MŪSŲ VALDOVAS PRANAŠAS, VISATOS SULTONAS

Jo palaimintojo nuro (šviesos) sukūrimas

Pirmiau už viską, t. y. dar nieko nesukūręs, Allahas Aukščiausiasis sukūrė palaimintąjį mūsų mylimo Pranašo Muchammedo alaihis-salam nurą. Dauguma mūsų tafsiro (Korano aiškinimo) ir hadisų (Pranašo alaihis-salam pasakymų) mokslininkų paskelbė: „Didingasis Allahas iš Savo paties nuro sukūrė subtilią ir didelę substanciją. Iš šios substancijos Jis laipsniškai sukūrė visą visatą. Ši substancija vadinama ‚Nur al-Muchammadi‘. Visų sielų ir kūnų pradžia ir kilmė yra ši substancija“.

„Jei ne Tu, jei ne Tu, Aš nebūčiau sukūręs kūrinių!“ Hadisas kudsi

Vieną dieną Džabiras ibn Abdula, vienas iš Ashabų al-kiram, paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Ką Allahas Aukščiausiasis sukūrė pirmiau už viską?“ Jis atsakė: „Pirmiau už viską Jis iš Savo nuro sukūrė tavo Pranašo, t. y. mano, nurą. Tada dar nebuvo nei Lauho, nei Plunksnos, nei Rojaus, nei Pragaro, nei angelo, nei samavat (dangų), nei ard (žemės), nei saulės, nei mėnulio, nei žmonių, nei džinų“.

Kai buvo sukurta palaimintoji Adomo alaihis-salam širdis ir kūnas, Nur al-Muchammadi buvo įdėtas tarp Jo antakių. Kai Jam buvo įkvėpta siela, Adomas alaihis-salam pajuto, kad Jo kaktoje yra nuras, spindintis kaip Aušrinė.

Kai Adomas alaihis-salam buvo sukurtas, Jis įkvėpimu suprato, kad Didingasis Allahas kreipiasi į Jį vadindamas Abu Muchammedu, t. y. Muchammedo tėvu. Jis paklausė: „O mano Viešpatie! Kodėl Tu davei man Abu Muchammedo vardą?“ Allahas Aukščiausiasis Jam tarė: „O Adomai! Pakelk savo galvą!“ Kai Adomas alaihis-salam pakėlė Savo galvą, Jis išvydo ant Aršo al-ala5 nuru parašytą mūsų mylimo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) vardą – Achmedas. Tada Jis paklausė: „O mano Viešpatie! Kas tai?“ Allahas Aukščiausiasis tarė: „Tai Pranašas iš tavo palikuonių. Jo vardas danguose – Achmedas, o žemėje – Muchammedas. Jei ne Jis, Aš nebūčiau sukūręs tavęs. Nei žemės, nei dangų“.6

Jo nuras pereina iš tyrų kaktų į tyras kaktas

Kai buvo sukurtas Adomas alaihis-salam, palaimintasis mūsų mylimo Pranašo Muchammedo alaihis-salam nuras buvo įdėtas į Jo kaktą. Šis nuras ėmė spindėti Jo kaktoje. Kaip parašyta veikale „Tafsir al-Mazhari“, šis nuras nuo pat Adomo alaihis-salam ėjo nuo skaisčių tėvų prie skaisčių motinų ir pasiekė mūsų Valdovą Pranašą. Allahas Aukščiausiasis tai paskelbė ajate al-karima7, prasme:

„Tu, t. y. Tavo nuras, pasiekė Tave, visą laiką perduodamas nuo vieno, kuris parpuola ant žemės (atlieka sadždą), kitam“.8

Hadise šarif paskelbta: „Allahas Aukščiausiasis sukūrė žmones. Mane Jis kildino iš geriausios žmonių dalies. Paskui iš jų Jis išrinko geriausius (Arabijoje). Mane Jis kildino iš jų. Po to Jis išrinko geriausius iš namų ir geriausias iš šeimų ir kildino mane iš jų. Todėl mano siela ir mano kūnas yra geriausi iš kūrinių. Mano giminės linija, mano protėviai yra geriausi iš žmonių“.

Kitame hadise šarif paskelbta: „Allahas Aukščiausiasis viską sukūrė iš nieko. Iš visų dalykų Jis pamilo žmones ir padarė juos vertingus. Iš žmonių tuos, kuriuos išsirinko, Jis apgyvendino Arabijoje. O iš išrinktųjų Arabijoje Jis išrinko mane. Jis mane įkurdino tarp išrinktųjų, tarp geriausių visų laikų žmonių. Todėl tie, kurie myli su manimi susijusius Arabijos žmones, myli juos dėl manęs. Tie, kurie su jais elgiasi priešiškai, priešiškai elgiasi su manimi“.

Aukščiausiasis Allahas sukūrė Adomą,
Adomu papuošė pasaulius.
Allahas įsakė angelams prieš Adomą atlikti sadždą,
Gausiai Jį apdovanojo daugybe palaimų.
Jis įdėjo Mustafos nurą į Jo kaktą
Ir tarė: žinok, tai Mano mylimojo nuras.
Šis nuras apsigyveno Jo kaktoje,
Ilgus laikus jis buvo su Juo.
Žinok, paskui jis perėjo į Chavos (Ievos) kaktą,
Ir pas ją išbuvo daugelį mėnesių ir metų.
Gimė Šisas, ir į Jį perėjo šis nuras,
Jo kaktoje šis nuras tapo regimas.
Jis pasiekė ir Ibrahimą, ir Ismailą,
Kalba nusitęstų, jei tau papasakočiau visa kita.
Taip, tarsi grandinės grandys, sujungtas,
Jis pasiekė pačią Mustafą.
Nes kai atėjo gailestingumas pasauliams,
Jis pasiekė Jį ir liko su Juo.
Jei nori išsigelbėti nuo ugnies,
Su meile ir nuoširdumu tark as-salat.

„Tu, t. y. Tavo nuras, pasiekė Tave, perduodamas nuo vieno, kuris parpuola ant žemės (atlieka sadždą), kitam“ Aš-Šuara: 219

Kadangi pirmasis sukurtas žmogus Adomas alaihis-salam nešė Muchammedo alaihis-salam dalelę, Jo kaktoje švietė nuras. Ši dalelė perėjo Chazrat Chavai, o iš jos – Chazrat Šisui, ir taip ji keliavo toliau nuo skaisčių vyrų prie skaisčių moterų ir nuo skaisčių moterų prie skaisčių vyrų. Muchammedo alaihis-salam nuras kartu su dalele ėjo iš tyrų kaktų į tyras kaktas. Kaskart, kai angelai pažvelgdavo į Adomą alaihis-salam, jie Jo kaktoje matydavo Muchammedo alaihis-salam nurą ir už Adomą alaihis-salam atlikdavo istigfarą (prašydavo atleidimo).

Prieš mirtį Adomas alaihis-salam tarė savo sūnui Šisui alaihis-salam: „Mano sūnau! Šis nuras, spindintis tavo kaktoje, yra paskutiniojo Pranašo, Chazrat Muchammedo, nuras. Perduok šį nurą tyroms ir skaisčioms moterims, tikinčioms Allahu, ir savo paskutinėje valioje įpareigok tą patį daryti savo sūnų!“

Iki pat Muchammedo alaihis-salam visi tėvai savo sūnums paliko tą pačią paskutinę valią. Kiekvienas iš jų ją įvykdė, vesdamas kilniausią ir skaisčiausią merginą. Šis nuras, keliaudamas per šių tyrų vyrų ir moterų kaktas, pasiekė savo tikrąjį šeimininką. Jei kuris nors iš Allaho Pasiuntinio protėvių turėdavo du sūnus arba jei kuri nors gentis skildavo į dvi šakas, mūsų Pranašo Muchammedo alaihis-salam nuras būdavo garbingiausioje ir palaimingiausioje pusėje. Kiekvienu šimtmečiu tą, kuris buvo Jo protėvis, buvo galima atpažinti iš nuro jo veide. Buvo išrinkta giminė, nešusi Jo nurą; kiekvienu šimtmečiu tas, kuris priklausė šiai giminei, turėjo labai gražų ir šviesų veidą. Šiuo nuru jis išsiskirdavo tarp savo brolių, o gentis, kuriai jis priklausė, būdavo aukštesnė ir garbingesnė už kitas gentis.9

Viename iš Savo hadisų šarif mūsų Valdovas Pranašas pasakė: „Nė vienas iš mano protėvių nepaleistuvavo. Allahas Aukščiausiasis kildino mane iš tyrų ir gerų tėvų ir tyrų motinų. Jei kuris nors iš mano protėvių būtų turėjęs du sūnus, aš būčiau buvęs palaimingiausiame, geriausiame iš jų“. Šis nuras, nuo pat Adomo alaihis-salam perduodamas iš vaiko vaikui, pasiekė Taruchą ir iš jo perėjo jo sūnui Ibrahimui, o paskui Jo sūnui Ismailui alaihis-salam. Šis nuras spindėjo Jo kaktoje kaip saulė ir paskui perėjo vienam iš Jo palikuonių – Adnanui, iš jo – Maadui, o iš jo – Nizarui. Gimus Nizarui, jo tėvas Maadas, išvydęs nurą sūnaus kaktoje, apsidžiaugė. Jis surengė didelę puotą ir tarė: „Tokiam sūnui ši puota – tik menkas dalykas“, todėl sūnus ir buvo pavadintas Nizaru – tai reiškia „menkas dalykas“. Po jo šis nuras, grandis po grandies, keliavo toliau, kol pasiekė savo tikrąjį šeimininką – mūsų mylimą Pranašą, Chatam al-anbija Muchammedą alaihis-salam.

Mūsų Valdovas Pranašas hadise šarif pasakė: „Aš esu Muchammedas, sūnus Abdulos, Abdulmutalibo (Šaibos), Hašimo (Amro), Abdulmanafo (Mugiros), Kusajaus (Zaido), Kilabo, Muros, Kabo, Luajaus, Galibo, Fihro, Maliko, Nadro, Kinanos, Chuzaimos, Mudrikos (Amiro), Iljaso, Mudaro, Nizaro, Maado, Adnano. Kaskart, kai tauta, iš kurios aš kilęs, skildavo į dvi dalis, Allahas Aukščiausiasis mane iš tiesų įkurdindavo geriausioje pusėje …“10

Kitame hadise šarif Jis pasakė: „Iš Ibrahimo palikuonių Allahas Aukščiausiasis išrinko Ismailą. Iš Ismailo palikuonių Jis išrinko Kinanos giminę. Iš Kinanos palikuonių Jis išrinko Kuraišų giminę. Iš Kuraišo palikuonių Jis išrinko Hašimo giminę. Iš Hašimo palikuonių Jis išrinko Abdulmutalibo giminę. O iš jų Jis išrinko mane“.11

Kilnioji mūsų Valdovo Pranašo giminės linija iki Adnano:

Muchammedas alaihis-salam Abdula Abdulmutalibas (Šaiba) Hašimas (Amras) Abdulmanafas (Mugira) Kusajus (Zaidas) Kilabas Mura Kabas Luajus Galibas Fihras Malikas Nadras Kinana Chuzaima Mudrika (Amiras) Iljasas Mudaras Nizaras Maadas Adnanas

Chazrat Abdulmutalibas, Jo senelis

Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) kilęs iš Hašimo sūnų (Hašimo giminės) – Kuraišų genties šakos. Jo tėvas – Abdula. Abdulos tėvas – Šaiba. Šaiba, mūsų Pranašo senelis, gimė Medinoje. Kai mirė jo tėvas Hašimas, Šaiba dar buvo vaikas. Vieną dieną jis su draugais mokėsi šaudyti iš lanko prie savo dėdžių iš motinos pusės namų Medinoje. Juos stebėję suaugusieji buvo sužavėti nuro, spindinčio Šaibos kaktoje, ir spėjo, kad jis – garbingo vyro sūnus.

Atėjus Šaibos eilei šauti, jis įtempė lanką ir paleido strėlę į taikinį. Strėlei pataikius į patį vidurį, jis susijaudinęs sušuko: „Aš esu Hašimo sūnus. Žinoma, mano strėlė pataiko į taikinį!“ Iš šių žodžių jie suprato, kad jis – Hašimo iš Mekos sūnus. Tuo metu Hašimas jau buvo miręs.

Kai vienas iš Abdulmanafo sūnų grįžo į Meką, jis tarė Hašimo broliui Mutalibui: „Tavo brolėnas Šaiba, esantis Medinoje, – labai protingas vaikas. Jo kaktoje dar spindi nuras, kuriuo visi žavisi. Ar teisinga laikyti tokį brangų vaiką toli nuo jūsų?“ Todėl Mutalibas tuoj pat nuvyko į Mediną ir parsivežė savo brolėną Šaibą į Meką. Tiems, kurie Mekos gatvėse klausdavo, kas šis vaikas, jis atsakydavo: „Jis – mano vergas“. Nuo tada Šaibos vardas tapo Abdulmutalibas, reiškiantis „Mutalibo vergas“.12

„Mano sūnau! Šis nuras, spindintis tavo kaktoje, yra paskutiniojo Pranašo, Chazrat Muchammedo, nuras. Perduok šį nurą tyroms ir skaisčioms moterims, tikinčioms Allahu, ir savo paskutinėje valioje įpareigok tą patį daryti savo sūnų!“ Adomas alaihis-salam

Abdulmutalibas gyveno pas savo dėdę Mutalibą, kol šis mirė. Iš jo palaiminto kūno sklido muskuso kvapas. Jo kaktoje spindėjo Allaho Aukščiausiojo chabibo Muchammedo alaihis-salam nuras ir skleidė aplink gėrį ir palaimas. Kiekvieną kartą, kai būdavo sausra ir nelydavo, mekiečiai užvesdavo jį ant Sabiro kalno ir maldaudavo, kad jis melstųsi Allahui Aukščiausiajam. Jis niekam neatsisakydavo ir prašydavo Allaho Aukščiausiojo lietaus. Allahas Aukščiausiasis dėl mūsų mylimo Pranašo nuro, spindinčio jo kaktoje, priimdavo jo maldą ir atsiųsdavo gausų lietų. Taip Abdulmutalibo vertė ir garbė diena iš dienos augo. Mekiečiai išsirinko jį savo vadovu. Niekas jam nesipriešino, o tie, kurie buvo jo valdžioje, gyveno ramiai ir saugiai. To meto valdovai taip pat pripažino Abdulmutalibo dorybę ir didybę. Tik Irano šachas jam pavydėjo ir atvirai bei slapta puoselėjo jam priešiškumą. Abdulmutalibas buvo chanifas, t. y. musulmonas. Jis laikėsi savo protėvio Ibrahimo alaihis-salam13 religijos – to, kuris ėjo tauchido keliu, tikėjo Allaho buvimu ir vienumu, neturėjo jokios kitos minties, tik Jį, ir buvo chanifas. Todėl jis niekada negarbino stabų ir net prie jų nesiartino.

Aplink Kaabą jis melsdavosi Allahui Aukščiausiajam ir garbindavo Jį.

Zamzamas

Vieną dieną sapne kažkas jam tarė: „O Abdulmutalibai! Kelkis ir kask Tajibą!“ Kitą dieną jis tarė: „Kelkis ir kask Barą!“ Trečią dieną tas pats asmuo vėl įsakė: „Kelkis ir kask Madnuną!“ Sapnai nesiliovė. Ketvirtą dieną, kai tas pats asmuo tarė: „O Abdulmutalibai! Kelkis ir iškask Zamzamo šulinį!“, Abdulmutalibas paklausė: „Kas yra Zamzamas? Kur tas šulinys?“ Asmuo atsakė: „Zamzamas – tai vanduo, kuris niekada nesumažėja, ir jo dugno neįmanoma pasiekti. Jo užtenka piligrimams, ateinantiems iš visų pasaulio kampelių. Jis ištryško ten, kur sparnu sudavė Džibrilas alaihis-salam. Tai vanduo, kurį Allahas Aukščiausiasis sukūrė Ismailui alaihis-salam. Jis numalšina ištroškusiųjų troškulį. Jis pasotina alkanus ir išgydo ligonius. Aš tau pasakysiu, kur jis yra. Yra vieta, kur žmonės, aukodami aukas, išmeta likučius. Kai tu ten būsi, atskris varna raudonu snapu.

Ji snapu kapstys žemę. Ten, kur varna kapstys, pamatysi ir skruzdėlyną. Štai ten ir yra Zamzamas“.14

Rytą Abdulmutalibas pasiėmė su savimi sūnų Charisą, nuėjo prie Kaabos ir ėmė įtemptai laukti. Tam tikru momentu, kaip ir buvo pasakyta sapne, atskrido varna raudonu snapu, nutūpė prie duobės ir ėmė snapu kapoti žemę. Iš po žemės pasirodė skruzdėlynas. Abdulmutalibas su sūnumi tuoj pat ėmė ten kasti. Po kurio laiko pasirodė šulinio anga. Tai išvydęs, Abdulmutalibas ėmė tarti takbirą: „Allahu akbar, Allahu akbar!“

Kuraišai, nuo pat pradžių atidžiai stebėję šulinio kasimą, jam tarė: „O Abdulmutalibai! Tai mūsų tėvo Ismailo šulinys. Mes taip pat turime į jį teisę. Tu privalai padaryti mus šio darbo dalininkais!“ Abdulmutalibas tuoj pat atsisakė ir atsakė: „Ne! Šis darbas – pareiga, suteikta tik man“. Tada kuraišai tarė: „Tu vienas. Be savo vienintelio sūnaus, daugiau nieko neturi. Tau neįmanoma šitaip mums priešintis!“

Zamzamo šulinys buvo priešais

Hadžar al-Asvado kampą Masdžid al-Charam mečetėje. Jis turėjo akmeninį žiedą. Grindys buvo marmurinės, nuolaidžios sienų link. Sultonas Abdulchamidas I šulinį pastatydino taip, kad vanduo nesisunktų. Šis gražus meno kūrinys, vertingas istorinis paminklas, buvo nugriautas 1963 m. Šulinio anga ir keli metrai aplink ją buvo nuleisti keliais metrais žemiau paviršiaus. Paskui ji buvo visiškai uždengta ir išklota marmuru. Dabar šulinio nebematyti.

Jis labai nuliūdo, nes jie jam priekaištavo, kad jis neturi artimųjų. Jis iškėlė rankas į dangų ir maldavo Allahą Aukščiausiąjį: „O mano Viešpatie! Duok man dešimt sūnų. Jei Tu priimsi mano maldą, vieną iš jų paaukosiu prie Kaabos“.15

Abdulmutalibas pagalvojo, kad kasimas darosi pavojingas ir gali baigtis smarkiais susirėmimais. Todėl jis liovėsi kasęs ir mėgino susitarti.

Jis paprašė, kad bylą išspręstų arbitras. Galiausiai jie susitarė, kad sprendimą ras vienas žynys Damaske. Su būriu žymiausių kuraišų jie leidosi į kelionę. Pakeliui karavanas dėl vandens stygiaus ir svilinančio karščio nebegalėjo judėti toliau. Jie buvo pasirengę viską atiduoti už vandens lašą. Nors vienintelis jų troškimas buvo rasti vandens, vidury kaitrios dykumos tai buvo neįmanoma.

Kai visi jau buvo praradę viltį, Abdulmutalibas sušuko: „Eikite! Eikite! Rinkitės! Radau vandens, kurio užteks ir jums, ir jūsų gyvuliams“. Kai Abdulmutalibas, nešiojęs palaimintąjį Muchammedo alaihis-salam nurą, ieškojo vandens, jo kupranugario koja užkliuvo už didelio akmens, o akmeniui pajudėjus, iš po jo ištryško vanduo. Visi atbėgo.

Jie gėrė. Numalšinę troškulį, jie vėl atgavo jėgas.

Kuraišai, susigėdę dėl Abdulmutalibo didžiadvasiškumo, tarė: „O Abdulmutalibai! Dabar nebeturime ką tau prieštarauti. Tu labiausiai vertas iškasti Zamzamo šulinį. Dėl šio dalyko su tavimi daugiau nesiginčysime. Nebėra jokios priežasties vykti pas arbitrą. Grįžtame namo“, ir patraukė atgal į Meką. Dėl nuro, spindinčio jo kaktoje, Abdulmutalibui teko garbė iškasti Zamzamo šulinį.16

„Zamzamas pasotina alkanus ir išgydo ligonius“ Hadisas šarif

Sūnus, kuris turėjo būti paaukotas

Abdulmutalibui iškasus Zamzamo šulinį, jo garbė ir šlovė dar labiau išaugo. Bėgo metai. Didingasis Allahas priėmė jo nuoširdžią maldą ir, be Chariso, padovanojo jam dešimt sūnų ir šešias dukteris. Sūnūs buvo: Kusamas, Abu Lahabas, Abdulkaba, Chadžlas, Zubairas, Abu Talibas, Abdula, Gaidakas, Diraras ir Mukavimas (Chamza ir Abasas dar nebuvo gimę). Dukterys buvo Safija, Atika, Um al-Chakim Baida, Bara, Umaima ir Arva. Iš visų savo vaikų Abdulmutalibas labiausiai mylėjo Abdulą. Mat nuras, buvęs jo paties kaktoje, ėmė spindėti Abdulos kaktoje.

Vieną dieną sapne jam buvo pasakyta: „O Abdulmutalibai! Įvykdyk savo įžadą!“

Rytą Abdulmutalibas paaukojo aviną. Naktį jis susapnavo, kad jam įsakoma paaukoti kažką didesnio už aviną. Rytą jis paaukojo karvę. Sapne jam vėl buvo įsakyta paaukoti kažką didesnio už tai. Jis paklausė, kas yra didesnis už tai. Tada buvo pasakyta: „Tu pasižadėjai paaukoti vieną iš savo sūnų, jei gausi dešimt sūnų. Įvykdyk savo įžadą!“

Kitą dieną Abdulmutalibas sukvietė savo vaikus ir papasakojo jiems apie maldą, kurią buvo sukalbėjęs prieš daugelį metų. Paskui jis pasakė sūnums, kad turi paaukoti vieną iš jų. Nė vienas sūnus jam nepasipriešino. Priešingai, jie sutiko ir tarė: „O mūsų tėve! Įvykdyk savo įžadą! Tu laisvas daryti, ką nori“. Abdulmutalibas metė burtus. Burtas teko Abdulai – labiausiai Abdulmutalibo mylimam sūnui, tam, kuris nešiojo Allaho Aukščiausiojo Chabibo Muchammedo alaihis-salam nurą. Abdulmutalibas akimirką susvyravo, ir jo akys prisipildė ašarų. Jis privalėjo ištesėti Allahui Aukščiausiajam duotą pažadą. Vienoje rankoje paėmęs peilį, o kitoje – savo brangų sūnų Abdulą, jis atėjo prie Kaabos įvykdyti savo Viešpačiui duoto pažado. Verkiantis tėvas viską parengė, kad paaukotų Abdulą. Tuo metu žymiausi kuraišai apstulbę stebėjo įvykį.

Vienas iš jų, Abdulos dėdė iš motinos pusės, tarė: „O Abdulmutalibai! Sustok! Mes niekada nesutiksime, kad paskerstum šį savo sūnų. Jei tai padarysi, tarp kuraišų tai taps paprotiu. Kiekvienas pasižadės paaukoti savo sūnų ir jį paskers. Neduok tokio pavyzdžio! Pelnyk savo Viešpaties pasitenkinimą kitu būdu!“ Paskui jis pasiūlė: „Paklausk žynio, tegu jis parodo tau išeitį“.

Po šių žodžių Abdulmutalibas nuvyko pas žynį, vardu Kutba (arba Sadžakas), gyvenusį Chaibare, ir papasakojo jam apie reikalą. Žynys paklausė: „Kokia pas jus išpirka už žmogaus kraują?“ Gavęs atsakymą, kad dešimt kupranugarių, jis tarė: „Meskite burtus tarp dešimties kupranugarių ir tavo sūnaus. Jei burtas teks tavo sūnui, pridėkite dar dešimt kupranugarių ir taip toliau meskite burtus, kol burtas teks kupranugariams“.

Abdulmutalibas tuoj pat grįžo į Meką ir padarė, kaip žynys liepė. Jis vis metė burtus, kaskart padidindamas kupranugarių skaičių dešimčia. Kaskart burtas tekdavo Abdulai. Tačiau kai kupranugarių skaičius pasiekė šimtą, burtas teko kupranugariams. Dėl visa ko jis metė burtus dar du kartus. Abu kartus burtas teko kupranugariams. Abdulmutalibas, tardamas takbirą „Allahu akbar! Allahu akbar!“, paaukojo kupranugarius. Nei jis, nei kuris nors iš jo sūnų neėmė nė kiek mėsos. Visą mėsą jis išdalijo vargšams.17

Iš laikų po Adomo alaihis-salam žinomas ir įvykis, kai turėjo būti paaukotas Ismailas alaihis-salam. Kadangi Jo giminės linija siekia Ismailą alaihis-salam, mūsų Valdovas Pranašas pasakė: „Aš esu dviejų aukai skirtųjų sūnus“.18

Jo tėvas, Chazrat Abdula

Kai gimė Abdula, nešiojęs abiejų pasaulių Valdovo, mūsų Pranašo Muchammedo alaihis-salam, nurą, Knygos žmonės (netikintieji, turintys dangiškąją knygą, – žydai ir krikščionys) pranešė vieni kitiems: „Paskutiniųjų laikų Pranašo (achir zaman) tėvas gimė Mekoje“. Izraelio sūnūs turėjo iš vilnos megztą apsiaustą (džubą), priklausiusį Pranašui Jahjai (Jonui) alaihis-salam. Jis vilkėjo jį, kai tapo kankiniu, ir ant jo buvo Jo palaimintasis kraujas. Jų knygose buvo parašyta: „Kai šis kraujas atsinaujins ir ims lašėti, bus gimęs achir zaman (paskutiniųjų laikų) Pranašo tėvas“. Išvydę šį ženklą, Knygos žmonės suprato, kad Abdula gimė. Nors jie pavydėjo ir daug kartų mėgino jį nužudyti, Allahas Aukščiausiasis saugojo Abdulą dėl nuro, buvusio jo kaktoje.

Sulaukęs brandos, Abdula tapo iškiliu žmogumi tiek dėl savo geros dorovės, tiek dėl gražios išvaizdos. Ypač kai jam suėjo aštuoniolika metų, jo grožis tapo legendinis. Nuras jo kaktoje spindėjo kaip saulė; jį išvydusios merginos negalėjo jo nepamilti. Garsas apie jo grožį pasiekė net Egiptą.

Žmonės iš arti ir toli ėmė varžytis, norėdami išleisti už jo savo dukteris. Daug valdovų atvyko pas Abdulmutalibą ir siūlė savo dukteris jo sūnui. Jie sakė, kad dėl to pasiryžę paaukoti viską. Taip į Meką atvyko beveik du šimtai merginų ir prašė leisti joms ištekėti už Abdulos. Tačiau Abdulmutalibas kiekvieną iš jų mandagiai atmetė.

Mat Abdulmutalibas ieškojo geriausiai išauklėtos, kilniausios ir gražiausios merginos, kuri būtų chanifė, t. y. musulmonė, ir ištikima protėvių religijai, kurios jie laikėsi nuo pat Ibrahimo alaihis-salam laikų.

Kai Izraelio sūnūs suprato, kad jų knygoje minimas paskutiniųjų laikų Pranašas kils ne iš jų tautos, jie iš pavydo prisiekė nužudyti Abdulą. Tam jie pasiuntė į Meką septyniasdešimt ginkluotų vyrų. Šie ėmė laukti progos. Galiausiai vieną dieną, kai Abdula buvo išėjęs į laukus, jie, manydami, kad niekas jų nemato, išsitraukė kardus ir puolė jį. Pagal dieviškąją išmintį (hikmat al-ilah)19 tą dieną vienas iš Abdulos giminaičių, Vahbas ibn Abdulmanafas, su keliais draugais buvo išėjęs į medžioklę. Tą pačią akimirką jie pamatė, kaip Izraelio sūnūs puola Abdulą. Kadangi jis buvo jų giminaitis, jie nusprendė jam padėti. Tačiau priešininkų buvo per daug. Buvo aišku, kad jie pralaimės. Galiausiai jie nusprendė pabandyti juos perkalbėti. Priartėję prie jų, jie išvydo daugybę raitelių ant tamsių žirgų, su kardais rankose, nepanašių į nieką šiame pasaulyje; jie žaibiškai atlėkė iš nematomojo pasaulio, su takbiro šūksniais puolė Izraelio sūnus, visus išžudė ir pradingo. Vahbas apstulbo ir suprato, kaip Allahas Aukščiausiasis saugo Abdulą ir kokią vertę jis turi Jo akyse.

Grįžęs namo, jis papasakojo žmonai, kas atsitiko. Abu sutarė, kad Abdula – lygiavertė pora jų dukteriai, ir nusprendė išleisti už jo savo dukterį Aminą.

„Aš esu dviejų aukai skirtųjų sūnus“ Hadisas šarif

Abdulmutalibas buvo girdėjęs apie Aminos, Banu Zuhra genties vyresniojo Vahbo dukters, grožį, skaistumą, drovumą ir atsidavimą religijai. Jie taip pat buvo giminės – jų giminės linijos susijungė prieš kelias kartas. Jis nuvyko į Vahbo namus prašyti šios merginos į žmonas savo sūnui Abdulai. Kai jis paprašė Vahbo dukters savo sūnui Abdulai, Vahbas tarė: „O mano dėdės sūnau! Šį pasiūlymą gavome dar prieš tave“, papasakojo jam įvykį, kurio liudininku buvo, ir pridūrė: „Aminos motina susapnavo sapną. Ji pasakoja, kad į mūsų namus įėjo nuras ir jo šviesa pripildė žemę ir dangus. Šią naktį ir aš sapne regėjau mūsų protėvį Ibrahimą alaihis-salam. Jis tarė: ‚Aš sutuokiau Abdulą, Abdulmutalibo sūnų, ir tavo dukterį Aminą. Ir tu tai priimk!‘ Nuo pat ryto esu šio sapno paveiktas. Vis galvojau, kada jūs ateisite“. Išgirdęs šiuos žodžius, Abdulmutalibas tarė: „Allahu akbar! Allahu akbar!“

Galiausiai jis savo 18 metų sūnų Abdulą sutuokė su 14 metų Vahbo dukterimi Amina. Yra ir kitų pasakojimų apie Aminos ir Abdulos santuoką.20

Jo palaimintasis nuras pereina Jo motinai

Kai palaimintasis mūsų Valdovo Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) nuras perėjo Jo motinai, vilkai ir paukščiai pranešė vieni kitiems džiugią žinią, sakydami:

„Artėja Visatos Valdovas, kuris Savo atėjimu pagerbs žemę; Jis – žemės aminas21, laikų saulė“. Tą naktį visi stabai Kaaboje nukrito veidu į žemę. Šėtonai (velniai) tapo bejėgiai ir nebegalėjo atlikti savo darbų. Angelai į šipulius sudaužė Ibliso (šėtonų vado) sostą ir įmetė jį į jūrą, o patį Iblisą keturiasdešimt dienų baudė ir kankino. Paskui jis pabėgo, užkopė ant Abu Kubaiso kalno ir baisiai suklykė. Visa Ibliso kariauna, išgirdusi jo klyksmą, susirinko aplink jį. Jis jiems tarė: „Vargas jums, apgailėtinieji! Artėja Muchammedo alaihis-salam gimimas. Nuo šiol nebebus garbinami nei Lat, nei Uza. Tauchido nuras pasklis po visą visatą“. Tą naktį visi burtininkai ir žyniai nebegalėjo atlikti savo darbo. Pranašavimai baigėsi. Jų kerai neteko galios. Tą naktį esantieji žemėje išgirdo balsą iš dangaus: „Artėja laikas, kai paskutiniųjų laikų Pranašas ateis su tūkstančiais palaimų ir geradarysčių“.

Tuo metu Mekoje siautė badas. Jau kelerius metus nebuvo liję. Ant medžių nebuvo nė vieno žalio lapo, o derliaus – nė ženklo. Žmonės buvo atsidūrę bėdoje ir nežinojo, ką daryti. Kai palaimintasis mūsų mylimo Pranašo nuras perėjo iš Chazrat Abdulos Chazrat Aminai, prilijo tiek lietaus ir užaugo toks derlius, kad tuos metus pavadino „gausos metais“. Chazrat Amina per devynis mėnesius, kai nešiojo mūsų Pranašą, nepatyrė nei skausmo, nei vargo.

Kai mūsų motina Amina buvo nėščia antrą mėnesį, jos vyras Abdula buvo išvykęs prekiauti į Damaską. Grįždamas namo, jis susirgo. Jis mirė aštuoniolikos ar dvidešimt penkerių metų Dar an-Nabigoje, netoli Medinos, pas savo dėdes iš motinos pusės – Nadžaro sūnus.22 Kai ši žinia pasiekė Meką, visas miestas paskendo sielvarte.23

„Kai mūsų Valdovo Pranašo tėvas Abdula mirė dar negimus sūnui, angelai tarė: ‚O mūsų Viešpatie! Tavo Pasiuntinys liko be tėvo‘“ Abdula ibn Abasas (radijallahu anhuma)

Vienas iš Ashabų al-kiram, Abdula ibn Abasas (radijallahu anhuma), papasakojo: „Kai mūsų Valdovo Pranašo tėvas Abdula mirė dar negimus sūnui, angelai tarė: ‚O mūsų Viešpatie! Tavo Pasiuntinys liko be tėvo‘. Allahas Aukščiausiasis tarė: ‚Aš esu Jo globėjas ir pagalbininkas‘“.

Amina Hatun buvo palaužta sielvarto, kai mirė jos vyras. Savo liūdesį dėl jo mirties ji išreiškė eilėraščiu:

Pačią netikėčiausią akimirką jį pasiglemžė mirtis,
Nors jis buvo toks dosnus ir toks gailestingas.

Dramblio įvykis

Dramblio įvykis

Iki Kilniausiojo Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) gimimo buvo likę maždaug du mėnesiai. Būtent tada nutiko įvykis su drambliu. Abraha, Abisinijos karalystės vietininkas Jemene, norėdamas sutrukdyti iš arti ir toli plūstančioms žmonių minioms lankyti Kaabą, Bizantijos imperatoriaus padedamas, pastatydino Sanoje didelę bažnyčią, pavadintą „Kulaisu“. Jis norėjo, kad žmonės lankytų šią bažnyčią. Tačiau kadangi arabai nuo seno lankė Kaabą, jie šiai bažnyčiai neparodė jokios pagarbos. Jie žiūrėjo į ją su panieka. Vienas iš jų net suteršė bažnyčią.

Šis įvykis įsiutino Abrahą, ir jis nusprendė sugriauti Kaabą. Tam tikslui jis parengė didelę kariuomenę ir patraukė į Meką. Abrahos kariuomenei artėjant prie Mekos, kariai ėmė plėšti kuraišų turtą. Jie pasisavino du šimtus Abdulmutalibo kupranugarių. Abdulmutalibas nuėjo pas Abrahą ir paprašė grąžinti jam kupranugarius. Abraha tarė: „Atėjau čia sugriauti jūsų šventosios Kaabos. Tu nenori jos ginti, o nori tik savo kupranugarių?“

Abdulmutalibas tarė: „Aš esu šių kupranugarių savininkas. Kaaba taip pat tikrai turi savo Savininką. Jis ją apgins“. Abraha tarė: „Nėra nieko, kas galėtų ją nuo manęs apginti!“, grąžino Abdulmutalibui kupranugarius ir išsiuntė jį. Paskui jis įsakė savo kariuomenei žygiuoti prie Kaabos. Abrahos kariuomenėje buvo dramblys, vardu „Machmuda“. Buvo tikima, kad jam einant kariuomenės priešakyje bus pasiekta pergalė. Vienas iš Abrahos vedlių, Nukailas ibn Lebibas, pasilenkė prie didžiojo dramblio ausies ir tarė: „O Machmuda, namai, kuriuos eini sugriauti, yra Allaho Aukščiausiojo namai. Tuoj pat suklupk! Neik toliau! Antraip žūsi!“ Kai Abraha nukreipė jį Kaabos link, šis dramblys suklupo ir nebėjo. Tačiau kai jį pasukdavo Jemeno link, jis bėgte nubėgdavo.

Taip Abrahos kariuomenė negalėjo priartėti prie Mekos ir pulti. Allahas Aukščiausiasis pasiuntė prieš juos būrį paukščių, vadinamų ababilais, t. y. kalnų kregždėmis. Kiekvienas iš šių paukščių nešė po tris avinžirnio ar lęšio dydžio akmenukus – vieną snape ir du kojose. Jie numetė juos ant Abrahos kariuomenės. Akmenukai statmenai pervėrė karius nuo galvos žemyn. Kiekvienas karys, į kurį pataikydavo akmenukas, tuoj pat mirdavo. Kaip paskelbta ajate al-karima, kariuomenė tapo tarsi suėsti javų lapai. Tai išvydęs, Abraha sunerimo ir norėjo bėgti. Tačiau jam nepavyko. Jis buvo tikrasis akmenukų taikinys, ir jie jį pasiekė. Jam bėgant, jo kūnas byrėjo gabalais, ir jis mirė. Šis įvykis minimas Kilniojo Korano Fil sūroje, prasme: „(O Mano Pasiuntiny!) Argi Tu nematei, kaip Tavo Viešpats pasielgė su dramblių savininkais (Abrahos kariuomene, aprūpinta drambliais ir norėjusia sugriauti Kaabą)? Argi Jis nepavertė jų klastos (sugriauti Kaabą) niekais? Jis pasiuntė prieš juos pulkais paukščius. Kiekvienas iš paukščių mėtė ant jų akmenis iš molio, išdegto ugnyje. Galiausiai Allahas Aukščiausiasis sunaikino juos tarsi kandžių suėstus javų lapus. (Jis pavertė juos tarsi kirmėlių sugraužtais ir sukapotais javų lapais.)“24

„Aš esu šių kupranugarių savininkas. Kaaba taip pat turi savo Savininką. Jis ją apgins“ Šaibat al-Chamd

Kultūros centrai Arabijoje ir jos apylinkėse