Lailat at-Taris įvykis
Grįždami iš Chaibaro gazvos, jie apsistojo Tarise. Tą vakarą Allaho Pasiuntinys pasišaukė Chazrat Bilalą ir tarė: „O Bilalai! Nemiegok šiąnakt! Stebėk, kada išauš rytas, ir pažadink mus namazui“. Paskui Allaho Pasiuntinys su Ashabais atsigulė miegoti. Chazrat Bilalas kurį laiką meldėsi. Jis atsisuko veidu į rytus ir atrėmė nugarą į savo kupranugario krovinį. Belaukdamas namazo laiko, jis užmigo. Jie buvo tokie pavargę, kad niekas neatmerkė akių, kol saulės spinduliai neįšildė žemės ir nekrito jiems ant veidų. Allaho Pasiuntinys pabudo pirmiau už visus. Jie atsikėlė ir atliko abdestą. Chazrat Bilalas ištarė kamatą, ir jie džamaatu atliko rytinį namazą kaip kaza (atidėtą maldą). Pasibaigus namazui, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) tarė: „Kas pamiršo savo namazą, tegul jį atlieka, vos tik prisiminęs. Nes Aukščiausiasis Allahas pasakė: ‚Akimis-salata li zikri (Atlik namazą, kad prisimintum Mane, kad atmintum Mano didybę)’“.
Saulė grįžta dėl Chazrat Alio
Grįždamas iš Chaibaro gazvos, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) ilsėjosi Sahboje. Jis buvo padėjęs Savo palaimintąją galvą Chazrat Aliui (radijallahu anhu) ant kelių. Tą akimirką ėmė leistis vahjas (apreiškimas). Saulė buvo prie horizonto. Chazrat Alis (radijallahu anhu) dar nebuvo atlikęs popietinio namazo. Kai apreiškimas baigėsi, saulė nusileido. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) meldė: „O mano Viešpatie! Jei Alis yra Tavo ir Tavo Pasiuntinio pusėje, sugrąžink saulę“. Allahas Aukščiausiasis priėmė Jo maldą. Chazrat Aliui atlikus namazą, saulė vėl nusileido. Asma binti Umais sako: „Mačiau, kaip saulė, jau nusileidusi, vėl pakilo ir apšvietė žemę“.
Vadi al-Kuros gazva
Ši gazva įvyko Džumada al-achiros mėnesį Vadi al-Kuroje. Kai tos apylinkės žydai sužinojo, kad Allaho Pasiuntinys su islamo kariuomene atvyko į Vadi al-Kurą, jie, padedami būrio arabų daugdievių, pasirengė karui. Jie paliko savo vietas ir išsirikiavo kovai. Pranašas (alaihis-salam) taip pat išrikiavo Saviškius ir davė vėliavą vienam iš Ashabų. Jis pakvietė netikinčiuosius į islamą, sakydamas: „Jei įtikėsite, išgelbėsite savo gyvybę ir turtą“. Bet jie nepriėmė patarimo. Vienas iš daugdievių išžengė į priekį ir iššaukė į dvikovą. Zubairas ibn Avamas (radijallahu anhu) jį nukovė. Kitas stojo prieš Chazrat Alį. Chazrat imamas tuoj pat pasiuntė šį netikintįjį į Pragaro ugnį. Atėjo dar vienas; ir jį jis nukovė. Abu Dudžana (radijallahu anhu) nukovė du žydus. Tą dieną buvo nukauta penkiolika netikinčiųjų. Atėjus vakarui, kiekvienas grįžo į savo stovyklą. Rytą abi pusės vėl išsitraukė kardus ir pasirengė kovai. Kai saulė pakilo per ieties ilgį virš horizonto, netikinčiuosius apėmė baimė, ir jie pabėgo. Mudžahidai paėmė daug turto ir grobio. Taimos žydai išsigando, pamatę, kas atsitiko Vadi al-Kuros žydams. Kad išsaugotų savo valdas, jie sutiko mokėti džizją, ir buvo sudaryta taika.
„Chaibaro tvirtovės vartus pakėliau ne kūno jėga, o dvasine jėga“ Chazrat Alis (radijallahu anhu)
Vadi al-Kuros gazva