KVIETIMO LAIŠKAI
Laiškai valdovams
Grįžęs iš Chudaibijos, Nabis al-muchtaram (sallallahu alaihi va sallam) troško, kad islamas pasklistų po visą pasaulį, kad žmonės išsigelbėtų nuo Pragaro kančių ir pasiektų tikrąją laimę. Juk Jis buvo pasiųstas kaip gailestingumas visai visatai. Todėl Jis sumanė siųsti pasiuntinius pas aplinkinių kraštų valdovus ir kviesti juos į islamą. Hidžros šeštųjų metų Zul chidžos mėnesio pabaigoje ir septintųjų metų Muharamo mėnesio pradžioje Jis pavedė Amrui ibn Umaija (radijallahu anhu) vykti pasiuntiniu pas Abisinijos valdovą, Dichjai al-Kalbiui (radijallahu anhu) – pas Bizantijos valdovą, o Chatibui ibn Abi Baltaa (radijallahu anhu) – pas Egipto valdovą. Su tuo pačiu pavedimu Jis taip pat pasiuntė Abdulą ibn Chuzafa (radijallahu anhu) pas Irano valdovą, Šudžą ibn Vahbas (radijallahu anhu) – į Gasaną, Salitą ibn Amras (radijallahu anhu) – į Jamamą, o Alą ibn Chadramis (radijallahu anhu) – pas Bahreino emyrą Munzirą ibn Sava.1 Šie pasiuntiniai buvo rinktiniai iš Ashabų al-kiram – gražiausios išvaizdos ir gražiausios kalbos vyrai. Kiekvienam valdovui buvo parašytas atskiras laiškas, kviečiantis į islamą. Mūsų mylimas Pranašas laiškų apačioje uždėjo antspaudą Savo sidabriniu žiedu, kurio akyje trimis eilutėmis iš apačios į viršų buvo išraižyti žodžiai „Muchammed, Rasul, Allah“. Mūsų Valdovo Pranašo stebuklu pasiuntiniai, kurie turėjo vykti pas valdovus, rytą pabudo jau mokėdami tų valstybių, į kurias turėjo keliauti, kalbą.2
Laiškas Nadžašiui Aschamai
Chazrat Amras ibn Umaija, kuris turėjo vykti į Abisiniją, taip pat turėjo paprašyti Nadžašio Aschamos, kad šis į Mediną išsiųstų tuos Ashabus al-kiram, kurie anksčiau buvo ten persikėlę. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, Nadžašiui buvo pasiuntęs du laiškus. Amras ibn Umaija netrukus pasiekė Abisiniją ir stojo prieš karalių Nadžašį Aschamą. Pirmiausia jis įteikė pirmąjį laišką. Nadžašis nužengė nuo savo sosto ir su didele pagarba bei meile priėmė laišką. Jis jį pabučiavo, prisilietė juo prie veido ir akių, atplėšė ir liepė perskaityti garsiai: „Bismillahirrachmanirrachim! Nuo Muchammedo alaihis-salam, Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinio, Abisinijos valdovui Nadžašiui Aschamai! … Ramybė tiems, kurie seka teisingu vadovavimu! …
„O valdove! Kviečiu tave tikėti Allahu Aukščiausiuoju, kuris neturi nei Sau lygaus, nei bendrininko, Jį garbinti ir sekti manimi, taip pat tikėti tuo, ką Allahas Aukščiausiasis man atsiuntė. Nes aš esu Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys, kuriam pavesta tai skelbti“ Mūsų mylimas Pranašas Muchammedas alaihis-salam
Vienas iš laiškų, kuriuos mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys
sallallahu alaihi va sallam, siuntė valdovams
Antspaude apatiniame kairiajame laiško kampe trimis eilutėmis iš apačios į viršų įrašyti žodžiai „Muchammed, Rasul, Allah“. Šis antspaudas, išraižytas sidabrinio žiedo akyje, buvo dedamas kiekvieno siunčiamo kvietimo laiško apačioje. Allaho Pasiuntinys sallallahu alaihi va sallam šį žiedą naudojo kaip valstybės antspaudą, kol iškeliavo į achiratą. Vėliau jis buvo Chazrat Abu Bakro, paskui Chazrat Umaro ir galiausiai Chazrat Usmano antspaudas jų kalifavimo metais. Chazrat Usmanas jį galėjo naudoti tik šešis mėnesius. Vieną dieną žiedas nuslydo nuo kalifo piršto ir įkrito į Ariso šulinį. Nors jo visur ieškota, jis taip ir nebuvo rastas.
O valdove! Linkiu tau ramybės ir šlovinu Allahą Aukščiausiąjį už Jo palaimas tau. Nėra kito dievo, tik Jis. Jis yra al-Malik (Tas, kuriam priklauso visi daiktai ir visa visata ir kurio valdžia bei viešpatavimas amžini). Jis yra al-Kudus (Tas, kuris laisvas nuo bet kokios ydos ir trūkumo ir kuris vertas visokios šlovės ir šventumo). Jis yra as-Salam (Tas, kuris saugo Savo tarnus nuo bet kokio pavojaus ir sveikina Savo laimingus tarnus Rojuje). Jis yra al-Mumin (Tas, kuris dovanoja saugumą ir ramybę, globoja Savo kūrinius ir suteikia imano šviesą). Jis yra al-Muhaimin (Tas, kuris prižiūri ir saugo Savo kūriniją ir žino viską, ką daro kiekviena būtybė).
Liudiju, kad Isa (alaihis-salam) yra Allaho Aukščiausiojo dvasia ir žodis, kurį Jis įdėjo Marjamai (Marijai), labai tyrai ir skaisčiai, visiškai atsitraukusiai nuo pasaulietiško gyvenimo. Taip ji tapo nėščia Isa. Allahas Aukščiausiasis Savo galia sukūrė Isą taip, kaip sukūrė Adomą.
O valdove! Kviečiu tave tikėti Allahu Aukščiausiuoju, kuris neturi nei Sau lygaus, nei bendrininko, Jį garbinti ir sekti manimi, taip pat tikėti tuo, ką Allahas Aukščiausiasis man atsiuntė. Nes aš esu Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys, kuriam pavesta tai skelbti. Dabar aš tau perdaviau, kas būtina, ir daviau patarimą, kuris tau užtikrins laimę ir šiame pasaulyje, ir achirate. Priimk mano patarimą! Salamas (ramybė) tiems, kurie rado teisingą vadovavimą ir pasiekė tiesųjį kelią“.
Valdovas Aschama, su didele pagarba ir nuolankumu išklausęs mūsų Valdovo, Kilniausiojo Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam), laišką, tuoj pat tapo musulmonu, ištaręs šahadą:
„Ašhadu an la ilaha illallah va ašhadu anna Muchammadan abduhu va rasuluhu“. Paskui jis pasakė: „Prisiekiu, Jis yra tas Pranašas, kurio atėjimo laukė žydai ir krikščionys – Knygos žmonės, ir tas Pranašas, kurio atėjimą skelbė ankstesni pranašai. Jei turėčiau galimybę nuvykti pas Jį, tikrai nuvykčiau ir būčiau pagerbtas galimybe Jam tarnauti!“ Jis su pagarba įdėjo laišką į gražią skrynelę ir tarė: „Kol šie laiškai bus čia, gėris ir palaima nepaliks Abisinijos“.3 Nadžašis Aschama su pagarba perskaitė antrajame laiške išdėstytus nurodymus ir pagal amr an-Nabavi (Pranašo įsakymą) sudarė santuoką tarp mūsų motinos Um Chabibos, palaimintosios mūsų Pranašo žmonos, ir Kilniausiojo Pasiuntinio. Maždaug du mėnesius svetingai priėmęs ją ir ten buvusius Ashabus al-kiram, jis su daugybe dovanų išsiuntė juos laivais į Mediną. Su jais pasiųstame laiške jis paskelbė, kad įtikėjo.
Laiškas Bizantijos imperatoriui Heraklijui
Chazrat Dichjai al-Kalbiui buvo pavesta pakviesti į islamą Bizantijos imperatorių. Jis turėjo įteikti laišką Busroje reziduojančiam Gasano valdovui Charisui, o šis turėjo jį persiųsti Bizantijos imperatoriui Heraklijui. Chazrat Dichja, su didele pagarba priėmęs kvietimo laišką iš mūsų Valdovo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam), greitai atvyko į Busrą. Jis susitiko su Charisu ir papasakojo, su kuo atvyko. Charisas davė Dichjai palydovą – dar netapusį musulmonu Adį ibn Chatimas – ir pasiuntė juos pas Heraklijų, kuris tuo metu buvo Kudse (Jeruzalėje). Abu kartu atvyko į Kudsą ir ėmė siekti, kad imperatorius juos priimtų. Imperatoriaus žmonės pasakė Chazrat Dichjai: „Kai stosi prieš imperatorių, turėsi eiti nulenkęs galvą, o priėjęs arčiau – parpulti ant žemės ir atlikti sadždą. Kol jis neleis tau pakilti iš sadždos, jokiu būdu nekelk galvos nuo žemės“. Šie žodžiai Chazrat Dichjai buvo sunkūs, ir jis jiems atsakė: „Mes, musulmonai, neatliekame sadždos niekam, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. Be to, žmogaus prigimčiai prieštarauja, kad žmogus atliktų sadždą prieš kitą žmogų“. Tada imperatoriaus žmonės tarė: „Tokiu atveju imperatorius niekada nepriims tavo atnešto laiško ir išvarys tave“. Chazrat Dichja atsakė: „Mūsų Pranašas Muchammedas alaihis-salam neleidžia, kad kas nors atliktų prieš Jį sadždą, Jis neleidžia net lengvai prieš Jį nusilenkti. Net jei su Juo nori kalbėtis vergas, Jis parodo jam dėmesį. Jis jį priima, išklauso jo rūpesčio, pašalina jo vargą ir laimi jo širdį. Todėl visi, kurie seka Juo, yra laisvi ir garbingi“.
„Prisiekiu, Jis yra tas Pranašas, kurio atėjimo laukė žydai ir krikščionys – Knygos žmonės, ir tas Pranašas, kurio atėjimą skelbė ankstesni pranašai“ Nadžašis Aschama (rachmatullahi alaih)
Vienas iš tų, kurie girdėjo šiuos žodžius, pasakė: „Kadangi nenori atlikti sadždos prieš imperatorių, parodysiu tau kitą kelią, kaip įvykdyti savo pavedimą. Priešais rūmus yra vieta, kur imperatorius ilsisi. Kasdien po pietų jis išeina į šį kiemą ir ten pasivaikšto. Ten stovi minbaras (sakykla). Jei ant jo guli kas nors parašyta, jis pirmiausia tai paima ir perskaito, o tik paskui ilsisi. Eik dabar, padėk laišką ant minbaro ir palauk lauke. Pamatęs laišką, jis pasikvies tave. Tada galėsi atlikti savo pareigą“.
Po to Chazrat Dichja padėjo laišką nurodytoje vietoje. Heraklijus paėmė laišką ir paprašė vertėjo, mokančio arabų kalbą. Vertėjas ėmė skaityti mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio alaihis-salam, laišką. Laiško viršuje buvo parašyta: „Bismillahirrachmanirrachim! Nuo Muchammedo (alaihis-salam), Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinio, bizantiečių didžiūnui Heraklijui“. Jenakas, Heraklijaus brolio sūnus, labai supyko, kad laiškas taip prasideda, ir smarkiai trenkė vertėjui į krūtinę. Nuo stipraus smūgio vertėjas parkrito ant žemės, o palaimintasis laiškas iškrito jam iš rankų. Kai Heraklijus paklausė Jenako: „Kodėl taip padarei?“, šis atsakė: „Argi nematai laiško? Jis pradėjo laišką Savo vardu, pirma tavojo, ir nepaminėjo, kad tu esi valdovas, o rašo ‚bizantiečių didžiūnui Heraklijui‘. Kodėl Jis neparašė ‚bizantiečių valdovui‘ ir kodėl nepradėjo tavo vardu? Jo laiško šiandien nederėtų skaityti“.
Tada Heraklijus tarė: „Prisiekiu Allahu, tu arba labai neprotingas, arba visiškai pamišęs. Nežinojau, kad tu toks. Nori suplėšyti laišką, man dar nepažiūrėjus, kas jame parašyta? Prisiekiu savo gyvybe: jei Jis yra Allaho Pasiuntinys, kaip sako, Jis turi teisę laiške rašyti Savo vardą pirma manojo ir vadinti mane bizantiečių didžiūnu. Aš esu tik jų didžiūnas, o ne jų valdovas“. Ir jis išvarė Jenaką. Paskui jis pasikvietė vyrą, vardu Uskufas, kuris buvo mokyčiausias iš krikščionių, jų vadovas ir jo paties patarėjas. Jis liepė jam perskaityti laišką garsiai. Toliau laiške buvo parašyta: „Ramybė tiems, kurie seka Allaho Aukščiausiojo vadovavimu ir pasiekė tiesųjį kelią!“ Paskui: „(O bizantiečių didžiūne!) Kviečiu tave į islamą. Priimk islamą, kad rastum išsigelbėjimą. Tapk musulmonu, ir Allahas Aukščiausiasis tau duos dvigubą atlygį. Jei nusigręši, visų krikščionių nuodėmė guls ant tavo pečių. (Mano Pasiuntiny!) Sakyk: ‚O (žydai ir krikščionys, kurie esate) Knygos žmonės! Ateikite prie žodžio, kuris mums bendras: kad negarbinsime nieko, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį, nepriskirsime Jam jokio bendrininko ir niekas iš mūsų nepripažins Viešpačiu ir kūrėju nieko kito, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. O jei jie nuo to nusigręš, sakykite: Būkite liudytojai, kad mes – tikri musulmonai‘“.4
Kol buvo skaitomas mūsų Valdovo, Kilniausiojo Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam), laiškas, prakaitas srūvo Heraklijui per kaktą. Kai laiškas buvo perskaitytas, jis tarė: „Nuo Sulaimano alaihis-salam laikų nesu matęs laiško, kuris prasidėtų ‚Bismillahirrachmanirrachim‘“. Kai Heraklijus paklausė Uskufo nuomonės šiuo klausimu, tas atsakė:
„Prisiekiu Allahu, Jis yra tas Pranašas, kurio atėjimą mums skelbė Musa ir Isa (alaihimus-salam). Juk mes laukėme, kada Jis ateis“.
Heraklijus paklausė: „Ką man patari šiuo klausimu daryti, kas, tavo manymu, teisinga?“ Uskufas atsakė: „Manau, teisinga, kad Juo sektum“. Heraklijus tarė: „Gerai žinau tai, ką sakai. Bet neturiu jėgų sekti Juo ir tapti musulmonu. Nes tada netekčiau valdžios, ir jie mane nužudytų“. Paskui jis pasikvietė Chazrat Dichją ir Adį ibn Chatimas. Adis pasakė: „O valdove! Šis šalia manęs stovintis vyras, kilęs iš arabų, kurie laiko smulkiuosius gyvulius ir kupranugarius, pasakoja apie nuostabų įvykį, nutikusį jo tėvynėje“. Kai Heraklijus paklausė: „Koks tai įvykis jūsų krašte?“, Chazrat Dichja tarė: „Tarp mūsų pasirodė vienas vyras. Jis paskelbė, kad yra Pranašas. Dalis žmonių seka Juo, o dalis Jam priešinasi. Tarp mūsų, tikinčiųjų, ir netikinčiųjų vyksta susirėmimai“.
Po to Heraklijus ėmė tirti mūsų Valdovo Pranašo reikalą. Jis įsakė Damasko vietininkui surasti asmenį, kilusį iš tos pačios giminės kaip mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys. Tuo pat metu jis parašė laišką savo draugui – Romoje gyvenusiam mokslininkui, mokėjusiam hebrajų kalbą, – ir jo paklausė apie šį reikalą. Iš draugo Romoje atėjo laiškas, kuriame buvo rašoma, kad asmuo, apie kurį jis rašė, yra paskutiniųjų laikų Pranašas. Damasko vietininkas aptiko kuraišų karavaną, keliavusį prekybos reikalais. Tarp jų buvo ir dar netapęs musulmonu kuraišų vadas Abu Sufjanas. Abu Sufjanas papasakojo: „Kai buvome Gazoje, Heraklijaus vietininkas Damaske atėjo prie mūsų, tarsi ketindamas mus užpulti, ir paklausė: ‚Ar jūs iš to vyro, kuris yra Hidžaze, tautos?‘ Atsakėme: ‚Taip‘. Jis tarė: ‚Eime! Jūs keliausite su mumis pas imperatorių‘“. Jis nugabeno Abu Sufjaną ir jo bendrakeleivius į Damaską. Damasko vietininkas atvedė Abu Sufjaną ir jo palydą pas Heraklijų. Heraklijus tuo metu buvo Kudse, Bait al-Makdise. Jis sėdėjo su savo viziriu, užsidėjęs karūną. Ten Heraklijus ir priėmė Abu Sufjaną bei maždaug trisdešimt su juo atvykusių mekiečių.
Jis pasikvietė vertėją ir jų paklausė: „Kuris iš jūsų yra artimiausias giminaitis to vyro, kuris sako esąs Pranašas?“ Abu Sufjanas atsakė: „Aš esu Jam artimiausias giminaitis“. Heraklijus paprašė, kad Abu Sufjaną atvestų arčiau, o kitiems liepė stovėti už Abu Sufjano. Kai Heraklijus paklausė: „Kokia jūsų giminystė?“, šis atsakė: „Jis – mano dėdės iš tėvo pusės sūnus“. (Mat Abu Sufjano senelis yra Umaija, o Allaho Pasiuntinio senelis – Abdulmutalibas. Jų seneliai buvo pusbroliai iš tėvo pusės. Todėl jis ir pasakė: „Jis – mano dėdės sūnus“. Jų giminės linijos susijungia ties Abdulmanafu – jų senelių seneliu.) Nors iš pradžių Abu Sufjanas melavo, išsigando valdovo grasinimų ir daugiau meluoti nebegalėjo.
„Prisiekiu Allahu, Jis yra tas Pranašas, kurio atėjimą mums skelbė Musa ir Isa (alaihimus-salam). Juk mes laukėme, kada Jis ateis“ Kudso Uskufas
Tada tarp jų įvyko toks pokalbis. Heraklijus: – Kokia tarp jūsų giminė to vyro, kuris sako esąs Pranašas? – Jis iš geriausios savo laikų giminės. Pagal kilmę Jis – rinktinis iš mūsų. – Ar kas nors iš jūsų prieš Jį buvo pasiskelbęs pranašu? – Ne, niekas. – Ar tarp Jo protėvių būta kokio nors valdovo? – Ne. – Ar Juo seka tautos kilmingieji, ar vargšai ir silpnieji? – Juo seka vargšai, silpnieji, jaunuoliai ir moterys. Iš Jo tautos vyresniųjų ir kilmingųjų Juo seka nedaug kas. – Ar Jo sekėjų daugėja, ar mažėja? – Daugėja. – Ar yra kas nors, kas, įstojęs į Jo religiją, iš jos pasitraukė, nes ji jam nepatiko ar jis supyko? – Ne. – Ar kada nors matėte Jį meluojant, prieš Jam pasakant, kad yra Pranašas? – Ne. – Ar šis Pranašas kada nors sulaužė susitarimą ar netesėjo Savo žodžio? – Ne. Bet dabar mes su Juo sudarėme susitarimą kuriam laikui nutraukti kovą. Nežinome, ką Jis darys per tą laiką. – Ką Jis jums įsako? – Jis įsako mums garbinti vieną vienintelį Allahą ir nepriskirti Jam jokio bendrininko. Jis draudžia mums garbinti tai (stabus), ką garbino mūsų protėviai. Jis įsako mums atlikti namazą, būti teisiems, padėti vargšams, saugotis to, kas charam, tesėti susitarimus, neišduoti to, kas mums patikėta, ir lankyti savo giminaičius. Šie pokalbiai vyko Bait al-Makdise, ir ten buvo perskaitytas palaimintasis Allaho Pasiuntinio alaihis-salam laiškas. Kai Heraklijus pabučiavo laišką, prisilietė juo prie akių ir užsidėjo jį ant galvos, tarp bizantiečių kilo dar didesnis sąmyšis.
Imperatorius įsakė Abu Sufjaną ir kitus kuraišus išvesti. Dar netapęs musulmonu Abu Sufjanas ten prisiekdamas pasakė tikįs, kad mūsų mylimo Pranašo reikalas laimės. Chazrat Dichja atsistojo prieš Heraklijų ir savo palaimintu gražiu veidu bei švelniu balsu tarė: „O imperatoriau! Pas tave mane atsiuntė asmuo (Charisas) iš Busros, ir jis geresnis už tave. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad Tas, kuris mane pasiuntė pas jį (Allaho Pasiuntinys), yra geresnis ir už jį, ir už tave. Turėtum nuolankiai išklausyti mano žodžius ir priimti tau duodamus patarimus! Nes jei būsi nuolankus, suprasi patarimus. O jei nepriimsi patarimų, negalėsi būti teisingas“.
Kai Heraklijus tarė: „Tęsk“, Chazrat Dichja pasakė: „Tuomet kviečiu tave tikėti Allahu Aukščiausiuoju, kuriam meldėsi Isa alaihis-salam. Kviečiu tave tikėti šiuo ummi Pranašu [t. y. Jis iš nieko nesimokė skaityti ir rašyti], kurio atėjimą pirma Musa alaihis-salam, o paskui Isa alaihis-salam skelbė kaip džiugią žinią ir pranašavo. Jei apie tai ką nors žinai ir nori pelnyti laimę ir šiame, ir kitame pasaulyje, turėk tai prieš akis. Antraip prarasi achirato laimę ir liksi kufre (netikėjime) ir širke. Ir gerai žinok, kad Allahas Aukščiausiasis, kuris yra tavo Viešpats, sunaikina neteisiuosius ir pakeičia palaimas“.
Heraklijus tarė: „Niekada nepalieku neperskaityto rašto, patekusio man į rankas, ir neišleidžiu pas mane atėjusio mokslininko, jo nepaklausęs ir neišmokęs iš jo to, ko nežinau. Iš to matau tik gėrį ir palaimą. Duok man laiko pagalvoti ir rasti tiesą“. Vėliau jis pasikvietė Chazrat Dichją ir kalbėjosi su juo akis į akį. Jis taip atvėrė savo širdį: „Žinau, kad tas, kuris tave atsiuntė, yra paskutiniųjų laikų Pranašas, apie kurį pranašaujama knygose ir kurio laukta. Bet jei seksiu Juo, bijau, kad bizantiečiai mane nužudys. Aš pasiųsiu tave pas Safatirą, kuris yra didžiausias jų mokslininkas ir kurį jie gerbia labiau nei mane. Visi krikščionys seka juo. Jei jis įtikės, įtikės visi bizantiečiai. Tada ir aš atskleisiu, kas yra mano širdyje, ir savo tikėjimą“.
Po to Heraklijus parašė laišką, davė jį Chazrat Dichjai ir pasiuntė jį pas Safatirą.
Kunigas Safatiras
Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, laišką buvo pasiuntęs ir Safatirui. Kai Safatiras perskaitė laiškus ir išgirdo apie mūsų Valdovo Pranašo savybes, jis pasakė, kad nėra jokios abejonės, jog Jis yra paskutiniųjų laikų Pranašas, kurio atėjimą skelbė Chazrat Musa ir Chazrat Isa, ir įtikėjo. Jis grįžo namo, užsidarė ir tris savaites neatėjo sakyti pamokslų, kuriuos paprastai sakydavo kiekvieną sekmadienį. Krikščionys šaukė: „Kas nutiko Safatirui, kad, pasikalbėjęs su tuo arabu, jis nebesirodo? Norime jo!“
Safatiras nusivilko juodą kunigo drabužį. Jis apsirengė baltais drabužiais ir su lazda rankoje atėjo į bažnyčią. Surinkęs miesto žmones, jis atsistojo ir tarė: „O krikščionys! Žinokite, kad mums atėjo laiškas nuo Achmedo (alaihis-salam). Jis pakvietė mus į tikrąją religiją. Aiškiai žinau ir tikiu, kad Jis yra tikrasis Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys“. Tai išgirdę, krikščionys puolė jį ir mušė tol, kol jis tapo kankiniu. Chazrat Dichja atėjo ir papasakojo Heraklijui, kas nutiko.
Heraklijus tarė: „Argi aš tau nesakiau? Krikščionys Safatirą myli ir gerbia labiau nei mane. Jei jie tai išgirstų, nužudytų ir mane, kaip jį“. Pasakojime, kurį Bucharis pateikia savo knygoje Sachih ir kurį perdavė Zuhris, sakoma: „Heraklijus sukvietė bizantiečių didžiūnus į savo rūmus Chumse ir įsakė uždaryti vartus. Paskui jis užlipo į aukštą vietą ir tarė: ‚O bizantiečių tauta! Ar norite pasiekti laimę ir ramybę, kad jūsų valdžia būtų ilgalaikė, ir sekti tuo, ką sakė Chazrat Isa?‘ Bizantiečiai paklausė: ‚O mūsų valdove! Ką turime daryti, kad tai pasiektume?‘ Heraklijus tarė: ‚O bizantiečių tauta! Sukviečiau jus dėl geros priežasties. Gavau laišką nuo Chazrat Muchammedo. Jis kviečia mane į islamo religiją. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, Jis yra tas Pranašas, kurio laukėme, apie kurį randame parašyta mūsų knygose ir kurio ženklus žinome. Eime, sekime Juo ir raskime išsigelbėjimą šiame pasaulyje ir achirate‘. Tada visi ėmė sakyti negražius žodžius ir murmėdami puolė prie vartų, kad išeitų. Bet jie negalėjo išeiti, nes vartai buvo uždaryti. Heraklijus, pamatęs, kaip bizantiečiai elgiasi, ir supratęs, kad jie taip vengia islamo, išsigando dėl savo gyvybės ir tarė: ‚O bizantiečių tauta! Žodžius, kuriuos pasakiau, ištariau norėdamas išbandyti, kokie ištikimi esate savo religijai. Savo akimis pamačiau jūsų ištikimybę religijai ir elgesį, kuris mane pradžiugino‘. Tada bizantiečiai atliko sadždą prieš Heraklijų ir, kai rūmų vartai buvo atidaryti, išėjo“.5 Heraklijus pasikvietė Chazrat Dichją ir papasakojo jam, kas nutiko. Jis jam davė vieną brangią dovaną po kitos. Be to, jis parašė laišką mūsų mylimam Pranašui (sallallahu alaihi va sallam). Laišką ir dovanas, kurias buvo liepęs parengti, jis su Chazrat Dichja nusiuntė mūsų mylimam Pranašui.
„Nėra jokios abejonės, kad Jis yra paskutiniųjų laikų Pranašas, kurio atėjimą skelbė Chazrat Musa ir Chazrat Isa“ Kunigas Safatiras
Heraklijus norėjo tapti musulmonu, tačiau, bijodamas netekti padėties ir mirti, neįtikėjo. Laiške, kurį jis parašė mūsų Valdovui Pranašui, buvo rašoma: „Muchammedui, Allaho Pasiuntiniui, kurio atėjimą skelbė Chazrat Isa, nuo Kaisaro, bizantiečių valdovo! Tavo pasiuntinys atvyko pas mane su Tavo laišku. Liudiju, kad Tu esi tikrasis Allaho Pasiuntinys. Juk mes radome Tave minimą Indžile, ir Chazrat Isa mums skelbė džiugią žinią apie Tave. Kviečiau bizantiečius tikėti Tavimi, bet jie nenorėjo. Jei jie būtų manęs paklausę, tikrai būtų buvę jiems gerai. Labai trokštu būti šalia Tavęs, Tau tarnauti ir plauti Tavo kojas“. Chazrat Dichja paliko Heraklijų ir atvyko į Chismą. Pakeliui, Šanaro slėnyje, viename iš Džuzamo slėnių, Chazrat Dichją apiplėšė Chunaidas ibn Usas, jo sūnus ir jo vyrai. Jie atėmė viską, ką jis turėjo, išskyrus senus jo drabužius. Toje vietoje Dubaibas ibn Rifaa ibn Zaidas ir jo gentis buvo priėmę islamą. Kai Dichja atėjo pas juos ir papasakojo, kas nutiko, jie išžygiavo prieš Chunaidą ibn Usas ir jo gentį ir atsiėmė visus daiktus.
Vėliau mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pasiuntė Zaidą ibn Charisas prieš Chunaidą ibn Usas ir jo vyrus. Visi, kas buvo tame krašte, įtikėjo. Chazrat Dichja, atvykęs į Mediną, neužsukęs į savo namus, nuėjo tiesiai prie mūsų Valdovo, Chabib al-akram, durų. Jis pasibeldė. Mūsų Valdovas Pranašas paklausė: „Kas ten?“ Dichja atsakė: „Dichja al-Kalbis“. Pasaulių Valdovas tarė: „Įeik“. Chazrat Dichja įėjo ir smulkiai papasakojo viską, kas nutiko. Jis perskaitė mūsų Valdovui Pranašui Heraklijaus laišką. Allaho Pasiuntinys pasakė: „Jis dar kurį laiką išliks (soste). Kol mano laiškas yra pas juos, jų valdžia tęsis“.
Nors Heraklijus savo laiške ir buvo parašęs, kad tiki mūsų Valdovu Pranašu (sallallahu alaihi va sallam), mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pasakė: „Jis meluoja. Jis neatsisakė savo religijos“. Heraklijus suvyniojo mūsų mylimo Pranašo laišką į šilko audinį ir laikė jį apvalioje auksinėje skrynelėje. Heraklijaus šeima saugojo šį laišką ir slėpė jį nuo visų. Jie sakė ir tikėjo, kad kol laiškas bus jų rankose, jų valdžia tęsis. Taip ir nutiko.6
Laiškas Egipto valdovui Mukaukui (Kirui Aleksandriečiui)
Prieš siųsdamas Chatibą ibn Abi Baltaa pas Egipto valdovą, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), paklausė: „O mano Ashabai! Kuris iš jūsų, tikėdamasis atlygio iš Allaho Aukščiausiojo, nuneš šį laišką Egipto valdovui?“ Chazrat Chatibas pašoko iš savo vietos ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Aš nunešiu!“ Tada mūsų Pranašas pasakė: „O Chatibai! Tepadaro Allahas Aukščiausiasis šį pavedimą tau palaimintą!“ Chazrat Chatibas ibn Abi Baltaa paėmė laišką iš mūsų mylimo Pranašo. Jis atsisveikino ir nuėjo namo. Jis parengė savo gyvulį ir, atsisveikinęs su šeima, iškeliavo. Sužinojęs, kad Egipto valdovas Mukaukas yra Aleksandrijoje, jis pasiekė jo rūmus. Vartininkas, prieš įleisdamas sužinojęs, kokiu reikalu jis atvyko, parodė Chazrat Chatibui didelę pagarbą ir visai neleido jam laukti. Tuo metu Mukaukas buvo laive jūroje ir kalbėjosi su savo vyrais. Chazrat Chatibas įsėdo į valtį ir atplaukė ten, kur buvo Mukaukas. Jis įteikė jam mūsų Valdovo Pranašo laišką. Mukaukas paėmė laišką iš Chatibo ir ėmė skaityti:
„Bismillahirrachmanirrachim!
Nuo Muchammedo, Allaho Aukščiausiojo tarno ir Pasiuntinio, koptų didžiūnui Mukaukui (koptai – senoji Egipto tauta)! Ramybė tiems, kurie seka teisingu vadovavimu. Kviečiu tave į islamą, kad rastum išsigelbėjimą. Tapk musulmonu, kad rastum išsigelbėjimą ir gautum iš Allaho Aukščiausiojo dvigubą atlygį. Jei nusigręši, visų koptų nuodėmė guls ant tavo pečių! ‚(Mano Pasiuntiny!) Sakyk: O (žydai ir krikščionys, kurie esate) Knygos žmonės! Ateikite prie žodžio, kuris mums bendras: kad negarbinsime nieko, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį, nepriskirsime Jam jokio bendrininko ir niekas iš mūsų nepripažins Viešpačiu ir kūrėju nieko kito, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. O jei jie nuo to nusigręš, sakykite: Būkite liudytojai, kad mes – tikri musulmonai!’“7
Kai Visatos Sultono laiškas buvo perskaitytas, Mukaukas tarė Chazrat Chatibui: „Tebūnie tai į gera!“ Egipto valdovas sukvietė savo karvedžius ir valstybės vyrus ir ėmė kalbėtis su Chatibu. Jis tarė: „Noriu tavęs paklausti apie kai kuriuos dalykus, kuriuos noriu suprasti, ir pasikalbėti su tavimi šiuo klausimu“. Kai Chazrat Chatibas atsakė: „Prašom, pasikalbėkime“, Mukaukas tarė: – Papasakok man apie tą, kuris tave atsiuntė. Ar Jis Pranašas? Papasakok man apie Jį šiek tiek. – Taip, Jis yra Pranašas. – Jei Jis tikrai Pranašas, kodėl Jis neprakeikė Savo tautos, kuri išvarė Jį iš Jo paties tėvynės ir privertė ieškoti prieglobsčio kitur? – Juk tu tiki, kad Isa ibn Marjam alaihis-salam yra Pranašas, ar ne? Kai Jo tauta norėjo Jį sučiupti ir nužudyti, Jis vis tiek jų neprakeikė, o Didingasis Allahas pakėlė Jį į dangų virš pasaulio ir apdovanojo. Argi Jis neturėjo tada prašyti Allahą Aukščiausiąjį, kad Jo tauta būtų sunaikinta? Jis to nepadarė.
„O Chatibai! Tepadaro Allahas Aukščiausiasis šį pavedimą tau palaimintą!“ Hadisas šarif
– Labai gerai atsakei. Tu iš tiesų išmintingas vyras, atėjęs nuo išmintingo vyro. Pasilik šiąnakt pas mus, o rytoj tau atsakysiu.
Turėdamas omenyje faraoną, valdžiusį Chazrat Musos laikais, Chazrat Chatibas tarė Mukaukui: – Prieš tave čia buvo valdovas. Jis sakė savo tautai: „Aš esu didžiausias dievas!“ – ir tvirtino esąs Viešpats. Allahas Aukščiausiasis nubaudė jį kančiomis šiame pasaulyje ir achirate ir jam atkeršijo. Pasimokyk iš to ir pats netapk pamoka kitiems! – Mes turime religiją. Jos neatsisakysime, kol nebus geresnės. – Religija, kuri geresnė už tą, kurios laikaisi ir kurios, kaip sakai, neatsisakysi, kol nebus geresnės, be jokios abejonės, yra islamas. Kviečiame tave į paskutiniąją Allaho Aukščiausiojo religiją – islamą. Allahas Aukščiausiasis per Jį užbaigė Savo religiją ir padarė ją pakankamą žmonėms, ir tai tikra. Šis Pranašas į islamo religiją pakvietė ne tik tave, bet visus žmones. Tada iš visų žmonių kuraišai prieš Jį sukilo labiausiai ir elgėsi šiurkščiausiai, žydai buvo didžiausi priešai, o krikščionys buvo Jam artimiausi. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad Musos alaihis-salam džiugi žinia apie Isą alaihis-salam yra lygiai tokia pati, kaip Isos alaihis-salam džiugi žinia apie Muchammedą alaihis-salam. Todėl mes kviečiame tave į Kilnųjį Koraną lygiai taip, kaip tu kvieti žydus į Indžilą. Tu be jokios abejonės žinai, kad kiekvienas pranašas buvo siųstas tautai, kuri galėjo Jį suprasti ir suvokti, ir kad tai tautai tapo pareiga paklusti tam pranašui. O tu esi vienas iš tų, kuriems teko sulaukti šio Pranašo. Kviečiame tave į šią naują religiją.
Į šiuos Chazrat Chatibo žodžius Mukaukas atsakė: – Ištyriau šio Pranašo reikalą. Tame, ką Jis įsako ir draudžia, neradau nieko, kas prieštarautų protui. Kiek supratau, Jis nėra nei burtininkas, nei žynys, nei melagis.
Jame radau kai kuriuos pranašystės ženklus. Iškelti į šviesą tai, kas paslėpta, yra vienas iš tų ženklų. Šis asmuo yra pranešęs apie tam tikras paslaptis. Paskui jis pasakė: „Leisk man tai šiek tiek apgalvoti“, ir paprašė laiko apmąstymams.
Naktį Mukaukas pažadino Chazrat Chatibą ir pasakė, kad nori užduoti dar daug klausimų apie mūsų Pranašą.
Tada įvyko toks pokalbis:
– Jei teisingai atsakysi į tai, ko tavęs apie Jį klausiu, paklausiu tavęs trijų dalykų.
– Klausk, ko nori! Visada tau sakysiu tiesą.
– Į ką Muchammedas kviečia žmones?
– Jis kviečia juos garbinti vien Allahą Aukščiausiąjį. Jis įsako per naktį ir dieną penkis kartus atlikti namazą, pasninkauti Ramadano mėnesį ir tesėti duotą pažadą. Jis draudžia valgyti nugaišusių gyvulių mėsą.
„(Mano Pasiuntiny!) Sakyk: ‚O (žydai ir krikščionys, kurie esate) Knygos žmonės! Ateikite prie žodžio, kuris mums bendras: kad negarbinsime nieko, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį, nepriskirsime Jam jokio bendrininko ir niekas iš mūsų nepripažins Viešpačiu ir kūrėju nieko kito, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. O jei jie nuo to nusigręš, sakykite: Būkite liudytojai, kad mes – tikri musulmonai!’“ Al Imran: 64
Tada Mukaukas paklausė:
– Apibūdink man Jo stotą ir išorinius bruožus (Jo fizinę išvaizdą)! Chatibas trumpai Jį apibūdino. Daugelio ženklų jis nepaminėjo. Tada Mukaukas tarė:
– Yra dar keletas Jo bruožų, kurių nepaminėjai: Jo akyse yra lengvo raudonumo, o tarp pečių – pranašystės antspaudas. Jis joja asilu. Jis vilki vilnoniais drabužiais. Jam užtenka datulių ir maisto su trupučiu mėsos. Jį saugo Jo dėdės iš tėvo pusės arba jų sūnūs. Chazrat Chatibas atsakė: – Ir tai yra Jo ženklai.
Mukaukas vėl klausinėjo Chazrat Chatibą apie mūsų Pranašą: – Ar Jis naudoja surmą (akių dažus)? – Taip! Jis žiūrisi į veidrodį ir šukuoja plaukus, o ir kelionėje, ir namie visada turi prie Savęs Savo veidrodį, Savo surmos indelį, Savo šukas ir Savo misvaką (arako medžio, augančio Arabijoje, šakelę, kuria valomi dantys). – Žinojau, kad liko ateiti vienam Pranašui, ir maniau, kad Jis ateis iš Šamo (Sirijos). Nes visi ankstesni pranašai atėjo iš ten. Tiesa, knygose buvau matęs ir tai, kad paskutinysis Pranašas pasirodys Arabijoje – atšiaurumo, stygiaus ir vargo krašte. Be abejonės, dabar yra tas laikas, kai turi pasirodyti Pranašas, kurio ženklus radome parašytus knygose. Jo ženklus buvome radę knygoje parašytus taip: „Jis neleidžia, kad dvi seserys tuo pačiu metu būtų ištekėjusios už to paties vyro, Jis priima dovanas, bet nepriima sadakos (išmaldos), Jis sėdi kartu su vargšais ir stokojančiais ir su jais bendrauja“. Koptai manęs neklausys, jei pasiūlysiu sekti Juo. O aš negaliu atsiskirti nuo savo valdžios. Šiuo atžvilgiu esu labai šykštus. Šis Pranašas valdys kraštus, o po Jo Jo sahabai ateis net iki mūsų žemių ir čia apsigyvens. Galiausiai jie nugalės tuos, kurie yra čia. Koptams apie tai neištarsiu nė žodžio ir niekam neleisiu sužinoti apie šį pokalbį!
Po šio pokalbio Mukaukas pasikvietė savo raštininką, rašantį arabiškai, ir liepė jam parašyti tokį atsakymą į mūsų Valdovo Pranašo laišką: „Muchammedui, Abdulos sūnui, nuo Mukauko, koptų didžiūno! Ramybė Tau. Perskaičiau Tavo atsiųstą laišką. Supratau, ką jame mini, ir kvietimą, su kuriuo kreipiesi. Ir aš žinojau, kad turi ateiti Pranašas. Bet maniau, kad Jis ateis iš Šamo. Tavo pasiuntinį priėmiau svetingai. Siunčiu Tau dvi tarnaites, kurias koptai labai vertina, ir drabužių. Ir dovanoju Tau mulę, kad turėtum kuo joti“. Daugiau nieko Mukaukas nepadarė, ir musulmonu jis netapo. Jis penkias dienas laikė Chazrat Chatibą svečiu Egipte, parodė jam didelę pagarbą ir gausiai jį vaišino. Paskui jis tarė: „Tuojau grįžk į savo kraštą, pas savo šeimininką! Įsakiau, kad Jam būtų nusiųstos dvi tarnaitės, du jojamieji gyvuliai, tūkstantis miskalių (vienas miskalis – 4,8 g) aukso, dvidešimt komplektų puikių egiptietiškų drabužių ir kitų dovanų. Tau liepiau duoti šimtą dinarų ir penkis komplektus drabužių. Dabar eik nuo manęs! Saugokis, kad koptai neišgirstų iš tavo lūpų nė vieno žodžio!“ Be to, Mukaukas mūsų Valdovui Pranašui dovanų davė krištolinę taurę, kvapnaus medaus, turbaną, Egiptui būdingo lininio audinio, gerų kvapų, tokių kaip agaro mediena ir muskusas, lazdą, skrynelę su surma, rožių aliejaus, šukas, žirkles, misvaką, veidrodį, adatą ir siūlų.
Mukaukas išsiuntė islamo pasiuntinį Chazrat Chatibą ibn Abi Baltaa, duodamas jam kareivių sargybą. Kai jie įžengė į arabų žemę, sutiko karavaną, keliaujantį į Mediną. Chatibas išsiuntė Mukauko kareivius atgal ir prisijungė prie šio karavano.
Chatibas ibn Abi Baltaa su dovanomis atvyko į Mediną ir stojo prieš Allaho Pasiuntinį. Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) priėmė Mukauko dovanas. Kai Chatibas įteikė Jam Mukauko laišką ir perpasakojo jo žodžius, mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Koks blogas žmogus! Jis negalėjo atsisakyti savo valdžios. Bet valdžia, kuri jam sutrukdė įtikėti, jam neišliks!“8
Dvi džarijos (tarnaitės), kurias Mukaukas atsiuntė dovanų mūsų Pranašui, buvo Marija ir jos sesuo Sirina. Kai Chatibas ibn Abi Baltaa pakeliui pasiūlė joms tapti musulmonėmis, jos sutiko ir tapo musulmonėmis. Mūsų Valdovas Pranašas labai apsidžiaugė, kad mūsų motina Chazrat Marija tapo musulmone, ir pagerbė ją – ją vedė. Su ja mūsų Pranašas susilaukė sūnaus, vardu Ibrahimas. Siriną mūsų Pranašas išleido už vieno iš Savo Ashabų – Chasano ibn Sabitas, kuris buvo Pranašo poetas.
Iš dviejų geriausios veislės jojamųjų gyvulių, kurių pilkas plaukas buvo beveik baltas, mulas buvo pavadintas Duldulu, o asilas – Ufairu arba Jafuru. Iki tos dienos Arabijoje nebuvo matyta balto plauko mulo. Duldulas buvo pirmasis balto plauko mulas, kurį kada nors pamatė musulmonai. Mūsų Pranašas gerdavo vandenį iš dovanų gautos krištolinės taurės. Mukaukas parodė mūsų Pranašo laiškui didelę pagarbą ir įdėjo jį į skrynelę iš dramblio kaulo.
Jis užantspaudavo skrynelę ir patikėjo ją vienai iš savo tarnaičių. (Šis laiškas buvo rastas tarp koptų knygų senajame vienuolyne Achmino apylinkėse Egipte 1267 [1850 m. po Kr.] metais. Jį nupirko osmanų sultonas Abdulmedžidas Hanas, 96-asis kalifas, ir jis buvo padėtas į Topkapi rūmų Stambule Šventųjų relikvijų skyrių.)
Laiškas Irano šachui Chosrovui Parvizui
Abdula ibn Chuzafa buvo pasiųstas pas Irano valdovą. Kai Chazrat Abdula įteikė brangų Pasaulių Valdovo laišką išdidžiajam Irano valdovui, šis davė jį savo raštininkui perskaityti.
„Bismillahirrachmanirrachim!
Nuo Muchammedo (alaihis-salam), Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinio, persų didžiūnui šachui …“
Raštininkas buvo perskaitęs tik tiek, kai išdidžiajam šachui kraujas užvirė galvoje; jis įniršo, paėmė laišką ir suplėšė jį į skutelius. Jį be galo papiktino, kad mūsų Valdovas Pranašas pradėjo laišką Savo paties palaimintu vardu. Kai jis norėjo išvaryti islamo pasiuntinį Chazrat Abdulą ibn Chuzafa, Chazrat Abdula tarė šachui ir aplink jį susirinkusiems ugnies garbintojams:
„O persų tauta! Jūs netikite pranašais ir nepripažįstate dangiškųjų knygų. Šioje žemėje, kurioje gyvenate, leidžiate jums skirtas dienas ir gyvenate tarsi sapne! …
„O mano Allahai! Kaip jis suplėšė mano laišką, taip Tu suplėšyk jį ir jo valdžią! …“ Hadisas šarif
O šachai! Prieš tave šiame soste sėdėjo ir valdė daug valdovų. Jie iškeliavo iš šio pasaulio – tie, kurie vykdė Allaho Aukščiausiojo įsakymus, pelnę sau achirato laimę, o tie, kurie nevykdė Allaho Aukščiausiojo įsakymų, užsitraukę dieviškąją bausmę!
O šachai! Laiškas, kurį atnešiau ir tau įteikiau, iš tikrųjų buvo didelė laimė tau. Tu jį paniekinai. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad kai religija, kurią niekini, ateis čia, ieškosi, kur pabėgti! …“
Po to jis paliko šacho rūmus ir sėdo ant savo gyvulio. Jis greitai nujojo iš ten. Kai jis atvyko į Mediną ir papasakojo Visatos Sultonui, kas nutiko, Jis meldėsi: „O mano Allahai! Kaip jis suplėšė mano laišką, taip Tu suplėšyk jį ir jo valdžią! …“
Allahas Aukščiausiasis priėmė Savo Pasiuntinio maldą, ir vieną naktį šachą peiliu subadė ir sukapojo į gabalus jo paties sūnus. Chazrat Umaro laikais visos Irano žemės buvo užkariautos ir perėjo į musulmonų rankas.9
Laiškas Gasano valdovui Charisui ibn Abi Šimras
Chazrat Šudža ibn Vahbas buvo pasiųstas pas Gasano valdovą. Pirmiausia Šudža radijallahu anhu pasikalbėjo su valdovo vartininku. Kai jis pakvietė jį į islamą, vartininkas islamą priėmė ir per jį perdavė savo pagarbų pasveikinimą mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui. Neversdamas jo laukti, jis tuoj pat surengė Chazrat Šudžos susitikimą su valdovu. Kai Charisas ibn Abi Šimras perskaitė laišką, jis supyko ir numetė jį ant žemės. Chazrat Šudža tuoj pat grįžo į Mediną al-Munavara ir papasakojo Allaho Aukščiausiojo Mylimajam, kas nutiko. Mūsų mylimas Pranašas nuliūdo, kad Jo laiškas buvo numestas ant žemės, ir tarė: „Težlunga jo valdžia!“ Netrukus Charisas ibn Abi Šimras mirė, o jo valstybė subyrėjo.10
Laiškas Jamamos valdovui Hauzai ibn Alis
Salitas ibn Amras buvo pasiųstas pas Jamamos valdovą. Hauza buvo krikščionis. Savo laiške mūsų Valdovas Pranašas rašė: „Bismillahirrachmanirrachim! Nuo Muchammedo (alaihis-salam), Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinio, Hauzai ibn Alis! Ramybė tiems, kurie rado teisingą vadovavimą ir pasiekė tiesųjį kelią! (O Hauza!) Žinok, kad islamas paplis iki pačių tolimiausių vietų, kurias gali pasiekti kupranugariai ir žirgai, ir nugalės visas religijas. Priimk islamą, kad rastum išsigelbėjimą. Jei tapsi musulmonu, vėl patikėsiu tau valdyti kraštus, kurie yra tavo valdžioje …“
Jamamos valdovas Hauza atsisakė priimti šį palaimintą kvietimą. Valdžios meilė ir garbės troškimas buvo jį apakinę. Todėl jis neteko tokios didelės laimės, kaip gauti gerąsias Visatos Sultono maldas. Islamo pasiuntinys Chazrat Salitas ibn Amras jo pagailėjo ir tarė:
„O Hauza, Jamamos valdove! Tu esi šios tautos didžiūnas! Cezariai, kuriuos laikai didžiais, jau mirę ir virtę žeme.
Tikrai didūs yra tie, kurie vykdo Allaho Aukščiausiojo įsakymus ir saugosi Jo draudimų, todėl nusipelno Rojaus. Jei kuri nors žmonių grupė pagerbta tikėjimu, saugokis savo iškreiptu tikėjimu juos nuvesti nuo jų tiesaus kelio! … Nuoširdžiai patariu tau vykdyti Allaho Aukščiausiojo įsakymus ir saugotis Jo draudimų. Jei tikėsi Allahu Aukščiausiuoju ir vykdysi Jo įsakymus, įeisi į Rojų. Jei seksi šėtonu, liksi Pragare.
Jei priimsi mano patarimus, būsi saugus nuo visko, ko bijai, ir pasieksi viską, ko tikiesi. Jei atmesi mano patarimus, daugiau nieko negaliu padaryti. Visa kita apgalvok pats! …“
Hauza neklausė ir šių gražių islamo pasiuntinio patarimų. Salitas ibn Amras suprato, kad ilgiau likti Jamamoje nebėra prasmės, ir greitai grįžo į Mediną. Jis papasakojo mūsų mylimam Pranašui, kuo viskas baigėsi. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, nuliūdo, kad Hauza prarado laimę įeiti į islamą. Netrukus atėjo žinia apie Hauzos mirtį. Jo valdžios meilė ir garbės troškimas baigėsi jo kape, kuris buvo Pragaro duobė.11
Laiškas Bahreino emyrui Munzirui ibn Sava
Ala ibn Chadramis taip pat nunešė laišką Bahreino emyrui. Emyras su meile perskaitė kilnųjį laišką, suprato jo turinį ir buvo pagerbtas imanu.
Kitaip nei kiti (išskyrus Nadžašį Aschamą), jis nesakė: „Kiti man pasakys tą ir aną, ir aš neteksiu savo sosto“.
Ištaręs „Ašhadu an la ilaha illallah va ašhadu anna Muchammadan abduhu va rasuluhu!“, jis išgelbėjo nuo Pragaro ugnies save ir tuos savo pavaldinius, kurie juo pasekė. Taip dar vienas valdžios žmogus, laišku pakviestas tapti musulmonu, parodė išmintį įtikėti. Kai kurie jo pavaldiniai juo pasekė ir tapo musulmonais, o kai kurie neįtikėjo. Munziras aprašė savo padėtį ir per Alą ibn Chadramis radijallahu anhu pateikė ją mūsų mylimam Pranašui. Mūsų Valdovo Pranašo atsakomasis laiškas buvo toks: „Tie, kurie tau paklūsta, tebūna mokomi islamo. Tiems, kurie maištauja ir priešinasi, tebūna uždėta džizja. Tai, ką paskerdė ugnies garbintojai, tebūnie nevalgoma, ir su jais tegul nebūna nei duodama, nei imama nuotakų“.
Taip septyni islamo pasiuntiniai įvykdė savo pavedimus ir paskelbė apie islamo buvimą didžiosioms savo meto valstybėms. Jie pranešė joms tikrosios laimės žinią ir Prisikėlimo dieną nepaliko vietos žodžiams „Mes apie tai nebuvome girdėję“. Trumpai tariant, įtikėjo du valdžios žmonės. Vienas buvo Nadžašis, kitas – Munziras. Kiti liko kufre. Abisinijos valdovas Aschama rachmatullahi alaih buvo pagerbtas tuo, kad tapo musulmonu, pamatė kai kuriuos Ashabus al-kiram, gavo palaimintąją mūsų Valdovo Pranašo maldą ir sudarė nikachą (santuoką) tarp Allaho Pasiuntinio ir Um Chabibos radijallahu anha.
„O mano Allahai! Vargai, kuriuos Um Ruman iškentė Tavo kelyje ir dėl Tavo Pasiuntinio, nėra nuo Tavęs paslėpti“ Hadisas šarif
Bizantijos imperatorius Heraklijus ir Egipto sultonas Mukaukas netapo musulmonais, tačiau jie parodė laiškams didelę pagarbą, davė švelnius atsakymus, gerai elgėsi su pasiuntiniais ir nusiuntė dovanų mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui.
Gasano ir Irano valdovai su pasiuntiniais elgėsi blogai ir atvirai parodė savo priešiškumą. O Jamamos valdovas su islamo pasiuntiniu elgėsi mandagiai.
Kiti hidžros šeštųjų metų įvykiai
Tarp Chaulos binti Salaba ibn Kaisas ibn Malikas al-Chazradži ir jos vyro Auso ibn Samitas ibn Ahzamis Ansaris įvyko ziharas (vienas iš atsiskyrimo nuo žmonos būdų), ir buvo apreikšta Mudžadala sūra. Allaho Pasiuntinys sallallahu alaihi va sallam leido rengti žirgų ir kupranugarių lenktynes. Kai Jo kupranugarį, kurio iki tol niekas nebuvo aplenkęs, aplenkė vieno beduino kupranugaris ir Jo Ashabai dėl to nuliūdo, Jis tarė: „Viskas, kas tobula, turi savo nuosmukį, t. y. kiekvienas pakilimas turi savo nuopuolį“.
Mirė Um Ruman radijallahu anha, mūsų motinos Aišos radijallahu anha motina. Allaho Pasiuntinys sallallahu alaihi va sallam vadovavo jos džanazos namazui (laidotuvių maldai) ir dalyvavo laidotuvėse. Allaho Pasiuntinys pats nuleido ją į kapą. Mūsų Valdovas Pranašas pranešė jai džiugią žinią apie Rojų ir tarė: „Kas nori pasidžiaugti pažvelgęs į vieną iš Rojaus hurijų, tegul pažvelgia į Um Ruman“. Ir, paprašęs jai atleidimo, Jis tarė: „O mano Allahai! Vargai, kuriuos Um Ruman iškentė Tavo kelyje ir dėl Tavo Pasiuntinio, nėra nuo Tavęs paslėpti“.