BANU NADIR GAZVA
Amras ibn Umaija (radijallahu anhu), paimtas į nelaisvę prie Maunos, ištrūko iš pančių ir grįžo į Mediną. Pakeliui jis sutiko du daugdievius iš Banu Amir. Jis nukovė šiuos du netikinčiuosius. Jie buvo Allaho Pasiuntinio globoje, bet Amras to nežinojo. Jis atvyko į Mediną ir papasakojo apie tai Allaho Pasiuntiniui. Mūsų Valdovas Pranašas pasakė, kad Amras padarė klaidą, ir įsakė, kad už juos būtų sumokėta kraujo išpirka jų paveldėtojams.
Tarp Banu Amir ir Banu Nadir genčių buvo draugystė. Banu Nadir taip pat gerbė kaimynystės teises. Todėl dėl šios kraujo išpirkos prireikė Banu Nadir genties tarpininkavimo.
Po Uchudo gazvos, ketvirtųjų metų po hidžros Rabi al-avval mėnesį, Allaho Pasiuntinys pasiėmė iš Ashabų al-kiram Chazrat Abu Bakrą, Umarą, Alį, Zubairą, Talchą, Sadą ibn Muazas ir Usaidą ibn Chudairas (radijallahu anhum) ir atvyko pas Banu Nadir. Jie išdėstė reikalą. Šie pasakė esą pasiruošę padėti sumokėti kraujo išpirką už du netikinčiuosius ir paprašė truputį palaukti, kol jie paruoš valgį. Pasiuntinys alaihis-salam tada sėdėjo atsirėmęs nugara į sieną namo, kuriame jie buvo, o Ashabai sėdėjo susibūrę aplink Jį. Tą akimirką Chujajus ibn Achtabas tarė: „O žydai! Daugiau niekada neturėsite tokios progos rasti Muchammedą tokį neapsaugotą. Tegul vienas iš jūsų užlipa ant šio namo stogo ir numeta Jam ant galvos akmenį, ir mes Jo atsikratysime“. Amras ibn Džachašas tarė: „Aš tai padarysiu“. Kad ir kaip Salamas ibn Miškamas stengėsi juos sulaikyti, tai nepadėjo. Jis sakė: „Atsisakykite to. Jam apie tai bus pranešta. Tai privers sulaužyti mūsų sutartį. Iš to gali kilti daug blogio“. Banu Nadir žydai jo neklausė. Tą akimirką atėjo Džibrilas alaihis-salam ir apie tai pranešė mūsų mylimam Pranašui. Mūsų Valdovas Pranašas nieko nesakė Ashabams, bet atsistojo, tarsi eitų kažko sutvarkyti, ir išvyko į Mediną. Taip pasikėsinimas buvo sužlugdytas.
Po to Pasaulių Valdovas nusiuntė Muchammedą ibn Maslamą pas sutartį sulaužiusią žydų gentį ir tarė: „Eik pas Nadiro sūnų žydus! Pasakyk jiems: ‚Allaho Pasiuntinys atsiuntė mane pas jus paskelbti šio įsakymo: palikite mano kraštą! Jūs negyvensite čia kartu su manimi! Jūs planavote mane nužudyti. Duodu jums dešimt dienų. Tas iš jūsų, kuris bus pamatytas čia po šio laiko, neteks galvos‘“.
Kai Chazrat Muchammedas ibn Maslama perdavė šį įsakymą, jie iš baimės ėmė ruoštis išvykti. Tačiau munafikų vadas Abdula ibn Ubajus nusiuntė jiems žinią: „Niekada neišeikite iš savo tvirtovės. Nepalikite savo turto ir tėvynės. Mes ateisime jums padėti su dviem tūkstančiais mano vyrų“.
Tai išgirdęs, Pasaulių Valdovas su Savo Ashabais al-kiram patraukė prieš Nadiro sūnų tvirtovę, kuri buvo už keturių kilometrų nuo Masdžid an-Nabavi. Chazrat Ibn Um Maktumas buvo paliktas vietininku Medinoje. Vėliavą nešė Chazrat Alis. Tvirtovė buvo apsupta, ir prasidėjo apgultis. Žydai, anksčiau metę iššūkį Ashabams al-kiram, nedrįso išeiti iš tvirtovės. Munafikų pagalba taip pat neatėjo.
Ashabai al-kiram visiškai kontroliavo apylinkes aplink tvirtovę ir nepraleido net paukščio. Po apgulties, trukusios daugiau nei dvidešimt dienų, žydai pasidavė. Jie atidavė musulmonams visus savo ginklus ir visą savo auksą bei sidabrą, o kai kurie iš jų buvo ištremti į Damaską, kiti – į Chaibarą. Taip iš žydų Medinos apylinkėse liko tik Kuraizos sūnūs.1
„Žydai planavo mane nužudyti! Kai Džibrilas man apie tai pranešė, aš atsistojau ir išėjau!“ Hadisas šarif
Svarbūs ketvirtųjų metų po hidžros įvykiai
Tais metais buvo apreikštas ajatas al-karima, draudžiantis alkoholinius gėrimus.2 Chazrat Zainaba binti Chuzaima, viena iš palaimintų mūsų Valdovo Pranašo žmonų, mirė trisdešimties metų, praėjus aštuoniems mėnesiams po Rabi al-achir mėnesio, kai jai teko garbė tapti Allaho Pasiuntinio žmona.3 Tais pačiais metais gimė Chazrat Chusainas, antrasis Chazrat Alio ir Chazrat Fatimos vaikas.4 Chazrat Um Salamos vyras buvo sužeistas Uchudo gazvoje ir vėliau mirė. Jis paliko keletą vaikų. Mūsų motina Um Salama buvo vyresnio amžiaus ir pateko į sunkią padėtį. Mūsų mylimas Pranašas labai jos gailėjo, parodė jai gailestingumą ir pagerbė ją vesdamas.5
Fatimos binti Asad mirtis
Tais metais mirė ir Chazrat Alio motina Fatima binti Asad.6 Mūsų Valdovas Pranašas labai nuliūdo ir tarė: „Šiandien mirė mano motina!“ Mirus Jo seneliui Abdulmutalibui, mūsų mylimas Pranašas užaugo pas ją. Kai Jis paskelbė Savo pranašystę, jai tuoj pat teko garbė tapti musulmone. Todėl Visatos Sultonas laikė ją Savo motina ir rodė jai didelę pagarbą. Iš užuojautos jai Jis nusivilko Savo palaimintus marškinius ir įsakė įvynioti ją į juos kaip į įkapes. Vadovavęs už ją džanazos namazui, Jis paskelbė, kad namaze dalyvavo septyniasdešimt tūkstančių angelų. Jis priėjo prie kapo ir nusileido į jį. Kad gyvenimas kape jai būtų lengvas ir malonus, Jis mostelėjo į kapo kampus, tarsi jį platindamas, o paskui atsigulė į kapą.
Kai Jis išlipo iš kapo, Jo palaimintos akys buvo pilnos ašarų, o Jo palaimintos ašaros buvo nukritusios į kapą. O mano Viešpatie! Koks tai buvo gailestingumas!… Ir kokia laiminga buvo ta moteris!… Net Chazrat Umaras neištvėrė ir paklausė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Tai, ką padarei šiai moteriai, Tu nesi padaręs niekam kitam!“ Tada mūsų mylimas Pranašas, ištikimiausias iš ištikimųjų, tarė: „Po Abu Talibo niekas man nepadarė tiek gero kaip ši brangi moteris. Ji buvo mano motina. Kai jos pačios vaikai būdavo alkani, ji pirmiausia pasotindavo mane. Kai jos pačios vaikai būdavo dulkini ir nešvarūs, ji pirmiausia sušukuodavo mano plaukus ir patepdavo juos rožių aliejumi. Ji buvo mano motina! Daviau jai savo marškinius įkapėms, kad ji būtų aprengta Rojaus drabužiais. Atsiguliau šalia jos į kapą, kad gyvenimas kape jai būtų švelnus ir lengvas. Džibrilas atnešė man žinią iš Allaho Aukščiausiojo, kad ši moteris yra Rojaus gyventoja“. Paskui Jis meldėsi už mūsų motiną Fatimą binti Asad taip: „Teatleidžia tau Allahas Aukščiausiasis ir teatlygina tau. O mano motina! Tebūnie Allahas Aukščiausiasis tau gailestingas. Tu mane pasotindavai, kai pati būdavai alkana. Tu aprengdavai mane pirma nei save ir pamaitindavai mane pirma nei pati pavalgydavai. Allahas Aukščiausiasis yra Tas, kuris duoda gyvybę, ir Tas, kuris atima gyvybę. Jis visada gyvas. Jis nemiršta. O mano Allahai! Atleisk mano motinai Fatimai binti Asad! Išmokyk ją jos atsakymo (chudžos). Praplėsk jos kapą. O mano Allahai, Tu gailestingiausias iš gailestingųjų! Dėl Savo Pranašo, t. y. manęs, ir dėl ankstesniųjų pranašų priimk šią mano maldą“.
Kiti svarbūs ketvirtųjų metų po hidžros įvykiai
Mirė šešerių metų Abdula, Chazrat Usmano ir mūsų Valdovo Pranašo dukters Chazrat Rukaijos sūnus. Pasaulių Valdovas vadovavo džanazos namazui už Savo anūką ir pats paguldė jį į kapą. Jis labai nuliūdo, ir Jo palaimintos ašaros krito į kapą. Jis Savo palaimintomis rankomis pastatė antkapį ir tarė: „Allahas Aukščiausiasis yra gailestingas tiems Savo vergams, kurie yra gailestingi ir minkštaširdžiai“.7
Tu – pasiuntinių sultonas, šlovingasis šachas, mano Valdove.
Tu – bejėgių amžinoji laimė, mano Valdove.
Tu – pirmasis dieviškajame teisme, mano Valdove.
Tu – patvirtintas „La-amruk“ paskelbimu, mano Valdove.
Tu – Achmedas ir Machmudas, ir Muchammedas, mano Valdove,
Tu – Tiesos mums patvirtintas sultonas, mano Valdove.
Tavo esybė – brangakmenis, teikiantis spindesį tyroms sieloms.
Dulkės prie Tavo durų – vieta, kur angelai trina savo skruostus.
Tavo žvilgsnis – Tiesos veido veidrodis,
Abu Bakras, Umaras, Usmanas ir Alis – Tavo draugai.
Tu – Achmedas ir Machmudas, ir Muchammedas, mano Valdove,
Tu – Tiesos mums patvirtintas sultonas, mano Valdove.
Tavo chutba skaitoma nuo minbaro amžinybės šalyje.
Tavo sprendimas galioja Teismo dieną.
Šlovės giesmė Tavo atėjimui skamba prie Allaho Aršo.
Tavo garbingas vardas minimas žemėje ir danguje.
Tu – Achmedas ir Machmudas, ir Muchammedas, mano Valdove,
Tu – Tiesos mums patvirtintas sultonas, mano Valdove.
Šeichas Galibas
„Po Abu Talibo niekas man nepadarė tiek gero kaip ši brangi moteris (Fatima binti Asad). Ji buvo mano motina“ Hadisas šarif
Mažoji Badro gazva