Mano mylimas Pranašas

CHUNAINO GAZVA

Chunainas – tai slėnis tarp Mekos ir Taifo. Šis karas dar vadinamas Havazino gazva. Kai mūsų Valdovas Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) išžygiavo iš Medinos, ketindamas užimti Meką, dvi didelės aplink Meką gyvenusios gentys – Havazinas ir Sakifas – pradėjo ruoštis karui, nes manė, kad musulmonai žygiuos prieš juos. Sužinoję, kad Pasaulių Valdovas atėjo užimti Mekos, jie šiek tiek nurimo, tačiau, galvodami, kad „po kuraišų tikrai ateis mūsų eilė“, paspartino pasirengimą. Be to, jie sakė: „Prisiekiame, kad musulmonai dar nėra susidūrę su tauta, kuri moka tikrai kovoti. Žygiuokime prieš Jį, kol Jis nežygiuoja prieš mus, ir parodykime Jam, kas yra karas!“ Vadovaujami Havazino genties vado Maliko ibn Aufas, jie pajudėjo su labai stipria dvidešimties tūkstančių vyrų kariuomene. Kad sustiprintų savo karių drąsą ir neleistų jiems bėgti, kai pasidarys sunku, jie pasiėmė su savimi visas savo brangenybes, moteris ir vaikus.

Ši žinia netrukus pasklido Mekoje. Mūsų Valdovas Fachr al-kainat pasiuntė Abdulą ibn Abi Chadradas į Havazino gentį išsiaiškinti, ar žinia teisinga. Chazrat Abdula persirengė ir įsimaišė tarp priešų. Sužinojęs, ką jie mano ir kaip ketina veikti, jis tuoj pat pranešė apie padėtį mūsų mylimam Pranašui.

Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, tuoj pat sušaukė Savo šlovinguosius Ashabus. Mekos valdytoju Jis paskyrė Chazrat Atabą ibn Asidas, kuriam tada buvo dvidešimt metų, ir skubiai išžygiavo. Su Savo dvylikos tūkstančių vyrų kariuomene Jis norėjo netikėtai užklupti daugdievių Havazino ir Sakifo gentis jų stovyklose. Mudžahidų vėliavą nešė Chazrat Alis,1 o priešakinių būrių vadas buvo Chazrat Chalidas ibn Validas.2 Pasaulių Valdovas buvo užsidėjęs šalmą ir apsivilkęs du šarvus, vieną ant kito, ir jojo ant Savo mulo, vardu Duldulas. Šavalio mėnesio vienuoliktąją dieną jie pasiekė Chunaino slėnį. Tą naktį mūsų Valdovas Sarvar al-alam apžiūrėjo Savo kariuomenę ir išrikiavo ją kovos tvarka. Vadovavęs rytiniam namazui, Jis pajudėjo.

Daugdievių karvedys, pasinaudojęs nakties tamsa, išdėstė savo kariuomenę abiejuose Chunaino slėnio šlaituose ir surengė pasalą. Chazrat Chalidas ibn Validas, jojęs priekyje su savo būriais, nežinodamas apie pasalą, nujojo perėjos link. Aušros prieblanda trukdė jiems pamatyti priešą. Staiga ant mudžahidų ėmė lyti tūkstančiai strėlių. Norėdami išvengti šios netikėtos strėlių liūties, mudžahidai turėjo pasitraukti.

„Inšallah rytoj jie (Havazinas ir Sakifas) taps musulmonų grobiu“ Hadisas šarif

Chunaino gazva

Tą valandą, kai aulija ir pranašai stovės apstulbę,
ir visi siaube šauks: „Kas bus su manimi?“,
ir nusidėjėlių būklė bus apgailėtina iš nevilties,
tada arena vėl bus Tavo, su leidimu užtarti (šafaatu).
Tu esi Achmedas, Machmudas ir Muchammedas, mano Valdove,
Tu esi mums Tiesos patvirtintas Sultonas, mano Valdove.
Šeichas Galibas

Šis staigus atsitraukimas sujaukė iš paskos ėjusių karių gretas. Kai ir jie apsisuko trauktis, paaiškėjo, kad dvidešimties tūkstančių vyrų priešo būriai tarsi potvynis ėmė plūsti į slėnį. Mūsų mylimas Pranašas vienas puolė pirmyn prieš atakuojančius daugdievius. Tik Chazrat Abasas, Chazrat Abu Bakras ir apie šimtas didvyriškų sahabų, rizikuodami gyvybe, pasiekė mūsų Valdovą, Kilniausiąjį Pasiuntinį. Jie savo kūnais pridengė mūsų mylimą Pranašą tarsi skydu. Chazrat Abasas laikė mulo pavadžius, o Chazrat Sufjanas ibn Charisas – balnakilpę, taip stengdamiesi sulėtinti greitį ir neleisti mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, įsiveržti tarp priešo būrių. Pasaulių Valdovas, sielvartaudamas, kad Allaho Aukščiausiojo religija gali žūti, tarė: „O Abasai! Šauk jiems: ‚O Medinos žmonės! O sahabai, prisiekę po Samuros medžiu!’“

Chazrat Abasas buvo stambus ir įspūdingos išvaizdos. Kai jis šaukdavo, jo balsas buvo girdimas toli. Jis sušuko iš visų jėgų: „O Medinos žmonės! O Ashabai, po Samuros medžiu davę pažadą mūsų Pranašui! Neišsisklaidykite! Susirinkite čia!“ Tai išgirdę, Ashabai al-kiram norėjo grįžti. Tačiau jų gyvuliai buvo taip išsigandę, kad nepajėgė apsisukti. Galiausiai jie turėjo stvertis šarvų, kardų bei ietių ir nušokti nuo savo gyvulių. Skubiai jie pasiekė mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir stojo į nuožmią kovą su priešu. Šūksniai „Allahu akbar! Allahu akbar!“ drebino žemę ir dangų ir varė priešą į baimę ir siaubą. Tie Ashabai, kurie buvo parodę didelį didvyriškumą prie Badro, Uchudo, Chandako ir Chaibaro, ypač Chazrat Alis, Abu Dudžana ir Zubairas ibn Avamas, vis iš naujo kovėsi, išvesdavo priešus iš rikiuotės ir juos atremdavo.

Pasaulių Valdovas sekė kovą, kurią Jo Ashabai vedė visa siela ir kūnu, ir iš Jo palaimintųjų lūpų buvo girdėti malda: „O mano Allahai! Atsiųsk mums Savo pagalbą. Iš tiesų Tu nenori, kad jie mus nugalėtų“. Melsdamasis Allahui Aukščiausiajam, mūsų mylimas Pranašas pasėmė nuo žemės saują smėlio, metė ją į daugdievius ir tarė: „Tepajuoduoja jų veidai!“ Mūsų mylimo Pranašo stebuklu neliko nė vieno priešo kario, kuriam akys nebūtų prisipildžiusios smėlio. Į pagalbą atėjo ir angelai. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, jie sumušti ir bėga“. Daugdieviai ėmė irti, apsisukinėti ir bėgti. Kaskart atsigręžę jie matydavo savo pėdomis besivejančius šlovinguosius sahabus ir, palikę į mūšio lauką atsivestas žmonas, vaikus ir atsigabentą turtą, bėgo kiek įkabindami. Kai kurie bėgliai ieškojo prieglobsčio Taifo tvirtovėje.3 Kiti pasitraukė į Nachlą ir Autasą. Mūšio lauke jie paliko septyniasdešimt žuvusiųjų, šešis tūkstančius belaisvių ir nesuskaičiuojamą daugybę turto.

Šioje gazvoje Allaho Aukščiausiojo leidimu ir Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) himato (dvasinės pagalbos) bei palaimos dėka pergalė vėl atiteko musulmonams. Keturi krito kankiniais, keli sahabai buvo sužeisti. Išgirdęs, kad sužeistas ir Chazrat Chalidas ibn Validas, mūsų mylimas Pranašas nuėjo pas jį, ir kai Jis Savo palaimintosiomis rankomis perbraukė per žaizdą, ši tuoj pat užgijo.

Autaso sarija

Chunaino gazvoje sutriuškinti Havazino daugdieviai susirinko Autase. Allaho Pasiuntinys pasiuntė į Autasą būrį, vadovaujamą Abu Amiro, Abu Musos al-Ašario dėdės. Autase vėl vyko įnirtingos kautynės. Abu Amiras krito kankiniu. Jo vietą užėmė Chazrat Abu Musa al-Ašaris ir privertė priešą bėgti.4 Mudžahidai grįžo su daugybe belaisvių ir dideliu karo grobiu.

„O Abasai! Šauk jiems: ‚O Medinos žmonės! O sahabai, prisiekę po Samuros medžiu!’“ Hadisas šarif

Tarp belaisvių buvo Allaho Pasiuntinio pieno sesuo Šaima. Ji sakė: „Aš esu Pranašo pieno sesuo“. Jai netikėjo. Ją užsodino ant kupranugario ir atvedė pas Allaho Pasiuntinį. Šaima smulkiai papasakojo daug prisiminimų iš vaikystės dienų. Pasiuntinys alaihis-salam patiesė ant žemės Savo ridą (viršutinį drabužį, į kurį įsisupama) ir pasodino ant jos Savo pieno seserį. Jis ir pats atsisėdo ir labai verkė. Jis pasiteiravo apie Chalimą Hatun ir Šaimos tėvą. Ji atsakė: „Jie seniai mirė“. Patyrusi tokią pagarbą ir dosnumą, ji tapo musulmone. Pasiuntinys alaihis-salam tarė: „Jei nori, lik pas mus. Čia tau bus visokeriopai pasirūpinta. Jei nori, išsiųsime tave ten, kur nori vykti“. Pagal hadisą šarif „Tėvynės meilė yra imano (tikėjimo) dalis“, Šaima panoro grįžti į savo gimtąjį kraštą. Tada Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) išsiuntė ją namo su dovanomis: džarija, trimis vergais ir keliais kupranugariais bei avimis.

Taifo gazva

Visatos Sultonas (sallallahu alaihi va sallam) panoro žygiuoti ir prieš priešą, pabėgusį iš Chunaino į Taifą, ir pasiekti galutinį sprendimą. Jų vadas Malikas ibn Aufas buvo tarp tų, kurie ieškojo prieglobsčio Taife. Ši netoli Mekos esanti tvirtovė buvo viena iš paskutinių, bet stipriausių kufro (netikėjimo) tvirtovių. Prieš hidžrą mūsų Valdovas Pranašas buvo atvykęs į Taifą ir mėnesį juos ragino. Tačiau Taifo žmonės buvo negirdėtai kankinę ir skriaudę Pasaulių Valdovą. Jie net buvo sukruvinę Jo palaimintąsias kojas. Ten mūsų Valdovas kartu su Chazrat Zaidu ibn Charisa išgyveno pačias skausmingiausias ir sunkiausias Savo gyvenimo dienas.

Aštuntųjų metų po hidžros Šavalio mėnesį mūsų mylimas Pranašas paliko Chunaino gazvos grobį Džiranoje ir patraukė į Taifą. Jis išsiuntė į priekį Chazrat Chalidą ibn Validas.5 Pats Jis su Savo šlovingaisiais Ashabais atžygiavo iš paskos ir pasiekė Taifą. Sakifo gentis savo stiprioje tvirtovėje iš anksto buvo sukaupusi daug maisto. Pamatę ateinančius Ashabus al-kiram, jie uždarė vartus ir ėmė gintis. Mudžahidus, išdrįsusius priartėti prie tvirtovės, jie pasitikdavo strėlėmis. Taip kova tęsėsi. Taifo žmonės niekaip neišdrįso išeiti iš tvirtovės ir kautis mūšio lauke krūtine į krūtinę.

Kai kurie Ashabai al-kiram pasiūlė katapulta mėtyti akmenis į tvirtovę. Mūsų Valdovas Pranašas tam pritarė ir liepė pagaminti katapultų, vadinamų dababa. Jomis Jis liepė svaidyti akmenis į daugdievius ir tęsė apgultį. Ashabai al-kiram visa siela ir kūnu kovojo, kad kuo greičiau užimtų tvirtovę. Tačiau tvirtovė buvo tokia stipri, kad jos užimti nepavyko. Tuo metu dvylika sahabų pasiekė kankinystės laipsnį. Abu Sufjanas ibn Charbas didvyriškai kovėsi ir neteko vienos akies.6

Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) tarė: „O Abu Sufjanai! Ko labiau nori? Jei nori, pasimelsiu, ir tavo akis atsistos į vietą. O jei nori, Allahas Aukščiausiasis duos tau akį Rojuje“. Abu Sufjanas atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Verčiau noriu gauti akį Rojuje“, ir numetė ant žemės akį, kurią laikė delne.7 Vieną naktį, artėjant dvidešimtajai apgulties dienai, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), sapne matė, kaip gaidys kapojo snapu Jam dovanotą dubenį, pilną sviesto, ir jį apvertė. Jis tai išaiškino taip, kad Taifas tais metais nebus užimtas, ir nutraukė apgultį.

Prieš aštuonerius metus mūsų mylimas Pranašas, gailestingumo jūra, apie Jį tada skriaudusius Taifo žmones buvo pasakęs angelui, kuris sakė: „Jei leisi, užversiu šiuos kalnus jiems ant galvų“: „Aš esu pasiųstas kaip gailestingumas pasauliams. Vienintelis dalykas, kurio noriu, – kad Allahas Aukščiausiasis iš šių daugdievių strėnų išvestų kartą, kuri garbins Aukščiausiąjį Allahą, nelaikydama nieko Jo bendrininku“. Dabar Jis vėl parodė gailestingumą ir meldėsi: „O mano Viešpatie! Parodyk Sakifo žmonėms teisingą kelią! Atvesk juos pas mus“.

Mūsų Valdovas Chabib al-akram su Savo Ashabais paliko Taifą ir pirmąją Zul kados mėnesio savaitę atvyko į Džiraną, kur buvo surinkti Chunaine paimti belaisviai ir grobis. Be šešių tūkstančių belaisvių, buvo paimta daugiau kaip dvidešimt tūkstančių galvijų, daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių avių bei ožkų ir nesuskaičiuojama daugybė papuošalų. Jis liepė visa tai padalyti teisę į tai turintiems mudžahidams. Tada sužinota, kad Havazino genties delegacija prašo būti priimta. Mūsų mylimas Pranašas juos priėmė. Kai delegacija pranešė, kad visa Havazino gentis tapo musulmonais, Pasaulių Valdovas labai apsidžiaugė. Jis tuoj pat paleido į laisvę belaisvius, atitekusius Jo daliai, ir juos grąžino. Ashabai al-kiram sekė mūsų mylimu Pranašu ir padarė tą patį. Vienas vienintelis mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, gailestingumo darbas akimirksniu tapo priežastimi, kad šeši tūkstančiai belaisvių atgavo laisvę. Kai ši žinia pasiekė Taife prieglobsčio ieškojusį Havazino genties vadą Maliką ibn Aufas, atvyko ir jis ir tapo musulmonu, o mūsų Valdovas Pranašas apipylė jį dovanomis.8 Ten daugiau nebebuvo ką veikti. Išbuvęs ten trylika dienų, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, vieną trečiadienio vakarą apsivilko ichramą, ketindamas atlikti umrą. Kaip visada, Visatos Sultonas su Savo Ashabais pergalingai atvyko į Meką. Jis atliko tavafą aplink Kaabą al-Muazama ir Savo umrą. Mekos valdytoju Jis paskyrė Atabą ibn Asidas ir pavedė jam taip pat chadžo vadovo (amir al-chadž) pareigas.9

„Tėvynės meilė yra imano dalis“ Hadisas šarif