MŪSŲ VALDOVO PRANAŠO ŠAFAATAS (UŽTARIMAS)

Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, Prisikėlimo dieną užtars Savo ummą ir išgelbės ją iš vargo ir sielvarto. Viename iš Savo hadisų šarif Jis pasakė: „Man buvo leista rinktis tarp to, kad pusė mano ummos įeitų į Rojų, ir šafaato. Aš pasirinkau šafaatą, nes jis platesnis. Nemanykite, kad jis skirtas tik dievobaimingiesiems; jis skirtas ir nusidėjėliams, kurie suklydo …“1

Viename iš Savo hadisų šarif, kurį perdavė Chazrat Abu Huraira, mūsų Valdovas Pranašas pasakė: „Mano užtarimas skirtas tam, kuris taria kalima aš-šahada – ‚La ilaha illallah‘ – su ichlasu (nuoširdžiai, dėl Allaho), taip, kad širdis patvirtina liežuvį“.2

Kai kuriuose hadisuose šarif mūsų Valdovas Pranašas pasakė:

„Iš mano ummos užtarsiu tuos, kurie myli mano Ahl al-Bait“. „Iš mano ummos užtarsiu tuos, kurie padarė didžiųjų nuodėmių“. „Galiu užtarti visus, išskyrus tuos, kurie menkinančiai kalba apie mano Ashabus“. „Iš mano ummos užtarsiu tuos, kurie skriaudžia savo nafsą, ir tuos, kuriuos apgauna jų nafsas (aršus Allaho Aukščiausiojo priešas; žmoguje esanti jėga, kuri nori jam pakenkti religiniu požiūriu)“. „Prisikėlimo dieną aš būsiu pirmasis, kuris užtars“.3

„Kas netiki mano šafaatu, tas jo nepasieks“.4

Prisikėlimo dieną nuo pūtimo į trimitą (Surą) iš siaubo šiaušiasi plaukai, akys nežino, kur žiūrėti, o musulmonai ir netikintieji varomi į Machšarą galutiniam teismui. Tai kančia, kuri dar labiau sustiprina Prisikėlimo dienos baisumą. Tą valandą aštuoni angelai užsideda Aršą ant pečių ir neša jį. Kiekvienas iš šių angelų kiekvienu žingsniu nueina dvidešimties tūkstančių metų pasaulio kelio atstumą. Angelai ir debesys šlovina Allahą Aukščiausiąjį protu nesuvokiamu būdu, kol Aršas al-ala sustoja. Taip Aršas al-ala nurimsta virš baltos žemės, kurią Allahas Aukščiausiasis sukūrė jam. Šią valandą galvos nusvyra iš baimės prieš Allaho Aukščiausiojo bausmę, kurios niekas negali ištverti. Visi kūriniai, įkalinti ir sutrikę savo varge, ieško užuojautos. Machšare žmonių būsena tampa daug blogesnė. Jų vargai ir kančios didėja. Kiekvienam iš jų ant kaklo pakabintas turtas, kurį jie taip stipriai laikė pasaulyje. Tiems, kurie nemokėjo zakiato nuo savo kupranugarių, ant kaklo užkraunamas kupranugaris. Jis bliauna ir tampa sunkus kaip didelis kalnas. Tie, kurie nemokėjo zakiato nuo galvijų ar avių, yra tokioje pačioje būsenoje. Jų riksmai tarsi griaustinis.5 Tiems, kurie nemokėjo ušro, t. y. zakiato nuo derliaus, ant kaklo užkraunami derliaus maišai. Jiems užkraunami tos pačios rūšies derliaus maišai, nuo kurio jie pasaulyje nedavė zakiato. Jei tai buvo kviečiai, užkraunama kviečių; jei miežiai, užkraunama miežių. Po tuo svoriu jie šaukia: „Va-vaila, va-sabura!“ („Vail“ – žodis, išreiškiantis kančią. Žmogus taip šaukia, kai negali ištverti kančios. Žodis „sabur“ vartojamas pražūties valandą.) Tuos, kurie pasaulyje nemokėjo zakiato nuo aukso, sidabro, (popierinių) pinigų ir kitų prekių, užpuola baisi gyvatė. Jie šaukia ir klausia: „Kas tai?“ Angelai atsako: „Tai jūsų turtas, nuo kurio pasaulyje nemokėjote zakiato“. Ši baisi būsena paskelbta Al Imran sūros 180-ajame ajate, prasme: „Tai, ką jie iš šykštumo sulaikė pasaulyje, Prisikėlimo dieną bus apvyniota jiems apie kaklą“.

„Kas netiki mano šafaatu, tas jo nepasieks“ Hadisas šarif

Iš kitos grupės lytinių organų teka pūliai ir skysčiai. Jų bjaurus kvapas labai kankina aplinkinius. Tai tie, kurie ištvirkavo (zina) ir darė tai, kas charam. Kita grupė kabo ant medžių šakų. Tai tie, kurie gyvendami pasaulyje užsiiminėjo sodomija.

Kitos grupės liežuviai iškarę iš burnos ir nusvirę ant krūtinės. Jie tokios bjaurios išvaizdos, kad žmonės nenori į juos žiūrėti. Tai melagiai ir tie, kurie šmeižė kitus.

Kitos grupės pilvai išpūsti ir dideli kaip aukšti kalnai. Tai tie, kurie pasaulyje be būtinybės ir nesinaudodami leistina prekybos forma, vadinama muamala, ėmė ir davė turtą bei pinigus su palūkanomis. Tokį charam darančiųjų nuodėmės atskleidžiamos pačiu blogiausiu būdu. Baimė apima Pranašus ir mokslininkus. Aulija (Allaho Aukščiausiojo mylimi tarnai) ir kankiniai šaukia iš baimės prieš Allaho Aukščiausiojo bausmę, kurią taip sunku ištverti. Jiems esant tokioje būsenoje, juos apgaubia nuras, daug stipresnis už saulės šviesą. Žmonės, kurie ir taip neištveria saulės karščio, tai pamatę visiškai sutrinka. Tūkstantį metų jie lieka tokioje būsenoje. Allahas Aukščiausiasis jiems nieko nesako. Tada žmonės eina pas Adomą alaihis-salam, kuris yra pirmasis Pranašas. Jie Jį maldauja: „O Adomai alaihis-salam! Tu esi garbingas ir kilnus Pranašas. Allahas Aukščiausiasis sukūrė tave ir liepė angelams atlikti tau sadždą. Jis įkvėpė į tave Savo dvasios (rucho). Užtark mus, kad Jis pradėtų atsiskaitymą, kad būtume nuteisti pagal tai, ko nori Allahas Aukščiausiasis, ir kad kiekvienas eitų ten, kur Jis įsako. Tegul Allahas Aukščiausiasis, kuris yra visų daiktų Valdovas ir Savininkas, daro su Savo kūriniais, ką nori“.

Adomas alaihis-salam sako: „Valgiau vaisių nuo to medžio, kurį Allahas Aukščiausiasis buvo uždraudęs. Todėl dabar gėdijuosi Allaho Aukščiausiojo. Bet jūs eikite pas Nuchą“. Po to jie tūkstantį metų tariasi tarpusavyje. Tada jie eina pas Nuchą alaihis-salam ir maldauja Jį: „Esame neištveriamoje būsenoje. Užtark mus, kad mūsų byla būtų greitai išspręsta ir kad išvengtume šios Machšaro bausmės“. Nuchas alaihis-salam jiems atsako: „Aš meldžiau Allahą Aukščiausiąjį. Dėl tos maldos nuskendo visi žmonės žemėje. Todėl gėdijuosi Allaho Aukščiausiojo. Bet jūs eikite pas Ibrahimą alaihis-salam, kuris yra Chalilullah. Allahas Aukščiausiasis paskutiniajame Chadž sūros ajate prasme pasakė: ‚Sekite savo tėvo Ibrahimo (alaihis-salam) religija. Kad Pranašas būtų jūsų liudytojas, o jūs būtumėte liudytojai žmonėms, Allahas Aukščiausiasis pavadino jus musulmonais ir ankstesnėse knygose, ir Kilniajame Korane‘. Galbūt Jis jus užtars“.

Kaip ir anksčiau, jie kalbasi dar tūkstantį metų. Tada jie ateina pas Ibrahimą alaihis-salam. Jie sako: „O musulmonų tėve! Tu esi tas, kurį Allahas Aukščiausiasis padarė Savo Chalilu (bičiuliu). Užtark mus, kad Allahas Aukščiausiasis paskelbtų Savo sprendimą tarp Savo kūrinių“. Ibrahimas alaihis-salam jiems atsako: „Pasaulyje tris kartus kalbėjau dviprasmiškais žodžiais (kinaja). Juos sakydamas, kovojau religijos kelyje. Dabar gėdijuosi šioje vietoje prašyti Allaho Aukščiausiojo leidimo užtarti. Eikite pas Musą alaihis-salam. Nes Allahas Aukščiausiasis su Juo kalbėjo ir parodė Jam dvasinį artumą. Jis jus užtars“. Po to jie vėl stovi tūkstantį metų ir tariasi tarpusavyje. Bet dabar jų būsena tapo labai sunki. Machšaro vieta tampa labai ankšta. Tada jie ateina pas Chazrat Musą alaihis-salam ir Jam sako: „O Imrano sūnau! Tu esi tas Pranašas, su kuriuo kalbėjo Allahas Aukščiausiasis ir kuriam Jis atsiuntė Tauratą. Užtark mus, kad prasidėtų atsiskaitymas! Nes stovime čia jau per ilgai. Grūstyje kojos lipa viena ant kitos“. Musa alaihis-salam jiems sako: „Aš meldžiau Allahą Aukščiausiąjį, kad Faraono žmonės metų metus būtų baudžiami tuo, kas jiems nepatinka. Paskui meldžiau, kad jie taptų pamokomu pavyzdžiu tiems, kurie ateis po jų. Dabar gėdijuosi užtarti. Bet Didingasis Allahas kupinas gailestingumo ir atlaidumo. Eikite pas Isą alaihis-salam. Nes jakino (nepajudinamo tikrumo) požiūriu Jis yra teisingiausias iš Pasiuntinių, marifato (žinojimo apie Allaho Aukščiausiojo Zatą [Esybę] ir Savybes) ir zuhdo (širdies neprisirišimo prie pasaulietiškų dalykų) požiūriu – pranašiausias, o hikmato (išminties) požiūriu – aukščiausias. Jis jus užtars“. Norėdami išsivaduoti iš Machšaro kančių, jie tada eina pas Isą alaihis-salam. Jie sako: „Tu esi Allaho Aukščiausiojo ruchas (dvasia) ir žodis. Al Imran sūros 45-ajame ajate Allahas Aukščiausiasis apie tave prasme pasakė: ‚Jis yra vadžihas, t. y. labai vertingas (gerbiamas ir aukštai vertinamas), ir pasaulyje, ir achirate‘. Užtark mus pas savo Viešpatį!“

Isa alaihis-salam sako: „Mano tauta laikė mane ir mano motiną dievais šalia Allaho. Kaip tad galiu užtarti? Jie mane ir garbino; mane vadino sūnumi, o Allahą Aukščiausiąjį – tėvu. Bet ar esate matę ką nors iš jūsų, kurio piniginės antspaudas nepažeistas, o ji vis dėlto tuščia? Ar įmanoma pasiekti pinigus nesulaužius antspaudo? Eikite pas Muchammedą sallallahu alaihi va sallam, kuris yra paskutinysis ir aukščiausiasis iš Pranašų. Nes Jis Savo maldą ir Savo užtarimą sutaupė Savo ummai. Jo tauta daug kartų Jį kankino. Jie sužeidė Jo palaimintąją kaktą iki kraujo. Jie išmušė Jo palaimintąjį dantį. Jie kaltino Jį beprotyste, nors šis didis Pranašas buvo tas, kuriuo jie turėjo daugiausia pagrindo didžiuotis, ir aukščiausias garbe. Į jų neištveriamas kančias ir žiaurumus Jis atsakė ajatu al-karima, perteikiančiu tai, ką Jusufas alaihis-salam pasakė Savo broliams, prasme: ‚Šiandien aš nereikalausiu iš jūsų atsakomybės už tai, ką padarėte (nebadysiu jums akių jūsų klaidomis). Teatleidžia jums Didingasis Allahas, kuris yra Archamur-rachimin (Gailestingiausiasis iš gailestingųjų)’“.6 Kai Isa alaihis-salam papasakoja apie mūsų Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) pranašumus, jie visi trokšta kuo greičiau Jį pasiekti. Tuoj pat jie ateina prie Muchammedo alaihis-salam minbaro. Jie sako: „Tu esi Allaho Aukščiausiojo mylimasis (Chabibullah). O mylimasis yra naudingiausias iš visų tarpininkų. Užtark mus! Nes nuėjome pas Adomą alaihis-salam, kuris yra pirmasis iš Pranašų. Jis pasiuntė mus pas Nuchą alaihis-salam. Nuėjome pas Nuchą alaihis-salam. Jis pasiuntė mus pas Ibrahimą alaihis-salam. Nuėjome pas Ibrahimą alaihis-salam; Jis pasiuntė mus pas Musą alaihis-salam. Nuėjome pas Musą alaihis-salam; Jis pasiuntė mus pas Isą alaihis-salam. Nuėjome pas Isą alaihis-salam; Jis pasiuntė mus pas Tave. O Allaho Pasiuntiny, sallallahu alaihi va sallam! Po Tavęs nebėra pas ką eiti“.

„Tai, ką jie iš šykštumo sulaikė pasaulyje, Prisikėlimo dieną bus apvyniota jiems apie kaklą“ Al Imran: 180

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (alaihis-salam), sako: „Jei Allahas Aukščiausiasis duos leidimą ir bus patenkintas, aš užtarsiu“.

Jis pasiekia Suradikat al-džalal, t. y. džalalo (didybės) uždangą. Jis prašo Allaho Aukščiausiojo leidimo užtarti. Leidimas suteikiamas. Uždangos pakyla. Jis įeina į Aršą al-ala. Jis puola sadždon. Sadždoje Jis išbūna tūkstantį metų. Paskui Jis šlovina Allahą Aukščiausiąjį tokiu chamdu, kokiu nuo pasaulio sukūrimo niekas nėra šlovinęs Allaho Aukščiausiojo. Kai kurie arifai (išminties žmonės) yra sakę, kad Allahas Aukščiausiasis, sukūręs pasaulius, šlovino Save tokiais šlovinimais. Allahas Aukščiausiasis prasme sako: „O Muchammedai (alaihis-salam), pakelk Savo galvą iš sadždos! Kalbėk, Tavęs bus išklausyta. (Ką bepasakytum, bus išklausyta. Ko bepaprašytum, bus duota.) Užtark, užtarimas bus priimtas“. Tada mūsų Valdovas Pranašas (alaihis-salam) sako: „O mano Viešpatie! Atskirk gerus ir blogus Savo tarnus vienus nuo kitų, nes jie laukia jau labai ilgai. Kiekvienas iš jų Arasato aikštėje tapo išniekintas ir pažemintas savo nuodėmėmis“.

Pasigirsta balsas: „Taip, o Muchammedai!“ Didingasis Allahas įsako atnešti Rojų. Jis išpuošiamas visokiais papuošalais ir atnešamas į Arasato aikštę. Jo kvapas toks nuostabus, kad jį galima užuosti per penkių šimtų metų kelio atstumą. Tai pradžiugina širdis ir atgaivina sielas. (Tačiau netikintieji, atsimetėliai, tie, kurie tyčiojasi iš musulmonų, tie, kurie apgaudinėja jaunimą ir pavagia jų tikėjimą, ir) tie, kurių darbai blogi ir niekingi, Rojaus kvapo užuosti negali.

Angelai surakina Pragarą grandinėmis ir atveda jį į machšaro vietą. Pragaras rėkia ir dunda, spjaudo ugnį ir skleidžia tirštus dūmus, kurie visą dangų padaro juodą kaip anglis. Jo triukšmas, dundesys ir karštis neištveriami. Visiems sulinksta keliai, ir jie susmunka ten, kur stovi. Net Pranašai ir Pasiuntiniai negali išsilaikyti ant kojų. Chazrat Ibrahimas, Chazrat Musa ir Chazrat Isa įsikimba į Aršą al-ala. Ibrahimas alaihis-salam pamiršta Ismailą alaihis-salam, kurį norėjo paaukoti. Musa alaihis-salam pamiršta Savo brolį Haruną alaihis-salam. Isa alaihis-salam pamiršta Savo motiną Chazrat Marjamą. Kiekvienas iš jų sako: „O mano Viešpatie! Šiandien nieko kito neprašau, tik savo paties išgelbėjimo“.

Tačiau Chazrat Muchammedas alaihis-salam sako: „O mano Viešpatie! Suteik mano ummai saugumą ir išgelbėjimą!“ Ten nėra nė vieno, kuris galėtų tai ištverti. Nes Allahas Aukščiausiasis tai paskelbė, pasakęs Džasija sūros 28-ajame ajate, prasme: „Tu matysi kiekvieną ummą, suklupusią ant kelių iš baimės prieš Didingąjį Allahą. Kiekviena iš jų šaukiama prie knygos tų darbų, kuriuos jie darė pasaulyje“.

Allahas Aukščiausiasis Mulk sūros 8-ajame ajate prasme sako: „Iš savo įniršio ir smarkumo Ugnis tarsi perplyš pusiau“.

Tada mūsų Pranašas (alaihis-salam) išeina į priekį ir sustabdo Pragarą. Jis sako: „Grįžk atgal, paniekintas ir pažemintas! Kol tavo žmonės ateis pas tave būrys po būrio“. Pragaras sako: „O Muchammedai! Leisk man! Nes Tu esi man charam“. Iš Aršo pasigirsta balsas: „O Pragare! Klausyk Muchammedo alaihis-salam žodžių ir paklusk Jam!“ Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (alaihis-salam), atitraukia Pragarą ir pastato jį vietoje, esančioje Aršo al-ala kairėje. Esantieji Machšaro vietoje vieni kitiems praneša džiugią žinią apie šį gailestingą mūsų Valdovo Pranašo elgesį ir užtarimą. Jų baimė kiek sumažėja. Atsiskleidžia Anbija sūros 107-ojo ajato al-karima prasmė: „Mes pasiuntėme Tave kaip gailestingumą pasauliams“.7

Trumpai tariant, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (alaihis-salam), užtars penkiose vietose.8

Pirma, Savo šafaatu, vadinamu Makam al-Machmud, Jis išgelbės visą žmoniją nuo kančios laukiant machšare.9

Antra, Savo šafaatu Jis įves daug žmonių į Rojų be atsiskaitymo. Trečia, Jis išves iš Pragaro daug nuodėmių turinčius muminus. Ketvirta, Jis užtars, kad tie, kurių gerų darbų ir nuodėmių yra po lygiai ir kurie laukia vietoje, vadinamoje „Arafu“, įeitų į Rojų. Penkta, Jis užtars, kad Rojaus gyventojai gautų aukštesnius laipsnius.

Kiekvienas iš tų septyniasdešimties tūkstančių žmonių, kuriuos Jis Savo užtarimu išgelbės nuo atsiskaitymo, savo užtarimu įves į Rojų be atsiskaitymo dar po septyniasdešimt tūkstančių kitų.

ŠAFAATO, O RASULALLAH!
Esu dideliame varge, atėjau pas Tave,
šafaato, o Rasulallah!
Žinau, kokia mano kaltė,
šafaato, o Rasulallah!
Esu nusidėjėlis, mano veidas juodas,
galbūt būsiu įmestas į ugnį,
tik pas Tave yra išsigelbėjimas,
šafaato, o Rasulallah!
Meilė Tau – aukščiau visko,
Tavo žinojimas aukštesnis nei visų,
Tas, kuris Tave šlovina, yra Maula,
šafaato, o Rasulallah!
Kaip gali žmogus Tave šlovinti?
Tik iš Tavęs gali ateiti gerumas,
ateik mums į pagalbą, maldaujame Tavęs!
Šafaato, o Rasulallah!
Be Tavęs pasaulis man – kalėjimas,
mano darbai sujaukti, mano būsena bloga,
tik pas Tave yra vaistas,
šafaato, o Rasulallah!
Tu paskleidei šviesą šiame pasaulyje,
salatas ir salamas Tau,
kiekvienam musulmonui, mirusiam ir gyvam,
šafaato, o Rasulallah!
Tiesa, mano nuodėmių daug,
esu ir silpnas, ir pilnas trūkumų,
bet mano imanas tikras,
šafaato, o Rasulallah!
Kai Pragaras kunkuliuos ir išsilies per kraštus,
ir niekas nežinos, kas nutiks,
bičiuliui, kuris kovoja džihadą,
šafaato, o Rasulallah!
Tepakyla uždanga nuo mano akių,
Tu – vaistas nuo kiekvieno skausmo,
kiekvienam, kuris yra muminas,
šafaato, o Rasulallah!
Tavo garbei buvo pasakyta „Laulaka“,
ir dar buvo pasakyta „Atainaka“,
Tu – šachas iš „Arsalnaka“,
šafaato, o Rasulallah!
Tiems, kurie skleidžia mūsų religiją,
tiems, kurie seka Tavo suna,
tiems, kurie atiduoda gyvybę Tavo kelyje,
šafaato, o Rasulallah!
Menkiausiajam Tavo ummoje,
tiems, kurie dėkoja, ir tiems, kurie atlieka zikrą,
turtingajam ir vargšui,
šafaato, o Rasulallah!
Muchammedas Hadimis (rachmatullahi alaih)

„Tu matysi kiekvieną ummą, suklupusią ant kelių iš baimės prieš Didingąjį Allahą. Kiekviena iš jų šaukiama prie knygos tų darbų, kuriuos jie darė pasaulyje“ Džasija: 28