MŪSŲ VALDOVO PRANAŠO ISTIGFARAS1

Kaip mūsų Valdovas Pranašas (alaihis-salam) yra aukščiausias iš visų kūrinių, taip Jis buvo ir tas, kuris tikrai pažino Allahą Aukščiausiąjį ir labiausiai Jo bijojo. Nors Didingasis Allahas buvo Jį apsaugojęs nuo nuodėmių, Jis be paliovos garbino Allahą Aukščiausiąjį, meldėsi Jam ir prašė Jo atleidimo. Nakties pradžioje (po naktinio namazo) Jis miegodavo, o nakties pabaigoje garbindavo. Ibn Abasas pasakoja: „Vieną naktį buvau svečias tikinčiųjų motinos Chazrat Maimunos namuose. Allaho Pasiuntinys miegojo iki maždaug vidurnakčio ar truputį prieš jį ar po jo. Tada Jis pabudo, atsisėdo ir ranka nubraukė miegus nuo veido. Jis atsistojo, paėmė ten kabojusį vandens ąsotį ir atliko abdestą. Jis perskaitė dešimt ajatų al-karima iš Al Imran sūros pabaigos ir pradėjo atlikti namazą. Aš taip pat atsikėliau, atlikau abdestą taip, kaip atliko Allaho Pasiuntinys, ir atsistojau šalia Jo namazui. Allaho Pasiuntinys atliko dviejų rakatų namazą. Paskui Jis atliko dar du rakatus, o po to dar vieną dviejų rakatų namazą. Tada Jis pradėjo vitro namazą. Po to Jis atsigulė ir gulėjo, kol buvo sušauktas rytinio namazo azanas. Tada Jis atsikėlė, atliko dar vieną dviejų rakatų namazą, išėjo į mečetę ir ten vadovavo rytinio namazo fard daliai“.2 Mūsų motina Chazrat Aiša pasakoja: „Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, vieną naktį buvo užmigęs. Pabudęs Jis tarė: ‚O Aiša, jei leisi, šią naktį norėčiau užsiimti savo Viešpaties garbinimu‘. Tada Jis atsistojo. Jis skaitė Kilnųjį Koraną ir verkė taip, kad abu Jo keliai sušlapo nuo ašarų. Jis toliau skaitė, ir Jam skaitant visos Jo kūno vietos, ant kurių krisdavo Jo palaimintosios ašaros, sušlapdavo. Taip tęsėsi iki ryto.

Kai rytą atėjo Bilalas al-Chabašis ir tai pamatė, jis tarė: ‚Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Argi Allahas Aukščiausiasis neatleido Tavo ankstesnių ir vėlesnių klaidų?‘ Allaho Pasiuntinys (alaihis-salam) atsakė: ‚O Bilalai! Argi neturėčiau būti dėkingas tarnas, kai Allahas Aukščiausiasis šią naktį atsiuntė Al Imran sūros 190-ąjį ajatą al-karima, kuris (prasme)3 skamba taip: „Iš tiesų, dangų ir žemės sukūrime ir nakties bei dienos kaitoje yra daug ženklų tiems, kurie turi aklą (protą)“‘“. Hadise šarif, užrašytame knygoje „Muslim“, Muchammedas alaihis-salam pasakė: „Į mano širdį ateina tokių dalykų, kad dėl jų kiekvieną dieną ir naktį septyniasdešimt kartų prašau Allaho Aukščiausiojo atleidimo (istigfaro)“ ir „Ant mano širdies užslenka uždanga (kuri trukdo ateiti dieviškiesiems nurams). Todėl kiekvieną dieną septyniasdešimt kartų sakau istigfarą“ ir „Kiekvieną dieną šimtą kartų sakau istigfarą Allahui Aukščiausiajam“.4

Mūsų Valdovas Pranašas (alaihis-salam) taip bijojo Allaho Aukščiausiojo, kad niekada nebuvo matyta, jog Jis juoktųsi garsiai. Marfu hadise šarif5, kurį imamas Tirmizis perdavė iš Abu Zaro, paskelbta: „Iš tiesų, aš matau tai, ko jūs nematote, ir girdžiu tai, ko jūs negirdite. Danguje nėra tuščios vietos, kad ir keturių pirštų pločio, kur angelai neatliktų sadždos (nesilenktų iki žemės kaip namaze). Prisiekiu Allahu, jei žinotumėte tai, ką aš žinau, mažai juoktumėtės ir daug verktumėte. Išeitumėte į kelius ir garsiu balsu maldautumėte Allaho Aukščiausiojo“.6

Hadise šarif, kurį perdavė Abu Huraira, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (alaihis-salam), pasakė: „Nė vieno į Rojų neįveda jo darbai“. Kai Jo paklausė: „Net ir Tavęs, o Allaho Pasiuntiny?“, Jis atsakė: „Taip, net ir manęs neįves į Rojų mano darbai. Bet mane apgaubs Allaho Aukščiausiojo malonė ir gailestingumas“.

Ibn Umaras pasakoja: „Kai sėdėdavome kartu su Allaho Pasiuntiniu (sallallahu alaihi va sallam), suskaičiuodavome, kad Jis šimtą kartų pasakydavo: ‚O mano Viešpatie! Atleisk man ir priimk mano taubą (atgailą). Tu esi Tas, kuris priima atgailą, ir Tu esi Gailestingasis‘“.7

Anasas ibn Malikas yra papasakojęs: „Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) nuolat melsdavo šią dua: ‚Allahumma ja mukallibal-kulub, sabbit kalbi ala dinik‘.8 (O mano Allahai, Tu, kuris vienintelis gali pakreipti mūsų širdis nuo gėrio į blogį ir nuo blogio į gėrį! Padaryk mano širdį tvirtą Tavo religijoje, tegul ji niekada nuo jos nenusigręžia ir jos nepalieka!)“ Hadise šarif, kurį Tirmizis perdavė iš Abu Saido al-Chudrio, mūsų Valdovas Pranašas pasakė: „Kas, eidamas gulti, tris kartus pasako ‚Astagfirullah al-azim allazi la ilaha illa huval-chajjul-kajjum va atubu ilaih‘, tam Allahas Aukščiausiasis atleidžia nuodėmes, net jei jų tiek, kiek jūros putų, smėlio grūdelių Tamimo krašte, medžių lapų ar pasaulio dienų“.

Pagal tai, kas perduota Buchario ir Muslimo knygose, Allaho Pasiuntinys sakydavo šią istigfaro dua: „Allahummagfirli chatiati va džahli va israfi fi amri va ma anta alamu bihi minni“. (O mano Allahai! Atleisk man klaidas, kurias Tu žinai ir kurias aš padariau (žinodamas ar) nežinodamas, peržengdamas savo ribas!)

Pagal tai, kas perduota iš Abu Musos al-Ašario (radijallahu anhu), Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) sakydavo ir šį istigfarą:

„Allahummagfirli hazli va džiddi va chatai va amdi va kullu zalika indi. Allahummagfirli ma kaddamtu va ma achchartu va ma asrartu va ma alantu va ma anta alamu bihi minni, antal-mukaddimu va antal-muachchiru va anta ala kulli šaiin kadir“.9 (O mano Allahai! Atleisk man visas klaidas, kurias galiu padaryti juokais ar rimtai, per užmaršumą ar tyčia. O mano Allahai! Atleisk man visų rūšių klaidas, kurias Tu žinai: tas, kurias padariau anksčiau, ir tas, kurias darau vėliau, tas, kurias padariau slapta, ir tas, kurias padariau atvirai. Tu esi Tas, kuris iškelia į priekį, ir Tu esi Tas, kuris sulaiko. Tu esi Tas, kuris turi galią viskam.)

Dieną Allaho Pasiuntinys pasninkaudavo,
naktį budėdavo atlikdamas namazą.
Jei priklausai Jo, Išrinktojo, ummai,
visada paisyk sunos ir makruh.

„Ant mano širdies užslenka uždanga (kuri trukdo ateiti dieviškiesiems nurams). Todėl kiekvieną dieną septyniasdešimt kartų sakau istigfarą“ Hadisas šarif