakate fardas yra sėdėti tiek, kiek trunka perskaityti Attachijjatu. Sėdint pirštais ženklų nerodoma. Vyrai kairiąją pėdą paguldo ant žemės, pirštų galiukus atgręžę į dešinę, ir sėdi ant šios pėdos. Dešinioji pėda laikoma stačia, pirštais remiantis į žemę ir pirštų galiukus truputį palenkus į kiblą. Taip sėdėti yra suna. Moterys sėdi tavaruku, t. y. sėdmenimis ant žemės. Šlaunys laikomos suglaustos. Dešinioji pėda iškišama į dešinę pusę. Kairioji pėda būna apačioje, pirštų galiukais atgręžta į dešinę.

Ar Pranašo draugų prisiminimas toje vietoje,
kur auga salamo medžiai, verčia tave verkti?
Sakyk, ar Medinos vėjas verčia tave verkti,
ar žaibas, naktį tvykstantis nuo Idamo kalno?
Kasidat al-Burda