BIR MAUNOS ĮVYKIS

Tų pačių metų Safaro mėnesį į Mediną atvyko Abu Bara Amiras ibn Malikas, Amiro sūnų vadas Arabijos Nadždo srityje. Jis aplankė mūsų Valdovą, Kilniausiąjį Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam). Mūsų Valdovas Pranašas papasakojo jam apie islamą ir patarė jam tapti musulmonu. Abu Bara netapo musulmonu, bet pasakė, kad islamas yra graži ir garbinga religija. Be to, jis paprašė mūsų Valdovo Pranašo nusiųsti ten kelis Ashabus al-kiram, kad islamas būtų skleidžiamas Nadžde. Mūsų mylimas Pranašas tarė: „Aš nepasitikiu Nadždo žmonėmis dėl tų, kuriuos ten siųsčiau!“ Amiras atsakė: „Aš paimsiu juos savo globon. Tada niekas negalės jiems pakenkti“.

Pasaulių Valdovas priėmė šį tvirtą pažadą ir parengė septyniasdešimties žmonių delegaciją iš Ashabų as-Sufa. Jie naktimis skaitydavo Kilnųjį Koraną. Visi jie buvo chafizai (musulmonai, išmokę Kilnųjį Koraną atmintinai). Jie buvo vadinami Ashab al-kurra. Kai kurių iš jų vardai: Amiras ibn Fahras, Amras ibn Zamris, Atija ibn Abdula, Anasas ibn Muavija, Chakamas ibn Kaisanas, Charisas ibn Sama, Kabas ibn Zaidas, Malikas ibn Sabitas, Munziras ibn Amras, Rafis ibn Mazilas, Saidas ibn Huzamas, Salimas ibn Milchanas, Suhailas ibn Amiras, Tufailas ibn Asadas ir Urva ibn Saltas (radijallahu taala anhum). Allaho Pasiuntinio įsakymu jie iškeliavo vadovaujami Chazrat Munziro ibn Amras. Allaho Pasiuntinys taip pat liepė parašyti laiškus Banu Amr ir Banu Nadžd vadams ir nusiuntė juos kiekvienam iš jų.

Abu Bara, norėdamas, kad jo gentis turėtų garbę priimti islamą, iškeliavo anksčiau už Ashabus as-Sufa ir atvyko pas savo gentį. Jis pasakė jiems, kad paėmė delegaciją savo globon, ir įsakė, kad niekas jiems nedarytų nieko blogo. Visi, išskyrus jo brolio sūnų Amirą ibn Tufailas, sutiko jiems nekenkti. Amiras apginklavo trijų genčių vyrus, stojo jiems į priekį ir apsupo Ashabus al-kiram, atvykusius prie Bir Maunos. Iš visų pusių apsupti sahabai griebė savo kardus ir visi kaip vienas didvyriškai kovėsi iki paskutinio kraujo lašo. Visi, išskyrus du iš jų, išgėrė šahido mirties gėrimą. Chazrat Amrą ibn Umaija jie paėmė į nelaisvę. Chazrat Kabą ibn Zaidas jie paliko gulėti, nes manė, kad jis miręs.

Paskutiniai šių palaimintų Ashabų, tapusių šahidais, žodžiai buvo: „O mūsų Viešpatie! Niekas kitas, tik Tu dabar gali pranešti Allaho Pasiuntiniui apie mūsų būseną. Perduok Jam mūsų salamą!“ Tą akimirką Džibrilas alaihis-salam, apimtas gilaus liūdesio, atėjo pas mūsų Valdovą Pranašą, perdavė jų salamą ir tarė: „Jie pasiekė Allahą Aukščiausiąjį. Allahas Aukščiausiasis yra jais patenkintas, o jie patenkinti Allahu Aukščiausiuoju“.

Atsakęs: „Va alaihimus-salam“, mūsų mylimas Pranašas, didelio sielvarto apimtas, atsigręžė į Savo Ashabus al-kiram ir papasakojo jiems, kas įvyko, šiais žodžiais: „Jūsų broliai susidūrė su daugdieviais. Daugdieviai juos iškapojo ir subadė savo ietimis…“

„Jie (Bir Maunos šahidai) pasiekė Allahą Aukščiausiąjį. Allahas Aukščiausiasis yra jais patenkintas, o jie patenkinti Allahu Aukščiausiuoju“ Hadisas šarif

Bir Maunos įvykis

Tavo siela – Allaho Aukščiausiojo nuro taškas, o Allaho Pasiuntiny, Tavo grožis didina pakylėjimą ir atveria širdis, o Allaho Pasiuntiny, Visi musulmonai žino, kad Tavo esybės, gailestingumo ženklo, atėjimas Išsklaidė visą netikėjimo tamsą, o Allaho Pasiuntiny. Tu – rožių krūmas pranašystės rožyne, Ir vis dėlto Tu – paskutinis daigas, kurį Allahas išaugino, o Allaho Pasiuntiny, Būk kilniaširdis, o Tu, garbingiausias Maulos ženkle, Tavo malonės gausa – vaistas Nadžibo kančiai, o Allaho Pasiuntiny. SULTONAS ACHMEDAS III (NADŽIBAS)

Per šį įvykį, kai Chazrat Amiras ibn Fuhaira kovėsi su priešu, vyras, vardu Džabaras, smeigė jam ietį į nugarą. Tą akimirką Chazrat Amiras tarė: „Prisiekiu Allahu, aš laimėjau Rojų!“ Paskui jo kūnas buvo pakeltas į dangų Džabarui ir kitiems daugdieviams matant. Visi tuo stebėjosi, bet iš jų musulmonu tapo tik Džabaras, kuris jį padarė šahidu.

Mūsų Valdovas Pranašas labai nuliūdo dėl Radžio ir Bir Maunos įvykių. Visą mėnesį po kiekvieno namazo Jis meldė nelaimės toms gentims, kurios buvo surengusios šiuos skaudžius įvykius. Allahas Aukščiausiasis priėmė Savo Pasiuntinio maldą. Jis užsiuntė toms gentims baisią sausrą ir badą. Vėliau septyni šimtai jų mirė nuo užkrečiamos ligos.1

Tu – pasaulių gydytojas, o aš sunkiai sergu širdimi,
Aš atnešiau Tau savo širdį, tikėdamasis išgyti.
Ant mano nugaros – nuodėmių kalnas, iš baimės mano veidas išblyškęs kaip šiaudas,
Bet aš kupinas vilties – atnešiau čia savo nuodėmes, kad jos būtų ištrintos.
O pasaulių Valdove! Aš Tave myliu ir Tavimi žaviuosi;
Dieną naktį verkiu dėl išsiskyrimo su Tavimi.
Tavo didis gailestingumas – gyvybės vanduo, o aš ištroškęs;
Jei negausiu nė lašo jo, mirsiu ir atiduosiu sielą.
Girti Jį už Jo būdą – tuščias vargas,
Aprašyti Jį žodžiais – dar sunkiau.
Jis toks atlaidus, kilnus ir dosnus: perlas kyla iš vandens,
Brangakmenis – iš akmens, rožė – iš spyglio.
Jei saulė skleidžia šviesą, tai iš Jo nuro,
Rasos lašas ant rožės – iš Jo rožinio veido.
Jį apibūdinti – aukščiau už tai,
Bet jei pasakysiu daugiau, svetimieji tai neigs.
Įmanoma sutalpinti visą pasaulį į dulkelę,
Aprašyti Jį žodžiais man dar sunkiau.
Maulana Chalidas al-Bagdadis

„Prisiekiu Allahu, aš laimėjau Rojų!“ Amiras ibn Fuhaira (radijallahu anhu)

Banu Nadir gazva