CHADŽAS TAMPA FARDU

Chazrat Abu Bakras ir Chazrat Alis siunčiami į chadžą

Tais metais Ashabai al-kiram, vadovaujami Chazrat Abu Bakro, trijų šimtų žmonių karavanu iškeliavo į Meką. Tuo metu nužengė pirmieji Baraa sūros ajatai al-karima. Juose buvo paskelbti tam tikri nuostatai dėl sutarčių. Mūsų mylimas Pranašas pasiuntė į Meką ir Chazrat Alį paskelbti šių nuostatų.2

Tuo metu tarp arabų buvo paplitęs paprotys: kai būdavo sudaroma sutartis arba sudaryta sutartis nutraukiama, tai paskelbdavo pats tai padaręs žmogus arba jo paskirtas giminaitis. Šiam tikslui mūsų Valdovas Pranašas pasiuntė Chazrat Alį į Meką iš paskos chadžo karavanui. Chazrat Alis pasivijo karavaną, ir jie kartu įžengė į Meką.3 Chazrat Abu Bakras pasakė chutbą ir paaiškino chadžo ibadatą. Ashabai al-kiram atliko chadžą pagal taisykles, kurių buvo išmokyti. Kol buvo atliekamas chadžo ibadatas, Chazrat Alis pasakė chutbą Minoje, vietoje, vadinamoje Džamra al-Akaba. Savo chutbą jis pradėjo žodžiais:

„O žmonės! Allaho Pasiuntinys atsiuntė mane pas jus“. Paskui jis perskaitė pirmąjį Baraa sūros ajatą al-karima. Tada tarė: „Man pavesta paskelbti jums keturis dalykus“. Šie keturi dalykai buvo tokie:

1. Niekas, išskyrus muminus, negali įeiti į Rojų.

2. Po šių metų nė vienas daugdievis negalės prisiartinti prie Kaabos.

3. Niekas neatliks tavafo aplink Kaabą nuogas. (Tuo metu daugdieviai apeidavo Kaabą nuogi.)

4. Kas turi sutartį su Allaho Pasiuntiniu, tam sutartis galios, kol baigsis jos terminas. Kitiems duotas keturių mėnesių terminas. Po to jokiam daugdieviui nebėra nei sutarties, nei apsaugos.

„Ten (Kaaboje) yra aiškių ženklų ir Ibrahimo makamas. Kas ten įeina, tas saugus nuo užpuolimo. Tai viena iš Allaho Aukščiausiojo teisių į žmones, vienas iš Jo fardų, kad tie, kurie randa kelią ten (kurie pajėgia), atliktų chadžą į (ir aplankytų) šiuos Namus“ Al Imran: 97

Nuo tos dienos nė vienas daugdievis nebeatėjo prie Kaabos, ir niekas nebeatliko tavafo aplink Kaabą nuogas. Paskelbus šiuos dalykus, dauguma daugdievių tapo musulmonais. Įvykdę chadžo fardą, Chazrat Abu Bakras ir Chazrat Alis su kartu buvusiais Ashabais al-kiram grįžo į Mediną.4

Chalido ibn Validas žygis į Jemeną

Dešimtaisiais metais po hidžros, Rabi al-avval mėnesį, mūsų mylimas Pranašas pasiuntė Chazrat Chalidą ibn Validas su keturiais šimtais mudžahidų pas netoli Jemeno gyvenusius Chariso ibn Kabas sūnus pakviesti jų į islamą. Pagal šį mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, įsakymą Chazrat Chalidas ibn Validas tris dienas iš eilės kvietė šią gentį į islamą. Jie priėmė kvietimą ir tapo musulmonais.

Iš saulės šaltinio visada tekėtų tyras ir vėsus vanduo,
jei statytojui, atnaujinančiam Tavo kapą, prireiktų vandens.
Pragaro baimė įmetė į mano degančią širdį sielvarto ugnį;
mano viltis – kad Tavo gerumo debesis užlies šią ugnį vandeniu.
Dėl Tavo naato palaimos Fuzulio žodžiai virto brangakmeniais,
kaip balandžio debesies vandens lašas virsta karališku perlu.
Prisikėlimo dieną, kai jie pabus iš apsileidimo miego
ir akys lies ilgesio ašaras tarsi vandenį,
mano viltis, kad Prisikėlimo dieną nebūsiu atstumtas,
bet Tavo susitikimo šaltinis duos vandens man, ištroškusiam Tavo veido.
Fuzulis

Dešimtųjų metų po hidžros įvykiai

Dešimtaisiais metais po hidžros islamas paplito visame Arabijos pusiasalyje. Kaip ir devintaisiais metais, taip ir šiais metais žmonės iš visų Arabijos kampų didžiulėmis miniomis plūdo į Mediną ir lenktyniavo tarpusavyje, kad būtų pagerbti tapti musulmonais ir pasiektų amžinąją laimę. Arabijoje nebeliko jokios jėgos, kuri galėtų pasipriešinti musulmonams; islamas viešpatavo visur. Tik kai kurios žydų ir krikščionių gentys nebuvo tapusios musulmonais.

Tais pačiais metais mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), pasiuntė laišką Nadžrano krikščionims ir pakvietė juos į islamą. Jie išrinko keturiolika žmonių ir pasiuntė juos į Mediną iš arčiau pažinti Allaho Pasiuntinio būsenos ir gyvenimo būdo. Po kurio laiko delegacija sudarė taikos sutartį. Kai kurie iš jų vėliau patys tapo musulmonais. Tais metais mirė Jemeno valdytojas Bazanas. Atėjus žiniai apie jo mirtį, Allaho Pasiuntinys padalijo jo kraštą ir dalį atidavė jo sūnui Šahrui, dalį – Abu Musai al-Ašariui, dalį – Jalai ibn Umaija ir dalį – Muazui ibn Džabalas.

Šiais metais mūsų Valdovas Pranašas pasiuntė valdytojus į visus miestus, kuriuose buvo paplitęs islamas. Chazrat Alis su trimis šimtais vyrų buvo pasiųstas pas Mudlidžo gentį Jemene pakviesti jos į islamą. Iš pradžių jie priešinosi ir šaudė strėlėmis į islamo karius. Į tai tuoj pat buvo atsakyta. Dvidešimt iš jų buvo nukauti. Dauguma išsisklaidė. Chazrat Alis (radijallahu anhu) neleido Ashabams persekioti priešo. Jis juos pamokė ir vėl pakvietė į islamą. Jie priėmė kvietimą ir įtikėjo. Skubiai Chazrat Alis ir sahabai patraukė atgal Medinos link ir pasivijo Allaho Pasiuntinį Mekoje. Ir šiais metais, kaip ir devintaisiais, pasiuntiniai vis atvykdavo. Vienas iš jų buvo pasiuntinys iš Gamido, kitas – iš Banu Chanifa. Jie stojo prieš Allaho Pasiuntinį ir tapo musulmonais.

Firuzas, Nadžašio seserėnas, atvyko ir tapo musulmonu. Taip pat atvyko delegacija iš Abd al-Kaiso ir tapo musulmonais.

Tais metais pusantrų metų sulaukęs mirė Allaho Pasiuntinio sūnus Ibrahimas. Kai Allaho Pasiuntinys neteko šio Savo širdies vaiko, Jo palaimintosios akys prisipildė ašarų. Chazrat Ibrahimas buvo palaidotas Baki kapinėse šalia Usmano ibn Mazunas. Jis buvo pirmasis, kurio kapas buvo apšlakstytas vandeniu.5

Tavo umma bejėgė; nežiūrėk į jos nuodėmes,
neatstumk mūsų Savo ranka ir nedegink mūsų Pragare iš ilgesio.
Pasigailėk, nedegink mūsų atskirties ugnyje;
trumpai tariant, nepalik Savo vergo Galibo, tokio kalto.
Tu esi Achmedas, Machmudas ir Muchammedas, mano Valdove,
Tu esi mums Tiesos patvirtintas Sultonas, mano Valdove.
Šeichas Galibas

„Saugokitės skriaudžiamojo prakeiksmo. Tarp skriaudžiamojo maldos ir Aukščiausiojo Allaho nėra jokios uždangos“ Hadisas šarif

Islamo plitimas Arabijos pusiasalyje