PAGRINDINIAI IMANO (TIKĖJIMO) PRINCIPAI

1. Tikėti Allaho Aukščiausiojo buvimu ir Vienumu

(Amantu billahi) reiškia: „Tikiu Allaho Aukščiausiojo buvimu ir Jo Vienumu. Šią tiesą patvirtinu savo širdimi ir išpažįstu savo liežuviu“. Allahas Aukščiausiasis egzistuoja, ir Jis yra Vienas. Jis neturi nei bendrininko, nei Sau lygaus. Tai reiškia: niekas jokiu būdu nėra Jo bendrininkas nei Jo savybėse, nei Jo Esybėje. Kaip visų kūrinių esybės ir savybės nepanašios į juos sukūrusiojo Esybę ir savybes, taip ir Kūrėjo Esybė ir savybės nepanašios į jokio Jo kūrinio esybę ir savybes. Tik vienas Allahas Aukščiausiasis yra kiekvieno visų kūrinių organo ir kiekvienos ląstelės Kūrėjas, ir Jis juos kuria iš nieko. Niekas negali pažinti Allaho Aukščiausiojo Esybės tikrovės. Jis aukščiau už viską, kas gali ateiti į protą ir vaizduotę. Neleistina bandyti įsivaizduoti Jo Esybės. Tačiau Jo savybes ir vardus, paskelbtus Kilniajame Korane, privalome išmokti atmintinai ir jais patvirtinti bei išpažinti Jo dieviškumą. Visos Jo savybės ir Jo Vardai yra azali (be pradžios) ir amžini. Jis nėra nei materija, nei kūnas, nei būsena. Jis neturi nei Sau lygaus, nei bendrininko, nei priešingybės. Jis nėra toks kaip daiktai, kuriuos pažįstame ar galime įsivaizduoti. Koks Jis yra, neįmanoma suprasti ar įsivaizduoti. Kai sakome „Jis“, niekas iš to, kas mums ateina į galvą ar ką galime įsivaizduoti, nėra Jis. Allahas Aukščiausiasis egzistuoja, ir Jis yra Vienas. Nėra kito dievo, verto garbinimo, išskyrus Jį. Allahas Aukščiausiasis nėra susietas su laiku, vieta ar kryptimi. Jis nėra jokioje vietoje ir jokioje pusėje. Tai Jis sukūrė laiką, vietą ir kryptį. Neišmanėliai mano, kad Jis yra virš Aršo arba aukštai danguje. Tai Jis sukūrė Aršą ir tai, kas virš jo ir po juo. Tai, kas sukurta vėliau, negali būti vieta Tam, kuris yra azali (kadim, be pradžios ir amžinas). Kadangi Jo Esybė nėra jokioje vietoje, Jis taip pat aukščiau už žinomas šešias kryptis. Jis nėra nei viršuje, nei apačioje, nei priekyje, nei gale, nei dešinėje, nei kairėje. Jis nėra nei šios visatos viduje, nei už jos ribų. Būti viduje ar išorėje galima įsivaizduoti tik kalbant apie du sukurtus dalykus.

Negalima sakyti, kad Allahas Aukščiausiasis yra visur. Kadangi Allahas Aukščiausiasis aukščiau už turėjimą vietos, sakyti, kad Jis yra visur, – tas pats, kas priskirti Jam vietą. Kiekvieną vietą, t. y. viską, sukūrė Allahas Aukščiausiasis. Sukurtasis negali būti Kūrėjo vieta. Todėl užuot sakę, kad Jis yra visur, turime sakyti: „Allahas Aukščiausiasis aukščiau už turėjimą vietos“. Todėl nesakoma, kad Allahas yra visur. Sakoma: „Allahas Aukščiausiasis visais laikais ir visose vietose yra esantis ir matantis“.

„Kiekvienas musulmonas pirmiausia privalo išmokyti savo vaikus Amantu atmintinai ir gerai paaiškinti jiems jos prasmę“ Huseinas Hilmis ibn Saidas (rachmatullahi alaih)

Chazrat Saijidas Abdulchakimas Arvasis yra pasakęs:

„Kadangi Allahas Aukščiausiasis nėra susietas nei su laiku, nei su vieta, sakyti, kad Jis yra esantis ir matantis, – tai perkeltinė kalba. Tai reiškia, kad Jis yra esantis ir mato be laiko ir be vietos. Kaip visos Allaho Aukščiausiojo savybės yra be laiko ir be vietos, taip ir Jo buvimas bei matymas yra be laiko ir be vietos“. Visata sukurta vaizduotės lygmenyje. Tai, kad vaizduotės lygmens visata nuolat atrodo egzistuojanti, vyksta Allaho galia. Jis yra visų kūrinių Kūrėjas, Savininkas ir absoliutus Valdovas. Reikia tikėti ir pripažinti, kad nėra nieko, kas galėtų Jį valdyti, Jam įsakinėti ar būti už Jį pranašesnis. Visas pranašumas ir kiekviena tobula savybė priklauso tik Jam. Jame nėra jokios ydos ir jokios netobulos savybės. Jis gali daryti, ką nori. Tai, ką Jis daro, Jis daro ne tam, kad būtų naudinga Jam Pačiam ar kitiems. Jis nieko nedaro tikėdamasis ką nors gauti mainais. Vis dėlto viskame, ką Jis daro, yra išmintis (hikmat), nauda, malonė ir gerumas. Allahas Aukščiausiasis neprivalo duoti Savo kūriniams to, kas gera ir naudinga, ir neprivalo vienų apdovanoti, o kitų bausti. Jei Jis visus nusidėjėlius įleistų į Rojų, tai derėtų Jo malonei ir gerumui. O jei visus, kurie Jam paklūsta ir Jį garbina, įmestų į Pragarą, tai neprieštarautų Jo teisingumui. Vis dėlto Jis panorėjo ir paskelbė, kad musulmonus, tuos, kurie Jį garbina, įleis į Rojų ir duos jiems begalines malones ir gėrybes, o netikinčiuosius amžinai baus Pragare. Jis nesulaužo Savo žodžio. Jei visos gyvos būtybės Juo tikėtų ir Jam paklustų, Jam iš to nebūtų jokios naudos, o jei visos būtybės taptų netikinčiomis, maištingomis bei įžūliomis ir sukiltų prieš Jį, tai Jam nė kiek nepakenktų. Jei nori, Jis atleidžia žmogui, kuris padarė bet kokią didžiąją nuodėmę ir mirė neatgailavęs, jei tik tai nėra širkas (daugdievystė) ar kufras (netikėjimas). Jei nori, Jis baudžia jį už mažą nuodėmę. Jis paskelbė, kad niekada neatleis tiems, kurie miršta kaip netikintieji ir atsimetėliai, ir kad juos amžinai baus.

Tuos musulmonus, kurie Jį garbina, bet kurių tikėjimas (itikadas) nesutampa su Ahl as-Sunna tikėjimu ir kurie miršta neatgailavę, Jis baus Pragare; vis dėlto tokie bidatą sekantys musulmonai Pragare neliks amžinai.

Šiame pasaulyje išvysti Allahą Aukščiausiąjį akimis yra įmanoma (džaiz), tačiau niekas to niekada nepadarė. Prisikėlimo dieną Machšare netikintieji ir nuodėmingi musulmonai Jį išvys Jo Rūstybėje ir Didybėje, o pamaldūs musulmonai – Jo Gerume ir Grožyje. Muminai Jį išvys Rojuje su Grožio (džamal) savybe. Jį išvys ir angelai, ir moterys. Netikintieji šito neteks.

Laiko tėkmė, diena ar naktis, negali būti siejama su Allahu Aukščiausiuoju. Kadangi Jame jokiu atžvilgiu negali įvykti jokio pasikeitimo, negalima sakyti ir to, kad Jis praeityje buvo toks ar ateityje bus toks. Jis neįsiskverbia (chulul) į nieką. Tai reiškia: Jis su niekuo nesusijungia. Jis neturi nei priešingybės, nei atitikmens, nei Sau lygaus, nei bendrininko, nei pagalbininko, nei globėjo.

Jis neturi nei tėvo, nei motinos, nei sūnaus, nei dukters, nei sutuoktinio. Jis visada yra esantis, viską aprėpia ir viską mato. Jis kiekvienam artimesnis už kaklo arteriją. Tačiau Jo aprėpimas, Jo buvimas, Jo buvimas kartu ir Jo artumas nėra tokie, kaip mes suprantame iš šių žodžių. Jo artumo negalima suvokti nei ulamos (mokslininkų) žiniomis, nei mokslo žmonių protu, nei aulijos (Allaho Aukščiausiojo mylimų tarnų) kašfu ir šuhudu (įkvėpimais, apreiškimais). Žmogaus protas negali aprėpti jų vidinės tikrovės. Allahas Aukščiausiasis yra Vienas Savo Esybėje ir Savo Savybėse. Nė vienoje iš jų nevyksta jokia permaina ar pasikeitimas.

Allaho Aukščiausiojo Vardai begaliniai. Gerai žinoma, kad Jis turi tūkstantį ir vieną Vardą; tai reiškia, kad Jis paskelbė žmonėms tūkstantį ir vieną Savo Vardą. Muchammedo alaihis-salam religijoje paskelbti devyniasdešimt devyni iš jų. Jie vadinami „Asma al-chusna“.

Allaho Aukščiausiojo zati ir subuti atributai (savybės)

Allahas Aukščiausiasis turi šešis atributus, kurie vadinami Sifat az-zatija:

1. Al-Vudžud: Allahas Aukščiausiasis egzistuoja. Jo egzistavimas be pradžios. Jis yra Vadžib al-vudžud; tai reiškia, kad Jo egzistavimas yra būtinas. 2. Al-Kidam: Allaho Aukščiausiojo egzistavimas neturi pradžios.

3. Al-Baka: Allaho Aukščiausiojo egzistavimas neturi pabaigos. Jis niekada nenustoja egzistuoti. Kaip neįmanoma, kad Jis turėtų bendrininką, taip ir nebūtis neįmanoma Jo Zatui (Esybei, Būčiai) ir Atributams.

4. Al-Vachdanijat: Allahas Aukščiausiasis neturi nei bendrininko, nei Sau lygaus nei Savo Zate, nei Savo Atributuose, nei Savo Veiksmuose.

5. Al-Muchalafatun-lilchavadis: Jo Zatas ir savybės nepanašūs į jokio Jo kūrinio zatą ir savybes.

6. Al-Kijam bi-nafsihi: Allahas Aukščiausiasis egzistuoja Savo Zatu. Jam nereikia jokios vietos. Kai dar nebuvo nei materijos, nei vietos, Jis egzistavo, nes Jis aukščiau už bet kokį poreikį. Koks Jis buvo prieš iškeldamas šią visatą iš nebūties į būtį, toks Jis bus visada, be pabaigos.

Allahas Aukščiausiasis turi aštuonis atributus, kurie vadinami Sifat as-subutija:

1. Chajat: Allahas Aukščiausiasis yra gyvas. Jo gyvenimas nepanašus į kūrinių gyvenimą. Jo gyvenimas, vertas Jo Zato ir būdingas tik Jam, yra be pradžios ir be pabaigos. 2. Ilm: Allahas Aukščiausiasis žino viską. Jo žinojimas nėra toks kaip kūrinių žinojimas. Jei skruzdėlė nakties tamsoje eina juodu akmeniu, Jis ją mato ir apie ją žino. Jis žino mintis ir ketinimus, kuriuos žmonės turi savo širdyse. Jo žinojime nevyksta jokių pasikeitimų. Tas žinojimas yra be pradžios ir be pabaigos.

3. Sam: Allahas Aukščiausiasis girdi. Jis girdi be jokios priemonės ir be krypties. Jo klausa nėra tokia kaip kūrinių klausa. Šis Jo Atributas, kaip ir visi kiti Jo Atributai, yra be pradžios ir be pabaigos. 4. Basar: Allahas Aukščiausiasis mato. Jis mato be įrankio ir be sąlygų. Jis mato ne akimis. 5. Irada: Allahas Aukščiausiasis turi valią. Jis kuria tai, ką nori. Viskas atsiranda Jo Valia. Nėra jokios galios, kuri galėtų sukliudyti Jo Valiai.

6. Kudrat: Allahas Aukščiausiasis yra visagalis. Jam niekas nėra sunku.

7. Kalam: Allahas Aukščiausiasis turi kalbos savybę. Jo Kalba nereiškiama nei įrankiais, nei raidėmis, nei garsais, nei liežuviu.

8. Takvin: Allahas Aukščiausiasis yra Kūrėjas. Nėra kito kūrėjo, išskyrus Allahą. Viską sukūrė Jis. Neturime vadinti kūrėju nieko kito, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. Jis sukūrė visas būtybes iš nieko. Tik vienas Jis kuria žmonių ir gyvūnų judesius, rimtį, mintis, ligas, išgijimą, gerus ir blogus darbus, naudą ir žalą. Žmogus negali sukurti nei savo judesių, nei minčių, nei apskritai nieko. Visada būtent Jis sukuria ir kuria žmonių mintis, veiksmus, tyrinėjimus ir atradimus. Vartoti žodį „kūrėjas“ kalbant apie ką nors kitą, išskyrus Jį, – tai neišmani ir klaidinga kalba.

„Kadangi Allahas Aukščiausiasis nėra susietas nei su laiku, nei su vieta, sakyti, kad Jis yra esantis ir matantis, – tai perkeltinė kalba. Tai reiškia, kad Jis yra esantis ir mato be laiko ir be vietos“ Saijidas Abdulchakimas Arvasis (rachmatullahi alaih)

Allaho Aukščiausiojo sifat as-subutija, kaip ir Jo sifat az-zatija, yra kadim (be pradžios). Ir šių savybių negalima atskirti nuo Jo Zato (Esybės). Kitaip tariant, Jo savybės nėra nei tas pat, kas Jo Zatas, nei kas nors kita negu Jo Zatas. Niekas ir joks daiktas negali būti Jo Atributų bendrininkas ar į juos panašus. Jo zati savybės – tai tie Allaho Aukščiausiojo atributai, kurie priklauso išimtinai Jo Esybei. Šių Atributų neturi nė vienas iš sukurtųjų. Jie taip pat neturi jokio ryšio su sukurtaisiais. Jo subuti savybės – tai savybės, kurios turi ryšį su sukurtaisiais. Išskyrus kūrimo savybę, Jis jų suteikė Savo tarnams ribotais, mažais kiekiais. Ir šiuose Jo Atributuose negali įvykti jokio pasikeitimo. Ir jie, kaip ir zati savybės, yra azali (be pradžios). Kadangi kūriniai buvo sukurti vėliau, savybių ryšys su jais atsirado vėliau; jis nėra be pradžios. Šie Jo Atributai, t. y. tai, kad Jis yra gyvas, žino, girdi, mato, turi galią, nori ir kalba, visiškai nepanašūs į tarnų atributus. Panašūs tik pavadinimai. Neįmanoma suprasti Jo Zato ir Jo Atributų tikrovės.

Joks kūrinys niekada negali suprasti ar suvokti savo Kūrėjo. Mūsų Valdovas Pranašas pasakė: „Mąstykite apie Allaho Aukščiausiojo kūrinius, bet nesigilinkite į Jo Esybę. Juk jūs negalite išmatuoti Jo didybės ir negalite Jo suvokti“. Kitame hadise šarif paskelbta: „Allahas Aukščiausiasis be galo aukščiau už viską, kas ateina į mintis“.1

2. Tikėti angelais

Va Malaikatihi: Tai reiškia: „Tikiu Allaho Aukščiausiojo angelais“. Angelai yra kūnai, tačiau jie latif (subtilūs, eteriniai), subtilesni už dujinę medžiagą. Jie yra nurani (šviesūs). Jie gyvi. Jie turi protą (aklą). Angeluose nėra to blogio, kuris yra žmonėse. Jie gali įgauti bet kokį pavidalą. Kaip dujos tampa skystos ir kietos ir, sukietėjusios, įgauna formą, taip ir angelai gali įgauti gražius pavidalus. Angelai nėra sielos, atsiskyrusios nuo didžių žmonių kūnų. Krikščionys tiki, kad angelai yra tokios sielos. Jie taip pat nėra tokie kaip energija ar jėga. Kai kurie senovės filosofai taip manė.

Malakas (angelas) reiškia pasiuntinį, žinianešį. Žodžio malakas daugiskaita – „malaika“. Angelai buvo sukurti anksčiau už visas kitas gyvas būtybes. Todėl paskelbta, kad angelais reikia tikėti pirmiau nei knygomis, o knygomis – pirmiau nei Pranašais. Ir Kilniajame Korane tai, kuo reikia tikėti, minima šia tvarka. Tikėjimas angelais turi būti toks: angelai yra Allaho Aukščiausiojo tarnai. Jie nėra nei Jo bendrininkai, nei Jo dukterys, kaip manė netikintieji ir daugdieviai. Allahas Aukščiausiasis yra patenkintas visais angelais. Jie paklūsta Jo įsakymams. Jie nedaro nuodėmių ir nesipriešina įsakymams. Jie nėra nei vyriškos, nei moteriškos lyties. Jie nesituokia. Jie neturi vaikų. Jie turi gyvybę, t. y. jie yra gyvi.

„Mąstykite apie Allaho Aukščiausiojo kūrinius, bet nesigilinkite į Jo Esybę. Juk jūs negalite išmatuoti Jo didybės ir negalite Jo suvokti“ Hadisas šarif

Kai Allahas Aukščiausiasis paskelbė, kad sukurs žmones, angelai paklausė: „O mūsų Viešpatie! Argi Tu sukursi tokius kūrinius, kurie sugadins žemę ir lies kraują?“ Tokie angelų klausimai, vadinami zala, nepakeičia to, kad angelai yra nekalti ir be jokios kaltės. Iš visų kūrinių angelų yra daugiausia. Jų skaičiaus nežino niekas, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. Danguose nėra tuščios vietos, kurioje angelai negarbintų. Kiekviena dangų vieta pilna angelų, esančių rukue (nusilenkime namaze) ar sadždoje (parpuolime ant žemės). Danguose, žemėje, žolėje, žvaigždėse, visame, kas gyva ir negyva, kiekviename lietaus laše, kiekviename medžių lape, kiekviename atome ir molekulėje, kiekvienoje reakcijoje ir judesyje – visame kame angelai turi užduočių. Jie visur vykdo Allaho Aukščiausiojo įsakymus. Jie yra tarpininkai tarp Allaho Aukščiausiojo ir kūrinių. Kai kurie iš jų yra kitų angelų vadai. Kai kurie iš jų nešė žinias žmonių Pranašams. Kai kurie angelai į žmogaus širdį atneša gerų minčių, vadinamų „ilhamu“ (įkvėpimu).

Kiti nieko nežino apie žmones ir visus kitus kūrinius; jie pamiršo save, paskendę Allaho Aukščiausiojo grožyje. Kiekvienas angelas turi tam tikrą vietą ir negali jos palikti. Rojaus angelai yra Rojuje. Jų vyresnysis yra Ridvanas. Pragaro angelai, zabanijai, vykdo tai, kas jiems įsakyta, Pragare. Pragaro ugnis jiems nekenkia, kaip jūra nekenkia žuviai. Vyriausiųjų zabanijų yra devyniolika. Jų aukščiausiasis vadas – Malikas. Keturi angelai, užrašantys visus gerus ir blogus žmogaus darbus, – du ateinantys naktį ir du ateinantys dieną, – vadinami Kiraman katibin arba Chafaza angelais.

Taip pat perduodama, kad Chafaza angelai yra kiti nei Kiraman katibin angelai. Angelas, esantis žmogaus dešinėje, yra vyresnis už angelą kairėje ir užrašo gerus darbus. Esantysis kairėje užrašo blogus darbus. Yra angelų, kurie baus netikinčiuosius ir nepaklusnius musulmonus jų kapuose, ir angelų, kurie kapuose užduos klausimus. Klausinėjantieji angelai vadinami „Munkaras ir Nakiras“. Tie, kurie klausinės muminus, dar vadinami „Mubaširas ir Baširas“. Angelai skiriasi vienas nuo kito rangu. Kilniausių angelų yra keturi. 1. Džibrilas alaihis-salam. Jo užduotis buvo nešti Pranašams vachją (apreiškimą) ir skelbti įsakymus bei draudimus. 2. Israfilas alaihis-salam. Jis pūs ragą, vadinamą Suru. Jis pūs Surą du kartus. Po pirmojo pūtimo mirs viskas, kas gyva, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. Po antrojo visi vėl prisikels. 3. Mikailas alaihis-salam. Jo užduotis – sukelti pigumą ir brangumą, stygių ir gausą bei judinti visą materiją. 4. Azrailas alaihis-salam. Jis paima žmonių sielas.

Šie keturi yra visų angelų Pranašai. Po šių keturių pagal rangą eina keturios angelų klasės: keturi Chamala al-Arš angelai, kurių kijamato metu bus aštuoni; Dieviškojo artumo angelai, vadinami Mukarabin; bausmės angelų vadai, vadinami Karubijun; ir gailestingumo angelai, vadinami Ruchanijun. Visi jie yra aukščiausi tarp angelų.

Jie aukštesni už visus žmones, išskyrus Pranašus. Sulacha (tie, kurie yra pamaldūs ir saugosi nuodėmių) ir aulija tarp musulmonų yra aukštesni už paprastus angelus. O paprasti angelai yra aukštesni už paprastus musulmonus, t. y. nepaklusnius ir nuodėmingus.

3. Tikėti Jo knygomis

Va kutubihi: Tai reiškia: „Tikiu knygomis, kurias apreiškė Allahas Aukščiausiasis“. Šias Knygas Jis nuleido vieniems Pranašams, liepdamas angelui Džibrilui jas jiems perskaityti, kitiems – užrašytas ant lentelių, dar kitiems – leisdamas jas išgirsti be angelo. Visos šios Knygos yra Allaho Aukščiausiojo žodis (Kalamas). Jos be pradžios ir be pabaigos. Jos nėra sukurtos. Tai nėra angelų sudaryti žodžiai, ir tai nėra pačių Pranašų žodžiai. Visos Allaho Aukščiausiojo nuleistos Knygos yra teisingos ir tikros. Mums žinomos šimtas keturios dangiškosios knygos. Iš jų gerai žinoma, kad dešimt suchufų (žodžio sachifa, mažoji knyga, daugiskaita) buvo apreikšta Adomui alaihis-salam, penkiasdešimt suchufų – Šisui (Šitui) alaihis-salam, trisdešimt suchufų – Idrisui alaihis-salam ir dešimt suchufų – Ibrahimui alaihis-salam; Tauratas (pirminė Tora) buvo apreikštas Musai alaihis-salam, Zaburas (Psalmynas) – Davudui alaihis-salam, Indžilas (Evangelija) – Isai alaihis-salam, o Kilnusis Koranas – Muchammedui alaihis-salam. Kilnusis Koranas pakeitė visas knygas ir panaikino jų taisyklių galiojimą. Iki pasaulio pabaigos Kilniajame Korane niekada nebus jokios klaidos, jokio priedo, nieko pamiršto ar trūkstamo. Visas žinojimas apie praeitį ir ateitį yra Kilniajame Korane. Todėl jis aukštesnis ir vertingesnis už visas Knygas. Didžiausia Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) mudžiza (stebuklas) yra Kilnusis Koranas. Net jei visi žmonės ir džinai susirinktų ir bandytų pasakyti ką nors, kas prilygtų trumpiausiai Kilniojo Korano sūrai, jiems nepavyktų. Šiandien visi žmonės privalo sekti Kilniuoju Koranu. Šiandien niekur nėra tikrojo Taurato ar Indžilo. Yra suklastotų Indžilų. Šios knygos vėliau buvo suklastotos, t. y. žmonių pakeistos. Net jei jos ir nebūtų suklastotos, jos negaliotų; visas jas Allahas Aukščiausiasis panaikino.

Kilnusis Koranas buvo apreiškiamas ajatas po ajato ir užbaigtas per 23 metus. Kilnusis Koranas galioja iki kijamato. Jis apsaugotas nuo to, kad netektų galios ir kad jį pakeistų žmonės. Kas tiki, kad jame yra trūkumas ar perteklius, tas netiki Allahu Aukščiausiuoju. Ajatuose al-karima prasme sakoma:

„Tai Mes nuleidome Koraną, ir tikrai Mes jį saugosime“. (Chidžr: 9)

„Kilnusis Koranas yra labai vertinga, galinga (neprilygstama) knyga. Melas negali į ją įeiti nei iš priekio, nei iš užpakalio. (Nes) ji nuleista Allaho Aukščiausiojo, kuris yra chakim (Išmintingiausiasis) ir machmud (labiausiai šlovintinas)“. (Fusilat: 41–42) Kilnusis Koranas praneša apie daugybę paslėptų dalykų, kurie įvyko praeityje ir įvyks ateityje. Kuo daugiau jį skaitai ar klausaisi, tuo labiau trokšti jį skaityti ar klausytis. Žmogus gali fiziškai pavargti, bet jam niekada neatsibosta. Daugybe patirčių nustatyta, kad jo skaitymas ar klausymas išsklaido rūpesčius. Būta atvejų, kai jį girdėjusiųjų širdis apėmė siaubas ir baimė, o kai kurie nuo to net mirė. Daugelio užkietėjusių islamo priešų širdys suminkštėjo, kai jie klausėsi Kilniojo Korano, ir jie įtikėjo.

Kilnusis Koranas nepasikeitė nuo tada, kai buvo apreikštas, ir niekada nebus pakeistas. Kilnusis Koranas yra Allaho žodis. Žmonėms neįmanoma sukurti tokios knygos. Niekam nepavyko pasakyti nieko, kas prilygtų bent vienam jo ajatui. Jau keturiolika šimtų metų poetai ir literatai lieka bejėgiai ir apstulbę prieš Kilniojo Korano kalbinę formą ir prasmę. Po to, kai mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pagerbė anapusinį pasaulį Savo atvykimu, Jo pirmasis kalifas Chazrat Abu Bakras (radijallahu anhu) liepė surinkti visą Kilnųjį Koraną ant popieriaus. Taip susidarė knyga (rankraštis), vadinama Muschafu. Visi Pranašo Ashabai vieningai paskelbė, kad šis muschafas yra Allaho Aukščiausiojo žodis. Trečiasis kalifas Chazrat Usmanas (radijallahu anhu) vėliau liepė perrašyti dar šešis muschafus ir išsiuntė juos į kai kurias provincijas.

Kilnųjį Koraną privalome skaityti jo pirmine forma, arabiškai. Tekstas, užrašytas kitomis raidėmis, negali būti vadinamas Kilniuoju Koranu. Imant jį į rankas, reikia turėti abdestą (ritualinį apsiplovimą), sėdėti atsisukus į kiblą ir skaityti jį atidžiai. Jį reikia skaityti lėtai ir su chušu (gilia ir nuolankia pagarba), žiūrint į muschafą ir tariant kiekvieną ajatą taip, kaip dera pagal tadžvido taisykles. Reikia atminti, kad tai, ką skaitai, yra Allaho Aukščiausiojo žodis, ir paklusti Kilniojo Korano įsakymams ir draudimams.

4. Tikėti Pranašais

Va Rusulihi: Tai reiškia: „Tikiu Allaho Aukščiausiojo Pranašais“. Pranašai buvo siųsti tam, kad atvestų žmones į kelią, kuriuo Allahas Aukščiausiasis patenkintas, ir parodytų jiems teisingą kelią. Jie yra kilnūs, garbingi asmenys, kurių prigimtis, būdas, žinojimas ir protas buvo aukštesni už visų kitų jų laikų žmonių ir kurie neturėjo jokio blogo būdo bruožo ir jokios nederamos elgsenos.

Pranašai turėjo Ismat savybę, t. y. nei prieš paskelbiant jiems apie jų nubuvą (pranašystę), nei po to jie nepadarė jokios nuodėmės – nei didelės, nei mažos. Nuo to laiko, kai jiems buvo paskelbta apie jų nubuvą, iki tol, kol jų nubuva tapo žinoma ir paplito, jie taip pat neturėjo jokių trūkumų, tokių kaip aklumas, kurtumas ar panašūs. Pranašas, atnešęs naują religiją, vadinamas Rasulu (pasiuntiniu). Pranašas, neatnešęs naujos religijos, bet kvietęs žmones laikytis ankstesnės religijos, vadinamas Nabiu. Kalbant apie įsakymų perdavimą (tabligą) ir žmonių kvietimą į Allaho Aukščiausiojo religiją, tarp rasulo ir nabio nėra jokio skirtumo. Tikėti Pranašais reiškia, nedarant tarp jų jokio skirtumo, tikėti, kad visi jie buvo dori ir teisingi. Kas netiki vienu iš jų, laikomas netikinčiu nė vienu iš jų.

Nors jie turėjo daug priešų ir buvo išjuokiami bei žiauriai persekiojami, Pranašai nebijojo priešų ir nedvejodami perdavė žmonėms Allaho Aukščiausiojo įsakymus. Allahas Aukščiausiasis sustiprino Savo Pranašus mudžizomis, kad parodytų, jog jie dori ir teisingi. Niekas negalėjo atsilaikyti prieš jų mudžizas. Tas, kuris priima Pranašą ir Juo tiki, vadinamas to Pranašo ummos nariu. Prisikėlimo dieną Pranašams bus leista užtarti tuos savo ummos narius, kurie turi daug nuodėmių, ir jų užtarimas bus priimtas. Allahas Aukščiausiasis taip pat leis užtarti ulamai (mokslininkams), sulachai (pamaldiesiems) ir aulijai (Allaho Aukščiausiojo mylimiesiems) iš jų ummų, ir jų užtarimas bus priimtas.

„Tai Mes nuleidome Koraną, ir tikrai Mes jį saugosime“ Chidžr: 9

Pranašai (alaihimus-salavatu vat-taslimat) yra gyvi savo kapuose gyvenimu, kurio mes nepažįstame; žemė nesuardo jų palaimintų kūnų. Todėl hadise šarif pasakyta: „Pranašai savo kapuose atlieka namazą“. Kai Pranašų palaimintos akys miegodavo, jų širdies akis nemiegodavo. Visi Pranašai buvo lygūs, atlikdami savo, kaip Pranašų, pareigas ir nešdami nubuvos pranašumus. Pranašai (alaihimus-salavatu vat-taslimat) yra žmonės. Džinai, angelai ir moterys niekada negali būti Pranašais žmonėms. Džinai ir angelai niekada negali pasiekti Pranašų rango. Pranašai vienas už kitą aukštesni rangu ir garbe: pavyzdžiui, tuo, kad jų umma gausesnė, kad kraštai, į kuriuos jie buvo siųsti, didesni, kad jų žinojimas ir marifatas paplitęs plačiau, kad jų stebuklų daugiau ir jie ilgalaikiai, ir kad jiems suteikta ypatingų malonių ir palankumo ženklų. Visais šiais atžvilgiais paskutiniųjų laikų Pranašas Muchammedas alaihis-salam yra aukštesnis už visus kitus Pranašus. Pranašai, vadinami Ulul azm, yra aukštesni už kitus Pranašus. Rasulai yra aukštesni už tuos nabius, kurie nėra rasulai. Adomas alaihis-salam yra Safijullah – tyras asmuo, išrinktuoju sukurtas Allaho Aukščiausiojo malone. Nuchas alaihis-salam yra Nadžijullah – tas, kuris visada užsiėmęs Allahu Aukščiausiuoju ir pasiekia dieviškuosius faizus. Ibrahimas alaihis-salam yra Chalilullah, nes Jo širdyje nebuvo meilės jokiam kūriniui, tik meilė Allahui Aukščiausiajam. Musa alaihis-salam yra Kalimullah, nes Jis kalbėjo su Allahu Aukščiausiuoju. Isa alaihis-salam yra Ruchullah ir Kalimatullah, nes Jis neturėjo tėvo ir gimė iš savo motinos vien dieviškuoju Žodžiu (Kalima al-ilahija) „Būk!“ Be to, Jis skelbė išmintimi kupinus Allaho Aukščiausiojo žodžius ir juos perdavė žmonių ausims.

Muchammedas alaihis-salam, kuris yra visų kūrinių sukūrimo priežastis ir kuris yra kilniausias, garbingiausias ir vertingiausias iš visų žmonių, yra Chabibullah (Allaho Aukščiausiojo mylimasis). Yra labai daug ženklų, rodančių Jo didybę ir pranašumą bei tai, kad Jis yra Chabibullah. Todėl apie Jį negalima sakyti tokių žodžių kaip „buvo nugalėtas“ ar „patyrė pralaimėjimą“. Prisikėlimo dieną Jis pirmasis iš visų pakils iš Savo kapo.

Jis pirmasis iš visų eis į Machšarą. Jis pirmasis iš visų įeis į Rojų. Jo gražių būdo bruožų neįmanoma suskaičiuoti, ir žmogaus galių neužtenka Jo būdui aprašyti.

Prisikėlimo dieną visi Pranašai ieškos pavėsio po Jo vėliava. Allahas Aukščiausiasis įsakė kiekvienam Pranašui: „Jei sulauksite to laiko, kai Muchammedas alaihis-salam, Mano Chabibas, kurį Aš išsirinkau ir myliu iš visų Savo kūrinių, taps Pranašu, tikėkite Juo ir padėkite Jam!“ Ir visi Pranašai tą patį paliko testamentu ir įsakė savo ummoms. Muchammedas alaihis-salam yra „Chatam al-anbija“ (paskutinysis Pranašas), t. y. po Jo neateis joks Pranašas.

Pranašų savybės

Reikia tikėti, kad kiekvienas Pranašas (alaihimus-salam) turėjo septynias savybes:

1. Ismat: Jie niekada nedaro nuodėmių. Pranašai nedaro jokios nuodėmės – nei didelės, nei mažos, – kuri buvo ar bus charam kurioje nors religijoje.

„Pranašai savo kapuose atlieka namazą“ Hadisas šarif

2. Amanat [patikimumas]: Pranašai visais atžvilgiais yra patikimi žmonės. Jie niekada neišduoda pasitikėjimo.

3. Sidk: Pranašai yra teisingi žmonės visuose savo žodžiuose, darbuose ir elgesyje. Jie niekada nemeluoja.

4. Fatanat: Pranašai yra be galo protingi ir įžvalgūs žmonės. Nė vienas, turintis tokių trūkumų kaip aklumas ar kurtumas, netapo Pranašu. Visi Pranašai – vyrai. Nė viena moteris nebuvo Pranašė. 5. Tablig: Pranašai visa, ką skelbė ir aiškino, sužinojo per vachją (apreiškimą), atėjusį nuo Allaho Aukščiausiojo. Nė vienas iš jų paskelbtų įsakymų ar draudimų nekilo iš jų pačių minčių. Jie perdavė visa, ką jiems buvo įsakyta perduoti. 6. Adalat [teisingumas]: Pranašai niekada nedaro neteisybės ir niekada nieko neengia. Jie dėl nieko nenukrypsta nuo teisingumo. 7. Amn al-azl: Jie nėra atšaukiami iš pranašystės. Jie yra Pranašai ir šiame pasaulyje, ir achirate.

Pranašų skaičius nežinomas. Gerai žinoma, kad jų buvo daugiau nei šimtas dvidešimt keturi tūkstančiai. Iš jų 313 buvo Rasulai. Tarp vieno ir kito Rasulo vidutiniškai praeidavo apie tūkstantis metų. Šeši aukščiausieji iš jų rasulai, vadinami Ulul azm, yra: Adomas, Nuchas, Ibrahimas, Musa, Isa ir Muchammedas Mustafa alaihimus-salatu vas-salam. Gerai žinomi šie trisdešimt trys Pranašai: Adomas, Idrisas, Šisas (arba Šitas), Nuchas, Hudas, Salichas, Ibrahimas, Lutas, Ismailas, Ishakas, Jakubas, Jusufas, Ajubas, Šuaibas, Musa, Harunas, Chizras, Juša ibn Nunas, Iljasas, Aljasa, Zulkiflas, Šamunas, Išmoilas, Junusas ibn Mata, Davudas, Sulaimanas, Lukmanas, Zakarija, Jahja, Uzairas, Isa ibn Marjama, Zulkarnainas ir Muchammedas alaihimus-salatu vas-salam.

Kilniajame Korane paminėti tik dvidešimt aštuonių iš jų vardai. Dėl to, ar Zulkarnainas, Lukmanas, Uzairas ir Chizras buvo Pranašai, nuomonės skiriasi. Antrojo Maktubat al-Masumija tomo trisdešimt šeštajame laiške parašyta, kad yra stiprių perdavimų, teigiančių, jog Chizras alaihis-salam buvo Pranašas. O šimtas aštuoniasdešimt antrajame laiške parašyta: tai, kad Chizras alaihis-salam (kartkartėmis) pasirodo žmogaus pavidalu ir netgi atlieka tam tikrus dalykus, nerodo, kad Jis gyvas. Allahas Aukščiausiasis leido Jo sielai, kaip ir daugelio kitų Pranašų bei aulijos sieloms, pasirodyti žmogaus pavidalu. Tai, kad juos mato, neįrodo, kad jie gyvi.

5. Tikėti achiratu (anapusiniu pasauliu)

Val jaumil achiri: Tai reiškia: „Tikiu achirato diena“. Ji prasideda tą dieną, kai žmogus miršta, ir trunka iki kijamato (Prisikėlimo dienos) pabaigos. Ji vadinama „paskutiniąja diena“, nes po jos neateina naktis, arba todėl, kad ji ateina po šio pasaulio. Nepaskelbta, kada įvyks kijamatas. Tačiau mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) papasakojo apie daugelį jo ženklų:

Religinis žinojimas bus pamirštas. Nuodėmės ir blogis paplis.

Bedieviai, amoralūs ir nedori žmonės taps vadovais. Allaho Aukščiausiojo įsakymų nebus laikomasi. Tai, kas charam, bus daroma visur. Ateis Chazrat Mahdis; Isa alaihis-salam nusileis iš dangaus į Damaską; pasirodys Dadžalas; tautos, vadinamos Jadžudžas ir Madžudžas, visur sukels chaosą; saulė patekės vakaruose. Bus didelių žemės drebėjimų; iš Jemeno išeis ugnis; dangūs ir kalnai sudužs į gabalus; saulė ir mėnulis aptems; jūros susilies, užvirs ir išdžius …2

Musulmonas, kuris daro nuodėmingus darbus, vadinamas fasiku. Fasikai ir visi netikintieji bus baudžiami savo kapuose. Tuo būtina besąlygiškai tikėti.

Klausinėjimas kape yra tiesa. Kai mirusysis paguldomas į kapą, jis atgyja mums nežinomu gyvenimu, ir arba jam bus gera, arba jis bus baudžiamas. Kaip aiškiai paskelbta hadisuose šarif, į jo kapą ateis du angelai, vardu Munkaras ir Nakiras, dviejų nežinomų, baisių žmonių pavidalu ir užduos jam klausimus.3

Kai kurių mokslininkų teigimu, klausimai kape bus apie kai kuriuos tikėjimo principus, o kitų teigimu – apie visus tikėjimo principus. Todėl turime išmokyti savo vaikus atmintinai šių klausimų ir atsakymų:

„Kas tavo Viešpats? Kas tavo Pranašas? Kokia tavo religija? Kokia (kaip vadinasi) tavo šventoji knyga? Kur tavo kibla? Koks tavo mazhabas tikėjime ir amale (ibadatuose)?“

„Mano Viešpats – Allahas Aukščiausiasis. Mano Pranašas – Muchammedas alaihis-salam. Mano religija – islamas. Mano šventoji knyga – Kilnusis Koranas. Mano kibla – Kaaba. Mano mazhabas tikėjime – Ahl as-Sunna val-džamaat, o mano mazhabas ibadatuose – Imamo al-Azamo Abu Chanifos mazhabas. Aš esu muminas, aš esu musulmonas, alchamdulillah“.

Veikale Tazkira al-Kurtubi parašyta, kad tas, kuris nepriklauso Ahl as-Sunna, negalės teisingai atsakyti. Tų, kurie gerai atsako, kapai bus praplėsti, ir bus atvertas langas į Rojų. Kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą jie matys savo vietas Rojuje, o angelai jiems darys gera ir neš gerų žinių. Tas, kuris negali teisingai atsakyti, bus mušamas geležinėmis kuokomis taip smarkiai, kad jo riksmus išgirs visi kūriniai, išskyrus žmones ir džinus. Jo kapas taps toks ankštas, kad suspaus jį taip, tarsi jo kaulai turėtų sueiti vienas į kitą. Bus atverta skylė į Pragarą. Rytą ir vakarą jis matys savo vietą Pragare. Kape jis kentės karčias bausmes iki pat Machšaro.

Būtina tikėti, kad po mirties bus prisikelta. Kai mėsa ir kaulai sutrūnys ir pavirs žeme ir dujomis, viskas vėl bus surinkta; sielos įeis į tuos kūnus, kuriems priklauso, ir visi pakils iš savo kapų. Todėl šis laikas vadinamas Prisikėlimo diena (kijamatu). Visos gyvos būtybės bus surinktos Machšare (susirinkimo vietoje).

Darbų knygos atskris pas savo savininkus. Visa tai padarys Visagalis Allahas Aukščiausiasis, žemės, dangų, žvaigždžių ir visų dalelių Kūrėjas. Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys, mūsų Valdovas (sallallahu alaihi va sallam), papasakojo, kad taip įvyks. Jo žodžiai neabejotinai visada teisingi. Visa tai neabejotinai įvyks.

Pamaldžiųjų (salichų), gerų žmonių darbų knygos jiems bus įteiktos iš dešinės, o nuodėmingųjų (fasikų), blogų žmonių darbų knygos – iš už nugaros arba iš kairės. Kiekvienas veiksmas, geras ar blogas, didelis ar mažas, atliktas slapta ar atvirai, bus įrašytas šioje knygoje. Net darbai, apie kuriuos nežino Kiraman katibin angelai, bus iškelti aikštėn – liudijant kūno nariams ir juos paskelbiant viską žinančiam Allahui Aukščiausiajam, – ir už kiekvieną veiksmą bus klausiama ir reikės atsiskaityti. Machšare bus atskleista kiekviena paslaptis, kurią Allahas Aukščiausiasis panorės atskleisti. Angelų bus paklausta: „Ką veikėte žemėje ir danguose?“ Pranašų bus paklausta: „Kaip perdavėte Allaho Aukščiausiojo įsakymus Jo tarnams?“ O visų bus paklausta: „Kaip sekėte Pranašais ir kaip atlikote jums paskelbtas pareigas? Kaip gerbėte vienas kito teises?“ Machšare tie, kurie turi imaną ir kurių darbai bei dorovė gražūs, bus apdovanoti ir jiems bus parodyta malonė, o tie, kurių dorovė bloga ir darbai iškrypę, gaus sunkias bausmes.

„Salavatai, sakomi man, bus jums nuras ant Sirato tilto“ Hadisas šarif

Allahas Aukščiausiasis Savo teisingumu baus ir už kai kurias mažas nuodėmes, o Savo malone ir gerumu atleis visas didžiąsias ir mažąsias nuodėmes tiems muminams, kuriems panorės. Išskyrus kufrą ir širką (daugdievystę), Jis, jei panorės, atleis bet kurią nuodėmę, o jei panorės, nubaus ir už mažą nuodėmę. Jis skelbia, kad niekada neatleis tiems, kurie mirė kaip mušrikai ar netikintieji. Netikintieji, turintys dangiškąją knygą ar jos neturintys, t. y. tie, kurie netiki, kad Muchammedas alaihis-salam yra visų žmonių Pranašas, ir kurie atmeta kad ir vieną Jo paskelbtą taisyklę (įsakymą ar draudimą), jei mirs tokios būklės, neabejotinai bus įmesti į Pragarą ir amžinai baudžiami.

Prisikėlimo dieną bus Mizanas (svarstyklės), nepanašus į mums žinomas svarstykles, darbams ir elgesiui sverti. Jis toks didelis, kad viena jo lėkštė gali sutalpinti žemę ir dangų. Gerųjų darbų lėkštė šviesi ir yra Aršo dešinėje, toje pusėje, kur Rojus, o nuodėmių lėkštė tamsi ir yra Aršo kairėje, toje pusėje, kur Pragaras. Šio pasaulio veiksmai, žodžiai, mintys ir žvilgsniai ten įgaus pavidalą – gerieji darbai šviesų, o blogis tamsų ir šlykštų – ir bus sveriami šiomis svarstyklėmis, nepanašiomis į žemiškąsias svarstykles. Sakoma, kad sunkesnioji lėkštė pakils aukštyn, o lengvesnioji nusileis žemyn. Kai kurių mokslininkų teigimu, bus įvairių svarstyklių.

Yra tiltas, vadinamas Siratu, kuris Allaho Aukščiausiojo įsakymu bus pastatytas virš Pragaro. Visiems bus įsakyta pereiti šiuo tiltu. Tą dieną visi Pranašai karštai melsis: „O mano Viešpatie! Suteik išsigelbėjimą!“ Tie, kurie keliauja į Rojų, lengvai pereis tiltu ir pasieks Rojų. Kai kurie iš jų pereis kaip žaibas, kai kurie – kaip vėjas, o kai kurie – kaip šuoliuojantis žirgas. Sirato tiltas plonesnis už plauką ir aštresnis už kardą. Taip yra ir su islamo laikymusi šiame pasaulyje: stengtis visiškai sekti islamu – tai tarsi eiti per Siratą. Tie, kurie čia iškenčia kovos su savo nafsu sunkumus, ten pereis Siratą lengvai ir be vargo. Todėl Allahas Aukščiausiasis islamo parodytą teisingą kelią pavadino „Sirat al-mustakim“. Šis vardų panašumas rodo, kad laikytis islamo kelio – tai tarsi eiti per Siratą. Tie, kurie nusipelnė Pragaro, nuo Sirato nukris į Pragarą. Tikėti Sirato tiltu yra fardas, nes Sirato tiltas yra nustatytas Nasu (Kilniuoju Koranu ir hadisais šarif). Kilniajame Korane prasme sakoma: „Nuveskite juos į Pragaro Siratą ir sulaikykite! Nes jie bus atsakingi. (Sustabdykite juos atsiskaitymo vietoje! Jie turės atsiskaityti; jų bus klausiama, kuo jie tikėjo ir ką darė.)“ [Safat: 23, 24]

Knygoje Nuchbat al-laali parašyta: Siratas yra tiltas virš Pragaro. Ajate al-karima prasme sakoma: „Nėra nė vieno iš jūsų, kuris ten neateitų“. [Marjam: 71] Ahl as-Sunna mokslininkai ajatą al-karima „Jūs ten ateisite“ aiškino kaip ėjimą per Siratą. [Birgivî Vasiyetnâmesi] Hadisuose šarif sakoma:

„Virš Pragaro bus pastatytas Sirato tiltas. Aš esu pirmasis Pranašas, kuris su savo umma per jį pereis“. [Bucharis] „Kas labai myli mano Ahl al-Bait ir mano Ashabus, tas, eidamas per Sirato tiltą, nepaslys“. [Dailamis]

„Prisikėlimo dieną aš stoviu Sirato tilto pradžioje ir laukiu, kol mano umma pereis. Allahas Aukščiausiasis sako: ‚Prašyk, ko trokšti, užtark, ką nori; Tavo užtarimas bus priimtas‘. Po užtarimo už savo ummą aš ir toliau karštai meldžiu. Aš nepakylu iš savo vietos, kol mano Viešpats nepasako: ‚Įvesk į Rojų kiekvieną iš Tavo ummos, kas bent kartą nuoširdžiai pasakė La ilaha illallah ir mirė su imanu‘“. [Imamas Achmedas]

„Ėjimas per Sirato tiltą priklauso nuo kiekvieno nuro. Vieni pereina akimirksniu, kiti – kaip žaibas, kiti – kaip krintanti žvaigždė, dar kiti – kaip šuoliuojantis žirgas. Tas, kurio nuras labai menkas, šliaužia kniūbsčias. Jo rankos ir kojos slysta, ir jis vėl įsikimba. Galiausiai jis, šliauždamas, pereina“. [Tabaranis] „Nė vienas iš Ahl al-bidat negalės pereiti Sirato; jie nukris į Pragarą“. [Ibn Asakiras]

„Daugelis žmonių, nežinančių, kad perėjo Siratą, sakys angelams: ‚Kur dingo Siratas ir Pragaras? Ar mes juos perėjome?‘ Angelai atsakys: ‚Jūs perėjote Siratą, esantį virš Pragaro. Tačiau Pragaro ugnis pasitraukė nuo jūsų nuro ir buvo uždengta‘“. [Džami as-sagir]

„Siratas plonesnis už plauką ir aštresnis už kardą. Angelai stengiasi išgelbėti muminus. Džibrilas (alaihis-salam) laiko mane už juosmens. O aš meldžiu: ‚Ja Rabbi! Suteik mano ummai išsigelbėjimą, išgelbėk juos!‘ Tą dieną daug kas suklumpa ir nukrinta“. [Baihakis]

Kai kurie iš mūsų Valdovo Pranašo ummos, pakilę iš kapo, eis tiesiai į Rojų. Angelai jiems sakys: – Ar jums teko atsiskaityti? – Ne, mums neteko atsiskaityti. – Ar perėjote Sirato tiltą? – Ne, jokio Sirato nematėme. – Ar matėte Pragarą? – Ne, ir Pragaro nematėme. – Kokį darbą darėte, kad atėjote tiesiai į Rojų, neatsiskaitę ir neperėję Sirato? – Mes turėjome dvi savybes. Jų dėka gavome šią malonę. Viena – kad gėdijomės Allaho ir nenusidėdavome net būdami vieni. Kita – kad buvome patenkinti tuo nedideliu pragyvenimu, kurį mums davė Allahas.

„Rojuje yra malonių, kurių niekas nėra matęs, apie kurias negirdėjęs ir kurių net negali įsivaizduoti“ Hadisas šarif

Angelai sakys: šios malonės priklauso jums pagal teisę. [Ibn Chibanas] Minint Sirato tiltą, nereikia manyti, kad jis toks kaip mums žinomi tiltai. Juk sakome: „Norint pereiti į kitą klasę, reikia pereiti egzaminų tiltą“. Tačiau egzaminas neturi nieko panašaus į tiltą. Lygiai taip pat Sirato tiltas visiškai nepanašus nei į žinomus tiltus, nei į egzaminų tiltą.4

Yra baseinas, vadinamas Chaud al-Kausar, skirtas tik mūsų Valdovui Muchammedui Mustafai (sallallahu alaihi va sallam). Jis didelis kaip mėnesio kelionė. Jo vanduo baltesnis už pieną, o kvapas malonesnis už muskusą. Taurių aplink jį daugiau nei žvaigždžių. Kas iš jo išgers bent kartą, niekada nebetrokš, net jei bus Pragare. Šafaatas (užtarimas) yra tiesa. Pranašai, valiai (Allaho bičiuliai), pamaldieji, angelai ir tie, kuriems Allahas Aukščiausiasis davė leidimą, užtars, kad būtų atleistos mažosios ir didžiosios nuodėmės tų muminų, kurie mirė neatgailavę, ir jų užtarimas bus priimtas.

Rojus ir Pragaras egzistuoja jau dabar. Rojus yra virš septynių dangų. Pragaras yra žemiau visko. Yra aštuoni Rojai ir septyni Pragarai. Rojus didesnis už žemę, saulę ir dangus, o ir Pragaras didesnis už saulę. „Šis pasaulis muminui – kalėjimas“. [Muslimas] „Šis pasaulis, palyginti su motinos įsčiomis, yra tarsi Rojus, bet, palyginti su Rojumi, – tarsi sąvartynas“. [Ma‘rifetnâme] Argi galima sąvartyną lyginti su Rojumi? Kaip kūdikiui motinos įsčiose neįmanoma žinoti, kad jis ateis į pasaulį ir patirs įvairių įvykių, taip muminui, keliausiančiam į Rojų, neįmanoma pažinti malonių, kurias jis ten gaus.

Hadisuose šarif sakoma: „Rojuje yra malonių, kurių niekas nėra matęs, apie kurias negirdėjęs ir kurių net negali įsivaizduoti“. [Muslimas] „Tarp Rojaus malonių ir šio pasaulio malonių yra tik vardų panašumas“. [Baihakis]

Kas tiki begaline Allaho Aukščiausiojo galia, tas privalo tikėti viskuo, ką Jis paskelbė. Didingasis Allahas skelbia, kad Rojuje nebus jokio vargo ir kad Rojaus gyventojai gaus visas malones, kurių panorės.

Palyginti su Rojaus malonėmis, šio pasaulio malonės nėra net jų šešėlis ar paveikslas. Kaip medžio paveikslas nėra tas pats, kas pats medis, taip yra ir su šio pasaulio malonėmis šalia Rojaus malonių. Kaip Allahas Aukščiausiasis iš nieko sukūrė šiam pasauliui skirtas malones, taip achirate Jis iš nieko sukurs malones, kurių niekas negali nei sugalvoti, nei įsivaizduoti. Allahui Aukščiausiajam niekas nėra sunku. Rojuje nėra nei liūdesio, nei vargo. Kai kurių ajatų al-karima prasmė: „Tiems, kurie daro gera, – geriausias atlygis ir dar daugiau (regėti Allahą Aukščiausiąjį). Jų veidų neuždengs nei juodumas (dėmė), nei pažeminimas. Jie – Rojaus gyventojai, ir ten jie liks amžinai“. [Junus: 26] „Tiems, kurie tiki ir daro gerus darbus, buveinė bus Firdauso Rojus. Ten jie liks amžinai ir niekada nenorės iš ten išsikelti“. [Kahf: 107–108] „Kur tik pažvelgsi Rojuje, išvysi malonių gausą ir didžią karalystę (valdžią, didžias malones)“. [Insan: 20]

Hadisuose šarif sakoma: „Allahas Aukščiausiasis pasakė: ‚Pamaldiesiems Aš paruošiau tai, ko nematė jokia akis, negirdėjo jokia ausis ir ko žmogus net negali įsivaizduoti‘“. [Bucharis] „Kas įeina į Rojų, tas nemiršta; jis gyvena amžinai. Jis visada laimingas, niekada neliūdi ir niekada nepuola į neviltį; jo drabužiai nesusidėvi, o jo jaunystė nesibaigia“. [Ibn Abi ad-Dunja] „Rojaus gyventojai niekada neserga ir nesensta, niekada neliūdi ir visada džiaugiasi“. [Muslimas] „Jei tas, kuris įėjo į Rojų, sako: ‚Noriu joti žirgu‘, jis joja; jei sako: ‚Noriu skristi‘, jis skrenda“. [Tirmizis] „Tam, kuris yra žemiausioje Rojaus pakopoje, bus pasakyta: ‚Prašyk, ko nori‘. Ir jis prašys visko, kas tik jam ateis į galvą. Tada jam bus pasakyta: ‚Tu gausi dvigubai daugiau, nei prašai‘“. [Muslimas] „Rojuje visiems bus 33 metai“. [Tirmizis, Kurtubis, Navavis]

6. Tikėti kadaru

Va bil-kadari chairihi va šarrihi min-Allahi taala: Tai reiškia: tikiu kadaru ir tuo, kad gėris (chairas) ir blogis (šaras) yra nuo Allaho Aukščiausiojo. Gėris ir blogis, nauda ir žala, pelnas ir nuostolis, ištinkantys žmones, – visa tai vyksta pagal Allaho Aukščiausiojo nulėmimą.

Amžinoji Allaho Aukščiausiojo valia, kad kas nors egzistuotų, vadinama kadaru (nulėmimu). Tai, kad kadaras išsipildo, t. y. kad tai, kas panorėta, atsiranda, vadinama kaza. Žodžiai kaza ir kadaras vartojami ir vienas kito vietoje. Visa, kas įvyks nuo amžinybės be pradžios iki amžinybės be pabaigos, – daiktus, jų savybes, judesius ir įvykius – Jis kuria pagal tai, ką žinojo azalyje. Visus gerus ir blogus žmonių darbus, tai, kad jie tampa musulmonais ar netikinčiaisiais, visus jų veiksmus, valingus ir nevalingus, kuria Allahas Aukščiausiasis. Tik Jis vienas yra Tas, kuris kuria ir veikia. Visa, ką sukelia priežastys, kuria Jis. Viską Jis kuria per sababą (priežastį, priemonę, tarpininką). Pranašai (alaihimus-salam), kurie buvo aukščiausioje žinojimo ir mokslo pakopoje ir visiškai matė tikrovę, ir islamo ulama, ėję jų pėdomis ir pasiekę lašus iš jų žinojimo jūros, paskelbė, kad daiktai, kurie šiandien laikomi deginančiais ar kuriančiais, yra bejėgiai, menki tarpininkai ir kūriniai – priežastys, kurias įterpė tikrasis Kūrėjas. Degina tik vienas Allahas Aukščiausiasis.

Jis gali deginti ir be ugnies, bet Jo įprotis yra deginti ugnimi. Jei Jis nenori deginti, niekas nedega net ugnies viduryje. Jis neleido Ibrahimui alaihis-salam sudegti ugnyje. Jis sulaužė Savo įprotį, nes Jį labai mylėjo. Jei Allahas Aukščiausiasis būtų panorėjęs, Jis būtų galėjęs viską sukurti be priemonių, deginti be ugnies ir pasotinti mus mums nevalgant. Tačiau iš gerumo Savo tarnams Jis visa ko sukūrimą susiejo su priežastimi. Jis panorėjo tam tikrus dalykus kurti per tam tikrus tarpininkus. Jis paslėpė Savo darbus už tarpininkų. Jis paslėpė Savo galią už tarpininkų. Kas nori, kad Jis ką nors sukurtų, griebiasi to priežasties ir taip tai pasiekia. Kas nori uždegti lempą, naudojasi degtukais; kas nori išspausti aliejų iš alyvuogių, naudojasi presu; kam skauda galvą, išgeria aspirino; kas nori patekti į Rojų ir gauti begalines malones, seka islamu; kas šauna sau iš pistoleto ar išgeria nuodų, miršta; kas išgeria vandens būdamas suprakaitavęs, suserga; kas daro nuodėmes ar puola į kufrą, patenka į Pragarą. Kad ir kokio tarpininko žmogus griebtųsi, jis pasiekia tai, kam tas tarpininkas paskirtas būti priemone. Kas skaito musulmonų knygas, sužino islamą, jį pamilsta ir tampa musulmonu. Kas gyvena tarp bedievių ir klausosi, ką jie sako, tampa religijos neišmanėliu. Dauguma religijos neišmanėlių lieka be imano. Kai žmogus sėda į transporto priemonę, jis atvyksta ten, kur ta priemonė važiuoja. Jei Allahas Aukščiausiasis nebūtų kūręs Savo darbų per tarpininkus, niekam nebūtų reikėję kitų. Visi būtų prašę visko tiesiogiai iš Allaho Aukščiausiojo ir nesikreipę į nieką kitą. Tada nebūtų ryšių tarp žmonių, tokių kaip viršininkas ir tarnautojas, darbininkas ir amatininkas, mokinys ir mokytojas ir t. t., ir šio bei kito pasaulio tvarka būtų sugriauta; nebūtų jokio skirtumo tarp gražaus ir bjauraus, gero ir blogo, paklusnaus ir maištingo.

„Prisiekiu Didinguoju Allahu, kuris davė nafsui gėrį ir blogį: tas, kuris apvalo savo nafsą nuo kufro ir maišto, yra išsigelbėjęs. O tas, kuris palieka savo nafsą juose, pralaimėjo“ Šams: 7–10

PAŽIŪRĖKIME, KĄ DARYS MAULA

Tiesa blogį paverčia gėriu,
visa, ką Jis daro, – puiku,
nemanyk, kad tai daro kas kitas,
viskas tarpusavyje dera,
išmintingieji visa tai stebi,
visa, ką Jis daro, – darna,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
gražu, ką Jis bedarytų.
Gražu, ką Jis bedarytų.
Pasitikėk Tiesa,
išvaryk liūdesį iš savo širdies,
viską Jam patikėk ir rask ramybę,
rask ramybę pas savo Viešpatį,
būk kantrus ir patenkintas,
visus reikalus Jam atiduok,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
gražu, ką Jis bedarytų.
Gražu, ką Jis bedarytų.
Surišk savo širdį su Juo,
nemanyk, kad teisingumas – tai skriauda,
atidėk į šalį savo paties planus,
pasiduok, nedek ugnyje,
suvok Jo nulėmimą,
būk kantrus, nepavargk,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
gražu, ką Jis bedarytų.
Gražu, ką Jis bedarytų.
Jis – Challak ir Rachim,
nesakyk: „Kodėl taip yra?“
Jis – Razzak ir Karim,
taip turi būti kurį laiką,
Jis – Faal ir Chakim,
žiūrėk į pabaigą ir būk kantrus,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
gražu, ką Jis bedarytų.
Gražu, ką Jis bedarytų.
Pažink Tą, kuris patenkina visus poreikius,
nežiūrėk į nieką iš aukšto,
savo maldą kreipk į Jį,
nieko nežeisk, nedaužyk širdžių,
atsisakyk visų savo troškimų,
negink savo nafso,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
gražu, ką Jis bedarytų.
Gražu, ką Jis bedarytų.
Neužsispirk dėl jokio reikalo,
ten, kur lieki bejėgis,
jei jau įvyko, nesipriešink,
Jis staiga atveria tą uždangą,
tai nuo Tiesos, neatmesk to,
Jis išgydo tą skausmą,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
gražu, ką Jis bedarytų.
Gražu, ką Jis bedarytų.
Viskas nuo Tiesos,
minėk Jį kiekvieną akimirką,
liūdesys ir nerimas – veltui,
atidėk į šalį savo gudrumą,
Jis vykdo Savo hikmatą,
tapk Tiesos žavėtoju ir sakyk:
„Pažiūrėkime, ką darys Maula,
pažiūrėkime, ką darys Maula,
gražu, ką Jis bedarytų.
Gražu, ką Jis bedarytų“.
Ibrahimas Chakis Erzurumis

Allahas Aukščiausiasis davė Savo tarnams iradą (valią) ir šią jų valią bei norą padarė priemone, per kurią Jis kuria jų veiksmus. Kai kuris nors iš Jo tarnų nori ką nors padaryti, Allahas Aukščiausiasis sukuria tą veiksmą, jei ir Jis to nori. Jei tarnas to nenori, ir Allahas Aukščiausiasis to nenori, ir Jis to nesukuria.

Valingi žmonių veiksmai atsiranda per du dalykus. Pirma, jie vyksta tarno valia ir gebėjimu. Todėl tarno veiksmai, t. y. tai, kad kūno nariai atlieka tai, ką žmogus ketina padaryti, vadinami kasbu (įgijimu); kasbas yra žmogaus savybė. Antra, jie vyksta todėl, kad Allahas Aukščiausiasis juos sukuria, suteikia jiems būtį. Allaho Aukščiausiojo įsakymai ir draudimai, tai, kad Jis duoda savabą ir baudžia, – visa tai todėl, kad žmogus turi kasbą. Allahas Aukščiausiasis Savo žinojimu be pradžios žino viską, kas buvo ir bus. Pavyzdžiui, Jis žino, ar netikintysis liks netikinčiuoju amžinai. Jis žino, kaip įvyks visa, kas turi įvykti. Visi gyvūnai, augalai ir negyvi daiktai, kietosios medžiagos, skysčiai, dujos, žvaigždės, molekulės, atomai, elektronai, elektromagnetinės bangos, trumpai tariant, kiekvienos būtybės judesiai, fizikiniai reiškiniai, cheminės reakcijos, branduolinės reakcijos, energijos apykaita, fiziologiniai procesai gyvose būtybėse, visų daiktų buvimas ar nebuvimas, gerieji ir blogieji tarnų darbai ir tai, kad jie už juos gauna atpildą šiame pasaulyje ir achirate, – visa tai azalyje buvo Allaho Aukščiausiojo Žinojime. Jis visa tai žinojo azalyje. Kalendoriuose apskaičiuojama ir užrašoma, kada per metus saulė teka ir leidžiasi. Saulė teka ir leidžiasi kalendoriuje nurodytu laiku. Tačiau saulė teka ir leidžiasi žinomu laiku ne todėl, kad taip parašyta kalendoriuje. Tai, kad tai parašyta kalendoriuje, neturi jokios įtakos saulės tekėjimui ir leidimuisi. Lygiai taip pat Allahas Aukščiausiasis, žinodamas, kas ištiks žmones, tai užrašė ant Lauh al-machfuz. Tai, kad Allahas Aukščiausiasis skelbia, jog kai kurie žmonės bus nelaimingi (neturės dalies gėryje), yra todėl, kad jie patys nori likti kufre ir nenori turėti imano. Jie yra netikintieji ne todėl, kad Allahas Aukščiausiasis tai paskelbė. Allahas Aukščiausiasis Kilniajame Korane sako: „Didingasis Allahas išmokė žmogų gėrio ir blogio (arba paklusnumo ir nuodėmės) bei jų būsenų ir davė žmogui ichtijarą (pasirinkimo laisvę, irada al-džuzija), kad jis galėtų daryti vieną iš jų. Tas, kuris apvalo savo nafsą (kuris apvalo jį nuo blogio ir pripildo dorybių), yra išsigelbėjęs. Tas, kuris palieka savo nafsą nuodėmėje, neišmanyme ir paklydime, pralaimėjo“. [Šams: 7–10] Žmogus laisvas naudotis savo irada al-džuzija (ribota valia); jis nėra verčiamas. Tai reiškia: jei irada al-džuzija naudojama gėriui, Allahas Aukščiausiasis sukuria gėrį; jei ji naudojama blogiui, Jis sukuria blogį. Tarnas naudojasi savo irada al-džuzija, o Allahas Aukščiausiasis kuria. [Irada al-džuzija traktatas] Tai reiškia, kad Jis duoda gėrį tam, kuris nori gėrio, ir tas tampa laimingas. Jis duoda blogį tam, kuris nori blogio, ir tas tampa nelaimingas. Čia nėra jokios prievartos. Allahas Aukščiausiasis neverčia žmonių nusidėti ir prievarta nemeta jų į Pragarą. Taigi nevyksta nieko, kas prieštarautų teisingumui. Allahas Aukščiausiasis paskelbė, kad apdovanos tuos Savo tarnus, kurie laikosi įsakymų ir saugosi draudimų, o baus tuos, kurie daro priešingai.