CHUDAIBIJOS ĮVYKIS

Ketinimas – umra, baigtis – Chudaibija

Buvo šeštųjų metų po hidžros Zul kada mėnuo. Vieną naktį gerbiamasis Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) sapne pamatė, kad Jis su Ashabais al-kiram nuvyko į Meką al-Mukarama ir atliko tavafą aplink Kaabą al-Muazama, ir kad vieni iš jų trumpinosi plaukus, o kiti juos nusiskuto. Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, papasakojo šį sapną Savo Ashabams, jie be galo susijaudino. Pirmą kartą nuo hidžros jie keliaus į Meką – savo gražųjį gimtąjį kraštą, kur gimė ir užaugo ir kuris buvo kupinas karčių ir saldžių prisiminimų. Jie aplankys šventąją Kaabą, į kurią atsigręždavo per penkias kasdienes maldas ir kurios ilgėjosi, ir atliks aplink ją tavafą. Kokia graži, džiugi žinia tai buvo! Vos tik Ashabai al-kiram gavo mūsų mylimo Pranašo džiugią žinią: „Jūs tikrai įžengsite į Masdžid al-Charam!“, jie ėmė ruoštis. Baigęs Savo pasiruošimą, mūsų Valdovas Chabib al-akram paliko Abdulą ibn Um Maktumas Savo vietininku Medinoje. Pirmąjį Zul kada mėnesio pirmadienį Jis sėdo ant Savo kupranugarės, vadinamos Kusva. Kartu su tūkstančiu keturiais šimtais pasiruošusių Savo Ashabų jie atsisveikino su tais, kurie liko Medinoje. Jie padarė nijatą (širdies ketinimą atlikti veiksmą dėl Allaho) atlikti umrą ir patraukė į mukadas (šventąjį) Mekos miestą. Jie pasiėmė savo kardus, kurie buvo kelionės ginklai, ir septyniasdešimt kupranugarių aukoti. Iš keliautojų dviejų šimtų buvo raiteliai, o keturios – moterys sahabės. Viena iš moterų buvo mūsų motina Chazrat Um Salama, palaimintoji ir tyroji mūsų mylimo Pranašo žmona. Kai jie atvyko į mikato vietą (vieną iš vietų už Mekos ribų, kur musulmonai susirenka prieš įžengdami į Charamą; pasiekę šias susirinkimo vietas, jie ir fiziškai, ir dvasiškai pasiruošia šiai šventai pareigai), vadinamą Zul Chulaifa, jie apsivilko ichramą ir sukalbėjo vidurdienio maldą. Paskui jie paženklino aukojamų kupranugarių ausis ir apjuosė jų kaklus virvėmis. Nadžijai ibn Džundubas Aslamis, davus jam padėjėjų, buvo patikėta rūpintis kupranugariais. Abadas ibn Bišras buvo paskirtas dvidešimties vyrų raitelių būrio vadu ir pasiųstas pirma žvalgyti. Bišras ibn Sufjanas buvo pasiųstas pasiuntiniu į Meką.1 Mūsų mylimas Pranašas ir didvyriški Ashabai, apsivilkę ichramo drabužius ir pasipuošę baltai, ėmė šlovinti Allahą Aukščiausiąjį, pripažinti Jo aukščiausią didybę ir Jo maldauti:

„Labbaik! Allahumma labbaik! Labbaik! La šarika laka labbaik! Innal-chamda van-nimata laka val-mulka la šarika lak!“

(Štai aš, o mano Allahai, štai aš! Į Tavo kvietimą vis atsiliepiau savo žodžiais ir visa savo esybe; lenkiuosi prieš Tavo įsakymą. Tu neturi bendrininko; visa savo esybe atsigręžiau į Tave. Šlovė ir palaima priklauso tik Tau. Valdžia taip pat Tavo. Tu neturi bendrininko.) Žemė ir dangus aidėjo nuo šios palaimintos talbijos, o Zul Chulaifą apgaubė šviesi nuotaika. Visus apėmė jaudulys, ir jie paliko Zul Chulaifą, kad kuo greičiau pasiektų Meką.

Pakeliui Chazrat Umaras ir Chazrat Sadas ibn Ubada priėjo prie mūsų Valdovo Chabib al-akram ir išreiškė savo nerimą: „O Allaho Pasiuntiny! Nejaugi eisime be ginklų prieš žmones, kurie kariauja su Tavimi? Bijome, kad kuraišai Tave užpuls ir sužalos Tavo palaimintąjį kūną!“ Abiejų pasaulių Valdovas jiems tarė: „Aš padariau nijatą atlikti umrą (sunos piligriminę kelionę į Meką). Būdamas tokios būsenos, nenešiosiu ginklų“.

Kelionė vyko ramiai. Jie apsistodavo pas įvairias pakeliui gyvenusias gentis, ir mūsų Valdovas Pranašas kviesdavo jas į islamą. Vienos vengė jį priimti, kitos siuntė dovanų. Taip jie įveikė pusę kelio ir atvyko į vietą, vadinamą Gadir al-Aštat, už Usfano. Čia grįžo Chazrat Bišras ibn Sufjanas, kuriam anksčiau buvo pavesta nunešti žinią mekiečiams, pasikalbėjęs su kuraišais. Jis papasakojo mūsų Valdovui Pranašui, ką matė: „O Allaho Pasiuntiny! Kuraišai išgirdo, kad Tu ateini. Iš baimės jie surengė vaišes aplinkinėms gentims ir paprašė jų pagalbos. Jie išsiuntė dviejų šimtų vyrų raitelių būrį jūsų link žvalgyti. Aplinkinės gentys sutiko su prašymu ir susibūrė Baldachos vietovėje. Jos sutelkė dideles karines pajėgas ir prisiekė neįleisti jūsų į Meką“.

Pasaulių Valdovas labai nuliūdo dėl šios žinios ir tarė: „Kuraišai pražuvo. Karas juos jau surijo… Nejaugi kuraišų daugdieviai mano turintys kokią nors jėgą? Prisiekiu Allahu, kol ši religija, kuriai skleisti Allahas Aukščiausiasis mane atsiuntė, netaps viešpataujanti ir pranašesnė arba kol mano galva neatsiskirs nuo kūno, niekada nesiliausiu su jais kovoti!“ Paskui Jis atsigręžė į Savo didvyriškus Ashabus ir paklausė jų nuomonės ir požiūrio šiuo klausimu. Šlovingieji Ashabai, visa savo esybe atsidavę Allaho Pasiuntiniui, tarė: „Allahas Aukščiausiasis ir Jo Pasiuntinys geriau žino. Tebūnie paaukotos už Tave mūsų gyvybės, o Allaho Pasiuntiny! Mes išsiruošėme su ketinimu atlikti tavafą aplink Baitullah. Atėjome ne žudyti ir ne kariauti. Tačiau jei jie norės sutrukdyti mums aplankyti Kaabą, mes tikrai su jais kovosime ir pasieksime savo tikslą!“ Mūsų mylimam Pranašui patiko Ashabų al-kiram ryžtas. Jis tarė: „Tad eikite pirmyn su garbingu Allaho Aukščiausiojo vardu!“ Sahabai, susibūrę aplink mūsų Valdovą Pranašą, ėmė žygiuoti Mekos link, tardami talbiją „Labbaik! Allahumma labbaik!…“ ir takbirą „Allahu akbar! Allahu akbar!…“

Vidurdienį Chazrat Bilalas al-Chabašis visu savo balso grožiu sušuko azan al-Muchammadi ir paskelbė, kad atėjo maldos laikas. Tuo metu ten jau buvo atvykęs dviejų šimtų vyrų kuraišų raitelių būrys; jis įsiterpė tarp sahabų ir Mekos ir stovėjo pasirengęs pulti. Nepaisydamas to, Pasaulių Valdovas su Savo kilniaisiais Ashabais išsirikiavo eilėmis ir pradėjo maldą. Tai buvo vertas pamatyti vaizdas: maždaug tūkstantis keturi šimtai Ashabų stovėjo už mūsų mylimo Pranašo eilėmis, nejudėdami kijame (stovėdami), ir lenkėsi rukue (nusilenkime). O kai jie visi kartu nusileido į sadždą, atrodė, lyg galingas kalnas nusilenktų ir vėl atsitiestų.

„Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad priimsiu viską, ko kuraišai iš manęs paprašys, su sąlyga, kad bus gerbiamas Bait aš-šarif!“ Hadisas šarif

Žygis į Chudaibiją

Tai, kad jie nuolankiai priglaudė savo garbingas kaktas prie žemės Allaho Aukščiausiojo akivaizdoje, įžiebė kai kurių kuraišų raitelių širdyse meilę islamui. Kai Ashabai al-kiram ištarė salamą ir baigė maldą, kuraišų raitelių vadas apgailestavo: „Jei būtume pasinaudoję šia musulmonų būsena ir užpuolę, būtume išžudę daugumą jų! Kodėl nepuolėme, kol jie meldėsi?“ Paskui jis pranešė savo bendražygiams, kad šįkart jie neleis progai praslysti: „Nesijaudinkite. Jie vis tiek vėl stos prie kitos maldos, kuri jiems brangesnė už jų pačių gyvybę ir vaikus!“ Allahas Aukščiausiasis, per Džibrilą alaihis-salam atsiuntęs apreiškimą, pranešė mūsų Valdovui Pranašui šiuos žodžius. Apreikštame ajate al-karima prasme paskelbta: „(O Mano Chabibe!) Kai Tu esi tarp jų ir (priešo akivaizdoje) vadovauji jiems (Savo Ashabams) maldoje, (padalyk juos į dvi grupes,) tegul dalis jų stovi su Tavimi (maldoje, o kita stovi priešais priešą). Tegul jie pasiima su savimi ginklus. Kai tie, kurie meldžiasi su Tavimi, sukalba vieną rakatą, tegul jie (vengdami veiksmų, kurie pažeidžia maldą) eina ir stoja priešais priešą. Paskui tegul ateina kita dalis, kuri dar nesimeldė, ir sukalba antrąjį rakatą su Tavimi, ir tegul jie taip pat pasiima savo šarvus, apsaugas ir ginklus. (Tegul jie sukalba tašahudą su Tavimi. Kai Tu ištari salamą, tegul jie, neištarę salamo, eina ir stoja priešais priešą; tie, kurie iš pradžių sukalbėjo vieną rakatą, tegul grįžta, patys sukalba dar vieną rakatą ir ištaria salamą. O tie, kurie antrąjį rakatą sukalbėjo su imamu, taip pat tegul grįžta, sukalba dar vieną rakatą, užbaigia maldą ir ištaria salamą.) Netikintieji trokšta, kad jūs pamirštumėte savo ginklus ir turtą, kad galėtų jus staiga užpulti… Jei jus vargina lietus arba esate ligoti, nėra jums nuodėmės, jei padedate ginklus. Tačiau vis tiek imkitės visų atsargumo priemonių. Be abejonės, Allahas Aukščiausiasis paruošė netikintiesiems žeminančią bausmę“.2 Kai Chazrat Bilalas popietę sušuko azaną, kuraišų raiteliai vėl stovėjo tarp Mekos ir Ashabų al-kiram, pasirengę pulti. Mūsų Valdovas Pranašas vadovavo Savo Ashabų maldai taip, kaip nurodyta ajate al-karima. Daugdieviai stebėjosi, kad musulmonai meldžiasi taip atsargiai. Allahas Aukščiausiasis įvarė į jų širdis baimę. Jie nedrįso nieko imtis. Jie pasitraukė iš ten, kad nuneštų žinią į Meką. Mūsų Valdovas Pranašas ir Jo Ashabai taip pat patraukė iš ten Mekos link. Kai jie pasiekė šventosios Mekos ribą, mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam), kupranugarė Kusva be jokios matomos priežasties staiga atsigulė. Jie labai stengėsi ją pakelti, bet ji nesikėlė. Tada Visatos Sultonas tarė: „Ji neturi įpročio taip gultis. Tačiau Allahas Aukščiausiasis, kuris kadaise sulaikė (Abrahos) dramblį nuo įžengimo į Meką, dabar sulaikė Kusvą. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kurio galios rankoje yra mano būtis: ko tik kuraišai paprašys iš manęs dėl tų dalykų, kuriuos Allahas Aukščiausiasis paskelbė charam daryti Charame (pavyzdžiui, atsisakyti kovos ir kraujo praliejimo), aš tikrai išpildysiu jų norą!“

Po to jie pamėgino pakelti Kusvą. Kupranugarė pašoko. Ji neįžengė į Charamo ribas, bet sustojo Chudaibijos vietovėje, kuri buvo pačioje riboje. Mūsų Valdovas Pranašas ir Ashabai al-kiram apsistojo šioje vietoje, kur buvo mažai vandens.

„Nejaugi kuraišų daugdieviai mano turintys kokią nors jėgą? Prisiekiu Allahu, kol ši religija, kuriai skleisti Allahas Aukščiausiasis mane atsiuntė, netaps viešpataujanti ir pranašesnė arba kol mano galva neatsiskirs nuo kūno, niekada nesiliausiu su jais kovoti!“ Hadisas šarif

Kilniausiasis Pasiuntinys liepė pastatyti Savo palapinę už palaimintosios Mekos ribos. Jis ėmė ten laukti kartu su Savo Ashabais. Atėjus maldos laikui, jie melsdavosi Mekos al-Mukarama ribose. Šuliniuose nebeliko vandens nei gerti, nei kitoms reikmėms. Vandens buvo tik mūsų Valdovo Pranašo ąsotyje. Sunkioje padėtyje atsidūrę sahabai tarė: „Tebūnie paaukotos už Tave mūsų gyvybės, o Allaho Pasiuntiny! Vanduo yra tik Tavo ąsotyje. Mes žuvę“.

Pasaulių Valdovas tarė: „Kol aš esu tarp jūsų, jūs nežūsite“. Tada Jis ištarė „Bismillah“ ir uždėjo Savo palaimintąją ranką ant ąsočio. Kai Jis ją pakėlė ir tarė: „Imkite!“, iš tarpo tarp Jo palaimintųjų pirštų tarsi iš šaltinio ėmė trykšti vanduo. Ashabai al-kiram atsigėrė iki soties, atliko abdestą (ritualinį apsiplovimą), pripildė visas savo vandens odmaišes ir pagirdė savo žirgus ir kupranugarius. Mūsų mylimas Pranašas, gailestingumo jūra, šypsodamasis žvelgė į Savo Ashabus ir šlovino (chamd) Allahą Aukščiausiąjį. Tą dieną ten buvęs Chazrat Džabiras ibn Abdula pasakė: „Mūsų buvo tūkstantis keturi šimtai žmonių. Net jei būtume buvę šimtas tūkstančių, to vandens būtų užtekę mums visiems“.

Bajat ar-Ridvan

Kai Kilniausiasis Pasiuntinys buvo Chudaibijoje, atėjo Budailas, Chuzaa genties vadas, kuri nuo seno buvo musulmonų draugė, ir pranešė, kad kuraišų kariuomenė, prie kurios prisijungė aplinkinės gentys, apsistojo prie Chudaibijos ir kad jie prisiekė kovoti, kol jų kariuomenė bus išsklaidyta. Tada mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Mes atėjome čia ne tam, kad su kuo nors kovotume. Atėjome tik atlikti umros, atlikti tavafo aplink Kaabą al-Muazama ir jos aplankyti. Vis dėlto kovosime su bet kuo, kas mėgins sutrukdyti mums aplankyti Baitullah. Be abejonės, karai labai iškamavo kuraišus, susilpnino juos ir padarė jiems didelių nuostolių. Jei jie nori, nustatysiu su jais paliaubų laikotarpį. Per šį laikotarpį jie bus saugūs nuo manęs. Tegul jie nesikiša tarp manęs ir kitų genčių; tegul palieka mane su jomis vieną. Jei aš nugalėsiu tas gentis ir Didingasis Allahas suteiks joms hidajatą ir jos taps musulmonėmis, kuraišų daugdieviai, jei norės, galės tapti musulmonais, kaip jos tapo. O jei aš, kaip jie mano, negalėsiu nugalėti kitų grupių, tada jie patys bus atsikvėpę ir sustiprėję. Tačiau jei kuraišų daugdieviai to nepriims ir stos su manimi kovoti, prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kurio galios rankoje yra mano būtis, kad kovosiu su jais dėl šios religijos, kurią stengiuosi skleisti, kol mano galva atsiskirs nuo kūno. Tada Allahas Aukščiausiasis be abejonės įvykdys Savo pažadą man padėti!“

Chuzaa genties vadas Budailas išvyko nunešti mūsų Valdovo Pranašo žodžių į kuraišų stovyklą. Išgirdę iš Budailo, ką sakė mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, daugdieviai pasiuntė vieną iš savo žymiausių vyrų, Urvą ibn Masudas, derėtis su mūsų Valdovu Pranašu. Kai Urva pasakė, kad kuraišai tvirtai nusprendę nieko neįleisti į Meką, mūsų Valdovas Chabib al-akram tarė: „O Urva! Pasakyk dėl Allaho! Argi galima trukdyti paaukoti šiuos aukai skirtus kupranugarius ir aplankyti šią Kaabą al-Muazama bei atlikti aplink ją tavafą?“ Paskui Jis papasakojo ir Urvai tai, ką buvo pasakęs Chuzaa genties vadui.

Klausydamasis mūsų Valdovo Pranašo, Urva kartu stebėjo Ashabų al-kiram elgesį ir veiksmus, kaip jie elgiasi vieni su kitais ir su Pasaulių Valdovu, jų pagarbą ir nuolankumą. Išklausęs mūsų mylimo Pranašo pasiūlymą, jis atsistojo ir nuėjo apie tai papasakoti kuraišams. Atėjęs pas juos, jis tarė: „O kuraišai! Jūs žinote, kad buvau pasiuntinys pas daugelį valdovų, tokių kaip imperatorius (Kaisaras), Nadžašis ir Kisra. Prisiekiu, kad niekada nesu matęs, kad kuriam nors valdovui būtų rodoma tokia pagarba ir nuolankumas, kokius musulmonai rodo Muchammedui. Nė vienas iš Jo sahabų nekalba, kol Jis neleidžia. Jei nuo Jo galvos nukrenta plaukas, jie jį pagauna ir pasideda užantyje, kad gautų palaimos. Kalbėdami Jo akivaizdoje, jie taip pritildo balsą, kad jo beveik negirdėti. Iš pagarbos Jam jie negali žiūrėti Jam į veidą; jie nuleidžia akis. Jei Jis duoda Savo Ashabams ženklą ar įsakymą, jie stengiasi jį įvykdyti, net jei tai kainuotų jiems gyvybę.

O kuraišų bendrija! Kad ir kaip griebtumėtės kardų ir kokių tik priemonių imtumėtės, jie neatiduos jums nė vieno savo Pranašo plauko. Jie net neleis, kad Jį ištiktų kokia nors žala ar kad kas nors Jį paliestų. Tokia padėtis. Gerai apgalvokite, kas bus toliau! Esant tokiai padėčiai, Muchammedas siūlo mums geras paliaubas; pasinaudokite jomis!“

Kuraišų daugdieviai nepriėmė šių žodžių; jie šiurkščiai elgėsi su Urva ir jį įžeidė. Kadangi iš kuraišų stovyklos nebuvo jokių naujienų, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), pasiuntė Chirašą ibn Umaija pasiuntiniu pakartoti Savo pasiūlymų. Daugdieviai labai šiurkščiai elgėsi su islamo pasiuntiniu. Jie papjovė ir suvalgė jo kupranugarį ir puolė jį, norėdami nužudyti. Chirašas ibn Umaija vos vos ištrūko iš jų rankų. Kai jis atėjo pas mūsų Valdovą Pranašą ir papasakojo, kas atsitiko, Jis labai nuliūdo dėl tokio Savo pasiuntinio įžeidimo. Tuo metu iš daugdievių stovyklos pasirodė Chulaisas, Achabišų genties vadas. Jis ėjo mūsų Valdovo Pranašo link. Daugdieviai buvo pavedę jam būti pasiuntiniu. Pamatęs ateinantį Chulaisą, mūsų mylimas Pranašas tarė: „Tas, kuris ateina, yra iš tautos, kuri gerbia aukojamus gyvulius ir stengiasi vykdyti Allaho Aukščiausiojo įsakymus ir atlikti ibadatus. (O mano Ashabai!) Varykite aukojamus kupranugarius jo link, kad jis juos pamatytų!“ Ashabai al-kiram paleido aukojamus kupranugarius jo link ir tarė talbiją: „Labbaik! Allahumma labbaik!“ Pamatęs aukojamus gyvulius su virvėmis ant kaklo ir paženklintomis ausimis, Chulaisas ilgai į juos žiūrėjo. Jo akys pritvino ašarų, ir liūdnu balsu, sklindančiu iš sielos gelmių, jis negalėjo nepasakyti: „Musulmonai neturi jokio kito ketinimo, tik atlikti tavafą aplink Kaabą ir ją aplankyti. Koks blogas poelgis jiems tai drausti! Prisiekiu Kaabos Viešpačiu, kad kuraišai pražus dėl šio klaidingo poelgio!“ Išgirdęs šiuos žodžius, Pasaulių Valdovas tarė: „Taip, taip ir yra, o broli iš Kinanos sūnų“. Iš gėdos Chulaisas negalėjo nei prieiti prie Allaho Pasiuntinio, nei net pažvelgti į Jo palaimintąjį veidą. Jis grįžo į kuraišų stovyklą. Papasakojo, ką matė, ir atvirai išsakė savo nuomonę: „Nemanau, kad teisinga, jog trukdote Jam aplankyti Kaabą“. Kuraišų daugdieviai labai supyko ir apkaltino Chulaisą neišmanymu.

„O Urva! Pasakyk dėl Allaho! Argi galima trukdyti paaukoti šiuos aukai skirtus kupranugarius ir aplankyti šią Kaabą al-Muazama bei atlikti aplink ją tavafą?“ Hadisas šarif

Šįkart daugdieviai pasiuntiniu pasiuntė Mikrazą ibn Chafsas, pagarsėjusį savo žiaurumu. Jis taip pat gavo savo atsakymą ir grįžo. Po Mikrazo misijos daugdievius apėmė baimė, kad musulmonai gali staiga juos užpulti.

Mūsų Valdovas Pranašas nenorėjo palikti reikalo nebaigto ir norėjo pasiųsti vieną iš Savo Ashabų, kuris buvo gerbiamas tarp kuraišų. Galiausiai buvo nuspręsta pasiųsti Chazrat Usmaną. Mūsų mylimas Pranašas tarė Usmanui ibn Afanas: „Pasakyk jiems: ‚Mes atėjome čia ne tam, kad su kuo nors kovotume. Atėjome tik atlikti tavafo aplink Kaabą al-Muazama ir jos aplankyti. Papjausime atsivestus aukojamus kupranugarius ir grįšime‘, ir pakviesk juos į islamą!“ Be to, Jis pavedė jam Mekoje esantiems musulmonams pranešti džiugią žinią, kad netrukus Meka bus užkariauta.3

Chazrat Usmanas nuėjo pas daugdievius ir tiksliai perdavė jiems mūsų Valdovo Pranašo žodžius. Jie atmetė ir Chazrat Usmano atneštą pasiūlymą. Jie pasakė, kad tik jis pats, jei nori, gali atlikti tavafą aplink Baitullah. Chazrat Usmanas atsakė: „Kol Pasiuntinys alaihis-salam neatliks tavafo aplink Baitullah, neatliksiu ir aš!“ Tai taip įsiutino daugdievius, kad jie jį sulaikė. Žinia Ashabus pasiekė tokia: „Usmanas nužudytas, jis tapo šahidu“. Kai jie papasakojo apie tai mūsų Valdovui Pranašui, Jis labai nuliūdo ir tarė: „Jei ši žinia teisinga, mes neišeisime iš čia, kol nekovosime su šia tauta“. Tada Jis atsisėdo po ten augusiu medžiu, vadinamu Samura, ir pakvietė Savo Ashabus duoti priesaiką (bajatą), tardamas: „Allahas Aukščiausiasis man įsakė, kad jūs duotumėte man bajatą“. Didvyriški Ashabai dėjo savo ranką ant palaimintosios mūsų Valdovo Pranašo rankos ir pažadėjo: „Davėme bajatą kovoti priešais Tave, kol Allahas Aukščiausiasis suteiks Tau pergalę ir bus įvykdytas užkariavimas, arba tapti šahidais šiame kelyje!“ Mūsų Valdovas Pranašas uždėjo vieną Savo ranką ant kitos ir Pats Sau davė bajatą už nedalyvaujantį Chazrat Usmaną. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), labai apsidžiaugė Savo Ashabų bajatu ir tarė: „Nė vienas iš tų, kurie nuoširdžiai davė bajatą po medžiu, nepateks į Pragarą“. Šis bajatas buvo pavadintas Bajat ar-Ridvan.4 Ashabai al-kiram (radijallahu anhum) buvo išsitraukę kardus ir nebegalėjo nustygti vietoje; jie laukė ženklo iš Pasiuntinio alaihis-salam. Tuo metu kuraišų šnipai, sekę islamo stovyklą, pamatė, kad mudžahidai davė mūsų mylimam Pranašui bajatą kovoti šiame kelyje, kol išgers šahido mirties gėrimą, ir kad jie ruošiasi. Jie tuojau pat nuskubėjo į kuraišų stovyklą ir papasakojo, kas įvyko. Dėl viso pikto mūsų Valdovas Pranašas naktimis išstatydavo sargybinius, kad apsaugotų Savo Ashabus. Vieną naktį, kai Chazrat Usmanas buvo laikomas nelaisvėje, penkiasdešimties daugdievių gauja, vadovaujama Mikrazo, puolė, norėdama užklupti islamo karius miegančius. Tą naktį sargyboje buvo Muchammedas ibn Maslama ir jo bendražygiai. Po trumpos kovos jie paėmė netikinčiuosius į nelaisvę. Pabėgti pavyko tik Mikrazui. Belaisvius jie atvedė pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį. Vieni iš jų buvo įkalinti, kiti – atleisti. Kitą naktį daugdieviai norėjo vėl užpulti, bet ir vėl buvo sugauti. Mūsų Valdovas Pranašas atleido ir jiems ir juos paleido.

Chudaibijos taikos sutartis

Kai netikinčiųjų kariuomenė suprato, kad islamo kariuomenė dieną naktį stovi pasirengusi kariauti ir gali pulti bet kurią akimirką, į jų širdis įsismelkė baimė. Jie suprato, kad nėra kitos išeities, kaip tik sudaryti sutartį, ir skubiai išrinko pasiuntinių delegaciją. Pasiuntiniams vadovavo Suhailas ibn Amras. Delegacijai buvo nurodyta: „Sudarykite sutartį su sąlyga, kad šiais metais jie neįžengs į Meką“.

Mūsų mylimas Pranašas priėmė kuraišų pasiuntinius. Pirmasis pasiuntinių reikalavimas buvo paleisti jų vyrus, kurie buvo laikomi nelaisvėje. Pasaulių Valdovas tarė: „Kol nepaleisite mano Ashabų, kuriuos paėmėte į nelaisvę Mekoje, aš nepaleisiu šių jūsų vyrų!“ Suhailas tarė: „Iš tiesų, Tu elgeisi su mumis labai teisingai ir sąžiningai“, ir pasirūpino, kad būtų paleisti Mekoje sulaikytas Chazrat Usmanas ir dar apie dešimt sahabų, kuriuos jie anksčiau buvo įkalinę. Paskui buvo paleisti daugdieviai, kurie buvo paimti į nelaisvę ir įkalinti per užpuolimą.

Po ilgų derybų jie susitarė dėl sutarties. Tada atėjo laikas ją užrašyti. Raštininku buvo išrinktas Chazrat Alis. Taikos sutarčiai užrašyti buvo paruošta popieriaus ir rašalo. Mūsų Valdovas Chabibullah, atsiųstas kaip gailestingumas pasauliams, tarė Chazrat Aliui: „Rašyk:

‚Bismillahirrachmanirrachim!’“ Suhailas tuojau pat paprieštaravo ir tarė: „Prisiekiu, kad nežinau, ką reiškia žodis Rachman. Taip nerašyk; rašyk ‚Bismika Allahumma‘! Kitaip nesutiksiu su taika!“ Mūsų Valdovas Pranašas matė didelę išmintį tame, kad būtų sudaryta taika. Todėl Jis tarė: „‚Bismika Allahumma‘ taip pat gražu“, ir įsakė Chazrat Aliui taip parašyti. Kai tai buvo parašyta ir mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Tai punktai, dėl kurių susitarė ir dėl kurių sudarė taiką Muchammedas Rasulullah ir Suhailas ibn Amras ir kuriuos jie pasirašė, kad šalys įvykdytų sąlygas“, Suhailas sugriebė Chazrat Alį už rankos. Jis atsigręžė į mūsų Valdovą Pranašą ir tarė: „Prisiekiame, kad jei būtume pripažinę, jog Tu esi Allaho Pasiuntinys, nebūtume Tau priešinęsi ir nebūtume trukdę Tau aplankyti Kaabos. Todėl vietoj ‚Rasulullah‘ rašyk ‚Muchammedas, Abdulos sūnus‘!“

Mūsų Valdovas Pranašas sutiko ir su tuo ir tarė: „Prisiekiu Allahu, net jei jūs laikote mane melagiu, aš be jokios abejonės esu Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys. Tai, kad bus užrašytas mano ir mano tėvo vardas, neatima mano pranašystės. O Ali! Ištrink tai ir rašyk ‚Muchammedas, Abdulos sūnus‘“.

Nė vieno iš Ashabų al-kiram širdis negalėjo susitaikyti su tuo, kad žodis „Rasulullah“ būtų ištrintas. Akimirką pamiršę viską, jie tarė: „O Ali! Rašyk ‚Muchammedas Rasulullah‘; kitaip tarp mūsų ir šių daugdievių reikalą išspręs tik kardas!“ Mūsų Valdovas Pranašas džiaugėsi Savo Ashabų uolumu, bet Savo palaimintosiomis rankomis davė ženklą, kad jie nutiltų. Kai Jis įsakė Chazrat Aliui tai ištrinti, šis atsiprašė, sakydamas: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Mano ranka neįstengia ištrinti šios Tavo palaimintosios savybės!“ Mūsų mylimas Pranašas paprašė jo parodyti tą vietą. Kai šis parodė, Jis paėmė dokumentą, Savo palaimintuoju pirštu ištrynė tą žodį ir liepė parašyti „Abdulos sūnus“. Paskui pradėta rašyti punktus: 1- Sutartis galios dešimt metų; per tą laiką abi šalys nekariaus viena su kita.

„Nė vienas iš tų, kurie nuoširdžiai davė bajatą po medžiu, nepateks į Pragarą“ Hadisas šarif

2- Šiais metais musulmonai Kaabos nelankys, tačiau galės ją aplankyti po metų. 3- Musulmonai, atvykę aplankyti Kaabos, pasiliks tris dienas ir neturės su savimi jokių kitų ginklų, išskyrus kelionės ginklus. 4- Kol musulmonai atlieka tavafą aplink Kaabą, Mekos daugdieviai išeis nuo Kaabos ir pasirūpins, kad musulmonai galėtų laisvai atlikti tavafą.

5- Jei kuris nors iš kuraišų taps musulmonu ir be savo globėjo leidimo nuvyks į Mediną, jis bus grąžintas; jei kuris nors iš musulmonų pereis į kuraišų pusę ir nuvyks į Meką, jis nebus grąžintas. Dėl šio punkto Chazrat Umaras paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Nejaugi priimsi ir šią sąlygą?“ Mūsų mylimas Pranašas nusišypsojo ir tarė: „Taip. Tegul Allahas Aukščiausiasis laiko toliau nuo mūsų tuos iš mūsų, kurie norės pereiti pas juos!“

6- Jei kuris nors iš Ashabų atvyks į Meką atlikti chadžo ar umros, jo gyvybė ir turtas bus saugūs.

7- Jei kuris nors iš daugdievių, keliaudamas į Damaską, Egiptą ar kitur, užsuks į Mediną, jo gyvybė ir turtas taip pat bus saugūs.

8- Kitos arabų gentys galės pereiti po tos šalies, kurios nori, globa ir galės laisvai jungtis prie musulmonų arba prie daugdievių.5

Tada atėjo laikas pasirašyti sutartį. Tą akimirką islamo kariuomenės link ėjo vyras, vilkdamas prie kojų prikaltas grandines. Jis artėjo vis arčiau ir šaukė: „Gelbėkite mane!“ Išgirdęs šį balsą, kuraišų delegacijos vadovas tuojau pat pašoko. Paėmęs į ranką dygliuotą medžio šaką, jis ėmė ja daužyti tą vyrą per galvą ir veidą. Vyras, sukaupęs visas jėgas, puolė prie palaimintųjų Allaho Pasiuntinio kelių ir maldavo: „Gelbėk mane, o Allaho Pasiuntiny!“ Tai buvo musulmonas, kurį jo paties tėvas sukaustė grandinėmis, nes Mekoje jam buvo suteikta islamo garbė. Kasdien jis buvo žiauriai kankinamas ir verčiamas garbinti stabus. Pasinaudojęs proga, kai daugdieviai išvyko į Chudaibiją, jis sutraukė grandines, niekieno nepastebėtas ištrūko iš Mekos ir puolė tarp musulmonų. Šis palaimintas žmogus, radęs hidajatą, buvo Chazrat Abu Džandalas, daugdievių delegacijos vadovo Suhailo sūnus. Suhailas, rodydamas į savo sūnų Abu Džandalą, tarė mūsų Valdovui Pranašui: „Pagal sutartį, kurią ką tik parašėme, tai pirmasis vyras, kurį Tu turi man grąžinti!“

Mūsų Valdovas Pranašas ir sahabai buvo giliai sukrėsti. Visi įtemptai laukė, ką atsakys mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys. Vienoje pusėje – taikos sutartis, kitoje – kankinamas sahabis… Pasaulių Valdovas tarė Suhailui: „Mes dar nepasirašėme šios taikos sutarties!“ Suhailas laikėsi savo ir tarė: „O Muchammedai! Sutarties punktus baigėme rašyti dar prieš tai, kai mano sūnus čia atėjo. Jei negrąžinsi mano sūnaus, niekada nepasirašysiu šios taikos sutarties!“ Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Palik jį už sutarties ribų dėl manęs“, bet daugdieviai su tuo nesutiko. Kai Suhailas ibn Amras tempė savo sūnų, Abu Džandalas skundžiamai šaukė: „O Allaho Pasiuntiny! O mano broliai musulmonai! Nejaugi atiduodate mane daugdieviams, nors man suteikta garbė tapti musulmonu ir aš ieškojau prieglobsčio pas jus? Nejaugi manote, kad teisinga, jog mane kasdien nepakeliamai kankintų? O Allaho Pasiuntiny! Nejaugi grąžini mane, kad jie priverstų mane atsižadėti savo religijos?!“

Iškęsti šį širdį draskantį maldavimą buvo labai sunku. Sahabai, kurių širdys buvo sužeistos, pradėjo verkti. Ir gailestingumo jūros, mūsų mylimo Pranašo, palaimintosios akys pritvino ašarų. Jis priėjo prie Suhailo ir paprašė: „Nedaryk to! Atiduok jį man!“ Tačiau Suhailas atsakė: „Neįmanoma, neatiduosiu!“ Tada mūsų mylimas Pranašas paguodė Abu Džandalą žodžiais: „O Abu Džandalai! Pakentėk dar truputį! Ištverk, ką tau daro! Prašyk už tai atlygio iš Allaho Aukščiausiojo. Allahas Aukščiausiasis tikrai suteiks tau ir kitiems tokiems kaip tu silpniems ir bejėgiams musulmonams palengvėjimą ir išeitį“, ir tarė: „Mums nedera sulaužyti savo žodžio“. Abu Džandalas tarė: „Gerai, o Allaho Pasiuntiny“, ir pranešė, kad bus kantrus.

Šio širdį draskančio įvykio negalėjo iškęsti net delegacijos daugdieviai, ir jie tarė: „O Muchammedai! Dėl Tavęs paimame Abu Džandalą į savo globą. Neleisime Suhailui jo kankinti!“

Po to mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, ir Ashabams al-kiram šiek tiek palengvėjo. (Suhailas ibn Amras tapo musulmonu po Mekos užkariavimo ir tapo vienu iš Ashabų al-kiram.) Taikos sutartis buvo surašyta dviem egzemplioriais ir pasirašyta šalių. Daugdieviai grįžo į savo stovyklą.6 Kuraišų delegacija labai džiaugėsi šiais punktais, kurie atrodė nepalankūs musulmonams. Tačiau buvo priešingai: ši taikos sutartis buvo didelė tikinčiųjų pergalė, o jos punktai buvo palankūs musulmonams. Visų pirma daugdieviai pripažino, kad musulmonai yra valstybė. Mekos daugdievis, prekybos ar kokiu kitu reikalu keliaudamas į Damaską ar Egiptą ir užsukęs į Mediną, turėjo būti ramus dėl savo gyvybės ir turto. Taip daugdieviai iš arti pamatys musulmonų gyvenimo būdą, žavėsis islamo teisingumu ir gražiu Ashabų elgesiu vienų su kitais ir pamils islamą. Galiausiai jie taps musulmonais ir prisijungs prie sahabų gretų. Dėl šios sutarties, kuri turėjo galioti dešimt metų, musulmonų daugės ir jie stiprės. Islamas pasklis visur. Tačiau punktas, skelbęs: „Jei kuris nors iš kuraišų taps musulmonu ir norės ieškoti prieglobsčio Medinoje, jis bus grąžintas“, nuliūdino mūsų Valdovą Pranašą, ir Jis tarė: „Allahas Aukščiausiasis iš tiesų sukurs jiems palengvėjimą ir išeitį“. Su daugdieviais nebebuvo ką veikti. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), tarė Ashabams al-kiram: „Kelkitės! Papjaukite savo aukojamus gyvulius. Nusiskutę galvas, išeikite iš ichramo“. Mūsų Valdovas Pranašas pirmiau už visus papjovė Savo aukojamą gyvulį. Paskui Jo kirpėjas, Chazrat Chirašas ibn Umaija, Jį nuskuto. Ashabai al-kiram gaudė palaimintuosius plaukus ore, kol šie dar nespėjo nukristi ant žemės, ir saugojo juos, kad gautų palaimos. Sahabai taip pat papjovė savo aukojamus gyvulius; vieni nusiskuto plaukus, kiti juos patrumpino.7

„O Abu Džandalai! Pakentėk dar truputį! Ištverk, ką tau daro! Prašyk už tai atlygio iš Allaho Aukščiausiojo. Allahas Aukščiausiasis tikrai suteiks tau ir kitiems tokiems kaip tu silpniems ir bejėgiams musulmonams palengvėjimą ir išeitį“ Hadisas šarif

Chudaibijoje jie išbuvo apie dvidešimt dienų. Mūsų Valdovas Pranašas ir Jo Ashabai leidosi atgal į Mediną. Pakeliui Allahas Aukščiausiasis apreiškė mūsų Valdovui Pranašui Fath sūrą ir pranešė Jam džiugią žinią, kad Jis užbaigs Savo malones ir Savo pagalbą. Tomis dienomis, kai Visatos Sultonas (sallallahu alaihi va sallam) pergalingai pagerbė Savo atvykimu šviesiąją Mediną, Abu Basiras iš kuraišų Sakifo genties gavo garbę tapti musulmonu. Supratęs, kad negali gyventi tarp daugdievių, Abu Basiras pėsčias atėjo į Mediną. Tačiau, kaip reikalavo Chudaibijos sutartis, jis paliko Mediną ir apsigyveno vietovėje, vadinamoje Is, Raudonosios jūros pakrantėje.8

Ši vieta buvo prie prekybos kelio, kuriuo kuraišų daugdieviai keliaudavo į Damaską. Po to tie kuraišai, kurie tapdavo musulmonais, palikdavo Meką ir keliaudavo ne į Mediną, o į Is, pas Abu Basirą. Pirmasis iš jų buvo Chazrat Abu Džandalas. Paskui taip ir tęsėsi. Jų susidarė penkiasdešimt, šimtas, du šimtai, trys šimtai žmonių. Kuraišų karavanai, keliaudami į Damaską, turėjo eiti pro ten. Chazrat Abu Basiras ir aplink jį buvę musulmonai sulaikydavo pro šalį keliaujančius daugdievius ir ragindavo juos tapti musulmonais. Su tais, kurie netapdavo musulmonais, jie kovodavo ir statydavo juos į sunkią padėtį. Pamatę, kad jų prekybos keliai į Damaską uždaryti, Mekos daugdieviai pasiuntė delegaciją į Mediną. Jie maldavo, kad būtų panaikintas Chudaibijos taikos sutarties punktas, skelbęs: „Jei kuris nors iš kuraišų taps musulmonu ir be savo globėjo leidimo nuvyks į Mediną, jis bus grąžintas!“ Mūsų Valdovas Pranašas parodė jiems gailestingumą ir sutiko su jų prašymu. Taip kuraišų prekybos kelias į Damaską vėl buvo atvertas. O musulmonai, kaip atlygį už savo kantrybę, atvyko į Mediną, pas mūsų Valdovą Pranašą.

O TU, GRAŽIAUSIASIS IŠ GRAŽIŲJŲ!

O Tu, gražiausiasis iš gražiųjų, sudeginai mane meile Tau!
Mano akys nieko nemato; mano protas kas akimirką – svajoje apie Tave!
Tu – „Kaba kausain“ karalius, o aš – maištingas vergas,
Kaip šis sutrikęs gali sakyti, kad nori būti Tavo svečiu?
Vienu gailestingu žvilgsniu Tu atgaivinai mirusias širdis,
Ieškojau prieglobsčio Tavo beribiame gailestingume ir beldžiausi į Tavo duris!
Tu – gerumo šaltinis, Tu – vaistų jūra!
Suteik man malonės lašą; savo skausmui neturiu vaistų!
Visi ateina į Meką, prie Kaabos, Safos ir Marvos,
O aš dėl Tavęs perėjau kalnus ir aukštumas!
Šiąnakt sapnavau, kad mano galva palietė dangų,
Maniau, kad tarnai prie Tavo durų mynė man sprandą!
O Chazrat Džami, mano mylimojo lakštingala!
Iš tavo eilių išsirinkau šį dvieilį:
„Kaip nušašę šunys iškištais liežuviais,
atėjau, tikėdamasis mažo lašelio, prie Tavo gerumo jūros“.
Maulana Chalidas al-Bagdadis (kuddisa sirruhu)

„Iš tiesų, Mes suteikėme Tau akivaizdžią pergalę“ Al-Fath: 1

Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, kvietimo laiškai

Saulė nebūtų apšvietusi pasaulio,
jei nebūtų atėjusi ši mylima siela,
ji nebūtų davusi pasauliui šviesos,
jei nebūtų atėjusi gimimo akimirka.
Jo rožių grožio veidas nebūtų išlietas
iš krištolo ir džiaugsmo,
su nuru, atsispindinčiu širdyse,
jei Jis nebūtų tapęs kūnu.
Ajubis