Mano mylimas Pranašas

MŪSŲ PRANAŠO GRAŽIOJI DOROVĖ (ACHLAKAS)1

Allahas Aukščiausiasis išvardijo gėrybes ir geradarystes, kurias buvo suteikęs Savo mylimam Pranašui, ir, šitaip guosdamas Jo palaimintąją širdį, ajate al-karima prasme pasakė: „Tu iš tiesų sukurtas su kilniu doroviniu būdu“.2

Ajate al-karima prasme paskelbta: „Iš tiesų, Tu esi chuluk al-azim (Tu turi kilnią dorovę)“. Chuluk al-azim reiškia turėti paslapčių su Allahu Aukščiausiuoju ir turėti gražų būdą tarp žmonių. Chazrat Ikrima sakė: „Girdėjau iš Abdulos ibn Abasas, kad ‚chuluk al-azim‘ šiame ajate al-karima, t. y. gražus būdas, yra ta dorovė (achlakas), kurią skelbia Kilnusis Koranas“.

Gražioji Chazrat Muchammedo (sallallahu alaihi va sallam) dorovė buvo priežastis, dėl kurios daugybė žmonių priėmė islamą.

Jo žodžiai buvo tokie saldūs, kad užkariaudavo širdis ir traukdavo sielas. Jo protas buvo toks
didelis, kad Jis, nors atėjo tarp šiurkščių ir užsispyrusių Arabijos
pusiasalio žmonių, labai gerai juos valdė, kantriai iškentė jų skriaudas ir
atvedė juos prie švelnumo ir paklusnumo. Daugelis jų paliko savo religijas ir
tapo musulmonais; jie net kovojo prieš savo tėvus ir sūnus dėl
islamo.
Dėl Jo jie paaukojo savo turtą ir namus ir praliejo savo kraują. O juk jie nebuvo
prie to įpratę. Jo gražus būdas, švelnumas, atlaidumas, kantrybė, gerumas ir
dosnumas buvo tokie dideli, kad visi Juo žavėjosi. Tie, kurie Jį matė ir girdėjo, tapdavo musulmonais
visa širdimi. Niekada nebuvo matyta jokio negražumo ar trūkumo nė viename iš
Jo veiksmų ar nė viename iš Jo žodžių. Nors Jis niekada niekuo nesižeidė
dėl Savęs paties, Jis buvo griežtas ir rūstus religijos priešams ir tiems, kurie kalbėjo
prieš religiją ar kėlė prieš ją ranką.

Buvo matyti tūkstančiai Muchammedo alaihis-salam stebuklų; apie juos kalbėjo visi – ir draugai, ir priešai. Vertingiausias iš šių stebuklų buvo Jo geros manieros ir Jo graži dorovė. Chazrat Abu Saidas al-Chudris (radijallahu taala anhu) sakė: „Allaho Pasiuntinys (salla-

llahu alaihi va sallam) duodavo gyvuliams žolės. Jis pririšdavo kupranugarį.
Jis šluodavo Savo namus. Jis melždavo avis. Jis susiūdavo, kas buvo prairę Jo apavuose, ir
lopydavo Savo drabužius.3 Jis valgydavo kartu su Savo tarnu. Kai tarnas pavargdavo
malti rankinėmis girnomis, Jis jam padėdavo. Jis pirkdavo daiktus turguje ir
parnešdavo juos namo maiše. Sutikęs ką nors,
Jis pirmas pasisveikindavo salamu, nesvarbu, ar tai būtų vargšai, ar turtingieji,
dideli ar maži. Kai norėdavo su jais atlikti musafachą, Jis pirmas ištiesdavo Savo
palaimintąją ranką. Vergą ir šeimininką, didžiūną, juodaodį ir baltąjį Jis laikė
lygiais. Jis eidavo ten, kur buvo kviečiamas, nesvarbu, kas Jį
kviesdavo. Jis nežiūrėjo iš aukšto į tai, kas Jam būdavo patiekiama valgyti,
net jei to būdavo nedaug.

Jis nepalikdavo maisto nuo vakaro iki ryto ar nuo ryto iki vakaro. Jis turėjo gražų būdą. Jis mėgo daryti gera. Jis gerai sutarė su visais. Jo veidas buvo besišypsantis, ir Jis kalbėjo maloniai. Kalbėdamas Jis nesijuokdavo. Jis atrodydavo liūdnas, bet nesiraukydavo. Jis buvo nuolankus, bet nebuvo žemos prigimties. Jis buvo didingas ir kėlė pagarbą bei pagarbią baimę. Tačiau Jis nebuvo šiurkštus. Jis buvo taurus ir dosnus. Tačiau Jis nešvaistė ir nieko neatiduodavo be naudos. Jis jautė užuojautą visiems. Jo palaimintoji galva visada buvo palenkta į priekį. Jis nieko iš nieko nesitikėjo. Kas trokšta laimės ir sielos ramybės, tas turi būti toks kaip Jis“. Anasas ibn Malikas (radijallahu anhu) sakė: „Dešimt metų tarnavau Allaho Pasiuntiniui. Nė karto Jis man nepasakė

‚Uf!‘ Jis niekada nesakė: ‚Kodėl tai padarei taip?‘ ar ‚Kodėl

to nepadarei?’“4 Abu Huraira (radijallahu anhu) sakė: „Per vieną gazvą mes Jo paprašėme pasimelsti, kad netikintieji būtų sunaikinti. Jis tarė: ‚Aš nesu pasiųstas keikti, kad žmonės kentėtų bausmę. Aš esu pasiųstas daryti gera visiems ir kad žmonės pasiektų ramybę‘“.5 Allahas Aukščiausiasis Anbija sūros 107-ajame ajate prasme skelbia: „Mes pasiuntėme Tave kaip gailestingumą ir gerumą pasauliams“.

Abu Saidas al-Chudris (radijallahu anhu) sakė: „Allaho Pasiuntinio chaja (drovumas) buvo didesnė už

nekaltų musulmonių merginų chają“.6

Anasas ibn Malikas sakė: „Kai Allaho Pasiuntinys atlikdavo su kuo nors musafachą, Jis neatitraukdavo

Savo palaimintosios rankos, kol kitas neatitraukdavo savo rankos.7
Jis nenusukdavo Savo palaimintojo veido nuo kito,
kol tas nenusukdavo savo veido. Sėdėdamas prie ko nors, Jis sėdėdavo
ant abiejų kelių; iš pagarbos tam žmogui Jis nesėdėdavo
iškėlęs vieną palaimintąjį kelį“.

Džabiras ibn Samura sako: „Allaho Pasiuntinys kalbėjo mažai. Jis kalbėdavo tik tada, kai būdavo būtina arba kai Jo ko nors paklausdavo“. Iš to suprantama, kad kiekvienas musulmonas turėtų susilaikyti nuo nenaudingų ir beprasmių kalbų ir verčiau tylėti. Jo palaimintuosiuose žodžiuose buvo tartilas ir tarsilas, t. y. Jis kalbėjo labai aiškiai ir tvarkingai, ir Jo žodžiai buvo lengvai suprantami. Anasas ibn Malikas (radijallahu anhu) sakė: „Allaho Pasiuntinys lankydavo ligonius, eidavo

paskui mirusiuosius, kai juos nešdavo į kapines, ir priimdavo kvietimus.
Jis jodinėdavo ir asilu. Mačiau Jį per Chaibaro gazvą. Jis jojo asilu,
kurio apynasris buvo iš virvės. Kai Allaho Pasiuntinys išeidavo po rytinio namazo, Medinos vaikai ir
darbininkai atnešdavo indus, pilnus vandens, ir pastatydavo juos priešais Jį. Jie prašydavo Jį
įmerkti Savo palaimintąjį pirštą į vandenį. Net jei būdavo žiema ir vanduo šaltas,
Jis jų neatstumdavo; Jis juos pradžiugindavo“.8

Anasas ibn Malikas taip pat sako: „Jei maža mergaitė paimdavo Allaho Pasiuntinį už rankos ir norėdavo

nusivesti Jį kur nors dėl kokio reikalo, Jis eidavo su ja
ir išspręsdavo jos sunkumą“.

„Iš tiesų, Tu esi chuluk al-azim (Tu turi kilnią dorovę)“ Kalam: 4

Džabiras (radijallahu anhu) sakė: „Niekada nebuvo girdėti, kad Pasiuntinys alaihis-salam pasakytų ‚Neturiu‘, kai

Jo ko nors prašydavo“.

Mūsų Valdovas Pranašas pranoko visus kūrinius ir chaja (drovumu, kuklumu). Tarsi Jo akys būtų buvusios užmerktos nepadoriems dalykams. Jis niekada nesikreipė į nieką žodžiais, kurie tam žmogui būtų nemalonūs.

Mūsų motina Chazrat Aiša yra papasakojusi: „Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, išgirsdavo, kad kas nors padarė ką nors netinkamo, Jis, neminėdamas to žmogaus vardo, bendrais žodžiais sakydavo: ‚Kodėl jie taip daro?’ Taip, neminėdamas jokio vardo, Jis sulaikydavo tą žmogų nuo blogo dalyko, kurį jis darė ar sakė“.9

Anasas ibn Malikas yra papasakojęs: „Vieną dieną pas mūsų Valdovą Pranašą įėjo vyras. To vyro veidas buvo kažkuo geltonu išteptas. Jis jam nieko nepasakė. Jis nepasakė nieko, kas galėtų jį nuliūdinti. Kai vyras išėjo, Jis tarė: ‚Kad būtumėte jam pasakę, jis būtų

nusiplovęs veidą!’“10

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, vienijo tautas. Jis nekurstė jų neapkęsti
viena kitos. Kiekvienos genties vadui Jis rodė gerumą ir sodindavo jį
šalia Savęs, garbingoje vietoje.
Jis niekam nedraudė matyti Jo palaimintojo veido. Jis teiraudavosi apie Savo
Ashabus al-kiram ir klausdavo apie tuos, kurie neatėjo.
Jis duodavo patarimų tiems, kurie sėdėjo šalia Jo, ir duodavo jiems jų dalį.

Niekas iš Jo elgesio negalėjo susidaryti nuomonės, kad Jis vieną myli labiau už kitą. Jis kantriai elgdavosi su tuo, kuris ateidavo skųstis, ir jo išklausydavo.

Jis nepalikdavo to, kuris atėjo pas Jį, kol šis pats neišeidavo. Savo gražią dorovę
ir moralę Jis rodė visiems žmonėms geriausiu būdu. Jo akyse visi buvo lygūs
teisės ir teisingumo atžvilgiu. Niekas neturėjo pranašumo prieš kitą.
Mūsų motina Chazrat Aiša sakė: „Niekada nemačiau nieko su tokia gražia
dorove kaip mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys. Kiekvieną kartą, kai kas nors iš Jo Ashabų ar iš

Jo Ahl al-Bait Jį pašaukdavo, Jis visada atsakydavo: ‚Buyur – taip, aš čia‘ (pagarbiu būdu)“.11

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, Savo Ashabus vadindavo gražiausiais vardais. Jis
niekam nenutraukdavo kalbos. Kol tas, su kuriuo Jis kalbėjo, pats nebaigdavo

kalbėti ar neatsistodavo eiti, Jis jo nepertraukdavo. Apie Jo užuojautą ir gailestingumą Allahas Aukščiausiasis Tauba sūros 128-ajame ajate al-karima prasme pasakė: „Jūsų kentėjimai, skausmai Jam sunkūs ir Jį liūdina. Jis labai rūpinasi jumis; tikintiesiems Jis labai gailestingas ir linki jiems daug gero“.

Allahas Aukščiausiasis Anbija sūros 107-ajame ajate al-karima prasme pasakė: „(O Mano Mylimasis!) Mes pasiuntėme Tave tik kaip gailestingumą pasauliams“.

Mūsų Valdovas Pranašas palengvino daug dalykų, nes bijojo, kad jie bus sunkūs Jo ummai. Jis pasakė: „Jei tai nebūtų našta mano ummai, būčiau jiems įsakęs naudoti misvaką per kiekvieną abdestą“.12 Kalbant apie žodžio laikymąsi, į pasaulį neatėjo nė vienas žmogus, kuris būtų Jį pranokęs. Abdula ibn Abil Chamsa yra papasakojęs: „Dar prieš tai, kai buvo paskelbta Jo pranašystė, buvau sudaręs su mūsų Pranašu sandėrį. Liko nesumokėta suma, kurią Jis turėjo gauti. Pažadėjau susitikti su Juo tam tikru laiku tam tikroje vietoje, bet pamiršau. Po trijų dienų prisiminiau savo pažadą ir tuoj pat nubėgau į tą vietą. Pamatęs, kad Jis ten laukė tris dienas, apstulbęs netekau žado. Jis man tarė: ‚Jaunuoli, tu mane nuvarginai! Laukiu tavęs čia ištisas tris dienas‘“. Mūsų Pranašo nuolankumas buvo toks didelis ir neprilygstamas, kad jo nebuvo jokiame kitame žmoguje, net jokiame kitame Pranaše (alaihimus-salam).

Puikybė Jame niekada neatsirado. Kai mūsų Pranašui buvo leista rinktis – būti Pranašu karaliumi ar būti Pranašu tarnu, Jis pasirinko būti Pranašu tarnu.13 Tada Israfilas alaihis-salam tarė mūsų Valdovui Pranašui: „Iš tiesų, Allahas Aukščiausiasis Tau suteikė ir tai, ko Tu iš nuolankumo atsisakei. Nes Prisikėlimo dieną Tu esi didžiausias iš Adomo vaikų. Tu pirmasis prisikelsi iš kapo. Ir Tu pirmasis užtarsi (šafaatas)“.

Mūsų Valdovas Pranašas tarė mūsų motinai Chazrat Aišai:

„Man buvo pasiūlyta, kad Mekos akmenys ir žemė virstų auksu. Aš tariau: ‚Ne, mano Viešpatie! Leisk man vieną dieną būti alkanam, o kitą – sočiam. Tą dieną, kai būsiu alkanas, maldausiu Tavęs ir melsiuosi Tau. Tą dieną, kai būsiu sotus, šlovinsiu Tave ir dėkosiu Tau‘“.14

Vieną dieną Džibrilas alaihis-salam atėjo pas mūsų Valdovą Pranašą ir tarė:

„Allahas Aukščiausiasis siunčia Tau Savo salamą (pasveikinimą). Jei Jis to nori, aš padarysiu Jam šiuos kalnus auksinius. Kur tik Jis eis, šie aukso kalnai bus su Juo“.

Mūsų mylimas Pranašas atsakė: „O Džibrilai! Pasaulis yra namai to, kuris neturi namų. Ir jis yra turtas to, kuris neturi turto. Jį kaupia tas, kuris neturi aklo (proto)“.15 Tada Džibrilas alaihis-salam tarė: „O Muchammedai! Allahas Aukščiausiasis sutvirtino Tave kaul as-sabit (tvirtu žodžiu)“.

Mūsų motina Chazrat Aiša sakė: „Būdavo, kad praeidavo visas mėnuo, o mes savo namuose neužkurdavome ugnies (maistui gaminti). Turėdavome tik datulių ir vandens“.

Ibn Abasas sakė: „Daugybę naktų mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, ir Jo Ahl al-Bait eidavo gulti nevakarieniavę. Vakare jie nerasdavo ko valgyti“. Mūsų motina Chazrat Aiša sakė: „Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, palaimintasis pilvas niekada nebuvo sotus. Jis dėl to niekada niekam nesiskundė. Jam nepriteklius buvo mielesnis už turtą. Net jei visą naktį raitydavosi iš alkio, tai Jam nesutrukdydavo dieną pasninkauti.16

„Man buvo pasiūlyta, kad Mekos akmenys ir žemė virstų auksu. Aš tariau: ‚Ne, mano Viešpatie! Leisk man vieną dieną būti alkanam, o kitą – sočiam. Tą dieną, kai būsiu alkanas, maldausiu Tavęs ir melsiuosi Tau. Tą dieną, kai būsiu sotus, šlovinsiu Tave ir dėkosiu Tau‘“ Hadisas šarif

Jei Jis būtų norėjęs, būtų galėjęs paprašyti Savo Viešpaties visų žemės lobių, viso jos maisto ir prabangaus gyvenimo. Prisiekiu, kad, matydama Jo būseną, jaučiau gailestį ir verkiau. Glostydavau ranka Jo palaimintąjį pilvą ir sakydavau:

‚Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė! Ar negalėtum įgyti iš šio pasaulio kokios nors naudos, kuri Tau suteiktų jėgų?‘

Jis atsakydavo: ‚O Aiša! Ką man veikti su pasauliu? Mano broliai Pranašai iš Ulul azm (iškiliausieji iš Pranašų) ištvėrė dar sunkesnius vargus nei šie. Vis dėlto jie tęsė savo gyvenimą tokioje būsenoje. Jie pasiekė savo Viešpatį. Todėl jų Viešpats padarė jų sugrįžimą pas Jį labai gražų ir padidino jų atlygį. Man gėda gyventi pertekliuje. Nes toks gyvenimas priverstų mane atsilikti nuo jų. Gražiausia ir brangiausia man – pasiekti savo brolius ir savo draugus ir prisijungti prie jų‘“.

Mūsų motina Chazrat Aiša sakė: „Allaho Pasiuntinys mirė maždaug po mėnesio po šių žodžių“. Mūsų Valdovo Pranašo dosnumas taip pat buvo visų lūpose. Ir šia gražia savybe niekas negalėjo su Juo lygintis.

Ibn Abasas yra sakęs: „Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, darydamas gera buvo dosniausias iš visų žmonių. Kilniuoju Ramadano mėnesiu ir kai susitikdavo su Džibrilu alaihis-salam, Jis būdavo dosnesnis už ryto vėją“. Anasas ibn Malikas (radijallahu anhu) sakė: „Ėjau kartu su Pasiuntiniu alaihis-salam. Jis vilkėjo burd an-Nadžrani, t. y. apsiaustą iš jemenietiško audinio. Iš paskos priėjo kaimietis ir taip stipriai patraukė Jį už apykaklės, kad apsiausto apykaklė įbrėžė Jo palaimintąjį kaklą ir paliko žymę. Pasiuntinys alaihis-salam dėl to vyro elgesio tik nusišypsojo ir įsakė jam ką nors duoti“. Buvo viena sena moteris, Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) kaimynė. Ji nusiuntė savo dukterį pas Pasiuntinį alaihis-salam maldauti Jo: „Neturiu drabužio, kuriuo galėčiau prisidengti, kai atlieku namazą. Atsiųsk man drabužį, kuriuo galėčiau prisidengti per namazą“. Tuo metu Allaho Pasiuntinys neturėjo jokio kito drabužio. Jis nusivilko marškinius, kuriuos vilkėjo ant Savo palaimintojo kūno, ir nusiuntė juos moteriai. Kai atėjo namazo laikas, Jis negalėjo be drabužio eiti į mečetę. Ashabai al-kiram, išgirdę apie tai, tarė: „Pasiuntinys alaihis-salam yra toks dosnus, kad liko be marškinių ir negali ateiti į mečetę džamaatui. Išdalykime ir mes viską, ką turime, vargšams“. Tuoj pat Allahas Aukščiausiasis atsiuntė Isra sūros 29-ąjį ajatą. Pirmiausia Jis įsakė Savo Chabibui, prasme:

„Nelaikyk rankų pririštų prie kaklo ir neištiesk jų iki galo (nebūk šykštus ir nesiliauk duoti)“, o paskui pasakė: „Neišdalyk savo turto taip, kad sau nieko nebeliktų (tiek, kad atsidurtum varge, praleistum namazą ir liūdėtum)! (Dalydamas išmaldą, laikykis saiko.)“

Tą dieną po namazo Chazrat Alis (karamallahu vadžhahu) atėjo pas Allaho Pasiuntinį ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Šiandien pasiskolinau aštuonis sidabrinius dirhamus savo šeimai išlaikyti. Leisk man duoti Tau pusę. Nusipirk Sau marškinius“. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) nuėjo į turgų ir už du dirhamus nusipirko marškinius. Eidamas už likusius du dirhamus nupirkti maisto, Jis pamatė sėdintį aklą vyrą, kuris sakė: „Kas duos man marškinius dėl Allaho ir kad pasiektų Rojaus drabužius?“ Jis atidavė aklajam nusipirktus marškinius. Kai aklasis paėmė marškinius, pajuto malonų kvapą, panašų į muskusą. Jis suprato, kad tai sklinda iš palaimintosios Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) rankos, nes viskas, ką Allaho Pasiuntinys bent kartą buvo dėvėjęs, kiekviena dalimi kvepėjo maloniai kaip muskusas, net jei būdavo susidėvėję ir suplyšę.

Aklasis meldėsi: „O mano Viešpatie! Dėl šių marškinių atverk mano akis“. Abi jo akys tuoj pat atsivėrė. Tada Pasiuntinys alaihis-salam iš ten nuėjo. Jis nusipirko marškinius už vieną dirhamą. Eidamas už kitą dirhamą nupirkti maisto, Jis pamatė verkiančią tarnaitę. Jis paklausė: „Dukrele, kodėl taip verki?“ Ji atsakė: „Aš esu vieno žydo tarnaitė. Jis man davė vieną dirhamą ir liepė už pusę dirhamo nupirkti butelį, o už kitą pusę – aliejaus. Nupirkau juos ir ėjau atgal. Tada jie man iškrito iš rankų. Nebėra nei butelio, nei aliejaus; dabar nežinau, ką daryti“. Mūsų Valdovas Pranašas atidavė mergaitei Savo paskutinį dirhamą. Jis tarė: „Nupirk už jį butelį ir aliejaus ir nunešk namo“. Bet vargšė mergaitė tarė: „Bijau, kad žydas mane muš, nes per vėlai grįžtu namo“. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) tarė: „Nebijok! Aš eisiu su tavimi ir pasakysiu jam, kad nieko tau nedarytų“. Tada jie nuėjo prie žydo namų ir pasibeldė į duris. Žydas atidarė duris ir netekęs žado sustingo, pamatęs Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam), kuris jam papasakojo, kas atsitiko, ir užtarė mergaitę. Žydas puolė Allaho Pasiuntiniui po kojų ir tarė: „O didysis Pranaše, kuris esi karūna ant tūkstančių žmonių galvų ir kurio įsakymų įvykdyti laukia tūkstančiai liūtų! Dėl vienos tarnaitės Tu pagerbei tokio vargšo apgailėtino žmogaus kaip aš duris. O Allaho Pasiuntiny! Šią mergaitę išlaisvinau dėl Tavo garbės. Išmokyk mane imano (tikėjimo) ir islamo. Leisk man tapti musulmonu Tavo akivaizdoje“. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) išmokė jį islamo. Jis tapo musulmonu. Jis įėjo į savo namus ir papasakojo savo šeimai, kas atsitiko. Jie visi tapo musulmonais. Visa tai įvyko dėl Allaho Pasiuntinio gražios dorovės palaimos.

Kiekvienas musulmonas turėtų imti šias gražias Allaho Pasiuntinio savybes sau pavyzdžiu! Kiekvienam musulmonui būtina savo dorovę formuoti pagal Allaho Aukščiausiojo dorovę. Nes mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pasakė: „Pasipuoškite Allaho Aukščiausiojo dorove!“ Pavyzdžiui, viena iš Allaho Aukščiausiojo savybių yra „Satar“. Tai reiškia, kad Jis uždengia nuodėmes.

Musulmonui taip pat būtina uždengti savo brolio tikėjime klaidas ir trūkumus. Allahas Aukščiausiasis atleidžia Savo tarnų nuodėmes. Todėl ir musulmonai turėtų atleisti vieni kitiems klaidas ir nusižengimus. Allahas Aukščiausiasis yra Karim ir Rachim. Tai reiškia, kad Jo malonė ir gerumas yra gausūs, o Jo gailestingumas didelis. Musulmonas turi būti dosnus ir gailestingas. Tas pat pasakytina apie visą gražią moralę.

„Taip! Žinau, kad jūs padarysite visą darbą. Bet aš nenoriu atsiskirti nuo tų, kurie dirba, ir sėdėti atskirai. Allahas Aukščiausiasis nemėgsta to, kuris atsiskiria nuo savo bendražygių ir sėdi atskirai“ Hadisas šarif

Pasiuntinys alaihis-salam turėjo labai daug gražių savybių (achlako). Kiekvienas musulmonas privalo jas išmokti ir pagal jas formuoti savo dorovę. Taip žmogus išsigelbsti nuo nelaimių ir vargų šiame ir aname pasaulyje ir pasiekia abiejų pasaulių Valdovo užtarimą.

Kai kurios iš Jo gerųjų savybių (achlako) paminėtos toliau:

1. Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) žinios, irfanas (įžvalga, pažinimas), fahmas (supratimas), jakinas (tikrumas), ikanas (tvirtas žinojimas), protas, sumanumas, dosnumas, kuklumas, švelnumas, užuojauta, kantrybė, uolumas, garbės jausmas (chamijatas), ištikimybė, patikimumas, drąsa, orumas, narsa, iškalba, kalbos aiškumas, įžvalgumas, grožis, vara (susilaikymas nuo draudžiamų veiksmų ir taip pat nuo abejotinų, t. y. nuo to, kas gali būti charam), skaistumas, kilnumas, teisingumas, chaja (drovumas), zuhdas (širdies neprisirišimas prie pasaulietiškų dalykų) ir takva (vengimas to, kas draudžiama) buvo didesni nei visų kitų Pranašų.

2. Jis atleisdavo žalą ir kančias, kurias Jam sukėlė draugai ir priešai. Nė vienam iš jų Jis neatkeršijo. Kai per Uchudo gazvą netikintieji sužeidė Jo palaimintąjį skruostą iki kraujo ir išmušė Jo palaimintuosius dantis, Jis taip meldėsi už tuos, kurie tai padarė: „O mano Viešpatie! Atleisk jiems! Atleisk jiems dėl jų neišmanymo“.

3. Jis buvo labai užjaučiantis. Jis girdydavo gyvulius. Jis laikydavo vandens indą Savo ranka ir laukdavo, kol jie atsigers iki soties. Jis nušluostydavo veidą ir akis žirgui, kuriuo jodavo.

4. Kad ir kas Jį pašauktų, Jis atsakydavo: „Labbaik“ (pagarbus „taip“). Jis niekada neištiesdavo kojų kieno nors akivaizdoje. Jis sėdėdavo ant kelių. 5. Jis niekada nelaikė Savęs aukštesniu už kitus. Vienoje kelionėje jie ruošėsi kepti ėriuką. Vienas iš Jo Ashabų tarė: „Aš papjausiu ėriuką“; kitas tarė: „Aš nulupsiu jo kailį“; trečias tarė: „Aš jį iškepsiu“. Kai Allaho Pasiuntinys tarė: „Aš pririnksiu malkų“, jie sakė: „O Allaho Pasiuntiny! Atsisėsk ir pailsėk! Mes pririnksime malkų“. Tada palaimintasis Pranašas tarė: „Taip! Žinau, kad jūs padarysite visą darbą. Bet aš nenoriu atsiskirti nuo tų, kurie dirba, ir sėdėti atskirai. Allahas Aukščiausiasis nemėgsta to, kuris atsiskiria nuo savo bendražygių ir sėdi atskirai“. Jis atsistojo ir nuėjo rinkti malkų. 6. Atėjęs ten, kur kartu sėdėjo Jo Ashabai (radijallahu taala anhum adžmain), Jis niekada neužimdavo garbingiausios vietos. Jis atsisėsdavo į laisvą vietą, kurią pamatydavo. Vieną dieną, kai Jis išėjo su lazda rankoje, tie, kurie Jį pamatė, atsistojo. Jis juos įspėjo: „Nesistokite dėl manęs, kaip kai kurie žmonės stojasi vieni prieš kitus! Aš esu toks pat žmogus kaip jūs. Valgau kaip visi kiti. O kai pavargstu, atsisėdu“.

7. Jis leisdavo Savo tarnams valgyti ir rengtis taip, kaip Jis pats. Nieku Jis jų neatskyrė nuo Savęs. Jis padėdavo jiems jų darbuose. Niekada nebuvo matyta, kad Jis ką nors muštų ar bartų.

Anasas ibn Malikas, kuris visada buvo Jo tarnyboje, sako: „Dešimt metų tarnavau Allaho Pasiuntiniui. Tarnystė, kurią Jis atliko man, buvo didesnė už tarnystę, kurią aš atlikau Jam. Niekada nemačiau, kad Jis ant manęs supyktų ar kalbėtų su manimi šiurkščiai“.17

8. Jis pats lopydavo ir siūdavo Savo drabužius, pats melždavo Savo avis ir pats šerdavo Savo gyvulius. Tai, ką nusipirkdavo turguje, Jis pats parnešdavo namo. Kelionėje Jis šerdavo Savo gyvulius, o kartais juos ir prižiūrėdavo. Kartais Jis tai darydavo vienas, o kartais padėdavo tai daryti Savo tarnams. 9. Kai kas nors atsiųsdavo savo tarnus Jo pakviesti, Jis eidavo su jais susikibęs rankomis, kaip buvo įprasta Medinoje.

10. Jis lankydavo ligonius ir dalyvaudavo laidotuvėse. Norėdamas laimėti širdis, Jis lankydavo ir ligonius tarp netikinčiųjų ir munafikų. 11. Vadovavęs rytiniam namazui, Jis atsisėsdavo veidu į džamaatą ir klausdavo: „Ar yra kas nors iš mūsų brolių, kuris serga? Eikime jo aplankyti“. Jei nebūdavo ligonių, Jis sakydavo: „Ar yra kokios laidotuvės? Eikime padėti“. Jei būdavo laidotuvės, Jis padėdavo nuprausti mirusįjį ir suvynioti jį į įkapes, vadovaudavo džanazos namazui (namazui, kuris atliekamas prieš palaidojant musulmoną) ir palydėdavo iki kapo. Jei laidotuvių nebūdavo, Jis sakydavo: „Jei kas nors sapnavo sapną, tepapasakoja! Paklausykime ir išaiškinkime jį!“

12. Jei tris dienas nematydavo kurio nors iš Savo Ashabų, Jis apie jį pasiteiraudavo. Jei tas sahabis būdavo išvykęs, Jis melsdavo jam gero; jei būdavo mieste, Jis eidavo jo aplankyti. 13. Sutikęs kelyje musulmoną, Jis pirmas pasisveikindavo salamu. 14. Jis jodinėdavo kupranugariu, žirgu, mulu ir asilu, o kartais leisdavo kitam sėdėti ant gyvulio už Savęs.

15. Jis patarnaudavo Savo svečiams ir Savo Ashabams ir sakydavo: „Tautos valdovas, geriausias iš jų, yra tas, kuris jiems tarnauja“.

16. Niekada nebuvo matyta, kad Jis juoktųsi garsiai. Jis tyliai šypsodavosi. Kartais, kai šypsodavosi, būdavo matyti Jo palaimintieji priekiniai dantys.

17. Jis visada atrodė susimąstęs ir liūdnas ir kalbėjo mažai. Kalbėti Jis visada pradėdavo su šypsena. 18. Jis niekada nesakė nieko nereikalingo ar nenaudingo. Kai reikėdavo, Jis kalbėdavo trumpai, naudingai ir aiškia prasme. Kartais tą patį pakartodavo tris kartus, kad būtų gerai suprasta.

19. Jis juokaudavo su svetimais ir pažįstamais, su vaikais ir senomis moterimis bei su tomis moterimis, kurios Jam buvo machram (Jo palaimintosiomis žmonomis, artimomis giminaitėmis ir pieno giminaitėmis). Tačiau tai niekada, nė akimirkai, neprivertė Jo pamiršti Allaho Aukščiausiojo.

20. Jo išvaizda kėlė tokią pagarbią baimę, kad niekas negalėdavo Jam pažvelgti į veidą. Vienas vyras, atėjęs ir pažvelgęs į Jo palaimintąjį veidą, ėmė drebėti. Tada Jis tarė: „Nesijaudink! Aš nesu karalius ir nesu tironas. Aš esu sūnus moters, kuri valgė džiovintą mėsą“. Tada vyro baimė išsisklaidė ir jis ėmė sakyti tai, ką norėjo pasakyti.

21. Jis neturėjo nei sargybinių, nei durininkų. Kiekvienas galėjo lengvai ateiti pas Jį ir papasakoti apie savo rūpesčius. 22. Jis buvo labai drovus. Jis drovėjosi žiūrėti į veidą tam, su kuriuo kalbėjo.

„Tautos valdovas, geriausias iš jų, yra tas, kuris jiems tarnauja“ Hadisas šarif

23. Jis niekada niekam nebadė akių jo klaidomis. Jis niekuo nesiskundė ir neapkalbėjo nieko už akių. Kai Jam nepatikdavo kieno nors žodžiai ar darbai, Jis sakydavo: „Kodėl kai kurie žmonės taip daro?“

24. Nors Jis buvo Allaho Aukščiausiojo mylimasis, Jo pasiuntinys ir Jo išrinktasis, Jis sakydavo: „Iš jūsų aš esu tas, kuris geriausiai pažįsta Allahą Aukščiausiąjį ir labiausiai Jo bijo“. „Jei matytumėte tai, ką aš mačiau, mažai juoktumėtės ir daug verktumėte“.18 Pamatęs debesį danguje, Jis sakydavo: „O mano Viešpatie! Nesiųsk mums kančios su šiuo debesiu!“ Kai pūsdavo vėjas, Jis melsdavosi: „O mano Viešpatie! Siųsk mums gerus vėjus!“ Kai griaudėdavo, Jis melsdavosi: „O mano Viešpatie! Nežudyk mūsų Savo rūstybe, nepražudyk mūsų Savo kančia ir suteik mums gerovę prieš tai!“

Kai Jis stovėdavo namaze, iš Jo krūtinės pasigirsdavo garsas, panašus į verkiančiojo atodūsį. Taip būdavo ir tada, kai Jis skaitydavo Kilnųjį Koraną. 25. Jo širdies stiprybė ir drąsa buvo stebinančios. Per Chunaino gazvą musulmonai išsisklaidė ir prie Jo liko tik trys ar keturi žmonės. Ne kartą Jis vienas atrėmė netikinčiųjų puolimus ir niekada nesitraukė. Jis atsilaikė prieš juos ir privertė juos bėgti.

26. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) buvo nepaprastai dosnus. Jis išdalydavo šimtus kupranugarių ir avių, nepasilikdamas Sau nieko. Daug kietaširdžių netikinčiųjų, pamatę šį dosnumą, įtikėjo.

27. Niekada nebuvo girdėti, kad Jis sakytų „ne“, kai Jo ko nors prašydavo. Jei turėdavo, ko prašoma, duodavo. Jei neturėdavo – tylėdavo.

28. Nors Allahas Aukščiausiasis buvo pasakęs: „Prašyk, ir Aš duosiu“, Jis neprašė pasaulietiškų turtų. Jis niekada nevalgė duonos iš sijotų kvietinių miltų. Jis visada valgydavo duoną iš nesijotų miežinių miltų. Niekada nebuvo matyta, kad Jis prisivalgytų iki soties. Būdavo, kad du tris mėnesius Jo namuose nebūdavo verdama valgio ar kepama duonos, ir Jis valgydavo tik datules. Būdavo ir taip, kad Jis dvi tris dienas nieko nevalgydavo.

29. Kai Jis mirė, paaiškėjo, kad Jo geležiniai šarvai buvo įkeisti vienam žydui už trisdešimt kilogramų miežių, kuriuos palaimintasis Pranašas jam buvo skolingas. 30. Niekada nebuvo girdėti, kad Jis sakytų: „Man nepatinka šis valgis“. Jis valgydavo tai, kas Jam patikdavo; to, kas nepatikdavo, nevalgydavo ir nieko nesakydavo. Jis valgydavo kartą per dieną. Kartais Jis valgydavo rytą, o kartais vakarą. Grįžęs namo, Jis klausdavo: „Ar yra ką valgyti?“ Jei atsakymas būdavo „ne“, Jis pasninkaudavo. Užuot dėjęs maistą ant ko nors panašaus į staltiesę, padėklą ar stalą, Jis padėdavo jį ant žemės, atsiklaupdavo ir valgydavo į nieką neatsiremdamas. Pirmiausia Jis ištardavo basmalą ir tada pradėdavo valgyti. Jis valgydavo dešiniąja ranka. 31. Kartais Jis atidėdavo tiek miežių ir datulių, kad Jo žmonoms ir keliems tarnams užtektų metams, ir dalį to atiduodavo vargšams kaip sadaką.

32. Kaip ir kiti Pranašai, Jis nepriimdavo nei sadakos, nei zakiato. Jis priimdavo dovanas ir dažniausiai atsilygindavo kur kas daugiau.

33. Jo guolis buvo iš išdirbtos odos, prikimštas datulių palmės pluošto. Kai Jam atnešė vilna prikimštą guolį, Jis jo nepriėmė ir tarė: „O Aiša! Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, jei norėčiau, Allahas Aukščiausiasis leistų, kad visur šalia manęs būtų aukso ir sidabro krūvos“. Kartais Jis miegodavo ant kilimėlio, ant lentų, ant čiužinio, ant vilnonio veltinio ar ant sausos žemės.

34. Po naktinio namazo Jis miegodavo iki vidurnakčio, paskui atsikeldavo ir melsdavosi iki rytinio namazo. Jis atsiguldavo ant dešiniojo šono, pasidėdavo dešinę ranką po skruostu, perskaitydavo keletą sūrų (Kilniojo Korano skyrių) ir užmigdavo. 35. Jis darydavo tafaulą (įžvelgdavo įvykiuose gerus ženklus). Tai reiškia, kad tai, ką pamatydavo pirmą kartą ar netikėtai, Jis aiškindavo gera linkme. Nieko Jis nelaikė blogu ženklu.

36. Liūdesio metu Jis susiimdavo už barzdos ir mąstydavo.

37. Kai būdavo nuliūdęs, Jis tuoj pat imdavo atlikti namazą. Džiaugsmas ir mėgavimasis, kuriuos Jis jausdavo namaze, išsklaidydavo Jo liūdesį. 38. Jis niekada neklausydavo tų, kurie užsiimdavo gibatu (apkalbomis).

39. Kai eidamas turėdavo pažvelgti į šoną ar atgal, Jis atsisukdavo visu kūnu ir žiūrėdavo. Jis nepasukdavo vien galvos. 40. Mūsų Valdovas Pranašas (alaihis-salam) taip bijojo Allaho Aukščiausiojo, taip Jam pakluso ir taip daug Jį garbino, kad niekas kitas nebūtų turėjęs jėgų ištverti tokios būsenos. Jis atlikdavo namazą tol, kol Jo palaimintosios kojos ištindavo. Kai Jam sakydavo: „O Allaho Pasiuntiny! Kodėl Tu Sau tiek vargo užkrauni, juk visos Tavo klaidos, ir ankstesnės, ir vėlesnės, atleistos?“, Jis atsakydavo: „Argi neturėčiau būti dėkingiausias Allaho Aukščiausiojo tarnas?“

Sielos lakštingala be paliovos ilgisi rožės,
nemanyk, kad ji ilgisi kivirčų su svetimaisiais.
Ji neramiai sukasi aplink ją tarsi skriestuvas
ir trokšta paaukoti savo gyvenimą vienatvėje.
Supratau, kad graži rožė neatskleidė savo paslapties kitiems,
kaip pumpuras ji visada ilgisi lakštingalos.
Ji paslėpė savo gražų skruostą nuo svetimųjų,
veltui jie nešioja savo meilę.
Zati! Susijungimo keliu jis eina kaip Madžnunas,
ištirpdo save ir ilgisi Lailos.

„Argi neturėčiau būti dėkingiausias Allaho Aukščiausiojo tarnas?“ Hadisas šarif