ANTROJI DALIS GYVENIMAS KAPE

Mūsų Valdovas Pranašas yra gyvas Savo kape

Pranašai yra gyvi savo kapuose mums nežinomu gyvenimu. Aulija (tie, kuriuos Allahas myli) ir šahidai taip pat yra gyvi savo kapuose. Kad jie gyvi – tai ne tik žodžiai. Jie yra visiškai ir tikrai gyvi. Al Imran sūros 169-ajame ajate al-karima paskelbta, prasme: „Nemanykite, kad tie, kurie žuvo Allaho kelyje, yra mirę! Jie gyvi pas savo Viešpatį ir gauna savo aprūpinimą“.

Šis ajatas al-karima rodo, kad šahidai yra gyvi. Pranašai, be abejo, stovi aukščiau už šahidus ir yra už juos daug pranašesni. Islamo mokslininkų teigimu, kiekvienas pranašas mirė kaip šahidas. Per Savo paskutinę ligą mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Visada jaučiau skausmą nuo to maisto, kurį valgiau Chaibare“.1 Šis hadisas šarif rodo, kad mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, mirė kaip šahidas. Iš to taip pat suprantama, kad mūsų Valdovas yra gyvas Savo kape, kaip ir visi šahidai.

Hadise šarif, pateiktame „Buchari“ ir „Muslim“, paskelbta: „Miradžo naktį buvau pravestas pro Musos (alaihis-salam) kapą. Jis stovėjo Savo kape ir atliko namazą“.2

Kitame hadise šarif paskelbta: „Allahas Aukščiausiasis uždraudė (padarė charam) žemei suardyti pranašų kūnus“.3 Mokslininkai vieningai sutaria, kad tai tiesa. Knygose „Buchari“ ir „Muslim“ parašyta: „Miradžo naktį Allahas Aukščiausiasis atsiuntė visus pranašus pas mūsų Pranašą. Jis tapo jų imamu, ir jie atliko dviejų rakatų namazą“.

Namazas atliekamas darant rukuą (nusilenkimą) ir sadždą (parpuolimą kniūbsčiam). Šis pasakojimas rodo, kad jie atlieka namazą gyvi, su kūnu. Tai rodo ir tai, kad Musa alaihis-salam atliko namazą Savo kape. Hadise šarif, kurį papasakojo Abu Huraira ir kuris paimtas iš Muslimo bei pateiktas knygos „Miškat“ paskutinio tomo Miradžo skyriaus pirmojo poskyrio pabaigoje, paskelbta: „Allahas Aukščiausiasis man tai parodė. Musa (alaihis-salam) stovėjo ir atliko namazą. Jis buvo liesas. Jo plaukai nebuvo nei sutaršyti, nei nukarę. Jis buvo kaip jaunuolis iš Šanuos genties. Isa (alaihis-salam) buvo panašus į Urvą ibn Masudas Sakafį“.4 Šanua – dviejų Jemeno genčių pavadinimas. Šie hadisai šarif rodo, kad pranašai yra gyvi pas savo Viešpatį. Jų kūnai tapo tokie pat dailūs ir lengvi kaip jų sielos. Jie nėra tankūs ir kieti. Jie gali būti matomi ir materialiajame, ir dvasiniame pasaulyje. Todėl pranašai gali būti matomi su siela ir kūnu. Hadise šarif pasakojama, kad Musa ir Isa alaihimas-salam atliko namazą. Atlikti namazą – tai daryti įvairius judesius, o šie judesiai atliekami kūnu, ne siela. Tai, kad mūsų Pranašas pasakė: „Mačiau, kad Jis buvo vidutinio ūgio, liesas ir surištais plaukais“, rodo, kad Jis matė Musos alaihis-salam kūną, o ne Jo sielą.

„Nemanykite, kad tie, kurie žuvo Allaho kelyje, yra mirę! Jie gyvi pas savo Viešpatį ir gauna savo aprūpinimą“ Al Imran: 169

Imamas al-Baihakis sakė: „Kai pranašai paguldomi į kapus, jų sielos grąžinamos į kūnus. Mes jų matyti negalime. Jie tampa nematomi kaip angelai. Juos gali matyti tik tie išrinktieji žmonės, kuriems Allahas Aukščiausiasis suteikia karamatą (antgamtinius įvykius, kurie per pranašų ummų aulija vyksta ne pagal priežasčių dėsnius)“. Imamas as-Sujutis taip pat sakė tą patį. Daugybė žmonių daug kartų yra girdėję, kaip iš mūsų Valdovo Pranašo kapo atsakoma į pasisveikinimus. Daug kartų girdėta, kaip į pasisveikinimus atsakoma ir iš kitų kapų.

Hadise šarif pasakyta: „Kai kas nors mane pasveikina, Allahas Aukščiausiasis grąžina mano sielą į kūną, ir aš atsakau į jo pasisveikinimą“.5

Chazrat imamas as-Sujutis sakė: „Allaho Pasiuntinys yra pasinėręs į Džamal al-ilahi (Allaho Aukščiausiojo grožio) regėjimą. Jis pamiršo kūno pojūčius. Kai musulmonas Jį pasveikina, palaiminta mūsų Pranašo siela palieka šią būseną ir grįžta prie kūno pojūčių. Ir šiame pasaulyje panašios būsenos žmonių yra nemažai. Žmogus, pasinėręs į mintis apie šį pasaulį ar apie achiratą, negirdi, kas kalbama šalia jo. Argi tada tas, kuris pasinėręs į Džamal al-ilahi, gali išgirsti garsą?“

Chazrat Kadis Ijadas savo knygoje „Šifa“ perdavė iš Sulaimano ibn Suchaimas: „Vieną naktį sapne pamačiau mūsų Valdovą Fachr al-kainat ir Jo paklausiau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Ar žinai apie pasisveikinimus tų, kurie ateina ir Tave sveikina?‘ Jis atsakė: ‚Taip, žinau. Priimu jų pasisveikinimus ir į juos atsakau‘“. Hadisų šarif, kuriuose sakoma, kad pranašai (alaihimus-salavatu vat-taslimat) yra gyvi savo kapuose, yra tiek daug, kad jie vienas kitą sustiprina. Vienas iš jų – šis hadisas šarif: „Girdžiu salavatą, kuris man skaitomas prie mano kapo. Salavatas, skaitomas toli, man pranešamas“. Šį hadisą šarif perdavė Abu Bakras ibn Abi Šaiba. Šis ir daugelis panašių hadisų šarif yra šešių didžiųjų hadisų imamų knygose. Hadise šarif, kurį Ibn Abi ad-Dunja perdavė iš Chazrat Abdulos ibn Abasas, mūsų mylimas Pranašas tarė: „Jei žmogus, eidamas pro pažįstamo kapą, jį pasveikina, mirusysis jį atpažįsta ir atsako. Jei jis pasveikina mirusįjį, kurio nepažinojo, mirusysis apsidžiaugia ir atsako“.

Jei kas paklaustų, kaip Allaho Pasiuntinys gali tuo pat metu atsakyti kiekvienam iš tų, kurie siunčia Jam savo pasisveikinimus iš visų pasaulio kampelių, atsakymas toks: tai panašu į vidurdienio saulę, kuri per akimirką paskleidžia savo šviesą tūkstančiams miestų. Chazrat Ibrahimas ibn Bišaras sakė: „Atlikęs chadžą, nuvykau į Mediną aplankyti mūsų Pranašo palaiminto kapo. Priešais Chudžra as-saadat (mūsų Pranašo palaimintą kapą) ištariau salamą. Tada išgirdau atsakymą: Va alaikas-salam“.

Hadise šarif pasakyta: „Po mirties suprasiu taip pat, kaip ir gyvas būdamas“. Kitame hadise šarif Jis pasakė: „Pranašai yra gyvi savo kapuose ir ten atlieka namazą“.6

Labai patikimose knygose parašyta, kad saijidas Achmedas Rifais, vienas didžiųjų aulija, ir daugelis kitų aulija girdėjo atsakymą, kai sveikino Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam), ir kad Achmedas Rifais buvo pagerbtas galimybe pabučiuoti palaimintą Allaho Pasiuntinio ranką. Imamas as-Sujutis savo knygoje parašė: „Aukšto laipsnio aulija mato pranašus taip, tarsi jie nebūtų mirę. Tai, kad mūsų Valdovas Pranašas matė Musą alaihis-salam gyvą Jo kape, buvo mudžiza, o kad valis mato taip pat – tai karamatas. Netikėjimas karamatais kyla iš neišmanymo“.

Hadise šarif, kurį perdavė Ibn Chibanas, Ibn Madža ir Abu Davudas, pasakyta: „Penktadieniais skaitykite man daug salavatų! Jie man pranešami“. Kai Jo paklausė: „Ar jie Tau bus pranešami ir po Tavo mirties?“, Jis tarė: „Žemė nesuardo pranašų kūnų. Kai muminas skaito man salavatą, angelas man praneša ir sako: ‚Toks ir toks, tokio ir tokio sūnus, iš Tavo ummos pasiuntė Tau salamą ir už Tave meldėsi‘“.

Kaip mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, būdamas gyvas, Savo Ashabams buvo Allaho Aukščiausiojo gailestingumas ir didelė palaima, taip ir po Savo mirties Jis yra didelė palaima visai Savo ummai. Jis – visokio gėrio priežastis. Hadise šarif, kurį perdavė Bakiras ibn Abdula Muzanis, Kilniausiasis Pasiuntinys tarė: „Mano gyvenimas jums į gera. Jūs pasakojate man, o aš pasakoju jums. Ir mano mirtis bus jums į gera. Jūsų darbai bus man rodomi. Kai matysiu jūsų gerus darbus, šlovinsiu Allahą Aukščiausiąjį. O kai matysiu jūsų blogus darbus, prašysiu jums atleidimo ir dovanojimo“.7

Chazrat Kusamas ibn Abasas buvo pagerbtas galimybe patarnauti per mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, laidotuves. Kai darbas kape buvo baigtas, jis paskutinis išlipo. Jis pasakė: „Aš esu paskutinis, matęs Allaho Pasiuntinio palaimintą veidą. Kape Jo palaimintos lūpos judėjo. Pasilenkiau prie Jo ir įsiklausiau. Jis sakė: ‚O mano Viešpatie! Mano umma! … O mano Viešpatie! Mano umma! …’“8

Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, regėjimas

Ar mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, galima matyti miegant ar būdraujant? O jei galima, ar matomas Jis pats, ar į Jį panašus atvaizdas? Mūsų ulama (mokslininkai) į šiuos klausimus pateikė įvairių atsakymų. Vieningai nustatę, kad Jis yra gyvas Savo kape, dauguma jų sakė, kad matomas būtent Jis pats. Tai matyti ir iš hadisų šarif. Hadise šarif paskelbta: „Kas mane mato sapne, tas lyg būtų matęs mane būdraudamas“.9 Todėl imamas an-Navavis sakė: „Matyti Jį sapne – tai iš tiesų matyti Jį patį“. Juk hadise šarif paskelbta: „Kas matė mane sapne, tas tikrai matė mane, nes šėtonas negali įgyti mano pavidalo“.10

„Kas mane mato sapne, tas lyg būtų matęs mane būdraudamas“ Hadisas šarif

Ibrahimas Lakanis rašė: „Hadisų ulama vieningai paskelbė, kad Allaho Pasiuntinį galima matyti ir būdraujant, ir sapne“. Abiem būsenoms galima pateikti daug pavyzdžių. Papasakokime kelis iš jų:

Chazrat Muinudinas Češtis kiekviename mieste, į kurį atvykdavo, aplankydavo kapines ir ten kurį laiką pabūdavo. Kai toje vietoje jį imdavo pažinti, jis nebepasilikdavo, o tyliai iškeliaudavo niekam nepranešęs. Viena iš šių kelionių buvo į Meką. Jis nuvyko į Meką al-Mukarama ir aplankė Kaabą al-Muazama. Kurį laiką pabuvęs Mekoje, jis nuvyko į Mediną al-Munavara. Vieną dieną, kai jis lankė mūsų Pranašo palaimintą kapą, iš kapo pasigirdo balsas, kuris tarė: „Pašaukite Muinudiną!“ Tada kapo prižiūrėtojas sušuko: „Muinudinai!“ Tada iš kelių vietų pasigirdo balsai, sakantys „Taip!“, ir žmonės paklausė: „Kurio Muinudino ieškai? Čia daug vyrų, vardu Muinudinas“. Tada kapo prižiūrėtojas grįžo ir atsistojo prie Rauzos al-Mutahara durų. Du kartus jis išgirdo balsą, kuris tarė: „Pašauk Muinudiną Češtį!“ Išgirdęs šį įsakymą, kapo prižiūrėtojas sušuko susirinkusiems: „Šaukiamas Muinudinas Češtis!“

Chazrat Muinudinas Češtis, tai išgirdęs, pateko į visai kitą būseną. Verkdamas, liedamas ašaras ir skaitydamas salavatus, jis priartėjo prie mūsų mylimo Pranašo kapo ir pagarbiai sustojo. Tą pačią akimirką jis išgirdo balsą, kuris tarė: „O Kutb al-mašaich! Įeik!“

Mūsų Pranašas tarė: „Tu esi tas, kuris tarnauja mano religijai. Tau reikia keliauti į Indiją. Keliauk į Indiją. Ten yra miestas, vadinamas Adžmiru. Ten yra vienas iš mano vaikų (vaikaičių), vardu saijidas Chusainas. Jis nuvyko ten vesti džihado ir gazvos. Dabar jis tapo šahidu. Adžmiras netrukus pateks į netikinčiųjų rankas. Tau ten nuvykus, tos kelionės palaimos dėka paplis islamas, o netikintieji bus paniekinti, bejėgiai ir bepoveikiai“. Tada Jis davė jam granatą ir tarė: „Įdėmiai pažiūrėk į šį granatą ir pamatyk bei suprask, kur tau keliauti“. Chazrat Muinudinas Češtis paėmė granatą, kurį jam davė mūsų Valdovas Pranašas, pažiūrėjo į jį, kaip buvo liepta, ir pamatė visą kraštą tarp rytų ir vakarų. Chazrat Achmedas Rifais buvo išvykęs atlikti chadžo. Grįždamas, kai Medinoje al-Munavara lankė mūsų Valdovo Kilniausiojo Pasiuntinio palaimintą kapą, jis padeklamavo šios prasmės eilėraštį:

Buvau toli; kad pabučiuočiau Tavo žemę, mano Valdove,
negalėjau atvykti pats, tad vietoj savęs siunčiau savo sielą.
Dabar man suteikta palaima Tave aplankyti.
Duok man Savo palaimintą ranką, tegul mano lūpos ją pabučiuoja, o Chabibe!

Kai eilėraštis baigėsi, iš kapo pasirodė mūsų mylimo Pranašo palaiminta ranka. Tada saijidas Achmedas Rifais su didžiausia pagarba ir nuolankumu pabučiavo mūsų Valdovo Pranašo palaimintą ranką. Visi esantieji su nuostaba matė, kas įvyko. Pabučiavęs mūsų Valdovo Pranašo palaimintą ranką, jis atsigulė ant Rauzos al-Mutahara durų slenksčio. Verkdamas jis maldavo visus ten buvusius: „Eikite per mane!“ Mokslininkams teko išeiti pro kitas duris. Tai plačiai žinomas karamatas, iš lūpų į lūpas perduodamas iki šių dienų. Gerai žinoma, kad Chazrat Ibn Abidinas buvo dievobaimingas mokslininkas, ir apie jį yra daug karamatų bei pasakojimų.

Skaitydamas tachijatą (duą, kuri prasideda žodžiais „at-tachijatu lillahi …“ ir skaitoma sėdint namazo metu) per penkis kasdienius namazus, jis savo paties akimis matydavo mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį. Jei mūsų Pranašo nepamatydavo, tą namazą atlikdavo iš naujo. Vienas didžiausių islamo mokslininkų, imamas ar-Rabanis Achmedas Farukis Sarhandis, antrojo tūkstantmečio mudžadidas (islamo stiprintojas ir atnaujintojas), sakė: „Paskutinėmis Ramadano dienomis atsiskleidė nepaprastai graži būsena. Gulėjau savo lovoje. Mano akys buvo užmerktos. Tada pajutau, kad kažkas atėjo ir atsisėdo ant mano lovos. Ir ką gi aš pamačiau! Tai buvo pirmųjų ir paskutiniųjų saijidas ir Valdovas. Aš tuoj pat susiėmiau. Jis tarė: ‚Atėjau parašyti tau idžazato (įgaliojimo). Niekada niekam kitam tokio idžazato nesu rašęs‘. Pamačiau, kad šio idžazato tekste buvo surašytos didelės malonės, susijusios su šiuo pasauliu, o kitoje pusėje – daug palaimų, susijusių su kitu pasauliu“.

Chazrat Abdulkadiras Geilanis savo knygoje Gunja pasakoja, perduodamas iš Chazrat Ibrahimo Tamimio: Chizras alaihis-salam man tarė: „Jei nori sapne pamatyti Allaho Pasiuntinį, tai, atlikęs vakarinį namazą, iki naktinio namazo su niekuo nekalbėdamas atsistok ir atlik avabino namazą. Po kiekvienų dviejų rakatų ištark salamą.

Kiekviename rakate skaityk Chamd, t. y. Faticha sūrą, vieną kartą, o Ichlas sūrą – septynis kartus. Kai būsi atlikęs naktinį namazą su džamaatu, eik namo ir atlik vitro namazą. Kai eisi gulti, atlik dviejų rakatų namazą ir kiekviename rakate septynis kartus skaityk Chamd ir Ichlas sūrą. Po namazo parpulk į sadždą ir septynis kartus prašyk Allahą Aukščiausiąjį atleidimo (t. y. atlik istigfarą), o septynis kartus sakyk: ‚Subchanallahi valchamdu lillahi vala ilaha illallahu vallahu akbar vala chaula vala kuvvata illa billahil alijjil azim‘. Paskui pakelk galvą iš sadždos, atsisėsk, pakelk rankas ir sakyk: ‚Ja chajju, ja kajjum, ja zal džalali val ikram, ja ilahal avvalina val achirin va ja Rachman ad-dunja val achirati va rachimahuma, ja Rabbi, ja Rabbi, ja Rabbi, ja Allah, ja Allah, ja Allah‘.

Paskui atsistok ir perskaityk tą pačią duą. Tada parpulk į sadždą ir vėl perskaityk tą pačią duą. Paskui pakelk galvą iš sadždos, atsisuk į kiblą (Kaabą), atsigulk kaip nori ir miegok. Kol tave apims miegas, sakyk mūsų Valdovui Pranašui salavat aš-šarifa“.

Aš tariau: „Norėčiau, kad man pasakytum, iš ko išmokai šios maldos“. Chazrat Chizras tarė: „Argi netiki manimi?“ Aš tariau: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris pasiuntė Muchammedą alaihis-salam kaip tikrą Pranašą, kad tikiu tavimi!“

Chizras alaihis-salam tarė: „Buvau tame susirinkime, kuriame Allaho Pasiuntinys mokė šios duos ir ją rekomendavo. Šios duos išmokau iš to žmogaus, kurį Jis jos išmokė“. Tada padariau viską, ką buvo sakęs Chizras alaihis-salam. Lovoje pradėjau skaityti mūsų Valdovui Pranašui salavat aš-šarifa. Iš džiaugsmo, kad pamatysiu mūsų Valdovą Pranašą, miegas išsisklaidė, ir negalėjau užmigti iki ryto.

„Hadisų ulama vieningai paskelbė, kad Allaho Pasiuntinį galima matyti ir būdraujant, ir sapne“ Ibrahimas Lakanis (rachmatullahi alaih)

Atlikau rytinį namazą ir likau sėdėti, kol pakilo saulė. Atlikau namazą, vadinamą Ducha. Pasakiau sau: „Jei sulauksiu vakaro, darysiu tą patį, ką dariau šiąnakt“. Tą pačią akimirką užmigau. Sapne atėjo angelai ir nusivedė mane į Rojų. Ten pamačiau paviljonus ir rūmus, pastatytus iš rubinų, smaragdų ir perlų, ir upes iš medaus, pieno ir Rojaus gėrimų. Paklausiau angelų, kurie buvo nusivedę mane į Rojų: „Kam skirtas šis paviljonas?“ Jie atsakė: „Jis skirtas tiems, kurie daro tą darbą, kurį padarei tu“. Jie neišleido manęs iš Rojaus, kol nedavė man paragauti Rojaus valgių ir atsigerti Rojaus gėrimų. Paskui jie išvedė mane iš Rojaus ir sugrąžino į tą vietą, kur buvau.

Tada pas mane atėjo mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kartu su septyniasdešimčia pranašų ir septyniasdešimčia angelų eilių (atstumas tarp kiekvienos eilės buvo toks didelis, kaip atstumas tarp rytų ir vakarų), pasveikino mane ir paėmė už rankos. Tada aš tariau: „O Allaho Pasiuntiny! Chizras alaihis-salam man sakė, kad šį hadisą girdėjo iš Tavęs“. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Chizras kalbėjo tiesą, tai, ką jis papasakojo, – tiesa. Jis – mokyčiausias iš tų, kurie yra žemėje. Jis – abdalų (vienos aulija grupės pavadinimo daugiskaita) vadovas. Jis – vienas iš Allaho karių žemėje“.

Tada paklausiau: „O Allaho Pasiuntiny! Ar tam, kuris daro šį darbą, bus duotas koks nors kitas atlygis, be to, kurį čia matau?“ Jis tarė: „Koks atlygis gali būti didesnis už tai, ką matei ir kas tau buvo suteikta? Tu matei savo vietą ir savo laipsnį Rojuje. Tu valgei Rojaus vaisių ir gėrei Rojaus gėrimų. Tu matei angelus ir pranašus kartu su manimi. Tu matei hurijas“.

Aš tariau: „O Allaho Pasiuntiny! Ar tas, kuris darys tą patį, ką dariau aš, bet sapne nepamatys to, ką mačiau aš, gaus tai, kas buvo suteikta man?“ Jis tarė: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris pasiuntė mane kaip tikrą Pranašą, kad to žmogaus didžiosios nuodėmės bus atleistos. Allaho Aukščiausiojo rūstybė tam žmogui bus panaikinta. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris pasiuntė mane kaip tikrą Pranašą, kad tas, kuris darys šį darbą, gaus tai, kas buvo duota tau, net jei sapne ir nepamatys to, ką matei tu. Balsas iš dangaus paskelbs, kad Allahas Aukščiausiasis atleido tam, kuris darė šį darbą, ir visai Muchammedo (alaihis-salam) ummai nuo rytų iki vakarų“.

Paklausiau: „O Allaho Pasiuntiny! Ar ir tas žmogus gaus tokią laimę, kokią gavau aš, kai pamačiau Tavo veidą ir Rojų?“ Jis atsakė: „Taip, visa tai jam bus suteikta“.

Kai paklausiau: „O Allaho Pasiuntiny! Ar teisinga mokyti šios maldos visus muminus, vyrus ir moteris, ir pasakoti jiems apie atlygį už ją?“, Jis tarė: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris pasiuntė mane kaip tikrą Pranašą, kad šio darbo nedarys niekas kitas, išskyrus tuos, kuriuos Allahas Aukščiausiasis sukūrė laimingus“. Kas sapne mato mūsų Pranašą Muchammedą alaihis-salam Jo tikruoju pavidalu, tas tikrai Jį matė. Nes šėtonas negali įgyti mūsų Pranašo pavidalo. Bet šėtonas gali pasirodyti kitu pavidalu. Tam, kuris nepažįsta Allaho Pasiuntinio, tai atskirti nelengva. Kai kurie mokslininkai sakė: „Matyti mūsų Pranašą sapne kitokiu pavidalu vis tiek reiškia matyti Jį. Bet tai ženklas, kad sapnuojančiojo religijoje esama trūkumo. Visi, kurie mato mūsų Pranašą Muchammedą alaihis-salam sapne Jo tikruoju pavidalu ir miršta būdami muminai, pateks į Rojų“.

Abu Huraira perdavė šį mūsų Pranašo hadisą šarif: „Kas naktį į penktadienį atliks dviejų rakatų namazą ir kiekviename rakate vieną kartą perskaitys Faticha sūrą ir Ajat al-Kursi, o Ichlas sūrą – penkiolika kartų, ir po namazo tūkstantį kartų ištars ‚Allahumma salli ala Muchammadin nabijil ummiji‘, tas pamatys mane sapne, dar neatėjus kitam penktadieniui. Visos ankstesnės ir vėlesnės šio žmogaus nuodėmės bus atleistos. Rojus – tiems, kurie mane mato“.

Mūsų Valdovo Pranašo palaiminto kapo lankymas

Mūsų Valdovas Fachr al-kainat tarė: „Kas aplanko mane po mano mirties, tas lyg būtų aplankęs mane gyvą“. Hadise šarif, pateiktame knygoje „Mirat al-Medina“, mūsų Pranašas tarė: „Tam, kuris aplanko mano kapą, mano užtarimas tapo vadžibu (privalomu)“. Šį hadisą šarif perdavė Ibn Chuzaima, Bazaras, Dara Kutnis ir Tabaranis (rachimahumullah). Kitame, kurį perdavė Bazaras, paskelbta: „Tam, kuris aplanko mano kapą, mano užtarimas tapo chalal“. Hadise šarif, pateiktame knygose Muslim aš-šarif ir Abu Bakro ibn Makario Mudžam, sakoma: „Jei kas nors ateina manęs aplankyti neturėdamas jokio kito tikslo, tik mane aplankyti, tas nusipelnė, kad Prisikėlimo dieną jį užtarčiau“. Šis hadisas šarif skelbia, kad Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) užtars tuos, kurie keliauja į Mediną Jo aplankyti.

Saugokis nepagarbos, čia Allaho Mylimojo vieta,
čia nukreiptas dieviškasis žvilgsnis; tai makam al-Mustafa!
Jaunas mėnulis danguje – liūdintis Jo Salamo vartų gerbėjas,
iš jo lempos nuro kyla Dvyniai.
Būtent čia ilsisi Didingojo Allaho mylimasis,
jo vertė aukštesnė už Didybės Viešpaties Aršą.
Šios žemės spindesiu išsisklaidė nebūties tamsa,
visa būtis, tarsi akių vaistu, ja atsimerkė iš aklumo.
Tik su pagarba kaip sąlyga, Nabi, įženk į šią buveinę,
čia angelai ateina aplankyti; čia vieta, kurią bučiuoja pranašai!
Nabi

Kitas hadisas šarif, kurį perdavė Dara Kutnis, skamba taip: „Kas atlieka chadžą, bet manęs neaplanko, tas mane įskaudino“. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) norėjo, kad musulmonai Jį lankytų, kad Jo umma ir tokiu būdu gautų savabo. Būtent dėl šios priežasties mūsų fikho mokslininkai, atlikę chadžo pareigą, atvykdavo į Mediną ir atlikdavo namazą Masdžid aš-šarif. Paskui jie lankydavo Rauzą al-Mutahara, Minbar al-munir ir Kabr aš-šarif (palaimintą Allaho Pasiuntinio kapą), kuris aukštesnis už Aršą al-ala, ir buvo palaiminami juos matydami. Jie taip pat lankydavo vietas, kur Pranašas sėdėjo, vaikščiojo ir į ką atsiremdavo; stulpą, į kurį Jis atsiremdavo, kai ateidavo vachjas (apreiškimas); ir vietas, kuriomis vaikščiojo Ashabai al-kiram ir tabiinai (radijallahu taala anhum adžmain) – tie, kurie dirbo statant ir remontuojant mečetę arba buvo pagerbti galimybe paaukoti savo turto ir pinigų. Po jų atėję mokslininkai ir sulacha (dievobaimingi žmonės) taip pat po chadžo atvykdavo į Mediną ir darė taip, kaip darė mūsų fikho ulama. Būtent dėl šios priežasties chadžo piligrimai ir šiandien, kaip ir vakar, lanko Mediną al-Munavara.

„Jei kas nors ateina manęs aplankyti neturėdamas jokio kito tikslo, tik mane aplankyti, tas nusipelnė, kad Prisikėlimo dieną jį užtarčiau“ Hadisas šarif

Abu Chanifa (rachimahullahu taala), islamo ulama saulė, sakė: „Lankyti Kabr as-saadat (palaimintą mūsų Pranašo kapą), vieną vertingiausių mustachabų (veiksmų, kurie patinka Allahui Aukščiausiajam), yra ibadatas (garbinimas), kurio laipsnis beveik prilygsta vadžibui (veiksmui, kuris beveik toks pat privalomas kaip fardas ir todėl negali būti praleistas)“. Kas lanko mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, kabr aš-šarif, turėtų daug kartų sakyti salavat aš-šarifa. Hadise šarif paskelbta, kad šie salavatai ir salamai pasiekia mūsų Pranašą. Mūsų mylimo Pranašo lankymo būdas toks:

Kai iš tolo pamatomas Medinos al-Munavara miestas, sakomas salatas ir salamas. Paskui sakoma: „Allahumma haza charamu Nabijika fadžalhu vikajatan li min-an-nar va amanan min-al-azab va su-il-chisab“. Jei įmanoma, prieš įeinant į miestą ar mečetę atliekamas gusulas (visiškas ritualinis apsiplovimas). Pasikvepinama geru kvapu. Apsivelkami nauji, švarūs drabužiai. Nes šie veiksmai išreiškia garbę ir pagarbą. Į Mediną al-Munavara įeinama nuolankiai, oriai ir ramiai. Ištarus „Bismillahi va ala millat-i Rasulillah“, skaitomas Isra sūros 80-asis ajatas al-karima. Iškart po to sakoma: „Allahumma salli ala Muchammadin va ala al-i Muchammad. Vagfir li zunubi vaftach li abvaba rachmatika va fadlika“ ir įeinama į Masdžid an-Nabavi. Paskui netoli mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, minbaro atliekamas dviejų rakatų tachijat al-masdžid namazas, stovint taip, kad minbaro stulpas būtų ties dešiniuoju petimi. Mūsų mylimas Pranašas čia atlikdavo namazą. Tai vieta tarp mūsų Valdovo Pranašo kapo ir Jo minbaro. Hadise šarif paskelbta: „Tarp mano kapo ir mano minbaro yra sodas iš Rojaus sodų. Mano minbaras stovi ant mano chauzo (tvenkinio)“.11 Tada iš dėkingumo parpuolama į sadždą, nes Allahas Aukščiausiasis leido aplankyti palaimintą Allaho Pasiuntinio kapą.

Po maldos atsistojama ir einama prie Chudžra as-saadat – mūsų Valdovo Pranašo kabr aš-šarif. Veidu atsisukus į palaimintą Allaho Pasiuntinio veidą, o nugara į kiblą, pagarbiai stovima maždaug dviejų metrų atstumu nuo palaiminto kapo. Arčiau neinama. Reikia laikytis chušu (gilios, nuolankios pagarbos ir baimės) ir chudu (visiško atsidavimo) ir elgtis pagarbiai, tarsi Jis būtų gyvas ir žmogus stovėtų Jo aukštoje akivaizdoje, kaip Allahas Aukščiausiasis įsakė Kilniajame Korane. Reikia visą laiką išlaikyti ramybę ir orumą. Pagarbiau nedėti rankų ant kabr aš-šarif sienų, o laikytis atokiau. Reikia stovėti taip, lyg stovėtum namaze. Reikia įsivaizduoti palaimintą ir dailų mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, pavidalą ir galvoti, kad Allaho Pasiuntinys tave pažįsta, girdi tavo žodžius, salamą ir maldas, atsako ir sako amin. Nes mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Kai kas nors prie mano kapo sako man salatą, aš tai girdžiu“. Hadise šarif taip pat paskelbta, kad prie mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, kabr aš-šarif pastatytas angelas, kurio užduotis – nunešti Jam salamus tų iš Jo ummos, kurie siunčia salamą. Tada reikia sakyti: „Assalamu alaika ja saijidi ja Rasulullah! Assalamu alaika ja Nabijallah! Assalamu alaika ja Safijallah! Assalamu alaika ja Chabiballah! Assalamu alaika ja Nabijarrachmati! Assalamu alaika ja Šafi-al-ummati! Assalamu alaika ja Saijid-al-mursalin! Assalamu alaika ja Chatam-an-nabijin!“

„Tesuteikia Tau Allahas Aukščiausiasis aukščiausią atlygį ir užmokestį. Liudiju, kad Tu įvykdei Savo, kaip Pranašo, pareigą. Tu atidavei Tau patikėtą amanatą. Tu davei Savo ummai patarimų. Tu kovojai (džihadą) Allaho Aukščiausiojo kelyje, kol pas Tave atėjo mirtis. Tesiunčia Tau Allahas Aukščiausiasis salatą ir salamą iki pat Prisikėlimo dienos. O Allaho Pasiuntiny! Atvykome pas Tave iš tolimų vietų. Atvykome aplankyti Tavo kabr aš-šarif, atiduoti to, ką esame Tau skolingi, pamatyti vietoje tai, ką Tu nuveikei, būti palaiminti Tave lankydami ir prašyti Tavęs būti mūsų užtarėju pas Allahą Aukščiausiąjį. Nes mūsų klaidos sulenkė mūsų nugaras. Mūsų nuodėmės slegia mūsų pečius. O Allaho Pasiuntiny! Tu esi ir tas, kuris užtaria, ir tas, kurio užtarimas priimamas. Tau pažadėtas Makam al-Machmud. Ir Allahas Aukščiausiasis Kilniajame Korane (Nisa sūros 64-ajame ajate al-karima) skelbia, prasme: „Mes kiekvieną pranašą pasiuntėme tik tam, kad, Allahui Aukščiausiajam įsakius, jam būtų paklusta (tautos, pas kurią jis buvo pasiųstas). Jei jie, nusikaltę savo pačių nafsams (pakenkę patys sau), ateis pas Tave ir prašys Allahą Aukščiausiąjį atleidimo, o ir Mano Pasiuntinys prašys jiems atleidimo, jie tikrai pamatys, kad Allahas Aukščiausiasis priima atgailą ir yra gailestingas“. Atvykome į Tavo aukštą akivaizdą. Bet nusikaltome savo nafsams. Trokštame, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos. O Allaho Pasiuntiny! Užtark mus pas Allahą Aukščiausiąjį. O Allaho Pasiuntiny! Melsk Allahą Aukščiausiąjį, kad Jis paimtų mūsų sielas mums sekant Tavo suna, kad Prisikėlimo dieną leistų mums būti tarp tų, kurie su Tavimi ateis į machšaro vietą, ir kad leistų mums ateiti prie Tavo chauzo ir iš jo atsigerti. O Allaho Pasiuntiny! Prašome Tavo užtarimo“. Paskui skaitomas Hašr sūros 10-asis ajatas al-karima, prasme: „… O mūsų Viešpatie! Atleisk mums ir mūsų broliams, kurie iškeliavo pirma mūsų su imanu! Neleisk mūsų širdyse būti jokiai neapykantai tiems, kurie turi imaną! O mūsų Viešpatie! Tu iš tiesų pilnas atjautos ir gailestingumo!“

Paskui perduodami pasisveikinimai tų, kurie juos siuntė, ir sakoma: „Assalamu alaika ja Rasulullah! Šis žmogus trokšta, kad Tu būtum jo užtarėjas pas Allahą Aukščiausiąjį. Užtark jį ir visus musulmonus“, ir sakoma tiek salavatų, kiek norima.

Paskui pasislenkama pusę metro į dešinę, ties Chazrat Abu Bakro palaiminta galva, ir Chazrat Abu Bakras as-Sidikas pasveikinamas žodžiais: „Assalamu alaika ja chalifata Rasulillah! Assalamu alaika ja rafikahu fil-gar! Assalamu alaika ja aminahu alal-asrar! Tesuteikia tau, šios ummos imamui, Allahas Aukščiausiasis aukščiausią atlygį ir užmokestį. Tu gražiausiu būdu buvai Allaho Pasiuntinio chalifas (kalifas) ir geriausiai sekei Jo kilniąja suna. Tu kovojai su murtadais (atsimetėliais) ir su tais, kurie buvo palikę teisingą kelią. Tu visada kalbėjai tiesą. Iki pat mirties tu buvai pagalbininkas tiems, kurie ėjo teisingu keliu. Tebūna su tavimi Allaho Aukščiausiojo salamas, gailestingumas ir palaima! O mano Allahai! Paimk mūsų sielas Savo gailestingumu, kol mūsų širdyse bus meilė jam. Neleisk, kad mūsų apsilankymas pas jį būtų veltui!“

„Tarp mano kapo ir mano minbaro yra sodas iš Rojaus sodų. Mano minbaras stovi ant mano chauzo (tvenkinio)“ Hadisas šarif

Paskui vėl pasislenkama pusę metro į dešinę, ties Chazrat Umaro kapu, ir Chazrat Umaras pasveikinamas žodžiais: „Assalamu alaika ja Amir-al-muminin! Assalamu alaika ja Muzhir-al-Islam! Assalamu alaika ja Muksir-al-asnam! Tesuteikia tau Allahas Aukščiausiasis aukščiausią atlygį ir užmokestį. Ir gyvenime, ir mirtyje tu padėjai islamui ir musulmonams. Tu rūpinaisi našlaičiais. Tu buvai geras savo giminaičiams. Musulmonams tu buvai vadovas, kuriuo jie buvo patenkinti ir kuris pats ėjo teisingu keliu bei vedė juo žmones. Tu tvarkei jų reikalus. Tu padarei jų vargšus turtingus ir aprišai jų žaizdas. Tebūna su tavimi Allaho Aukščiausiojo salamas, gailestingumas ir palaima!“

Paskui atsigręžiama į Chazrat Abu Bakrą ir Chazrat Umarą ir sakoma: „Assalamu alaikuma ja dadžiaj-Rasulillah va rafikaihi va vazirajhi va muširaihi val muavinaini lahu alal-kijami fid-dini val-kaimaini badahu bi-masalich-il-muslimin! Tesuteikia jums Allahas Aukščiausiasis gražiausią atlygį. Padarome jus savo vasila pas Allaho Pasiuntinį, kad jūs prašytumėte Allahą Aukščiausiąjį, jog Allaho Pasiuntinys mus užtartų, kad Jis priimtų mūsų pastangas (sajų), leistų mums mirti islamo religijoje ir prikeltų mus islamo religijoje, o Prisikėlimo dieną leistų mums prisikelti tarp tų, kurie yra arti Allaho Pasiuntinio“.

Tada meldžiamasi už save, už savo tėvus, už tuos, kurie prašė maldų, ir už visus musulmonus. Paskui atsistojama veidu į palaimintą mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, veidą ir sakoma: „O mano Allahai! Tu sakai (prasme): ‚Mes kiekvieną pranašą pasiuntėme tik tam, kad, Allahui Aukščiausiajam įsakius, jam būtų paklusta (tautos, pas kurią jis buvo pasiųstas). Jei jie, nusikaltę savo pačių nafsams (pakenkę patys sau), ateis pas Tave ir prašys Allahą Aukščiausiąjį atleidimo, o ir Mano Pasiuntinys prašys jiems atleidimo, jie tikrai pamatys, kad Allahas Aukščiausiasis priima atgailą ir yra gailestingas‘.12 O mano Viešpatie! Sekdami Tavo kilniu žodžiu ir paklusdami Tavo įsakymui, prašome, kad Tavo mylimas Pranašas mus užtartų pas Tave“. Po to skaitoma ta malda, kuri buvo skaityta anksčiau, būtent Hašr sūros 10-asis ajatas al-karima (prasme):

„… O mūsų Viešpatie! Atleisk mums ir mūsų broliams, kurie iškeliavo pirma mūsų su imanu! Neleisk mūsų širdyse būti jokiai neapykantai tiems, kurie turi imaną! O mūsų Viešpatie! Tu iš tiesų pilnas atjautos ir gailestingumo!“ Tada skaitomi ajatai al-karima „Rabbanagfir lana va li-aba-ina va li-ummachatina va li-ichvaninal-lazina sabakuna bil-imani“, „Rabbana atina …“ ir „Subchana rabbika …“ ir užbaigiamas Chudžra as-saadat lankymas. Paskui ateinama į Rauzą al-Mutahara, esančią tarp Allaho Pasiuntinio kapo ir minbaro. Tai kvadrato formos vieta. Čia atliekama tiek namazų, kiek norima, ir sakomos maldos. Sakomas tasbichas, šlovinamas Allahas Aukščiausiasis ir Jam dėkojama. Paskui ateinama prie minbaro ir, siekiant gauti dalį Allaho Pasiuntinio palaimos, ranka uždedama ant tos vietos, ant kurios mūsų Valdovas Pranašas dėdavo Savo palaimintą ranką sakydamas chutbą. Čia atliekamas dviejų rakatų namazas. Prašoma Allaho Aukščiausiojo to, ko norima. Ieškoma prieglobsčio Allaho Aukščiausiojo gailestingume nuo Jo rūstybės. Paskui ateinama prie stulpo, pastatyto ten, kur anksčiau stovėjo Chananos stulpas. Chanana – tai stulpas, kuris aimanavo, nes mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, jį paliko, kai perėjo prie minbaro sakyti chutbos, ir kuris nurimo, kai Allaho Pasiuntinys nužengė ir jį apkabino. Paskui ateinama prie stulpo, prie kurio Chazrat Abu Lubaba buvo prisirišęs ir atgailavęs (atlikęs taubą). Čia atliekamas dviejų rakatų namazas ir Allahui Aukščiausiajam atliekama tauba ir istigfaras. Sakomos norimos maldos.

Kol čia būnama, naktis reikia skirti Kilniojo Korano skaitymui, Allaho Aukščiausiojo minėjimui, maldai slapta ir atvirai prie minbaro ir kapo ir rabitai (savo širdies susiejimui su kurio nors iš aulija širdimi). Aplankius palaimintą mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, kapą, yra mustachab (veiksmas, kuris patinka Allahui Aukščiausiajam) nueiti ir aplankyti Bakio kapines. Paskui lankomi kiti kapai, ypač Chazrat Chamzos, Saijid aš-šuhada (šahidų valdovo), kapas. Bakyje taip pat lankomi Chazrat Abaso, Chasano ibn Alis, Zain al-Abidino, jo sūnaus Muchammedo Bakiro ir šio sūnaus Džafaro as-Sadiko, Amir al-muminin Chazrat Usmano, mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, sūnaus Ibrahimo, ten palaidotų mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, palaimintųjų žmonų, Jo tetos Safijos ir daugelio kitų didžiųjų sahabų ir tabiinų (radijallahu anhum adžmain) kapai. Bakyje esančioje Fatimos mečetėje atliekamas namazas. Ketvirtadieniais mustachab lankyti Uchudo šahidus. Ten sakoma: „Salamun alaikum bima sabartum. Fanima ukbaddar. Salamun alaikum ja achla dar-il-kaum-il-muminin va inna inšaallahu an karibin bikum lachikun“. Paskui skaitomas Ajat al-Kursi ir Ichlas sūra. Tie, kurie lanko Chudžra as-saadat, turi būti labai budrūs ir neturėti širdyje pasaulietiškų minčių. Jie turi galvoti apie palaimintą Muchammedo alaihis-salam nurą ir Jo aukštą laipsnį. Maldų, kurios sakomos galvojant apie pasaulietiškus reikalus, apie susitikimus su aukštais asmenimis siekiant naudos ar apie prekybą, Allahas Aukščiausiasis nepriima, ir tokie žmonės nepasiekia to, ko trokšta. Lankyti Chudžra as-saadat – tai garbingas ibadatas. Baiminamasi, kad tie, kurie tuo netiki, gali išeiti iš islamo. Nes jie tada stoja prieš Allahą Aukščiausiąjį, Jo Pasiuntinį ir visus musulmonus. Nors keli malikitų mokslininkai sakė, kad Allaho Pasiuntinį aplankyti yra vadžib, vieningai paskelbta, kad tai mustachab.

„O mūsų Viešpatie! Atleisk mums ir mūsų broliams, kurie iškeliavo pirma mūsų su imanu! Neleisk mūsų širdyse būti jokiai neapykantai tiems, kurie turi imaną! O mūsų Viešpatie! Tu iš tiesų pilnas atjautos ir gailestingumo!“ Hašr: 10

AS-SUBCHU BADA
Assubchu bada min talatihi.
Vallailu dadža min vafratihi.
Fakar rusula fazlan va ula.
Achdas subula li dalalatihi.
Rytas savo nurą paėmė iš Jo veido.
Naktis savo tamsą paėmė iš Jo juodų plaukų.
Savo dorybe ir didybe Jis pranoko visus Pasiuntinius.
Tie, kurie rado vedimą, kelią rado Jo nurodymu.
Kanzul karami maulannimi.
Chadil umami li šariatihi.
Az kanasabi alal-chasabi.
Kullul arabi fi-chizmatihi.
Jis – dosnumo lobynas, Jis, kuris dalijo iš šio lobio.
Jis vedė tautas į Savo religiją ir į teisingą kelią.
Jo kilmė tyriausia, Jo garbė aukščiausia.
Visi arabai yra Jo tarnyboje.
Saatiš-šadžaru natakal chadžaru.
Šukkal kamaru bi išaratihi.
Džibrilu ata lailata asra.
Var-Rabbu daa li-chazratihi.
Medžiai bėgo, akmenys kalbėjo Jo akivaizdoje,
Jo ženklu mėnulis perskilo į dvi dalis.
Isros naktį pas Jį atėjo Džibrilas,
ir Jo Viešpats pakvietė Jį į Savo akivaizdą.
Naleš-šarafa vallahu afa.
Amma salafa min ummatihi.
Fa Muchammaduna chuva Saijiduna.
Fal izzu lana bi idžabatihi.
Jis pasiekė aukštus laipsnius,
Allahas atleido Jo ummai.
Mūsų Muchammedas – Jis mūsų Valdovas,
garbė mums, nes mes Jį priėmėme.
Abdula ibn Ravacha (radijallahu anhu)