CHUNAINO GAZVA

Chunainas – tai slėnis tarp Mekos ir Taifo. Šis karas dar vadinamas Havazino gazva. Kai mūsų Valdovas Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) išžygiavo iš Medinos, ketindamas užimti Meką, dvi didelės aplink Meką gyvenusios gentys – Havazinas ir Sakifas – pradėjo ruoštis karui, nes manė, kad musulmonai žygiuos prieš juos. Sužinoję, kad Pasaulių Valdovas atėjo užimti Mekos, jie šiek tiek nurimo, tačiau, galvodami, kad „po kuraišų tikrai ateis mūsų eilė“, paspartino pasirengimą. Be to, jie sakė: „Prisiekiame, kad musulmonai dar nėra susidūrę su tauta, kuri moka tikrai kovoti. Žygiuokime prieš Jį, kol Jis nežygiuoja prieš mus, ir parodykime Jam, kas yra karas!“ Vadovaujami Havazino genties vado Maliko ibn Aufas, jie pajudėjo su labai stipria dvidešimties tūkstančių vyrų kariuomene. Kad sustiprintų savo karių drąsą ir neleistų jiems bėgti, kai pasidarys sunku, jie pasiėmė su savimi visas savo brangenybes, moteris ir vaikus.

Ši žinia netrukus pasklido Mekoje. Mūsų Valdovas Fachr al-kainat pasiuntė Abdulą ibn Abi Chadradas į Havazino gentį išsiaiškinti, ar žinia teisinga. Chazrat Abdula persirengė ir įsimaišė tarp priešų. Sužinojęs, ką jie mano ir kaip ketina veikti, jis tuoj pat pranešė apie padėtį mūsų mylimam Pranašui.

Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, tuoj pat sušaukė Savo šlovinguosius Ashabus. Mekos valdytoju Jis paskyrė Chazrat Atabą ibn Asidas, kuriam tada buvo dvidešimt metų, ir skubiai išžygiavo. Su Savo dvylikos tūkstančių vyrų kariuomene Jis norėjo netikėtai užklupti daugdievių Havazino ir Sakifo gentis jų stovyklose. Mudžahidų vėliavą nešė Chazrat Alis,1 o priešakinių būrių vadas buvo Chazrat Chalidas ibn Validas.2 Pasaulių Valdovas buvo užsidėjęs šalmą ir apsivilkęs du šarvus, vieną ant kito, ir jojo ant Savo mulo, vardu Duldulas. Šavalio mėnesio vienuoliktąją dieną jie pasiekė Chunaino slėnį. Tą naktį mūsų Valdovas Sarvar al-alam apžiūrėjo Savo kariuomenę ir išrikiavo ją kovos tvarka. Vadovavęs rytiniam namazui, Jis pajudėjo.

Daugdievių karvedys, pasinaudojęs nakties tamsa, išdėstė savo kariuomenę abiejuose Chunaino slėnio šlaituose ir surengė pasalą. Chazrat Chalidas ibn Validas, jojęs priekyje su savo būriais, nežinodamas apie pasalą, nujojo perėjos link. Aušros prieblanda trukdė jiems pamatyti priešą. Staiga ant mudžahidų ėmė lyti tūkstančiai strėlių. Norėdami išvengti šios netikėtos strėlių liūties, mudžahidai turėjo pasitraukti.

„Inšallah rytoj jie (Havazinas ir Sakifas) taps musulmonų grobiu“ Hadisas šarif

Chunaino gazva

Tą valandą, kai aulija ir pranašai stovės apstulbę,
ir visi siaube šauks: „Kas bus su manimi?“,
ir nusidėjėlių būklė bus apgailėtina iš nevilties,
tada arena vėl bus Tavo, su leidimu užtarti (šafaatu).
Tu esi Achmedas, Machmudas ir Muchammedas, mano Valdove,
Tu esi mums Tiesos patvirtintas Sultonas, mano Valdove.
Šeichas Galibas

Šis staigus atsitraukimas sujaukė iš paskos ėjusių karių gretas. Kai ir jie apsisuko trauktis, paaiškėjo, kad dvidešimties tūkstančių vyrų priešo būriai tarsi potvynis ėmė plūsti į slėnį. Mūsų mylimas Pranašas vienas puolė pirmyn prieš atakuojančius daugdievius. Tik Chazrat Abasas, Chazrat Abu Bakras ir apie šimtas didvyriškų sahabų, rizikuodami gyvybe, pasiekė mūsų Valdovą, Kilniausiąjį Pasiuntinį. Jie savo kūnais pridengė mūsų mylimą Pranašą tarsi skydu. Chazrat Abasas laikė mulo pavadžius, o Chazrat Sufjanas ibn Charisas – balnakilpę, taip stengdamiesi sulėtinti greitį ir neleisti mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, įsiveržti tarp priešo būrių. Pasaulių Valdovas, sielvartaudamas, kad Allaho Aukščiausiojo religija gali žūti, tarė: „O Abasai! Šauk jiems: ‚O Medinos žmonės! O sahabai, prisiekę po Samuros medžiu!’“

Chazrat Abasas buvo stambus ir įspūdingos išvaizdos. Kai jis šaukdavo, jo balsas buvo girdimas toli. Jis sušuko iš visų jėgų: „O Medinos žmonės! O Ashabai, po Samuros medžiu davę pažadą mūsų Pranašui! Neišsisklaidykite! Susirinkite čia!“ Tai išgirdę, Ashabai al-kiram norėjo grįžti. Tačiau jų gyvuliai buvo taip išsigandę, kad nepajėgė apsisukti. Galiausiai jie turėjo stvertis šarvų, kardų bei ietių ir nušokti nuo savo gyvulių. Skubiai jie pasiekė mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir stojo į nuožmią kovą su priešu. Šūksniai „Allahu akbar! Allahu akbar!“ drebino žemę ir dangų ir varė priešą į baimę ir siaubą. Tie Ashabai, kurie buvo parodę didelį didvyriškumą prie Badro, Uchudo, Chandako ir Chaibaro, ypač Chazrat Alis, Abu Dudžana ir Zubairas ibn Avamas, vis iš naujo kovėsi, išvesdavo priešus iš rikiuotės ir juos atremdavo.

Pasaulių Valdovas sekė kovą, kurią Jo Ashabai vedė visa siela ir kūnu, ir iš Jo palaimintųjų lūpų buvo girdėti malda: „O mano Allahai! Atsiųsk mums Savo pagalbą. Iš tiesų Tu nenori, kad jie mus nugalėtų“. Melsdamasis Allahui Aukščiausiajam, mūsų mylimas Pranašas pasėmė nuo žemės saują smėlio, metė ją į daugdievius ir tarė: „Tepajuoduoja jų veidai!“ Mūsų mylimo Pranašo stebuklu neliko nė vieno priešo kario, kuriam akys nebūtų prisipildžiusios smėlio. Į pagalbą atėjo ir angelai. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, jie sumušti ir bėga“. Daugdieviai ėmė irti, apsisukinėti ir bėgti. Kaskart atsigręžę jie matydavo savo pėdomis besivejančius šlovinguosius sahabus ir, palikę į mūšio lauką atsivestas žmonas, vaikus ir atsigabentą turtą, bėgo kiek įkabindami. Kai kurie bėgliai ieškojo prieglobsčio Taifo tvirtovėje.3 Kiti pasitraukė į Nachlą ir Autasą. Mūšio lauke jie paliko septyniasdešimt žuvusiųjų, šešis tūkstančius belaisvių ir nesuskaičiuojamą daugybę turto.

Šioje gazvoje Allaho Aukščiausiojo leidimu ir Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) himato (dvasinės pagalbos) bei palaimos dėka pergalė vėl atiteko musulmonams. Keturi krito kankiniais, keli sahabai buvo sužeisti. Išgirdęs, kad sužeistas ir Chazrat Chalidas ibn Validas, mūsų mylimas Pranašas nuėjo pas jį, ir kai Jis Savo palaimintosiomis rankomis perbraukė per žaizdą, ši tuoj pat užgijo.