CHILJA AS-SAADAT

Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam) išvaizda vadinama Chilja as-saadat. Islamo mokslininkai aiškiai ir išsamiai, su įrodymais ir dokumentais, aprašė visas matomas Muchammedo alaihis-salam kūno dalis, Jo stotą, Jo savybes, Jo gražius įpročius ir visą Jo gyvenimą iki menkiausių smulkmenų. Šios žinios surinktos iš hadisų šarif, kurie yra Jo paties žodžiai, ir iš to, ką perdavė Jo Ashabai. Veikalai, kuriuose visa tai yra, vadinami sijar knygomis. Garsiausios iš tūkstančių sijar knygų, aprašančių mūsų Valdovo Pranašo Chilja as-saadat, yra imamo at-Tirmizio „aš-Šamail ar-Rasul“, Kadžio Ijado „Šifa aš-šarif“, imamo Baihakio ir Abu Nuaimo Isfahanio „Dalail an-nubuva“ knygos bei Chazrat imamo al-Kastalanio „al-Mavahib al-ladunija“. Hadisuose šarif ir pasakojimuose, kuriuos perdavė Ashabai al-kiram, mūsų mylimo Pranašo Chilja as-saadat aprašoma taip: „Palaimintasis Fachr al-kainat veidas, visos Jo palaimintosios kūno dalys ir Jo

palaimintasis balsas buvo gražesni už visų kitų žmonių
veidus, kūno dalis ir balsus.

Jo palaimintasis veidas buvo kiek apvalus, o kai Jis džiaugdavosi, Jo veidas švytėdavo kaip mėnulis.1 Iš Jo palaimintosios kaktos buvo galima matyti, kad Jis

džiaugiasi.
Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, naktį matydavo taip pat gerai kaip dieną.
Tai, kas buvo už Jo, Jis matydavo taip pat gerai, kaip ir tai, kas buvo
priešais Jį. Kai norėdavo pažvelgti į šoną ar atgal,
atsisukdavo visu kūnu ir žiūrėdavo. Į žemę Jis žvelgdavo dažniau nei
į dangų. Jo palaimintosios akys buvo didelės, o blakstienos –
ilgos. Jo palaimintosiose akyse buvo truputį rausvumo. Jo akių vyzdžiai
buvo visiškai juodi. Naktimis Jis Savo palaimintąsias akis pasidažydavo akių dažais (surma). Fachr
al-alam (sallallahu alaihi va sallam) turėjo plačią kaktą.

Jo palaimintieji antakiai buvo ploni, ir tarp jų buvo tarpas. Gysla tarp Jo antakių išsipūsdavo, kai Jis supykdavo. Jo palaimintoji nosis buvo nepaprastai graži ir viduryje šiek tiek aukštesnė. Jo palaimintoji galva buvo didelė. Jo palaimintoji burna nebuvo maža. Jo palaimintieji dantys buvo balti, o priekiniai dantys stovėjo šiek tiek atskirai. Kai Jis kalbėdavo, tarsi nuras (šviesa) sklisdavo pro Jo dantis. Tarp Allaho Aukščiausiojo tarnų nebuvo matyta nė vieno, kuris kalbėtų iškalbingiau ir saldžiau už Jį.

Kai Fachr al-alam sulaukė keturiasdešimties,
ant Jo galvos buvo uždėta pranašystės karūna.
Vėl ir vėl pasigirsdavo balsas: „O al-Aminai,
Aš padariau Tave gailestingumu pasauliams“.

„Kiekvienoje bažnyčioje, į kurią užsukdavau, klausinėdavau vyskupą apie Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) savybes ir chilją (stotą ir išvaizdą) ir kiekvieną iš jų išmokdavau mintinai. Grįžęs į Mediną, viską papasakojau Allaho Pasiuntiniui (sallallahu alaihi va sallam). Jis dėl to apsidžiaugė“ Mugira ibn Šuba (radijallahu anhu)

Ajatas po ajato nužengė Kilnusis Koranas su aiškiais įrodymais,
apsireiškė daugybė įvairių stebuklų.
Ši tyra asmenybė buvo visa vien nuras,
ir kiekvienoje Jo kūno dalyje buvo stebuklų.
Pirmiausia: Jo palaimintojo kūno šešėlis
niekada nekrisdavo ant žemės.
Nuo galvos iki kojų Jo kūnas buvo nuras,
o aišku, kad šviesa neturi šešėlio.
Virš Jo palaimintosios galvos
visada buvo debesis, teikiantis Jam pavėsį.
Kur tik Jis eidavo, debesis sekdavo kartu,
visada stovėdavo virš Jo galvos.
Apie stebuklą Jo palaimintosiose akyse
jums taip pat papasakosiu.
Kaip Jis aiškiai matydavo tai, kas buvo priešais Jį,
taip matydavo ir tai, kas buvo už Jo.
Išgirskite ir apie Jo palaimintąją nosį,
pažiūrėkite, koks stebuklas buvo joje.
Kai Džibrilas al-Aminas nusileisdavo su apreiškimu,
tą pačią akimirką, kai palikdavo dangų,
Jis pajusdavo Džibrilo kvapą
ir žinodavo, kad šis ateina su apreiškimu.
Kai Jis, gražus kaip mėnulis, sujudindavo lūpas,
danguje sujudėdavo ir saulės diskas.

Jo palaimintieji žodžiai buvo labai lengvai suprantami; jie užkariaudavo širdis ir traukdavo sielas. Kai Jis kalbėdavo, žodžiai rikiuodavosi kaip perlai. Jei kas nors būtų norėjęs suskaičiuoti Jo žodžius, būtų galėjęs juos suskaičiuoti. Kartais, kad būtų gerai suprasta, Jis ką nors pakartodavo tris kartus. (Rojuje visi kalbės taip, kaip kalbėjo Chazrat Muchammedas alaihis-salam.) Jo palaimintasis balsas pasiekdavo ten, kur nepasiekdavo niekieno kito balsas. Mūsų Valdovo Fachr al-alam (sallallahu alaihi va sallam) veidas buvo besišypsantis. Jo juokas buvo šypsena, ir tada būdavo matyti Jo palaimintieji priekiniai dantys.

Kai Jis šypsodavosi, Jo nuras atsispindėdavo ant sienų. Jo verksmas buvo tylus, kaip ir Jo juokas. Jis niekada nesijuokė garsiai ir niekada garsiai neverkė, tačiau kai nuliūsdavo, iš Jo palaimintųjų akių riedėdavo ašaros, ir būdavo girdėti garsas iš Jo palaimintosios krūtinės. Jis verkdavo, kai pagalvodavo apie Savo ummos nuodėmes, iš baimės prieš Allahą Aukščiausiąjį, kai išgirsdavo Kilnųjį Koraną ir kartais atlikdamas namazą. Mūsų Valdovo Fachr al-alam palaimintieji pirštai buvo stambūs. Jo palaimintosios rankos buvo raumeningos. Jo palaimintieji delnai buvo platūs. Viso Jo kūno kvapas buvo malonesnis už muskusą. Jo palaimintasis kūnas buvo ir minkštas, ir stiprus. Anasas ibn Malikas sako: „Dešimt metų tarnavau Allaho Pasiuntiniui. Jo palaimintosios rankos buvo švelnesnės už šilką“.

Jo palaimintoji oda kvepėjo maloniau už muskusą ir už bet kokią gėlę. Jo palaimintosios rankos, kojos ir pirštai buvo ilgi. Jo palaimintieji kojų pirštai buvo stambūs, o padai nebuvo per daug išlenkti ir buvo minkšti. Jo palaimintasis pilvas buvo platus ir lygus su krūtine. Kaulai Jo pečių viršuje buvo stambūs, o Jo palaimintoji krūtinė – plati. Jo kalb aš-šarif (palaimintoji širdis) buvo nazargah al-ilahi (vieta, į kurią žvelgia Allahas Aukščiausiasis). Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, nebuvo nei labai aukšto, nei žemo ūgio. Kai šalia Jo stovėdavo aukštas žmogus, Allaho Pasiuntinys atrodydavo aukštesnis už jį. Kai Jis sėdėdavo, Jo palaimintieji pečiai būdavo aukščiau nei visų šalia Jo sėdinčiųjų.

Jo plaukai ir barzdos plaukai nebuvo nei labai garbanoti, nei visai tiesūs, bet iš prigimties banguoti. Jo palaimintieji plaukai buvo ilgi. Anksčiau Jis nešiojo kirpčiukus, vėliau ėmė plaukus skirstyti per vidurį į dvi puses. Kartais Jis Savo palaimintuosius plaukus užsiaugindavo ilgus, o kartais juos patrumpindavo. Plaukų ir barzdos Jis nedažė. Kai Jis mirė, Jo plaukuose ir barzdoje buvo mažiau nei dvidešimt baltų plaukų. Savo palaimintuosius ūsus Jis kirpdavo trumpai. Ūsų ilgis ir forma buvo tokie kaip Jo palaimintųjų antakių. Jis turėjo asmeninių kirpėjų.

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), visada turėdavo prie Savęs misvaką ir šukas. Šukuodamas Savo palaimintuosius plaukus ir barzdą, Jis žiūrėdavo į veidrodį. Fachr al-kainat vaikščiojo greitai ir žiūrėdavo priešais Save žemyn. Kai Jis praeidavo pro kokią vietą, tai būdavo galima pajusti iš Jo malonaus kvapo. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, buvo arabas. Tai reiškia, kad Jo oda buvo balta su rausvu atspalviu ir kad Jis buvo nepaprastai gražus, kupinas nuro ir mielas“. Kas sako, kad Pranašas buvo juodas, tampa netikinčiuoju. Žodyninė žodžio „arab“ reikšmė yra „gražus“. Pavyzdžiui, „lisan al-Arab“ reiškia „graži kalba“. Geografine prasme arabas yra žmogus, gimęs ir užaugęs pusiasalyje, vadinamame Arabija, išaugintas jo klimato, oro, vandens ir maisto ir kilęs iš tos tautos kraujo. Kaip tie, kurie yra Anatolijos kraujo, vadinami turkais, gimę ir užaugę Bulgarijoje – bulgarais, o Vokietijoje – vokiečiais, taip ir Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) yra arabas, nes gimė Arabijos pusiasalyje. Arabų oda balta, kviečių spalvos. Ypač mūsų Pranašo giminė buvo balta ir labai graži. Juk Jo protėvis Chazrat Ibrahimas buvo baltas ir buvo sūnus balto tikinčiojo, vardu Taruchas, kuris buvo vienas iš Basros miesto gyventojų. Netikintysis Azaras nebuvo Chazrat Ibrahimo (alaihis-salam) tėvas. Jis buvo Jo dėdė iš tėvo pusės ir patėvis.

„Dešimt metų tarnavau Allaho Pasiuntiniui. Jo palaimintosios rankos buvo švelnesnės už šilką. Jo palaimintoji oda kvepėjo maloniau už muskusą ir gėles“ Anasas ibn Malikas

Mūsų mylimo Pranašo tėvas Abdula dėl savo grožio buvo pagarsėjęs net iki Egipto, o dėl palaimintojo nuro jo kaktoje beveik du šimtai merginų buvo atvykusios į Meką, kad už jo ištekėtų. Tačiau Chazrat Muchammedo nuras atiteko Aminai. Jo dėdė Abasas ir Abaso sūnus Abdula taip pat buvo balti. Ir mūsų Pranašo palikuonys iki pat Prisikėlimo dienos yra gražūs ir balti. Allaho Pasiuntinio Ashabai taip pat buvo balti ir gražūs. Chazrat Usmanas buvo baltas ir šviesiaplaukis. Dichja al-Kalbis, pasiuntinys, kurį Allaho Pasiuntinys pasiuntė pas Bizantijos imperatorių Heraklijų, buvo labai gražus. Kai jis vaikščiodavo gatvėmis, bizantiečių merginos plūsdavo į gatves pažiūrėti į jo veidą. Džibrilas alaihis-salam dažnai ateidavo Chazrat Dichjos (radijallahu anhu) pavidalu. Egipto, Sirijos (Šamo), Afrikos, Sicilijos ir Ispanijos vietiniai gyventojai nėra arabai. Tačiau kadangi arabai, norėdami paskleisti islamą pasaulyje, iškeliavo iš Arabijos pusiasalio ir atvyko į tas vietas, šiandien arabų yra ir ten. Lygiai taip pat jų yra Anatolijoje, Indijoje ir kitose šalyse. Tačiau šiandien nė vienos iš šių šalių gyventojų nėra teisinga vadinti arabais.

Egipto gyventojai yra tamsios odos. Abisinijos gyventojai yra juodaodžiai ir vadinami abisinais. Zanzibaro gyventojai vadinami zandžiais, ir jie taip pat juodaodžiai. Mylėti ir gerbti mūsų Pranašo giminaičius ir palikuonis yra ibadatas. Visi musulmonai juos myli. Juodaodžiai žmonės, atvykę į Anatoliją kaip svečiai, prisistatydavo arabais, kad jiems būtų rodoma pagarba ir svetingumas, o patiklūs Anatolijos musulmonai patikėjo jų žodžiais ir juos pamilo. Nes šioje meilėje nedaroma skirtumo tarp juodo ir balto. Juodaodis musulmonas yra daugybę kartų pranašesnis, vertingesnis ir mielesnis už baltą netikintįjį. Tai, kad žmogus yra juodaodis, nesumažina imano (tikėjimo) garbės. Chazrat Bilalas al-Chabašis ir Usama, kuriuos Allaho Pasiuntinys labai mylėjo, buvo juodaodžiai. Netikintieji Abu Lahabas ir Abu Džahlis, kurių piktumas ir menkystė visiems žinomi, buvo balti. Allahas Aukščiausiasis vertina žmogų ne pagal jo spalvą, bet pagal jo imano stiprumą ir jo takvą (takva – tai susilaikymas nuo to, kas charam, iš baimės prieš Allahą Aukščiausiąjį). Tačiau tai, kad juodaodžiai prisistatydavo arabais, pasitarnavo islamo priešams – žydams. Jie vaizdavo juodaodžius žmones kaip žemus ir atstumiančius. Jie naudojo juos kaip vergus.

Be to, vadindami juodas kates ir šunis „arabais“, o juodus paveikslėlius ir karikatūras, kuriuos piešė laikraščiuose ir žurnaluose, – arabais, jie stengėsi jaunimui pavaizduoti arabą kaip juodaodį ir taip atitolinti musulmonų vaikus nuo mūsų Pranašo (sallallahu alaihi va sallam).

Visi gražūs įpročiai buvo sutelkti Allaho Pasiuntinyje. Jo gražūs įpročiai Jam buvo duoti
Allaho Aukščiausiojo; Jis jų neįgijo vėliau pastangomis. Jis
niekada nekeikė musulmono, minėdamas jo vardą, ir niekada nieko neužgavo
Savo palaimintąja ranka. Jis niekada nekeršijo dėl Savęs paties. Jis keršijo dėl Allaho.
Su Savo giminaičiais, Ashabais ir tarnais Jis elgėsi gerai ir nuolankiai. Namuose Jis buvo
labai švelnus ir besišypsantis. Jis lankydavo ligonius ir dalyvaudavo laidotuvėse. Jis
padėdavo Savo Ashabams jų darbuose ir pasisodindavo ant kelių jų vaikus. Vis dėlto
Jo širdis nebuvo užimta šiais dalykais. Jo palaimintoji siela buvo angelų pasaulyje.
Kas netikėtai pamatydavo Allaho Pasiuntinį, tą apimdavo baimė.
Jei Jis nebūtų buvęs švelnus, niekas nebūtų galėjęs sėdėti šalia Jo ir niekas
nebūtų turėjęs jėgų klausytis Jo žodžių dėl pranašystės būsenų. Tačiau
dėl Savo drovumo (chajos) Jis pats niekada niekam nežiūrėjo tiesiai į veidą Savo palaimintosiomis akimis.

Fachr al-alam (sallallahu alaihi va sallam) buvo
dosniausias iš visų žmonių. Niekas niekada
negirdėjo Jo sakant „Neturiu“, kai kas nors Jo
ko nors prašydavo. Jei turėdavo tai, ko prašoma,
duodavo; jei neturėdavo – neatsakydavo.
Jis parodė tiek gerumo ir padarė tiek geradarysčių,
kad nei Bizantijos imperatoriai, nei Irano šachai,
nei joks kitas valdovas negalėjo padaryti tiek gero kaip Jis. Tačiau Jis
pats mėgo gyventi nepritekliuje. Jis gyveno taip, kad net negalvodavo
apie valgį ar gėrimą. Jis niekada nesakė: „Atneškite maisto, pavalgysime“ ar „Pagaminkite
tokį ir tokį patiekalą“. Jei Jam atnešdavo valgio, Jis valgydavo ir priimdavo
bet kokį vaisių, kurį Jam duodavo. Kartais Jis mėnesių mėnesius valgydavo labai mažai
ir mėgo alkį. O kartais valgydavo daug. Po valgio Jis
negerdavo vandens. Vandenį Jis gerdavo sėdėdamas.2 Valgydamas kartu
su kitais, Jis baigdavo valgyti po visų kitų.3 Jis
priimdavo dovanas iš visų. Tam, kuris Jam padovanodavo dovaną, Jis
atsilygindavo daug kartų daugiau.
Jis buvo įpratęs dėvėti įvairius drabužius. Kai atvykdavo pasiuntiniai iš
svetimų kraštų, Jis pasipuošdavo. Tai reiškia, kad Jis apsivilkdavo brangius ir
gražius drabužius ir parodydavo Savo gražų veidą. Jis nešiojo sidabrinį žiedą su agato akimi ir naudojo
jį kaip antspaudą. Ant Jo žiedo buvo parašyta „Muchammadun Rasulullah“. Jo guolis
buvo odinis, prikimštas datulių palmės pluošto. Kartais Jis gulėdavo ant
šio guolio, kartais ant odos, patiestos ant žemės, o kartais ant kilimėlio ar ant
sausos žemės. Jis gulėdavo ant dešiniojo šono, pasidėjęs Savo palaimintąjį delną po
dešiniuoju skruostu.4 Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) neimdavo zakiato,
nevalgydavo tokių dalykų kaip žali svogūnai ar česnakai ir nekūrė eilių.
Mūsų Valdovo Pranašo palaimintosios akys miegodavo, bet Jo palaimintoji širdis
nemiegodavo. Jis eidavo gulti alkanas, bet pabusdavo sotus.
Jis niekada nežiovaudavo. Jo palaimintasis kūnas buvo šviesus; jis niekada nemesdavo šešėlio
ant žemės. Musės netūpdavo ant Jo drabužių, o uodai ir kiti vabzdžiai
nesiurbdavo Jo palaimintojo kraujo.

Po to, kai Allahas Aukščiausiasis Jam paskelbė, kad Jis yra Allaho Pasiuntinys, šėtonai nebegalėjo pakilti į dangų ir išgirsti žinių, o žyniai nebegalėjo nieko išpranašauti. Mūsų Valdovas Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) dabar gyvena mums nežinomu gyvenimu. Jo palaimintasis kūnas niekada nesuyra. Prie Jo kapo stovi angelas ir praneša Jam apie kilniuosius salavatus, kuriuos Jam taria Jo umma. Vieta tarp Jo minbaro ir Jo palaimintojo kapo vadinama Rauza al-Mutahara. Ši vieta yra vienas iš Rojaus sodų. Aplankyti Jo palaimintąjį kapą – didžiausias iš paklusnumo darbų ir vertingiausias iš ibadatų. Žymiausieji iš Ashabų al-kiram taip pasakojo apie mūsų Valdovo Pranašo grožį: Abu Huraira sakė: „Niekada nemačiau nieko gražesnio už Allaho Pasiuntinį.

Tarsi saulė su visu savo spindesiu švietė Jo veide. Kai Jis
šypsodavosi, Jo palaimintieji dantys mesdavo šviesą ant sienų“.

„Iš mano ummos labiausiai mane myli tie, kurie ateis po manęs ir kurie paaukotų šeimą ir turtą, kad tik mane pamatytų“ Hadisas šarif

Ibn Abi Hala sakė: „Pranašo palaimintasis veidas spindėjo kaip pilnatis“. Chazrat Alis sakė: „Kas netikėtai pamatydavo Allaho Pasiuntinį, tą apimdavo baimė prieš Jo didybę.

Kas su Juo kalbėdavosi ir Jį pažindavo, tuoj pat pajusdavo Jam šiltus jausmus
ir Jį pamildavo“.

Džabiras ibn Samura sakė: „Allaho Pasiuntinys perbraukė Savo palaimintąja ranka man per veidą.

Jo rankoje pajutau malonų kvapą ir vėsą, tarsi ji būtų ką tik ištraukta iš

kvepalų pardavėjo krepšio. Jei mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paliesdavo kito žmogaus ranką

musafachai (rankos paspaudimui taip, kaip nurodo islamas), tas malonus kvapas
neišnykdavo nuo to žmogaus rankos visą dieną“.5

Mūsų motina Chazrat Aiša sakė: „Kai Allaho Pasiuntinys paglostydavo vaikui galvą,

tą vaiką tarp kitų vaikų iš karto būdavo galima atpažinti iš Jo malonaus kvapo“.6

Vieną dieną mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), miegojo Savo namuose. Atėjo Anaso ibn Malikas motina Um Sulaim. Kol Jis miegojo, ant mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, palaimintojo veido išryškėjo prakaito lašai. Tada Um Sulaim ėmė rinkti mūsų Valdovo Pranašo palaimintąjį prakaitą. Kai mūsų Valdovas Pranašas pabudo ir paklausė, kodėl ji taip daro, Um Sulaim, kuri buvo mūsų Pranašo žindyvės sesuo, tarė: „Įmaišome jį į savo kvepalus. Tavo prakaitas – gražiausias ir

maloniausiai kvepiantis iš visų kvapų“.7

Abu Huraira sakė: „Niekada nemačiau nieko, kas vaikščiotų greičiau už Allaho Pasiuntinį.

Tarsi žemė susivyniodavo prieš Jį. Eidami kartu su Juo, mes dėdavome visas savo
jėgas ir įsitempdavome“.

Mūsų Valdovas Pranašas kalbėjo nepaprastai gražiai. Jis tobuliausiai žinojo, kur kalbą pradėti ir kur ją baigti. Jo žodžiai buvo aiškūs savo ištarimu ir be galo iškalbingi bei taiklūs. Jo kalboje ir žodžiuose visada atsiskleisdavo tikroji prasmė. Kadangi Jo raiškos galia buvo nepaprastai didelė, Jis kalbėdamas niekada nepavargdavo ir niekada nevargdavo išreikšdamas mintis.