ACHKAM AL-ISLAMIJA (ACHKAM AŠ-ŠARIJA)

Kas vadinamas mukalafu

Sveiko proto vyrai ir moterys, pasiekę lytinę brandą, vadinami „mukalafais“. Mukalafai yra atsakingi už tai, kad laikytųsi Allaho Aukščiausiojo įsakymų ir draudimų. Mūsų religijoje mukalafui pirmiausia įsakyta turėti imaną (tikėjimą), o paskui atlikti ibadatus. Jie taip pat privalo saugotis veiksmų, kurie yra charam (uždrausti) ir makruh (nepageidaujami, smerktini). Aklas (protas) – tai suvokimo galia. Jis sukurtas tam, kad atskirtų tai, kas naudinga, nuo to, kas žalinga. Berniukų lytinės brandos laikotarpis prasideda sulaukus dvylikos metų. Yra ženklų, rodančių, kad berniukas jau subrendęs. Jei šie ženklai nepasirodo (jei berniukui neišsiskiria sėkla), laikoma, kad jis subrendo sulaukęs penkiolikos metų. Mergaičių lytinės brandos laikotarpis prasideda sulaukus devynerių metų. Jei mergaitei nepasirodo jokių brandos ženklų (jei jai neprasideda mėnesinės), laikoma, kad ji subrendo sulaukusi penkiolikos metų.

Afal al-mukalafin

Afal al-mukalafin yra aštuoni: fardas, vadžibas, suna, mustachabas, mubachas, charam, makruhas ir mufsidas. 1. FARDAS: Tai, ką Allahas Aukščiausiasis Kilniajame Korane aiškiai ir kategoriškai įsakė, vadinama fardu. Apleisti tai, kas yra fardas, – charam. Kas netiki fardais ir nesirūpina jų atlikti, tampa netikinčiuoju.

Štai keletas fardo pavyzdžių: turėti imaną, atlikti abdestą ir gusulą, penkis kartus per dieną atlikti namazą (maldą), pasninkauti Ramadano mėnesį, o esant turtingam – duoti zakiatą ir vykti į chadžą.

2. VADŽIBAS: Įsakymai, kurie yra tokie pat kategoriški kaip fardas. Pavyzdžiui, atlikti vitro namazą ir ido namazus, o esant turtingam – paaukoti gyvulį (kurbaną) ir duoti fitrą (sadaka al-fitr). Vadžibui galioja tas pats, kas fardui.

3. SUNA: Tai, ko Allahas Aukščiausiasis aiškiai neįsakė, bet ką mūsų Pranašas gyrė, ką Jis nuolat darydavo arba ko nedraudė, matydamas, kaip tai daroma, vadinama „suna“. Nemėgti sunos yra kufras (netikėjimas). Kas sunas mėgsta, bet jų neatlieka, nebaudžiamas. Tačiau kas be pateisinamos priežasties nuolat jas apleidžia, nusipelno papeikimo ir priekaištų bei to, kad netektų už jas skiriamo savabo. Suna yra, pavyzdžiui, skelbti azaną ir ikamatą, atlikti namazą džamaatu (bendrai), namazo sunos ir sunos namazai, atliekant abdestą valytis dantis misvaku, vestuvių vakarą pavaišinti valgiu ir apipjaustyti savo vaiką. 4. MUSTACHABAS: Jis dar vadinamas mandubu arba adabu. Jo statusas toks pat kaip sunos al-gair al-muakada. Tai dalykai, kuriuos mūsų Valdovas Pranašas mėgo, vertino ir atliko, nors per visą Savo gyvenimą gal tik vieną ar du kartus. Pavyzdžiui: septintąją dieną duoti vardą naujagimiui, paaukoti akikos gyvulį už sūnų ar dukterį, gražiai rengtis ir kvėpintis gerais kvepalais. Kas tai daro, gauna daug savabo. Kas to nedaro, nenusideda.

5. MUBACHAS: Veiksmai, kurie nei įsakyti, nei uždrausti. Jei tai, kas yra mubachas, daroma su geru ketinimu, gaunamas savabas, o jei su blogu – bausmė. Pavyzdžiui, mubachas yra miegoti, valgyti įvairų chalal maistą ir dėvėti įvairius chalal drabužius. Jei šie dalykai daromi ketinant sekti islamu ir laikytis įsakymų, jie atneša savabą – kaip, pavyzdžiui, valgyti ir gerti ketinant išlikti sveikam ir atlikti ibadatus.

„Mokykitės mokslo! Mokytis mokslo – tai ibadatas. Tas, kuris moko mokslo, ir tas, kuris jo mokosi, gauna savabą kaip už džihadą“ Hadisas šarif

6. CHARAM: Tai, ką Allahas Aukščiausiasis Kilniajame Korane aiškiai uždraudė. Daryti tai, kas charam, ar naudotis tuo, kas charam, griežtai draudžiama. Kas tai, kas charam, vadina „chalal“ arba tai, kas chalal, – „charam“, netenka imano ir tampa kafiru (netikinčiuoju). Saugotis to, kas charam, yra fardas. Žmogžudystė, zina (ištvirkavimas), sodomija, azartiniai lošimai, vyno ir visų alkoholinių gėrimų gėrimas, melas, vagystė, kiaulienos, kraujo ir dvėsenos valgymas, taip pat moterų ir merginų išėjimas į gatvę neuždengta galva, rankomis ir kojomis – visa tai charam ir didžiosios nuodėmės. Jei žmogus, darydamas šias nuodėmes, taria basmalą arba tiki, kad jos chalal, arba nepaiso to, kad Allahas Aukščiausiasis jas padarė charam, jis tampa netikinčiuoju. Jei jas daro tikėdamas, kad jos charam, ir bijodamas bausmės, netikinčiuoju netampa. Tačiau jis nusipelno Pragaro bausmės. Jei jis ir toliau daro tai, kas charam, ir miršta neatgailavęs (be taubos), tai tampa priežastimi, kad jis iškeliauja iš šio pasaulio be imano. 7. MAKRUHAS: Tai, ko nemėgsta Allahas Aukščiausiasis ir Muchammedas alaihis-salam ir kas atima ibadatų savabą. Makruhas būna dviejų rūšių: Tachrimi makruhas: tachrimi makruhas – tai vadžibo apleidimas; tai makruhas, artimas charam. Tai daryti užtraukia bausmę. Pavyzdžiui, atlikti namazą tekant saulei, saulei esant zenite ir jai leidžiantis. Tanzihi makruhas: tai veiksmai, artimi tam, kas yra mubachas, t. y. chalal, arba veiksmai, kurių geriau nedaryti nei daryti. Pavyzdžiui, neatlikti veiksmų, kurie yra suna al-gair al-muakada ar mustachabas.

8. MUFSIDAS: Mūsų religijoje mufsidas – tai, kas sugadina, t. y. padaro negaliojančiu, teisėtą veiksmą ar pradėtą ibadatą, pavyzdžiui, imaną, namazą, santuoką, chadžą, zakiatą, pirkimą ir pardavimą. Pavyzdžiui, piktžodžiauti prieš Allahą Aukščiausiąjį ar Kilnųjį Koraną yra kufras; tokie veiksmai sugriauna imaną. Juokas per namazą padaro negaliojančiais ir abdestą, ir namazą. Jei pasninkaujantis tyčia ką nors suvalgo ar išgeria, pasninkas nutrūksta. Tiems, kurie atlieka tai, kas yra fardas, vadžibas ir suna, ir saugosi to, kas charam ir makruhas, skiriamas adžras, t. y. savabas (atlygis, palaima). Tiems, kurie daro tai, kas charam ir makruhas, ir neatlieka to, kas yra fardas ir vadžibas, užrašoma nuodėmė. Savabas už vieno charam vengimą daug kartų didesnis už savabą už vieno fardo atlikimą. Savabas už vieno fardo atlikimą didesnis už savabą už vieno makruho vengimą. O savabas už vieno makruho vengimą didesnis už savabą už vienos sunos atlikimą.

Kas yra ibadatas (garbinimas)?

Ibadatas – tai laikytis įsakymų ir draudimų Allaho Aukščiausiojo, kuris iš nieko sukūrė mus ir viską, kas egzistuoja, kiekvieną akimirką palaiko mūsų būtį, saugo mus nuo matomų ir nematomų nelaimių ir kiekvieną akimirką apdovanoja mus įvairiomis malonėmis. Žmogiškoji pareiga – dėkoti Allahui Aukščiausiajam, siunčiančiam žmogui nesuskaičiuojamas malones, tiek, kiek tik įstengiama. Tai pareiga, skola, kurią liepia protas. Tačiau žmonių protas netobulas, o žvilgsnis trumparegiškas. Jie patys negali atrasti, kas būtų padėka ir pagarba Allahui Aukščiausiajam. Kol pareigų, kuriomis dėkojama ir reiškiama pagarba, nėra paskelbęs Allahas Aukščiausiasis, tai, kas manoma esant šlovinimu, iš tikrųjų gali būti įžeidimas.

Pareigas, kurias žmonės turi atlikti širdimi, liežuviu ir kūnu, kad dėkotų Allahui Aukščiausiajam, paskelbė Allahas Aukščiausiasis, o mums jas perdavė Jo mylimas Pranašas. Todėl protingi žmonės, norėdami dėkoti Allahui Aukščiausiajam ir Jį garbinti, privalo sekti Muchammedu alaihis-salam. Kas seka Muchammedu alaihis-salam, tas yra musulmonas. Ibadatas – tai dėkoti Allahui Aukščiausiajam, t. y. sekti Muchammedu alaihis-salam.

Islamo dalys

Islamas susideda iš dviejų dalių: A. Tai, kuo reikia tikėti širdimi. B. Ibadatai, kuriuos reikia atlikti širdimi ir kūnu.

Pagrindiniai principai, kuriais reikia tikėti širdimi

Imanas – tai tikrai žinoti, kad Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) yra Allaho Aukščiausiojo Pranašas, kad Jis yra Jo išrinktas Nabis ir Pasiuntinys, tai su tikėjimu išpažinti, glaustai tikėti tuo, ką Jis glaustai perdavė nuo Allaho Aukščiausiojo, ir išsamiai – tuo, ką Jis perdavė išsamiai, bei, kiek įstengiama, liežuviu tarti Kalima aš-šahada. Stiprus imanas yra toks: kaip mes tikrai žinome, kad ugnis degina, o gyvatės užmuša nuodais, ir todėl jų saugomės, taip turime visa širdimi laikyti didžiais Allahą Aukščiausiąjį ir Jo savybes, siekti Jo palankumo (rida) ir skubėti Jo grožio (džamal) link, o saugotis Jo rūstybės (gadab) ir Jo didybės (džalal). Šį imaną turime įrašyti širdyje tvirtai, tarsi įrašą marmure.

Yra šeši pagrindiniai imano principai, kuriais privalome visiškai tikėti.

Tai yra:

1. Tikėti Allaho Aukščiausiojo buvimu ir Vienumu. 2. Tikėti Jo angelais.

3. Tikėti knygomis, kurias apreiškė Allahas Aukščiausiasis. 4. Tikėti Pranašais, kuriuos siuntė Allahas Aukščiausiasis. 5. Tikėti Paskutiniąja diena (Jaum al-achir). 6. Tikėti kadaru ir tuo, kad chairas (gėris) ir šaras (blogis) yra nuo Allaho Aukščiausiojo.

Ibadatai, atliekami ir kūnu, ir širdimi

Yra pareigų, kurias kiekvienas musulmonas privalo besąlygiškai atlikti kaip ibadatą, ir yra taisyklių, kurių reikia laikytis atliekant šias pareigas. Šios pareigos vadinamos pagrindiniais islamo principais, ir jų yra penki: 1. Tarti Kalima aš-šahada.

2. Atlikti penkis kasdienius namazus, atėjus jų laikui. 3. Duoti zakiatą nuo savo turto. 4. Pasninkauti kiekvieną Ramadano mėnesio dieną.

5. Vieną kartą gyvenime atlikti chadžą (tam, kas tai įstengia).

„Nedidelis ibadatas, atliekamas su žinojimu, geresnis už daugelį ibadatų, atliekamų be žinojimo“ Hadisas šarif

Tavo mylinčiųjų akys
nekryps į kitus,
tie, kurių tikslas – Tu,
negalvos nei apie pasaulį, nei apie achiratą.
Tie, kurie atidavė Tau savo širdis,
tie, kurie savo žinojimu pasiekė Tave,
tie, kurie savo akimis išvydo Tave, –
jų laimė niekada neužges.
Mylintieji nemiršta,
jų kūnai nesuyra,
to, kas meilėje save prarado,
niekada nepalies nykimas.
Tie, kurie lenkia galvą Tavo įsakymams,
tie, kurie pasiekė Tave,
tie, kurie gieda kaip lakštingalos, –
jų kalbos niekas nesupras.
Tie, kurie pažįsta vienas kitą per meilę Tau,
tie, kurie myli vienas kitą dėl Tavęs,
tie, kurie pasiekė Tavo artumą,
niekada nebijos mirties.
O broli mano, jei esi išmintingas,
tegul tavo darbas bus mylėti Tiesą,
kas meilės skonio neragavo,
to širdis niekada nebus tyra.