ATSIMETIMO JUDĖJIMAI

Per dvidešimt trejus mūsų Valdovo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) pranašystės metus visas Arabijos pusiasalis ir daugybė žmonių iš kitų vietų būriais atėjo ir tapo musulmonais. Jie įtikėjo Allahu Aukščiausiuoju ir kiekvienu žodžiu bei kiekvienu poelgiu sekė Pranašu, kurį Jis buvo pasiuntęs. Kai Allaho Pasiuntinys iškeliavo, žemėje buvo daugiau kaip šimtas dvidešimt keturi tūkstančiai (pagal kitą pasakojimą – apie šimtą penkiasdešimt tūkstančių) sahabų. Po Atsisveikinimo chadžo kai kurie arabai iškilo ir ėmė skelbtis pranašais. Pirmasis iš jų buvo Asvadas al-Anasis iš Banu Ans genties. Tikrasis jo vardas buvo Abhala ibn Kabas. Įvairiomis gudrybėmis jis apgavo daugelį Jemeno gyventojų. Juo pasekė ir Nadžrano žmonės. Jis užėmė Saną ir išplėtė fitnos (sąmyšio) ratą. Nors Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) sirgo, Jis skyrė daug dėmesio žalai, kurią darė tokie melagiai kaip Asvadas al-Anasis. Kad šis melagis nužudytas, mūsų Valdovui Pranašui buvo pranešta vachju. Kitą dieną Allaho Pasiuntinys pranešė Savo Ashabams gerą žinią: „Šiąnakt melagį Asvadą al-Anasį nužudė vienas iš mūsų brolių“.

Po mūsų Valdovo Pranašo iškeliavimo, kurstant munafikams, žydams ir krikščionims, prasidėjo masiniai atsimetimo (irtidado) judėjimai. Šie judėjimai įgavo didelį mastą. Po Allaho Pasiuntinio iškeliavimo visi Ashabai al-kiram alaihimur-ridvan vieningai išrinko Chazrat Abu Bakrą kalifu. Kai kurie beduinai arabai, kurie dėdavosi musulmonais, bet dar nebuvo prisirišę prie islamo, pasinaudojo mūsų Valdovo Pranašo iškeliavimu ir atsisakė atlikti kai kuriuos privalomus (fard) ibadatus, ypač duoti zakiatą. Jie nužudė tuos iš Ashabų al-kiram, kurie atėjo pas juos atlikti pareigų, ir padarė juos šahidais. Jie paliko islamo religiją. Jie tapo murtadais (atsimetėliais). Pareigūnai iš Jemeno ir kitų vietų ėmė grįžti su niūriomis žiniomis. Atsimetimo pavojus staiga išaugo. Visur pasklido siaubas. Palyginti su murtadų skaičiumi, musulmonų buvo labai nedaug. Abu Bakras as-Sidikas (radijallahu anhu) ryžosi kovoti su murtadais. Naktį jis smarkiai užpuolė priešą, kuris ruošėsi pulti Mediną, ir kovėsi iki ryto. Jis juos visus išsklaidė. Jis užsėdo ant savo kupranugario, kad išjotų į kovą su tolimesniais murtadais.

Chazrat Aiša pasakojo: „Tomis dienomis, kai arabai atsimetė, mano tėvas išsitraukė kardą ir užsėdo ant savo kupranugario. Tada prie jo priėjo Chazrat Alis, sugriebė kupranugario pavadį ir tarė: ‚O Allaho Pasiuntinio kalife! Kur eini? Sakau tau tą patį, ką Allaho Pasiuntinys tau sakė Uchudo gazvos dieną: Įkišk kardą į makštį! Nedegink mūsų savo mirtimi! Prisiekiu Allahu, jei tau kas nors nutiks, musulmonai po tavęs niekada nebeatgaus tvarkos!’“ Visi Ashabai al-kiram pritarė Chazrat Aliui (radijallahu taala anhum adžmain). Tada Chazrat Kalifas grįžo į Mediną al-Munavara. Jis pasiuntė kariuomenę prieš atsimetėlius. Pirmiausia Kalifas patraukė prieš keturias netoli Medinos gyvenusias gentis ir privertė jas paklusti. Paskui jis pasiuntė kariuomenę prieš vienuolika genčių. Iš jų Ikrimos vadovaujama kariuomenė Jamamoje negalėjo atsilaikyti prieš keturiasdešimt tūkstančių Musailimos karių.

„O Mano mylimas Pranaše! Sakyk jiems: ‚Jei mylite Allahą ir norite, kad ir Allahas jus mylėtų, sekite manimi! Allahas myli tuos, kurie seka manimi‘“ Al Imran: 31

Kalifas pasiuntė į pagalbą Chalidą ibn Validas. Chalidas sutriuškino Talichą ibn Chuvailidas, Sudžachą binti Charisas ir Maliką ibn Nuvaira ir grįžo į Mediną. Jis taip pat iškovojo didelę pergalę Jamamoje. Jis nukovė dvidešimt tūkstančių murtadų. Beveik du tūkstančiai musulmonų tapo šahidais. Amras ibn Asas atvedė į imaną Chuzaos gentį. Ala ibn Chadramis Bahreine kovėsi sunkiuose mūšiuose ir išsklaidė murtadus. Chuzaifa, Arfadža ir Ikrima susijungė Omane ir Bahreine ir sumušė murtadus. Jie nukovė dešimt tūkstančių murtadų. Kalifas pasiuntė Chalidą ibn Validas į Iraką. Jis paėmė iš Chiros šimtą tūkstančių auksinių monetų džizjos ir sumušė Hurmuzo vadovaujamą Irano kariuomenę. Prie Basros jis sutriuškino trisdešimties tūkstančių vyrų kariuomenę. Iš į pagalbą atėjusios priešo kariuomenės buvo nukauta septyniasdešimt tūkstančių netikinčiųjų. Paskui jis įvairiuose mūšiuose užėmė didelius miestus. Kalifas surinko kariuomenę Medinoje ir pasiuntė Abu Ubaidą į Damaską, o Amrą ibn Asas – į Palestiną. Paskui jis pasiuntė Jazidą ibn Abi Sufjanas į Damaską kaip pastiprinimą. Tada jis surinko karių ir pasiuntė juos, vadovaujamus Chazrat Muavijos, padėti jo broliui Jazidui. Chalidas ibn Validas buvo pasiųstas iš Irako į Damaską. Chalidas dalį karių paliko pas Musaną ir po daugelio mūšių bei pergalių atvyko į Siriją. Islamo kariai susijungė ir prie Adžnadaino sumušė didžiulę bizantiečių kariuomenę. Paskui keturiasdešimt šešių tūkstančių vyrų islamo kariuomenė prie Jarmuko po ilgų ir labai sunkių mūšių nugalėjo du šimtus keturiasdešimt tūkstančių Heraklijaus karių. Buvo nukauta daugiau kaip šimtas tūkstančių bizantiečių karių. Trys tūkstančiai musulmonų tapo šahidais. Šiame mūšyje kovėsi ir musulmonės moterys. Vyriausiasis vadas Chalidas ibn Validas ir divizijos vadas Ikrima parodė stulbinantį didvyriškumą. Visos šios pergalės buvo pasiektos Kalifo drąsos, genialumo, gero vadovavimo ir palaimos dėka. Chazrat Abu Bakro nepaprasto ryžto, nepalaužiamos valios ir taiklių pertvarkymų kariuomenėje dėka maištas ir atsimetimo judėjimai, po Allaho Pasiuntinio mirties tarsi gaisras išplitę po visą Arabijos pusiasalį, buvo numalšinti per tokį trumpą laiką kaip vieneri metai. Chazrat Umaras labai pasitarnavo, kai Usamos kariuomenė buvo siunčiama į Siriją, ir užkertant kelią neramumams. Abdula ibn Suhailas savo kalbomis sulaikė daugybę žmonių nuo atsimetimo. Abu Dudžana taip pat labai pasitarnavo malšinant įvykius. Numanas ibn Mukarinas ir Chalidas ibn Saidas dalyvavo kovose su murtadais ir pasiekė didelių laimėjimų. Taip atsimetimo fitnai nebuvo leista išaugti, buvo išvengta didelės nelaimės ir užgesintas didelis fitnos gaisras, siekęs sudrebinti islamo vienybę.

Tačiau kai kurie, mėginę atsimesti ir supratę, kad atvirai negalės pasiekti savo tikslų, vėlesniais laikais prisidėjo ir prie fitnos judėjimų. Jie sukėlė religinį ir politinį susiskaldymą tarp musulmonų.

Po šių įvykių islamo istorijoje religijos atmetimui ir atsimetimui nuo jos imta vartoti posakius „irtidža (reakcija, grįžimas atgal) ir murtadžis (reakcionierius)“. Chazrat Abu Bakras labai prisidėjo prie kovos su murtadais. Jei ne toks gabus žmogus, pavojus būtų išplitęs po visą Arabiją. Todėl tikinčiųjų motina Chazrat Aiša as-Sidika (radijallahu anha) sakė: „Kai Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) iškeliavo, arabai atsimetė. Veidmainystė išsipūtė. Tai, kas užgriuvo mano tėvą, būtų sutrupinę kalnus, jei būtų užgriuvę juos!“1

Chazrat Abu Huraira sakė: „Jei ne Abu Bakras, Ummat al-Muchammad (Muchammedo alaihis-salam umma) po Muchammedo alaihis-salam iškeliavimo būtų pražuvusi!“2 Jis taip pat sakė: „Prisiekiu Allahu, be kurio nėra kito dievo: jei Abu Bakras nebūtų prisiėmęs kalifato, nebūtų likę nė vieno, kuris garbintų Aukščiausiąjį Allahą!“ – ir pakartojo tai tris kartus.

Abu Radža al-Utaridis pasakojo: „Atvykęs į Mediną, pamačiau, kad žmonės susirinkę, o vienas vyras bučiuoja kito vyro galvą ir sako: ‚Tebūnie aš paaukotas už tave! Prisiekiu Allahu, jei ne tu, mes tikrai būtume pražuvę!‘ Paklausiau: ‚Kas tas, kuris bučiuoja, ir tas, kurį bučiuoja?‘ Jie atsakė: ‚Umaras bučiuoja Abu Bakro galvą, nes šis kariavo su atsimetėliais‘“.3

Chazrat Aiša taip pat pasakoja apie tas dienas: po Allaho Pasiuntinio iškeliavimo daugelis arabų genčių atsimetė. Musulmonai sutriko, tarsi tamsią naktį juos būtų užklupęs lietus. Tuo metu net dauguma mekiečių ruošėsi palikti islamą. Chazrat Suhailas ibn Amras atsistojo prie Kaabos vartų ir prabilo į mekiečius. Paveikia kalba jis išsklaidė jų abejones ir sulaikė juos nuo atsimetimo. Jis taip kalbėjo mekiečiams: „O mekiečiai! Jūs buvote paskutiniai, tapę musulmonais. Nebūkite pirmieji, kurie atsimeta! Prisiekiu Allahu, Aukščiausiasis Allahas tikrai užbaigs šį reikalą, kaip yra sakęs Pasiuntinys alaihis-salam! Girdėjau Jį sakant, kai Jis vienas stovėjo ten, kur dabar stoviu aš: ‚Ištarkite kartu su manimi La ilaha illallah, kad arabai, imdami iš jūsų pavyzdį, taptų musulmonais, o nearabai mokėtų jums džizją! Prisiekiu Allahu, Kisros ir Kaisaro lobiai bus išleisti Allaho keliui!’

Matėte, kad tie, kurie tyčiojosi, tapo zakiato ir sadakos rinkėjais. Prisiekiu Allahu, išsipildys ir visa kita! Prisiekiu Allahu, gerai žinau, kad ši religija išliks tol, kol saulė tekės ir leisis. Tegul tie asmenys, kurie yra tarp jūsų, jūsų neapgauna! Ir jie žino tai, ką žinau aš. Bet pavydas Hašimo sūnums užantspaudavo jų širdis. O žmonės! Tarp kuraišų aš esu tas, kuris turi daugiausia susisiekimo priemonių sausumoje ir jūroje. Pakluskite savo amirui ir mokėkite jam savo zakiatą. Jei islamo reikalas neišsilaikys iki galo, laiduoju, kad grąžinsiu jums jūsų zakiatą!“ Tai pasakęs, jis apsiverkė. Tada žmonės nurimo.4

Kai Chazrat Suhailas ibn Amras savo galinga kalba atkalbėjo mekiečius nuo atsimetimo, Mekos valdytojas Atabas ibn Asidas galėjo pasirodyti viešai.

„Jei ne Abu Bakras, Ummat al-Muchammad po Muchammedo alaihis-salam iškeliavimo būtų pražuvusi!“ Abu Huraira (radijallahu anhu)

Mūsų mylimo Pranašo (alaihis-salatu vas-salam) palaiminto kapo ir Jo Ashabų,
Chazrat Abu Bakro ir Chazrat Umaro, musulmonų brangiausiųjų (radijallahu anhuma), palaimintų kapų
priekinė, t. y. kiblos, pusė.

Chazrat Suhailas ibn Amras buvo paimtas į nelaisvę Badro mūšyje, kuriame jis kovėsi daugdievių pusėje, ir Chazrat Umaras norėjo, kad jis būtų nužudytas. Tada mūsų Pranašas apie jį tarė Chazrat Umarui: „Kodėl nori jį nužudyti? Palik jį; galbūt Allahas iškels jį į tokią padėtį, kurią ir tu įvertinsi. Tikimasi (viliamasi), kad jis kalbės žmonėms!“ Buvo suprasta, kad šiame hadise šarif paskelbta gera žinia reiškė būtent šią kalbą, kurią Chazrat Suhailas pasakė džiuginančioje padėtyje.5 Chazrat Umaras, išgirdęs Chazrat Suhailo kalbą, prisiminė, ką mūsų Pranašas buvo sakęs apie Chazrat Suhailą, ir negalėjo susilaikyti nepasakęs, mūsų Pranašui nesant: „Liudiju, kad Tu iš tiesų esi Allaho Pasiuntinys!“6

Tavo meilė – vaistas nuo visų kančių, o Rasulullah,
Pas Tave išpildomi visi poreikiai, o Rasulullah.
Akys, mačiusios Tavo nurą, nežiūri nei į mėnulį, nei į žvaigždes,
Iš Tavo nuro naktys ir dienos gauna šviesą, o Rasulullah.
Iš Tavo prakaito skleidžiasi rožės, iš Tavo žodžių – medus ir cukrus,
Pas Tave sergančios širdys randa vaistą, o Rasulullah.
Tu – karalių Chabibas, Tu – gydytojas nuo skausmo ir atodūsių,
Tavo užtarimas – džiaugsmas nusidėjėliui, o Rasulullah.
Mėnulis, saulė ir septynios žvaigždės visos kaip viena šlovina Tave,
Kitas žodis nei Tavasis – klaida, o Rasulullah.
Šėtonas Tau pavydi, tas kvailys tapo apgaviku,
Idrisas išaukštintas, nes Jis myli Tave, o Rasulullah.
Tavo būgnas muša visada, Tavo suna tvirta penkiais maldos laikais,
Kas tik ateina į Tavo namus, yra pakviestas, o Rasulullah.
Erškėčių krūmai apsivilko šilku, dykumos tapo kvapnios,
Kančia dėl Tavęs – ištikimybė, o Rasulullah.
Jusufas iš Kanaano slapta buvo parduotas už menką kainą,
Pamatyti Tave man verta tūkstančio gyvybių, o Rasulullah.
Tavo palaimintas kapas – žemėje, pripildytas ir maitinamas nuru,
Bet Tavo siela akivaizdi danguose, o Rasulullah.
Tavo apdaras – ant Davudo kūno, Tavo dovana – prie Ibrahimo stalo,
Tavo pamokymas Musos rankoje – lazda, o Rasulullah.
Tavo vieta – Kaaba ir Zamzamas, visada stovintys ir tvirti,
Chizras visada girdo Tavo ummą, o Rasulullah.
Šejadas Chamza meldžia to Šacho, kad išsivaduotų iš sielvarto,
Šlovinti Tave – Allaho dovana, o Rasulullah.
Šejadas Chamza

„Liudiju, kad Tu iš tiesų esi Allaho Pasiuntinys!“ Chazrat Umaras (radijallahu anhu)

Džanat al-Baki – Medinos al-Munavara kapinės. Tai buvo kapinės, kuriose buvo palaidoti tūkstančiai Ashabų al-kiram.