MAŽOJI BADRO GAZVA
Ši gazva dar vadinama Badr al-Mauud ir Badr as-Sugra. Kai Abu Sufjanas, išvykdamas iš Uchudo, pasakė: „Kitais metais vėl kovokime prie Badro“, Chazrat Umaras (radijallahu anhu), gavęs ženklą iš Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam), atsakė: „Tebūnie taip“. Abu Sufjanas rinko karius ir kurstė kuraišus kariauti. Tačiau širdyje jis to nenorėjo. Vis dėlto ėjo žmonių priešakyje, kad nebūtų sakoma, jog jis netesi savo žodžio. Tuo metu į Meką atvyko Nuaimas ibn Masudas Ašdžais. Jis papasakojo, kad islamo kariai pasirengę kovai, ir apibūdino jų jėgą bei didybę. Abu Sufjanas tarė: „Jei nuvyksi į Mediną ir atkalbėsi Muchammedą ir Jo Ashabus nuo žygio į karą, duosiu tau dvidešimt trimečių kupranugarių. Suhailas ibn Amras tebūna mano pažado laiduotojas“. Nuaimas sutiko. Atvykęs į Mediną, jis pranešė, kad netikinčiųjų kariuomenė labai gausi. Dalis Ashabų ėmė svyruoti. Tačiau Chazrat Abu Bakras ir Umaras (radijallahu anhuma) nuėjo pas Jį ir pasiūlė išžygiuoti iš Medinos. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, apsidžiaugė. Jis tarė: „Prisiekiu Allahu, kurio galioje yra mano būtis, aš tikrai išžygiuosiu į karą“. Savo vietininku Medinoje Jis paliko Abdulą ibn Ravacha, o vėliavą įteikė Chazrat Aliui.
Tuo metu Mekos daugdieviai, vadovaujami Abu Sufjano, su dviem tūkstančiais karių patraukė Badro link, kad sustabdytų islamo plitimą. Pasaulių Valdovas su tūkstančiu penkiais šimtais Savo didvyriškų Ashabų atvyko prie Badro anksčiau už juos. Sužinojusių, kad mudžahidai atvyko prie Badro anksčiau, daugdievių širdis apėmė baimė. Jie tepasiekė Maruzahraną. Jie nedrįso susitikti su didvyriškais islamo kariais. Su baime širdyje, pasiteisinę tų metų badu, jie grįžo į Meką. Mekos žmonės iš jų šaipėsi ir tyčiojosi.
Musulmonai turėjo du žirgus. Tačiau prekių jie turėjo daug. Badre jas pardavė už didelius pinigus. Buvo Zul kada mėnesio vidurys. Jie daug uždirbo. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, su Savo šlovingais Ashabais aštuonias dienas laukė daugdievių prie Badro. Paskui jie su džiaugsmu ir garbe grįžo į Mediną.
Zat ar-Rika gazva
Ši gazva įvyko Muharamo mėnesį. Vienas žmogus, atvykęs į Mediną parduoti avių, pranešė musulmonams, kad Banu Anmar ir Banu Salama gentys renka karius, norėdamos juos užpulti. Ši žinia pasiekė Pranašą (sallallahu alaihi va sallam). Naktį iš šeštadienio į sekmadienį, dešimtąją to mėnesio dieną, palikę Chazrat Usmaną vietininku, jie išžygiavo iš Medinos su keturių šimtų, o pagal kitą perdavimą – septynių šimtų vyrų būriu. Jie pasiekė vietą, kur buvo daugdieviai. Tačiau ten rado tik moteris. Daugdievių vyrai buvo pabėgę į kalnus. Kadangi daugdieviai galėjo surengti pasalą ir užpulti, tos vietos buvo nusiaubtos, o aplinkinės daugdievių gentys įbaugintos ir priverstos nurimti.1 Po šio žygio, trukusio penkiolika dienų, jie grįžo į Mediną.
„Prisiekiu Allahu, kurio galioje yra mano būtis, aš tikrai išžygiuosiu į karą“ Hadisas šarif
Muraisio gazva
Dumat al-Džandal gazva
Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, su tūkstančio vyrų kariuomene išžygiavo prieš gentis, gyvenusias Dumat al-Džandal vietovėje. Šios gentys trukdė keliautojams kelyje į Damaską ir grėsė Medinai. Buvo pirmadienis, Rabi al-avval mėnesio pabaiga. Savo vietininku Medinoje Jis paliko Sibą ibn Urtufa. Sužinojusios, kad artėja islamo kariuomenė, priešiškos gentys pabėgo. Keletą dienų pabuvę Dumat al-Džandal, jie apie dvidešimtąją Rabi al-achir mėnesio dieną grįžo į Mediną.2
Muraisio gazva
Ši gazva dar vadinama Banu Mustaliko gazva. Muraisis – tai Chuzaa genties vandens šulinių Kudaide ir jiems apsaugoti pastatyto įtvirtinimo pavadinimas. Ši vieta kartu buvo ir Banu Chuzaa genties priešakinis postas.
Penktaisiais metais po hidžros Mustaliko sūnų vadas Charisas ibn Abi Diraras buvo surinkęs daug vyrų, norėdamas kovoti su mūsų Valdovu Pranašu. Jis ketino juos apginkluoti ir žygiuoti į Mediną. Kai ši žinia pasiekė mūsų mylimą Pranašą, tuojau pat su septynių šimtų vyrų būriu išžygiuota prieš Mustaliko sūnus. Stovykla buvo įrengta prie Muraisio šulinio. Pirmiausia Mustaliko sūnūs buvo pakviesti į islamą. Jie nesutiko ir pradėjo kovą, paleisdami strėles. Ashabai al-kiram, vykdydami mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, įsakymą: „Pulkite juos visi kartu ir netikėtai“, nukovė dešimt Mustaliko sūnų. Genties vadas pabėgo ir išsigelbėjo, tačiau jo duktė Bara ir šeši šimtai jo genties žmonių pateko į nelaisvę. Grobis buvo padalytas. Bara atėjo pas mūsų Valdovą Pranašą ir tarė: „Su šeimininku, kuriam atitekau, susitariau, kad už devynias aukso monetas gausiu laisvę. Padėk man!“ Mūsų Valdovas Pranašas pasigailėjo jos, išpildė jos norą ir ją išpirko. Paskui Jis ją paleido ir suteikė jai laisvę. Kai mūsų mylimas Pranašas paskelbė jai islamą, ji tapo musulmone. Pasaulių Valdovas, labai apsidžiaugęs, kad ji tapo musulmone, atlygindamas pagerbė ją – ją vedė. Tai matydami, visi Ashabai al-kiram tarė: „Mums gėda laikyti tarnais Allaho Pasiuntinio žmonos, mūsų motinos, giminaičius“, ir paleido savo belaisvius. Ši santuoka lėmė, kad laisvę atgavo šimtai belaisvių.
Mūsų mylimas Pranašas pakeitė Savo palaimintosios žmonos vardą Bara į Džuvairiją. Apie mūsų motiną Chazrat Džuvairiją mūsų motina Chazrat Aiša sakydavo: „Nesu mačiusi moters, kuri būtų nešusi daugiau gėrio ir būtų turėjusi daugiau palaimos (barakos) už Džuvairiją“.3
Kai pergalę pasiekusi islamo kariuomenė patraukė atgal į šviesiąją Mediną, aplinkinės daugdievių gentys išsigando ir suprato, kaip pavojinga būtų drįsti pulti musulmonus.
Kai kurie svarbūs penktųjų metų po hidžros įvykiai
Grįžtant iš Mustaliko gazvos, pakilo labai stiprus vėjas. Ashabai manė, kad priešas atėjo į Mediną ir nori ją apiplėšti. Allaho Pasiuntinys tarė: „Nebijokite. Medina – saugi vieta; kiekviename miesto kampe stovi angelai sargai. Tačiau šiandien mirė vienas munafikas. Tai buvo Zaidas ibn Furaa, Ubajaus Salulo draugas“.
„Nesu mačiusi moters, kuri būtų nešusi daugiau gėrio ir būtų turėjusi daugiau palaimos (barakos) už Džuvairiją“ Chazrat Aiša (radijallahu anha)
Šioje gazvoje dalyvavo ir tikinčiųjų motinos Chazrat Aiša ir Um Salama. Munafikai apšmeižė mūsų motiną Chazrat Aišą. Kai kurie musulmonai taip pat buvo suklaidinti šio šmeižto. Buvo apreikšti ajatai al-karima, munafikų šmeižtas buvo atskleistas, o Chazrat Aiša – išaukštinta.4 Allaho Pasiuntinys tarė: „Džiugi žinia tau, o Aiša! Aukščiausiasis Allahas tave išteisino. Jis paliudijo tavo tyrumą“. Pranašas alaihis-salam surinko Ashabus mečetėje. Jis pasakė chutbą ir perskaitė apreikštus ajatus al-džalila. Dėl šių ajatų al-karima palaimos iš muminų širdžių dingo abejonės. Tie, kurie išdrįso skleisti šį šmeižtą, gavo savo bausmę. Grįžtant iš šios gazvos, buvo apreikštas tajamumo ajatas.5
Chazrat Aišos vėrinys dar kartą pasimetė vietoje, vadinamoje Salsala. Ji buvo netoli Medinos. Jie ten laukė, kol vėrinys bus surastas. Toje vietoje nebuvo vandens, o ir Ashabai neturėjo vandens su savimi. Allaho Pasiuntinys alaihis-salam miegojo, padėjęs galvą Aišai as-Sidikai ant kelių. Ashabai al-kiram papasakojo Chazrat Abu Bakrui apie vandens trūkumą. Jis nuėjo pas Allaho Pasiuntinį, ir Allaho Pasiuntinys alaihis-salam pabudo. Allahas Aukščiausiasis atsiuntė tajamumo ajatą. Ashabai atliko tajamumą ir rytinį namazą. Paskui jie užsodino Aišą radijallahu anha ant kupranugario. Kai kupranugaris atsistojo, vėrinys buvo surastas.
Tu šiandien – visatos šviesa ir Allaho mylimasis,
Nė akimirkai neatskirk mylinčiųjų nuo Savo durų.
Tegul Tavo palaimintas vardas nė akimirkai nepalieka mano lūpų,
Jis – vaistas sužeistai mano širdžiai, siela randa jame džiaugsmą.
Tikiuosi, kad kiekvienas Tavo vardas savaip mane užtars,
Achmedas ir Machmudas, Abul Kasimas Muchammedas Mustafa.
Kadangi apie Jį pasakyta „Vaš-Šams“ ir „Vad-Ducha“,
Kas gi bloga, jei Jo veidą ir kaktą palyginsiu su saule ir mėnuliu?
Kanuni sultonas Suleimanas (Muchibis)