UMRA-TUL-KAZA ŽYGIS

Nuo Chudaibijos taikos buvo praėję vieni metai. Likus mėnesiui iki Aukojimo šventės, Zul kados mėnesio pradžioje, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), įsakė Savo Ashabams al-kiram pasirengti umrai. Visi, kurie buvo nuvykę į Chudaibiją ir dalyvavo Bajat ar-Ridvan priesaikoje, išskyrus mirusius, turėjo dalyvauti umroje. Gavę šį įsakymą, du tūkstančiai sahabų baigė pasirengimą. Aukoti buvo paimta septyniasdešimt kupranugarių. Nadžijai ibn Džundubas ir keturiems jo draugams buvo pavesta nuvaryti kupranugarius iki Mekos, pakeliui juos ganant. Be to, šimtas raitelių, vadovaujamų Chazrat Muchammedo ibn Maslama, buvo pasiųsti pirma, kad pervežtų karo ginklus, tokius kaip šarvai, ietys ir kardai. Daugdieviais pasitikėti nebuvo galima. Jei įvyktų užpuolimas, šie ginklai turėjo būti panaudoti. Kai kurie Ashabai al-kiram pasakė: „O Allaho Pasiuntiny! Pagal Chudaibijos taiką į umrą turėjome ateiti be jokių kitų ginklų, išskyrus kardus makštyse!“ Pasaulių Valdovas atsakė: „Mes šių ginklų neįnešime į Charamą, pas kuraišus. Bet jie bus laikomi netoli mūsų ir po ranka, jei kuraišai mus užpultų“.

Vietininku Medinoje al-Munavara buvo paliktas Abu Zaras Gifaris.1 Taip pat pasakojama, kad buvo paliktas Abu Ruhmas Gifaris. Du tūkstančiai sahabų kartu su mūsų mylimu Pranašu išvyko į Meką. Ashabai al-kiram labai jaudinosi. Jie išvys savo namus, savo židinius ir tėvynę, kurią daugelį metų buvo palikę dėl Allaho Aukščiausiojo ir dėl mūsų mylimo Pranašo … Jie aplankys garbingąją Kaabą, į kurią atsisukdavo per penkis kasdienius namazus … Jie susitiks su savo giminaičiais, kurie neseniai tapo musulmonais, bet dėl sutarties negalėjo atvykti į Mediną. Jie parodys islamo orumą ir garbę kuraišų daugdieviams, kurie daugelį metų vertė juos verkti krauju vietoj ašarų, kurie privertė juos dejuoti po priespauda ir kurie daugelį jų brolių pavertė kankiniais, norėdami priversti juos garbinti savo stabus. Galbūt meilė islamui įsiskverbs į širdis tų daugdievių, kurie tai pamatys, ir jie taps musulmonais! …

Medinoje likusieji, sakydami takbirus, palydėjo Pasaulių Valdovą iki pat Vada kalvos, atsisveikino ir tada grįžo … Kai mūsų mylimas Pranašas atvyko į Zul Chulaifą, esančią maždaug dešimt kilometrų nuo Medinos, Jis apsivilko ichramą. Garbingieji sahabai pasekė Juo. Visi buvo apsirengę baltai. Dabar prasidėjo kelionė į Meką atlikti umros. Dangus ir žemė aidėjo nuo šūksnių „Labbaik! Allahumma labbaik! Labbaik! La šarika laka labbaik! Innal chamda van-nimata laka val-mulka, la šarika lak“. (Štai aš, Allahai, štai aš! Žodžiu ir širdimi vėl ir vėl atsiliepiau į Tavo kvietimą ir nusilenkiau Tavo įsakymui. Tu neturi bendrininko; visa savo esybe atsigręžiau į Tave. Visa šlovė ir palaima priklauso Tau, ir valdžia yra Tavo. Tu neturi bendrininko.)

Šlovinant Allahą Aukščiausiąjį, meldžiantis Jam ir minint Jo palaimintąjį vardą, kelionė buvo kupina didelio džiaugsmo.

Kai priešakinis būrys, vadovaujamas Muchammedo ibn Maslama, priartėjo prie Mekos, jį pastebėjo kuraišų daugdieviai. Kupini baimės, jie priėjo arčiau ir paklausė: „Kas tai?“ – tarsi norėdami pasakyti: „Argi taip susitarėme prieš metus?“ Muchammedas ibn Maslama davė jiems atsakymą, nuo kurio jiems sustingo kraujas: „Tai Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinio raiteliai … Jei Allahas Aukščiausiasis panorės, rytoj Jis pagerbs Savo buvimu ir šią vietą!“ Daugdieviai išsigandę grįžo ir parnešė žinią į Meką. Mekos daugdieviai sakė: „Prisiekiame, kad laikėmės sutarties. Kodėl Muchammedas turėtų su mumis kovoti? …“ Jie tuoj pat pasiuntė delegaciją pasikalbėti su mūsų Valdovu Pranašu.

„Labbaik! Allahumma labbaik! Labbaik! La šarika laka labbaik! Innal chamda van-nimata laka val-mulka, la šarika lak“ Talbija

Tuo metu Pasaulių Valdovas (sallallahu alaihi va sallam) buvo atvykęs į vietą, vadinamą Batn al-Jadžadž, iš kurios buvo matyti Meka. Ten jie paliko visus savo ginklus, išskyrus prie šono nešiojamus kardus. Jis paskyrė du šimtus sahabų saugoti ginklų. Kai šie pasirengimai buvo baigti, kuraišų delegacija paprašė leidimo pasikalbėti su mūsų Valdovu Pranašu. Gavę leidimą, jie tarė: „O Muchammedai! Nuo Chudaibijos sutarties mes jūsų niekuo neišdavėme. Ar vis dėlto Tu įeisi į Meką, pas Savo paties tautą, su šiais ginklais? Juk pagal mūsų sutartį jūs galėjote turėti tik kardus makštyse! …“ Pasaulių Valdovas atsakė: „Nuo vaikystės iki šios dienos esu žinomas kaip tesintis savo žodį ir ištikimas. Mes neįeisime į Charamą su niekuo kitu, išskyrus mūsų kardus makštyse. Bet noriu, kad ginklai būtų kur nors netoli manęs“. Delegacija, supratusi, kad jų gauta žinia buvo klaidinga, nurimo ir tarė: „O Muchammedai! Iš tiesų, iš Tavęs visada matėme tik ištikimybę ir gerumą. Taip ir dera Tau“. Jie grįžo į Meką ir papasakojo kuraišams, kaip yra, ir šie taip pat nurimo.

Iš pagiežos ir pavydo kuraišų vadai nenorėjo matyti šios laimingos mūsų Valdovo Pranašo ir Jo Ashabų akimirkos, todėl paliko Meką ir išėjo į kalnus. Mūsų mylimas Pranašas pasiuntė paženklintus aukojamuosius kupranugarius pirma į Zi Tuvos vietovę. Paskui Jis su Savo Ashabais baigė pasirengimą ir pajudėjo, kad įžengtų į šventąjį (mukadas) Mekos miestą. Ashabai al-kiram buvo apsupę Pasaulių Valdovą. Visatos Sultonas sėdėjo ant Savo kupranugarės Kusvos ir skleidė aplink nurą, tarsi saulė, užgožianti tūkstančius žvaigždžių. O mano Viešpatie! Koks grožis! Koks didingas reginys! …

Liežuviais skambėjo šūksniai „Labbaik! Allahumma labbaik! Labbaik! La šarika laka labbaik! …“, o širdys buvo kupinos meilės Allahui Aukščiausiajam ir Jo Pasiuntiniui.

Žingsnis po žingsnio jie artėjo prie Kaabos al-Muazama. Kuo arčiau jie buvo, tuo didesnis darėsi jų užsidegimas. Talbijos šūksniai, kuriuos visi kėlė vienu balsu, pripildė Meką. Pamačius šį didingą reginį, daugdieviuose kažkas ištirpo, ir jie pajuto, kaip į jų širdis plūsta meilė. Daugelio širdyse meilė islamui jau buvo įleidusi šaknis … Galiausiai Visatos Sultonas, abiejų pasaulių Valdovas, mūsų mylimas, garbingas Pranašas Muchammedas (sallallahu alaihi va sallam) nugalėjo …

Ir štai mūsų mylimas Pranašas ir Jo garbingieji Ashabai su kardais prie juosmens žengė prie Kaabos al-Muazama. Chazrat Abdula ibn Ravacha laikė mūsų Valdovo Pranašo kupranugarės Kusvos apynasrį ir ėjo priekyje. Kai kurie Mekos daugdieviai su moterimis ir vaikais buvo išsirikiavę prie Dar an-Nadvos ir žiūrėjo į mūsų mylimą Pranašą ir Jo narsius Ashabus. Žengdamas pirmyn, Abdula ibn Ravacha ėmė deklamuoti eiles, ir tarsi kūju kalė jas daugdieviams į galvas, iki pat širdžių:

O netikintieji, pasitraukit nuo Pranašo kelio,
To, kuriam Allahas Aukščiausiasis atsiuntė Koraną.
Visas gerumas ir visas gėris yra Jo religijoje,
Mirti už šią religiją – geriausia mirtis.
Jis tikrai Allaho Pasiuntinys, tai priėmiau širdimi,
Tikiu kiekvienu Jo žodžiu, viską priėmiau.
O netikintieji! Kai jūs neigiate, kad Koranas
Atsiųstas nuo Allaho Aukščiausiojo,
Kaip mes staiga leidome nusileisti savo kirčiams
Ir kaip atskyrėme jūsų galvas nuo kūnų,
Taip, jei netikėsite jo prasme,
Kirčiai tokiu pat būdu kris ant jūsų galvų.
Pradedu palaimintu Allaho vardu,
Nes nėra tikros religijos, išskyrus Jo religiją.
Ir vėl pradedu vardu to Allaho,
Kurio tarnas ir pasiuntinys yra Muchammedas.

Chazrat Umaras neiškentė ir norėjo jį perspėti: „O Ibn Ravacha! Kaip gali deklamuoti eiles priešais Allaho Pasiuntinį ir Charam aš-šarif?“ Bet mūsų Valdovas Pranašas tarė: „O Umarai! Netrukdyk jam! Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad jo žodžiai šiuos kuraišų daugdievius veikia greičiau ir stipriau, nei jei ant jų lytų strėlės. O Ibn Ravacha! Tęsk!“

Šiek tiek vėliau mūsų Valdovas Pranašas tarė Chazrat Abdulai ibn Ravacha: „Sakyk: Nėra kito dievo, tik Allahas Aukščiausiasis! Jis yra Vienas. Jis yra Tas, kuris įvykdė Savo pažadą! Jis yra Tas, kuris padėjo šiam Savo tarnui! Jis yra Tas, kuris sustiprino Savo karius! Jis, tik Jis vienas, yra Tas, kuris sutriuškino susivienijusias gentis!“

Tada Abdula ibn Ravacha ėmė deklamuoti:

Nėra kito dievo, tik Allahas Aukščiausiasis!
Jis neturi bendrininko, la ilaha illallah!
Jis yra Tas, kuris duoda jėgų musulmonų kariams!
Ir Jis yra Tas, kuris išsklaidė ir sumušė netikinčiuosius!

Musulmonai taip pat kartojo šiuos žodžius. Kai mūsų mylimas Pranašas įžengė į Baitullah, Jis apnuogino Savo palaimintąjį dešinį petį. Jo palaimintosios odos grožis akino akis, traukė širdis ir skleidė nurą kaip saulė. Paskui Jis tarė: „Tegul Allahas Aukščiausiasis Savo gailestingumu atleidžia tiems narsuoliams, kurie šiandien šiems daugdieviams pasirodo stiprūs ir žvalūs!“ Tada Ashabai al-kiram apnuogino savo dešinį petį ir oriai bei įspūdingai, sparčiais žingsniais, apėjo tris tavafo ratus aplink Kaabą. Tačiau tarp Rukn al-Jamani ir Hadžar al-Asvado kampo jie ėjo lėtai. Mūsų Valdovas Pranašas ir Jo Ashabai priėjo prie Hadžar al-Asvado ir jį bučiavo arba iš tolo kėlė rankas ir tiesė jas link Hadžar al-Asvado.

„Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad jo (Ibn Ravachos) žodžiai šiuos kuraišų daugdievius veikia greičiau ir stipriau, nei jei ant jų lytų strėlės“ Hadisas šarif

Daugdieviai iš paskos sekė Ashabus žvilgsniais ir stebėjosi šiuo oriu ir didingu žygiavimu. Mat jiems buvo pasakota, kad musulmonai, išvykę į Mediną, nusilpo ir susirgo, ir buvo paskleista tokių gandų. Dabar jie matė visiškai priešingą vaizdą, ir jų nuostaba tik augo.

Likę keturi tavafo ratai buvo apeiti ramiu tempu, lėtais žingsniais. Po tavafo jie prie Makam Ibrahim atliko dviejų rakatų namazą. Paskui septynis kartus atliko sajų tarp Safos ir Marvos kalvų. Paaukojus aukojamuosius gyvulius, mūsų Valdovas Pranašas leido nuskusti Savo galvą. Žmonės varžėsi, kas pagaus ore Jo palaimintuosius plaukus. Ashabai al-kiram taip pat nusiskuto. Taip išsipildė sapnas, kurį mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), buvo matęs lygiai prieš metus. Umra buvo baigta, ir atėjo vidurdienio namazo laikas. Pasaulių Valdovas įsakė Chazrat Bilalui paskelbti azaną prie Kaabos, ir Bilalas al-Chabaši tuoj pat pakluso. Kai jis prie Kaabos skelbė azan al-Muchammadi, sujudo visa Meka. Ashabai al-kiram klausėsi azano su gilia pagarbia baime ir tyliu balsu kartojo jo žodžius. Kai jis baigėsi, mūsų Valdovas Chabibullah tapo imamu. Vidurdienio namazas, kurį visi atliko kartu, daugdievių širdis paveikė visai ypatingai.

Abtache mūsų mylimam Pranašui buvo pastatyta odinė palapinė. Sahabai tris dienas gyveno aplinkinėse palapinėse. Kiekvienu namazo metu jie susirinkdavo Baitullah ir atlikdavo namazą džamaatu. Kitu metu jie lankė savo giminaičius ir buvo jiems pavyzdys gražia dorove, kurią jiems dovanojo islamas. Matydami gražų Ashabų elgesį, kiti tirpo ir negalėjo nuslėpti savo susižavėjimo. Atrodė, tarsi per šias tris dienas Meka būtų užkariauta iš vidaus.

Trys dienos praėjo … Atėjo laikas išvykti. Vakarop mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Nė vienas iš musulmonų (atvykusių umrai) tenepraleidžia vakaro Mekoje; visi tegul iškeliauja!“ Visi susikrovė daiktus ir išvyko Medinos link … Kai Allaho Pasiuntinys buvo Džuchfoje, Jis sutiko Chazrat Abasą, kuris pasiūlė: „O Allaho Pasiuntiny! Maimuna binti Charisas tapo našle. Ar negalėtum jos vesti?“ Tada mūsų Valdovas Pranašas pasiuntė Abu Rafį ir vieną vyrą iš ansarų į Meką jos pirštis. Chazrat Maimuna, tuo metu sėdėjusi ant kupranugario, sužinojusi, kad Allaho Pasiuntinys jai pirštis, tarė: „Ir kupranugaris, ir tas, kuris ant jo sėdi, priklauso Allaho Pasiuntiniui“. Ji atidavė save mūsų Valdovui Pranašui. Reikalo sutvarkymą ji patikėjo savo seseriai Um al-Fadl, o Um al-Fadl patikėjo jį savo vyrui Chazrat Abasui. Kai grįždami iš umros į Mediną jie atvyko į Šarifo vietovę, Chazrat Abasas sudarė nikahą tarp Chazrat Maimunos ir Allaho Pasiuntinio, su keturių šimtų dirhamų mahru. Ten buvo surengtos ir vestuvės. Chazrat Maimuna tapo paskutine žmona, pagerbta nikahu su Allaho Pasiuntiniu. Po to mūsų Pranašas daugiau nebevedė.

„Tegul Allahas Aukščiausiasis Savo gailestingumu atleidžia tiems narsuoliams, kurie šiandien šiems daugdieviams pasirodo stiprūs ir žvalūs!“ Hadisas šarif

Išdrįsau atnešti žvakidę, Ja Rasulallah!
Mano troškimas – tarnauti Tavo aukštoms durims, Ja Rasulallah!
Mano menka dovana neverta Tavo Raudos;
Priimk ją Savo gerumu ir malone, Ja Rasulallah!
Kam, be Tavęs, galiu išsakyti savo vargą?
Pas Tave – gerumas ir dosnumas, Ja Rasulallah!
Ieškau prieglobsčio pas Tave, malonės, šimteriopos malonės, parpuoliau prie Tavo durų,
Pasigailėk manęs ir užtark mane, Ja Rasulallah!
Abiejuose pasauliuose priglausk teisingąjį Haną Machmudą,
Tavo valdžia – pradžioje ir pabaigoje, Ja Rasulallah!
Sultonas Machmudas II