TABUKO GAZVA

Tabukas – gerai žinoma vietovė pusiaukelėje tarp Medinos al-Munavara ir Damasko. Kai kas sakė, kad tai šaltinio pavadinimas. Šis žygis buvo pavadintas Tabuko gazva, nes tai buvo paskutinis mūsų Valdovo Pranašo žygis. Jis dar vadinamas Fadicha, nes šiame žygyje munafikai buvo pažeminti. Jis taip pat vadinamas Džaiš al-usra. Šio žygio metu musulmonai patyrė didelių išbandymų. Be to, kelias buvo tolimas, o oras – labai karštas. Priešo karių buvo daug, ir jie buvo stiprūs. Buvo bado metas. Ant vieno kupranugario jodavo dešimt žmonių. Dauguma karių visą mėnesį nevalgė nieko, išskyrus datules. Kartais jie valgydavo skrudintų miežių. Kartais nerasdavo net jų. Į Tabuko žygį buvo išžygiuota devintųjų metų po hidžros Radžabo mėnesį, ketvirtadienį.

Šiais devintaisiais metais, kai islamas sparčiai plito Arabijos pusiasalyje, krikščionys arabai parašė laišką Bizantijos imperatoriui Heraklijui, kuris pavydėjo „islamo valstybei“ ir norėjo sutrukdyti jai augti. Jie rašė: „Tas žmogus, kuris pasirodė ir skelbėsi esąs pranašas, mirė. Musulmonai dabar kenčia badą ir skurdą. Jei nori atversti juos į savo religiją, dabar pats metas“. Remdamasis šiuo laišku, Heraklijus pasiuntė keturiasdešimties tūkstančių vyrų kariuomenę, vadovaujamą Kubado, kovoti su musulmonais. Tai išgirdęs, mūsų Valdovas Pranašas sušaukė Savo Ashabus ir įsakė jiems ruoštis karui. Dėl tų metų sausros sahabams labai trūko lėšų. Tik prekybininkams sekėsi kiek geriau. Islamo kariuomenė buvo labai didelė. Maisto ir karo reikmenų trūko. Laukė sunkumai. Mūsų Valdovas Pranašas norėjo, kad Jo Ashabai materialiai prisidėtų prie kare dalyvausiančių karių aprūpinimo. Šis mūsų Valdovo (sallallahu alaihi va sallam) noras įkvėpė sahabus. Kiekvienas nešė, ką turėjo, ir stengėsi pasirengti džihadui savo turtu ir gyvybe.

Chazrat Abu Bakras, mūsų Pranašo bendražygis oloje, buvo atnešęs viską, ką turėjo. Kai Kilniausiasis Pasiuntinys jo paklausė: „O Abu Bakrai! Ką palikai savo namiškiams?“, šis atsakė: „Palikau jiems Allahą Aukščiausiąjį ir Jo Pasiuntinį“. Chazrat Umaras buvo atnešęs pusę to, ką turėjo. Mūsų Valdovas Pranašas jo paklausė: „O Umarai! Ką palikai savo šeimai?“ Šis atsakė: „Palikau tiek pat, kiek atnešiau“. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Skirtumas tarp jūsų dviejų yra toks, kaip skirtumas tarp jūsų žodžių“. Tada Chazrat Umaras tarė: „Tebūnie paaukoti už tave mano tėvas ir motina, o Abu Bakrai! Tu mane aplenki kiekvienose lenktynėse gėrio kelyje. Dabar gerai supratau, kad niekuo negaliu tavęs aplenkti“, ir taip išreiškė, kaip labai jį vertina.1 Ashabai al-kiram stengėsi padėti, kiek tik galėjo. Tačiau munafikai juos išjuokė, sakydami: „Jūs duodate, kad pasirodytumėte“. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Kas šiandien duos sadaką, to sadaka Prisikėlimo dieną liudys jo naudai Allaho Aukščiausiojo akivaizdoje“. Po šių palaimintųjų mūsų Valdovo Pranašo žodžių tikintieji ėmė padėti dar daugiau. Chazrat Usmanas ibn Afanas aprūpino pusę kariuomenės.2 Usmanas az-Zinurainas, radijallahu anhu, šiai kariuomenei buvo davęs devynis šimtus penkiasdešimt kupranugarių ir penkiasdešimt žirgų su visa įranga, o be to, kad apmokėjo jų raitelių apsirūpinimą, dar atsiuntė dešimt tūkstančių dinarų arba septynis šimtus rukijų aukso.3 Taip jis tapo daugiausia padėjusiu iš musulmonų. Chazrat Usmanas taip visiškai patenkino kariuomenės poreikius, kad nepamiršo įdėti net didžiųjų adatų, kuriomis jie turėjo lopyti savo vandens maišus. Dėl šios jo pagalbos mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, tarė: „Nuo šios dienos Usmanui nebus užrašyta jokia nuodėmė“.4 Vienas iš neturtingiausių sahabų visą naktį iki ryto sėmė vandenį datulių palmių sode, kad pelnytų savabą už paramą džihadui. Uždirbtas datules jis atnešė mūsų Valdovui Pranašui ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Atnešiau tai, ką turiu, kad pelnyčiau savo Viešpaties palankumą. Malonėk tai priimti“.

„O Umarai! Skirtumas tarp jūsų (tavęs ir Abu Bakro) yra toks, kaip skirtumas tarp jūsų žodžių“ Hadisas šarif

Kol musulmonai vyrai darbavosi, kad padėtų, kiek tik gali, ir moterys šiame kelyje visapusiškai atliko savo dalį. Ruošiantis Tabuko žygiui, musulmonams buvo labai sunkus metas. Badas buvo toks žiaurus, kad daugelis Ashabų al-kiram, nieko nebeturėjusių, atėjo pas mūsų Valdovą Pranašą ir sakė: „O Allaho Pasiuntiny! Neturime ant ko joti! Neturime ir ko valgyti! Šioje gazvoje nenorime nuo Tavęs atsiskirti ir trokštame pelnyti džihado savabą“. Mūsų Valdovas Pranašas jiems liūdėdamas pasakė, kad nebeturi jokio gyvulio, ant kurio jie galėtų joti. Kartą Salimas ibn Umairas, Abdula ibn Mugafalas, Abu Laila Mazinis, Ulba ibn Zaidas, Amras ibn Chumamas, Haramis ibn Abdula ir Irbadas ibn Sarija stojo prieš mūsų mylimą Pranašą ir prašė to paties. Mūsų Valdovas jiems su dideliu liūdesiu tarė: „Nerandu nieko, ant ko galėtumėte joti“. Tada jie pravirko iš sielvarto, kad turi atsiskirti nuo mūsų Valdovo Pranašo ir negali dalyvauti džihade. Tuomet Allahas Aukščiausiasis atsiuntė šį ajatą al-karima, prasme: „(O Mano Pasiuntiny!) Kai jie atėjo pas Tave (norėdami dalyvauti džihade), Tu jiems pasakei: ‚Negaliu jums parūpinti gyvulių jodinėti‘. Jie grįžo su ašaromis akyse, liūdėdami, kad neturi ko skirti šiam reikalui (ir negali dalyvauti kovoje). Ant jų nėra jokios atsakomybės (nuodėmės)“.5 Galiausiai Chazrat Abasas ir Chazrat Usmanas aprūpino gazvai ir juos. Baigus pasiruošimą, mūsų Valdovas Pranašas surinko kariuomenę ties Sanijat al-Vada. Beveik nebuvo nė vieno, kuris nedalyvautų gazvoje. Surinkęs kariuomenę ir nusprendęs žygiuoti, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, paliko Medinoje Savo vietininku Muchammedą ibn Maslama.6 Pradėdamas žygį, Jis tarė: „Pasiimkite atsarginės avalynės. Kol turėsite atsarginės avalynės, nepatirsite vargo“.

Kariuomenei pajudėjus, munafikų vadas Abdula ibn Ubajus, norėdamas įbauginti musulmonus, kalbėjo niekus. Jis net sakė: „Prisiekiu, man tarsi regisi, kaip Jis ir Jo Ashabai poromis surišti virvėmis …“ Ashabai al-kiram nė kiek nekreipė dėmesio į šiuos žodžius, ir jų troškimas dalyvauti džihade vis augo. Tai matydami, munafikai sprogo iš pykčio. Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, ruošėsi iš Sanijat al-Vada žygiuoti į Tabuką, Jis liepė išskleisti kariuomenės vėliavas ir vėliavėles. Didžiausią vėliavą Jis davė Chazrat Abu Bakrui, kitą vėliavą – Chazrat Zubairui ibn Avamas. Auso genties vėliavą Jis davė Usaidui ibn Chudairas, o Chazradžo genties vėliavą – Abu Dudžanai.7 Mūsų Valdovo Pranašo vadovaujamų Ashabų al-kiram buvo trisdešimt tūkstančių; dešimt tūkstančių iš jų buvo raiteliai. Dešiniojo sparno vadu buvo paskirtas Chazrat Talcha ibn Ubaidula, o kairiojo – Chazrat Abdurachmanas ibn Aufas.8 Šlovingieji sahabai, vadovaujami savo Pranašo, žygiavo labai karštu oru. Kol jų priešakyje buvo Allaho Aukščiausiojo Chabibas, maisto ir vandens stoka negalėjo jų priversti pasukti atgal, o nei tikslo tolumas, nei priešo karių gausa negalėjo jų įbauginti. Tokios būsenos jie galėjo eiti bet kur. Mūsų mylimas Pranašas ir didvyriški sahabai kiekvienoje stovėjimo vietoje kurį laiką ilsėjosi ir paskui keliavo toliau. Jų aštuntoji stovėjimo vieta buvo Chidžras, kur buvo sunaikinta Salicho alaihis-salam tauta. Allahas Aukščiausiasis juos sunaikino baisiu šauksmu, tai yra griausmu, nes jie neklausė savo Pranašo įsakymo. Visatos Sultonas tarė Savo Ashabams: „Šią naktį iš priešingos pusės pūs smarki audra. Niekas tenesikelia, jei šalia nėra draugo. Kiekvienas tesupančioja savo kupranugario kelį. Tai vieta, kur nužengė bausmė. Niekas tenegeria šio vandens ir neatlieka juo abdesto! …“ Visi paklausė šio įsakymo. Naktį kilusi smarki audra ėmė viską aplinkui versti aukštyn kojomis. Tuo metu vienas žmogus, pamiršęs supančioti savo kupranugarį, vienui vienas pakilo jo ieškoti; jį pagavo audra, nunešė ir nubloškė prie Taijo kalno papėdės. Kitas labai norėjo atlikti gamtinį reikalą. Toje vietoje, kur jis nuėjo tai padaryti, jis susirgo liga, vadinama chunaku (kokliušu). Mūsų Valdovui Pranašui pasimeldus, jis vėl pasveiko.

Tą rytą vandens induose nebeliko nė lašo. Visi vos nemirė iš troškulio. Munafikai pamatė čia progą ir mėgino sukelti nesantaiką, sakydami: „Jei Muchammedas iš tiesų būtų Pranašas, Jis pasimelstų, ir imtų lyti“.

Kai reikalas buvo pateiktas Pasaulių Valdovui, Jis iškėlė Savo palaimintąsias rankas ir maldavo Allahą Aukščiausiąjį dovanoti lietaus. Karštame ir giedrame danguje tuoj pat atsirado lietaus debesų. Prasidėjo smarki liūtis. Visi prisipildė savo vandens maišus, atliko abdestą ir pagirdė gyvulius. Kai lietus liovėsi ir debesys išsisklaidė, paaiškėjo, kad lijo tik virš kariuomenės.

„Kas šiandien duos sadaką, to sadaka Prisikėlimo dieną liudys jo naudai Allaho Aukščiausiojo akivaizdoje“ Hadisas šarif

Tabuko gazva

Mūsų mylimas Pranašas ir sahabai tarė takbirą. Jie šlovino Allahą Aukščiausiąjį. Munafikams jie tarė: „Dabar jums nebeliko jokios dingsties. Tikėkite Allahu Aukščiausiuoju ir Jo Pasiuntiniu ir tapkite dievobaimingais musulmonais! …“ Tačiau begėdžiai munafikai atsakė: „Na ir kas? … Praplaukdamas debesis palijo, ir viskas! …“ Badas taip pat buvo pasiekęs kraštutinę ribą – tiek, kad vieną datulę turėdavo dalytis du žmonės. Nepaisydami didelio karščio, alkio ir troškulio, jie priartėjo prie Tabuko. Mūsų Valdovas Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam) tarė: „Inšallah (jei Allahas Aukščiausiasis panorės) rytoj priešpiečiais pasieksite Tabuko šaltinį. Nelieskite to vandens, kol aš ateisiu“. Kitą dieną jie ten atėjo. Šaltinyje vandens buvo labai mažai. Mūsų mylimas Pranašas liepė įpilti šiek tiek šaltinio vandens į indą, įkišo į jį Savo palaimintąją ranką ir pasimeldė. Paskui Jis išpylė vandenį atgal į šaltinį. Vanduo staiga pakilo ir pagausėjo. Nors gėrė visa trisdešimties tūkstančių vyrų islamo kariuomenė, jo nė kiek nesumažėjo. Vėliau šiuo vandeniu, mūsų Valdovo Pranašo stebuklu, buvo laistoma visa apylinkė. Ta vietovė tapo vešlia žalia lyguma, kupina palaimos. Kai mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, su Savo šlovingaisiais Ashabais atvyko į Tabuką, jie nerado priešais save bizantiečių kariuomenių, sudarytų iš bizantiečių ir sukrikščionintų arabų genčių, tokių kaip Amila, Lachmas ir Džuzamas. Prie Mutos šimto tūkstančių vyrų bizantiečių kariuomenė buvo pralaimėjusi trims tūkstančiams mudžahidų. Dabar prieš juos stovėjo trisdešimt tūkstančių mudžahidų, o jų vadas buvo Visatos Valdovas. Išgirdę, kad mūsų mylimas Pranašas surinko Savo didvyriškus Ashabus ir atvyko, bizantiečiai visi dairėsi, kur pabėgti.

Pasitaręs su Savo Ashabais, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, toliau Tabuko nebežygiavo. Tuo metu kai kurios toje apylinkėje gyvenusios gentys ir valstybės išgirdo, kad atvyko islamo kariuomenė. Iš baimės kiekviena jų pasiuntė pas mūsų Valdovą Pranašą delegaciją ir prašė saugumo už džizjos mokėjimą. Mūsų Valdovas Pranašas parodė joms gailestingumą ir priėmė jų pasiūlymus. Su kiekviena iš jų buvo surašytos atskiros sutarties sąlygos, ir joms pranešta, kad jos yra saugios.

Mūsų Valdovas Sarvar al-kainat alaihi afdalus-salavat laukė priešo beveik dvidešimt dienų. Tabuke Jis daug kartų kalbėjosi su Savo Ashabais al-kiram ir nuplovė jų širdis nuro jūroje. Faizą ir palaimą, trykštančią iš Jo palaimintosios širdies, Jis liejo į jų širdis. Viename iš Savo neprilygstamų pokalbių Jis paklausė: „Ar pasakyti jums, kas yra geriausias ir garbingiausias tarp žmonių?“ Ashabai al-kiram atsakė: „Taip, pasakyk mums, o Allaho Pasiuntiny!“

Tada Jis tarė: „Geriausias tarp žmonių yra tas, kuris iki paskutinio atodūsio darbuojasi Allaho Aukščiausiojo kelyje – ant savo žirgo ar kupranugario nugaros arba pėsčias. O blogiausias tarp žmonių yra paklydęs ir įžūlus žmogus, kuris skaito Allaho Aukščiausiojo Knygą, bet neturi iš jos jokios naudos“.

Paklaususiam apie kankinio mirtį Jis tarė: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kurio rankoje yra mano būtis: Prisikėlimo dieną kankiniai ateis su kardais, kabančiais ant kaklo. Jie sėdės ant nuro (šviesos) minbarų“.9

Šio žygio metu buvo regėta daug mūsų Valdovo Pranašo stebuklų. Antai kartą, kai buvo ruošiamasi grįžti iš Tabuko į Mediną, o sahabų alkis tapo nebepakeliamas, jie atėjo ir išdėstė savo padėtį mūsų Valdovui Pranašui. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, liepė surinkti ant odinės paklotės pas juos likusį maistą. Jo vos užteko mažam puodui pripildyti. Mūsų Valdovas Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) atnaujino Savo abdestą ir atliko dviejų rakatų namazą. Jis ištiesė Savo palaimintąsias rankas ir meldė, kad maisto būtų gausu. Paskui Jis įsakė Savo Ashabams atnešti savo indus. Jie buvo pripildyti taip, kad didelėje kariuomenėje neliko nė vieno tuščio indo. Be to, visi pamatė, kad maisto ant paklotės nė kiek nesumažėjo, nors visi mudžahidai valgė iki soties.

„Inšallah rytoj priešpiečiais pasieksite Tabuko šaltinį. Nelieskite to vandens, kol aš ateisiu“ Hadisas šarif