CHAIBARO UŽKARIAVIMAS
Šviesiojoje Medinoje buvo žydų, kurie išoriškai buvo musulmonai, o iš tikrųjų – munafikai. Prieš Allaho Pasiuntiniui sallallahu alaihi va sallam persikeliant į Mediną, Medinos žmonės buvo išsirinkę savo vadu Abdulą ibn Ubajus ibn Salulas. Jie jam buvo davę ir brangakmeniais papuoštą karūną. Kai Allaho Pasiuntinys sallallahu alaihi va sallam atvyko į Mediną, Medinos žmonės visa širdimi ėmė rodyti mūsų mylimam Pranašui pagarbą ir atsidavimą ir sekė Juo. Ibn Salulas liko užmirštas kampe, niekam nebereikalingas. Niekas juo nebesirūpino. Tada Ibn Salulas ėmė visomis jėgomis siekti nužudyti Allaho Pasiuntinį sallallahu alaihi va sallam arba sukelti Jam kančių. Vieną dieną pas jį susirinko žydai ir šiuo klausimu sumanė tam tikrų planų. Jie paprašė pagalbos Labido ibn Asimas. Labidas pasakė: „Tokiame ir tokiame kvartale gyvena sena moteris, vardu Haira. Ji labai įgudusi burtuose. Suraskite ją“. Jie surado šią prakeiktąją moterį ir davė jai tūkstantį auksinių dirhamų ir dešimt ritinių audinio. Jie tarė: „Jei pražudysi Muchammedą, duosime tau daug daugiau“. Senė įbadė adatų į balandžiuką, primezgė mazgų ant siūlų ir apvyniojo jais balandžiuką. Ji įdėjo jį į apleistą šulinį už Medinos ir uždengė angą. Mūsų Valdovas Pranašas susirgo. Jo galūnės nebejudėjo. Jam davė įvairių vaistų, bet jie nepadėjo. Tokia būklė truko devynias dienas.
Tada atėjo Džibrilas alaihis-salam ir pranešė, kaip yra. Jie nuvedė Allaho Pasiuntinį sallallahu alaihi va sallam ten. Jis atidarė šulinį ir ištraukė balandį. Bet atrišti siūlų mazgų nebuvo įmanoma. Džibrilas alaihis-salam atnešė Muavizatain sūras (Falak ir Nas). Jis tarė: „O Muchammedai alaihis-salam! Skaityk šias sūras virš mazgų“. Mūsų Valdovas Pranašas ėmė skaityti šias sūras. Su kiekvienu ajatu, kurį Jis perskaitydavo, atsirišdavo vienas mazgas ir išlįsdavo viena adata. Kai Jis iki galo perskaitė sūras (11 ajatų, esančių dviejose sūrose), visi mazgai buvo atrišti. Allaho Pasiuntinys visiškai pasveiko ir atgavo sveikatą. Paskui Jis liepė atvesti prakeiktuosius asmenis ir juos išbarė. Medinos žmonės juos taip nubaudė, kad jie žuvo. Taip pat buvo sučiuptas ir atvestas pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, žydas Labidas. Kai mūsų Valdovas Pranašas jo paklausė: „Kodėl liepei tai padaryti?“, jis atsakė: „Iš meilės auksui!“ Kai kurie Ashabai al-kiram pasakė: „O Allaho Pasiuntiny! Jei leisi, nukirsime šiam žydui galvą!“ Bet mūsų mylimas Pranašas, kuris niekada nieko nebaudė dėl Savo paties asmens, neleido jo nužudyti ir tarė: „Dieviškoji bausmė, kuri jo galiausiai laukia, yra sunkesnė“.1 Išvaryti iš Medinos, žydai buvo išvykę į šiaurines Arabijos dalis. Kai kurie iš jų liko Chaibare ir ten apsigyveno. Kiti išvyko į šiaurėje esantį Damaską. Jie buvo išvaryti iš savo namų, nes buvo surengę sąmokslą nužudyti mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį. Tačiau neapykanta, godumas ir keršto troškimas, kuriuos jie puoselėjo prieš musulmonus, niekada neužgeso – priešingai, jie stiprėjo diena iš dienos. Jie norėjo kuo greičiau užbaigti Allaho Aukščiausiojo Chabibo, Visatos Sultono, gyvenimą ir sunaikinti islamo religiją.
Kai kurie jų pirmūnai sakė: „Eikime pas Gatafano gentį ir paprašykime pagalbos, ir kartu su jais kovokime prieš musulmonus!“ Kiti sakė: „Pakvieskime į pagalbą ir Fadako, Taimos bei Vadi al-Kuros žydus ir, kol musulmonai mūsų neužpuolė, užpulkime jų miestą ir atkeršykime, kiek tik galime!“ Chaibaro žydai pritarė šiems žodžiams ir pasikvietė į pagalbą aplinkines žydų gentis ir Gatafano gentį. Vien iš Gatafano atvyko daugybė rinktinių karių, ir Chaibare prasidėjo pasirengimas. Kol jie taip rengėsi, Pasaulių Valdovas sallallahu alaihi va sallam sužinojo, ką daro žydai. Jis tuoj pat davė Chazrat Abdulai ibn Ravacha tris sahabus ir pasiuntė jį į Chaibarą išsiaiškinti, kas ten vyksta. Abdula ibn Ravacha ir trys jo draugai greitai atvyko į Chaibarą. Tai buvo turtingas miestas su aštuoniomis stipriomis tvirtovėmis, keliomis mažesnėmis pilimis, derlinga žeme ir daugybe vynuogynų bei sodų. Chazrat Abdula pasiuntė vieną savo draugą į Šiko tvirtovę, kitą – į Katibos tvirtovę, o trečią – į Natato tvirtovę. Pats jis įėjo į kitą tvirtovę. Tris dienas jie iš arti tyrinėjo žydų padėtį ir pasirengimą karui. Po trijų dienų jie susitiko sutartoje vietoje, greitai grįžo į Mediną ir smulkiai papasakojo mūsų Valdovui Pranašui apie pasirengimą.
Mūsų mylimas Pranašas įsakė Savo Ashabams skubiai pasirengti. Jis nusprendė žygiuoti į Chaibarą, kad sutrukdytų žydams užpulti Mediną al-Munavara. Išgirdę apie šį sprendimą, Medinos žydai sunerimo. Norėdami palaužti musulmonų drąsą, jie sakė: „Prisiekiame, jei būtumėte matę Chaibaro tvirtoves ir ten susirinkusius narsius karius, niekada nebūtumėte ten įkėlę kojos! … Tvirtoves su aukštais bokštais kalnų viršūnėse gina šarvuoti narsuoliai. Jiems į pagalbą atėjo tūkstančiai karių iš apylinkių! … Argi įmanoma jums užkariauti Chaibarą?! …“ Į tai drąsieji sahabai atsakė: „Allahas Aukščiausiasis pažadėjo Savo Chabibui, kad Jis užkariaus Chaibarą“, ir aiškiai parodė, kad niekada nebijos žydų. Šis Ashabų ryžtas žydus dar labiau nuliūdino ir išgąsdino. Munafikų vadas Abdula ibn Ubajus skubiai pasiuntė į Chaibarą žinią: „Muchammedas ateina prieš jus su nedidele kariuomene. Nėra ko bijoti, bet būkite atsargūs ir sugabenkite savo turtą į tvirtoves. Išeikite iš tvirtovės ir pasitikite juos!“ Ashabai al-kiram baigė pasirengimą, paprašė savo šeimų atleidimo, atsisveikino ir susirinko aplink mūsų Valdovą Pranašą. Jų buvo du šimtai raitelių ir tūkstantis keturi šimtai pėstininkų. Vadovaujami savo mylimo Pranašo, jie buvo pasirengę skleisti Allaho Aukščiausiojo religiją, kovoti džihade ir pasiekti kankinio laipsnį. Tuo metu kai kurios moterys paprašė mūsų Valdovo Pranašo užduočių kare: gaminti maistą Ashabams al-kiram, prižiūrėti ligonius ir sužeistuosius, tvarstyti žaizdas, ruošti vaistus ir daryti visa kita, ką galėjo. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, parodė joms gailestingumą ir neatėmė iš jų šio savabo (atlygio). Taip prie mudžahidų prisidėjo dvidešimt moterų mudžahidžių, kurioms vadovavo palaimintoji mūsų mylimo Pranašo žmona Chazrat Um Salama.2
Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) paliko Savo vietininku Medinoje Chazrat Sibą iš Gifaro genties ir tada davė įsakymą žygiuoti į Chaibarą. (Taip pat pasakojama, kad vietininku buvo paliktas Numaila ibn Abdula.) Žygis prasidėjo takbirais. Sahabai, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo dalyvauti kare, ir tie, kuriems nebuvo leista, nes jie buvo per jauni, ilgesingai žvelgė į mūsų Valdovą Pranašą ir į savo narsius tėvus, senelius, dėdes iš tėvo ir motinos pusės bei vyresniuosius brolius ir išlydėjo juos takbirais ir maldomis.
„Chaibaro tvirtovę užkariaus Alis ibn Abi Talibas“ Hadisas šarif
Kalendorius rodė hidžros septintųjų metų Muharamo mėnesį. Šventąją mūsų Valdovo Pranašo vėliavą nešė Chazrat Alis, o dešiniajam sparnui vadovavo Chazrat Umaras.3 Kairiajam sparnui Jis paskyrė kitą sahabį. Žygis vyko džiugiai. Poetai savo eilėmis šlovino Allahą Aukščiausiąjį už Jo suteiktas palaimas, kalbėjo salavatus mūsų mylimam Pranašui ir gyrė garbinguosius Ashabus. O sahabai, tarsi eitų į šventę, visi kartu šaukdami „Allahu akbar! Allahu akbar! La ilaha illallahu vallahu akbar!“, privertė viską aplinkui aidėti.
Kiekvienoje poilsio vietoje Visatos Sultonas meldėsi: „O mano Allahai! Ieškau prieglobsčio pas Tave nuo nerimo dėl ateities ir sielvarto dėl praeities, nuo silpnumo ir tingumo, nuo šykštumo, bailumo ir nugarą lenkiančios skolos bei nuo to, kad žiaurūs ir neteisūs žmonės mane užvaldytų!“
Kai jie priartėjo prie Chaibaro, mūsų mylimas Pranašas (alaihis-salam) sustabdė Savo Ashabus. Jis iškėlė rankas ir ėmė melstis: „O mano Allahai, dangų ir to, ką jie dengia, Viešpatie! O mano Allahai, žemių ir to, kas ant jų, Viešpatie! O mano Allahai, šėtonų ir tų, kuriuos jie suklaidino, Viešpatie! O mano Allahai, vėjų ir to, ką jie sūkuriuoja, Viešpatie! Prašome Tavęs šio krašto gėrio ir naudos, šiame krašte gyvenančių žmonių gėrio ir naudos ir visko, kas yra šiame krašte, gėrio ir naudos. Ir ieškome prieglobsčio pas Tave nuo šio krašto blogio, nuo žmonių blogio ir nuo blogio visko, kas jame yra!“
Iš sahabų lūpų skambėjo: „Amin, amin“. Paskui Jis tarė Savo Ashabams: „Eikite pirmyn, sakydami Bismillahirrachmanirrachim“.
Ashabai al-kiram, susibūrę aplink mūsų Valdovą, Kilniausiąjį Pasiuntinį, vėl ėmė žygiuoti. Jie priėjo prie Natato tvirtovės – vienos stipriausių Chaibaro tvirtovių.
Ten jie įrengė savo štabą. Buvo vakaras. Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, kilnus paprotys buvo nepulti, kol neišaušo rytas, ir pirmiausia pakviesti į islamą. Jei pasiūlymo nepriimdavo, prasidėdavo karas. Todėl Ashabai al-kiram laukė ryto. Nė vienas iš žydų nepastebėjo, kad atvyko islamo kariuomenė. Pavadovavęs rytiniam namazui, Visatos Valdovas užbaigė pasirengimą ir pajudino mudžahidus. Du šimtai raitelių ir tūkstantis keturi šimtai pėstininkų tvarkingomis gretomis artėjo prie Natato tvirtovės. Tuo metu žydai išėjo iš tvirtovės dirbti savo vynuogynuose, soduose ir laukuose ir, staiga atsidūrę akis į akį su musulmonų kariais, sutriko.
Jie sušuko: „Prisiekiame, tai Muchammedas (alaihis-salam) ir Jo kariuomenė! …“ – ir ėmė bėgti atgal. Pamatęs juos tokius, mūsų mylimas Pranašas tarė: „Allahu akbar! Allahu akbar! Chaibaras žlugo“, ir šiuos palaimintus žodžius pakartojo tris kartus. Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pranešė žydams, kad jie arba turi tapti musulmonais, arba pasiduoti ir mokėti charadžą ir džizją (mokestį, kurį islamo valstybė renka iš savo nemusulmonų pavaldinių), kitaip bus karas ir kraujo praliejimas. Žydai nuėjo pas Salamą ibn Miškamas, vieną iš žydų pirmūnų, ir papasakojo jam, kaip yra. Salamas ragino juos kovoti, sakydamas: „Anksčiau jums sakiau, kad žygiuotumėte prieš Muchammedą, bet jūs nenorėjote. Bent dabar nedelskite kovoti prieš Jį. Mirti kovojant su musulmonais geriau, nei likti gyviems be giminių ir draugų“. Žydai skubiai sutelkė savo moteris ir vaikus Katibos tvirtovėje, atsargas – Naime, o karius – Natato tvirtovėje.
Į islamo kariuomenės pasiūlymą tapti musulmonais žydai atsakė strėlių šūviais. Mudžahidai strėles sutiko skydais. Mūsų mylimo Pranašo įsakymu buvo įtempti lankai ir, šaukiant „Allahu akbar! …“, į žydus tvirtovės bokštuose paleistos strėlės. Dabar karas prasidėjo. Vienoje pusėje Visatos Sultonas ir Jo narsūs Ashabai kovojo, kad paskleistų islamą ir kad žydai taptų musulmonais ir išsigelbėtų nuo Pragaro. Kitoje pusėje stovėjo žydai, kurie nepriėmė jokio patarimo, kurie kiekviena proga norėjo smogti musulmonams į nugarą ir kurie atkakliai atsisakė matyti tiesą. Pamatę, kad paskutinysis Pranašas atėjo ne iš jų tautos, jie iš pavydo nenorėjo Jo pripažinti. Nuo pat Jo vaikystės jie griebėsi visų gudrybių, kokias tik galėjo sugalvoti, kad pražudytų mūsų mylimą Pranašą, bet dėl Allaho Aukščiausiojo globos nieko negalėjo padaryti.
Daugiau nei dešimt tūkstančių žydų karių šaudė strėlėmis į tūkstantį šešis šimtus garbingųjų mudžahidų. Ashabai al-kiram skydais gynėsi nuo šių viena po kitos skriejančių strėlių ir, kai tik pasitaikydavo proga, į žemę nukritusias strėles šaudydavo atgal į žydus. Vis dėlto kai kurie sahabai buvo sužeisti.
Tuo metu Chazrat Chababas ibn Munziras su didele pagarba priėjo prie mūsų Valdovo Chabibullah. Jis paklausė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Ar neturėtume įrengti savo štabo kitoje vietoje?“ Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Inšallahu taala, perkelsime jį, kai ateis vakaras!“ Mudžahidai buvo atsidūrę strėlių pasiekiamumo ribose. Strėlės, kurias žydai šaudė iš tvirtovės, galėjo pasiekti net už islamo štabo.4 Tą dieną kova strėlėmis tęsėsi iki vakaro. Paleistos strėlės sužeidė apie penkiasdešimt sahabų. Atėjus vakarui, Chazrat Muchammedui ibn Maslama buvo pavesta surasti naują vietą štabui. Kai jis pranešė, kad vieta, vadinama Radžiu, tinkama, islamo štabas buvo perkeltas ten.
„Mes, pranašai, nepaliekame paveldo. Tai, ką paliekame, tampa sadaka vargšams“ Hadisas šarif
Chaibaro gazva
Sužeistieji pradėti gydyti.5 Kitą dieną narsieji Ashabai, išžygiavę prie Natato, kovojo iki pat vakaro. Apgultis tęsėsi ir trečią, ketvirtą bei penktą dieną. Žydai visą laiką gynėsi. Tomis dienomis mūsų mylimą Pranašą užpuolė stiprus galvos skausmas, ir Jis dvi dienas negalėjo būti tarp mudžahidų. Pirmą dieną Jis davė vėliavą Chazrat Abu Bakrui, antrą dieną – Chazrat Umarui. Abu jie, vadovaudami Ashabams al-kiram, labai atkakliai kovojo su žydais, bet tvirtovės užimti nepavyko. Tuo metu įsidrąsinę žydai atvėrė tvirtovės vartus ir puolė. Dabar prasidėjo kova vyras prieš vyrą. Mūšis labai įsiplieskė. Kaskart, kai mūsų Valdovas Pranašas sakydavo Savo Ashabams: „Tarkite takbirą: Allahu akbar! Allahu akbar!“, jie su meile ir užsidegimu, skambant takbiro šūksniams, kirsdavo priešui. Vienu metu kankiniu tapo Machmudas, Muchammedo ibn Maslama brolis. Įnirtingi mūšiai tęsėsi iki vakaro.
Kitą dieną iš tvirtovės, apsišarvavęs visais šarvais, išėjo Marchabas, vienas garsiausių Chaibaro karvedžių. Jis buvo stiprus ir galingas vyras, tarsi milžinas. Iki šiol joks karys nebuvo pajėgęs jo įveikti. Atsisukęs į mudžahidus, jis ėmė girtis: „Aš esu Marchabas, garsus savo drąsa ir narsumu!“ Jam taip besigiriant, iš sahabų gretų išžengė vienas mudžahidas. Jis sušuko Marchabui: „O aš esu Amiras, kuris nebijo pulti į pačius baisiausius ir įnirtingiausius mūšius!“ – ir tuoj pat atsistojo priešais jį. Milžinas Marchabas iš visų jėgų kirto Chazrat Amirui savo kardu, ant kurio buvo užrašyta: „Ką paliečia, tą pražudo!“ Drąsusis Amiras akimirksniu iškėlė skydą. Kai platus kardas smogė į skydą, nuaidėjo stiprus trenksmas, ir kardas įstrigo skyde.
Chazrat Amiras, ieškodamas prieglobsčio pas Kūrėją, sušuko: „Ja Allah!“ – ir kirto kardu Marchabui per šarvuotas kojas. Vos kardas palietė plieninius šarvus, jis atšoko ir pataikė paties sahabio kojai. Stipri atatranka perkirto Chazrat Amiro kojos arteriją. Ashabai al-kiram pribėgo, paėmė Amirą ant rankų ir nunešė į pagrindinę stovyklą gydyti. Bet ten Amiras (radijallahu anhu) pasiekė kankinystę ir nuskrido į aukštąjį Rojų.6
Kova tęsėsi visu smarkumu. Vakarop mūsų mylimas Pranašas pasiūlė daugdieviams gatafanams, kurie buvo atėję žydams į pagalbą su keturiais tūkstančiais karių ir įsitraukę į karą, pasitraukti ir grįžti į savo kraštą. Jei jie taip padarytų, Jis pažadėjo jiems duoti vienų metų Chaibaro datulių derlių. Bet gatafanai pasiūlymą atmetė. Tada Pasaulių Valdovas (sallallahu alaihi va sallam) įsakė Savo Ashabams praleisti naktį aplink tvirtovę, kurioje buvo įsikūrę gatafanai. Gatafanai labai bijojo, kad mudžahidai užpuls naktį, ir negalėjo užmigti. Tą naktį balsas, nežinia iš kur sklindantis, paskelbė, kad gatafanų kraštas užpultas, o jų šeimos ir turtas paimti. Tai buvo pakartota tris kartus, ir visi gatafanai to klausėsi didžiai išsigandę. Jų karvedys Ujaina taip pat tris kartus išgirdo tą patį balsą ir prieš pat aušrą su savo kariais skubiai paliko Chaibarą ir išvyko namo. Rytą žydai nustebo, kad gatafanai be jokios priežasties paliko Chaibarą, ir neteko vilties. Jie karčiai gailėjosi, kad buvo juos pasikvietę į pagalbą.
„Tą dieną, kai užkariavome Chaibaro tvirtovę, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) uždraudė valgyti naminių asilų mėsą ir imti moterį mutos nikahu“ Chazrat Alis (radijallahu anhu)
Chazrat Alio narsumas
Ir tą dieną prie Chaibaro vyko įnirtingi mūšiai, bet tvirtovė nebuvo užimta. Vakare Visatos Sultonas pranešė džiugią žinią, sakydamas: „Rytoj vėliavą duosiu tokiam narsuoliui, kuris myli Allahą Aukščiausiąjį ir Jo Pasiuntinį ir kurį Allahas Aukščiausiasis ir Jo Pasiuntinys taip pat myli. Allahas Aukščiausiasis leis įvykti užkariavimui jo ranka!“
Tą naktį Ashabai al-kiram su jauduliu laukė ryto. Kiekvienas iš jų tikėjosi, kad vėliava bus duota jam, ir dėl to meldė Allahą Aukščiausiąjį. Chazrat Bilalas al-Chabaši savo jaudinančiu ir gražiu balsu pakvietė azanu į rytinį namazą. Skambant azanui, visus apimdavo ypatingas jaudulys ir džiaugsmas; šiuo dieviškuoju džiaugsmu niekada nebuvo galima atsigėrėti. Pavadovavęs Savo Ashabams rytiniame namaze, mūsų mylimas Pranašas atsistojo. Jis įsakė atnešti palaimintąją islamo vėliavą. Kol buvo nešama šventoji (mukadas) vėliava, Ashabai al-kiram stovėjo ir laukė be galo įdėmūs, trokšdami išgirsti žodžius, kurie turėjo nuskambėti iš palaimintųjų mūsų mylimo Pranašo lūpų.
Galiausiai Pasaulių Valdovas tarė: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris pagerbė Muchammedą pranašyste, kad šią vėliavą duosiu narsuoliui, kuris nežino, kas yra bėgimas“. Paskui Jis perbėgo palaimintuoju žvilgsniu per Savo Ashabus ir paklausė: „Kur Alis?“ Sahabai atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Jam skauda akis“. Mūsų Valdovas tarė: „Pakvieskite jį pas mane“. Tomis dienomis Chazrat Alį buvo ištikusi akių liga, ir jis negalėjo atmerkti akių. Jie nuėjo pas jį, pranešė jam, kaip yra, paėmė jį už palaimintosios rankos ir atvedė pas Allaho Pasiuntinį. Visatos Sultonas meldė Allahą Aukščiausiąjį, kad Chazrat Alis pasveiktų, suvilgė Savo palaimintuosius pirštus burnoje ir perbraukė jais jo akis. Tą pačią akimirką iš Chazrat Alio akių dingo visas skausmas. Mūsų Valdovas Pranašas taip pat meldėsi už jį, sakydamas: „O mano Viešpatie! Apsaugok jį nuo karščio ir šalčio kančių!“ Paskui Jis Savo palaimintomis rankomis apvilko Chazrat Alį šarvais, prijuosė jam Savo paties kardą, davė jam baltąją islamo vėliavą ir įsakė: „Kovok, kol Allahas Aukščiausiasis suteiks tau pergalę. Niekada neatsigręžk atgal!“ Chazrat Alis tarė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Kovosiu su jais, kol jie įstos į islamo religiją“. Mūsų mylimas Pranašas atsakė: „Prisiekiu Allahu, jei Allahas Aukščiausiasis per tave nuves į tiesųjį kelią bent vieną iš jų, tau tai bus geriau, nei turėti daugybę raudonų kupranugarių ir atiduoti juos kaip sadaką Allaho Aukščiausiojo kelyje“.7
Kai Chazrat Alis su vėliava rankoje žengė prie žydų tvirtovės, garbingieji sahabai sekė paskui jį. Kai jie priėjo visai prie tvirtovės ir vėliava buvo įsmeigta prie akmens papėdės, atsivėrė Natato tvirtovės vartai.
Išėjo žydų puolamieji būriai. Tai buvo rinktiniai Chaibaro didvyriai. Kiekvienas iš jų buvo apsivilkęs dvigubais šarvais ir apsikaustęs geležimi. Vienas iš jų žengė prie Chazrat Alio ir atsistojo priešais jį kovoti. Tai buvo Charisas, Marchabo brolis, neturėjęs sau lygių narsumu. Jis puolė žaibiškai. Dviejų plieninių ašmenų skambesys pripildė kovos lauką, ir Zulfikaras žaibu nusileido ir atskyrė Chariso galvą nuo kūno. Tą pačią akimirką į dangų pakilo šūksniai „Allahu akbar! Allahu akbar!“ Išgirdęs, kad jo brolis nužudytas, Marchabas su jam pavaldžiais kariais puolė į kovos lauką ir atsistojo priešais Chazrat Alį. Ir jis vilkėjo dvigubus šarvus. Su dviem kardais prie juosmens ir savo dideliu kūnu jis atrodė kaip milžinas. Visu įniršiu jis ėmė girtis: „Aš esu Marchabas, kuris puola į priekį ir narsiai kovoja, kai karai įsiplieskia labiausiai! Net riaumojančius liūtus išvarpau savo ietimi ar kardu! …“
Chazrat Alis atsakė: „Aš esu toks vyras, kuriam motina davė Chaidaro (liūto) vardą. Esu kaip galingas liūtas! Esu narsuolis, kuris parblokš tave vienu vieninteliu kirčiu!“
Išgirdus iš Chazrat Alio žodį Chaidaras, Marchabo širdį sukaustė baimė. Mat tą naktį sapne jį buvo sudraskęs liūtas. Gal tai ir buvo liūtas, kurį jis matė sapne? Tuo metu milžinas Marchabas puolė, o Chazrat Alis sutiko puolimą skydu. Tada, ieškodamas prieglobsčio pas Allahą Aukščiausiąjį, jis tarė: „Ja Allah! …“ – ir nuleido Zulfikarą ant netikinčiojo galvos tokia jėga, kad perkirto pusiau storą plieninį skydą, kurį Marchabas laikė prieš Zulfikarą, ir jo plieninį šalmą, ir perskėlė jo galvą nuo viršugalvio iki sprando. Buvo matyti, kaip iš jo kaklo trykšta kraujas ir kaip jo milžiniškas kūnas krinta ant žemės. Baisus Zulfikaro garsas buvo girdėti visame Chaibare. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Džiaukitės! Dabar Chaibaro užkariavimas tapo lengvas“. Ashabai al-kiram žavėjosi Chazrat Alio narsumu, ir dangus aidėjo nuo šūksnių „Allahu akbar! Allahu akbar! …“
Įnirtinga kova tęsėsi. Kai Ashabai al-kiram, kovodami, priėjo prie tvirtovės vartų, vienas žydas kardu kirto į Chazrat Alio skydą. Skydas nukrito ant žemės, bet nebuvo laiko pasilenkti ir jį pakelti. Žydas, nenorėdamas praleisti progos, čiupo skydą ir pabėgo. Allaho Aukščiausiojo liūtas dėl to labai nuliūdo. Kardu Zulfikaru išvaikęs aplink jį buvusius priešus, jis nusprendė tvirtovės vartus paversti savo skydu. Jis tarė: „Bismillahirrachmanirrachim“ – ir sugriebė didžiųjų geležinių vartų žiedus. Jis išplėšė vyrius iš sienos. Kol Chazrat Alis plėšė vartus, tvirtovė drebėjo. Šiuos vartus, kurių nebūtų pajudinę aštuoni–dešimt galiūnų, Chazrat Alis laikė vienoje rankoje kaip skydą ir ėmė kovoti. Šis neįtikėtinas įvykis buvo mūsų mylimo Pranašo mudžiza (stebuklas) ir mūsų valdovo Chazrat Alio karamatas.8
Prieš jį vienas po kito stojo šeši narsiausi žydų galiūnai. Allaho Aukščiausiojo leidimu Chazrat Alis juos visus įveikė ir paskui kartu su savo narsiais draugais įžengė į tvirtovę. Dabar kova vyko tvirtovės sienų viduje. Per trumpą laiką neliko nė vieno, kuris galėtų jiems pasipriešinti. Jie įsmeigė tvirtovėje islamo vėliavą. Taip buvo užimtas Natatas – stipriausia iš tvirtovių. Mūsų mylimas Pranašas pabučiavo Chazrat Aliui akis ir tarė: „Už tavo parodytą narsumą Allahas Aukščiausiasis ir Jo Pasiuntinys tavimi patenkinti“. Išgirdęs šiuos palaimintus žodžius, Alis pravirko iš džiaugsmo. Kai mūsų Valdovas Pranašas paklausė: „Kodėl verki?“, jis atsakė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Verkiu iš džiaugsmo, nes Allahas Aukščiausiasis ir Jo Pasiuntinys manimi patenkinti“. Tada mūsų mylimas Pranašas tarė: „Ne tik aš, bet ir Džibrilas, Mikailas ir visi angelai tavimi patenkinti“. Tuo metu mūsų Valdovui Pranašui į pagalbą atėjo keturi šimtai musulmonų iš Dauso genties.9 Po to mūšiai visu smarkumu tęsėsi, siekiant užimti kitas tvirtoves. Kai likusios septynios stiprios Chaibaro tvirtovės krito viena po kitos, žydai, neturėdami kitos išeities, pasiuntė delegaciją ir paprašė taikos. Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) šį pasiūlymą priėmė, ir jie susitarė dėl šių punktų: 1. Žydų, kurie šioje gazvoje kovojo prieš musulmonus, kraujas nebus pralietas. 2. Žydai, kurie palieka Chaibarą, gali pasiimti tik savo vaikus ir tiek būtinų namų apyvokos daiktų, kiek gali panešti vienas kupranugaris. 3. Visas kitas turtas, kilnojamasis ir nekilnojamasis, visi ginklai, tokie kaip šarvai, kardai, skydai, lankai ir strėlės, visi drabužiai, išskyrus tuos, kuriuos jie vilki, audiniai, auksas ir lobiai, ir visi gyvuliai, tokie kaip žirgai, kupranugariai ir avys, – viskas, kas yra, atitenka musulmonams. 4. Niekas, kas turi būti palikta musulmonams, jokiu būdu negali būti paslėpta. Tie, kurie ką nors paslėps, liks be Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio saugumo pažado ir globos …
„Aš esu toks vyras, kuriam motina davė Chaidaro (liūto) vardą. Esu kaip galingas liūtas!“ Chazrat Alis (radijallahu anhu)
Kinana ibn Rabis, kuris nesilaikė šių sąlygų ir užkasė savo lobius žemėje odiniuose maišuose, buvo nubaustas. Paimtam karo grobiui nebuvo nei saiko, nei skaičiaus. Derlingos Chaibaro žemės ir datulių palmių giraitės visos buvo atiduotos islamo kariuomenei.10 Tuo metu į namus grįžę gatafanai sugrįžo į Chaibarą padėti žydams. Pamatę, kad mūsų Valdovas Pranašas užkariavo Chaibarą ir privertė žydus pasiduoti, jie tarė: „O Muchammedai! Tu pažadėjai mums duoti vienų metų Chaibaro datules, jei paliksime Chaibarą. Mes savo žodį tesėjome. Duok jas mums dabar!“ Mūsų Valdovas jiems tarė: „Toks ir toks kalnas tebūnie jūsų“. Gatafanai bandė grasinti, sakydami: „Tokiu atveju kovosime su jumis“. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, atsakė: „Mūsų kovos vieta tebūnie Džanafa“. Džanafa buvo vienos gatafanų vietovės pavadinimas. Tai išgirdę, gatafanai iš baimės atsitraukė ir nuėjo savais keliais.
Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) ir Jo narsūs Ashabai per Chaibaro užkariavimą labai nuvargo. Kol sužeistieji buvo gydomi, kiti ilsėjosi.
Zainaba, Salamo ibn Miškamas, vieno iš žydų vadų, žmona, norėjo nužudyti mūsų Valdovą Pranašą, Jį nunuodydama. Todėl ji papjovė avį, iškepė ją ir sumaišė mėsą su gausybe nuodų. Paskui ji atėjo pas mūsų Valdovą, Kilniausiąjį Pasiuntinį, ir pasakė atnešusi dovaną. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, ją priėmė ir pasišaukė Savo Ashabus, ir visi susėdo kartu valgyti. Pasaulių Valdovas atplėšė gabalėlį keptos avienos, tarė: „Bismillahirrachmanirrachim“ – ir įsidėjo jį į Savo palaimintąją burną. Keletą kartų pakramtęs, Jis tuoj pat išsiėmė jį iš burnos ir tarė: „O mano Ashabai! Atitraukite rankas nuo šio maisto! Nes ši mentė man pranešė, kad ji užnuodyta“. Sahabai tuoj pat atitraukė rankas nuo maisto. Bet Chazrat Bišras ibn Bara, suvalgęs kąsnį mėsos, tuoj pat pamėlo ir mirė kankiniu. Pas mūsų mylimą Pranašą atėjo Džibrilas alaihis-salam ir pasakė, kad Jis turi leisti nuleisti Sau kraujo taurėmis (chidžama) tarp Savo palaimintųjų pečių, kad atsikratytų nuodų, susimaišiusių su Jo palaimintosiomis seilėmis, poveikio. Taip ir buvo padaryta. Paskui užnuodyta mėsa buvo užkasta žemėje. Tai padariusi Zainaba buvo sučiupta ir atvesta pas Jį.
Mūsų Valdovas jos paklausė: „Ar tai tu užnuodijai šią keptą avį?“ Ji prisipažino, sakydama: „Taip! Tai aš ją užnuodijau!“ Mūsų Valdovas Pranašas paklausė: „Kodėl norėjai tai padaryti?“ Ji atsakė: „Tu nužudei mano vyrą, mano tėvą ir mano dėdę. Aš sau tariau: ‚Jei Jis tikrai Pranašas, Allahas Jam praneš. Jei ne, nuodai Jį paveiks, ir Jis mirs. Taip mes Jo atsikratysime‘“. Ashabai al-kiram labai nuliūdo dėl šio įvykio. Kai jie paklausė: „Tebūnie paaukotos už Tave mūsų gyvybės, o Allaho Pasiuntiny! Ar ją nužudyti?“, Pasaulių Valdovas, kuris atleisdavo kiekvieną Savo paties asmeniui padarytą įžeidimą, atleido ir jai. Pamačiusi šį didį gailestingumą, Zainaba ištarė Kalima aš-šahada ir tapo musulmone.11 Tarp Chaibare paimto karo grobio ir belaisvių buvo ir Safija, Chujajaus ibn Achtabas duktė. Kaip vyriausiajam vadui priklausanti dalis ji atiteko mūsų Valdovui Pranašui. Pasaulių Valdovas suteikė Savo belaisvei laisvę. Tai ją giliai sujaudino, ji visa širdimi ištarė Kalima aš-šahada ir tapo musulmone. Mūsų mylimas Pranašas, labai tuo apsidžiaugęs, pradžiugino mūsų motiną Safiją, pagerbdamas ją santuoka. Taip Chazrat Safija tapo tikinčiųjų motina. Vestuvės buvo surengtos Sahbos vietovėje, ir buvo iškeltos vestuvių vaišės (valima) iš melionų ir datulių.12
Prie palaimintųjų mūsų motinos Chazrat Safijos akių buvo matyti mėlynė.
Kai mūsų mylimas Pranašas paklausė: „Kas tai per žymė?“, ji atsakė: „Vieną naktį sapnavau, kad mėnulis nusileido iš dangaus ir įėjo į mano užantį. Kai papasakojau apie tai savo vyrui Kinanai, jis pasakė: ‚Tu svajoji tapti žmona to arabų karaliaus, kuris ateina prieš mus!‘ – ir smogė man į akį, ir ji pamėlo, kaip matai“. Užkariavus Chaibarą, žydai tarė mūsų Valdovui Pranašui: „O Muchammedai! Mes paliksime Chaibarą. Bet mes daug išmanome apie žemdirbystę ir laukų, vynuogynų bei sodų priežiūrą. Jei nori, gali išnuomoti mums šias derlingas žemes. Mes jas dirbsime ir atiduosime Tau pusę derliaus!“ Mūsų mylimas Pranašas ir sahabai neturėjo laiko užsiimti žemdirbyste. Jie triūsė skleisdami islamo religiją ir be paliovos, dieną naktį, darbavosi dėl džihado fi sabilillah.13 Mūsų Valdovas Pranašas buvo patenkintas pasiūlymu ir tarė: „Su sąlyga, kad galėsime jus išvaryti, kada panorėsime“. Žydai tam pritarė ir ėmė dirbti Chaibaro žemes.14 Mūsų Valdovas Pranašas su Savo Ashabais pergalingai grįžo į Mediną. Tomis dienomis paskutinieji Ashabai, likę iš muhadžirų, kurie buvo persikėlę į Abisiniją, tarp jų ir Um Chabiba (radijallahu anha), vadovaujami Džafaro ibn Abi Talibas, įsėdo į du laivus, kuriuos jiems parūpino Nadžašis, ir išlipo Džaro uoste. Iš ten jie atjojo kupranugariais į Mediną. Mūsų Valdovas Pranašas labai apsidžiaugė, pamatęs Savo Ashabus, prieš dvylika metų persikėlusius į Abisiniją, grįžtančius vadovaujamus Džafaro ibn Abi Talibas. Jis pabučiavo Chazrat Džafarą į kaktą, prispaudė jį prie Savo krūtinės ir tarė:
„O mano Ashabai! Atitraukite rankas nuo šio maisto! Nes ši mentė man pranešė, kad ji užnuodyta“ Hadisas šarif
„Nežinau, kuo labiau džiaugtis – Chaibaro užkariavimu ar Džafaro atvykimu. Jūsų hidžra dviguba: jūs persikėlėte ir į Abisiniją, ir į mano gimtinę“. Jie įteikė Allaho Pasiuntiniui dovanas ir laišką, kuriuos atsiuntė Nadžašis Aschama. Šiais metais įvyko ir Jo vestuvės su mūsų motina Um Chabiba. Mūsų motinai Um Chabibai tada buvo trisdešimt šešeri metai. Chaibaro karo grobis buvo padalytas visiems Ashabams al-kiram, dalyvavusiems sudarant Chudaibijos sutartį, tiems, kurie dalyvavo Chaibaro gazvoje, Ashabams, persikėlusiems iš Abisinijos, ir Dauso genčiai, kuri dalyvavo užkariavime.15
Užkariavus Chaibarą, visi Arabijos pusiasalio žydai atsidūrė mūsų Valdovo Pranašo valdžioje. Dabar jie nebeturėjo jokios galimybės padėti daugdieviams. Aplinkinės gentys ir valstybės suprato, kad musulmonai, užėmę Chaibaro tvirtovę, kuri dėl savo ginklų ir karių atrodė neįveikiama, turi didelę galią, ir ėmė bijoti islamo valstybės. Mekos daugdievius dėl Chaibaro užkariavimo apėmė didelis sielvartas ir neviltis. Po šio užkariavimo daugybė didelių ir mažų genčių atvyko į Mediną al-Munavara tapti musulmonais ir buvo pagerbtos tapdamos Ashabais al-kiram – net ir gatafanai … Kai kurios gentys, kurios nenorėjo paklusti, buvo priverstos paklusti, prieš jas pasiuntus karinius būrius.