MŪSŲ VALDOVO PRANAŠO MIRTIS

Usama ibn Zaidas paskiriamas karvedžiu

Buvo paskutinės Safaro mėnesio dienos. Pasaulių Valdovas (sallallahu alaihi va sallam) norėjo dar kartą pakviesti į islamą šiaurėje gyvenusius bizantiečius (Rytų romėnus), kol šie netapo dideliu pavojumi musulmonams, o jei jie nepriimtų kvietimo, kariauti su jais ir pajungti juos islamo valstybės valdžiai. Todėl Jis įsakė Savo didvyriškiems Ashabams ruoštis karui su bizantiečiais. Ashabai al-kiram išsiskirstė ruoštis. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, pasikvietė Chazrat Usamą ibn Zaidas ir tarė: „O Usama! Su Allaho Aukščiausiojo vardu ir palaima vyk į Damaską, iki Balkos sienos, iki Darumo Palestinoje, iki tos vietos, kur tavo tėvas krito kankiniu. Tegul žirgai sutrypia tas žemes. Paskyriau tave šios kariuomenės vyriausiuoju vadu. Staiga užklupk Ubnos žmones ir pulk juos tarsi žaibas. Keliauk taip greitai, kad jokia žinia nepasiektų tos vietos, kur vyksti, anksčiau už tave. Pasiimk su savimi vedlių, o žvalgai ir sargybiniai teeina priešais tave. Jei Allahas Aukščiausiasis dovanos tau pergalę, pabūk tarp jų tik trumpai“. Jis įsakė jiems įsikurti stovykloje Džurfe, Savo palaimintosiomis rankomis pririšo vėliavą ir ją įteikė.4

Jis užlipo į minbarą mečetėje ir tarė: „O mano Ashabai! Kaip Usamos tėvas Zaidas buvo vertas būti karvedžiu ir buvo man mieliausias, taip ir jo sūnus Usama vertas būti karvedžiu po jo. Usama yra vienas iš man mieliausių žmonių“.

Tarp tų, kurie turėjo eiti į karą, vadovaujami Chazrat Usamos, buvo ir tokie žymūs Ashabai kaip Chazrat Abu Bakras, Chazrat Umaras, Chazrat Abu Ubaida ibn Džarachas ir Chazrat Sadas ibn Abi Vakasas.

Tačiau kai kitą dieną Visatos Sultonas staiga susirgo, kariuomenės išžygiavimas buvo atidėtas iki tol, kol mūsų Valdovas Pranašas iškeliavo į achiratą. Mūsų mylimas Pranašas susirgo sunkia maliarija (chuma). Karštis vis kilo, o liga sunkėjo.

Vieną naktį vidurnaktį, kai skausmai atlėgo, Jis pakilo iš lovos. Jis apsirengė ir pasiruošė eiti. Tai pamačiusi, mūsų motina Chazrat Aiša paklausė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, net mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Kur eini?“ Mūsų Valdovas Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) atsakė: „Gavau įsakymą prašyti atleidimo tiems, kurie palaidoti Baki kapinėse. Ten ir einu“.

Jis pasiėmė su Savimi Abu Muvaihibą ir Abu Rafį ir nuėjo ten. Kapinėse Jis ilgai meldėsi ir maldavo Allahą Aukščiausiąjį jiems atleidimo ir malonės. Kai su Juo buvę sahabai pamatė, kaip primygtinai mūsų Valdovas Pranašas maldauja, jie tarė: „Kad ir mes dabar čia gulėtume palaidoti ir būtume pagerbti gauti dalį šios Allaho Pasiuntinio maldos!“ Tada mūsų mylimas Pranašas atsigręžė į Abu Muvaihibą ir tarė: „O Abu Muvaihibai! Man buvo leista laisvai rinktis tarp pasaulio lobių ir achirato palaimų. Man buvo pasakyta: ‚Jei nori, gali likti pasaulyje ir paskui įeiti į Rojų, o jei nori – tebūna Likaullah (susitikimas su Allahu Aukščiausiuoju), ir tada įeisi į Rojų‘. Aš pasirinkau Likaullah, o paskui Rojų“.

„O muminai! Dėl Allaho: kas turi teisę į mane, tegul atsistoja, ateina ir atsiima ją čia, prieš kijamatą“ Hadisas šarif

Kitą dieną Jis išėjo prašyti atleidimo Uchude gulintiems kankiniams. Jis ilgai maldavo Allahą Aukščiausiąjį ir meldėsi už juos. Paskui Jis atėjo į mečetę ir tarė Ashabams al-kiram: „Aš būsiu pirmasis iš jūsų, pasiekęs Kausaro tvenkinį, ir tas, kuris jus ten pasitiks. Ten mūsų susitikimo vieta … Nebijau, kad po manęs grįšite prie širko (daugdievystės). Bet bijau, kad leisitės pasaulio nunešami, dėl jo pavydėsite vieni kitiems ir žudysite vieni kitus ir galiausiai pražūsite, kaip pražuvo buvusieji prieš jus …“ Paskui Jis nuėjo į Savo palaimos namus. Jo liga buvo pasunkėjusi. Jo palaimintosios žmonos pranešė mūsų mylimam Pranašui, kad nori, jog Jis liktų mūsų motinos Chazrat Aišos namuose, ir kad jos Aišos naudai atsisako savo teisių. Jis apsidžiaugė šiuo Savo tyrųjų žmonų pasiaukojimu, meldėsi už jas visas ir pradėjo leisti Savo likusias dienas mūsų motinos Chazrat Aišos namuose. Mūsų Valdovo, Kilniausiojo Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam), karštis buvo smarkiai pakilęs. Dėl stipraus karščio Jis turėjo vartytis lovoje nuo vieno šono ant kito. Kol Jis buvo tokios būklės, Ashabai al-kiram ateidavo Jo aplankyti ir labai sielvartavo dėl didelių kančių, kurias kentė mūsų Valdovas. Abu Saidas al-Chudris papasakojo: „Buvau įėjęs į palaimintąją Allaho Pasiuntinio akivaizdą. Ant Jo buvo užklota aksominė antklodė. Karščio kaitra sklido pro antklodę; dėl kaitros negalėjome ranka paliesti antklodės. Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pamatė mūsų nuostabą ir sielvartą, Jis tarė:

‚Sunkiausi išbandymai ištinka pranašus. Ir vis dėlto pranašas džiaugiasi išbandymais labiau, negu jūs džiaugiatės gaunamomis dovanomis‘“.

Um Bišr binti Bara papasakojo: „Buvau nuėjusi aplankyti Allaho Pasiuntinio. Jo palaimintasis kūnas degė tarsi ugnis. Pasakiau: ‚Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Niekada nesu mačiusi tokios sunkios ligos! …‘ Tada Jis tarė: ‚O Um Bišr! Karštis toks stiprus tam, kad mano savabas (atlygis) būtų gausus. Ši liga – tai užnuodytos mėsos, kurios paragavau Chaibare, poveikis. Tos mėsos skausmą jaučiau visada. Nuodai, kuriuos tą dieną suvalgiau, dabar plėšo mano abharą, tai yra mano aortą‘“.5

Mūsų mylimas Pranašas tarė Chazrat Abdulai ibn Masudas: „Nėra nė vieno musulmono, kurį ištiktų liga, kad Allahas Aukščiausiasis nenubarstytų jo klaidų ir nuodėmių, kaip nubyra medžio lapai!“6 Liga diena po dienos sunkėjo. Ashabai al-kiram dėl to labai sielvartavo ir nerado ramybės savo namuose. Jie rinkosi mečetėje. Pasiteirauti, kaip laikosi mūsų Valdovas Pranašas, jie pasiuntė pas Jį Chazrat Alį. Pasaulių Valdovas ženklu paklausė: „Ką sako mano Ashabai?“ Chazrat Alis tarė: „Jie labai liūdi ir nerimauja, galvodami: ‚O jeigu Allaho Pasiuntinys mus paliks! …’“ Tada mūsų mylimas Pranašas, kurio gailestingumas Savo Ashabams buvo dar daug didesnis, nepaisydamas sunkios ligos, pakilo ir, atsirėmęs į Chazrat Alį ir Chazrat Fadlą ibn Abasas, atėjo į mečetę. Jis užlipo į minbarą ir, pašlovinęs Allahą Aukščiausiąjį ir Jam padėkojęs, tarė Ashabams al-kiram:

„O mano Ashabai! Girdėjau, kad nerimaujate dėl mano mirties. Argi kuris nors Pranašas liko amžinai tarp Savo ummos, kad tikėtumėtės, jog aš amžinai liksiu tarp jūsų? Žinokite, kad aš keliausiu pas savo Viešpatį. Štai mano patarimas jums: gerbkite iškiliausius iš muhadžirų. O muhadžirai! Jums mano patarimas toks: darykite gera ansarams! Jie darė gera jums. Jie priglaudė jus savo namuose. Nors patys vos galėjo prasimaitinti, jie iškėlė jus aukščiau už save. Jie pasidalijo su jumis savo turtu. Kas taps ansarų valdytoju, tegul jais rūpinasi ir atleidžia tiems, kurie suklysta“. Paskui Jis davė jiems daug gražių ir paveikių patarimų ir tarė: „Allahas Aukščiausiasis leido vienam iš Savo tarnų laisvai pasirinkti: likti šiame pasaulyje ar keliauti pas Savo Viešpatį. Tas tarnas panoro keliauti pas Savo Viešpatį“. Šiais žodžiais Jis užsiminė, kad netrukus iškeliaus. Chazrat Abu Bakras as-Sidikas suprato, ką šie žodžiai reiškia, pradėjo verkti ir tarė: „Tebūnie paaukotos už Tave mūsų gyvybės, o Allaho Pasiuntiny!“ Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) tarė: „Neverk, o Abu Bakrai“, ir liepė jam ištverti ir būti kantriam. Iš Jo palaimintų akių riedėjo ašaros. Jis tarė: „O mano Ashabai! Esu labai patenkintas Abu Bakru, kuris ištikimai ir su ichlasu paaukojo savo turtą islamo religijos keliui. Jei būtų galima pasirinkti sau bičiulį kelyje į kitą pasaulį, būčiau pasirinkęs jį“. Paskui Jis įsakė: „Uždarykite visas duris, kurios atsiveria į mečetę, išskyrus Abu Bakro duris!“

Paskui Jis nužengė nuo minbaro, grįžo pas mūsų motiną Chazrat Aišą ir įėjo į jos kambarį. Ashabai al-kiram pradėjo verkti. Tada mūsų Valdovas Pranašas, atsirėmęs į Chazrat Alį ir Chazrat Fadlą ibn Abasas, vėl atėjo į mečetę, atsistojo ant apatinės minbaro pakopos ir tarė Ashabams al-kiram: „O muhadžirai, o ansarai! Kai kam nors yra nustatytas laikas, nėra jokios naudos skubėti, kad jį pasiektum. Allahas Aukščiausiasis neskuba nė su vienu Savo tarnu. Jei kas nors bandytų pakeisti Allaho Aukščiausiojo kazą ir kadarą (lemtį) ir iškilti aukščiau Jo Valios, Jis sutriuškins jį Savo Rūstybe ir pražudys.

Kas nori apgauti ir suklaidinti Allahą Aukščiausiąjį, apgauna pats save, ir jo reikalai pakrypsta į pražūtį. Žinokite, kad aš esu atjautus ir gailestingas jums. Ir jūs ateisite pas mane. Vieta, kur susitiksite su manimi, – prie Kausaro tvenkinio. Kas nori įeiti į Rojų ir ten susitikti su manimi, tegul nekalba tuščiai. O musulmonai! Kufras (netikėjimas) ir nuodėmės lemia, kad palaimos pasikeičia, o pragyvenimas sumenksta. Jei žmonės paklūsta Allaho Aukščiausiojo įsakymams, jų valstybių vadovai, viršininkai ir valdytojai rodo jiems gailestingumą ir atjautą. Jei jie gyvena nuodėmėse ir ištvirkime, peržengia visas ribas ir nusideda, jie nesulauks gailestingų vadovų. Kaip mano gyvenimas buvo jums į gera, taip ir mano mirtis jums yra gėris ir gailestingumas. Jei esu ką nors neteisingai sumušęs ar kam nors pasakęs bjaurų žodį, sutinku, kad jis atsiimtų savo teisę padarydamas man tą patį; o jei esu iš ko nors iš jūsų neteisingai ką paėmęs, sutinku, kad jis to pareikalautų atgal, ir esu pasirengęs atsiskaityti už teises. Nes bausmė šiame pasaulyje yra daug lengvesnė už bausmę achirate. Ją lengviau iškęsti“. Kaip anksčiau Jis buvo išreiškęs Savo pasitenkinimą Chazrat Abu Bakru, taip šį kartą Savo chutboje išreiškė pasitenkinimą Chazrat Umaru ir tarė: „Umaras yra su manimi, o aš – su juo. Po manęs tiesa bus su Umaru“.

„Sunkiausi išbandymai ištinka pranašus. Ir vis dėlto pranašas džiaugiasi išbandymais labiau, negu jūs džiaugiatės gaunamomis dovanomis“ Hadisas šarif

Po chutbos Jis nužengė nuo minbaro. Atlikęs namazą, Jis vėl užlipo ant minbaro, išsakė Savo paskutinę valią ir davė patarimų. Paskui tarė: „Patikiu jus Allahui Aukščiausiajam“, paliko Savo Ashabus ir nuėjo į Savo kambarį. Vieną dieną, kai Jį kankino stiprūs skausmai, Pasaulių Valdovas (sallallahu alaihi va sallam), norėdamas atsiskaityti su Ashabais al-kiram ir neiškeliauti į achiratą su kitų žmonių teisėmis, pasikvietė Chazrat Bilalą al-Chabašį ir jam įsakė: „Sušauk žmones! Tegul susirenka mečetėje. Noriu jiems išsakyti savo paskutinę valią! …“

Chazrat Bilalas surinko visus Ashabus mečetėje. Mūsų Valdovas Pranašas atėjo į mečetę, atsirėmęs į Chazrat Alį ir Chazrat Fadlą ibn Abasas. Jis atsisėdo ant minbaro, pašlovino Allahą Aukščiausiąjį ir tarė: „O mano Ashabai! Žinokite, kad priartėjo metas, kai turiu su jumis išsiskirti. Kas turi kokią nors teisę į mane, tegul ateina ir jos pareikalauja. Tegul tas, kuriam esu brangus, pareikalauja iš manęs savo teisės arba padaro ją man chalal (atleidžia man savo teisę), kad galėčiau iškeliauti pas savo Viešpatį ir į Jo gailestingumą laisvas nuo tokių teisių“. Paskui Jis nužengė nuo minbaro ir vadovavo vidurdienio maldai. Po namazo Jis vėl užlipo ant minbaro ir pakartojo tai, ką buvo sakęs prieš namazą. Savo ligos metu mūsų mylimas Pranašas, vos tik nuskambėdavo azanas, visada išeidavo į Masdžid aš-šarif ir, būdamas imamas, atlikdavo namazą džamaatu su Ashabais al-kiram.7 Likus trims dienoms iki mūsų mylimo Pranašo iškeliavimo, Jo liga pasunkėjo. Jis nebegalėjo nueiti į mečetę ir vadovauti namazui. Pirmasis namazas, kurio Jis negalėjo atlikti džamaatu, buvo naktinis namazas.

Kaip įprasta, tuo metu prie durų atėjo Chazrat Bilalas ir tarė: „As-salat, o Allaho Pasiuntiny!“ Mūsų mylimas Pranašas iš silpnumo neturėjo jėgų nueiti į mečetę. Jis tarė: „Pasakykite Abu Bakrui, kad jis būtų imamas ir vadovautų namazui mano Ashabams“. Tada mūsų motina Chazrat Aiša tarė mūsų Pranašui: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Mano tėvas minkštaširdis ir labai sielvartauja. Jei jis atsistos Tavo vietoje ir nematys ten Tavęs, iš verksmo negalės skaityti ir vadovauti namazui. Gal liepsi Umarui būti imamu?“ Mūsų Valdovas Pranašas vėl tarė: „Pasakykite Abu Bakrui, kad jis būtų imamas ir vadovautų namazui mano Ashabams“. Chazrat Bilalas papasakojo Chazrat Abu Bakrui, kaip yra. Kai Chazrat Abu Bakras nepamatė michrabe mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, jis tarsi gavo smūgį į širdį; vos neprarado proto. Jis verkė … ir verkė! … Pradėjo verkti ir Ashabai al-kiram. Kai mūsų Valdovas Chabibullah paklausė, kas yra ši iš mečetės sklindanti rauda, mūsų motina Chazrat Fatima atsakė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Tavo Ashabai verkia, nes negali pakelti išsiskyrimo su Tavimi!“8 Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam), gailestingumo jūra, labai nuliūdo. Norėdamas paguosti Savo Ashabus, Jis, nors liga buvo tokia sunki, su didžiausiu vargu atsikėlė. Jis atėjo į mečetę, atsirėmęs į Chazrat Alį ir Chazrat Abasą. Po namazo Jis tarė: „O mano Ashabai! Jūs esate Allaho Aukščiausiojo globoje, ir aš jus patikėjau Allahui Aukščiausiajam! Laikykitės takvos (dievobaimingumo). Bijokite Allaho Aukščiausiojo. Tvirtai laikykitės Allaho Aukščiausiojo įsakymų ir jiems paklūskite. Dabar aš palieku šį pasaulį“.

Buvo likusios trys dienos iki mūsų mylimo Pranašo iškeliavimo. Džibrilas alaihis-salam atėjo aplankyti mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Allahas Aukščiausiasis siunčia Tau Savo salamą. Nors Jis žino Tavo būklę, Jis klausia, kaip Tu laikaisi ir kaip jautiesi“. Pasaulių Valdovas atsakė: „Esu liūdnas!“ Sekmadienį Džibrilas alaihis-salam vėl atėjo ir paklausė, kaip Jis laikosi. Mūsų Valdovas Pranašas atsakė tą patį. Džibrilas alaihis-salam taip pat atnešė Jam gerą žinią, kad Asvadas al-Anasis, kuris Jemene skelbėsi esąs pranašas, nužudytas. Kilniausiasis Pasiuntinys šią gerą žinią perdavė Savo Ashabams. Dalį aukso, gauto prieš ligą, Jis buvo atidavęs vargšams, o dalį – Chazrat Aišai. Sekmadienį Allaho Pasiuntinio liga pasunkėjo. Pas Jį atėjo Chazrat Usama, kurį Allaho Pasiuntinys buvo paskyręs kariuomenės vadu. Jis nieko nepasakė Usamai, bet pakėlė Savo palaimintas rankas ir perbraukė jomis per jį. Buvo suprasta, kad Jis už jį meldėsi. Tryliktoji, paskutinė Jo ligos diena … Ta diena, kaip ir diena, kurią mūsų mylimas Pranašas pagerbė pasaulį Savo gimimu, buvo pirmadienis ir Rabi al-avval mėnesio dvyliktoji. Visatos Valdovas pajuto Savo palaimintame kūne lengvumą. Kaip tik tuo metu, kai Ashabai al-kiram ruošėsi atlikti rytinę maldą už Chazrat Abu Bakro as-Sidiko, Pasaulių Valdovas pagerbė Masdžid aš-šarif Savo buvimu. Jis pamatė Savo ummą, garbinančią eilėmis. Jis apsidžiaugė ir nusišypsojo. Ashabai al-kiram, pamatę Allaho Pasiuntinį mečetėje, pamanė, kad Jis pasveiko nuo Savo ligos, ir apsidžiaugė. Chazrat Abu Bakras as-Sidikas suprato, kad atėjo mūsų mylimas Pranašas, ir norėjo pasitraukti atgal. Bet mūsų Valdovas davė jam ženklą likti savo vietoje. Jis pats sekė paskui Chazrat Abu Bakrą ir atliko namazą už jo.9 Taip Chazrat Abu Bakras, Allaho Pasiuntiniui įsakius, septyniolika kartų kaip imamas vadovavo Ashabų al-kiram namazui. Po namazo Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) pagerbė Chazrat Aišos kambarį Savo buvimu ir atsigulė. Paskui Jis tarė: „Noriu iškeliauti pas Allahą Aukščiausiąjį nepalikdamas jokio pasaulietiško turto. Išdalyk vargšams visą auksą, kuris dar pas tave liko!“ Tada pakilo karštis. Po kurio laiko Jis vėl atmerkė akis ir paklausė Chazrat Aišos, ar ji išdalijo auksą. Ji atsakė, kad išdalys. Jis vėl ir vėl įsakė jį tuoj pat išdalyti. Kai viskas buvo iš karto išdalyta ir Jam apie tai pranešta, Jis tarė: „Dabar esu ramus“. Kurį laiką pailsėjęs Savo patale, Jis pasikvietė Chazrat Alį. Jis padėjo Savo palaimintą galvą jam ant kelių. Jo palaimintą kaktą išpylė prakaitas, o Jo palaiminto veido spalva pasikeitė. Mūsų motina Chazrat Fatima, pamačiusi savo palaimintą tėvą tokios būklės, neištvėrė žiūrėti į Jį ir nuėjo pas savo sūnus Chazrat Chasaną ir Chazrat Chusainą. Ji paėmė juos už rankų ir pradėjo verkti: „O mano tėve! Kas pasirūpins Tavo dukterimi? Kam patiki Chasaną ir Chusainą? Ak, mano tėve! Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė! Kas bus su manimi po Tavęs? Į ką žiūrės mano akys po Tavęs?“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, išgirdęs šiuos širdį veriančius dukters žodžius, atmerkė Savo palaimintas akis, pasišaukė ją ir meldėsi: „O mano Viešpatie! Suteik jai kantrybės“. Kai Jis paskui tarė: „O Fatima! O mano akių šviesa! Tavo tėvas grumiasi su mirtimi!“, jos graudi rauda dar labiau sustiprėjo. Kai Chazrat Alis tarė: „O Fatima! Prašau, nutilk! Neliūdink Allaho Pasiuntinio dar labiau!“, mūsų mylimas Pranašas tarė: „Neskaudink jos, o Ali! Leisk jai apverkti savo tėvą! …“ Tada Jis užmerkė Savo palaimintas akis, tarsi netektų sąmonės. Paskui prie savo palaiminto senelio priėjo Chazrat Chasanas ir verkdamas tarė: „O mano palaimintasis seneli! Kas gali pakelti išsiskyrimą su Tavimi? Kam skųsime savo širdies sielvartą? Kas po Tavęs rūpinsis mano motina, mano tėvu ir mano broliu? Kur Tavo žmonos ir Tavo Ashabai ras Tavo gražų būdą? …“ Tada mūsų Valdovo Pranašo palaimintosios žmonos nebeištvėrė ir visos ėmė tyliai verkti. Kai lauke didžiai nuliūdę laukę Ashabai al-kiram išgirdo, kad mūsų Valdovo Pranašo liga labai pasunkėjo, jų širdys plyšo. Jie pradėjo verkti. Jie maldavo prie durų: „Prašome, atidarykite duris! Leiskite mums dar kartą pamatyti Pasiuntinio alaihis-salam palaimintą veidą! …“ Allaho Aukščiausiojo chabibas (mylimasis), pasiųstas kaip gailestingumas pasauliams, išgirdęs šiuos Savo Ashabų maldavimus, pasigailėjo ir tarė: „Atidarykite duris!“ Tada įėjo iškiliausieji iš Ashabų. Mūsų mylimas Pranašas, pataręs jiems būti kantriems, tarė: „O mano Ashabai! Jūs esate kilniausi ir garbingiausi iš žmonių. Kad ir kas ateitų po jūsų, jūs į Rojų įeisite pirmiau už juos visus. Būkite tvirti išlaikydami religiją ir padarykite Didįjį Koraną savo imamu (vadovu).

„O mano Ashabai! Jūs esate Allaho Aukščiausiojo globoje, ir aš jus patikėjau Allahui Aukščiausiajam! Laikykitės takvos (dievobaimingumo)“ Hadisas šarif

Nebūkite aplaidūs religijos įsakymams“. Paskui Jis tarė: „Ja Rabbi! Ar perdaviau?“ ir užmerkė Savo palaimintas akis. Jo palaimintas veidas prakaitavo. Chazrat Alis davė Ashabams ženklą išeiti. Jiems išėjus, pas Jį atėjo mūsų motina Chazrat Aiša ir paprašė patarimo. Jis jai tarė: „O Aiša! Saugok save, laikydamasi savo namų kampelyje!“ Tada iš Jo palaimintų akių pradėjo riedėti ašaros. Pasaulių Valdovas verkė … Esančiųjų širdys buvo sužeistos ir draskomos. Mūsų motina Chazrat Um Salama paklausė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Kodėl verki?“ Jis atsakė: „Verkiu, kad mano ummai būtų parodytas gailestingumas“.

Saulė kilo į zenitą. Metas artėjo … Mūsų mylimo Pranašo palaiminta galva ilsėjosi atsirėmusi į mūsų motinos Chazrat Aišos krūtinę. Pasaulių Valdovas gyveno Savo paskutines akimirkas, ir iš Jo palaimintos burnos sklido šie žodžiai: „Dėl gailestingumo! Gerai elkitės su vergais, kurie jums pavaldūs! Aprenkite juos ir pamaitinkite. Kalbėkite su jais švelniai. Namazas – tvirtai laikykitės namazo! Bijokite Allaho Aukščiausiojo dėl savo žmonų ir vergų! … O mano Allahai! Atleisk man! Suteik man Savo gailestingumą! … Leisk man pasiekti Rafik al-ala laipsnį! …“ Iš mūsų motinos Chazrat Fatimos akių liejosi ašaros, o jos rauda draskė širdis. Mūsų mylimas Pranašas pasisodino ją šalia Savęs ir tarė: „Mano dukra, pabūk kantri dar trupučiuką ir neverk. Nes dėl tavo verksmo verkia (angelai) Chamala al-Arš“. Jis nušluostė mūsų motinos Chazrat Fatimos ašaras. Jis ją paguodė, meldė jai iš Allaho Aukščiausiojo kantrybės ir tarė jai: „O mano dukra, mano siela bus paimta. Sakyk: ‚Inna lillahi va inna ilaihi radžiun‘. O Fatima! Už kiekvieną ištikusią nelaimę duodamas atlygis“. Jis kurį laiką laikė užmerkęs Savo palaimintas akis ir paskui tarė: „Nuo šiol tavo tėvui nebebus nei liūdesio, nei rūpesčių. Nes jis išsivaduoja iš laikinojo pasaulio ir kančių vietos“. Tada Jis tarė Chazrat Aliui: „O Ali! Toks ir toks žydas turi pas mane tiek ir tiek turto. Paėmiau jį kariams aprūpinti. Nepamiršk jo grąžinti. Tu tikrai sumokėsi mano skolą, ir tu būsi pirmasis iš tų, kurie susitiks su manimi prie Kausaro tvenkinio. Po manęs tu daug iškentėsi. Būk kantrus. Kai žmonės trokš šio pasaulio, tu rinkis achiratą“.

Vėl atėjo Chazrat Usama. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Tebūnie Allahas Aukščiausiasis tavo pagalbininkas! Dabar eik į kovą!“ Usama išėjo pas savo kariuomenę ir tuoj pat davė įsakymą žygiuoti.10

Pasaulių Valdovas traukė Savo paskutinius atodūsius … Metas buvo visai arti … Allahas Aukščiausiasis apreiškė Azrailui alaihis-salam: „Eik pas Mano Chabibą gražiausiu pavidalu! Jei Jis leis, paimk Jo sielą labai švelniai ir lengvai. Jei neleis, grįžk!“ Azrailas alaihis-salam gražiausiu pavidalu, žmogaus išvaizda, atėjo prie mūsų mylimo Pranašo laimės namų durų ir tarė: „Assalamu alaikum, o Tu, pranašystės namų savininke! Ar leisi man įeiti? Tepasigaili Tavęs Allahas Aukščiausiasis!“

Mūsų motina Chazrat Aiša, sėdėjusi šalia mūsų mylimo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam), tarė Chazrat Fatimai: „Atsakyk tu tam, kuris stovi prie durų“. Tada Chazrat Fatima priėjo prie durų ir labai liūdnu balsu tarė: „O Allaho Aukščiausiojo tarne! Allaho Pasiuntinys dabar užsiėmęs Savo paties būkle“. Azrailas alaihis-salam dar kartą paprašė leidimo. Atsakymas buvo tas pats. Kai jis trečią kartą pakartojo savo pasisveikinimą ir garsiai pasakė, kad turi įeiti, mūsų Valdovas Pranašas atkreipė į jį dėmesį ir tarė: „O Fatima! Kas prie durų?“

Chazrat Fatima atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Prie durų kažkas prašo leidimo įeiti. Keletą kartų jam atsakiau. Bet kai jis pašaukė trečią kartą, mane perėjo šiurpas“. Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „O Fatima! Ar žinai, kas stovi prie durų? Tai tas, kuris griauna malonumus, išblaško susibūrimus, moteris paverčia našlėmis, o vaikus – našlaičiais, ištuština namus ir pripildo kapus; tai mirties angelas Azrailas. O Azrailai, įeik!“ Tą akimirką mūsų motiną Chazrat Fatimą apėmė neapsakomas skausmas, ir iš jos palaimintos burnos išsiveržė šie žodžiai: „Vai, Medina, tu nusiaubta!“ Mūsų Pranašas paėmė Chazrat Fatimos ranką ir padėjo ją ant Savo palaimintos krūtinės. Jis užmerkė Savo palaimintas akis. Esantieji pamanė, kad Jo palaiminta siela jau paimta. Mūsų motina Chazrat Fatima neištvėrė; ji pasilenkė prie Jo palaimintos ausies ir širdį veriančiu balsu sušuko: „O mano brangusis tėve! …“ Negavusi jokio atsakymo, ji tarė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Prašau, atmerk Savo palaimintas akis ir pasakyk man ką nors …“ Tada Pasaulių Valdovas atmerkė Savo palaimintas akis, nušluostė dukters ašaras ir pašnibždėjo jai į ausį, kad mirs. Tada Chazrat Fatima pradėjo verkti. Paskui mūsų Pranašas jai tarė: „Iš mano Ahl al-Bait tu būsi pirmoji, kuri ateis pas mane“. Ji apsidžiaugė šia gera žinia ir rado paguodą.

„O mano Allahai! Atleisk man! Suteik man Savo gailestingumą! … Leisk man pasiekti Rafik al-ala laipsnį! …“ Hadisas šarif

Mūsų motina Chazrat Fatima paklausė: „O mano brangusis tėve! Šiandien išsiskyrimo diena! Kada vėl su Tavimi susitiksiu?“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „O mano dukra! Rasi mane prie tvenkinio krašto Prisikėlimo dieną. Aš duosiu vandens tiems iš savo ummos, kurie ateis prie tvenkinio“. Kai Chazrat Fatima paklausė: „O jei Tavęs ten nerasiu, ką tada daryti?“, mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Rasi mane prie Mizano (Achirate bus Mizanas – svarstyklės, ant kurių bus sveriami darbai ir poelgiai. Jos nepanašios į šio pasaulio svarstykles.). Ten aš užtarsiu savo ummą“.

Kai mūsų motina Chazrat Fatima paklausė: „O jei ir ten Tavęs nerasiu, o Allaho Pasiuntiny?“, mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Tada rasi mane prie Sirato tilto. Ten aš melsiu savo Viešpatį sakydamas: ‚O mano Viešpatie! Apsaugok mano ummą nuo Ugnies‘“.

Paskui Chazrat Alis liūdnu balsu paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Kai atiduosi Savo sielą, kas Tave nuprausys, į ką Tave suvyniosime, kas vadovaus Tavo namazui ir kas Tave paguldys į kapą?“ Mūsų Valdovas Pranašas tarė:

„O Ali, nuprausk mano kūną tu, o Fadlas ibn Abasas tegul pila vandenį. Džibrilas bus trečiasis iš jūsų. Kai mano gasl (prausimas) bus baigtas, suvyniokite mane į įkapes. Džibrilas atneš iš Rojaus gražų kvapą. Tada nuneškite mane į mečetę ir išeikite. Nes pirmiausia Džibrilas, paskui Mikailas ir Israfilas, o po jų visi angelai būrys po būrio atliks mano namazą. Paskui visi įeikite ir sustokite eilėmis. Tegul niekas nestovi priešais mane“.11 Paskui Jis paklausė laukiančio Azrailo alaihis-salam: „O Azrailai! Ar atėjai manęs aplankyti, ar paimti mano sielos?“ Azrailas alaihis-salam atsakė: „Atėjau ir kaip svečias, ir atlikti pareigos. Allahas Aukščiausiasis įsakė man įeiti pas Tave su leidimu. Tavo sielą galiu paimti tik Tau leidus. O Allaho Pasiuntiny! Jei man leisi, paklusiu ir paimsiu Tavo sielą. Jei ne, grįšiu pas savo Viešpatį“. Mūsų Valdovas Pranašas paklausė: „O Azrailai! Kur palikai Džibrilą?“ Azrailas alaihis-salam atsakė: „Džibrilą palikau šio pasaulio danguje. Angelai jį guodžia, nes Tu iškeliausi“. Jiems taip kalbantis, atėjo Džibrilas alaihis-salam. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „O mano broli Džibrilai! Dabar atėjo metas iškeliauti iš šio pasaulio. Kas manęs laukia pas Allahą Aukščiausiąjį? Pranešk man apie tai džiugią žinią, kad ramia širdimi galėčiau atiduoti šį patikėtą turtą jo Savininkui“. Džibrilas alaihis-salam tarė: „O Allaho Aukščiausiojo mylimasis! Palikau dangaus vartus atvirus. Angelai stovi eilėmis ir su meile laukia Tavo sielos“. Mūsų mylimas Pranašas tarė: „Šlovė priklauso Allahui Aukščiausiajam. Pranešk man džiugią žinią! Kas manęs laukia pas Allahą Aukščiausiąjį?“ Džibrilas alaihis-salam tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Tavo atvykimo garbei atverti Rojaus vartai, teka Rojaus upės, nusvirę Rojaus medžiai, o Rojaus hurijos pasipuošusios“.

Mūsų Valdovas Pranašas vėl tarė: „Šlovė priklauso Allahui Aukščiausiajam. Pranešk man kitų džiugių žinių, o Džibrilai!“ Džibrilas alaihis-salam tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Tu esi pirmasis, kuris užtars Prisikėlimo dieną, ir pirmasis, kurio užtarimas bus priimtas“. Kai mūsų Valdovas Pranašas vėl tarė: „Šlovė priklauso Allahui Aukščiausiajam. Pranešk man kitų džiugių žinių, o Džibrilai!“, Džibrilas alaihis-salam tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Ko gi Tu klausi?“ Tada mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Visas mano rūpestis, liūdesys ir sielvartas – dėl mano ummos, kurią palieku po savęs“. Chazrat Džibrilas alaihis-salam tarė: „O Allaho Aukščiausiojo mylimasis! Prisikėlimo dieną Allahas Aukščiausiasis atleis Tavo ummai tiek, kad Tu būtum patenkintas. Jis įleis Tave į Rojų pirmiau už visus kitus pranašus, o Tavo ummą – pirmiau už visas kitas ummas“. Mūsų mylimas Pranašas tarė Džibrilui alaihis-salam: „Turiu tris troškimus pas Allahą Aukščiausiąjį: pirmasis – kad Jis padarytų mane nusidėjėlių iš mano ummos užtarėju. Antrasis – kad Jis nebaustų jų už nuodėmes, kurias jie padarė pasaulyje. Trečiasis – kad kiekvieną ketvirtadienį ir pirmadienį man būtų parodomi mano ummos darbai (Jei jų darbai geri, melsiu, kad Allahas Aukščiausiasis juos priimtų. Jei tai blogi darbai, užtarsiu ir prašysiu, kad jie būtų ištrinti iš darbų knygos)“. Džibrilas alaihis-salam pranešė Jam, kad Allahas Aukščiausiasis priėmė visus tris Jo troškimus. Tada mūsų mylimam Pranašui palengvėjo.

Allahas Aukščiausiasis apreiškė: „O Mano Chabibe! Kas įdėjo į Tavo palaimintą širdį meilę Tavo ummai ir tokį didelį gailestingumą jai?“ Mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Mano Viešpats Aukščiausiasis, kuris mane sukūrė ir išaugino“. Tada Didingasis Allahas tarė: „Mano atjauta ir Mano gailestingumas Tavo ummai tūkstantį kartų didesni už Tavuosius. Palik juos Man“. Mūsų mylimas Pranašas tarė: „Dabar esu ramus. O Azrailai! Atlik pareigą, kuri tau įsakyta!“ Norėdamas atlikti savo pareigą, Azrailas alaihis-salam priartėjo prie Pasaulių Valdovo, dėl kurio jis pats buvo sukurtas. Mūsų mylimas Pranašas panardino Savo palaimintas rankas į šalia Savęs stovintį indą su vandeniu ir drėgnomis rankomis perbraukė Savo palaimintą veidą. Jis tarė: „La ilaha illallah! O mano Allahai! Rafik al-ala! …“ Azrailas alaihis-salam pradėjo imti Pasaulių Valdovo sielą. Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, veidas tai paraudonuodavo, tai pageltonuodavo. Kai Jis paklausė Azrailo alaihis-salam: „Ar ir mano ummos sielas imsi su tokiu smarkumu ir jėga?“, Azrailas alaihis-salam atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Niekada anksčiau nesu niekieno sielos paėmęs taip lengvai“. Mūsų mylimas Pranašas, kuris net paskutinėmis akimirkomis nepamiršo Savo ummos, tarė: „O Azrailai! Tą kietumą, kurį rodytum mano ummai, nukreipk į mane! Nes jie silpni ir negali to ištverti …“ Paskui Jis tarė: „La ilaha illallah! Rafik al-ala!“ Jo palaiminta siela buvo paimta ir pasiekė ala illijin …

Šafaato, o Rasulullah!
Dachilak, o Rasulullah!
Assalatu vassalamu alaika, o Rasulullah!
Assalatu vassalamu alaika, o Chabiballah!
Assalatu vassalamu alaika, o Saijidal-avvalina val-achirin!

Džibrilas alaihis-salam atsisveikino su mūsų Valdovu Pranašu ir tarė: „Assalamu alaikum, o Allaho Aukščiausiojo Pasiuntiny! Tu buvai mano tikslas ir mano troškimas. Dabar daugiau niekada nebenusileisiu į žemę! …“

Kai mūsų Valdovo Kilniausiojo Pasiuntinio palaiminta siela pakilo į aukštesnįjį pasaulį, mūsų motina Chazrat Fatima ir mūsų Pranašo azvadž at-tahirat (palaimintosios žmonos) (radijallahu anhuna) pradėjo tyliai verkti.12 Tą akimirką iš nematomo šaltinio pasigirdo balsas:

„O Fatima! Ar žinai, kas stovi prie durų? Tai tas, kuris griauna malonumus, išblaško susibūrimus, moteris paverčia našlėmis, o vaikus – našlaičiais, ištuština namus ir pripildo kapus; tai mirties angelas Azrailas“ Hadisas šarif

„Assalamu alaikum, o Ahl al-Bait! Va rachmatullahi va barakatuh“, ir jis perskaitė Al Imran sūros 185-ąjį ajatą al-karima, prasme: „Žinokite, kad kiekviena gyva siela paragaus mirties. O Prisikėlimo dieną gausite visą savo atlygį“. Paskui jis išreiškė jiems užuojautą šiais žodžiais: „Pasitikėkite Allaho Aukščiausiojo dovanomis ir gerumu. Laikykitės Jo ir Juo viltis dėkite. Garsiai neraudokite! Iš tiesų nelaimės ištiktas tas, kuris netenka savabo!“

Visi esantieji girdėjo šiuos žodžius ir atsakė į pasisveikinimą. Šiuos žodžius buvo ištaręs Chizras alaihis-salam.13 Kai Kilniausiajame Pasiuntinyje pasirodė mirties ženklai, Chazrat Um Aiman pasiuntė žinią savo sūnui Usamai. Usama, Chazrat Umaras ir Abu Ubaida, gavę šią skaudžią žinią, paliko kariuomenę ir grįžo į Masdžid an-Nabavi. Kai Aiša as-Sidika ir kitos moterys pradėjo verkti, Masdžid aš-šarif buvę Ashabai al-kiram sutriko ir apstulbo. Chazrat Alis liko stovėti nejudėdamas, tarsi būtų miręs. Chazrat Usmanas neteko žado. Chazrat Abu Bakras tuo metu buvo namie. Jis atbėgo ir įėjo į Chudžra as-saadat. Jis atidengė Fachr al-alam veidą ir pamatė, kad Jis iškeliavęs. Jo palaimintas veidas ir visas Jo kūnas buvo dailūs ir švarūs ir švietė kaip nuras. Jis pabučiavo Jį ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Koks Tu gražus mirtyje, kaip buvai gražus gyvenime!“ Jis daug verkė. Jis vėl uždengė Jo palaimintą veidą. Jis paguodė namuose buvusius. Jis nuėjo į Masdžid aš-šarif, užlipo ant minbaro ir pasakė Ashabams al-kiram chutbą. Jis pašlovino Allahą Aukščiausiąjį ir, perskaitęs salatą mūsų Valdovui Kilniausiajam Pasiuntiniui (sallallahu alaihi va sallam), tarė: „Kas įtikėjo (įgijo imaną) Muchammedu alaihis-salam, tegul žino, kad Muchammedas alaihis-salam iškeliavo. Kas garbina Allahą Aukščiausiąjį, tegul žino, kad Allahas Aukščiausiasis yra Chajj (amžinai gyvas) ir Baki (Jis nemiršta, Jis amžinas)“, ir paskui perskaitė Al Imran sūros 144-ąjį ajatą al-karima, prasme: „Muchammedas (alaihis-salam) yra rasulas. Ir prieš Jį buvo atėję rasulų. Ir Jis mirs. Argi nusigręšite nuo savo religijos, jei Jis mirs ar bus nužudytas? Kas palieka savo religiją, nepakenks Allahui Aukščiausiajam; jis pakenks pats sau. Allahas Aukščiausiasis atlygins tiems, kurie tvirtai laikosi savo religijos“. Jis davė Ashabams al-kiram patarimų ir sutvarkė reikalus.14 Taip jie visi įsitikino, kad Allaho Pasiuntinys iškeliavo. Sielvartas įsmigo į Ashabų al-kiram širdis tarsi užnuodytas durklas. Akys verkė, ašaros liejosi, o ilgesio ugnis degino kiekvieno širdį. Pirmas dalykas, kurį padarė Ashabai al-kiram alaihimur-ridvan, buvo išrinkti Chazrat Abu Bakrą kalifu, kad jis vadovautų visiems reikalams. Jie davė jam savo priesaiką (bajatą), sekė juo ir pradėjo tvarkyti reikalus pagal jo įsakymus.15 Mūsų Valdovas Kilniausiasis Pasiuntinys iškeliavo vienuoliktaisiais metais po hidžros (632 m. po Kr.), Rabi al-avval mėnesio dvyliktąją, pirmadienį prieš vidurdienį. Tada Jam buvo šešiasdešimt treji metai pagal mėnulio kalendorių (ir šešiasdešimt vieneri metai pagal saulės kalendorių).16

Mūsų Valdovą Pranašą nuprausė Chazrat Alis, Chazrat Abasas, Chazrat Fadlas ibn Abasas, Chazrat Kusamas ibn Abasas, Chazrat Usama ibn Zaidas ir Chazrat Salichas.17

„Pasitikėkite Allaho Aukščiausiojo dovanomis ir gerumu. Laikykitės Jo ir Juo viltis dėkite. Garsiai neraudokite! Iš tiesų nelaimės ištiktas tas, kuris netenka savabo!“ Chizras alaihis-salam

Dalis, vadinama „Rauza al-Mutahara / Rojaus sodas“, mūsų Valdovo
Pranašo (alaihis-salatu vas-salam) Masdžid aš-šarif.
Matyti michrabas, kuriame mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam)
kaip imamas vadovaudavo namazui.
Nors šioje nuotraukoje to nematyti, Jo palaimintas
kapas (Chudžra as-saadat) yra kairėje.

Minbaras, nuo kurio mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) sakydavo penktadienio chutbą. Tuometinis Minbar aš-šarif turėjo tris pakopas ir buvo vieno metro aukščio. Jis visiškai sudegė 654 (1256 m. po Kr.) metų gaisre. Įvairiais metais buvo padaryti įvairūs minbarai. Dabartinį dvylikos pakopų ir septynių metrų aukščio marmurinį minbarą 998 (1590 m. po Kr.) metais iš Stambulo atsiuntė sultonas Muradas Hanas III.

Prausiant iš mūsų Pranašo palaiminto kūno pasklido toks muskuso kvapas, kokio iki tol niekas nebuvo užuodęs. Paskui Jis, tebevilkintis Savo palaimintais marškiniais, buvo nuplautas tris kartus ir suvyniotas į tris sluoksnius naujų baltų įkapių. Jis buvo neštuvais nuneštas į mečetę. Kaip mūsų mylimas Pranašas anksčiau buvo įsakęs, visi išėjo iš mečetės. Angelai atėjo būrys po būrio ir atliko Jo namazą. Kai angelai baigė savo namazą, iš nematomo šaltinio balsas tarė: „Įeikite! Atlikite savo Pranašo namazą!“ Tada Ashabai al-kiram įėjo į mečetę. Jie ėjo būrys po būrio ir be imamo atliko mūsų Pranašo namazą. Jie baigė tik trečiadienio vakarą. Dėl mūsų mylimo Pranašo palaiminto kapo kasimo Ashabai al-kiram vadovavosi šiuo hadisu šarif, kurį jiems priminė Chazrat Abu Bakras: „Pranašai laidojami ten, kur atiduoda savo sielą“. Mūsų Pranašas buvo palaidotas apie vidurnaktį naktį iš antradienio į trečiadienį (trečiadienio naktį) kape, kurį Chazrat Abu Talcha al-Ansaris iškasė kaip nišinį kapą (lachdą). Chazrat Abaso sūnus Kusamas paskutinis baigė darbą kape ir paskutinis iš jo išlipo. Jis pasakė: „Aš esu paskutinis, matęs Allaho Pasiuntinio palaimintą veidą. Jo palaimintos lūpos judėjo. Pasilenkiau prie Jo ir įsiklausiau. Jis meldėsi: ‚O mano Viešpatie! Mano umma! … O mano Viešpatie! Mano umma! …’“18 Tą dieną, kai mūsų mylimas Pranašas iškeliavo, Chazrat Abdula ibn Zaidas meldėsi: „O mano Viešpatie! Šių akių troškau tam, kad žiūrėčiau į Tavo Chabibo palaimintą, šviesų veidą. Kam jos man dabar, kai Jo nebegalima matyti? O mano Viešpatie, atimk mano akis!“ – ir jis apako …

Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, iškeliavimo proga Jo gerbiama teta Safija binti Abdulmutalibas sukūrė šią raudą:

O Allaho Pasiuntiny! Tu buvai mūsų viltis,
Tu buvai tas, kuris visada darė mums gera.
Tu niekada nebuvai iš tų, kurie daro neteisybę,
Tu buvai iš atjaučiančiųjų ir kelią rodančiųjų.
Ir neapsakoma žinojimo jūra.
Šiandien verkiančiųjų rauda – dėl Tavęs.
Tebūnie mano protėviai paaukoti už Tavo kelią!
Tebūnie paaukotas mano turtas, mano gyvybė, visa mano būtis!
Ak! Jei tik Tu dabar būtum gyvas tarp mūsų,
Kaip džiaugtumės, jei Tu liktum su mumis.
Toks Aukščiausiojo Allaho sprendimas, mes sakome „ja sabir“ (kantrybės),
Nežinau, ką mums daryti, mes tik raudame ir verkiame.
Tebūnie Allaho salamas Tau, o Allaho Pasiuntiny!
Įženk į Adno Rojų ir pasilik jame, o Allaho Pasiuntiny!