MŪSŲ VALDOVO PRANAŠO DORYBĖS

Yra šimtai knygų, pasakojančių apie Muchammedo alaihis-salam dorybes (fadilat). Dorybė čia reiškia pranašumą, išskirtines savybes. Kai kurios iš jų paminėtos toliau: 1. Iš visų kūrinių pirmiausia buvo sukurti Muchammedo alaihis-salam nuras ir siela. 2. Allahas Aukščiausiasis užrašė Jo vardą ant Aršo, ant Rojų ir ant septynių dangų. 3. Žodžiai „La ilaha illallah Muchammadun Rasulullah (Nėra kito dievo, tik Allahas Aukščiausiasis, o Muchammedas alaihis-salam yra Jo Pasiuntinys)“ užrašyti ant Indijoje augančios rožės lapų. 4. Ant žuvies, sugautos upėje netoli Basros miesto, dešinėje pusėje buvo užrašytas vardas „Allah“, o kairėje – vardas „Muchammed“. Panašių atvejų yra daug. Knygos A History of Fishes, išleistos Londone 1975 metais, 200-ajame puslapyje yra žuvies nuotrauka, ant kurios uodegos Kilniojo Korano raidėmis užrašyta „Šanullah“. Pateiktoje informacijoje nurodyta, kad kitoje uodegos pusėje užrašyta „La ilaha illallah“. Tokių pavyzdžių yra daug daugiau. 5. Yra angelų, kurie neturi jokios kitos užduoties, tik tarti Muchammedo alaihis-salam vardą. 6. Angelams buvo įsakyta atlikti sadždą Adomui alaihis-salam todėl, kad Jis nešė ant Savo kaktos Muchammedo alaihis-salam nurą. 7. Allahas Aukščiausiasis kiekvienam Pranašui pranešė, kad ateis Muchammedas alaihis-salam, ir įsakė jiems paliepti savo ummoms tikėti Juo, jei jos gyventų Jo laikais. 8. Kai Jis turėjo ateiti į pasaulį, buvo matyta daug didžių ženklų. Jie užrašyti istorijos knygose ir mavlido knygose (knygose, aprašančiose geriausiojo iš žmonių gimimą ir tai, kas vyko prieš Jo gimimą, jo metu ir po jo). 9. Kai Jis atėjo į pasaulį, buvo matyti, kad Jo bambagyslė jau nupjauta ir kad Jis apipjaustytas. 10. Jam atėjus į pasaulį, šėtonai (velniai) nebegalėjo pakilti į dangų ir vogti žinių iš angelų. 11. Kai Jis atėjo į pasaulį, visi žemėje garbinti stabai ir statulos krito kniūbsti. 12. Angelai supo Jo lopšį. 13. Gulėdamas lopšyje, Jis kalbėdavosi su mėnuliu danguje. Šis pasislinkdavo ten, kur rodė Jo palaimintasis pirštas. 14. Jis pradėjo kalbėti dar gulėdamas lopšyje. 15. Kai vaikystėje Jis vaikščiodavo atvirame lauke, debesis virš Jo palaimintosios galvos slinkdavo kartu su Juo ir teikdavo Jam pavėsį. Tai tęsėsi iki Jo pranašystės pradžios. 16. Kiekvienas Pranašas turėjo pranašystės antspaudą ant dešinės rankos. Muchammedas alaihis-salam jį turėjo Savo palaimintosios nugaros viduryje, prie kairiosios mentės, virš širdies. Kai Džibrilas alaihis-salam nuplovė Jo širdį ir vėl uždarė Jo krūtinę, jis užantspaudavo Jo nugarą antspaudu, kurį buvo atsinešęs iš Rojaus.

17. Jis matydavo tai, kas buvo už Jo, taip, kaip matydavo tai, kas buvo priešais Jį.

18. Tamsoje Jis matydavo taip, kaip šviesoje. 19. Jo seilės sūrų vandenį padarydavo saldų, išgydydavo ligonius ir maitindavo kūdikius tarsi pienas. 20. Kai Jo palaimintosios akys miegodavo, Jo palaimintoji širdis budėdavo. (Tai buvo būdinga visiems Pranašams, alaihimus-salavatu vat-taslimat.) 21. Per visą Savo gyvenimą Jis niekada nežiovavo (tas pats buvo būdinga visiems Pranašams). 22. Jo palaimintasis prakaitas kvepėjo nuostabiai kaip rožės. Vienas vargšas atėjo pas Jį ir paprašė pagalbos dukters vestuvėms. Tą akimirką palaimintasis Pranašas neturėjo ką jam duoti. Jis įpylė truputį Savo prakaito į mažą buteliuką ir davė buteliuką tam vyrui. Kiekvieną kartą, kai mergina truputį jo užsitepdavo ant veido ir galvos, jos namai kvepėdavo muskusu. Jos namai tapo žinomi kaip „kvapnieji namai“. 23. Nors Jis buvo vidutinio ūgio, stovėdamas šalia aukštų žmonių, atrodydavo aukštesnis už juos. 24. Kai Jis eidavo saulės ar mėnulio šviesoje, ant žemės nemesdavo šešėlio. 25. Musės, uodai ir kiti vabzdžiai niekada netūpdavo ant Jo kūno ar ant Jo drabužių. 26. Jo drabužiai niekada nesusitepdavo, kad ir kiek laiko Jis juos dėvėtų. 27. Kiekvieną kartą, kai Jis eidavo, paskui Jį sekdavo angelai. Todėl Jis leisdavo Savo Ashabams eiti priekyje ir sakydavo: „Palikite vietą už manęs angelams“.1 28. Kai Jis užlipdavo ant akmens, akmenyje likdavo pėdos įspaudas. Bet eidamas smėliu, Jis nepalikdavo jokių pėdsakų. Kai Jis atlikdavo gamtinius reikalus, žemė prasiverdavo ir tai prarydavo. (Taip buvo ir su visais kitais Pranašais.) 29. Iš visų žmonių ir angelų Jam buvo duota daugiausia žinių. Nors Jis buvo ummi, t. y. nieko nebuvo išmokęs iš jokio žmogaus, Allahas Aukščiausiasis leido Jam viską žinoti. Kaip Adomui alaihis-salam buvo duota žinoti visų daiktų vardus, taip ir Jam buvo duota žinoti visų daiktų vardus bei viską apie juos. 30. Jam buvo duota žinoti visų Jo ummos narių vardus ir išvaizdą ir visa, kas tarp jų turėjo (ir turės) įvykti. 31. Jo aklas (protas) buvo didesnis už visų kitų žmonių protą. 32. Jis buvo apdovanotas visomis gražiomis savybėmis ir įpročiais, kokių tik gali turėti žmogus. Kai didžiojo poeto Umaro ibn al-Faridas paklausė, kodėl jis niekada nesukūrė eilių, šlovinančių Allaho Pasiuntinį, jis atsakė: „Supratau, kad nepajėgsiu Jo pašlovinti. Nerandu žodžių Jam šlovinti“.

„Nebūsiu patenkintas, net jei vienas (vienintelis) iš mano ummos liks Pragare“ Hadisas šarif

33. Kalimoje aš-šahada (sakinyje, kuris prasideda žodžiu „Ašhadu …“), azane (kvietime į namazą), ikamate (žodžiuose, kurie sakomi stovint prieš pradedant vieną iš penkių kasdienių fard namazų), namazo tašahude (maldoje, kuri skaitoma sėdint), įvairiose dua, kai kuriuose ibadatuose ir chutbose, pamokyme, (maldose, kurios sakomos) vargo ir rūpesčių metu, kape, machšare (teismo vietoje), Rojuje ir visų kūrinių kalbose Allahas Aukščiausiasis padėjo Jo vardą šalia Savo vardo. 34. Aukščiausias iš Jo pranašumų yra tai, kad Jis yra Chabibullah (Allaho Aukščiausiojo mylimasis). Allahas Aukščiausiasis padarė Jį Savo mylimuoju ir bičiuliu. Jis myli Jį labiau nei bet kurį žmogų ir bet kurį angelą. Allahas Aukščiausiasis hadise kudsi sako: „Kaip Aš padariau Ibrahimą Chalilu (bičiuliu Sau), taip padariau Tave Chabibu Sau“.

35. Penktasis ajatas al-karima iš Ducha sūros, prasme: „Aš duosiu Tau viską, ko trokšti, kol būsi patenkintas (kol pasakysi: ‚Gana‘)“,2 žada, kad Allahas Aukščiausiasis suteiks Savo Pranašui (sallallahu alaihi va sallam) visas žinias ir visus pranašumus, islamo nuostatus, pagalbą prieš Jo priešus ir pergalę prieš juos, užkariavimus ir pergales, kurias pasieks Jo umma, ir visų rūšių užtarimą bei tadžali (malonės apsireiškimus) Prisikėlimo dieną. Kai šis ajatas al-karima nužengė, palaimintasis Pasiuntinys pažvelgė į Džibrilą alaihis-salam ir tarė: „Nebūsiu patenkintas, net jei vienas (vienintelis) iš mano ummos liks Pragare“. 36. Kilniajame Korane Allahas Aukščiausiasis į kiekvieną Pranašą kreipiasi jo vardu. Tačiau į Muchammedą alaihis-salam Jis kreipiasi tokiais žodžiais kaip „O Mano Pasiuntiny, o Mano Pranaše“. 37. Jis kalbėjo visomis arabų kalbos tarmėmis ir Jo kalba buvo labai aiški ir lengvai suprantama. Pas Jį atvykdavo žmonių iš įvairių vietų, ir Jis jiems atsakydavo jų pačių tarme. Tie, kurie Jį girdėdavo, būdavo kupini susižavėjimo. Jis sakydavo: „Allahas Aukščiausiasis mane išauklėjo gražiausiai“.3

38. Keliais žodžiais Jis išreikšdavo daug. Daugiau nei šimtas tūkstančių Jo hadisų šarif rodo, kad Jis buvo „Džavami al-kalim“.

Kai kurių mokslininkų teigimu, Muchammedas alaihis-salam keturiais hadisais šarif nurodė keturis islamo pamatus, ir štai jie:

- „Darbai vertinami pagal ketinimą (su kuriuo jie atliekami)“.4

- „Tai, kas chalal (leista), yra aišku, ir tai, kas charam (draudžiama), yra aišku“.5

- „Ieškovas turi pateikti liudytojų, o atsakovas – prisiekti“.6 ir

- „Kol žmogus nelinki savo broliui musulmonui to, ko linki sau, jo imanas nėra tobulas“.7 Pirmasis iš šių keturių hadisų šarif yra žinių apie ibadatą (garbinimą) pagrindas, antrasis – apie muamalatą (prekybą ir sutartis, pavyzdžiui, pirkimą ir pardavimą, nuomą, bendrą nuosavybę ir t. t.), trečiasis – apie teismus ir valdymą, o ketvirtasis – apie adabą (gražų elgesį) ir dorovę (achlaką).8

39. Muchammedas alaihis-salam buvo apsaugotas ir be nuodėmės. Jis niekada nepadarė jokios nuodėmės – nei sąmoningai, nei nežinodamas, nei didelės, nei mažos, nei iki keturiasdešimties metų, nei vėliau. Niekada nebuvo matyta, kad Jis darytų ką nors netinkamo. 40. Musulmonams įsakyta, sėdint namaze, sveikinti Muchammedą alaihis-salam salamu, sakant: „Assalamu alaika ajjuhannabijju va rachmatullahi“. Namaze neleidžiama salamu sveikinti kito Pranašo ar angelų. 41. Hadise kudsi pasakyta: „Jei ne Tu, Aš nebūčiau sukūręs nieko!“9

42. Kiti Pranašai patys atsakydavo į netikinčiųjų šmeižtus. Bet į šmeižtus, nukreiptus prieš Muchammedą alaihis-salam, atsakė pats Allahas Aukščiausiasis ir Jį apgynė. 43. Muchammedo alaihis-salam umma yra gausesnė už visų kitų Pranašų ummas kartu sudėjus. Ji yra aukštesnė ir garbingesnė už kitas ummas. Hadisuose šarif paskelbta, kad du trečdaliai tų, kurie įeis į Rojų, priklausys šiai ummai. 44. Savabas (atlygis), kuris bus suteiktas Allaho Pasiuntiniui, yra daug kartų didesnis už savabą, kuris bus suteiktas kitiems Pranašams.

Kai žmogus atlieka ibadatą ar gerą darbą, kurį Allahas Aukščiausiasis priima, ne tik tas žmogus, bet ir jo religijos mokytojas gauna tiek pat savabo. Mokytojo mokytojas gauna keturis kartus daugiau, jo mokytojas – aštuonis kartus daugiau, o pastarojo mokytojas – šešiolika kartų daugiau; taip kiekvienas mokytojas, iki pat Allaho Pasiuntinio, gauna dvigubai daugiau savabo nei jo mokinys. Pavyzdžiui, dvidešimtasis mokytojas atgal gaus penkis šimtus dvidešimt keturis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis (524 288) kartus daugiau savabo. Muchammedas alaihis-salam gaus savabą už kiekvieną darbą, kurį atlieka kiekvienas Jo ummos narys.

Jei pagal šį skaičiavimą pagalvotume apie savabą, kuris bus suteiktas Muchammedui alaihis-salam už kiekvieną atskirą darbą, niekas, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį, nežino jo bendro kiekio. Buvo paskelbta (islamo mokslininkų), kad Salaf as-salichin (Ashabai al-kiram ir kiti iškilūs pirmojo islamo amžiaus musulmonai) yra aukštesni ir pranašesni už tuos, kurie atėjo po jų. Atsižvelgiant į savabo kiekį, šis pranašumas akivaizdus. 45. Buvo padaryta charam (draudžiama) šaukti Jį vardu, garsiai kalbėti Jo akivaizdoje, šaukti Jį iš tolo ir eiti kelyje priešais Jį. Kitų Pranašų ummos (alaihimus-salavatu vat-taslimat) vadino juos vardais. 46. Jis du kartus matė Džibrilą alaihis-salam jo angelišku pavidalu. Joks kitas Pranašas nematė Chazrat Džibrilo jo tikruoju pavidalu. 47. Džibrilas alaihis-salam ateidavo pas Jį dvidešimt keturis tūkstančius kartų. Iš kitų Pranašų jis dažniausiai ateidavo pas Musą alaihis-salam. Tai buvo keturi šimtai kartų.

„Kas jaučia priešiškumą mano Ahl al-Bait, yra munafikas (veidmainis)“ Hadisas šarif

48. Israfilas alaihis-salam taip pat daug kartų ateidavo pas Muchammedą alaihis-salam. Pas kitus Pranašus (alaihimus-salavatu vat-taslimat) ateidavo tik Džibrilas alaihis-salam. 49. Leidžiama prašyti Allaho Aukščiausiojo Muchammedo alaihis-salam vardu (šauktis Allaho Aukščiausiojo, prisiekiant Juo). Kito Pranašo ar angelo vardu to daryti neleidžiama. 50. Po Muchammedo alaihis-salam kitiems buvo padaryta charam (draudžiama) vesti Jo palaimintąsias žmonas (radijallahu taala anhuna). Šia prasme paskelbta, kad jos yra tikinčiųjų motinos.

Kitų Pranašų (alaihimus-salavatu vat-taslimat) žmonos jiems arba kenkė, arba bent jau nebuvo jiems naudingos. O Muchammedo alaihis-salam palaimintosios žmonos (radijallahu taala anhuna) padėjo Jam šio pasaulio ir achirato reikaluose, kantriai iškentė skurdą, buvo dėkingos ir daug nusipelnė skleidžiant islamą. 51. Giminystė per kraują ar per nikachą (islamo nustatytą santuokos sutartį) Prisikėlimo dieną nebus naudinga. Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) giminaičiai yra išimtis. 52. Būti pavadintam palaimintuoju Allaho Pasiuntinio vardu naudinga ir šiame, ir aname pasaulyje. Tikri tikintieji, nešiojantys Jo palaimintąjį vardą, nepateks į Pragarą. 53. Kiekvienas Jo žodis ir kiekvienas Jo darbas yra teisingas. Kiekvieną Jo sprendimą (idžtihadą) Allahas Aukščiausiasis patvirtina kaip teisingą. 54. Visiems yra fardas Jį mylėti. Jis sakė: „Kas myli Allahą Aukščiausiąjį, tas myli mane“. Meilės Jam ženklas yra sekti Jo religija, Jo keliu, Jo suna ir Jo dorove. Kilniajame Korane Jam buvo įsakyta pasakyti: „Jei seksite manimi, Allahas Aukščiausiasis jus mylės“.

55. Mylėti Jo Ahl al-Bait yra vadžibas (beveik fardas). Jis sakė: „Kas jaučia priešiškumą mano Ahl al-Bait, yra munafikas (veidmainis)“. Jo Ahl al-Bait – tai tie Jo giminaičiai, kuriems charam priimti (privalomąją islamo išmaldą, vadinamą) zakiatą. Tai Jo žmonos ir tikintieji, kilę iš Jo protėvio Hašimo, t. y. Alio, Ukailo, Džafaro Taijaro ir Abaso palikuonys.

56. Mylėti visus Jo Ashabus yra vadžibas. Jis sakė: „Nejauskite priešiškumo mano Ashabams po manęs! Mylėti juos – tai mylėti mane. Priešiškumas jiems – tai priešiškumas man. Kas juos įskaudina, įskaudino mane. O kas įskaudina mane, įskaudina Allahą Aukščiausiąjį. Allahas Aukščiausiasis nubaus tą, kuris Jį įskaudina“.

57. Allahas Aukščiausiasis sukūrė Muchammedui alaihis-salam keturis pagalbininkus – du danguje ir du žemėje. Tai Džibrilas, Mikailas, Abu Bakras ir Umaras (radijallahu taala anhum adžmain).10 58. Kiekvieno, kuris miršta sulaukęs pilnametystės, vyro ar moters, kape bus klausiama apie Muchammedą alaihis-salam. Po klausimo „Kas yra tavo Viešpats?“ seks klausimas „Kas yra tavo Pranašas?“ 59. Skaityti Muchammedo alaihis-salam hadisus šarif yra ibadatas (garbinimo veiksmas). Kas juos skaito, gauna savabą.

Kai ketinama skaityti hadisus šarif, mustachabas yra atlikti abdestą, vilkėti švarius drabužius, pasikvėpinti, padėti hadisų šarif knygą ant ko nors aukšto (aukščiau už bambą), o skaitančiajam – nesistoti prieš įeinančius, klausantiesiems – nesikalbėti tarpusavyje. Tų, kurie nuolat skaito hadisus šarif, veidai tampa spindintys, šviesūs ir gražūs. To paties gražaus elgesio (vadinamo adabu) reikia laikytis ir skaitant (ar recituojant) Kilnųjį Koraną. 60. Kad paimtų Jo palaimintąją sielą, Azrailas alaihis-salam atėjo žmogaus pavidalu ir paprašė leidimo įeiti. 61. Savo kape Jis gyvena mums nežinomu gyvenimu. Savo kape Jis skaito Kilnųjį Koraną ir atlieka namazą. (Taip yra su visais Pranašais.) 62. Angelai girdi, kaip musulmonai visame pasaulyje skaito salavatus Allaho Pasiuntiniui (sallallahu alaihi va sallam), ateina prie Jo kapo ir Jam apie tai praneša. Kasdien Jo kapą aplanko tūkstančiai angelų. 63. Žemė Jo palaimintajame kape yra vertingesnė už bet kurią kitą vietą, taip pat už Kaabą ir Rojus. 64. Kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą Jam parodomi darbai ir ibadatai, kuriuos atliko Jo umma. Jis mato tuos, kurie juos atlieka, ir prašo Allaho Aukščiausiojo atleidimo tiems, kurie nusidėjo. 65. Mustachabas ir moterims lankyti Jo kapą. Kitus kapus moterims leidžiama lankyti tik tuo metu, kai ten nieko nėra, ir musulmonei deramu apdaru. 66. Tiek po palaimintojo Pranašo mirties, tiek ir Jam gyvam esant, Allahas Aukščiausiasis priima maldas tų, kurie atlieka tavasulą per Jį, t. y. meldžia dėl Jo ir dėl Jo garbės, bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu.

Vieną dieną kaimietis atėjo prie Jo palaimintojo kapo ir meldėsi: „O mano Viešpatie! Tu įsakei išlaisvinti vergus. Tai yra Tavo Pranašas, o aš esu vienas iš Tavo vergų. Dėl Tavo Pranašo išlaisvink mane iš Pragaro ugnies!“ Tada pasigirdo balsas, kuris sakė: „O Mano verge! Kodėl prašei, kad būtum išlaisvintas tik tu pats? Kodėl neprašei, kad būtų išlaisvinti visi Mano vergai? Eik dabar! Aš išlaisvinau tave iš Pragaro“.

Chatimas al-Asamas Balchis, vienas iš žymiausių aulija, stovėjo prie Allaho Pasiuntinio kapo ir meldėsi: „Ja Rabbi! Aplankiau Tavo Pranašo kapą. Neatstumk manęs tuščiomis rankomis!“ Tada pasigirdo balsas, kuris sakė: „O Mano tarne! Priėmiau tavo apsilankymą prie Mano Mylimojo kapo. Atleidau tau ir tiems, kurie jį lankė kartu su tavimi“.

Imamas Achmedas Kastalanis (rachmatullahi alaih) pasakoja: „Keletą metų sirgau viena liga. Gydytojai nerado jai vaistų. Vieną naktį Mekoje karštai maldavau Allaho Pasiuntinio. Tą naktį sapne pamačiau žmogų, laikantį rankoje popieriaus lapą. Ant lapo perskaičiau: ‚Su Allaho Pasiuntinio leidimu čia užrašytas vaistas nuo Achmedo Kastalanio ligos‘. Kai pabudau, ligos nebebuvo“. Kastalanis toliau pasakoja: „Viena vargšė mergaitė susirgo epilepsija. Karštai maldavau Allaho Pasiuntinio, kad ji pasveiktų. Sapne vienas žmogus atvedė pas mane džiną, kuris buvo susargdinęs mergaitę, ir tarė: ‚Allaho Pasiuntinys atsiuntė tau šitą‘. Supykau ant džino ir ant jo sušukau. Jis man prisiekė, kad daugiau niekada nebekenks mergaitei, ir tada pabudau. Netrukus išgirdau, kad mergaitė pasveiko nuo epilepsijos“.

67. Prisikėlimo dieną Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) pirmasis prisikels iš kapo. Jis bus apsivilkęs Rojaus drabužiais. Jis jos (Rojaus jojamuoju gyvūnu, vadinamu) Buraku į susirinkimo vietą (vadinamą machšaru), laikydamas rankoje vėliavą „Liva al-chamd“. Pranašai ir visi žmonės stovės po šia vėliava. Visi labai išvargs, laukdami ten tūkstantį metų. Žmonės paeiliui eis pas Pranašus Adomą, Nuchą, Ibrahimą, Musą ir Isą (alaihimus-salam) ir prašys juos užtarti, kad prasidėtų atsiskaitymas. Kiekvienas iš jų atsiprašys, pasakys, kad gėdijasi ir bijo Allaho Aukščiausiojo, ir vengs užtarti. Galiausiai jie ateis pas Allaho Pasiuntinį ir maldaus Jo. Jis atliks sadždą ir melsis, ir Jo užtarimas bus priimtas. Pirmiausia bus atliktas atsiskaitymas su Jo umma; jie pirmieji pereis Siratą ir pirmieji įeis į Rojų. Kur tik jie eis, pripildys tą vietą nuro.

Kai Chazrat Fatima (radijallahu anha) eis per Siratą, balsas sušuks: „Užsimerkite visi! Ateina Muchammedo alaihis-salam duktė“.

68. Laipsnis, kurį Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) turės Rojuje, vadinamas Vasila. Tai aukščiausias laipsnis Rojuje. Ten yra medžio Sidrat al-muntaha šaknis, o šis medis kiekvienam Rojuje ištiesia po šaką. Rojaus gyventojų palaimos ateis pas juos per šias šakas.

69. Azane, kuris buvo šaukiamas Adomo alaihis-salam laikais, buvo minimas ir Muchammedo alaihis-salam vardas.

70. Taurate, Indžile ir Zabure Muchammedas alaihis-salam, Jo keturi kalifai (Abu Bakras, Umaras, Usmanas ir Alis), Jo Ashabai ir kai kurie iš Jo ummos buvo paminėti su gražiomis savybėmis ir pašlovinti. Allahas Aukščiausiasis išvedė žodį „Muchammed“ iš Savo paties vardo „Machmud“ ir davė jį vardu Savo Chabibui. Allahas Aukščiausiasis davė Savo Chabibui ir Savo vardus „Rauf“ ir „Rachim“. 71. Vieną kartą, kai Jam buvo treji metai, dar kartą, kai keturiasdešimties metų sužinojo apie Savo pranašystę, ir dar kartą, kai penkiasdešimt dvejų metų buvo pakeltas į dangų Miradžo naktį, angelai atvėrė Jo krūtinę. Jie išėmė Jo širdį ir nuplovė ją Rojaus vandeniu inde, kurį buvo atnešę iš Rojaus. 72. Jis Savo akimis matė septynias žvaigždes žvaigždžių spiečiuje, vadinamame Suraija (Sietynu), prie Jaučio žvaigždyno, ir pasakė, kiek jų yra. Šis žvaigždžių spiečius dar vadinamas Septyniomis seserimis. 73. Kai kurie gėrė Jo kraujo po chidžamos (kraujo nuleidimo taurėmis). Jis paskelbė: „Pragaro ugnis jo nesudegins“. 74. Vienas didžiausių Jo stebuklų yra tai, kad Jis buvo pakeltas į tai, kas vadinama Miradžu. Rojaus jojamuoju gyvūnu, vadinamu Buraku, Jis buvo nugabentas iš Mekos į Kudsą (Jeruzalę), o iš ten – į dangus ir iki Aršo. Ten Jam buvo parodyta nuostabių dalykų. Jis matė Allahą Aukščiausiąjį Savo paties akimis, bet tokiu būdu, kuris yra už žmogaus žinojimo ribų. (Tai įvyko už materialaus pasaulio ribų, t. y. achirato pasaulyje.) Akimirksniu Jis buvo sugrąžintas namo. Joks kitas Pranašas nebuvo palaimintas Miradžo stebuklu.

75. Jo ummai buvo padaryta fardu (privaloma) bent kartą gyvenime skaityti Jam salatą ir salamą. Allahas Aukščiausiasis ir angelai taip pat be paliovos siunčia Jam salatą ir salamą.

„Trokštu pranašystės kaip tarnas“ Hadisas šarif

76. Jo palaimintoji širdis visada buvo su Allahu Aukščiausiuoju: naktį, ir kai Jis miegojo, ir kai budėjo, kai buvo tarp daugelio ir kai buvo vienas, namuose ir kelionėje, kare, kai verkė ir kai juokėsi. Buvo laikų, kai Jis būdavo vien tik su Allahu Aukščiausiuoju.

Kad galėtų atlikti Savo pareigas pasaulyje ir sugrąžinti Savo palaimintąją širdį į žmonių pasaulį, Jis eidavo pas Savo žmoną Aišą (radijallahu anha) ir sakydavo: „O Aiša! Pakalbėk truputį su manimi (kad atsigaučiau)“. Paskui Jis išeidavo pas Savo Ashabus jų pamokyti ir vesti tiesiu keliu. Atlikęs rytinio namazo suną (tą dalį, kuri nėra privaloma, bet kurią musulmonai atlieka sekdami Pranašu) namuose ir trumpai pasikalbėjęs su Chazrat Aiša, Jis eidavo į mečetę vadovauti Savo Ashabams fard dalyje (dviejuose privalomuose rytinio namazo rakatuose). Ši būsena priklauso chasais al-paigambari (savybėms, būdingoms tik Chazrat Muchammedui). Jei Jis būtų išėjęs nepasikalbėjęs su Aiša (radijallahu anha), niekas nebūtų galėjęs pažvelgti Jam į veidą dėl dieviškųjų tadžali (apsireiškimų) ir nuro Jo veide. 77. Jis neprašė nei rango, nei karališkos valdžios, bet troško pranašystės ir neturto. Vieną rytą, kalbėdamasis su Džibrilu alaihis-salam, Jis pasakė, kad tą naktį namuose neturėjo nė kąsnio maisto. Tą pačią akimirką atėjo Israfilas alaihis-salam ir tarė: „Allahas Aukščiausiasis išgirdo, ką Tu pasakei, ir atsiuntė mane. Jei nori, kiekvienas akmuo, kurį paliesi Savo ranka, taps auksu, sidabru ar smaragdu. Jei nori, gali vykdyti Savo pranašystę kaip karalius“. Allaho Pasiuntinys tris kartus pasakė: „Trokštu pranašystės kaip tarnas“.

78. Kiti Pranašai (alaihimus-salavatu vat-taslimat) buvo Pranašai tam tikram laikui ir tam tikriems kraštams. Muchammedas alaihis-salam buvo pasiųstas kaip Pranašas visiems žmonėms ir džinams žemėje iki pat Prisikėlimo dienos. Kai kurie mokslininkai sako, kad Jis yra Pranašas ir angelams, gyvūnams, augalams bei negyviems daiktams, trumpai tariant, visiems kūriniams.

79. Jo gailestingumas ir geradarystė pasiekia visas būtybes. Jo geradarystė tikintiesiems akivaizdi. Netikintieji, gyvenę kitų Pranašų (alaihimus-salavatu vat-taslimat) laikais, buvo nubausti dar gyvendami pasaulyje ir sunaikinti. Tie, kurie netikėjo Muchammedu alaihis-salam, šiame pasaulyje nebuvo nubausti. Vieną dieną Jis paklausė Džibrilo alaihis-salam: „Allahas Aukščiausiasis paskelbė, kad esu pasiųstas kaip gailestingumas pasauliams. Ar ir tu gavai dalį mano gailestingumo?“ Džibrilas atsakė: „Allaho Aukščiausiojo didybės ir galybės akivaizdoje aš visada gyvenau bijodamas, kokia bus mano pabaiga. Kai atnešiau Tau ajatus (Takvir sūros 20-ąjį ir 21-ąjį ajatus), skelbiančius, kad esu patikimas, šiuo pagyrimu buvau išlaisvintas iš tos baisios baimės ir pasijutau saugus. Ar gali būti didesnis gailestingumas už šį?“ 80. Allahas Aukščiausiasis norėjo, kad Muchammedas alaihis-salam būtų visiškai patenkintas. (Kaip sakėme kalbėdami apie trisdešimt penktąją dorybę, Allahas Aukščiausiasis duos Jam tai, ko Jis trokšta, kol Jis bus patenkintas. Tai paskelbta Ducha sūroje.)

81. Kaip parašyta knygoje al-Mavahib al-ladunija, yra labai žinomas hadisas šarif, kuris skamba taip: „Prašiau savo Viešpaties, kad mano umma nesutartų dėl dalalato (klaidatikystės, nukrypimo nuo tiesaus kelio). Jis tai priėmė“.

Kitame hadise šarif Jis pasakė: „Allahas Aukščiausiasis apsaugojo jus nuo trijų dalykų: pirma, Jis apsaugojo jus nuo susitarimo dėl dalalato. Antra: kas miršta nuo užkrečiamos ligos, gauna tiek pat savabo kaip kankinys (šahidas). Trečia: jei du salich (dievobaimingi) musulmonai paliudija, kad musulmonas yra geras, tas musulmonas įeis į Rojų“.

Viename hadise šarif Jis pasakė: „Mano Ashabų nesutarimas yra gailestingumas jums“ ir „Mano ummos nesutarimas (tai, kad ji skirstosi į mazhabus garbinimo ir veiksmų klausimais) yra gailestingumas“. Kai Jo umma stengiasi rasti tiesą ir teisingumą, tarp jų atsiranda nuomonių skirtumų. O šios pastangos tampa (Allaho Aukščiausiojo) gailestingumo priežastimi. Šį hadisą šarif neigė dviejų rūšių žmonės: vieni vadinami „madžinais“, kiti – „mulchidais“. Madžinas yra apgavikas, kuris naudoja religiją kaip įrankį pasaulietinei naudai gauti. O mulchidas yra paklydėlis, tapęs netikinčiuoju, nes ajatams al-karima suteikė prasmes pagal savo pasaulietinius interesus. Jahja ibn Saidas sako, kad islamo mokslininkai palengvina dalykus. Apie vieną ir tą patį dalyką vienas pasakė, kad jis chalal (leista), o kitas – kad charam (draudžiama). Tai, ką jie vadino chalal dievobaimingiems žmonėms, jie vadino charam fitnos (nuosmukio ir sąmyšio) laikais. Kaip rodo minėti hadisai šarif, idžma al-umma, t. y. gilaus žinojimo mokslininkų, vadinamų „mudžtahidais“, sutarimas, yra vienas iš adilla aš-šarija. Kitaip tariant, tai vienas iš keturių religinio žinojimo šaltinių. Keturi mazhabai (tai hanafitų, šafiitų, malikitų ir hanbalitų) yra tikri ir teisingi. Mazhabai yra Allaho Aukščiausiojo gailestingumas musulmonams. 82. Palaimintosios Allaho Pasiuntinio dukterys ir žmonos (radijallahu taala anhuna) yra aukščiausios iš pasaulio moterų. O visi Jo Ashabai po Pranašų yra aukščiausi iš visų žmonių. Jo miestai, pirmiausia Meka al-Mukarama, o paskui Medina al-Munavara, yra vertingiausios vietos žemėje. Už vieną rakatą namazo, atliktą Jo Masdžid aš-šarif, užrašomas savabas už tūkstantį rakatų. Tas pat galioja ir kitiems ibadatams.

Erdvė tarp Jo kapo ir Jo minbaro yra vienas iš Rojaus sodų. Jis sakė:

„Kas aplanko mane po mano mirties, yra tarsi aplankęs mane, kai buvau gyvas. Tikintysis, miręs vienoje iš (vietų, vadinamų) Charamain, Prisikėlimo dieną bus prikeltas saugus“. Du palaimintieji miestai Meka ir Medina vadinami Charamain. 83. Kiekvieno žmogaus giminė tęsiasi per sūnus. Tačiau Muchammedo alaihis-salam giminė tęsiasi per Jo dukterį Fatimą. Tai paskelbta ir hadise šarif. 84. Kiekvienas žmogus turi draugą tarp džinų. Šis šėtonas yra netikintis. Jis nuolat įkvepia į žmogaus širdį vasvasą (abejones ir blogas mintis) ir stengiasi atimti iš jo imaną (tikėjimą) bei priversti jį nusidėti. Pasiuntinys alaihis-salam atvedė Savo draugą iš džinų į imaną.

85. Kai artėjo Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) mirties valanda, pas Jį atėjo Džibrilas alaihis-salam, atnešė Jam salamą (pasveikinimą) nuo Allaho Aukščiausiojo ir pasakė, kad Jis teiraujasi, kaip Jis laikosi. Jis pranešė Jam, kad Jo mirtis arti. Paskui jis Jam perdavė daug džiugių žinių apie Jį patį ir Jo ummą.

Viso pasaulio neimu mainais už Tavo kojų dulkes, o Rasulallah!
Septynių dangų neiškeisiu į vieną Tavo plaukelį, o Rasulallah!
Sidiko troškimas – būti vienu vieninteliu Tavo užmaršumu, o Rasulallah!
Irfano ilgesys – būti dulkėmis po Tavo kojomis, o Rasulallah!