BANU KURAIZA GAZVA

Kai mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), po Griovio gazvos grįžo į Mediną, Jis atėjo į mūsų motinos Aišos namus. Jis nusivilko šarvus ir nusiėmė ginklus. Jo palaimintasis kūnas buvo apdulkėjęs. Jis nusiprausė. Tą akimirką Chazrat Dichjos pavidalu atjojo raitelis su šarvais ir ginklais. Tai buvo Džibrilas alaihis-salam. Kai mūsų Valdovas Pranašas priėjo prie jo, šis perdavė įsakymą, tardamas: „O Allaho Aukščiausiojo Pasiuntiny! Didingasis Allahas įsako Tau nedelsiant žygiuoti prieš Kuraizos sūnus!“ Visatos Sultonas pasikvietė Chazrat Bilalą ir davė jam tokį įsakymą, kad šis paskelbtų jį Ashabams al-kiram: „O mano Ashabai! Kelkitės ir sėskite ant savo žirgų ir kupranugarių! Tie, kurie paklūsta, teatlieka popietės namazą Kuraizos sūnų žemėje!“

Mūsų Valdovas Chabib al-akram tuojau pat apsivilko šarvus ir prisijuosė kardą. Jis užsidėjo šalmą ant Savo palaimintosios galvos, skydą užsimetė ant nugaros ir paėmė į ranką ietį. Paskui sėdo ant Savo žirgo. Atvykęs pas Savo Ashabus, Jis įteikė islamo vėliavą Chazrat Aliui ir pasiuntė jį kaip priešakinį būrį į Kuraizos žydų tvirtovę, stovėjusią lygumoje visai netoli Medinos, į pietryčius nuo jos. Savo vietininku Medinoje Jis paliko Abdulą ibn Um Maktumas.1

Šlovingieji Ashabai, apsupę mūsų mylimą Pranašą, išžygiavo iš Medinos, skambant takbirams „Allahu akbar! Allahu akbar!“ Pakeliui jie sutiko Ganmo sūnus. Šie buvo apsiginklavę ir laukė mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio. Mūsų Valdovas Pranašas jų paklausė: „Ar kas nors jus sutiko?“ Jie atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Mus sutiko Dichja al-Kalbis. Jis jojo ant balnoto balto mulo. Ant mulo buvo užtiestas šilkinio aksomo apdangalas“. Mūsų mylimas Pranašas jiems tarė:

„Tai Džibrilas. Jis buvo pasiųstas pas Banu Kuraiza, kad sukrėstų jų tvirtovę ir įvarytų baimę į jų širdis…“ Kol jie pasiekė Kuraizos žydų tvirtovę, islamo kariuomenė išaugo iki trijų tūkstančių. Chazrat Alis įsmeigė islamo vėliavą priešais Kuraizos žydų tvirtovę. Tai pamatę, žydai ėmė kalbėti įžeidžius žodžius apie mūsų Valdovą Pranašą. Chazrat Alis nuėjo ir papasakojo mūsų Valdovui apie padėtį. Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), su trimis tūkstančiais karių pagerbęs tą vietą Savo atvykimu, iš Savo gailestingumo pakvietė žydus į islamą. Žydai nepriėmė šio gražaus pasiūlymo. Jie atmetė ir mūsų mylimo Pranašo pasiūlymą: „Tokiu atveju nusileiskite iš tvirtovės ir pasiduokite, nulenkdami galvas prieš Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio įsakymą“.

Tada Pasaulių Valdovas įsakė lankininkų meistrui Sadui ibn Abi Vakasas: „O Sadai! Eik į priekį ir apšaudyk juos strėlėmis!“ Chazrat Sadas ir kiti lankininkai, šaukdami takbirą, ėmė leisti strėles iš savo strėlinių į žydų tvirtovę. Žydai atsakė strėlėmis ir akmenimis, ir taip prasidėjo kova. Ši žydų gauja, smogusi musulmonams į nugarą, kai šie buvo silpni, ir iš pavydo nepripažinusi Muchammedo alaihis-salam pranašystės, neturėjo drąsos atverti tvirtovės vartų ir išeiti į mūšio lauką.

„O mano Ashabai! Kelkitės ir sėskite ant savo žirgų ir kupranugarių! Tie, kurie paklūsta, teatlieka popietės namazą Kuraizos sūnų žemėje!“ Hadisas šarif

Kova tęsėsi kaip apgultis. Munafikai (veidmainiai), buvę tarp musulmonų karių, slapta siuntė į tvirtovę žinias, sakydami: „Jokiu būdu nepasiduokite! Nesutikite, net jei jie norės, kad paliktumėte Mediną! Jei tęsite kovą, padėsime jums visomis jėgomis ir nieko jums nepagailėsime. Jei jie išvarys jus iš Medinos, ir mes išeisime kartu su jumis!“ Gavę šią žinią, žydai, laukdami munafikų pagalbos, tęsė gynybą su nauju ryžtu ir nauja viltimi. Apgultis užsitęsė; praėjo beveik mėnuo, tačiau iš munafikų jokios pagalbos neatėjo. Į jų širdis įsismelkė baimė, ir jie pranešė norintys sudaryti sutartį.

Sutarčiai sudaryti pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, atėjo žydas, vardu Nabašas ibn Kaisas, ir tarė: „O Muchammedai! Parodyk ir mums tokį patį gailestingumą, kokį parodei Nadiro sūnums. Tebūnie mūsų turtas ir mūsų ginklai Tavo! Tik nepraliek mūsų kraujo. Leisk mums palikti savo kraštą kartu su vaikais ir moterimis. Leisk mums taip pat išsivežti po vieną kupranugario nešulį kiekvienai šeimai, išskyrus ginklus!“ Pasaulių Valdovas atsakė: „Ne! Šio pasiūlymo negaliu priimti!“ Šįkart jis tarė: „Atsisakome minties išsivežti turtą. Nepraliek mūsų kraujo! Leisk mums išsivesti savo moteris ir vaikus!“ Mūsų mylimas Pranašas tarė: „Ne! Jūs neturite kitos išeities, kaip tik be jokių išlygų ir sąlygų nusilenkti mano sprendimui, paklusti ir pasiduoti!“ Žydas Nabašas, nusiminęs, grįžo į tvirtovę ir papasakojo apie derybas. Šįkart Kuraizos sūnus apėmė didžiulė neviltis ir sielvartas.2 Vienas iš jų vadų, Kabas ibn Asadas, atsipeikėjo ir savo tautai pateikė tokį prisipažinimą ir pasiūlymą: „O mano tauta! Kaip matote, mus ištiko didelė nelaimė. Tokioje padėtyje turiu jums tris patarimus. Pasirinkite iš jų, kurį norite, ir elkitės pagal jį! Pirmasis: sekime šiuo Asmeniu ir pripažinkime, kad Jis yra Pranašas! Prisiekiu Allahu, mes visi žinome, kad Jis yra Allaho siųstas Pranašas, kurio požymius matėme savo knygose. Jei Juo įtikėsime, mūsų kraujas, mūsų vaikai, mūsų moterys ir mūsų turtas bus išgelbėti. Vienintelė priežastis, dėl kurios Juo nesekame, yra pavydas, kurį jaučiame arabams, ir tai, kad Jis nėra iš Izraelio sūnų. Tačiau tai – Allaho reikalas. Eikime, sekime Juo!“ Žydai visi kaip vienas pasipriešino ir tarė: „Ne! To mes nepriimame ir nesekame niekuo kitu, tik kuriuo nors iš mūsų!“

Tada Kabas pateikė antrąjį savo pasiūlymą: „Išžudykime visi savo vaikus ir žmonas ir, kai už mūsų neliks nieko, apie ką turėtume galvoti, žygiuokime prieš musulmonus ir kovokime iki mirties!“ Žydai atmetė ir tai.

Trečiajame savo pasiūlyme Kabas tarė: „Šiąnakt – naktis prieš šeštadienį. Kadangi musulmonai žino, kad šią naktį mes nekovojame, jie gali būti ramūs ir neatidūs. Išsitraukime kardus ir visi kartu išeikime pro vartus. Tokiu užpuolimu galbūt laimėsime!“

Žydai atmetė ir šį pasiūlymą, sakydami: „Mes negalime pažeisti draudimo dirbti šeštadienį!“ Tik broliai Asidas ir Salaba bei jų pusbrolis Asadas priėmė pirmąjį pasiūlymą ir gavo garbę tapti musulmonais. Jie išėjo iš tvirtovės ir prisijungė prie Ashabų al-kiram.3 Žydai ilgai tarėsi tarpusavyje. Galiausiai jie iškėlė pasidavimo vėliavą ir paprašė mūsų Valdovo Pranašo paskirti arbitrą, kuris dėl jų priimtų sprendimą. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Išsirinkite arbitru iš mano Ashabų, ką norite“. Jie atsakė: „Sutinkame su tokiu sprendimu, kokį priims Sadas ibn Muazas“. Mūsų Valdovas Pranašas sutiko ir įsakė atvesti Chazrat Sadą ibn Muazas.

Sadas ibn Muazas buvo sunkiai sužeistas Griovio gazvoje. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, liepė jį gydyti palapinėje Masdžid an-Nabavi. Kai jis buvo išrinktas arbitru, Chazrat Sadą neštuvais nunešė į Kuraizos tvirtovę. Pakeliui Chazrat Sadas sau kalbėjo: „Prisiekiu Allahu, Allaho Aukščiausiojo kelyje nekreipsiu dėmesio į jokio priekaištautojo priekaištus!“ Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, akivaizdoje jį nukėlė nuo neštuvų. Mūsų Pranašas tarė: „O Sadai! Šie sutiko pasiduoti pagal tavo sprendimą. Tad pasakyk man savo sprendimą dėl jų“. Sadas ibn Muazas atsakė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Iš tiesų Allahas Aukščiausiasis ir Jo Pasiuntinys labiau verti priimti sprendimą“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Allahas Aukščiausiasis įsakė tau priimti sprendimą dėl jų“. Chazrat Sadas paėmė iš žydų tvirtą pažadą, kad jie priims jo sprendimą. Abi pusės įtemptai laukė sprendimo. Tada Chazrat Sadas paskelbė šį didingą sprendimą, rodantį jo pranašumą, nuo kurio stingo kraujas gyslose ir kuris buvo vertas jo garbės:

„Mano sprendimas toks: visiems protingiems ir lytiškai subrendusiems vyrams turi būti nukirstos galvos! Jų moterys ir vaikai turi būti paimti į nelaisvę, o jų turtas – padalytas musulmonams!“

Išgirdę šį galutinį sprendimą, žydai tarsi suakmenėjo. Mat ir jų pačių knygose bausmė tiems, kurie elgiasi taip įžūliai kaip jie, buvo lygiai tokia pati. Ten buvo parašyta: „Kai prieisi prie miesto, norėdamas su juo kariauti, pakviesk jį taikai. Jei jie sutiks ir atvers savo vartus, visi, kas yra viduje, temoka tau duoklę ir tetarnauja tau. O jei nuspręs kariauti, apgulk juos. Kai Allaho Aukščiausiojo malone juos nugalėsi, perleisk per kardą visus jų vyrus. Jų moteris, vaikus ir turtą pasiimk kaip grobį!“

Kadangi Chazrat Sado ibn Muazas sprendimas atitiko dieviškąjį sprendimą, Pasaulių Valdovas, mūsų mylimas Pranašas, jį pasveikino ir išreiškė Savo pripažinimą žodžiais: „Tu priėmei dėl jų sprendimą, atitinkantį Allaho Aukščiausiojo sprendimą virš septynių dangų, Lauh al-machfuz!“

Žydai negalėjo prieštarauti šiam sprendimui, minimam jų pačių knygose. Visi protingi ir lytiškai subrendę vyrai, surištomis prie kaklo rankomis, buvo nuvaryti į Mediną. Kitą dieną Chazrat Alis ir Chazrat Zubairas, Allaho Pasiuntinio įsakymu, įvykdė sprendimą. Vaikai, moterys ir turtas buvo padalyti Ashabams al-kiram.4 Taip ši klastinga, neištikima ir griaunanti tauta, kuri sunkiausiais laikais smogė musulmonams į nugarą, sulaužė visas sutartis ir nuo pat mūsų Valdovo Pranašo vaikystės mėgino Jį pašalinti, buvo išvalyta iš Medinos ir jos apylinkių. Viena moteris iš belaisvių pasiekė laimę tapti musulmone. Ši moteris, vardu Raichana, buvo atitekusi mūsų Valdovo Pranašo daliai. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, leido jai laisvai rinktis – likti savo religijoje ar tapti musulmone. Raichana pasakė norinti likti savo religijoje. Ji buvo nusiųsta į Um Munzir namus. Vėliau, dėl Salabos ibn Saja patarimų ir pastangų, jos širdis atšilo islamui. Tada mūsų Pranašas tarė Raichanai: „Ar nori eiti Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio keliu? Manau, kad taip derėtų“. Raichana atsakė: „Taip“. Mūsų mylimas Pranašas labai apsidžiaugė jos poelgiu. Kad ir ji džiaugtųsi ir kad jos laipsnis Rojuje būtų labai aukštas, Jis parodė jai gailestingumą, išlaisvino ją ir paėmė į žmonas. Jis davė jai machrą ir sudarė su ja nikachą (santuoką). Jų vestuvės įvyko Um Munzir namuose. Taip Raichana (radijallahu anha) gavo garbę tapti visų musulmonų motina.5

„Ne! Jūs neturite kitos išeities, kaip tik be jokių išlygų ir sąlygų nusilenkti mano sprendimui, paklusti ir pasiduoti!“ Hadisas šarif