ATSISVEIKINIMO CHUTBA

Visa šlovė priklauso vien Allahui Aukščiausiajam. Mes Jį šloviname, prašome Jo atleidimo ir atgailaudami kreipiamės į Jį. Ieškome prieglobsčio pas Allahą Aukščiausiąjį nuo mūsų nafsų blogio ir nuo mūsų darbų nuodėmių. To, kurį Allahas Aukščiausiasis vedė tiesiu keliu, niekas negali suklaidinti, o to, kurį Jis palieka paklysti, niekas negali vesti tiesiu keliu. Liudiju, kad nėra kito dievo, tik Allahas Aukščiausiasis. Jis yra Vienas. Jis neturi nei Sau lygaus, nei bendrininko. Ir taip pat liudiju, kad Muchammedas (alaihis-salam) yra Jo tarnas ir Pasiuntinys.

O Allaho tarnai! Mano priesakas jums – kad bijotumėte Allaho Aukščiausiojo ir Jam paklustumėte.

O žmonės! Gerai klausykitės, ką sakau! Nežinau, galbūt po šių metų daugiau niekada su jumis čia nebesusitiksiu. O žmonės! Kaip šios jūsų dienos yra šventos dienos, kaip šie jūsų mėnesiai yra šventi mėnesiai ir kaip šis jūsų miestas (Meka) yra palaimintas miestas, taip ir jūsų gyvybė, turtas ir garbė yra šventi. Jie apsaugoti nuo bet kokio kėsinimosi.

Mano Ashabai! Rytoj jūs susitiksite su savo Viešpačiu ir tikrai būsite klausiami apie visas savo šiandienes būsenas ir darbus. Saugokitės po manęs grįžti prie senųjų paklydimų ir kirsti galvas vieni kitiems!

Tegul čia esantys perduoda šį mano priesaką tiems, kurių čia nėra!

Gali būti, kad tas, kuriam bus perduota, supras ir išsaugos geriau už tą, kuris čia buvo ir girdėjo. Mano Ashabai! Kas turi ką nors patikėta saugoti, tegul grąžina tai savininkui!

Visokios palūkanos panaikintos. Jos po mano koja. Tačiau jūs turite grąžinti pagrindinę savo skolos sumą. Nedarykite skriaudos ir neleiskite, kad jums būtų daroma skriauda. Allaho Aukščiausiojo įsakymu palūkanų verslas nuo šiol uždraustas. Kiekviena šio bjauraus, iš Džahilijos laikų likusio papročio forma yra po mano koja. Pirmosios palūkanos, kurias panaikinu, yra Abdulmutalibo sūnaus (mano dėdės) Abaso palūkanos. Mano Ashabai! Kraujo keršto bylos, vestos Džahilijos laikais, taip pat visiškai panaikintos. Pirmoji kraujo keršto byla, kurią panaikinu, yra Abdulmutalibo vaikaičio Rabijos (mano dėdės sūnaus) kraujo keršto byla.

O žmonės! Perkelti charam mėnesius (kai kariauti draudžiama), kad būtų galima kariauti, neabejotinai reiškia toli nueiti kufre (netikėjime). Tai dalykas, kuriuo netikintieji klaidinami. Vienais metais jie (kurį nors mėnesį) laiko chalal, o kitais metais skelbia jį charam. Jie tai daro, kad suderintų su skaičiumi mėnesių, kuriuos Didingasis Allahas padarė chalal ir charam. Jie daro chalal tai, ką Allahas Aukščiausiasis padarė charam, ir charam tai, ką Allahas Aukščiausiasis padarė chalal.

O mano Ashabai! Mes atliekame chadžą kaip tik tinkamu laiku. Mėnesių tvarka yra tokia pati kaip tuo metu, kai Allahas Aukščiausiasis juos sukūrė. Nėra jokios abejonės, kad laikas sugrįžo į tokį pavidalą ir tvarką, kokią turėjo tą dieną, kai Allahas Aukščiausiasis jį sukūrė.

„O mano Allahai! Padidink šių Namų garbę, kilnumą, didybę ir pagarbą jiems. Ir padidink garbę, didybę, pagarbą ir gerumą tų, kurie juos pagerbia, atlikdami chadžą ir umrą“ Hadisas šarif

O žmonės! Šiandien šėtonas visiems laikams prarado galią vėl įgyti įtaką ir valdžią šiose jūsų žemėse. Tačiau jei, be tų dalykų, kuriuos panaikinau, seksite juo darbuose, kuriuos laikote menkais, tai jį pradžiugins. Saugokitės ir jų, kad išsaugotumėte savo religiją!

O žmonės! Raginu jus paisyti moterų teisių ir šiuo klausimu bijoti Allaho Aukščiausiojo. Jūs paėmėte moteris kaip Allaho Aukščiausiojo patikėtą turtą; jų garbę ir skaistumą padarėte sau chalal, duodami žodį Allaho Aukščiausiojo vardu. Jūs turite teisių į moteris, o jos turi teisių į jus. Jūsų teisė į moteris yra ta, kad jos neleistų niekam, kas jums nepatinka, pažeisti šeimos neliečiamybės. Jei jos įsileis į jūsų namus ką nors, kam jūs nepritariate, galite jas lengvai suduoti, kad jas nuo to atgrasytumėte. O moterų teisė į jus yra ta, kad jūs teisėtu būdu aprūpintumėte jas visu maistu ir drabužiais. O muminai (tikintieji Allahu Aukščiausiuoju)! Palieku jums patikėtą palikimą; kol tvirtai jo laikysitės, niekada nepaklysite. Šis patikėtas palikimas yra Allaho Aukščiausiojo Knyga – Kilnusis Koranas. (Kituose perdavimuose taip pat minima: „mano suna“ ir „mano Ahl al-Bait“.)

O muminai! Gerai klausykitės, ką sakau, ir gerai tai išsaugokite! Musulmonas yra musulmono brolis, ir taip visi musulmonai yra broliai. Niekam nėra chalal pažeisti bet kokią teisę, priklausančią jo broliui religijoje, nebent šis pats ją atiduotų savo noru. Mano Ashabai! Nedarykite skriaudos savo nafsams (sau patiems). Ir jūs patys turite teisę į save. O žmonės! Allahas Aukščiausiasis kiekvienam, turinčiam teisę, davė jo teisę (Kilniajame Korane). Nereikia testamento įpėdiniui. Vaikas priklauso tam, kurio patale gimė. Tam, kuris svetimauja (daro ziną), – netektis. Tegul tas be giminės, kuris tvirtina esąs kilęs ne iš savo tėvo, arba tas nedėkingasis, kuris dedasi priklausantis ne savo šeimininkui, užsitraukia Allaho Aukščiausiojo rūstybę ir tebūna prakeiktas angelų ir visų musulmonų! Didingasis Allahas iš tokių žmonių nepriima nei atgailos, nei teisingo liudijimo. O žmonės! Jūsų Viešpats yra vienas. Ir jūsų tėvas yra vienas; jūs visi esate Adomo (alaihis-salam) vaikai. O Adomas sukurtas iš žemės. Vertingiausias iš jūsų Allaho Aukščiausiojo akivaizdoje yra tas, kuris turi daugiausia takvos (dievobaimingumo, Allaho Aukščiausiojo baimės). Arabas neturi jokio pranašumo prieš nearabą. Pranašumas yra tik takvoje. Jei jums vadovauti bus paskirtas net luošas juodaodis vergas ir jis jus valdys pagal Allaho Knygą, klausykite jo ir jam pakluskite. Kaltasis negali būti kaltinamas niekuo kitu, tik savo paties kalte. Tėvas negali būti kaltinamas dėl savo sūnaus nusikaltimo, ir sūnus negali būti kaltinamas dėl savo tėvo nusikaltimo.

O žmonės! Būkite budrūs! Šių keturių dalykų niekada nedarykite:

1. Niekada nelaikykite nieko Allaho bendrininku.

2. Niekada neteisėtai nežudykite gyvybės, kurią Allahas padarė charam.

3. Niekada nesvetimaukite (nedarykite zinos).

4. Niekada nevokite.

Man įsakyta kovoti džihade su žmonėmis tol, kol jie ištars: „La ilaha illallah, Muchammadun Rasulullah“ (tai yra, kol taps musulmonais). Kai jie tai ištars, jie apsaugos savo kraują ir savo turtą. O jų atsiskaitymas priklauso Allahui Aukščiausiajam. O žmonės! Rytoj (achirate) jūsų klaus apie mane; ką atsakysite? … Ashabai al-kiram atsakė: „Liudijame, kad Tu paskelbei Allaho Aukščiausiojo religiją, kad atlikai Savo pareigą ir kad davei mums priesakų ir patarimų“. Tada mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), iškėlė Savo palaimintąjį smilių, nuleido jį susirinkusiųjų link ir tarė: „Būk liudytojas, o mano Viešpatie! Būk liudytojas, o mano Viešpatie! Būk liudytojas, o mano Viešpatie!“

Tą dieną, kai mūsų mylimas Pranašas pasakė Savo atsisveikinimo chutbą, nužengė trečiasis Maida sūros ajatas al-karima, prasme: „Šiandien Aš jums ištobulinau jūsų religiją. Užbaigiau jums Savo malonę ir esu patenkintas, duodamas jums islamą kaip religiją …“ Kai mūsų Valdovas Pranašas perskaitė šį ajatą al-karima Savo Ashabams, Chazrat Abu Bakras pravirko. Kai Ashabai al-kiram paklausė, kodėl jis verkia, jis tarė: „Šis ajatas al-karima rodo, kad Allaho Pasiuntinio mirtis arti. Todėl verkiu“.1

Po chutbos Jis stovėjo vakfoje prie Džabal ar-Rachmos. Vakarinio namazo Jis neatliko Arafate, bet vadovavo jam Muzdalifoje kartu su naktiniu namazu. Tą naktį jie praleido Muzdalifoje. Kitą rytą Jis stovėjo vakfoje prie Mašar al-Charam. Pirmąją Ido (šventės) dieną Jis iš Muzdalifos patraukė į Miną. Pakeliui Jis nesustojo slėnyje, vadinamame Muchasaru, kur buvo sustoję Ashab al-fil2, bet praėjo pro jį. Jis atvyko į Miną. Čia Jis pats paaukojo 63 aukojamus kupranugarius, o paskui atidavė peilį Chazrat Aliui. Chazrat Alis paaukojo likusius. Antrąją, trečiąją ir ketvirtąją Ido dienomis jie mėtė akmenis prie džamrų (šėtono užmėtymas akmenimis), o Zul chidžos keturioliktąją dieną, prieš rytinį namazą, atvyko prie Baitullah ir atliko atsisveikinimo tavafą. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, išbuvo Mekoje dešimt dienų, atliko Savo atsisveikinimo chadžą bei atsisveikinimo tavafą ir tada grįžo į Mediną. Jis atliko dviejų rakatų namazą Masdžid an-Nabavi ir tada įėjo į Savo palaimos namus. Po atsisveikinimo chadžo Ashabai al-kiram grįžo ten, iš kur buvo atvykę, ir papasakojo tenykščiams žmonėms, ką Allaho Pasiuntinys buvo paskelbęs ir įsakęs.