AHL AS-SUNNA TIKĖJIMAS
Pirmoji sąlyga būti musulmonu – turėti imaną (tikėjimą). Teisingas tikėjimas priklauso nuo to, ar tikima pagal Ahl as-Sunna tikėjimo išpažinimą. Pirmoji pareiga vyrų ir moterų, kurie yra sveiko proto ir sulaukę brandos, – tikėti taip, kaip tikėjo ir skelbė mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam). Mūsų Pranašas paskelbė tik vieną imaną. Visi Ashabai al-kiram tikėjo taip, kaip Jis paskelbė, ir tarp jų nebuvo jokio susiskaldymo itikade (tikėjime). Po mūsų Valdovo Pranašo mirties žmonės mokėsi islamo, klausydamiesi Ashabų al-kiram ir klausinėdami jų. Visi jie skelbė tą patį imaną. Reikia išmokti imano žinias, kurias Ahl as-Sunna mokslininkai parašė savo knygose, ir tikėti pagal jas. Išsigelbėjimas nuo Pragaro kančių achirate priklauso nuo tikėjimo tuo, ką jie paskelbė. Nuo Pragaro išsigelbės tik tie, kurie eina jų keliu. Tie, kurie eina jų keliu, vadinami (sunitais) arba (Ahl as-Sunna).
Hadise šarif paskelbta: „Mano umma suskils į septyniasdešimt tris grupes. Tik viena iš jų bus išgelbėta nuo Pragaro kančių; kitos pražus ir pateks į Pragarą“. Kiekviena iš šių septyniasdešimt trijų grupių teigia, kad seka islamu, ir sako, kad ta viena grupė, apie kurią pasakyta, jog ji bus išgelbėta nuo Pragaro, yra ji pati. Muminun sūros 53-iajame ir Rum sūros 32-ajame ajatuose prasme pasakyta: „Kiekviena grupė džiaugiasi, manydama, kad eina teisingu keliu“. Tačiau iš šių įvairių grupių mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) taip nurodė išsigelbėsiančiosios požymį, ženklą: „Šiai grupei priklauso tie, kurie eina tuo keliu, kuriuo einu aš ir mano Ashabai“. Kas nemyli nors vieno iš Ashabų al-kiram, tas atsiskyrė nuo Ahl as-Sunna. Kas neturi Ahl as-Sunna tikėjimo, tas tapo arba Ahl al-bidat, t. y. musulmonu, nukrypusiu nuo teisingo kelio, arba netikinčiuoju.
Imane, tikėjime, yra vienas mazhabas.
Imane, tikėjime, yra viena tikroji grupė, t. y. tik vienas mazhabas. Šis mazhabas – Ahl as-Sunna val-džamaat mazhabas. Mat islamas visiems žmonėms įsako tik vieną imaną ir vieną tikėjimą.
Tuose dalykuose, kuriais reikia tikėti, nėra susiskaldymo.
Imano pagrindus ir tai, kaip reikia tikėti, asmeniškai paskelbė mūsų Valdovas Pranašas alaihis-salam. Mūsų Pranašas, kuris pranešė žmonėms apie juos ir viską sukūrusį Allahą Aukščiausiąjį, taip pat paskelbė, koks turi būti tikėjimas Allahu Aukščiausiuoju, tuo, ką Jis sukūrė, ir Jo įsakymais bei draudimais. Tuose dalykuose, kuriais reikia tikėti, reikia sekti visais Ashabais al-kiram. Mat tarp jų nebuvo jokių nesutarimų dėl to, kuo reikia tikėti. Tikroji imano sąlyga – mylėti Allahą Aukščiausiąjį ir tuos, kuriuos Jis myli, būti jiems draugu ir būti Jo priešų priešu. Apie tai Chazrat Muchammedas Masumas sakė: „Allahas Aukščiausiasis tarė: ‚Ja Musa (Moze)! Ką padarei dėl Manęs?‘ Kai Jis atsakė:
‚Ja Rabbi! Dėl Tavęs atlikau namazą, pasninkavau, daviau zakiatą ir minėjau Tavo vardą (zikrą)’, Allahas Aukščiausiasis tarė: ‚Namazas – tau įrodymas. Pasninkas – skydas, saugantis tave nuo Pragaro. Zakiatas suteiks tau šešėlio machšaro dieną, kai visi degs nuo karščio. Zikras tą dieną bus tau šviesa tamsoje. O ką padarei dėl Manęs?’ Tada Chazrat Musa paklausė: ‚Ja Rabbi! Koks darbas yra dėl Tavęs?’ Allahas Aukščiausiasis tarė: ‚Ar mylėjai dėl Manęs tą, kurį Aš myliu, ir ar laikei Mano priešus savo priešais?’
„Mano umma suskils į septyniasdešimt tris grupes. Tik viena iš jų bus išgelbėta nuo Pragaro kančių; kitos pražus ir pateks į Pragarą“ Hadisas šarif
Chazrat Musa suprato, kad darbas, kurį myli Allahas Aukščiausiasis, yra mylėti Jo bičiulius ir nemylėti Jo priešų. Vadinasi, meilės požymis – mylėti tuos, kuriuos myli mylimasis, ir būti jo priešų priešu. Mumtachina sūros 4-asis ajatas, kurio prasmė: ‚Ibrahimas ir Jo Ashabai tarė netikintiesiems: Esame toli nuo jūsų ir jūsų stabų. Kol neįtikėsite Allahu, kuris yra Vienas, priešiškumas tarp mūsų tęsis. Ši graži jų būsena tebūna jums pavyzdys‘, rodo, kad šis priešiškumas yra sąlyga turėti imaną ir kad Allaho priešų mylėjimas sunaikina imaną. Ashabai al-kiram, kuriems teko garbė būti Allaho Pasiuntinio draugijoje, labai mylėjo vieni kitus. Jie buvo netikinčiųjų priešai, o ne vieni kitų. Tai įrodo Fath sūros 29-asis ajatas, kurio prasmė: ‚Jie buvo netikinčiųjų priešai ir gailestingi vieni kitiems‘“ (Chazrat Muchammedas Masumas, 29-asis laiškas).
Knygos „Kimja-i saadat“ penktajame skyriuje parašyta: Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) pasakė: „Imano pagrindas ir stipriausias jo požymis – mylėti musulmonus ir nemylėti tų, kurie priešiški musulmonams“. Didingojo Allaho dieviškojo įsakymo Isai (Jėzui) alaihis-salam prasmė buvo tokia: „Net jei atliktum tiek garbinimo, kiek visi kūriniai žemėje ir danguose kartu, tai neduotų jokios naudos, kol nemyli Mano bičiulių ir nesi Mano priešų priešas“. Nė vienas muminas neturėtų mylėti tų, kurie yra Allaho Aukščiausiojo priešai; jis turėtų mylėti tuos, kurie laikosi islamo. Tai jis turėtų rodyti žodžiais, o jei įmanoma – ir veiksmais. Jis neturėtų bendrauti su nepaklusniaisiais ir fasikais (atvirai nusidedančiaisiais), o nuo tų, kurie daug nusideda, turėtų laikytis visiškai atokiai. Dar labiau jis turėtų laikytis atokiai nuo neteisiųjų ir nuo tų, kurie kankina musulmonus. Tačiau tiems, kurie nuskriaudė tik jį patį, jis turėtų atleisti ir kantriai iškęsti jų neteisybę; tai labai gerai. Mūsų Valdovas Pranašas pranešė, kad teisingas kelias – tai imanas, kurį skelbė Ahl as-Sunna mokslininkai. Todėl privalome susivienyti būdami Ahl as-Sunna, tapti broliais ir mylėti vieni kitus. Bidato sektų negalima painioti su keturiais tikraisiais Ahl as-Sunna mazhabais ibadate (veiksmuose, garbinime). Keturi mazhabai sako, kad kiti yra teisingame kelyje, ir myli vieni kitus. O bidato sektos skaldo musulmonus. Islamo mokslininkai vieningai paskelbė, kad šių keturių tikrųjų mazhabų negalima sujungti. Allahas Aukščiausiasis nori, kad mazhabai ibadate būtų atskiri, o ne sujungti. Taip Jis palengvina islamo religiją. „Mano ummos mokslininkų nesutarimai yra gailestingumas“. Šis hadisas šarif praneša, kad toks atskyrimas yra naudingas.
Kita vertus, tikėjime Allahas Aukščiausiasis įsako vienybę. Al Imran sūros 103-iojo ajato al-karima prasmė: „O jūs, kurie tikite! Laikykitės Allaho religijos. Nesiskaldykite!“ Aiškindamas tai, Chazrat Abusuudas Efendis sakė: „Nesiskaldykite, kaip susiskaldė Ahl al-kitab (tie, kurie tiki šventosiomis knygomis), ir nepalikite teisingo imano! Nesidalykite, kaip neišmanymo laikotarpiu kovojote vieni su kitais!“ Chazrat Ibn Chadžaras al-Makis sakė: „Bidato šalininkas – tai žmogus, kurio tikėjimas skiriasi nuo Ahl as-Sunna tikėjimo. Kiekvienas, kuris sugalvoja ką nors, ko islamas nepripažįsta, yra bidato šalininkas“. (al-Fatava al-hadisija). Tie, kurie tiki pagal Ahl as-Sunna tikėjimą, yra Ahl as-Sunna, o tie, kurie taip netiki, yra ahl al-bidat arba netikintieji.
Allahas Aukščiausiasis yra patenkintas tais musulmonais, kurie tiki pagal Ahl as-Sunna tikėjimą. Yra daug sąlygų taip tikėti.
Kai kurie svarbūs Ahl as-Sunna tikėjimo punktai
1. Reikia tikėti šešiais imano pagrindais, t. y. Allaho Aukščiausiojo buvimu ir Jo Vienumu, tuo, kad Jis neturi nei bendrininko, nei panašaus, Jo angelais, Jo Knygomis, Jo Pranašais, gyvenimu achirate (anapusiniame pasaulyje) ir tuo, kad gėrį (chairą) ir blogį (šarą) sukuria Allahas Aukščiausiasis. (Jie išvardyti Amantu maldoje.) 2. Reikia tikėti, kad Kilnusis Koranas, paskutinioji ir galutinė Jo atsiųsta Knyga, yra Allaho Aukščiausiojo žodis. 3. Muminas niekada neturi abejoti savo paties imanu. 4. Reikia labai mylėti visus Ashabus al-kiram, kurie tikėjo mūsų Pranašu (sallallahu alaihi va sallam) ir kuriems teko garbė Jį matyti, kai Jis gyveno. Niekada negalima blogai kalbėti apie keturis Jo kalifus, apie ką nors iš Jo namiškių ar apie kurią nors iš Jo gerbiamų žmonų. 5. Visi Ashabai al-kiram priklauso Rojui. (Rafiditai sako, kad visi sahabai, išskyrus penkis, buvo netikintieji. Tačiau Kilniajame Korane pasakyta, kad jie visi priklauso Rojui.) 6. Abu Bakras as-Sidikas – aukščiausias iš Ashabų al-kiram.
7. Ibadatų (garbinimo veiksmų) negalima laikyti imano dalimi. Muminų, kurie tiki Allaho Aukščiausiojo įsakymais ir draudimais, bet iš tingumo jų nevykdo, negalima laikyti netikinčiaisiais. (Vahabitai sako: „Darbai yra imano dalis; kas neatlieka namazo ir daro tai, kas charam, yra netikintysis“.) Kas nepaiso to, kas charam, lengvabūdiškai į tai žiūri ar šaiposi iš islamo, tas netenka imano. 8. Negalima vadinti netikinčiaisiais tų, kurie sako esą Ahl al-kibla (musulmonai) ir tiki Allahu Aukščiausiuoju bei Jo Pranašu Muchammedu alaihis-salam, net jei jie turi kai kurių klaidingų pažiūrų. Ahl al-kibla vadinti netikinčiaisiais neleidžiama. (Tačiau vahabitai visus, išskyrus save, vadina netikinčiaisiais.) 9. Namazą galima atlikti už kiekvieno imamo, apie kurį nežinoma, kad jis atvirai nusideda. Šis sprendimas galioja ir emyrams bei valdytojams, kurie vadovauja penktadienio ir Id namazams. 10. Musulmonai neturi maištauti prieš savo vadovus ir valdžią. Maištas – tas pat, kas kelti fitną, o fitna sukelia įvairių nelaimių. Turime melstis, kad jie darytų gerus darbus, ir švelniais žodžiais patarti jiems atsisakyti savo paklydusių, nuodėmingų darbų. 11. Atliekant abdestą (vudu, ritualinį apsiplovimą), ir vyrams, ir moterims leidžiama vietoj kojų plovimo vieną kartą perbraukti šlapia ranka (atlikti masachą) per mestus (mestas – tai neperšlampama avalynė, dengianti tą pėdos dalį, kurią abdeste plauti yra fardas), net jei nėra jokios pateisinamos priežasties ar būtinybės. Neleidžiama atlikti masacho per basas kojas ar per kojines. 12. Reikia tikėti, kad Miradžas (Chazrat Muchammedo pakilimas į dangų) įvyko ir kūnu, ir siela. Mat Jis pakilo į Miradžą ir Savo siela, ir Savo kūnu. Kas sako: „Miradžas buvo būsena, t. y. įvyko sapne“, tas atsiskyrė nuo Ahl as-Sunna. 13. Imanas nei didėja, nei mažėja. (Didėja ir mažėja jo spindesys.) 14. Kilnusis Koranas nėra kūrinys (jis nesukurtas).
„Imano pagrindas ir stipriausias jo požymis – mylėti musulmonus ir nemylėti tų, kurie priešiški musulmonams“ Imamas al-Gazalis (rachmatullahi alaih)
15. Allahas Aukščiausiasis yra aukščiau už bet kokią vietą. Tai yra, sakyti ir tikėti, kad kuri nors vieta yra Allaho Aukščiausiojo vieta, neteisinga. (Vahabitai sako: „Allahas yra danguje arba ant Aršo“. Toks teiginys yra kufras, t. y. netikėjimas.) 16. Klausimai kape ir kančia kape yra tiesa. Kančia kape palies ir sielą, ir kūną. Lankyti kapus – džaiz (leistina). Istigasa, t. y. eiti prie pranašų ir aulijų kapų, melsti dua dėl jų ir prašyti jų pagalbos, yra džaiz. (Vahabitai tai vadina širku, t. y. kito, ne Allaho, pripažinimu dievu. Todėl jie sunitus ir šiitus vadina mušrikais, t. y. netikinčiaisiais.) 17. Tik Allahas žino gaibą, t. y. tai, kas nežinoma ir nematoma, o jei nori, leidžia tai sužinoti ir Savo pranašams bei aulijoms. 18. Aulijų karamatai yra tiesa. Karamatai – tai antgamtinės būsenos, pasireiškiančios mylimiems Allaho Aukščiausiojo tarnams. Tai dalykai, esantys už Jo įprastinės tvarkos ribų, t. y. už fizikos, chemijos ir biologijos dėsnių ribų. Karamatų tiek daug, kad jų neįmanoma paneigti. 19. Tas, kuris nužudomas ar nusižudo, miršta jo mirčiai nustatytu laiku. 20. Pranašai nenusideda. 21. Šiandien būtina priklausyti vienam iš keturių tikrųjų mazhabų. 22. Pirmasis iš pranašų yra Adomas alaihis-salam, o paskutinysis – Muchammedas alaihis-salam. (Vahabitai neigia, kad Chazrat Adomas, Chazrat Idrisas ir Chazrat Šisas buvo pranašai. Jie sako, kad pirmasis pranašas buvo Chazrat Nuchas. Kai kurios grupės, savo vadovus vadinančios rasulais (pranašais), sako: „Nabis neateis, bet rasulas ateis“. Todėl atsirado zindikų (eretikų), sakančių: „Aš esu rasulas“.) 23. Reikia tikėti užtarimu (šafaatu), Sirato tiltu, atsiskaitymu ir svarstyklėmis (mizanu). 24. Siela nemiršta. Mirusių musulmonų ir netikinčiųjų sielos girdi. 25. Reikia tikėti kijamato (Prisikėlimo dienos) ženklais, tokiais kaip Dadžalis, Dabat al-ard, Chazrat Mahdžio atėjimas, Chazrat Isos nusileidimas iš dangaus, saulės patekėjimas vakaruose, ir kitais paskelbtais kijamato ženklais.
Chazrat Imamas al-Azamas sako: „Kijamato ženklais reikia tikėti taip, kaip jie paskelbti, jų neaiškinant kitaip (be taavilio)“. Vieno hadiso šarif prasmė: „Kijamatas neateis, kol saulė nepatekės vakaruose. Tada visi įtikės, bet tas imanas nebeduos naudos“. (Bucharis, Muslimas)
26. Achirate Allahas Aukščiausiasis bus regimas.
27. Netikintieji liks Pragare amžinai, ir jų kančia nebus palengvinta; priešingai, ji vis didės.
28. Prisikėlimo dieną pranašai ir geri, teisūs musulmonai užtars. Sielos kape girdi, ką daro ir sako gyvieji.
29. Siųsti mirusiųjų sieloms savabą už Kilniojo Korano skaitymą, už sadaką, netgi už visus ibadatus jiems naudinga ir palengvina arba pašalina jų kančią. Tikėti visu tuo – Ahl as-Sunna tikėjimo požymis. (Šios žinios paimtos iš Fikh al-akbar, Nuchbat al-laali, Maktubat ar-Rabani, Rijad an-nasichin ir Faraid al-favaid.)
Ibadate yra keturi tikrieji mazhabai. Saijidas Achmedas Tachtavis savo komentaro (chašijos) knygai Dur al-muchtar skyriuje apie zabaichą (gyvulių skerdimą) rašė: „Šiandien kiekvienam musulmonui yra vadžibas (privaloma) priklausyti vienam iš keturių mazhabų. Kas nepriklauso nė vienam iš keturių mazhabų, tas atsiskiria nuo Ahl as-Sunna. O kas atsiskiria nuo Ahl as-Sunna, tas tampa paklydėliu arba netikinčiuoju“.
Kai kurie mazhabų priešai, tokie kaip Ibn Chazmas, Šaukanis, Abduhas, Rašidas Riza ir Sidikas Chasanas, nuvedė daug musulmonų į paklydimą – vieni laikydami sekimą (taklidą) charam, kiti darydami talfiką (surinkdami lengviausias keturių mazhabų dalis ir sulydydami jas į viena).
Mūsų imamai tikėjime ir ibadate
Tarp tabiinų, kurie išmoko islamo iš Ashabų al-kiram, ir taba at-tabiinų, kurie mokėsi iš tabiinų, buvo tokių, kurie pasiekė aukštą laipsnį religinėse žiniose ir tapo didžiaisiais imamais, mutlak (absoliučiais) mudžtahidais.1 Jie tapo mazhabų ibadate įkūrėjais, o iš jų idžtihadų kilę sprendimai buvo vadinami to mokslininko mazhabu. Kadangi daugumos šių mokslininkų mazhabai nebuvo užrašyti knygose, jie buvo užmiršti. Tik keturių didžiųjų imamų idžtihadai buvo užrašyti knygose, išsaugoti jų mokinių ir paplito tarp musulmonų. Tie, kurie rodo teisingą kelią visiems žemės musulmonams ir dėl kurių mes išmokstame Muchammedo alaihis-salam kelią nepakeistą ir nesuklastotą, yra šie keturi didieji asmenys. Jie – mūsų mazhabų imamai ibadate. Pirmasis iš jų – Imamas al-Azamas Abu Chanifa Numanas ibn Sabitas (radijallahu anhu). Jis – vienas iš didžiausių islamo mokslininkų. Jis – Ahl as-Sunna vadovas. Antrasis – imamas Malikas ibn Anasas, trečiasis – imamas Muchammedas ibn Idrisas aš-Šafis, o ketvirtasis – imamas Achmedas ibn Chanbalas (rachmatullahi alaihim adžmain). Šiandien žmogus, nesekantis nė vienu iš šių keturių imamų, yra dideliame pavojuje. Jis nukrypo nuo teisingo kelio.
Du iš šių keturių imamų mokinių pasiekė labai aukštą laipsnį imano žiniose. Taip tikėjime atsirado du mazhabai. Imanas, atitinkantis Kilnųjį Koraną ir hadisus šarif, yra tas imanas, kurį skelbė šie du. Būtent šie du po visą žemę paskleidė Ahl as-Sunna, Firka an-nadžija – išgelbėtosios grupės, – imano žinias. Pirmasis – Abu Mansuras al-Maturidis, o antrasis – Abul Chasanas Alis Ašaris (rachmatullahi alaihima). Šie du imamai skelbė tą patį imaną. Keli skirtumai tarp jų nėra esminiai. Iš esmės jie vienodi. Islamo mokslininkai giriami Kilniajame Korane ir hadisuose šarif. Ajate al-karima prasme pasakyta: „Ar tie, kurie žino, lygūs tiems, kurie nežino?“2 Kitame ajate al-karima prasme pasakyta: „O musulmonai! Klauskite tų, kurie žino, apie tai, ko nežinote!“3
„Šiandien kiekvienam musulmonui yra vadžibas (privaloma) priklausyti vienam iš keturių mazhabų. Kas nepriklauso nė vienam iš keturių mazhabų, tas atsiskiria nuo Ahl as-Sunna. O kas atsiskiria nuo Ahl as-Sunna, tas tampa paklydėliu arba netikinčiuoju“ Saijidas Achmedas Tachtavis (rachmatullahi alaih)
Hadisuose šarif pasakyta:
„Allahas Aukščiausiasis, angelai ir visi kūriniai meldžiasi už tuos musulmonus, kurie moko žmones gėrio“.
„Prisikėlimo dieną pirmiausia užtars pranašai, paskui mokslininkai, o paskui šahidai“.
„O žmonės! Žinokite, kad žinios įgyjamos klausantis mokslininko“. „Mokykitės žinių. Mokytis žinių – ibadatas. Tas, kuris moko žinių, ir tas, kuris jų mokosi, gauna savabą kaip už džihadą“.
„Mokyti žinių – tas pat, kas duoti sadaką. Mokytis žinių iš mokslininko – tas pat, kas atlikti tahadžudo namazą“.
„Mokytis žinių – didesnis savabas nei visi savanoriški ibadatai. Mat tai naudinga ir jam pačiam, ir tiems, kuriuos jis mokys“.
„Kas mokosi tam, kad mokytų kitus, gauna sidikų savabą“.
„Žinios – lobis. Raktas į jį – klausti“.
„Mokykitės žinių ir mokykite jų“.
„Viskas turi šaltinį. Takvos šaltinis – arifų širdys“.
„Mokyti žinių – nuodėmių išpirka“.
Jis visas – adabas ir dorybė,
Jo nuras – šviesa tamsoje,
Jis – Chatam al-anbija,
mano mylimas Pranašas.
Pranašystės šaltinis,
gailestingumo šaltinis,
bejėgių prieglobstis,
mano mylimas Pranašas.
Ant Jo nugaros – pranašystės antspaudas,
Jis – gailestingiausias iš Nabių,
Jis – užtarimo (šafaato) priežastis,
mano mylimas Pranašas.
Vienintelis, kuris gali užbaigti
sumaištį Machšaro aikštėje,
Tas, kuris atneša žinią iš anapus,
mano mylimas Pranašas.