ATSISVEIKINIMO CHADŽAS

Dešimtaisiais metais po hidžros mūsų Valdovas Pranašas pasiruošė chadžui ir įsakė Medinos musulmonams taip pat ruoštis chadžui. Jis pasiuntė žinią ir už Medinos gyvenusiems. Tada Medinoje susirinko tūkstančiai musulmonų. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, nupirko šimtą kupranugarių aukai. Prieš išvykdamas Jis atliko gusulo abdestą (visišką ritualinį apsiplovimą). Jis sušukavo Savo palaimintuosius plaukus, pasikvėpino gražiais kvapais ir apsivilko Savo izarą ir ridą. Baigęs pasiruošimą, mūsų mylimas Pranašas Zul kados mėnesio 25-ąją dieną po vidurdienio namazo išvyko iš Medinos su daugiau kaip trisdešimties tūkstančių žmonių karavanu. Šadžaros keliu jie atvyko į Zul Chulaifą. Čia Ashabų skaičius viršijo keturiasdešimt tūkstančių. Jie ten praleido naktį. Mūsų mylimas Pranašas liepė atvesti vieną iš šimto kupranugarių, kuriuos vedėsi su Savimi. Jis įbrėžė dešinįjį jo kupros šoną, kad pasirodytų kraujo – ženklas, kad tai aukojamas gyvulys, – pakabino jam ant kaklo dvi medines klumpes ir įsakė Savo Ashabams padaryti tą patį. Jis atliko dviejų rakatų ichramo namazą. Pašlovinęs Allahą Aukščiausiąjį ir Jam padėkojęs, mūsų Valdovas Sarvar al-kainat meldėsi: „O mano Allahai! Padaryk, kad tai man būtų mabrur ir priimtas chadžas, be veidmainystės, puikavimosi ir šlovės vaikymosi“. Jis įėjo į ichramą (ichramas – tai drabužis, dėvimas per chadžą ir umrą; vyrams tai du dideli nesiūti balti audeklai: vienas apvyniojamas apie kūną žemiau juosmens, kitas – apie viršutinę kūno dalį) ir, Džibrilui alaihis-salam pranešus, ėmė garsiai tarti talbiją. Kai prisidėjo Ashabai al-kiram, žemė ir dangus ėmė aidėti talbijos šūksniais: „Labbaik! Allahumma labbaik! Labbaik! La šarika laka labbaik! Innal chamda van-nimata laka val-mulka la šarika lak! …“

Jie traukė Baidos keliu Malalo link. Ashabai plūdo paskui Jį tarsi potvynis. Pakeliui prisijungdavo vis daugiau žmonių. Kai Jis atvyko į Rauchos slėnį, kur namazą buvo atlikę beveik septyniasdešimt Pranašų, tarp jų ir Musa alaihis-salam, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Šis slėnis yra vienas iš Rojaus slėnių“. Čia jie atliko namazą. Iš ten jie patraukė į Munsarafą ir rytinį namazą atliko Asasoje. Atvykus į Lahj al-Džamalą, Jam sutriko sveikata, ir Jis leido Sau nuleisti kraujo taurėmis (chidžama), o stovyklą jie įrengė Sukjoje. Atvykęs į Abvą, kur buvo mirusi Jo garbingoji motina Chazrat Amina, Jis aplankė jos kapą ir verkė. Verkė ir su Juo buvusieji. Paskui jie atvyko į Talaat al-Jamaną, Džuchfą, Gadir Chumą, Kudaidą ir pasiekė Usfano slėnį. Čia mūsų Valdovas Pranašas tarė Chazrat Abu Bakrui: „Hudas ir Salichas alaihimus-salam pro čia keliavo, tardami chadžo talbiją, apsijuosę vilnoniu apsiaustu, apsigobę margu audiniu, jodami ant jaunų raudonų kupranugarių, kurių apynasriai buvo nupinti iš palmių pluošto“.1 Jie keliavo toliau per Ganimą, Maruzahraną ir Šarifą ir atvyko į Zi Tuvą. Praleidę čia naktį ir atlikę rytinį namazą, jie praėjo pro Chadžuną ir per Kados įkalnę įžengė į Meką. Po dešimt dienų trukusios kelionės jie pasiekė Meką Zul chidžos 4-ąją dieną. Prisidėjus tiems, kurie atvyko atlikti chadžo iš Jemeno ir kitų kraštų, musulmonų skaičius viršijo devyniasdešimt tūkstančių. (Pagal kitą perdavimą jų buvo šimtas keturiolika tūkstančių, pagal dar kitą – apie šimtą dvidešimt tūkstančių.)

„O mano Allahai! Padaryk, kad tai man būtų mabrur ir priimtas chadžas, be veidmainystės, puikavimosi ir šlovės vaikymosi“ Hadisas šarif

Išvydęs Baitullah, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, meldėsi:

„O mano Allahai! Padidink šių Namų garbę, kilnumą, didybę ir pagarbą jiems. Ir padidink garbę, didybę, pagarbą ir gerumą tų, kurie juos pagerbia, atlikdami chadžą ir umrą“.

Ir tada Jis pradėjo manasiką. Visą chadžo laiką Jis gyveno palapinėje, pastatytoje Abtache, tarp Mekos ir Minos. Mūsų mylimas Pranašas Zul chidžos 8-ąją (Tarvijos) dieną nuvyko į Miną, o 9-ąją (Arafos) dieną – į Arafatą. Jis atvyko į Uranos slėnį Arafato slėnio viduryje ir ten sustojo. Po vidurdienio, sėdėdamas ant Savo kupranugarės, vardu Kusva, Jis pasakė Savo atsisveikinimo chutbą ir atsisveikino su Ashabais al-kiram, radijallahu anhum adžmain.2

ATĖJAU PAS TAVE!
O nusidėjėlių prieglobsti, atėjau ieškoti prieglobsčio pas Tave!
Daug klaidų padariau; atėjau Tavęs maldauti!
Nuklydau į tamsias vietas, įklimpau į pelkę;
atėjau prie šviesos šaltinio, nušviečiančio tiesųjį kelią.
Liko man tik viena gyvybė, o visų gyvybių gyvybe!
Ar dera man sakyti: „Atėjau paaukoti savo gyvybės“?
Tu – kenčiančiųjų gydytojas, o aš – sergantis širdimi.
Atėjau pasibelsti į Tavo duris, kad rasčiau vaistą širdies žaizdai.
Klaida neštis ką nors prie dosniųjų durų;
atėjau pabučiuoti žemės, kurią Tu pagerbei ją mindamas.
Mano nuodėmės didelės kaip kalnas, veidas juodas kaip derva!
Atėjau visiškai išsivaduoti iš šios naštos ir juodumo.
Vienas vienintelis lašas iš Tavo gerumo jūros tikrai viską nuplauna,
nors atėjau su darbų knyga, juoda kaip mano veidas.
Kad tik galėčiau priglausti veidą prie Tavo durų, o mylimasis, brangesnis už gyvybę!
Ko negalima pasiekti vandeniu, pasiekiama ta žeme!