MUTOS KARAS

Aštuntaisiais hidžros metais mūsų Valdovas Sarvar al-kainat, kuris yra gailestingumas pasauliams, vėl pasiuntė pasiuntinius pas įvairias gentis ir valstybes, kad islamas būtų skleidžiamas. Iš kai kurių jų atėjo teigiamų rezultatų. Bet Chazrat Charisą ibn Umairas, kuris buvo pasiųstas pas Busros vietininką, krikščionių kariai suėmė Mutos kaime, Damasko Balkos apskrityje. Chazrat Charisas buvo nuvestas pas Damasko vietininką Šarachbilą ibn Amras ir ten, nors buvo pasiuntinys, niekšiškai nužudytas – jis tapo kankiniu.1

Mūsų mylimas Pranašas dėl šios žinios giliai nuliūdo ir tuoj pat įsakė Savo narsiems Ashabams susirinkti. Gavę šį įsakymą, sahabai atsisveikino su savo vaikais ir skubiai susirinko Džurfo stovykloje. Pavadovavęs vidurdienio namazui, mūsų Valdovas Chabib al-akram tarė: „Šiems žmonėms, kurie išeis į džihadą, karvedžiu paskyriau Zaidą ibn Charisa. Jei Zaidas ibn Charisa taps kankiniu, jo vietą teužima Džafaras ibn Abi Talibas. Jei Džafaras ibn Abi Talibas taps kankiniu, jo vietą teužima Abdula ibn Ravacha. Jei ir Abdula ibn Ravacha taps kankiniu, musulmonai teišsirenka iš savo tarpo tinkamą vyrą ir tepadaro jį savo karvedžiu!“

Tada Ashabai al-kiram suprato, kad vardais paminėti didvyriai taps kankiniais, ir ėmė verkti, sakydami: „O Allaho Pasiuntiny! Kad tik jie liktų gyvi ir galėtume iš jų turėti naudos! …“ Mūsų Valdovas Pranašas jiems neatsakė, o tylėjo.2 Ten buvę Chazrat Zaidas, Džafaras ir Abdula taip pat tai girdėjo ir prisipildė didelio džiaugsmo. Mat didžiausias jų tikslas buvo tapti kankiniais, skleidžiant Allaho Aukščiausiojo religiją. Dabar džiugi žinia buvo duota, ir jie ją išgirdo savo ausimis. Mudžahidai baigė pasirengimą ir laukė savo karvedžių. Mūsų mylimas Pranašas įteikė baltąją islamo vėliavą Chazrat Zaidui ibn Charisa. Jis įsakė jam žygiuoti iki pat tos vietos, kur Charisas ibn Umairas tapo kankiniu, ir ten skelbti islamą. Jei jie nepriimtų, Jis įsakė jam kovoti su priešu. Chazrat Abdula ibn Ravacha verkė, atsisveikindamas kartu su savo draugais karvedžiais. Jie jo paklausė: „O Ravachos sūnau! Kodėl verki?“ Poetas Abdula ibn Ravacha tarė:

Mano verksmo priežastis
Nėra meilė pasauliui,
Ir, prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju,
Priežastis ne ta, kad pasiilgsiu jūsų.
Tikroji priežastis yra ta,
Kad Kilniajame Korane
Mūsų Viešpats sako
Viename ajate:
„Žinokite iš tiesų,
Kad nėra nė vieno iš jūsų,
Kuris nepraeitų
Pro Pragarą …“
Išgirdau šį ajatą,
Kai jį skaitė Allaho Pasiuntinys,
Jei eisiu pro Pragarą,
Kaip galėsiu ištverti?

Jo draugai meldė už jį: „Tegul Allahas Aukščiausiasis priskiria tave prie Savo mylimų tarnų, ir tebūni tarp teisuolių (salichų)!“ Tada Chazrat Abdula ibn Ravacha tarė: „Bet aš prašau Allaho Aukščiausiojo atleidimo. Ir trokštu tapti kankiniu nuo kardo kirčio, kuris priverstų kraują trykšti ir putoti, arba nuo ieties dūrio, kuris išdegintų mano kepenis ir vidurius! …“ Kai kariuomenė rengėsi išvykti, Chazrat Abdula ibn Ravacha atėjo pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir, atsisveikinęs, paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar duosi man patarimą, kurį galėčiau išmokti mintinai ir niekada nepamiršti?“ Mūsų Valdovas Pranašas jam tarė: „Rytoj atvyksi į kraštą, kuriame Allahui Aukščiausiajam atliekama labai mažai sadždų. Atlik ten daug sadždų ir daug namazų“. Abdula ibn Ravacha tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar duosi man daugiau patarimų?“ Mūsų mylimas Pranašas atsakė: „Visada mink Allahą Aukščiausiąjį. Nes Allaho Aukščiausiojo minėjimas (zikras) padeda tau pasiekti tai, ko tikiesi“.

Trijų tūkstančių vyrų islamo kariuomenė, šaukdama „Allahu akbar! Allahu akbar!“, ėmė žygiuoti. Mūsų mylimas Pranašas ir Medinoje likę sahabai palydėjo mudžahidus gazius iki pat Vada kalvos. Ten Pasaulių Valdovas taip kreipėsi į palaimintąją islamo kariuomenę: „Patariu jums daryti tai, ką įsakė Allahas Aukščiausiasis, ir saugotis to, ką Jis uždraudė, būti naudingiems su jumis esantiems musulmonams ir gerai su jais elgtis. Kovokite Allaho Aukščiausiojo kelyje, minėdami Jo vardą. Būkite sąžiningi su turtu, paimtu kaip grobis. Nelaužykite duoto žodžio. Nežudykite vaikų! Ten krikščionių bažnyčiose rasite žmonių, kurie atsiskyrė nuo kitų ir atsidavė garbinimui. Nekenkite jiems! Be jų, sutiksite ir tokių, kurių galvose šėtonai susisuko lizdus; nukirskite jiems galvas savo kardais. Nežudykite moterų ir senų, nusilpusių žmonių. Nedeginkite medžių ir jų nekirskite. Negriaukite ir namų!“

Vyriausiajam vadui Zaidui ibn Charisa Jis tarė: „Kai sutiksi savo priešus iš daugdievių, pakviesk juos pasirinkti vieną iš trijų dalykų! … (Jei jie taps musulmonais,) pakviesk juos persikelti į Mediną, muhadžirų namus! Jei jie priims tavo kvietimą, pranešk jiems, kad jie turės tas pačias teises, kurias turi muhadžirai, ir tas pačias pareigas, kurios uždėtos muhadžirams.

Jei jie panorės tapti musulmonais ir likti gyventi savo krašte, pranešk jiems, kad jie bus kaip musulmonai klajokliai arabai ir kad jiems galios tas pats dieviškasis nuosprendis, kuris galioja tiems; kad jie negaus jokios karo grobio dalies ir kad grobio dalį gaus tik tie, kurie kovoja kartu su musulmonais!

Jei jie nepriims islamo, pakviesk juos mokėti džizją! Neliesk tų, kurie su tuo sutinka! O jei jie nesutiks ir džizjos mokėti, kovok su jais, ieškodamas Allaho Aukščiausiojo pagalbos! …“

Po šių patarimų Jis atsisveikino su mudžahidais. Islamo kariuomenė išžygiavo, skambant takbiro šūksniams. Likusieji mojavo išvykstantiems ir meldė: „Tegul Allahas Aukščiausiasis apsaugo jus nuo visokio pavojaus ir leidžia jums sveikiems grįžti …“ Kol šie išnyko už horizonto, likusieji žiūrėjo jiems įkandin ašarotomis akimis ir jiems pavydėjo …

„Šiems žmonėms, kurie išeis į džihadą, karvedžiu paskyriau Zaidą ibn Charisa. Jei Zaidas ibn Charisa taps kankiniu, jo vietą teužima Džafaras ibn Abi Talibas. Jei Džafaras ibn Abi Talibas taps kankiniu, jo vietą teužima Abdula ibn Ravacha. Jei ir Abdula ibn Ravacha taps kankiniu, musulmonai teišsirenka iš savo tarpo tinkamą vyrą ir tepadaro jį savo karvedžiu!“ Hadisas šarif

Šventoji (mukadas) vėliava plazdėjo Zaido ibn Charisa rankoje, ir mudžahidai leidosi į nežinomą ir ilgą kelionę, kad tarnautų Allaho Aukščiausiojo religijai. Islamo kariuomenė sparčiai žygiavo Sirijos link. Kelionė praėjo be nuotykių ir džiugiai. Mudžahidai troško kuo greičiau susitikti su priešu. Vienas iš tų, kurie labiausiai troško kankinystės, buvo Chazrat Abdula ibn Ravacha. Zaidas ibn Arkamas papasakojo: „Buvau našlaitis berniukas, augęs globojamas Abdulos ibn Ravacha. Kai jis išvyko į Mutos žygį, pasisodino ir mane už savęs ant kupranugario. Kai naktį kurį laiką jojome, iš jo lūpų pasipylė šios eilės:

O mano kupranugary! Jei nuneši mane prie šulinio smėlynuose
Ir iš ten dar keturias dienas kelio toliau,
Nebeimsiu tavęs į kitus žygius,
Netrukus liksi be šeimininko.
Į savo namus tikriausiai nebegrįšiu,
Tikiuosi, kad šiame kare krisiu kankiniu.
O Ravachos sūnau, paskutinėje poilsio vietoje tikintieji
Greitai pralenkė mane, net tavo artimiausieji
Nutraukė brolybės ryšius ir nujojo toliau,
Patikėjo tave Aukščiausiajam Allahui ir išvyko.
Nebegalvoju, ką turiu,
Man nebeparūpi nei medžiai, nei datulės!

Tai išgirdęs, pravirkau. Abdula ibn Ravacha palietė mane botagu ir tarė: ‚Tu, nenaudėli! Kas tau yra? Kokią žalą tau daro tai, kad aš taip kalbu? Jei Allahas Aukščiausiasis suteiks man kankinystę, tu grįši ant gyvulio ir pasieksi namus. O aš išsivaduosiu nuo visų pasaulio kančių, sielvartų ir rūpesčių ir rasiu ramybę‘. Jis nulipo ir atliko dviejų rakatų namazą. Ilgai meldęs dua, jis pašaukė mane: ‚Ei, vaike!‘ Kai atsiliepiau: ‚Klausau?’, jis tarė: ‚Inšallah, šiame žygyje man teks kankinystė!’“

Kol drąsieji sahabai artėjo prie Sirijos, Damasko vietininkas Šarachbilas ibn Amras jau seniai buvo sužinojęs, kad islamo kariuomenė artėja. Jis tuoj pat pranešė Bizantijos imperatoriui Heraklijui, gavo didelių pastiprinimų ir taip nurimo. Mat pagal jo surinktas žinias musulmonų buvo tik trys–penki tūkstančiai. O jo paties kariuomenėje buvo daugiau nei šimtas tūkstančių vyrų, o ginklams nebuvo nei saiko, nei skaičiaus. Kai Ashabai al-kiram (alaihimur-ridvan) atvyko į Maaną Damasko žemėse, jie sužinojo, kad bizantiečiai (Rum) žygiuoja prieš juos su šimto tūkstančių karių kariuomene. Jie ten įsirengė stovyklą ir išbuvo dvi naktis. Karvedys Chazrat Zaidas ibn Charisa sukvietė savo draugus, papasakojo jiems, kaip yra, ir paklausė, ką, jų manymu, reikėtų daryti prieš bizantiečių kariuomenę. Kai kurie sahabai sakė: „Nesusitikdami su bizantiečių kariuomene, surenkime staigius antpuolius į jų kraštą, paimkime žmonių į nelaisvę ir grįžkime į Mediną“. Kiti sakė: „Parašykime laišką Pasiuntiniui alaihis-salam, praneškime Jam, kiek yra priešų, ir paprašykime, kad skubiai atsiųstų mums karių arba pasakytų, ką daryti“. Kai jie jau ruošėsi nuspręsti, kad antrasis pasiūlymas geriausias, žodį paėmė Chazrat Abdula ibn Ravacha:

„Visada mink Allahą Aukščiausiąjį. Nes Allaho Aukščiausiojo minėjimas (zikras) padeda tau pasiekti tai, ko tikiesi“ Hadisas šarif

O mano tauta, kodėl jūs dvejojate?
Argi neatėjome į kovą, siekdami kankinystės?
Mes niekada nekovojome su netikinčiaisiais
Todėl, kad turėjome daugiausia ginklų ir raitelių.
Kovojome šios religijos jėga,
Kurią mums davė Allahas Aukščiausiasis, kaip liūtai.
Eikite ir kovokite, tikrai tame yra gėris,
Šio reikalo pabaiga bus arba kankinystė, arba pergalė.
Prisiekiu Allahu, Badro dieną turėjome du žirgus,
Prie Uchudo – vieną žirgą ir labai mažai ginklų.
Jei mums lemta laimėti šį karą,
Juk taip ir pažadėjo Allahas ir Jo Pasiuntinys.
Aukščiausiasis Allahas niekada neatsižada Savo pažado,
Tad žygiuokite pirmyn, o tikintieji!
Jei mums lemta kankinystė,
Susitiksime su savo broliais Rojuje.

Šie Chazrat Abdulos ibn Ravacha žodžiai įkvėpė mudžahidams drąsos. „Prisiekiame Allahu, Ravachos sūnus kalba tiesą“, – sakė jie. Dabar sprendimas buvo priimtas: jie kovos, kol taps kankiniais. Kai garbingieji sahabai atvyko į Mutos kaimą, jie susidūrė su šimto tūkstančių karių bizantiečių kariuomene.

MUTOS KARAS

Kalnai ir slėniai buvo pilni priešo karių. Vienoje pusėje stovėjo trijų tūkstančių vyrų islamo kariuomenė, atvykusi net iš Medinos iki Damasko, kad skleistų Allaho Aukščiausiojo religiją; kitoje – šimto tūkstančių netikinčiųjų minia, susirinkusi užgniaužti islamo … Iš pažiūros jėgų santykis buvo visiškai nelygus. Pagal jį vienas musulmonas turėjo kovoti su daugiau nei trisdešimčia bizantiečių. Abi pusės išsirikiavo kovai. Tuo metu mūsų Valdovo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) įsakymu iš islamo kariuomenės bizantiečių stovyklos link išėjo delegacija. Jie pasiūlė bizantiečių kariuomenei priimti islamą arba mokėti džizją. Bet šie atmetė pasiūlymą. Dabar nebuvo laiko gaišti. Karvedys Chazrat Zaidas ibn Charisa, laikydamas šventąją (mukadas) islamo vėliavą, davė savo kariuomenei įsakymą pulti. Mudžahidai, laukę šios akimirkos, šaukdami „Allahu akbar!“, šovė pirmyn kaip strėlės. Jie žaibiškai išsitraukė kardus ir kaip audra įsiveržė į priešų vidurį … Žirgų žvengimas, kardų žvangesys, takbiro šūksniai ir sužeistųjų riksmai kilo į dangų, ir jau karo pradžioje kovos laukas virto kraujo jūra. Su kiekvienu garbingųjų sahabų kardo kirčiu krisdavo arba galva, arba ranka.

Chazrat Zaidas, laikydamas baltąją Allaho Pasiuntinio vėliavą, kovojo pačiame priešų viduryje, sakydamas: „Allah, Allah“. Savo kardo kirčiais jis akimirksniu išvalydavo aplink save vietą ir priversdavo priešą gailėtis, kad stojo prieš jį. Garbingieji sahabai, matydami didvyrišką savo karvedžio kovą, nuo jo neatsiliko; kiekvienas iš jų vienas bandė kirsti trisdešimčiai priešų ir juos parblokšti. Staiga į karvedžio Chazrat Zaido palaimintąją krūtinę vienu metu susmigo kelios ietys. Paskui jas sekė kitos. Garbingojo sahabio kūnas buvo išvarpytas. Tada Zaidas ibn Charisa krito ant įkaitusios žemės ir išgėrė kankinystės taurę, kurios taip karštai troško.

Chazrat Džafaras, sekęs po Zaido ibn Charisa, tuoj pat pagriebė vėliavą. Pamatę, kad islamo vėliava plazda, mudžahidai su nauja meile tęsė kovą. Chazrat Džafaras kovojo taip pat didvyriškai kaip Zaidas ibn Charisa. Jis puolė priešą ir kartu įkvėpė savo draugams drąsos ir užsidegimo. Šis naujasis karvedys, narsiai kovodamas, mosavo kardu vis greičiau ir greičiau ir nedavė priešui nė akimirkos atsikvėpti. Kol Chazrat Džafaras kovojo tarsi apimtas ekstazės, jis gerokai atitolo nuo savo draugų. Jis kovojo vienas bizantiečių viduryje ir kirto kiekvienam iš jų. Netrukus jis suprato, kad kelio atgal nebėra. Narsusis karvedys tarė: „Mano užduotis – kirsti savo kardu kiekvienam netikinčiajam!“ – ir sėmėsi naujos dvasinės jėgos iš palaimintų žodžių „Allahu akbar! … Allahu akbar! …“ Kiekvienu kardo kirčiu jis pašalindavo iš kelio vieną priešą ir neleido nė vienam prie savęs prisiartinti. Palaimintas Allaho Aukščiausiojo vardas niekada nepaliko jo liežuvio, ir jis kovojo su niekada neišsenkančia jėga. Galiausiai vienas priešo karys kirto kardu Chazrat Džafarui per dešinę ranką. Chazrat Džafaras, kuriam buvo nukirsta dešinė ranka, kairiąja ranka pagriebė šventąją islamo vėliavą, kol ji dar nenukrito ant žemės, iškėlė ją ir vėl leido jai plazdėti. Tada dar vienas kardo kirtis … Nukirsta buvo ir kairė ranka. Šį kartą jis bandė išlaikyti vėliavą plazdančią, prispaudęs ją prie krūtinės tarp nukirstų rankų. Bet nuo vienas po kito ant jo krintančių priešų kardų jis pasiekė kankinystės laipsnį, kurio taip karštai troško. Jo palaimintoji siela nuskrido į aukščiausias Rojaus pakopas … Ant jo kūno buvo suskaičiuota daugiau nei devyniasdešimt kardų ir iečių žaizdų.3 Pamatę, kad jų karvedys krito kankiniu, narsieji mudžahidai pagriebė ant žemės nukritusią islamo vėliavą ir įteikė ją Chazrat Abdulai ibn Ravacha.

„O mano tauta, kodėl jūs dvejojate? Argi neatėjome į kovą, siekdami kankinystės?“ Abdula ibn Ravacha (radijallahu anhu)

Jis leido vėliavai plazdėti nuo žirgo nugaros ir smarkiai puolė priešą. Parblokšdamas kiekvieną priešą, pasitaikiusį jam kelyje, jis kartu sakė:

O mano nafse, tu tikrai man nusilenksi,
Prisiekiau, kad šiame kare tapsiu kankiniu.
Arba tu tai priimsi savo noru,
Arba aš tave priversiu tai priimti.
Sakyk man, jei nebūsi nužudytas šiame kare,
Ar manai, kad niekada nemirsi?
Žinok, kad gerai padarysi, jei padarysi
Tai, ką padarė Džafaras ibn Abi Talibas ir Zaidas ibn Charisa.
Jie tapo kankiniais, o mano nafse, neatsilik,
Kitaip tapsi nelaimingas – eime, pulk pirmyn!

Šaukdamas „Allahu akbar!“, ir Chazrat Abdula puolė į negailestingą kovą su priešu. Vienu metu kardo kirtis pataikė jam į pirštą, ir nukirstas pirštas liko kaboti ir tabaluoti prie rankos. Šis palaimintas karvedys, degantis meile Allahui Aukščiausiajam ir Jo Pasiuntiniui, tuoj pat nušoko nuo žirgo. Jis užmynė koja sužeistą pirštą, trukdantį jam kovoti, ir tarė: „Argi tu ne tik sužeistas pirštas? Ir juk ši nelaimė tave ištiko Allaho Aukščiausiojo kelyje!“ – ir jį nutraukė. Žaibiškai jis vėl užšoko ant žirgo ir ėmė kovoti iš visų jėgų. Bet kadangi, nepaisant visos šios kovos, jis dar nebuvo pasiekęs kankinystės laipsnio, ėmė sau priekaištauti … Vėl ir vėl jis puolė priešą. Galiausiai jis krito ant žemės nuo ieties dūrio. Jis tapo kankiniu, kovodamas Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio kelyje, ir jo palaimintoji siela nuskrido į Rojų … Tą akimirką Abul Jusras Kabas ibn Umairas, kovojęs šalia Chazrat Abdulos, bandė išlaikyti vėliavą plazdančią. Jis perbėgo žvilgsniu per Ashabus, ieškodamas vyresnio ir patyrusio už save. Pastebėjęs Sabitą ibn Akramas, jis įteikė vėliavą jam. Chazrat Sabitas įsmeigė vėliavą priešais mudžahidus ir tarė: „O mano broliai! Greitai išsirinkite iš savo tarpo karvedį ir sekite juo!“ Jie atsakė: „Mes išsirinkome tave“, bet Chazrat Sabitas to nepriėmė. Jo žvilgsnis krito į Chazrat Chalidą ibn Validas, ir jis jam tarė: „O Abu Sulaimanai! Imk tu vėliavą!“ Chazrat Chalidas, kuris neseniai buvo prisijungęs prie musulmonų, iš kuklumo nenorėjo imti šventosios vėliavos, ir iš jo palaimintųjų lūpų išsiveržė žodžiai: „Aš negaliu paimti šios vėliavos iš tavęs! Tu jos nusipelnei daug labiau nei aš. Nes tu vyresnis ir buvai pagerbtas galimybe kovoti šalia Allaho Pasiuntinio Badro gazvoje! …“ Bet laikas buvo brangus. Aplink juos Ashabai al-kiram įnirtingai kovojo su priešu ir bandė atremti šimto tūkstančių vyrų priešo kariuomenę. Chazrat Sabitas pakartojo savo žodžius: „O Chalidai! Greitai imk šventąją Allaho Pasiuntinio vėliavą! Prisiekiu Allahu, paėmiau ją tam, kad atiduočiau tau. Tu išmanai karo meną geriau už mane!“ – ir paklausė aplink jį buvusių mudžahidų: „O mano broliai! Ką manote apie tai, kad Chalidas taptų karvedžiu?“ Vienu balsu jie atsakė: „Mes padarėme jį savo karvedžiu“. Tada Chazrat Chalidas su didele pagarba ir mandagumu paėmė vėliavą, kurią Pasaulių Valdovas buvo įteikęs Savo palaimintomis rankomis, ir ją pabučiavo. Jis užšoko ant žirgo ir puolė priešą su visu savo orumu ir didybe.4

Narsieji sahabai, sekdami savo naująjį karvedį, vėl puolė. Chazrat Chalidas kovojo su tokia drąsa ir sumanumu, kokių niekas nebuvo matęs, ir parblokšdavo kiekvieną, kuris pasipainiodavo jam kelyje. Tuo metu Chazrat Kutba ibn Katada atskyrė galvą nuo kūno vienam iš priešo karvedžių – Malikui ibn Zafila. Bizantiečių kovos dvasia buvo palaužta. Bet laiko liko mažai; atėjo vakaras ir ėmė temti. Kovoti tamsoje buvo labai pavojinga, nes jie galėjo netyčia nužudyti savo pačių draugus …

Todėl abi pusės pasitraukė į savo stovyklas. Sužeistieji buvo gydomi. Chazrat Chalidas buvo karo meno genijus. Jis norėjo ryte pasitikti priešą nauja taktika ir jį suklaidinti. Tą naktį jis sukeitė karių vietas: dešinėje buvusius perkėlė į kairę, kairėje buvusius – į dešinę, priekyje buvusius perkėlė atgal, o paskutiniuosius – į priekį.

Rytą drąsieji mudžahidai vėl puolė ir ėmė kovoti, šaukdami „Allahu akbar“. Priešo kariai pirmą kartą matė juos puolančius karius. Tai buvo ne tie patys, su kuriais jie kovojo vakar.

Turbūt musulmonams į pagalbą atėjo nauja kariuomenė! … Bizantiečių kariai, manydami, kad atvyko pastiprinimas, išsigando ir neteko drąsos. Juos apėmė panika, ir jie ėmė bėgti. Islamo kariuomenė pasinaudojo šia proga ir smarkiai juos puolė.

Sumušę priešą, jie atėjo prie Mutos tvirtovės. Jie užėmė ir tvirtovę bei nukovė daug jos kilmingųjų. Chazrat Chalidas ir narsieji sahabai tą dieną kovojo dar puikiau, kirto priešui ir tūkstančius jų pasiuntė į Pragarą. Tą dieną Chazrat Chalido ibn Validas rankose sulūžo devyni kardai.5 Allaho Aukščiausiojo malone ir mūsų Valdovo, Kilniausiojo Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam), maldų palaima trys tūkstančiai mudžahidų gazių privertė bėgti šimto tūkstančių karių priešo kariuomenę. Šiame dideliame mūšyje kankiniais krito penkiolika musulmonų. Taip Bizantijos imperijai buvo parodytos jos ribos, ir jai buvo sutrukdyta rengti daugiau antpuolių į pietus … Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, mūsų garbingasis Pranašas, buvo sukvietęs Savo Ashabus į mečetę papasakoti jiems, kas nutiko prie Mutos, dar prieš tai, kai iš mūšio lauko Jį pasiekė kokia nors žinia. Bendražygiai matė iš palaimintojo mūsų mylimo Pranašo veido, kad Jis labai nuliūdęs, ir, bijodami Jį dar labiau nuliūdinti, nedrįso nieko klausti. Galiausiai vienas iš Ashabų al-kiram tarė: „Tebūnie paaukotos už Tave mūsų gyvybės, o Allaho Pasiuntiny! Nuo tada, kai pamatėme Tavo sielvartą, mūsų širdys verkia krauju; tik Didingasis Allahas žino, koks didelis mūsų sielvartas!“ Tada iš palaimintųjų mūsų mylimo Pranašo akių pasipylė ašaros, ir Jis tarė: „Sielvartas, kurį matote manyje, tai, kas mane pripildė liūdesio, buvo tai, kad mano Ashabai tapo kankiniais. Ši būsena truko, kol pamačiau juos kaip brolius, sėdinčius Rojuje ant sostų vienas priešais kitą. Zaidas ibn Charisa paėmė vėliavą į rankas. Galiausiai jis tapo kankiniu. Dabar jis įėjo į Rojų ir ten bėgioja. Paskui vėliavą paėmė Džafaras ibn Abi Talibas. Jis puolė priešo kariuomenes, kovojo, ir galiausiai ir jis tapo kankiniu. Jis įėjo į Rojų kaip kankinys ir dabar skraido, kur panorėjęs, dviem rubino sparnais. Po Džafaro vėliavą paėmė Abdula ibn Ravacha. Su vėliava rankoje jis kovojo su priešu, tapo kankiniu ir įėjo į Rojų. Jie man buvo parodyti sėdintys Rojuje ant auksinių sostų. O mano Allahai! Atleisk Zaidui! … O mano Allahai! Atleisk Džafarui! O mano Allahai! Atleisk Abdulai ibn Ravacha!“

„O Chalidai! Greitai imk šventąją Allaho Pasiuntinio vėliavą! Prisiekiu Allahu, paėmiau ją tam, kad atiduočiau tau. Tu išmanai karo meną geriau už mane!“ Sabitas ibn Akramas (radijallahu anhu)

Iš palaimintųjų Pasaulių Valdovo akių vis dar riedėjo ašaros. Verkdamas Jis kalbėjo toliau: „Po Abdulos ibn Ravacha vėliavą paėmė Chalidas ibn Validas. Dabar mūšis tapo dar įnirtingesnis. O mano Allahai! Jis (Chalidas ibn Validas) yra vienas iš Tavo kardų. Padėk jam! …“6 Allaho Aukščiausiojo leidimu mūsų mylimas Pranašas stebuklingai matė padėtį mūšio lauke, esančiame daugiau kaip už tūkstančio kilometrų, ir apie ją papasakojo Savo Ashabams. Tą dieną, kai Chazrat Džafaras ibn Abi Talibas krito kankiniu, papasakojęs apie šį įvykį, Jis pakilo ir nuėjo į Chazrat Džafaro namus. Chazrat Džafaro žmona Asma buvo baigusi namų ruošą: ji buvo išmaudžiusi vaikus ir sušukavusi jiems plaukus. Mūsų mylimas Pranašas tarė: „O Asma! Kur Džafaro sūnūs? Atvesk juos pas mane!“ Kai Asma Hatun atvedė vaikus, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, prispaudė juos prie Savo krūtinės ir vis bučiavo ir uostė. Jo palaimintoji širdis neištvėrė, ir iš Jo palaimintųjų akių pasipylė ašaros. Tai pamačiusi, Chazrat Džafaro žmona maldaudama paklausė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, net mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Kodėl mano sūnums rodai tokią pačią užuojautą, kokią rodai našlaičiams? Gal gavai kokią skaudžią žinią apie Džafarą ir jo draugus?!“ Pasaulių Valdovas buvo labai sujaudintas. Jis atsakė: „Taip! … Šiandien jie krito kankiniais! …“ Mūsų motina Chazrat Asma prisispaudė savo našlaičius vaikus ir pravirko. Mūsų mylimas Pranašas nebegalėjo ilgiau žiūrėti į šį vaizdą ir išėjo.7

Mūsų Valdovas Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam) grįžo į Savo palaimos namus. Jis tarė Savo tyrosioms žmonoms: „Nepamirškite pagaminti valgio Džafaro šeimai!“ Tris dienas kankinių šeimoms buvo siunčiamas maistas. Praėjo kelios dienos. Tada Chazrat Jala ibn Umaija atnešė į Mediną džiugią pergalės žinią. Jam dar nespėjus papasakoti, kas nutiko, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, jam tarė: „Jei nori, tu mums papasakok, kas atsitiko, o jei nori, aš tau papasakosiu“, ir smulkiai išdėstė, kas vyko mūšio lauke. Tada Jala ibn Umaija tarė: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris Tave pasiuntė Pranašu su tikrąja religija ir Knyga: Tu nepraleidai nė vieno iš įvykių, kuriuos patyrė mudžahidai“. Mūsų Valdovas atsakė: „Allahas Aukščiausiasis man panaikino atstumą, ir aš savo akimis mačiau mūšio lauką“.

Po kelių dienų pasiuntiniai pranešė, kad islamo kariuomenė artėja prie Medinos. Mūsų Valdovas Pranašas su Savo Ashabais pakilo ir išėjo už Medinos jų pasitikti. Tolumoje kilo dulkių debesis, plazdėjo šventoji islamo vėliava. Skydų ir kardų blizgesys viską aplinkui nušvietė tarsi veidrodis. Kiekviename buvo matyti didelis jaudulys. Netrukus į Mediną įjojo mudžahidai gaziai su Chalidu ibn Validas priešakyje, radijallahu anhum adžmain …

„O mano Allahai! Atleisk Zaidui! … O mano Allahai! Atleisk Džafarui! O mano Allahai! Atleisk Abdulai ibn Ravacha!“ Hadisas šarif

Atėjo hurijos mergelės,
suvystė Jį į nurą,
visos prisilietė veidu prie Muchammedo,
tą naktį, kai gimė Muchammedas.
Atsivėrė dangaus vartai,
pasauliui pasipylė gailestingumas,
buvo pasiūti Rojaus drabužiai,
tą naktį, kai gimė Muchammedas.
Junusas sako: „O broliai,
iš akių liejosi kruvinos ašaros,
kalnai ir akmenys atliko sadždą,
tą naktį, kai gimė Muchammedas“.

Meka al-Mukarama [1890]