MEKOS UŽĖMIMAS (FATCHAS)
Ėjo aštuntieji metai po hidžros. Viena iš Chudaibijos taikos sutarties sąlygų skelbė: „Arabų gentys, nepriklausančios nė vienai iš dviejų šalių, gali pereiti į tos šalies globą, kurios nori; jos laisvai gali prisidėti prie musulmonų arba prie daugdievių“. Pagal tai Chuzaos gentis, mūsų Valdovo sąjungininkė, stojo į musulmonų pusę, o Banu Bakr gentis – į daugdievių pusę. Chuzaos gentis ir Banu Bakr buvo seni priešai: progai pasitaikius, jie vis puldavo vieni kitus. Po Chudaibijos taikos ir jie kuriam laikui buvo liovęsi puldinėti. Tačiau Banu Bakr šios sąlygos sugebėjo laikytis tik dvejus metus. Vienas vyras iš Banu Bakr padeklamavo eilėraštį, įžeidžiantį mūsų mylimą Pranašą; tai išgirdęs, vienas jaunuolis iš Chuzaos genties neiškentė ir prakirto jam galvą. Bakro sūnūs pasinaudojo šia proga ir užpuolė Chuzaos gentį, kuri pagal sutartį turėjo būti saugi nuo pavojaus. Kuraišų daugdieviai šiame užpuolime padėjo, duodami ginklų ir slapta siųsdami vyrų. Jie Charam aš-šarif nužudė daugiau kaip dvidešimt žmonių iš Chuzaos genties. Kovos metu kai kurie musulmonai iš Chuzaos genties šaukėsi mūsų Valdovo Pranašo pagalbos. Kai kas per šiuos naktinius užpuolimus matė tarp Bakro sūnų esant ir kuraišų daugdievių.
Tą naktį mūsų mylimas Pranašas buvo Medinoje, mūsų motinos Chazrat Maimunos namuose. Kai Jis atliko abdestą, ruošdamasis atlikti namazą, Allaho Aukščiausiojo leidimu ir stebuklu išgirdo, kad Mekos musulmonai šaukiasi Jo pagalbos. Atsakydamas jiems, Jis tarė: „Labbaik! (Atsiliepiu į jūsų šauksmą!)“ Kai mūsų motina Maimuna pamatė, kad mūsų Valdovas Pranašas taip kalba, nors šalia Jo nieko nėra, ji paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar kas nors yra pas Tave?“
Mūsų mylimas Pranašas papasakojo jai, kas nutiko Mekoje ir kad prie to prisidėjo kuraišai.
Padėdami Banu Bakr ir užpuldami bei žudydami Chuzaos genties žmones, kuraišų daugdieviai pažeidė Chudaibijos taikos sutarties sąlygas. Taip jie sulaužė sutartį.
Mūsų mylimas Pranašas apie įvykį sužinojo tą pačią akimirką. Be to, praėjus trims dienoms po įvykio, Amras ibn Salimas iš Chuzaos genties atvyko su keturiasdešimčia raitelių ir papasakojo Kilniausiajam Pasiuntiniui (sallallahu alaihi va sallam), kas nutiko. Tačiau kuraišų vadas Abu Sufjanas, tuo metu išvykęs prekiauti į Damaską, apie šį įvykį nieko nežinojo. Mūsų Valdovas Chabibullah tarė: „Tegul man nebus padėta, jei aš nepadėsiu Chuzaos sūnums!“ ir liepė parašyti laišką. Šiame laiške, pasiųstame kuraišų daugdieviams, mūsų mylimas Pranašas sakė: „… Arba atsisakykite sąjungos su Bakro sūnumis ir laikykitės nuo jos atokiai, arba sumokėkite išpirką už kraują nužudytųjų iš Chuzaos sūnų! Jei nepadarysite nė vieno iš to, ką paminėjau, skelbiu, kad kariausiu su jumis! …“ Kuraišai nesuprato net šio gailestingumo. Jie pasiuntė atsakymą: „Mes nei nutrauksime savo sąjungos, nei mokėsime išpirkos už kraują! Galime tik kariauti“. Tačiau jie tūkstantį kartų pasigailėjo taip pasielgę ir iš baimės ėmė laukti Abu Sufjano, kad šis atnaujintų sutartį.
„(O Mekos musulmonai!) Labbaik! Atsiliepiu į jūsų šauksmą!“ Hadisas šarif
Kai Abu Sufjanas grįžo iš Damasko, jie papasakojo jam apie įvykį ir tarė: „Šį reikalą būtinai reikia ištaisyti. Jei jis nebus ištaisytas, Muchammedas išvarys mus iš Mekos!“ Abu Sufjanas atsakė: „Nors apie šį įvykį nieko nežinojau, turiu skubėti atnaujinti taikos sutartį ir ją pratęsti“, ir tuoj pat iškeliavo į Mediną.1 Abu Sufjanui dar nepasiekus Medinos, mūsų mylimas Pranašas pranešė Savo Ashabams al-kiram, kad jis atvyks, ir tarė: „Suprantu, kad Abu Sufjanas atvyksta atnaujinti taikos ir pratęsti jos laiko. Tačiau jis savo tikslo nepasieks ir grįš toks, koks atvyko! …“
Abu Sufjanas, dar nebuvęs musulmonas, atvyko į Mediną al-Munavara. Jis nuėjo į namus savo dukters Um Chabibos (radijallahu anha) – tikinčiųjų motinos ir palaimintosios mūsų mylimo Pranašo žmonos. Jis norėjo atsisėsti ant mūsų mylimo Pranašo guolio. Mūsų motina Chazrat Um Chabiba jį aplenkė ir, jam dar nespėjus atsisėsti, guolį patraukė. Tėvas dėl to labai įsižeidė ir išreiškė savo nuostabą: „O mano dukra! Nejau tu man gaili šio guolio?“ Tada tikinčiųjų motina Chazrat Um Chabiba, meilę Allaho Pasiuntiniui iškėlusi aukščiau už viską, atsakė savo tėvui: „Šis guolis yra Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinio guolis. Daugdieviai ant jo sėdėti negali! Tu esi daugdievis ir nadžisas (nešvarus)! Tau visai nedera sėdėti ant šio guolio!“
Kai tėvas tarė: „O mano dukra! Kažkas tau nutiko nuo tada, kai palikai mano namus!“, ji atsakė: „Alchamdulillah, Allahas Aukščiausiasis man dovanojo islamą. O tu vis dar garbini iš akmens padarytus stabus, kurie nei girdi, nei mato! O tėve! Kaip toks žmogus kaip tu, kuraišų didžiūnas ir vyriausiasis, gali laikytis atokiai nuo islamo? …“ Tėvas labai įpyko ir atsakė: „Rodai man tokią nepagarbą ir kaltini mane neišmanymu! Tai ką, man palikti tai, ką mano protėviai garbino daugybę metų, ir pereiti į Muchammedo religiją?!“ Šiais žodžiais jis išėjo.2
Kuraišų vadas atėjo pas mūsų mylimą Pranašą ir tarė: „Atvykau atnaujinti Chudaibijos taikos sutarties ir pratęsti jos galiojimo laiko. Atnaujinkime šią sutartį tarp mūsų raštu!“ Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam) atsakė: „Mes nedarome nieko, kas prieštarautų Chudaibijos taikos sutarčiai, ir jos nekeičiame!“ Nors kuraišų vadas vis kartojo: „Pakeiskime taikos sutartį! Atnaujinkime ją! …“, mūsų mylimas Pranašas jam nieko neatsakė. Pamatęs, kad visos jo pastangos bergždžios, kuraišų vadas grįžo į Meką ir papasakojo daugdieviams, kaip viskas klostėsi. Jie jam priekaištavo: „Tai tu grįžai nieko nepešęs?! …“ Dabar jiems nebeliko nieko kito, tik laukti.
Kas ieško prieglobsčio Masdžid al-Charam
Abu Sufjanui išvykus iš Medinos, mūsų mylimas Pranašas nusprendė užimti Meką. Juk kuraišai nesilaikė savo žodžio ir sulaužė sutartį. Tačiau Jis tai laikė didžiausioje paslaptyje: norėjo paimti Meką nesuteikdamas daugdieviams galimybės pasiruošti ir neliedamas kraujo Charam aš-šarif. Tai buvo karinė atsargumo priemonė. Juk kai Meka bus užimta, kas žino, kiek žmonių tada bus pagerbta tapti musulmonais. Apie tai Jis pranešė Chazrat Abu Bakrui ir keliems žymiausiems Savo Ashabams. Jis įsakė Savo Ashabams ruoštis žygiui, bet nepasakė, kur jie trauks. Ashabai al-kiram ėmė ruoštis džihadui. Be to, mūsų Valdovas Pranašas pasiuntė žinią aplinkinėms musulmonų gentims: Aslamo, Ašdžos, Džuhainos, Chusaino, Gifaro, Muzainos, Sulaimo, Damros gentims ir Chuzaos sūnums. Žinioje buvo sakoma: „Tie, kurie tiki Allahu Aukščiausiuoju ir achirato diena, tebūna Medinoje kilniojo Ramadano pradžioje“. Taip jie buvo pakviesti dalyvauti kare.
Atsargumo dėlei mūsų Valdovas Chabibullah (sallallahu alaihi va sallam) pavedė Chazrat Umarui užkirsti kelius į Meką ir nutraukti ryšius. Chazrat Umaras tuoj pat pastatė sargybinius prie kalnų takų, perėjų ir kitų kryžkelių ir įsakė jiems: „Grąžinkite atgal visus, kurie nori keliauti į Meką!“
Kad šis reikalas liktų paslaptyje, mūsų mylimas Pranašas meldėsi Allahui Aukščiausiajam, sakydamas: „O mano Viešpatie! Sulaikyk kuraišų šnipus ir pasiuntinius, padaryk juos aklus ir kurčius, kol staiga atsidursime jų žemėje. Tegul jie pamato ir išgirsta mus tik tada, kai staiga būsime ten!“
Kad susidarytų įspūdis, jog bus traukiama prieš daugdievius šiaurėje arba prieš bizantiečius, mūsų Valdovas Pranašas su kariniu būriu pasiuntė Chazrat Abu Katadą į šiaurę, Izamo slėnio link. Tuo tarpu mūsų mylimas Pranašas stebuklingai pranešė, kad buvo išsiųstas laiškas, turėjęs pranešti Mekos daugdieviams apie pasirengimą Medinoje. Jis pasiuntė Chazrat Alį ir liepė tą laišką perimti.
Iki antrosios Ramadano dienos atvyko pagalba iš aplinkinių genčių, ir visi susirinko stovykloje prie Abu Inabos šulinio. Ashabų al-kiram dabar buvo dvylika tūkstančių. Iš jų keturi tūkstančiai buvo ansarai, septyni šimtai – muhadžirai, o kiti – musulmonai iš aplinkinių genčių.3
Savo vietininku Medinoje mūsų mylimas Pranašas paskyrė Chazrat Abdulą ibn Um Maktumas.4 Chazrat Zubairą ibn Avamas Jis išsiuntė į priekį kaip žvalgų būrį, dviejų šimtų raitelių būrio priešakyje. Aštuntųjų metų po hidžros kilniojo Ramadano dešimtąją dieną, trečiadienį, Pasaulių Valdovas Allaho Aukščiausiojo vardu išžygiavo iš Medinos, vadovaudamas Savo didžiulei dvylikos tūkstančių vyrų kariuomenei, kurių širdys buvo pilnos meilės Allahui Aukščiausiajam ir Jo Pasiuntiniui. Jie traukė į Meką, savo gimtąjį kraštą, iš kurio prieš aštuonerius metus kankinimais ir priespauda buvo priversti išsikelti. Jie traukė apvalyti nuo stabų didžiosios Kaabos, paverstos stabų šventykla …
Jie traukė parodyti tiesą, teisingumą ir gailestingumą daugdieviams, kurie niekaip nenorėjo atsisakyti savo užsispyrimo … Jie traukė skleisti Allaho Aukščiausiojo religijos ir tapti priemone, kad tenykščiai žmonės išsigelbėtų nuo amžinų Pragaro kančių. O mano Viešpatie! Koks didelis tai buvo gailestingumas! … Kai islamo kariuomenė atvyko į Zul Chulaifą, ji sutiko Chazrat Abasą, mūsų Valdovo Pranašo dėdę, kuris su savo šeima keliavo iš Mekos, persikeldamas į Mediną. Mūsų mylimas Pranašas labai apsidžiaugė, kad atvyko Jo dėdė, ir pradžiugino jį, tardamas: „O Abasai! Kaip aš esu paskutinis iš pranašų, taip tu esi paskutinis iš muhadžirų“. Chazrat Abaso turtą Jis išsiuntė į Mediną. Chazrat Abasas liko su mūsų Valdovu Pranašu ir dalyvavo Mekos užėmime.5 Kai mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), atvyko į Kudaidą netoli Mekos, Jis išrikiavo Savo šlovinguosius Ashabus kovos tvarka. Kiekvienai genčiai Jis davė atskiras vėliavas ir įteikė jas kiekvienos genties vėliavnešiui. Muhadžirų vėliavas nešė Chazrat Alis, Zubairas ibn Avamas ir Sadas ibn Abi Vakasas (radijallahu anhum). Ansarai turėjo dvylika vėliavnešių, Ašdža ir Sulaimas – po vieną vėliavnešį, Muzaina – tris, Aslamas – du, Chuzaos sūnūs – tris, o Džuhaina – keturis vėliavnešius.6 Nuo išvykimo iš Medinos praėjo dešimt dienų. Vakarop jie priartėjo prie pat Mekos, o naktinio namazo metu pasiekė Maruzahraną. Mūsų Valdovas Pranašas įsakė Savo Ashabams ten sustoti. Be to, Jis pavedė Chazrat Umarui pasirūpinti, kad kiekvienas mudžahidas užkurtų laužą.7 Kai staiga įsiliepsnojo daugiau kaip dešimt tūkstančių laužų, Meka paskendo šviesoje. Nieko nenutuokę Mekos daugdieviai visiškai sutriko. Jie pavedė Abu Sufjanui išsiaiškinti, kas vyksta. Šis pasiėmė kelis žmones ir slapčia priartėjo prie islamo kariuomenės. Tuo metu mūsų mylimas Pranašas tarė kai kuriems Savo Ashabams: „Stebėkite Abu Sufjaną. Jūs jį tikrai rasite!“ Kuo labiau kuraišai artėjo, tuo labiau augo jų nuostaba, ir juos apėmė siaubas. Kiek daug karių susirinko aplink Meką ir kiek daug laužų jie užkūrė! … Apie tai kalbėdamiesi, jie atėjo į vietą, vadinamą Eraku.
„O mano Viešpatie! Sulaikyk kuraišų šnipus ir pasiuntinius, padaryk juos aklus ir kurčius, kol staiga atsidursime jų žemėje. Tegul jie pamato ir išgirsta mus tik tada, kai staiga būsime ten!“ Hadisas šarif
Tą pačią akimirką mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Abu Sufjanas dabar yra Erake“. Chazrat Abasas tuoj pat patraukė Erako link, sakydamas sau: „Ten turiu rasti ką nors, ką galėčiau pasiųsti į Meką pranešti, kad islamo kariuomenė žygiuoja prieš juos, kad Mekos žmonės ateitų pas Allaho Pasiuntinį alaihis-salam ir paprašytų saugumo, kol neprasidėjo karas“. Ieškodamas, kas tai galėtų padaryti, jis iš balso atpažino Abu Sufjaną ir sušuko: „O Aba Chanzala!“ Abu Sufjanas taip pat jį atpažino ir tarė: „O Abul Fadlai! Tai tu? Tebūnie paaukoti už tave mano tėvas ir motina!“ Tada jie kartu patraukė į islamo stovyklą …
Pakeliui Abu Sufjanas paklausė Chazrat Abaso: „Kokios naujienos?“ Šis atsakė: „O Abu Sufjanai! Vargas tau! Pasiuntinys alaihis-salam žygiuoja prieš jus su kariuomene, kuriai jūs negalite atsispirti. Prisiekiu, kuraišams bus bloga. Vargas jiems dėl to, kas jų laukia!“ Abu Sufjanas ir su juo buvusieji su didele viltimi praėjo pro mudžahidus ir stojo prieš mūsų mylimą Pranašą (sallallahu alaihi va sallam). Visatos Sultonas maloniai juos priėmė. Jis pasiteiravo apie Mekos žmones. Pasikalbėjęs su jais iki vėlios nakties, Jis pakvietė juos į islamą. Chakimas ibn Chizamas ir Budailas tuoj pat ištarė Kalima aš-šahada ir tapo musulmonais (radijallahu anhuma). Tačiau Abu Sufjanas vis dar dvejojo. Atėjus rytui, mūsų mylimas Pranašas, gailestingumo jūra, tarė: „O Abu Sufjanai! Vargas tau! Argi dar neatėjo laikas tau suprasti, kad nėra kito dievo, tik Allahas Aukščiausiasis?“ Šis atsakė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina! Niekas Tavęs nepranoksta romumu, kilnumu ir giminystės teisių paisymu. Po visų kančių, kurias Tau sukėlėme, Tu vis dar kvieti mus į hidajato (teisingo vadovavimo) kelią. Koks gražus Tavo dosnumas! Tikiu, kad nėra kito dievo, tik Allahas … Jei būtų, jis man būtų buvęs naudingas. Ir Tu esi Allaho Pasiuntinys“. Taip jis buvo pagerbtas tapti vienu iš Ashabų al-kiram, radijallahu anhu.8
Chazrat Abasas tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Gal suteiktum Abu Sufjanui ką nors, kas jam pelnytų pagarbą tarp Mekos žmonių?“ Mūsų Valdovas Pranašas sutiko ir tarė: „Kas įeis į Abu Sufjano namus ir ten ieškos prieglobsčio, tam suteiktas saugumas, ir jis bus išgelbėtas nuo mirties“. Chazrat Abu Sufjanas paprašė: „O Allaho Pasiuntiny! Gal galėtum tai dar šiek tiek praplėsti?“ Tada mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Kas įeis į Masdžid al-Charam ir ten ieškos prieglobsčio, tam suteiktas saugumas! Kas uždarys savo duris ir liks savo namuose, tam suteiktas saugumas“. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), norėjo, kad Abu Sufjanas pamatytų islamo kariuomenės didybę bei gausumą ir papasakotų apie tai Mekos daugdieviams, todėl tarė Chazrat Abasui: „Nuvesk jį į kalnų tarpeklį, kur slėnis susiaurėja ir žirgai turi spraustis, kad praeitų, kad jis pamatytų musulmonų – Allaho Aukščiausiojo kariuomenės – didingumą“.
Abu Sufjanas turėjo tai pamatyti, kad galėtų papasakoti daugdieviams, ką regėjo, ir kad niekas nesipriešintų … Taip Charam aš-šarif nebūtų pralietas kraujas … Kol Chazrat Abasas su Abu Sufjanu ėjo į kalnų tarpeklį, mudžahidai išsirikiavo kovos tvarka. Išskleidusios vėliavas, gentis po genties ėmė žygiuoti per tarpeklį. Visi buvo su šarvais ir ginkluoti. Kiekvienas būrys, eidamas pro šalį, tarė takbirą. Chazrat Abu Sufjanas klausė: „Kas šie?“, o Chazrat Abasas atsakinėjo: „Tai Sulaimo sūnūs! Jų vadas – Chalidas ibn Validas!“ „Tai Gifaro sūnūs!“ „Tai Kabo sūnūs! …“ Žemę ir dangų pripildė šūksniai „Allahu akbar! Allahu akbar!“, o mudžahidų gausybė ir ginklų blizgesys akino akis. Labiausiai Chazrat Abu Sufjanui rūpėjo pamatyti mūsų Valdovą Fachr al-alam (sallallahu alaihi va sallam). Jam labai knietėjo pamatyti, kaip praeis aplink Jį esantys kariai, ir jis spėjo, kad jie bus kitokie nei kiti. Todėl jis negalėjo susilaikyti vis neklausęs: „Ar tai Allaho Pasiuntinio būrys?“ Pagaliau pasirodė Pranašų Sultonas, Pasaulių Valdovas, ant Savo kupranugarės Kusvos, spindintis tarsi saulė ir skleidžiantis nurą. Aplink Jį buvo muhadžirai ir ansarai. Kiekvienas iš jų nuo galvos iki kojų buvo apsivilkęs Davudo šarvais ir prisijuosęs indiškus kardus; jie jojo ant kilmingų žirgų ir kupranugarių.
Juos pamatęs, Chazrat Abu Sufjanas smalsiai paklausė: „Kas šie, o Abasai?“ Šis atsakė: „Viduryje – Pasiuntinys alaihis-salam. Aplink Jį – ansarai ir muhadžirai, degantys troškimu tapti kankiniais! …“ Jodamas pro juos, mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) tarė Chazrat Abu Sufjanui: „Šiandien yra diena, kai Allahas Aukščiausiasis išaukštins Kaabos šlovę. Šiandien yra diena, kai Baitullah bus apdengtas savo apdangalu! Šiandien – gailestingumo diena … Šiandien yra diena, kai Allahas Aukščiausiasis suteiks kuraišams garbę (islamu)“.
Chazrat Abu Sufjanas pamatė, ką turėjo pamatyti, ir išgirdo, ką turėjo išgirsti. Jis tarė: „Mačiau ir Bizantijos imperatoriaus, ir Irano šacho galybę ir prabangą. Bet tokio didingumo niekada nesu matęs. Niekada anksčiau nesu sutikęs tokios kariuomenės ir tokio susirinkimo kaip šiandien. Niekas negali atsispirti tokiai kariuomenei. Niekas negali su jais susidoroti“, ir patraukė Mekos link …
„Kas įeis į Abu Sufjano namus ir ten ieškos prieglobsčio, tam suteiktas saugumas, ir jis bus išgelbėtas nuo mirties … Kas įeis į Masdžid al-Charam ir ten ieškos prieglobsčio, tam suteiktas saugumas! Kas uždarys savo duris ir liks savo namuose, tam suteiktas saugumas“ Hadisas šarif
Abu Sufjanas atvyko į Meką ir pranešė jo nekantriai laukusiems daugdieviams, kad tapo musulmonu. Paskui jis tarė: „O kuraišai! Muchammedas alaihis-salam atėjo prie pat jūsų su tokia didele kariuomene, kad jūs negalite jai atsispirti. Veltui savęs neapgaudinėkite. Tapkite musulmonais, kad išsigelbėtumėte. Mačiau tai, ko jūs nematėte. Mačiau nesuskaičiuojamą daugybę didvyrių, žirgų ir ginklų. Niekas negali jiems atsilaikyti. Kas įeis į Abu Sufjano namus, tam suteiktas saugumas, ir jis bus išgelbėtas nuo mirties. Kas ieškos prieglobsčio Baitullah, tam suteiktas saugumas. Kas įeis į savo namus ir uždarys duris, tam taip pat suteiktas saugumas“.9
Tada keli įnirtingiausi daugdieviai stojo prieš Chazrat Abu Sufjaną ir jį išplūdo. Jie net ėmė skubiai ruoštis eiti prieš islamo kariuomenę. Tačiau jų buvo labai nedaug. Kiti jų nepaisė ir skubėjo į savo namus. Kai kurie ieškojo prieglobsčio Masdžid al-Charam.
Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) ir šlovingieji sahabai (radijallahu anhum) atvyko į Zi Tuvos slėnį ir ten susirinko. Pasaulių Valdovas Savo palaimintosiomis akimis peržvelgė Savo Ashabus al-kiram, ir Jam į atmintį atėjo, kaip prieš aštuonerius metus per hidžrą Jis paliko Meką. Jis prisiminė, kaip tada daugdieviai buvo apsupę Jo palaimos namus, kaip Jis išėjo, skaitydamas ajatus al-karima iš Jasin sūros, kaip su Chazrat Abu Bakru, niekieno nepastebėti, įėjo į Sauro olą ir kaip, prieš palikdamas Mekos apylinkes, paskutinį kartą pažvelgė į miestą ir tarė:
„(O Meka!) Prisiekiu Allahu, žinau, kad tu esi geriausia iš visų vietų, kurias sukūrė Allahas Aukščiausiasis. Tu esi brangiausia iš jų mano Viešpačiui ir man. Jei nebūčiau iš tavęs išvarytas jėga, niekada nebūčiau tavęs palikęs“. Jis prisiminė, kaip Džibrilas alaihis-salam, Jam taip liūdint, perskaitė Kasas sūros 85-ąjį ajatą al-karima, paguodė Jo palaimintąją širdį ir pranešė Jam džiugią žinią, kad Jis sugrįš į Meką al-Mukarama, ir kaip Jis su sauja Savo Ashabų nugalėjo priešus prie Badro, Uchudo, Chandako, Chaibaro ir Mutos. Dabar dvylika tūkstančių Jo Ashabų būriavosi aplink Jį tarsi kandys aplink žvakę ir laukė Jo įsakymo įžengti į Meką. Mūsų Valdovas Sarvar al-alam, kupinas giliausio dėkingumo, šlovino Allahą Aukščiausiąjį, kuris Jam visa tai suteikė. Nuolankiai Jis nulenkė Savo palaimintąją galvą. Mūsų Valdovas Fachr al-kainat padalijo Savo didvyriškus Ashabus į keturias grupes. Dešiniojo sparno vadu Jis paskyrė Chazrat Chalidą ibn Validas, kairiojo sparno – Chazrat Zubairą ibn Avamas, pėstininkų – Chazrat Abu Ubaidą ibn Džarachas, o kitos grupės – Chazrat Sadą ibn Ubada. Chazrat Chalidas turėjo įžengti į Meką iš pietų, nubausti kiekvieną besipriešinantį daugdievį ir tada prisijungti prie mūsų Valdovo Fachr al-kainat ant Safos kalvos. Chazrat Zubairas turėjo įžengti į Meką iš šiaurės, įsmeigti savo vėliavą Chadžuno vietovėje ir laukti mūsų Valdovo Sarvar al-alam. Iš vakarų turėjo žengti Chazrat Sadas ibn Ubada.10
„Šiandien yra diena, kai Allahas Aukščiausiasis išaukštins Kaabos šlovę. Šiandien yra diena, kai Baitullah bus apdengtas savo apdangalu! Šiandien – gailestingumo diena … Šiandien yra diena, kai Allahas Aukščiausiasis suteiks kuraišams garbę (islamu)“ Hadisas šarif
Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, tarė Savo karvedžiams: „Kol jūsų niekas neužpuls, niekada su niekuo nesileiskite į kovą. Nieko nežudykite“. Tačiau kiekvienam iš tų, kurie buvo įvardyti vardais ir sugauti, turėjo būti nukirsta galva, net jei jie slėptųsi po Kaabos apdangalu.11
Atėjo tiesa, išnyko melas
Kai Ikrima ibn Abi Džahlis, Safvanas ibn Umaija ir Suhailas ibn Amras su keliais žmonėmis iš Banu Bakr ir Banu Charis sužinojo, kad atžygiuoja Chazrat Chalidas ibn Validas, jie užtvėrė kelią ir ėmė laukti. Chazrat Chalidas ibn Validas pirmasis iš mudžahidų pajudėjo. Kai jie atėjo prie Chandamos kalno šlaitų Mekos pietuose, jis pamatė, kad įnirtę kuraišų daugdieviai apipylė juos strėlėmis. Du mudžahidai krito kankiniais: vienas buvo Kurzas ibn Džabiras, kitas – Chabašas ibn Ašaras. Chazrat Chalidas įsakė kovos tvarka išsirikiavusiems savo kariams: „Tebus pasigailėta tik tų, kurie yra sumušti ir bėga“, ir jie puolė pirmyn. Akimirksniu jie atstūmė daugdievius ir prasiveržė iki pat Masdžid al-Charam. Kovos metu žuvo septyniasdešimt daugdievių. Kai kurie daugdieviai pabėgo į kalnų viršūnes, kiti – į savo namus.
Mekos al-Mukarama užėmimas
Šlovingieji sahabai, įžengę į šventąją Meką iš kitų pusių, nesusidūrė su jokiu pasipriešinimu. Penki iš tų, kuriuos buvo įsakyta nužudyti, buvo sugauti, ir bausmė jiems tuoj pat įvykdyta. Kiti pabėgo iš Mekos. Ramadano dvidešimtąją dieną, ketvirtadienį, mudžahidai su dideliu įkvėpimu, banga po bangos, skambant takbirams „Allahu akbar! Allahu akbar!“, žengė į Meką. Mūsų Valdovas Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) su dideliu nuolankumu įjojo į šventąją Meką, miestą, kuriame gimė, ant Savo kupranugarės Kusvos, o už Jo sėdėjo Usama ibn Zaidas. Jis šlovino Allahą Aukščiausiąjį, leidusį Jam sulaukti šių dienų, ir skaitė Fath sūrą, kuri buvo pranešusi džiugią žinią apie Mekos užėmimą.
Mūsų Valdovas Fachr al-kainat, apsuptas Savo pergalingųjų Ashabų, su didžiu džiaugsmu patraukė Kaabos al-Muazama link. Su Chazrat Abu Bakru Savo dešinėje ir Chazrat Usaidu ibn Chudairas kairėje Jis priartėjo prie Kaabos al-Muazama. Aplankęs Hadžar al-Asvadą, Jis ištarė talbiją ir takbirą. Sahabai sekė Juo, ir dangus virš Mekos al-Mukarama ėmė aidėti šūksniais „Allahu akbar! Allahu akbar!“ Regėdami šį didingą vaizdą, musulmonai liejo džiaugsmo ašaras, o daugdieviai, prisiglaudę Charam aš-šarif arba užsidarę savo namuose, laukė baimės apimti.
Paskui Pasaulių Valdovas ir Jo šlovingieji Ashabai pradėjo tavafą (ėjimą ratu) aplink Kaabą. Užbaigęs septintąjį ratą, mūsų mylimas Pranašas nulipo nuo Savo kupranugarės ir prie Makam Ibrahim atliko dviejų rakatų namazą. Paskui Jis atsigėrė zamzamo vandens, kurį Chazrat Abasas ištraukė iš šulinio. Jis panoro atlikti abdestą (ritualinį apsiplovimą) zamzamo vandeniu. Kol mūsų Valdovas Fachr al-kainat atliko abdestą, Ashabai al-kiram ėmė gaudyti ore abdesto vandenį, palietusį palaimintąjį mūsų mylimo Pranašo kūną, kol šis dar nenukrito ant žemės. Tai pamatę, daugdieviai apstulbo ir tarė: „Niekada gyvenime nesame matę nė girdėję apie tokį valdovą“. Mūsų Valdovas Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) panoro, kad visi aplink Kaabą stovintys akmeniniai ir mediniai stabai būtų sugriauti. Jis perskaitė ajatą al-karima, kurio prasmė: „Kai ateina tiesa, melas išnyksta; melui visada lemta išnykti“12, ir ištiesė Savo palaimintoje rankoje laikomą lazdą stabų link. Kiekvienas stabas, kurį palietė lazda, vienas po kito griuvo kniūbsčias. Trys šimtai šešiasdešimt stabų buvo sulyginti su žeme.13 Atėjus vidurdienio namazo metui, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, įsakė Chazrat Bilalui prie Kaabos paskelbti azan al-Muchammadi. Šis tuoj pat įvykdė šią šventą pareigą. Skambant azanui, tikinčiųjų širdis pripildė beribis džiaugsmas, o daugdievius gniuždė didelis skausmas ir sielvartas.14
Mūsų mylimas Pranašas paprašė Kaabos rakto. Jį atnešė. Liepęs išnešti viduje buvusius paveikslus ir visus sugriautus stabus, Jis įėjo į Kaabą.
Su Juo buvo Chazrat Usama ibn Zaidas, Chazrat Bilalas ir Chazrat Usmanas ibn Talcha. Viduje mūsų mylimas Pranašas, atsisukęs nugara į duris, atliko dviejų rakatų namazą. Kiekviename kampe Jis tarė takbirą ir meldė dua. Chazrat Chalidas ibn Validas stovėjo prie durų ir stengėsi neleisti žmonėms ten susigrūsti.
„Kai ateina tiesa, melas išnyksta; melui visada lemta išnykti“ Isra: 81
Visatos Sultonas Savo abiem palaimintosiomis rankomis buvo suėmęs abi Kaabos durų varčias. Visi kuraišai buvo pripildę Masdžid al-Charam ir su baime, sumišusia su viltimi, žiūrėjo į mūsų mylimą Pranašą. Juk jie Jį buvo įžeidinėję, kėsinęsi Jį sumušti ir tykoję Jo gyvybės! … Jo Ashabus jie buvo kankinę visokiausiais būdais. Jie buvo rišę jiems virves ant kaklo ir tempę juos žeme. Jie buvo mėtę juos į ugnį ir bandę sudeginti. Jie buvo dėję jiems ant krūtinės įkaitusius akmenis ir kankinę, kol šie apalpdavo. Jie buvo kišę į jų kūnus įkaitintus iešmus. Trejus metus jie buvo laikę juos uždarytus viename kvartale alkanus ir ištroškusius ir atėmę iš jų viską. Jie buvo pririšę jų kojas prie kupranugarių, nuvarę kupranugarius į skirtingas puses ir taip juos sudraskę. O svarbiausia – jie buvo išvarę juos iš gimtųjų namų. Lyg to būtų maža, jie daug kartų kariavo, norėdami juos visiškai sunaikinti. Tačiau, nepaisant viso to, jie buvo kupini vilties. Juk priešais juos stovėjo gailestingumo jūra, pasiųsta kaip gailestingumas pasauliams. Kurį laiką į juos pažiūrėjęs, mūsų mylimas Pranašas paklausė: „O kuraišai! Ką, jūsų manymu, aš dabar su jumis padarysiu?“ Jie atsakė: „Iš Tavęs laukiame gero ir tikimės gero. Juk Tu esi kilnus brolis ir esi mūsų kilnaus ir gero brolio sūnus. Tu mus nugalėjai. Tikimės iš Tavęs gerumo“. Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) jiems nusišypsojo ir tarė: „Tarp manęs ir jūsų bus taip, kaip Jusufas (alaihis-salam) (pranašas Juozapas) pasakė Savo broliams. Kaip sako Jis, taip sakau ir aš: ‚Šiandien aš jau nebereikalausiu iš jūsų atsakyti už tai, ką padarėte (nebebadysiu jums akių jūsų kaltėmis). Tegul Allahas Aukščiausiasis jums atleidžia‘.15 Eikite. Jūs laisvi, jūs paleisti“.
Šis didžiulis gailestingumas suminkštino kietas širdis ir neapykantą pavertė meile. Kai Pasaulių Valdovas pakvietė juos į islamą, jie susirinko tapti musulmonais.
Mūsų mylimas Pranašas užlipo ant Safos kalvos, kur pirmą kartą buvo paskelbęs kuraišams apie Savo pranašystę ir pakvietęs juos į islamą. Ten Jis vėl priėmė priesaiką (bajatą) iš visų Mekos žmonių – jaunų ir senų, moterų ir vyrų. Taip kuraišai buvo pagerbti tapti musulmonais ir priklausyti Ashabams al-kiram. Sudarius susitarimą su vyrais, ir iš moterų buvo paimtas pažadas dėl tam tikrų dalykų.16 Tarp jų buvo šie: nieko nelaikyti Allaho Aukščiausiojo bendrininku, nebūti neklusnioms mūsų Valdovui Pranašui, nevogti, saugoti savo skaistumą ir garbę (iffatą), neskleisti šmeižto (buhtano) ir nežudyti dukterų. Pas Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam) buvusios moterys visa tai priėmė ir davė pažadą tik žodžiu. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) meldė joms gero ir prašė joms atleidimo.
Chazrat Hinda (radijallahu anha), Abu Sufjano žmona ir Chazrat Muavijos (radijallahu anhuma) motina, buvo tarp jų, o kartu buvo ir jų vadovė. Per šį bajat an-nisa (moterų priesaiką) ji kalbėjo moterų vardu. (Dėl šio jos pažado ir dėl to, kad ji gavo dalį šios istigfaro maldos, labai tikimasi, kad ji laimėjo savo amžinąjį pasaulį. Taip pat kiekviena musulmonė, priimanti šias sąlygas ir jų besilaikanti, laikoma šio susitarimo dalyve ir gauna dalį šios maldos.) Visi, kurie tapo musulmonais, sudaužė visus stabus savo namuose. Į aplinkines gentis buvo išsiųsti kariniai būriai, ir ten esantys stabai taip pat buvo sulyginti su žeme. Taip, atėjus tiesai, melas buvo išrautas su šaknimis.
Nuteistieji
Nuo pirmųjų islamo dienų iki aštuntųjų metų po hidžros buvo žmonių, už įvairius nusikaltimus nuteistų mirti. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) paminėjo jų vardus (vienuolikos vyrų ir šešių moterų) ir įsakė: „Nužudykite šiuos žmones, kur tik juos pamatysite“. Nuteistieji vyrai buvo Ikrima ibn Abi Džahlis, Vachšis ibn Charbas Chabašis, Abdula ibn Abi Sarchas, Habaras ibn Asvadas, Safvanas ibn Umaija, Kabas ibn Zuhairas, Abdula ibn Zabaris, Abdul Uza ibn Chatalas, Chuvairisas ibn Muazas, Makisas ibn Sababa ir Charisas ibn Tula. Moterys buvo Hinda binti Utba, Karita, Karite, kita Ibn Chanzalos džarija, Sara, Banu Abdulmutalib džarija, ir Um Sad.
Tie, kurių buvo pasigailėta
Hinda binti Utba: tarp musulmonėmis tapusių moterų buvo ir Hinda, Chazrat Abu Sufjano žmona, įrašyta į nužudytinųjų sąrašą. Tačiau mūsų mylimas Pranašas, gailestingumas pasauliams, buvo atleidęs ir jai. Ji nuolat skriausdavo ir kankindavo musulmonus. Tai, kas buvo padaryta Chazrat Chamzai ir kitiems Uchudo kankiniams, buvo padaryta jos paskatinimu. Mekos užėmimo dieną Fachr al-alam (sallallahu alaihi va sallam) užlipo ant Safos kalvos ir atsisėdo. Chazrat Umaras al-Farukas atsisėdo žemiau Jo. Žmonės ateidavo ir vienas po kito tapdavo musulmonais – pirmiausia vyrai, paskui moterys. Tarp moterų buvo Chazrat Alio sesuo Um Hani ir Chazrat Muavijos motina Hinda. Ji davė Allaho Pasiuntiniui savo priesaiką (bajatą). Ji sudarė su Allaho Pasiuntiniu susitarimą moterų vardu. Ji buvo pagerbta palaiminta malda.
Ikrima ibn Abi Džahlis: jis buvo Abu Džahlio sūnus. Jis buvo tarp tų vyrų, kurių buvo pasigailėta. Užėmimo dieną jis nužudė vieną sahabį, kuris krito kankiniu, ir pabėgo į Jemeną. Kai ši žinia pasiekė Allaho Pasiuntinį, Jis nusišypsojo. Kai Ashabai paklausė, kodėl, Jis tarė: „Ikrima ir tas, kurį jis padarė kankiniu, susikibę rankomis vaikšto po Rojų“. Jo žmona Um Chakim binti Charisas ibn Hišamas tapo musulmone per bajat an-nisa ir paprašė Allaho Pasiuntinio saugumo Ikrimai. Jis grįžo į Meką kartu su Um Chakim, stojo prieš Allaho Pasiuntinį ir paprašė atleidimo. Allaho Pasiuntinys iškėlė rankas ir meldė jam atleidimo. Įtikėjęs Ikrima (radijallahu anhu) parodė didelį uolumą ir pastangas. Jis tapo vienu iš Ashabų al-kiram didvyrių. Jis kovojo džihade Omane ir Jemene ir krito kankiniu Jarmuko mūšyje.
Vachšis ibn Charbas Chabašis: jis buvo nužudęs Chazrat Chamzą (radijallahu anhu) Uchudo gazvoje. Musulmonai labai troško jį nužudyti. Prie Uchudo Allaho Pasiuntinys buvo prakeikęs kelis netikinčiuosius. Kai Jo paklausė, kodėl Jis neprakeikia Vachšio, Jis tarė: „Miradžo naktį mačiau Chamzą ir Vachšį kartu, susikibusius parankėmis, įeinančius į Rojų“. Mekos užėmimo dieną Vachšis pabėgo. Jis gailėjosi, kartu su žmonėmis iš Taifo atėjo į Medinos mečetę ir pasisveikino salamu. Allaho Pasiuntinys atsakė į jo pasveikinimą. Jis įtikėjo ir jam buvo atleista. Tačiau jam buvo įsakyta vykti į Jamamos kraštą. Jis labai gėdijosi Allaho Pasiuntinio ir gyveno nuleidęs galvą. Į Mediną jis daugiau niekada neatvyko. Įtikėjęs jis tapo visiškai tyras. Jis tapo aukštesnis už visus aulija.
„Tarp manęs ir jūsų bus taip, kaip Jusufas (alaihis-salam) pasakė Savo broliams. Kaip sako Jis, taip sakau ir aš: ‚Šiandien aš jau nebereikalausiu iš jūsų atsakyti už tai, ką padarėte. Tegul Allahas Aukščiausiasis jums atleidžia‘ (Jusuf sūra: 92). Eikite. Jūs laisvi, jūs paleisti“ Hadisas šarif
Vienuoliktaisiais metais po hidžros Jamamoje vyko labai žiaurus mūšis su atsimetėliais. Žuvo dvidešimt tūkstančių Musailimos kariuomenės karių ir du tūkstančiai Chazrat Chalido ibn Validas karių. Iš pradžių musulmonai buvo atmušti. Tada Chazrat Vachšis didvyriškai puolė ir nužudė Musailimą al-Kazabą (Melagį) ta pačia ietimi, kuria buvo nužudęs Chazrat Chamzą.17 Tai pamatę, musulmonai puolė, ir pergalė buvo pasiekta. Taip paaiškėjo, kad tai, jog Allaho Pasiuntinys tada išsiuntė Vachšį į Jamamos kraštą, buvo didelis stebuklas. Jis taip pat dalyvavo Jarmuko mūšyje dvyliktaisiais metais po hidžros ir parodė didelį didvyriškumą kovoje su bizantiečiais. Jis apsigyveno Chumse ir ten mirė Chazrat Usmano laikais.
Jis priimdavo kaltųjų atsiprašymus atleisdamas ir maloningai,
buvo kilniausio būdo, užjaučiantis ir švelnus – tas dosnumo šaltinis.
Jis nemylėjo turtų, mylėjo neturtą ir juo didžiavosi,
bejėgius padarė Savo broliais – tas dosnumo šaltinis.
Jis lopė Savo drabužius ir net avėjo medinėmis klumpėmis,
lankė ligonius ir teikė jiems palengvėjimą – tas dosnumo šaltinis.
Jis pats su džiaugsmu tarnavo Savo šeimai,
visus sunkumus padarė lengvus – tas dosnumo šaltinis.
Jei Jį pakviesdavo vien miežinės duonos ir lęšių sriubos,
Jis priimdavo kvietimą ir tapdavo svečiu – tas dosnumo šaltinis.
Kartais Jis jodavo kupranugariu, kartais žirgu, mulu ar asilu,
o kartais Sultonas eidavo basas – tas dosnumo šaltinis.