GRIOVIO GAZVA (CHANDAKAS)

Žaibo blyksnis

Kasti kasdien pradėdavo anksti rytą ir dirbdavo iki vakaro. Vieną dieną kasant buvo sužeista Chazrat Alio ibn Chakamas koja. Jį užsodino ant žirgo ir atgabeno pas mūsų Valdovą Pranašą. Pasaulių Valdovas perbraukė ranka per jo koją ir tarė: „Bismillahirrachmanirrachim“. Mūsų Valdovo stebuklu kraujavimas iš jo kojos akimirksniu liovėsi, o skausmas dingo. Apkaso kasimo darbai tęsėsi. Po kurio laiko Ashabai užtiko labai kietą gruntą. Kasti buvo neįmanoma. Jie atėjo pas mūsų Valdovą Pranašą ir papasakojo Jam apie padėtį. Jis atėjo ir nusileido į griovį. Jis paprašė indo su vandeniu. Paėmęs gurkšnį į burną, Jis išpylė jį atgal į indą. Paskui apšlakstė tuo vandeniu kietą gruntą. Tada paėmė kūjį ir vienu smūgiu sutrupino tą vietą tarsi smėlį. Toje vietoje kasti tapo labai lengva. Smūgio metu atsidengė palaimintasis mūsų Valdovo pilvas, ir buvusieji ten pamatė, kad Jis dėl alkio ant Savo palaimintojo pilvo buvo prisirišęs akmenį. Pamatęs tokią Allaho Pasiuntinio būklę, Chazrat Džabiras ibn Abdula priėjo prie Jo ir paprašė leidimo: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Jei leisi, nueisiu namo ir sugrįšiu“. Kas įvyko, kai jis gavo leidimą, Chazrat Džabiras papasakojo taip:

„Gavęs leidimą, nuėjau namo ir tariau žmonai: ‚Mačiau Pasiuntinį alaihis-salam taip išalkusį, kad tiesiog nepakeliama. Ar namie yra ko nors valgyti?‘ Ji atsakė: ‚Nieko nėra, tik šis ožiukas ir kelios saujos miežių‘. Tuojau pat papjoviau ožiuką, o žmona rankinėmis girnomis sumalė miežius į miltus. Paskui ji iš jų užminkė tešlą. Mėsą sudėjo į molinį puodą ir ėmė virti tandyre. Kai ketinau grįžti pas Allaho Pasiuntinį, žmona griežtai man prisakė, kad mums nereikėtų rausti iš gėdos dėl to, jog maisto taip mažai. Tada nuėjau pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Turiu šiek tiek maisto, visai nedaug. Pasiimk vieną ar du žmones ir ateik pas mus pavalgyti!‘

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, man pasakė: ‚Pasakyk žmonai, kad iki man ateinant ji neišimtų iš tandyro nei puodo su mėsa, nei duonos‘. Tada Jis atsigręžė į mudžahidus ir tarė: ‚O apkaso žmonės! Džabiras mums paruošė vaišes ir kviečia mus valgyti. Jo maisto ir gausu, ir jis skanus. Kelkitės! Eisime į Džabiro vaišes!’ Išgirdę šį įsakymą, Ashabai al-kiram susirinko ir nusekė paskui mūsų Pranašą. Aš paskubomis grįžau namo, papasakojau žmonai, kas atsitiko, ir tariau: ‚Ką dabar darysime?‘ Ji paklausė: ‚Argi Pasiuntinys alaihis-salam neklausė, kiek yra maisto?‘ Atsakiau: ‚Klausė, ir aš Jam pasakiau‘. Žmona paklausė: ‚Ar tu, ar mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pakvietė Ashabus al-kiram?‘ Kai pasakiau: ‚Juos pakvietė Allaho Pasiuntinys‘, ji mane paguodė, tardama: ‚Pasiuntinys alaihis-salam geriau žino‘.

Netrukus mūsų tarpduryje pasirodė šviesus mūsų Valdovo Pranašo veidas. Jis tarė gausiems sahabams: ‚Įeikite nesigrūsdami‘. Mano broliai sahabai susėdo grupėmis po dešimt. Gerbiamasis Pranašas meldė palaimos ir gausos duonai ir mėsai. Paskui, neišimdamas puodo iš tandyro, Jis semtuvu sėmė jo turinį, dėjo ant paimtos duonos ir vaišino Savo Ashabus. Taip Jis darė tol, kol visi Ashabai pasisotino. Prisiekiu, kad nors valgiusiųjų buvo daugiau nei tūkstantis, duonos ir mėsos liko tiek pat, kiek buvo. Pavalgę ir patys, išdalijome likusį maistą kaimynams“.2

Chazrat Salmanas al-Farisis labai gerai mokėjo kasti apkasus. Jis vienas atlikdavo dešimties vyrų darbą. Kai jis su draugais kasė jiems paskirtą ruožą, jie užtiko labai kietą ir didelę baltą uolą. Jie ilgai vargo, mėgindami ją suskaldyti. Tačiau visos jų pastangos nuėjo veltui. Be to, sulūžo jų kūjai, kirtikliai ir kastuvai. Chazrat Salmanas nuėjo pas mūsų mylimą Pranašą, papasakojo apie padėtį ir tarė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, net mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Kasdami apkasą, užtikome kietą uolą. Nors sulūžo visi mūsų geležiniai įrankiai, negalėjome jos net pajudinti“. Mūsų Valdovas Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam) atėjo ten ir paprašė kūjo. Ten buvę Ashabai al-kiram įtemptai laukė, kuo tai baigsis. Mūsų Valdovas, Pranašų Sultonas, nusileido į griovį. Jis pakėlė kūjį, ištarė „Bismillahirrachmanirrachim“ ir smogė į uolą tokia jėga, kad nuo šio smūgio blykstelėjo Mediną nušvietęs žaibas, o nuo uolos atskilo gabalas.

Mūsų Valdovas Pranašas ištarė takbirą: „Allahu akbar!“ Tai išgirdę, Ashabai taip pat ištarė takbirą. Tada Jis antrą kartą smogė kūju į uolą. Vėl žaibas, nušvietęs viską aplinkui!

„Aš irgi noriu gauti dalį to savabo (atlygio), kurį jūs pelnote dirbdami“ Hadisas šarif

Ir nuo uolos atskilę gabalai… Mūsų mylimas Pranašas vėl ištarė takbirą: „Allahu akbar“. Ashabai al-kiram pakartojo takbirą paskui Jį. Kai kūjis nusileido trečią kartą, blykstelėjo dar vienas viską aplinkui nušvietęs žaibas, ir uola subyrėjo į gabalus. Pasaulių Valdovas vėl ištarė takbirą: „Allahu akbar“. Ir Jo šlovingi Ashabai, sekdami Juo, vėl ištarė takbirą.

Chazrat Salmanas ištiesė ranką. Mūsų mylimas Pranašas alaihis-salam išlipo iš griovio. Salmanas al-Farisis tarė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, net mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Ką tik pamačiau tai, ko niekada gyvenime nebuvau matęs. Kokia tame išmintis?“ Tada mūsų Valdovas Pranašas atsigręžė į Savo Ashabus ir paklausė: „Ar ir jūs matėte tai, ką matė Salmanas?“ Jie atsakė: „Taip, o Allaho Pasiuntiny! Kai smogei kūju į uolą, matėme, kaip smarkiai žaibavo. Kai Tu ištarei takbirą, ištarėme takbirą ir mes“. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Pirmojo smūgio šviesoje man buvo parodyti Kisros rūmai (Madaine). Atėjo Džibrilas (alaihis-salam) ir pasakė man: ‚Tavo umma valdys tuos kraštus‘. Antruoju smūgiu man buvo parodyti raudonieji Bizantijos provincijos (Damasko) rūmai. Atėjo Džibrilas (alaihis-salam) ir pasakė: ‚Tavo umma valdys ir tą kraštą‘. Trečiuoju man buvo parodyti Sanos (Jemeno) rūmai. Džibrilas (alaihis-salam) man pasakė: ‚Ir tą vietą valdys Tavo umma‘“.

Kai Visatos Sultonas taip apibūdino persų Kisros rūmus Madaine, iš ten kilęs Chazrat Salmanas tarė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris Tave atsiuntė su tikrąja religija ir Knyga, kad tie rūmai yra lygiai tokie, kokius Tu juos apibūdinai. Liudiju, kad Tu esi Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys“. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „O Salmanai! Damaskas tikrai bus užkariautas. Heraklijus pabėgs į tolimiausią savo šalies kampą. Jūs valdysite visą Damaską. Niekas negalės jums pasipriešinti. Jemenas tikrai bus užkariautas. Ir šis ‚Rytų kraštas‘ tikrai bus užkariautas, o Kisra bus nužudytas. Allahas Aukščiausiasis po manęs suteiks jums šiuos užkariavimus“.3

Chazrat Salmanas al-Farisis pasakojo: „Mačiau, kaip išsipildė visos šios mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, džiugios žinios“.

Priešas jau buvo netoli. Apkasas buvo kasamas skubiausiai, stengiantis jį kuo greičiau užbaigti. Tik esant būtinybei mudžahidai, paprašę mūsų Valdovo Pranašo leidimo, palikdavo darbą, o atlikę savo reikalą, bėgte grįždavo prie darbo.

O munafikai elgėsi labai vangiai. Į darbą jie ateidavo, kada norėjo, ir išeidavo be leidimo, kada norėjo. Be to, jie šaipėsi iš to, kaip dirba Ashabai, o apie džiugias žinias, kurias jiems davė mūsų Valdovas Pranašas, sakydavo: „Mes, bijodami priešo, slepiamės apkasuose. O Jis žada mums Jemeno, Bizantijos ir Persijos rūmus. Stebimės jumis!…“

Tada apie mudžahidus buvo apreikštas ajatas al-karima, kuriame prasme sakoma: „Tikrieji tikintieji yra tik tie, kurie tiki Allahu ir Jo Pasiuntiniu ir kurie, būdami su Juo (Allaho Pasiuntiniu) dėl bendro reikalo (kuris rūpi visiems), neišeina, kol nepaprašo Jo leidimo. (O Mano Chabibe!) Tie, kurie prašo Tavęs leidimo, iš tiesų yra tie, kurie tiki Allahu Aukščiausiuoju ir Jo Pasiuntiniu. Kai šie muminai prašo Tavęs leidimo kokiems nors savo reikalams, leisk tiems iš jų, kuriems nori, ir prašyk Allaho Aukščiausiojo jiems atleidimo. Iš tiesų, Allahas Aukščiausiasis yra Gafur ar-Rachim – Jis daug atleidžia ir yra gailestingiausias“.4

Ajatuose al-karima, apreikštuose apie munafikus, prasme sakoma: „Nelyginkite Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinio kvietimo su tuo, kaip jūs šaukiatės vieni kitų! Allahas Aukščiausiasis tikrai žino tuos iš jūsų, kurie slapta išsmunka, prisidengdami vienas kitu. Tad tie, kurie priešinasi Jo įsakymui, tesisaugo, kad šiame pasaulyje jų neištiktų fitna, o achirate – skausminga bausmė! Įsidėmėkite! Visa, kas yra danguose ir žemėje, priklauso Allahui Aukščiausiajam. Jis žino ir tai, kokioje būsenoje esate (visas jūsų savybes ir ketinimus, ar esate muminai, ar munafikai). Prisikėlimo dieną, kai būsite sugrąžinti pas Jį, Allahas Aukščiausiasis praneš jums apie viską, ką darėte. Allahas Aukščiausiasis žino viską“.5

Nuo tada, kai pradėta kasti apkasą, buvo praėjusios šešios dienos. Visi deramai užbaigė savo darbą. Tačiau vienoje vietoje dėl laiko stokos nespėta iškasti pakankamai plačiai ir giliai. Mūsų Valdovas Pranašas išreiškė Savo susirūpinimą dėl šios vietos ir tarė: „Daugdieviai negali persikelti niekur kitur, tik čia“. Jis pastatė ten sargybinius.

Allahas Aukščiausiasis – geriausias Globėjas

Kai daugdievių kariuomenė priartėjo visai prie Medinos, žydų Nadiro sūnų vadas Chujajus pranešė kuraišų kariuomenės vadui, kad Medinos Kuraizos žydai turi sutartį su musulmonais, tačiau jis galįs apgauti jų vadą Kabą ibn Asadas ir patraukti juos į savo pusę. Vadas tarė: „O Chujajau! Tuojau pat eik pas Kabą ibn Asadas. Tegul jie sulaužo su musulmonais sudarytą sutartį ir padeda mums“. Vienas iš šios sutarties punktų buvo: „jei priešo kariuomenė užpultų Mediną, susivienyti su musulmonais ir jai priešintis“.

Žydas Chujajus paliko daugdievių kariuomenę ir naktį atėjo į Banu Kuraiza vado Kabo namus. Jis pasibeldė į duris, prisistatė ir tarė: „O Kabai! Atvedžiau visą kuraišų kariuomenę ir daugybę genčių, tokių kaip Kinana ir Gatafano sūnūs, – dešimties tūkstančių vyrų kariuomenę. Dabar Muchammedas ir Jo Ashabai nebeištrūks. Kartu su kuraišais prisiekėme nepalikti šios vietos, kol jų visiškai nesunaikinsime!“ Kabas išreiškė savo nerimą: „Jei Muchammedo ir Jo Ashabų nepavyks nužudyti, o kuraišai ir gatafanai grįš į savo kraštus, mes čia liksime vieni. Bijau, kad galiausiai jie mus visus išžudys!“ Chujajus atsakė: „Kad atsikratytum šios baimės, gali pareikalauti iš kuraišų ir gatafanų septyniasdešimties įkaitų. Kol šie įkaitai bus pas tave, jie negalės iš čia pasitraukti. O jei jie būtų nugalėti ir pasitrauktų, aš jūsų nepaliksiu. Nelaimė, kuri ištiks jus, ištiks ir mane“. Taip jis apgavo pirmiausia Kabą, o paskui ir kitus žydus. Jis privertė juos suplėšyti sutartį su musulmonais. Taip sutartis buvo sulaužyta.

Chujajus grįžo į daugdievių kariuomenę ir papasakojo apie padėtį. Jis pranešė, kad Banu Kuraiza smogs musulmonams į nugarą.

„O apkaso žmonės! Džabiras mums paruošė vaišes ir kviečia mus valgyti. Jo maisto ir gausu, ir jis skanus. Kelkitės! Eisime į Džabiro vaišes!“ Hadisas šarif

Septintąją dieną daugdieviai su didele dešimties tūkstančių vyrų kariuomene atėjo į šiaurinę ir šiaurės vakarinę Medinos pusę ir įsirengė stovyklą. Stovykla buvo priešais tą vietą, kur buvo iškastas apkasas. Daugdievių sumanymas buvo su šia didele kariuomene nuo krašto iki krašto sudeginti ir sugriauti Mediną, pašalinti mūsų Valdovą Pranašą (alaihis-salam) ir Jo Ashabus ir sunaikinti islamą. Iš pažiūros tai buvo labai didelė kariuomenė, kuriai atsispirti buvo sunku. Pamatę apkasą – kliūtį, kurios niekada nebuvo įsivaizdavę, daugdieviai sutriko ir neteko drąsos. Mat griovys buvo toks platus, kad geras žirgas visu greičiu negalėjo jo peršokti. Kas į jį įkrisdavo, nelengvai galėjo iš jo išlipti. Ypač šarvuotam vyrui buvo labai sunku išsikabaroti. Sužinojęs, kad daugdieviai atvyko, mūsų mylimas Pranašas tuojau pat surinko Savo Ashabus, šešias dienas be atvangos dirbusius ir išsekusius, ir įrengė Savo štabą šioje apkaso pusėje, Sal kalno papėdėje. Už jų buvo Sal kalnas ir Medina, priešais – apkasas, o anapus jo – priešas… Ir vėl Ibn Um Maktumas buvo paliktas Medinoje kaip mūsų Valdovo Pranašo vietininkas. Moterys ir vaikai buvo apgyvendinti tvirtovėse. Trijų tūkstančių vyrų islamo kariuomenė turėjo trisdešimt šešis raitelius. Vėliavas nešė Chazrat Zaidas ibn Charisa ir Chazrat Sadas ibn Ubada.6 Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, odinė palapinė buvo pastatyta Sal kalno papėdėje. Ashabai al-kiram, kuriems vėl teks parodyti daug didvyriškumo, ėmė atidžiai sekti priešo veiksmus. Tuo metu pas mūsų mylimą Pranašą atėjo Chazrat Umaras. Jis tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Kiek girdėjau, Kuraizos žydai sulaužė tarp mūsų sudarytą sutartį ir ruošiasi kariauti prieš mus!“ Pasaulių Valdovas į šią netikėtą žinią atsakė žodžiais: „Chasbunallahu va nimal vakil (Mums pakanka Allaho Aukščiausiojo. Koks puikus Jis Globėjas!)“. Jis labai nuliūdo. Dabar islamo kariuomenė atsidūrė tarp dviejų ugnių. Šiaurėje ir vakaruose stovėjo daugdievių kariuomenės, pietryčiuose – žydai. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pasiuntė Chazrat Zubairą ibn Avamas į Kuraizos sūnų tvirtovę. Chazrat Zubairas nuvyko ten ir išsiaiškino padėtį. Grįžęs jis papasakojo, ką matė: „O Allaho Pasiuntiny! Mačiau, kaip jie taiso savo tvirtovę, rengia karines pratybas ir manevrus. Be to, jie buvo surinkę savo gyvulius“. Tada mūsų Valdovas Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam) pasiuntė Sadą ibn Muazas, Sadą ibn Ubada, Chavatą ibn Džubairas, Amrą ibn Aufas ir Abdulą ibn Ravacha pas Kuraizos sūnus, kad šie juos įspėtų ir paragintų atnaujinti sutartį.7 Šie penki sahabai nuvyko į Kuraizos žydų tvirtovę ir juos įspėjo. Tačiau įspėjimai nieko nepadėjo. Be to, žydai ėmė juos įžeidinėti. Paskutinis jų žodis buvo: „Išvarę iš jų žemės mūsų brolius, Nadiro sūnus, jūs palaužėte mums rankas ir sparnus. Kas gi toks tas Muchammedas! Tarp Jo ir mūsų nėra jokio pažado ir jokios sutarties. Mes prisiekėme visi kartu užpulti jūsų Pranašą ir Jį nužudyti. Mes tikrai užstosime savo brolius ir jiems padėsime!…“ Chazrat Sadas ibn Muazas ir jo draugai atėjo pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir papasakojo apie padėtį užuominomis, kad ne visi suprastų. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Laikykite žinią paslaptyje. Pasakykite ją tik tiems, kurie jau žino. Nes karas – tai atsargumas ir gudrybė“.8

Ashabai al-kiram laukė mūsų Valdovo Pranašo šioje apkaso pusėje ir svarstė, kaip reikės elgtis. Netrukus Visatos Sultonas Savo atvykimu pagerbė vietą, kur buvo Jo didvyriški Ashabai, ir ištarė takbirą: „Allahu akbar! Allahu akbar!“ Tai išgirdę, šlovingieji sahabai vienu balsu ištarė takbirą, paskelbdami Didingojo Allaho palaimintojo vardo didybę, ir įvarė baimę į širdis netikintiesiems, knibždėjusiems kaip smėlis kitoje apkaso pusėje. Išgirdę takbirus, daugdieviai sakė: „Turbūt Muchammedas ir Jo Ashabai gavo džiugių žinių“.

Mūsų Valdovas Pranašas tarė Savo Ashabams: „O musulmonų bendrija! Džiaukitės Allaho Aukščiausiojo pergale ir pagalba!“ Taip Jis pranešė jiems džiugią žinią, kad jie laimės. Šlovingieji Ashabai iki tol buvo dalyvavę daugelyje karinių žygių, taip pat Badro ir Uchudo gazvose. Allaho Aukščiausiojo leidimu ir mūsų Valdovo Pranašo maldos palaima jie kaskart nugalėdavo daugdievius, nors šie buvo gausesni ir stipresni. Kadangi jų priešakyje buvo „visų kūrinių vainikas“, nebuvo tokio uždavinio, kurio jie negalėtų įvykdyti, ir tokio vargo, kurio negalėtų iškęsti. Oras buvo šaltas, nepriteklius didžiulis, alkis baisus… Daugelis jų, tarp jų ir mūsų Valdovas Pranašas, buvo prisirišę prie savo palaimintųjų pilvų akmenis. Kitoje pusėje priešas knibždėjo kaip smėlis! Tačiau šlovingiesiems Ashabams nei priešo gausa, nei patiriami vargai neturėjo jokios reikšmės. Allahas Aukščiausiasis buvo geriausias Globėjas… Jie buvo prisirišę prie Jo, pasikliovė Juo ir ieškojo prieglobsčio pas Jį. Žymiausi kuraišų karvedžiai ir kitų genčių, atėjusių kartu su kuraišais, vadai, prieš priimdami sprendimą dėl bendro puolimo, ėmė ieškoti palei apkasą vietos, kur galėtų persikelti. Jie apėjo apkasą nuo vieno galo iki kito. Galiausiai jie sustojo prie siauros vietos, likusios nebaigtos dėl skubos, ir nusprendė, kad geriausia pulti iš ten. Daugdievių kariai sekė paskui savo karvedžius; jie žvelgė čia į apkasą, čia į šlovinguosius Ashabus ir stebėjosi. Jie sakė: „Prisiekiame, kad tai ne arabų naudojamas būdas. Tikriausiai jiems tai patarė tas persas!“ Kai kuraišų karvedžiai, parodę savo kariams siaurą apkaso vietą, paklausė: „Kas gali čia peršokti ir persikelti į kitą pusę?“, išėjo penki raiteliai. Jie turėjo persikelti į kitą apkaso pusę ir ten kautis vienas prieš vieną. Šlovingieji Ashabai al-kiram ir daugdievių kariai įtemptai stebėjo, ką darys šie penki raiteliai. Raiteliai atsitraukė, kad įsibėgėtų. Tada jie pasuko žirgus į siauriausią apkaso vietą ir paspartino šuolius. Penki visu šuoliu lekiantys grynakraujai žirgai vienu šuoliu sugebėjo persikelti į kitą apkaso pusę. Daugelis raitelių norėjo sekti paskui juos, bet jiems nepavyko, ir jie liko kitoje apkaso pusėje. Tarp persikėlusiųjų buvo Amras ibn Abdudas – labai stiprus imtynininkas, kurio niekas niekada nebuvo paguldęs ant menčių. Visi jo bijojo, ir niekas negalėjo prieš jį stoti. Jis vienas buvo vertas visos kariuomenės. Tai rodė jau vien tai, kad iš dešimties tūkstančių vyrų kariuomenės čia išėjo būtent jis. Jis buvo apsišarvavęs nuo galvos iki kojų. Ant savo žirgo jis atrodė labai didingai. Šis vyras, vien savo išvaizda įvarantis baimę į širdis, sušuko mudžahidams: „Jei yra kas nors, kas gali su manimi kautis, teišeina į mūšio lauką!…“ Pamatęs šį puikybės paminklą, Chazrat Alis nuėjo pas mūsų mylimą Pranašą, paprašė leidimo ir tarė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Leisk man su juo kautis“. Jis net neturėjo ant savęs šarvų.

„O Salmanai! Damaskas tikrai bus užkariautas. Heraklijus pabėgs į tolimiausią savo šalies kampą. Jūs valdysite visą Damaską. Niekas negalės jums pasipriešinti. Jemenas tikrai bus užkariautas. Ir šis ‚Rytų kraštas‘ tikrai bus užkariautas, o Kisra bus nužudytas. Allahas Aukščiausiasis po manęs suteiks jums šiuos užkariavimus“ Hadisas šarif

Ashabai al-kiram žvelgė į jį su susižavėjimu. Mūsų mylimas Pranašas nusivilko Savo palaimintuosius šarvus ir aprengė jais Chazrat Alį. Jis prisegė jam Savo kardą. Nusiėmė turbaną nuo Savo palaimintosios galvos ir Savo palaimintosiomis rankomis apvyniojo juo jo galvą. Tada Jis karštai meldėsi: „O mano Allahai! Badro gazvoje šahidu tapo mano dėdės sūnus Ubaida, o Uchudo gazvoje – mano dėdė Chamza. Su manimi liko Alis, mano brolis ir mano dėdės sūnus. Saugok jį. Suteik jam Savo pagalbą. Nepalik manęs vieno!“ Ashabai al-kiram tarė: „Amin!“ Allaho Aukščiausiojo liūtas, lydimas maldų ir takbirų, pėsčias žengė į priekį ir atsistojo priešais Amrą ibn Abdudas, kuris sėdėjo ant savo žirgo tarsi milžinas. Amras, visas, išskyrus akis, apdengtas šarvais, nepažino šio didvyrio ir paklausė, kas jis toks. Kai šis prisistatė žodžiais: „Aš esu Alis ibn Abi Talibas“, Amras, tarsi jo gailėdamas, tarė: „O mano brolio sūnau! Tavo tėvas – mano draugas. Todėl nenoriu pralieti tavo kraujo. Argi neturi kurio nors iš savo dėdžių, kuris galėtų prieš mane stoti?“ Chazrat Alis jį kurstė, sakydamas: „O Amrai! Prisiekiu Allahu, aš noriu pralieti tavo kraują. Bet argi mudu neturėtume būti lygiomis sąlygomis? Argi ne to reikalauja narsumo garbė? Aš esu pėsčias, o tu sėdi ant žirgo!…“

Tai išgirdus, Amre įsiliepsnojo narsa. Jis tuojau pat nulipo nuo žirgo, kardu nukirto žirgui kojas ir įsiutęs atsistojo priešais Chazrat Alį. Kai Amras jau ruošėsi pulti, Allaho Aukščiausiojo liūtas paklausė: „O Amrai! Girdėjau, kad tu esi prisiekęs: susitikęs su vyru iš kuraišų, išpildysi vieną iš dviejų jo norų. Ar tai tiesa?“ Jis atsakė: „Taip, tiesa“. Tada Chazrat Alis pakvietė jį į tikėjimą: „Tuomet mano pirmasis noras – kad tu įtikėtum Allahu Aukščiausiuoju ir Jo Pasiuntiniu ir taptum musulmonu!“ Tai išgirdęs, Amras supyko ir tarė: „Pamiršk tai! Man to nereikia!“ Chazrat Alis tarė: „Mano antrasis noras – kad liautumeisi kovoti ir grįžtum į Meką. Nes jei Pasiuntinys alaihis-salam nugalės priešą, tu šiuo poelgiu būsi Jam padėjęs!…“ Amras tarė: „Pamiršk ir tai! Esu prisiekęs nesikvėpinti, kol neatkeršysiu. Jei turi kitą norą, sakyk!“ Chazrat Alis tarė: „O Allaho Aukščiausiojo prieše! Tuomet nebelieka nieko kito, kaip tik su tavimi kautis!“

Amras nusijuokė iš šių žodžių ir tarė: „Kaip keista! Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad visoje Arabijoje yra karys, galintis prieš mane stoti! O mano brolio sūnau! Prisiekiu, kad nenoriu tavęs nužudyti. Nes tavo tėvas buvo mano draugas. Norėčiau, kad prieš mane išeitų kuris nors iš kilmingųjų kuraišų vyrų, toks kaip Abu Bakras ar Umaras“. Kai Chazrat Alis tarė: „Net jei taip, aš atėjau čia tavęs nužudyti“, Amrui kraujas trenkė į galvą. Vos pakėlęs kardą, jis tuoj jį nuleido. Allaho Aukščiausiojo liūtas Chazrat Alis (karamallahu vadžhahu), laukęs kažko panašaus, žaibiškai šoko į šoną ir atrėmė kirtį skydu. Tačiau Amras buvo sutrupinęs daugybę tokių skydų. Net tvirčiausi skydai neatlaikydavo jo kirčių. Taip atsitiko ir dabar. Chazrat Alio skydas buvo sutrupintas, o kardas dar ir kliudė jo galvą ir jį sužeidė. Dabar buvo Chazrat Alio eilė pulti.

Ieškodamas prieglobsčio pas Allahą Aukščiausiąjį, jis ištarė „Ja Allah!…“ ir nuleido Zulfikarą (taip vadinosi mūsų Pranašo kardas) ant Amro kaklo. Tą pačią akimirką, kai nusileido kirtis, islamo kariuomenėje ėmė aidėti šūksniai „Allahu akbar!… Allahu akbar!…“, nuo kurių drebėjo žemė ir dangus, o netikinčiųjų kariuomenėje pasigirdo vaitojimai… Taip, Pranašų Sultono, visų kūrinių vainiko, malda buvo išklausyta. Milžinas Amras buvo parblokštas ant žemės; kraujas plūdo iš jo kūno, o galva kartu su šalmu buvo nulėkusi. Pamatę, kad Amras, kuriuo jie labiausiai pasitikėjo, guli ant žemės, jo draugai tuojau pat puolė Chazrat Alį. Tai pamatę, Ashabai al-kiram atskubėjo. Zubairas ibn Avamas sužeidė Naufalą ibn Abdula ir privertė jį kartu su žirgu nugarmėti į apkasą.

Chazrat Alis nusileido į griovį ir perskėlė Naufalą pusiau. Kiti vos vos persikėlė per apkasą ir pabėgo atgal. Daugdievių vyriausiasis vadas jau pačioje karo pradžioje buvo puolęs į gilią neviltį.

Dabar karo pobūdis jau paaiškėjo. Apkasas neleido kautis krūtine į krūtinę. Jie stengėsi padaryti vieni kitiems nuostolių, šaudydami strėlėmis. Tai tik vilkino sprendimą. Supratę, kad taip nelaimės, daugdieviai nusprendė, jog geriausia pulti iš visų apkaso pusių, ir puolė. Milžiniška dešimties tūkstančių vyrų priešo kariuomenė stengėsi persikelti per apkasą, o šlovingoji trijų tūkstančių vyrų islamo kariuomenė strėlėmis ir akmenimis stengėsi jai sutrukdyti persikelti. Prasidėjo baisi kova. Ši kova truko iki vakaro.

Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), naktį įvairiose apkaso vietose išstatė sargybinius. Pats Jis ėmė budėti siauroje vietoje. Į Mediną Jis pasiuntė penkių šimtų vyrų patrulį ir įsakė jiems garsiai tarti takbirą gatvėse. Taip laiku būtų atremtas pavojus iš žydų ar kuraišų daugdievių pusės, o moterys ir vaikai būtų apsaugoti.

O Kuraizos žydai pasiuntė Chujają ibn Achtabas pas daugdievius ir paprašė dviejų tūkstančių vyrų būrio naktiniams užpuolimams. Jie ketino pulti moteris ir vaikus, kurie naktimis likdavo be gynybos. Tačiau tai, kad mudžahidai patruliavo iki pat ryto ir šaukė takbirą „Allahu akbar!“, įvarė į jų širdis didelę baimę. Jie atsitraukė į savo tvirtovę ir ėmė laukti progos. Kartkartėmis jie mėgindavo nedidelėmis grupėmis prasiskverbti į Mediną.

Vieną naktį vienam iš žymiausių Kuraizos sūnų, Gazalui, su dešimties vyrų būriu pavyko prieiti iki pat dvaro, kuriame buvo mūsų motina Safija, mūsų mylimo Pranašo teta. Viduje buvo moterys ir vaikai. Jie neturėjo nė vieno ginklo, kuriuo galėtų gintis. Žydai iš pradžių šaudė į namą strėlėmis, o paskui bandė patekti vidun. Vienam iš jų pavyko patekti į vidinį kiemą, ir jis ėmė dairytis vietos, pro kurią galėtų įsigauti vidun. Tuo metu drąsioji mūsų mylimo Pranašo teta paprašė su ja buvusių nė garsiai nepratarti ir nusileido prie durų. Ji tvirtai apsirišo galvą skara ir įgavo vyro išvaizdą, paėmė į ranką kuolą ir užsikišo už juostos peilį. Pamažu atidariusi duris, ji iš už nugaros priartėjo prie žydo ir smarkiai trenkė jam kuolu per galvą. Negaišdama laiko, ji nudūrė ant žemės parkritusį žydą. Paskui nukauto žydo galvą išmetė lauk žydams, kurie ten šaudė strėlėmis. Pamatę prie savo kojų nukirstą savo draugo galvą, žydai labai išsigando ir ėmė bėgti.

Tuo pat metu jie murmėjo: „Mums buvo pranešta, kad musulmonai išsiuntė į karą visus savo vyrus, nepalikę namie nė vieno!…“9 Rytą karas tęsėsi ta pačia jėga. Ore zvimbė strėlės. Pasaulių Valdovas (sallallahu alaihi va sallam) tarė Savo šlovingiesiems Ashabams: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kurio galioje yra mano būtis, kad vargai, kuriuos patiriame, tikrai bus nuo jūsų nuimti ir jūs būsite išvesti į palengvėjimą“, patarė jiems būti kantriems ir pranešė džiugią žinią, kad pergalė priklausys tikintiesiems. Gavę šią džiugią žinią, didvyriški sahabai pamiršo tokius vargus kaip alkis ir nepriteklius.

„O musulmonų bendrija! Džiaukitės Allaho Aukščiausiojo pergale ir pagalba!“ Hadisas šarif

Jie stengėsi visa širdimi ir siela ir neleido nė vienam daugdieviui persikelti per apkasą.

Chazrat Sadas ibn Muazas, vienas žymiausių Ashabų al-kiram, kovėsi labai narsiai. Kovos metu jį į ranką sužeidė strėlė, kurią paleido daugdievis, vardu Chibanas ibn Kaisas ibn Araka. Strėlė pataikė į arteriją, ir jis neteko daug kraujo. Sužeistas Chazrat Sadas, matydamas, kaip aplinkiniai stengiasi sustabdyti kraujavimą, suprato, kad jo būklė rimta, ir meldėsi: „O mano Viešpatie! Jei kuraišai tęs karą, suteik man ilgesnį gyvenimą. Nes niekas man taip nepatinka, kaip kovoti su šiais daugdieviais, kurie kankino Tavo Pasiuntinį ir vadino Jį melagiu. O jei karas tarp mūsų baigiasi, pakelk mane į šahido laipsnį. Tačiau neimk mano sielos, kol nepamatysiu, kuo baigsis Banu Kuraizos reikalas“. Jo malda buvo išklausyta, ir kraujavimas liovėsi. O munafikai, tokie kaip Abdula ibn Ubajus, kurie iš pažiūros kovėsi tarp Ashabų al-kiram, judėjo labai vangiai ir nesiartino prie priešakinių linijų. Be to, jie darė viską, ką galėjo, kad palaužtų mudžahidų dvasią, ir stengėsi pasėti nesantaiką, sakydami: „Muchammedas vis žada jums Bizantijos imperatoriaus ir Irano šacho lobius. O dabar sėdime uždaryti apkase. Iš baimės negalime net pasitraukti atlikti gamtinių reikmių. Allahas ir Jo Pasiuntinys nieko kito nedaro, tik mus apgaudinėja, ir nieko žemiško mums nežada!…“ Atsidūrę keblioje padėtyje, jie palikdavo savo postus, teisindamiesi, kad priešas gali užpulti jų namus. Šie munafikų poelgiai tapo atskira bėda ir atskiru išbandymu. Daugdievių kariuomenė dėjo visas jėgas, kad kuo greičiau pasiektų lemiamą baigtį, tačiau prieš didvyrišką šlovingųjų sahabų gynybą nieko negalėjo padaryti. Labiausiai jie puolė siaurą perėją. Mūsų mylimas Pranašas nesitraukė iš šios vietos ir ragino Savo Ashabus kovoti. Ashabai al-kiram, trokšdami garbės kovoti greta mūsų Valdovo Pranašo, mūšio lauke rodė niekada neregėtą didvyriškumą. Vienu metu daugdieviai pradėjo smarkiai šaudyti strėlėmis. Taikinys buvo palapinė, kurioje buvo Visatos Sultonas.

Palaimintąjį mūsų mylimo Pranašo kūną dengė šarvai. Ant Savo palaimintosios galvos Jis turėjo šalmą. Jis stovėjo išsitiesęs priešais palapinę ir, atsižvelgdamas į kovos eigą, davė Savo Ashabams įsakymus. Kartais daugdieviai staiga užgriūdavo silpniausiai atrodančią vietą, o palaimintieji sahabai atskubėdavo ten ir su aistra kovodavo tol, kol atmušdavo religijos priešus.

„Vienas Alio kardo kirtis vertingesnis už visų žmonių ir džinų ibadatus“ Hadisas šarif

Griovio gazva (Chandakas)

Ši neregėta kova buvo labai įnirtinga; didvyriški sahabai neturėjo laiko net pažvelgti į šoną. Tą dieną kova, prasidėjusi rytą, truko iki vėlaus vakaro. Kaskart atėjus namazo laikui, šlovingieji sahabai sakydavo: „O Allaho Pasiuntiny! Mes nespėjome atlikti savo namazo“, o Pasaulių Valdovas, Visatos Sultonas, su didžiu liūdesiu jiems atsakydavo: „Prisiekiu Allahu, ir aš nespėjau jo atlikti“. Apie naktinio namazo laiką jie labai smarkiu puolimu atmušė ir išsklaidė daugdievių gaują, neleidusią jiems atlikti savo garbinimo. Kuraišai ir gatafanai, nebepajėgę vėl susiburti, atsitraukė į savo stovyklą nakvoti. Mudžahidai patraukė į mūsų mylimo Pranašo palapinę. Tada Fachr al-alam (sallallahu alaihi va sallam), atsiųstas kaip gailestingumas pasauliams ir neturėjęs įpročio prakeikti, dėl namazo nebeiškentė ir apie daugdievius tarė: „Kaip jie mus užėmė iki saulėlydžio ir neleido mums atlikti mūsų namazo, taip tepripildo Allahas Aukščiausiasis ugnies jų namus, jų pilvus ir jų kapus!“ Atlikęs vidurdienio, popietės ir vakaro namazus, kurie tapo kaza (pavėluoti), Jis vadovavo naktiniam namazui.

O mano Viešpatie, sutriuškink netikinčiuosius

Po šių kovų, kurias jie vedė siekdami visiškai sunaikinti islamą, daugdieviai suprato, kad dieną musulmonų nugalėti neįmanoma. Jų manymu, vienintelė išeitis buvo ta pačia jėga rengti naktinius užpuolimus. Tik taip musulmonus buvo galima nugalėti. Jie tuoj pat įgyvendino šį sprendimą ir kartu su žydais, Kuraizos sūnumis, ėmė rengti naktinius užpuolimus. Daugdieviai padalijo savo karius į grupes, kurios puldavo pakaitomis. Tai truko daugybę dienų. Mūsų mylimas Pranašas ir didvyriški Ashabai al-kiram, nors buvo alkani, nemiegoję ir išsekę, tęsė gynybą. Jie neleido nė vienam priešo kariui persikelti per apkasą. Ši visa širdimi ir siela vesta gynyba buvo baisesnė, įnirtingesnė, sunkesnė ir labiau varginanti už visas ankstesnes gazvas.

Daugdieviams, jau daugelį dienų kovojusiems, ėmė trūkti maisto. Jų žirgai ir kupranugariai taip pat ėmė kristi, nes ant žemės nerasdavo nė saujos sausos žolės. Todėl daugdievių vadas pasiuntė būrį, vadovaujamą Diraro ibn Chatabas, pas Kuraizos žydus parūpinti atsargų. Žydai, aukoję netikintiesiems viską, ką turėjo, tuojau pat pakrovė dvidešimt kupranugarių kviečių, miežių, datulių ir šiaudų gyvuliams ir juos perdavė. Kai Diraras su savo kariais džiugiai grįžo atgal, netoli Kubos jie susidūrė su sahabų grupe. Didvyriški Ashabai tuojau pat puolė. Po kruvinos kovos jie privertė priešą bėgti, pakrautus kupranugarius perdavė mūsų Valdovui Pranašui ir buvo pagerbti daugybe Jo maldų.10 Visatos Sultonas, mūsų Valdovas (sallallahu alaihi va sallam), gailėjosi Savo didvyriškų Ashabų, šioje beveik mėnesį trukusioje sunkioje kovoje atsidūrusių labai sunkioje padėtyje, ir rodė jiems daug kartų daugiau rūpesčio nei jų pačių tėvai. Matydamas Savo šlovingųjų Ashabų antžmogiškas pastangas, Jis priglaudė Savo palaimintąją kaktą prie žemės ir už juos taip maldavo Allahą Aukščiausiąjį:

„O Tu, kuris ateini į pagalbą bėdoje esantiems! O mano Allahai, kuris atsiliepi į stokojančiųjų ir bejėgių maldą! Tu tikrai matai ir žinai mano ir mano Ashabų būklę. O mano Viešpatie! Sutriuškink netikinčiuosius, pasėk tarp jų nesantaiką, suteik mums pagalbą ir dovanok pergalę prieš juos!“

Paskutinėmis dienomis mūsų mylimas Pranašas dažnai kartojo šią maldą. Daugdieviai, kankinami ir bado, dėjo visas jėgas, kad kuo greičiau sunaikintų musulmonus. Vieną vakarą, jiems taip kovojant, iš daugdievių kariuomenės pas mūsų Valdovą Pranašą atėjo vyras, kurio širdį buvo užpildžiusi meilė islamui. Tai buvo Nuaimas ibn Masudas iš Gatafano genties. Jis tarė mūsų mylimam Pranašui: „O Allaho Pasiuntiny! Atėjau paliudyti, kad Allahas Aukščiausiasis yra Vienas ir kad Tu esi tikrasis Pranašas. Šlovė (chamd) Allahui Aukščiausiajam, man suteikta garbė tapti musulmonu. Iki šiol kovojau prieš jus. Nuo šiol kovosiu prieš netikinčiuosius. Esu pasirengęs padaryti viską, ką man įsakysi! O Allaho Pasiuntiny! Net mano paties tauta nežino, kad tapau musulmonu!“ Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, tarė: „Ar galėtum įsimaišyti tarp šių netikinčiųjų ir pamėginti juos atskirti vieną nuo kito, pasėdamas tarp jų nesantaiką?“ Jis atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Allaho Aukščiausiojo padedamas, galiu juos atskirti vieną nuo kito. Bet ar man leidžiama sakyti, ką tik noriu?“ Mūsų Valdovas tarė: „Karas – tai gudrybė, gali sakyti, ką nori“.

Chazrat Nuaimas ibn Masudas pirmiausia nuėjo pas Kuraizos žydus ir tarė: „Jūs žinote, kaip esu jums palankus. Tačiau tai, apie ką dabar kalbėsime, turi likti tarp mūsų. Niekas neturi to sužinoti!“ Žydai prisiekė, sakydami: „Niekas to nesužinos“. Tada Chazrat Nuaimas tarė: „Šio žmogaus (mūsų Valdovo Pranašo) reikalas – tikra nelaimė. Jūs žinote, ką Jis padarė Nadiro ir Kainukos sūnums. Visi matėte, kaip Jis išvarė juos iš jų žemės ir namų. Dabar atėjo kuraišai ir gatafanai ir kovoja su musulmonais, o jūs jiems padedate. Nors kovojame jau daugelį dienų, jokio rezultato nepasiekėme. Jei taip tęsis, panašu, kad apgultis užsitęs. Kuraišų ir gatafanų turtas, nuosavybė, žemė ir vaikai yra ne čia, kaip jūsų. Jei šiame kare jie gaus progą ir laimės, jie susirinks grobį ir išvyks. Jei pralaimės, jie išeis savo keliu ir paliks jus vienus su musulmonais. O jūs neturite nei galios, nei jėgos atsilaikyti prieš musulmonus. Dabartinė karo padėtis rodo, kad musulmonai laimės. Jei bus taip, kaip manau, musulmonai jūsų nepaliks, kol visų neiškapos kardais. Todėl turime greitai imtis priemonių!…“11 Žydai, su dideliu jauduliu ir baime klausęsi šių žodžių, labai apsidžiaugė, kad Chazrat Nuaimas taip jais rūpinasi, ir tarė: „Tu parodei mums savo draugystę, kaip dera. Pasakyk mums ir tai, kokių priemonių turime imtis“. To ir laukęs Nuaimas ibn Masudas tarė: „Tiesa tokia: jokiu būdu nestokite į karą prieš musulmonus, kol nepaimsite įkaitais kai kurių kilmingųjų kuraišų ir gatafanų vyrų! Kol įkaitai bus pas jus, jie negalės pabėgti iš karo!“ Žydai pripažino tai labai gera priemone, padėkojo jam ir parodė jam pagarbą bei svetingumą. Chazrat Nuaimas paliko žydus ir nuėjo tiesiai į kuraišų stovyklą. Jis tarė jų karvedžiams: „Jūs žinote mano priešiškumą Muchammedui ir tai, kaip labai jus myliu. Kai ką sužinojęs, laikiau savo didele pareiga, kaip reikalauja mūsų draugystė, tai jums perduoti. Tačiau turite pažadėti ir prisiekti, kad niekam neleisite išgirsti to, ką pasakysiu!“ Jie prisiekė ir įtemptai tarė: „Sakyk, mes tavęs klausomės“. Jis tarė: „Žinokite, kad Kuraizos žydai gailisi sudarę su jumis sąjungą ir pasiuntė Muchammedui žinią: ‚Paimkime įkaitais kilmingų kuraišų ir gatafanų vyrų ir perduokime juos Tau, kad jiems būtų nukirstos galvos. Tada mes susivienysime su Tavimi ir kovosime, kol daugdieviai bus išrauti su šaknimis! Tačiau Tu turi atleisti mūsų broliams, Nadiro sūnums, ir grąžinti jiems jų žemę!‘ Ir Muchammedas priėmė šiuos žydų reikalavimus! Jei žydai paprašys iš jūsų įkaitų, jokiu būdu nesutikite – jie visus juos išžudys! Ir jokiu būdu neleiskite niekam išgirsti to, ką pasakiau!…“ Kuraišai labai dėkojo Chazrat Nuaimui už šią svarbią žinią ir parodė jam palankumą.

„Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kurio galioje yra mano būtis, kad vargai, kuriuos patiriame, tikrai bus nuo jūsų nuimti ir jūs būsite išvesti į palengvėjimą“ Hadisas šarif

Nuaimas ibn Masudas paliko juos ir atėjo pas gatafanus. Jis papasakojo jiems tą patį, ką buvo papasakojęs kuraišams.

Kitą dieną kuraišų karvedys pasiuntė Kuraizos sūnums žinią: „Dabar mums pasidarė labai sunku čia likti. Nes oras šaltas, o mūsų gyvuliai krinta iš bado. Šiąnakt gerai pasiruoškime, o rytoj visi kartu smarkiai pulkime“. Žydai atsakė: „Pirma, šeštadienį mes nekariaujame. Antra, kad galėtume kartu su jumis dalyvauti kare, turite duoti mums įkaitais daug savo kilmingųjų vyrų. Jei apgultis užsitęs, o jūs, nieko nepešę, grįšite į savo kraštą, tuo būsite mus atidavę Muchammedui. O jei duosite mums įkaitų, mūsų nepaliksite!…“ Kai ši žinia pasiekė kuraišų karvedį, jis tarė: „Vadinasi, Nuaimo ibn Masudas žodžiai buvo teisingi!“ Jis vėl pasiuntė žydams žinią: „Mes neduosime jums įkaitu nė vieno savo vyro. Jei rytoj ateisite ir kovosite kartu su mumis – gerai. Jei ne, grįšime į savo kraštą, o jūs liksite vieni prieš Muchammedą ir Jo Ashabus!…“

Tai išgirdę, Kuraizos žydai nusprendė, kad Nuaimo žodžiai pasitvirtino, ir atsakė: „Tokiu atveju ir mes nesijungsime su jumis kovoti prieš musulmonus…“ Taip baimė apėmė abiejų pusių širdis.12 Pas mūsų Valdovą Pranašą atėjo Džibrilas alaihis-salam ir pranešė Jam džiugią žinią, kad Allahas Aukščiausiasis sunaikins daugdievius uraganu. Tada Pasaulių Valdovas parpuolė ant Savo palaimintųjų kelių, ištiesė Savo palaimintąsias rankas ir dėkojo Allahui Aukščiausiajam žodžiais: „O mano Allahai! Dėkoju Tau, kad parodei gailestingumą man ir mano Ashabams“. Paskui Jis paskelbė džiugią žinią Savo didvyriškiems Ashabams. Buvo naktis iš penktadienio į šeštadienį. Viską apgaubė baisi tamsa; nebuvo matyti nė savo rankos. Tada užėjo kandus šaltis, o paskui pakilo labai stiprus vėjas.

Apie šią naktį Chazrat Chuzaifa ibn Jemanas yra papasakojęs: „Tai buvo tokia tamsi naktis, kokios iki tol niekada nebuvome matę. Kartu su šia gilia tamsa pakilo baisus vėjas, ūžiantis tarsi griaustinis. Tuo metu mūsų Valdovas Pranašas pranešė mums, kad daugdievių kariuomenę apėmė sumišimas ir baimė ir kad jie susipyko tarpusavyje. Dėl kando šalčio, alkio ir nakties siaubo negalėjome atsistoti ir laukėme ten, kur buvome, užsiklostę kuo nors. Allaho Pasiuntinys atsistojo melstis ir dalį nakties praleido atlikdamas namazą.

Tada Jis atsigręžė į mus ir tarė: ‚Ar yra tarp jūsų kas nors, kas nueitų į daugdievių kariuomenę, pažiūrėtų, kaip jiems sekasi, ir atneštų man žinių? Melsiu Allahą Aukščiausiąjį, kad tas, kuris atneš man šią žinią, būtų mano bičiulis Rojuje‘. Dėl didelio alkio ir šalčio nė vienas iš ten buvusiųjų nepajėgė atsistoti. Tada Allaho Pasiuntinys priėjo prie manęs. Dėl šalčio ir alkio sėdėjau susigūžęs ant kelių. Allaho Pasiuntinys palietė mane ir paklausė: ‚Kas tu?’ Atsakiau: ‚Aš esu Chuzaifa, o Allaho Pasiuntiny‘. Allaho Pasiuntinys tarė: ‚Eik ir pažiūrėk, ką daro tie žmonės! Kol sugrįši pas mane, nešaudyk į juos strėlėmis, nesvaidyk akmenų ir nepulk jų nei ietimi, nei kardu. Kol sugrįši pas mane, tau nepakenks nei šaltis, nei karštis, tu nebūsi nei paimtas į nelaisvę, nei kankinamas‘.

Pasiėmiau kardą ir lanką ir pasiruošiau eiti. Allaho Pasiuntinys pasimeldė už mane: ‚O mano Allahai! Saugok jį iš priekio ir iš užnugario, iš dešinės ir iš kairės, iš viršaus ir iš apačios‘.

Pradėjau eiti daugdievių link. Atrodė, lyg eičiau per pirtį (hamamą). Prisiekiu Allahu, manyje nebuvo nei baimės, nei šalčio, nei drebulio. Galiausiai pasiekiau daugdievių stovyklą. Jų karvedžiai ir žymiausi vyrai buvo užsikūrę laužą pylimo užuovėjoje ir šildėsi. Abu Sufjanas sakė: ‚Turime iš čia trauktis‘. Man tuojau pat kilo noras jį ten pat nužudyti. Išsiėmiau iš strėlinės strėlę ir uždėjau ją ant lanko. Norėjau jį nušauti, pasinaudodamas laužo šviesa. Kaip tik tada, kai ruošiausi šauti, prisiminiau, kad Allaho Pasiuntinys buvo pasakęs: ‚Kol sugrįši pas mane, nesukelk jokio sąmyšio‘, ir atsisakiau jį nužudyti. Po to pajutau savyje didelę drąsą. Įsimaišiau tarp daugdievių ir atsisėdau prie laužo. Neregėto smarkumo vėjas ir nematoma Allaho Aukščiausiojo kariuomenė (angelai) darė su jais, ką turėjo daryti. Nuo vėjo vertėsi jų katilai ir indai, gęso laužai ir žiburiai, o palapinės griuvo jiems ant galvų. Vienu metu daugdievių vyriausiasis vadas Abu Sufjanas atsistojo ir tarė: ‚Tarp jūsų gali būti žvalgų ir šnipų. Būkite atidūs! Tegul kiekvienas pažiūri, kas sėdi šalia jo! Tegul kiekvienas paima už rankos šalia sėdintįjį!‘ Atrodė, lyg Abu Sufjanas būtų nujautęs, kad tarp jų įsimaišė svetimas. Tuojau pat ištiesiau rankas, paėmiau už rankų du vyrus, sėdinčius man iš dešinės ir iš kairės, ir paklausiau jų vardų, kol jie dar nespėjo paklausti manęs. Taip išvengiau atpažinimo. Galiausiai Abu Sufjanas taip prabilo į savo kariuomenę: ‚O kuraišai! Jūs nesate tokioje vietoje, kur galima pasilikti. Žirgai ir kupranugariai pradėjo kristi. Badas paplito visur.

Matote, kas mus ištiko dėl vėjo. Tuojau pat kelkitės ir traukitės iš čia! Štai aš jau išvykstu!‘ Su šiais žodžiais jis užsėdo ant savo kupranugario. Daugdievių kariuomenė apgailėtinos būklės susirinko ir patraukė Mekos link. Ant jų lijo smėlis ir smulkūs akmenukai.13 Daugdievių kariuomenei pasitraukus, aš patraukiau atgal pas Allaho Pasiuntinį. Kai buvau įpusėjęs kelią, priešais mane pasirodė apie dvidešimt raitelių (angelų) baltais turbanais. Jie man tarė: ‚Pranešk Allaho Pasiuntiniui, kad Allahas Aukščiausiasis sunaikino priešą…’ Kai sugrįžau pas Allaho Pasiuntinį, Jis meldėsi ant kilimo. Tačiau vos tik sugrįžau, mane vėl apėmė šaltis ir drebulys, kuriuos jaučiau prieš išeidamas. Po namazo Allaho Pasiuntinys paklausė manęs, kokių žinių atnešiau. Papasakojau Jam, į kokią apgailėtiną būklę pateko daugdieviai ir kad jie pasitraukė. Allaho Pasiuntinys labai apsidžiaugė šia žinia ir nusišypsojo. Daugelį dienų buvome nemiegoję. Mūsų Pranašas priglaudė mane prie Savęs ir užklojo mane kilimo, kuriuo pats buvo užsiklojęs, kraštu. Taip praleidome naktį iki ryto. Sacharo metu Allaho Pasiuntinys mane pažadino. Kai išaušo rytas, iš daugdievių kariuomenės neliko nė pėdsako“. Iki pat Mekos apylinkių juos vis vijosi smarkus vėjas, o už savęs jie nuolat girdėjo takbiro garsus.

Kai kuraišų daugdieviai paliko savo stovyklą ir pabėgo, Medinos apylinkes paliko ir kitos daugdievių gentys, kurios buvo atėjusios kartu su jais. Juos apėmė sielvartas ir liūdesys dėl labai didelio pralaimėjimo, kurio jie niekada nepamirš. Kai jie patyrė šį pralaimėjimą, Visatos Valdovas (sallallahu alaihi va sallam) ir Jo šlovingieji Ashabai (radijallahu anhum) parpuolė Allahui Aukščiausiajam dėkingumo sadždoje, šlovino Jį ir Jam dėkojo.

„O mano Allahai! Dėkoju Tau, kad parodei gailestingumą man ir mano Ashabams“ Hadisas šarif

Mudžahidai patraukė į šviesiąją Mediną, šaukdami „Allahu akbar!… Allahu akbar!…“ Medinos gatvės akimirksniu prisipildė vaikų, išėjusių pasitikti Visatos Sultono ir savo palaimintųjų tėvų, dėdžių iš tėvo ir motinos pusės ir vyresniųjų brolių. Mūsų Valdovas Pranašas šypsodamasis jiems atsakė… Griovio gazvoje šahidais tapo šeši musulmonai… Apie šią gazvą Allahas Aukščiausiasis ajatuose al-karima prasme sako: „Allahas Aukščiausiasis grąžino šiuos netikinčiuosius (Griovio gazvoje) su jų pykčiu, nepasiekusius nei jokio gėrio, nei pergalės. Taip Allahas Aukščiausiasis (angelais ir vėju) pakako tikintiesiems kovoje (kad jiems pasisektų). Allahas Aukščiausiasis gali viską. Jis – Azizas, Jis viską nugali“.14

„O jūs, kurie tikite! Prisiminkite Allaho Aukščiausiojo jums suteiktas malones. Kai jus užpuolė kariuomenės (Griovio gazvoje), Mes pasiuntėme prieš jas vėją ir kariuomenes (angelų), kurių jūs nematėte…“15

Po šio karo mūsų mylimas Pranašas tarė: „Dabar jūsų eilė. Nuo šiol kuraišai nebegalės žygiuoti prieš jus“.

Banu Kuraiza gazva