RADŽIO ĮVYKIS

Chazrat Asimas ibn Sabitas, vienas iš žymiausių Uchudo gazvos lankininkų, tame mūšyje nukovė daugdievį Musafį ibn Talcha ir jo brolį Charisą. Jų motina Sulafa binti Sad, garsėjusi kerštingumu, pažadėjo duoti šimtą kupranugarių tam, kuris jai atneš Chazrat Asimo ibn Sabitas, nukovusio du jos sūnus, galvą. Ji prisiekė, kad gers vyną iš Chazrat Asimo kaukolės. Be to, Lichjano sūnūs sudarė sutartį su Adalo ir Karos gentimis, nes Abdula ibn Unaisas Allaho Pasiuntinio pasiųstoje sarijoje buvo nukovęs Chalidą ibn Sufjanas iš Lichjano sūnų. Šios dvi gentys, gyvenusios netoli Mekos, sudarė planą ir parengė keletą pasiuntinių. Jos jiems tarė: „Sakykite, kad tapote musulmonais. Sakykite: ‚Mes norime mokėti zakiatą ir prašome mokytojų, kurie galėtų jį priimti ir mokyti mus islamo‘. Kai kuriuos iš atėjusiųjų nužudysime ir taip atkeršysime. Kitus nuvešime į Meką ir parduosime kuraišams“.

Ketvirtųjų metų po hidžros Safaro mėnesį pas mūsų Valdovą Pranašą atvyko šešių ar septynių žmonių delegacija iš šių dviejų genčių ir tarė: „Mes tapome musulmonais. Atsiųsk mums mokytojų, kurie mokytų mus Kilniojo Korano ir religijos“.

Tuo metu mūsų mylimas Pranašas buvo parengęs dešimties žmonių sariją, kad ji ištirtų, ar Mekos daugdieviai ruošiasi karui. Kai atėjo ir tokia delegacija iš Adalo ir Karos genčių, prašanti mokytojų, Jis išsiuntė šį dešimties žmonių žvalgų būrį kartu su atvykusiaisiais, kad šie ištirtų padėtį ir apie ją praneštų.

Šioje sarijoje buvo šie Ashabai al-kiram: Marsadas ibn Abi Marsadas, Chalidas ibn Abi Bukairas, Asimas ibn Sabitas, Chubaibas ibn Adijus, Zaidas ibn Dasina, Abdula ibn Tarikas, Muatibas (Mugiras) ibn Ubaidas ir dar trys sahabai, kurių vardai nežinomi.

Šis žvalgų būrys dieną slapstėsi, o naktį keliavo, ir taip vieną rytą auštant pasiekė Radžio vandenį. Ten jie kurį laiką ilsėjosi ir valgė geros rūšies Medinos datulių, vadinamų adžva. Paskui jie iš ten išėjo, užkopė į netolimą kalną ir pasislėpė.

Huzailo genties moteris, ganiusi avis, taip pat buvo atėjusi prie Radžio vandens. Ji pamatė datulių kauliukus ir suprato, kad čia buvo valgomos Medinos datulės. Ji sušuko: „Čia atėjo žmonių iš Medinos!“ ir pranešė savo genčiai.

Tuo metu vienas iš Adalo ir Karos genčių pasiuntinių, susiradęs dingstį, juos paliko. Jis tuoj pat nuvyko pas Lichjano sūnus ir pranešė jiems apie padėtį.

Gavę šią žinią, Lichjano sūnūs sujudo. Prieš šią mažą sariją jie pasiuntė dviejų šimtų vyrų būrį. Šimtas iš jų buvo lankininkai. Ši daugdievių gauja surado Chazrat Asimą ibn Sabitas ir jo draugus kalno viršūnėje ir juos apsupo. Tuo metu prie jų prisidėjo ir tas, kuris buvo pranešęs daugdieviams apie dešimt sahabų. Ashabai al-kiram tą akimirką suprato, kad buvo apgauti. Jie nusprendė kautis ir išsitraukė kardus. Kai daugdieviai tai suprato, jie mėgino juos apgauti sakydami: „Jei nulipsite pas mus, nė vieno iš jūsų nenužudysime. Tai jums tvirtai pažadame. Prisiekiame Allahu, jūsų nenužudysime. Bet norime už jus gauti išpirką iš mekiečių“.

„Tiems, kurie, net būdami sužeisti, vis tiek skubėjo atsiliepti į Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio kvietimą, o ypač tiems iš jų, kurie daro gera ir saugosi blogio, – labai didelis atlygis“ Al Imran: 172

Radžio įvykis

Asimas ibn Sabitas, Marsadas ibn Abi Marsadas ir Chalidas ibn Abi Bukairas atmetė visus pasiūlymus sakydami: „Mes niekada nepriimame daugdievių žodžių ir pažadų“. Chazrat Asimas ibn Sabitas tarė: „Aš esu prisiekęs niekada nepriimti daugdievių globos. Prisiekiu Allahu, aš nenulipsiu ir nepasiduosiu pasitikėdamas jūsų globa ir žodžiu“. Jis iškėlė rankas ir meldėsi: „O mano Allahai! Pranešk Savo Pranašui apie mūsų būseną“. Allahas Aukščiausiasis priėmė Chazrat Asimo maldą ir pranešė mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, apie tai, kas įvyko.

Chazrat Asimas tarė daugdieviams: „Mes nebijome mirties. Mat savo religijoje aiškiai matome (kai mirsime, tapsime šahidais ir pateksime į Rojų)“. Kai daugdievių vadas jam tarė: „O Asimai! Nepražudyk savęs ir savo draugų, pasiduok!“, Asimas ibn Sabitas atsakė strėlėmis. Šaudydamas strėles, jis deklamavo šias eilutes:

Aš stiprus, man nieko netrūksta.
Storoji mano lanko templė įtempta.
Mirtis – tiesa, gyvenimas – tuščias ir praeinantis.
Visa, kas nulemta, žmogų ištiks.
Žmonės anksčiau ar vėliau sugrįš pas Allahą Aukščiausiąjį.
Jei aš nesikausiu su jumis, mano motina
(iš sielvarto) neteks proto.

Asimo strėlinėje buvo septynios strėlės. Kiekviena paleista strėle jis nukovė po daugdievį. Kai strėlės baigėsi, daugelį jų jis perdūrė savo ietimi. Bet paskui nulūžo ir ietis. Jis tuoj pat išsitraukė kardą, sulaužė makštį ir ją numetė. (Tuo metu tai reiškė: „Kausiuosi, kol mirsiu, ir niekada nepasiduosiu“.) Paskui jis meldėsi taip: „O mano Allahai! Iki šios dienos aš saugojau Tavo religiją. Maldauju Tave saugoti ir globoti mano kūną šios dienos pabaigoje“. Asimo ibn Sabitas ir kitų sahabų šūksniai „Allahu akbar!“ aidėjo kalnuose. Dešimt mudžahidų kovėsi iki mirties prieš du šimtus vyrų, o tie, kurie prie jų priartėdavo, sulaukdavo bausmės už tai, ką darė. Galiausiai Chazrat Asimas buvo sužeistas į abi kojas ir krito ant žemės. Kadangi netikintieji jo labai bijojo, net jam kritus jie nedrįso prie jo prieiti, bet padarė jį šahidu šaudydami į jį strėlėmis iš tolo. Tą dieną septyni iš dešimties ten buvusių sahabų tapo šahidais, o trys buvo paimti į nelaisvę.

Lichjano sūnūs norėjo nupjauti palaimintąją Asimo ibn Sabitas galvą, kad parduotų ją Sulafai binti Sad. Tačiau, kadangi Allahas Aukščiausiasis buvo priėmęs Chazrat Asimo ibn Sabitas maldą, Jis atsiuntė ten bičių spiečių. Jos tarsi debesis pakibo virš Asimo ibn Sabitas. Daugdieviai negalėjo prie jo prieiti. Galiausiai jie tarė: „Palikime jį. Kai ateis vakaras, bitės išsisklaidys, tada nukirsime jam galvą ir pasiimsime ją su savimi“.

Vakare Allahas Aukščiausiasis atsiuntė smarkią liūtį. Upeliai išsiliejo ir nunešė palaimintąjį Asimo ibn Sabitas kūną į nežinomą vietą. Kad ir kiek jie ieškojo, jo nerado. Taip daugdieviams nepavyko nupjauti nė vienos Chazrat Asimo ibn Sabitas kūno dalies.

„O mano Allahai! Iki šios dienos aš saugojau Tavo religiją. Maldauju Tave saugoti ir globoti mano kūną šios dienos pabaigoje“ Asimas ibn Sabitas (radijallahu anhu)

Kai buvo prisimintas įvykis su jį saugojusiomis bitėmis, Chazrat Umaras tarė: „Allahas Aukščiausiasis iš tiesų saugo Savo tikintį vergą. Kaip Asimas ibn Sabitas buvo saugomas nuo daugdievių, kol buvo gyvas, taip Allahas Aukščiausiasis saugojo jo kūną ir po jo mirties ir neleido daugdieviams jo paliesti“. Todėl Asimas ibn Sabitas, kaskart jį minint, būdavo vadinamas „tuo, kurį saugojo bitės“.1

Trys į nelaisvę paimti sahabai buvo Chubaibas ibn Adijus, Zaidas ibn Dasina ir Abdula ibn Tarikas (radijallahu anhum). Lichjano sūnūs visus tris surišo lankų templėmis. Iš jų Abdula ibn Tarikas nesutiko, kad būtų nuvestas pas Mekos daugdievius. Jis priešinosi ir nenorėjo eiti. Jis šaukė: „Mano draugai, kurie tapo šahidais, pelnė Rojaus garbę“. Jis nutraukė pančius nuo rankų, bet Lichjano sūnūs užmėtė jį akmenimis ir padarė šahidu ir jį. Chazrat Chubaibas ibn Adijus ir Chazrat Zaidas ibn Dasina kantriai kentė, galvodami: „Galbūt rasime galimybę įvykdyti žvalgybos užduotį, kurią mums davė Allaho Pasiuntinys“.

Lichjano sūnūs nuvedė juos abu į Meką. Daugdieviai, kurių giminaičiai buvo nukauti Badro ir Uchudo mūšiuose, degė neapykanta ir keršto troškimu ir ieškojo progos. Chubaibą nupirko daugdievis Chudžairas ibn Abi Ihabas at-Tamimis, kad atkeršytų už savo brolį, nukautą Badro gazvoje, o Zaidą ibn Dasina nupirko Safvanas ibn Umaija, kad atkeršytų už savo tėvą Umaiją ibn Chalafas, kuris taip pat buvo nukautas Badro gazvoje. Daugdieviai ketino juos abu nužudyti. Tačiau, kadangi tai buvo tie mėnesiai, kuriais jie laikė kariauti draudžiama, jie laikė juos įkalintus ir laukė, kol praeis laikas. Jie laikė juos nelaisvėje skirtingose vietose. Abu sahabai šioje nelaisvėje parodė didelę kantrybę, tvirtybę ir orumą.

Mavija, paleista į laisvę vergė, buvusi namuose, kuriuose buvo laikomas įkalintas Chazrat Chubaibas ibn Adijus (ši moteris vėliau tapo musulmone), papasakojo:

„Chubaibas buvo įkalintas kambaryje namuose, kuriuose buvau aš. Niekada nesu mačiusi geresnio belaisvio už jį. Vieną dieną pamačiau, kad jis laiko rankoje vynuogių kekę, didumo kaip ąsotis. Jis valgė iš jos. Kiekvieną dieną jis būdavo matomas su tokia vynuogių keke rankoje. Tuo metų laiku, be to, Mekoje rasti vynuogių buvo visiškai neįmanoma. Allahas Aukščiausiasis davė jam maisto. Kambaryje, kuriame buvo įkalintas, jis atlikdavo namazą ir skaitydavo Kilnųjį Koraną. Moterys, klausydamosi jo skaitomo Kilniojo Korano, verkė ir jo gailėjo. Kartais, kai jo klausdavau: ‚Ar ko nors nori?’, jis sakydavo: ‚Duok man gaivaus vandens, neduok man mėsos gyvulių, paskerstų stabams, ir iš anksto man pasakyk, kada jie mane žudys. Nieko kito nenoriu‘. Kai buvo nustatyta jo egzekucijos diena, nuėjau ir jam tai pasakiau. Sužinojęs tai, jis nė kiek nepasikeitė ir neparodė nė mažiausio liūdesio ženklo.

Kai ta diena priartėjo, jis pasakė norįs prieš mirtį apsivalyti kūną ir paprašė skustuvo. Daviau savo vaikui skustuvą ir nusiunčiau jį ten. Kai vaikas įėjo pas jį, aš staiga išsigandau. Pasakiau: ‚O ne! Šis vyras perpjaus vaiką skustuvu. Juk jį vis tiek nužudys‘. Nubėgau pažiūrėti vaiko. Chubaibas buvo paėmęs iš vaiko skustuvą ir pasisodinęs jį ant kelių, kad paglostytų. Tai pamačiusi, labai išsigandau ir ėmiau klykti. Supratęs, kas vyksta, jis tarė: ‚Ar manai, kad aš nužudysiu šį vaiką? Mūsų religijoje nieko panašaus nėra. Neteisėtai atimti gyvybę – ne mūsų būdas ir ne mūsų garbė‘“.

Atėjo diena, kurią daugdieviai buvo susitarę nužudyti Chubaibą ibn Adijus ir Zaidą ibn Dasina. Tos dienos ankstų rytą daugdieviai nuėmė jiems grandines ir nuvedė juos į vietą, vadinamą Tanimu, už Mekos. (Tanimas yra 5–8 km nuo Kaabos. Ten esantis kalnas vadinamas Tanimo kalnu.) Mekos gyventojai ir daugdievių didžiūnai buvo susirinkę pažiūrėti egzekucijos. Ten buvo didelė minia.

Toje vietoje, kur turėjo būti įvykdyta belaisvių egzekucija, daugdieviai buvo pastatę dvi kartuves. Kai jie ketino pakelti Chubaibą ir pririšti jį prie kartuvių, jis tarė: „Palikite mane ir leiskite man atlikti dviejų rakatų namazą“. Jie jį paleido ir tarė: „Atlik jį ten“. Chubaibas tuoj pat pradėjo namazą ir su pagarbia baime Allahui Aukščiausiajam atliko du rakatus. Susirinkę daugdieviai, moterys ir vaikai įtemptai į jį žiūrėjo. Baigęs savo namazą, jis tarė: „Prisiekiu Allahu, jei nemanytumėte, kad namazą prailginau iš mirties baimės, būčiau jį prailginęs ir meldęsis ilgiau“. Chazrat Chubaibas ibn Adijus buvo pirmasis, kuris prieš savo egzekuciją atliko dviejų rakatų namazą. Kai mūsų Valdovas Pranašas išgirdo, kad jis prieš egzekuciją atliko dviejų rakatų namazą, Jis šį poelgį pripažino teisingu ir tinkamu.2 Taip tai tapo papročiu ir suna.

Jam atlikus savo namazą, jie pakėlė jį ant kartuvių ir pririšo. Jie nusuko jo veidą nuo kiblos, į Medinos pusę. Paskui tarė: „Nagi, išsižadėk savo religijos! Tada tave paleisime!“ Jis atsakė: „Prisiekiu Allahu, to nepadarysiu! Net jei man būtų atiduotas visas pasaulis, neišsižadėčiau islamo!“

Gavę tokį atsakymą, daugdieviai tarė: „O gal dabar norėtum, kad Muchammedas būtų tavo vietoje ir būtų nužudytas vietoj tavęs? Jei pasakysi ‚taip‘, būsi laisvas ir galėsi ramiai sėdėti savo namuose!“ Chubaibas tarė: „Niekada nesutikčiau, kad Muchammedui alaihis-salam į koją įsmigtų nors spyglys!“

Daugdieviai iš jo tyčiojosi, juokėsi ir sakė: „O Chubaibai! Atsižadėk islamo! Jei to nepadarysi, mes tave tikrai nužudysime!“ Chubaibas jiems atsakė: „Kadangi esu Allaho Aukščiausiojo kelyje, man nesvarbu, kad būsiu nužudytas“.

Po to Chubaibas meldėsi: „O mano Allahai! Čia nematau jokių kitų veidų, tik priešų. O mano Allahai! Perduok mano salamą Savo Pasiuntiniui. Pranešk Savo Pasiuntiniui, kas mums padaryta!“ ir tarė: „Assalamu alaika ja Rasulullah“. Kai Chubaibas kalbėjo šią maldą, mūsų mylimas Pranašas alaihis-salam sėdėjo su Savo Ashabais al-kiram. Zaidas ibn Charisa papasakojo: „Vieną dieną, kai Allaho Pasiuntinys sėdėjo su Savo Ashabais, Jis tarė: ‚Va alaihis-salam‘. Ashabai al-kiram paklausė: ‚O Allaho Pasiuntiny! Į kieno salamą tai atsakymas?’ Jis atsakė: ‚Tai atsakymas į mūsų brolio Chubaibo salamą. Džibrilas (alaihis-salam) atnešė man Chubaibo salamą‘“.3

Aplink Chubaibą susirinkę kuraišų daugdieviai sakė: „Tai tas žmogus, kuris nužudė jūsų tėvus“, ir kurstė jaunuolius pulti jį ietimis, ir šie ėmė žeisti jo palaimintą kūną. Tą akimirką Chubaibo veidas atsigręžė į Kaabą. Daugdieviai atsuko jį į Medinos pusę. Chubaibas meldėsi: „O mano Allahai! Jei esu Tau priimtinas vergas, atgręžk mano veidą į kiblą“. Jo veidas vėl atsigręžė į kiblą. Nė vienam daugdieviui nepavyko atsukti jo veido kita kryptimi nei į Kaabą. Tą akimirką ant kartuvių Chubaibas padeklamavo eilėraštį, kuriame sakė, kad yra daromas šahidu vienišas ir priešų apsuptas. Kai daugdieviai ėmė jį kankinti smaigstydami ietis į jo kūną, jis tarė: „Prisiekiu Allahu, kadangi esu žudomas kaip musulmonas, man nerūpi, ant kurio šono krisiu, kai būsiu pakirstas. Visa tai – Allaho Aukščiausiojo kelyje“.

„Niekada nesutikčiau, kad Muchammedui alaihis-salam į koją įsmigtų nors spyglys!“ Chubaibas ibn Adijus (radijallahu anhu)

Po to Chubaibas ištarė daugdieviams šį prakeiksmą: „O mano Allahai! Sunaikink visus kuraišų daugdievius! Suskaldyk jų bendriją! Atimk jiems gyvybes vieną po kito, neleisk nė vienam iš jų išlikti!“ Išgirdę šį prakeiksmą, daugdieviai labai išsigando, ir kai kurie iš jų pabėgo iš tos vietos. Kai kurie iš likusiųjų ėmė vienas po kito smeigti į jį ietis. Vienas iš jų smeigė ietį jam į krūtinę, ir ietis išlindo pro nugarą. Kraujui trykštant iš jo kūno ir jam kabant ir siūbuojant ant kartuvių, jis paskutiniu atodūsiu ištarė: „Ašhadu an la ilaha illallah va ašhadu anna Muchammadan abduhu va rasuluhu“, ir Chubaibas tapo šahidu.4

Chubaibo ibn Adijus kūnas kabojo ant kartuvių keturiasdešimt dienų. Tačiau jo kūnas nesupuvo ir nedvokė. Iš jo nuolat tekėjo šviežias kraujas. Mūsų mylimas Pranašas pasiuntė Zubairą ibn Avamas ir Mikdadą ibn Asvadas iš Ashabų al-kiram parnešti jo kūno. Jie naktį slapta įėjo į Meką. Jie nuėmė jį nuo kartuvių, ant kurių jis buvo pakabintas, užkėlė ant kupranugario ir patraukė Medinos link. Daugdieviai, tai sužinoję, didele gauja atėjo prieš juos. Abu sahabai, norėdami apsiginti, paguldė kūną ant žemės. Netrukus jie pamatė, kad žemė, kur jie paguldė kūną, prasivėrė, priėmė kūną į save ir vėl užsivėrė. Tada jie tęsė kelionę į Mediną.

Chazrat Zaidą ibn Dasina jie pririšo prie antrųjų pastatytų kartuvių. Jie mėgino priversti jį išsižadėti savo religijos. Tačiau nieko kito nepasiekė, tik sustiprino Zaido tikėjimą (imaną). Tada jie apipylė jį strėlėmis. Galiausiai Zaidą padarė šahidu Nistasas, Safvano ibn Umaija paleistas į laisvę vergas.