Mano mylimas Pranašas
Skaityti interneteTurinys

UCHUDO GAZVA

Trečiųjų metų po hidžros Šavalio mėnuo… Mekos daugdieviai ne tik nepasimokė iš triuškinamo pralaimėjimo Badro gazvoje, bet ir niekaip negalėjo pamiršti jo skausmo. Šiame kare kuraišai neteko daugelio savo žymiausių vyrų. Be to, juos įsiutino tai, kad prekybos kelias į Damaską atsidūrė musulmonų kontrolėje.

Abu Sufjano vadovaujamas prekybos karavanas grįžo į Meką su šimto procentų pelnu. Kadangi dauguma tų, kurie buvo įdėję kapitalo, žuvo Badro gazvoje, karavano pelnas buvo laikomas pastate, vadinamame Dar an-Nadva, kur daugdieviai rinkdavosi priimti sprendimų.

Tie, kurie Badre neteko tėvų, brolių, vyrų ir sūnų, kaip antai Safvanas ibn Umaija, Ikrima ibn Abi Džahlis ir Abdula ibn Rabija, kreipėsi į Abu Sufjaną ir sakė: „Musulmonai išžudė mūsų vadus. Jie mus sužlugdė. Dabar atėjo laikas jiems atkeršyti. Karavano pelnu aprūpinkime kariuomenę. Užpulkime Mediną ir atkeršykime“.

Kadangi tokie įnirtingi netikintieji kaip Abu Džahlis, Utba ir Šaiba jau buvo žuvę, daugdievių priešakyje stovėjo Abu Sufjanas, kuris dar nebuvo tapęs musulmonu. Iš prekybos su Damasku buvo uždirbta šimtas tūkstančių auksinių monetų. Pusė jų buvo kapitalas, pusė – pelnas. Kapitalas tuoj pat buvo išdalytas savininkams, o pelnas padalytas į dvi dalis: už vieną pusę buvo įsigyta ginklų, už kitą – surinkta kareivių. Be to, pinigų buvo duota poetams ir oratoriams. Oratoriai ir poetai deklamavo eilėraščius ir raudas, kurstydami žmones ir ragindami juos kariauti, o moterys jiems pritarė mušdamos būgnelius ir būgnus. Daugdieviai, kurių tikslas buvo išvyti musulmonus iš Medinos, pašalinti mūsų mylimą Pranašą ir sunaikinti islamą, apėjo ir aplinkines gentis telkdami kareivius.

Galiausiai Mekoje buvo parengta didelė 3000 vyrų kariuomenė. 700 iš jų dėvėjo šarvus, 200 buvo raiteliai, be to, jie turėjo 3000 kupranugarių. Šiai didelei kariuomenei, kartu su kuria keliavo ir muzikantai bei moterys, vadovavo Abu Sufjanas. Jo žmona Hinda vadovavo moterims ir labai uoliai kurstė daugdievius kariauti. Mat Badro gazvoje ji neteko tėvo ir dviejų brolių. Ji negalėjo pamiršti šio skausmo ir tuos, kurie nenorėjo, kad moterys dalyvautų kare, nutildydavo sakydama: „Prisiminkite Badro karą! Jūs pabėgote iš Badro, kad grįžtumėte pas savo moteris ir vaikus!… Nuo šiol tie, kurie norės bėgti, susidurs su mumis!…“ Taip ji visomis jėgomis kurstė kuraišus kariauti.1

Vienas iš daugdievių, Džubairas ibn Mutimas, turėjo vergą, vardu Vachšis, kuris buvo ieties metimo meistras. Jis buvo taiklus šaulys, pataikantis į viską, į ką mesdavo. Kadangi Chazrat Chamza Badre nukovė Hindos tėvą Utbą ir Džubairo dėdę iš tėvo pusės Tuaimą, Hinda ir Džubairas degė baisiu keršto troškimu prieš jį. Džubairas tarė savo vergui Vachšiui:

„Jei nužudysi Chamzą, paleisiu tave į laisvę!“ O Hinda tarė Vachšiui: „Jei jį nužudysi, duosiu tau daug auksinių monetų ir brangenybių!“2

„Uchudas myli mus, ir mes mylime Uchudą“ Hadisas šarif

Baigusi visus pasiruošimus, kuraišų kariuomenė išskleidė savo vėliavas: vieną jie atidavė Talchai ibn Abi Talcha, kitą – vienam vyrui iš achabišų, o trečią – Sufjanui, Uvaifo sūnui.

Pasiruošimai Mekoje buvo baigti. Chazrat Abasas tuoj pat per patikimą žmogų nusiuntė į Mediną laišką. Jame jis pranešė, kad daugdieviai surinko trijų tūkstančių vyrų kariuomenę, iš kurių septyni šimtai dėvi šarvus, o du šimtai yra raiteliai, kad jie turi tris tūkstančius kupranugarių ir begales ginklų. Jis pranešė, kad kariuomenė jau ruošiasi išžygiuoti, ir prašė imtis priemonių prieš juos.

Tada mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pavedė keliems Savo bendražygiams ištirti padėtį. Šie sahabai iškeliavo Mekos link. Pakeliui jie išgirdo, kad daugdievių kariuomenė jau artėja, ir ėmė rinkti žinias. Per trumpą laiką atlikę užduotį, jie skubiai grįžo į Mediną. Tai, ką jie matė ir sužinojo, atitiko laiško žinias.

Pasaulių Valdovas tuoj pat pradėjo ruoštis. Be to, kad priešas netikėtai neužkluptų, Jis ėmėsi priemonių – aplink Mediną išstatė sargybinius. Ashabai al-kiram per trumpą laiką susirinko ir baigė pasiruošimus. Atsisveikinę su likusiais namuose ir paprašę vieni kitų atleidimo, jie susibūrė aplink mūsų Valdovą, Pranašų Sultoną.

Tą dieną buvo penktadienis. Mūsų Valdovas Pranašas Savo Ashabams vadovavo penktadienio namazui. Chutboje Jis pabrėžė, kaip svarbu kovoti džihadą, kad būtų skleidžiama Allaho Aukščiausiojo religija, ir kautis Allaho kelyje. Jis paskelbė džiugią žinią, kad tie, kurie žūsta už šį reikalą, tampa šahidais (kankiniais) ir patenka į Rojų. Jis pranešė, kad Allahas Aukščiausiasis padės tiems, kurie tvirtai laikosi prieš priešą ir ištvermingai pasitinka sunkumus.

Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, pasakė Savo Ashabams al-kiram norįs su jais pasitarti, kur turėtų vykti kova, ir papasakojo jiems sapną, kurį tą naktį sapnavo. Jis tarė: „Sapne mačiau save, vilkintį tvirtus šarvus. Mačiau, kad mano kardo Zulfikaro ašmenyse atsirado įlinkis, mačiau papjautą karvę, o paskui mačiau, kaip buvo atvestas avinas“. Jo Ashabai paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Kaip Tu aiškini šį sapną?“ Jis atsakė: „Vilkėti tvirtus šarvus – tai ženklas, nurodantis Mediną, likimą Medinoje. Likite ten…

Tai, kad mačiau savo kardo ašmenyse atsiradusį įlinkį, yra ženklas, kad patirsiu nuostolį. Papjauta karvė yra ženklas, kad kai kurie iš mano Ashabų žus kaip šahidai. O avinas, kuris buvo atvestas, yra ženklas, nurodantis karinį būrį, kurį Didingasis Allahas, inšallah, sunaikins“.

Pagal kitą pasakojimą, Jis tarė: „Sapne smogiau savo kardu į žemę, ir jo ašmenys nulūžo. Tai ženklas, kad Uchudo dieną kai kurie iš mano Ashabų žus kaip šahidai. Vėl smogiau savo kardu į žemę, ir jis tapo toks, koks buvo, – sveikas ir tiesus. Tai ženklas, kad iš Allaho Aukščiausiojo ateis pergalė (fatch) ir kad tikintieji susiburs“.

Reikaluose, kurie Jam nebuvo pranešti apreiškimu, Allaho Pasiuntinys paprastai tardavosi su Savo Ashabais ir pagal tai elgdavosi. Dėl to, kur pasitikti priešą, kai kurie Ashabai sakė: „Likime Medinoje ir kariaukime gynybinį karą“. Šis pasiūlymas atitiko ir mūsų Valdovo Pranašo norą. Vyresnieji iš Ashabų, kaip Chazrat Abu Bakras, Chazrat Umaras ir Sadas ibn Muazas (radijallahu anhum), buvo tos pačios nuomonės kaip mūsų Valdovas Pranašas. Tačiau jauni ir narsūs sahabai, kuriems nepavyko dalyvauti Badro gazvoje, kaskart išgirdę mūsų Valdovą Pranašą pasakojant apie adžrą ir savabą3, kuriuos pelnė Badre dalyvavę sahabai, ir apie aukštus laipsnius, kuriuos pasiekė Badro šahidai, labai sielojosi, kad nedalyvavo tame kare. Todėl jie norėjo pasitikti priešą už Medinos ir kautis krūtinė į krūtinę. Tarp jų buvo Chazrat Chamza, Numanas ibn Malikas ir Sadas ibn Ubada. Chazrat Chaisama, paprašęs leidimo kalbėti, tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Kuraišų daugdieviai surinko kareivių iš įvairių arabų genčių. Jie susėdo ant savo kupranugarių ir žirgų ir įsiveržė į mūsų žemę. Jie apguls mus mūsų namuose ir tvirtovėse, o paskui grįš atgal. Už mūsų nugaros jie daug apie mus kalbės. Tai padrąsins juos, ir jie surengs naujų antpuolių. Jei dabar neišeisime prieš juos, kitos arabų gentys ims taikytis į mus. Tikiuosi, kad Allahas Aukščiausiasis suteiks mums pergalę prieš daugdievius.

O jei įvyks kas kita, tai bus šahido mirtis; Badras ją iš manęs atėmė. O aš taip jos ilgėjausi. Kai mano sūnus išgirdo, kad noriu dalyvauti Badro gazvoje, jis traukė su manimi burtus. Jam pasisekė labiau nei man – jis pasiekė šahido mirties garbę.

O Allaho Pasiuntiny! Aš taip ilgiuosi šahido mirties. Šiąnakt sapne mačiau savo sūnų gražiu pavidalu. Jis vaikštinėjo tarp Rojaus sodų ir upių ir sakė man: ‚Prisidėk prie Rojaus žmonių! Aš gavau tai, ką žadėjo Allahas Aukščiausiasis, ir įsitikinau, kad tai tiesa!‘

O Allaho Pasiuntiny! Prisiekiu Allahu, šįryt aš labai užsinorėjau tapti savo sūnaus bendražygiu Rojuje. Be to, aš jau pasenau. Neturiu jokio kito troškimo, tik susitikti su savo Viešpačiu.

Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Melsk Allahą Aukščiausiąjį, kad tapčiau šahidu ir turėčiau garbę būti savo sūnaus bendražygiu Rojuje!“ Taip jis maldavo. Mūsų Valdovas Pranašas neatmetė jo prašymo ir meldė dua, kad jis taptų šahidu.

Pamatęs, kad dauguma laikosi šios nuomonės, mūsų mylimas Pranašas nusprendė pasitikti priešą už Medinos. Tada Jis tarė: „(O mano Ashabai!) Jei būsite kantrūs ir tvirti, Didingasis Allahas ir šį kartą suteiks jums Savo pagalbą. Mūsų pareiga – parodyti ryžtą ir uolumą!“

Vadovavęs popietės namazui (asr), Visatos Sultonas nuėjo į Savo palaimintus namus. Paskui Jį, paprašę leidimo, įėjo Chazrat Abu Bakras ir Chazrat Umaras. Jie padėjo mūsų Valdovui, Kilniausiajam Pasiuntiniui (sallallahu alaihi va sallam), apsivynioti turbaną ir apsivilkti šarvus. Mūsų Valdovas prisisegė kardą ir užsidėjo skydą ant nugaros.

Tuo metu Ashabai al-kiram buvo susirinkę lauke ir laukė mūsų Valdovo Pranašo. Tie, kurie norėjo likti Medinoje ir kariauti gynybinį karą, sakė kitiems: „Allaho Pasiuntinys nenorėjo išeiti iš Medinos. Jis sutiko su tuo dėl jūsų žodžių. Tačiau Allaho Pasiuntinys Savo įsakymus gauna iš Allaho Aukščiausiojo. Palikite šį reikalą Jam. Darykite tai, ką Jis įsako“. Kiti gailėjosi to, ką padarė. Jie sakė: „Neturime prieštarauti Kilniausiajam Pasiuntiniui“, ir atsisakė savo nuomonės. Kai mūsų mylimas Pranašas išėjo iš Savo palaimintųjų namų, jie priėjo prie Jo ir atsiprašydami tarė: „Tebūnie paaukotos už Tave mūsų gyvybės, o Allaho Pasiuntiny! Daryk taip, kaip Tu nori. Jei nori likti Medinoje, likime. Prašome Didingojo Allaho apsaugoti mus nuo to, kad prieštarautume Tavo įsakymui“.

„Neužgauliokite mano Ashabų! Net jei duotumėte sadakos aukso, didumo kaip Uchudo kalnas, tai neprilygtų savabui už jų sadaką sauja miežių!“ Hadisas šarif

Mūsų Valdovas Chabib al-akram atsakė: „Pranašas nenusivelka apsivilktų šarvų nesikovęs, kol Didingasis Allahas neišsprendžia ginčo tarp Jo ir Jo priešų. Štai mano patarimas jums: jei darysite tai, ką įsakau, ir būsite kantrūs bei tvirti, minėdami Allaho Aukščiausiojo vardą, Allahas Aukščiausiasis jums padės…“

Tuo metu Chazrat Amras ibn Džamuchas namie sakė savo keturiems sūnums: „Mano sūnūs! Pasiimkite ir mane į šią gazvą!“ Sūnūs bandė perkalbėti tėvą sakydami: „Tėve! Dėl tavo kojos Allahas Aukščiausiasis tave atleido nuo šios pareigos. Ir Allaho Pasiuntinys tave atleido. Tu neprivalai eiti į džihadą. Mes eisime vietoj tavęs!“ Tačiau Chazrat Amras tarė: „Gėda tokiems sūnums kaip jūs! Badro gazvoje jūs, kalbėdami tą patį, sutrukdėte man pelnyti Rojų. Nejaugi ir šį žygį iš manęs atimsite?…“ Paskui jis nuėjo pas mūsų mylimą Pranašą ir tarė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Mano sūnūs, prisidengdami tam tikromis dingstimis, nori neleisti man dalyvauti šioje gazvoje. Prisiekiu Allahu, aš noriu išžygiuoti kartu su Tavimi ir turėti garbę įžengti į Rojų. O Allaho Pasiuntiny! Argi Tau neatrodo tinkama, kad aš kaučiausi Allaho kelyje, žūčiau kaip šahidas ir vaikštinėčiau po Rojų šiomis savo šlubomis kojomis?“ Mūsų Valdovas atsakė: „Taip, man atrodo tinkama“. Chazrat Amras ibn Džamuchas labai apsidžiaugė, pasiruošė ir prisidėjo prie kariuomenės.4

Abdula ibn Um Maktumas buvo paliktas Medinoje vadovauti namazui.5

Pasiuntinių Sultonas paruošė tris vėliavas. Vieną iš jų Jis atidavė Chababui ibn Munziras, kitą – Usaidui ibn Chudairas, o trečią – Musabui ibn Umairas. Kariuomenėje, kurioje buvo apie tūkstantį vyrų, buvo du raiteliai ir šimtas šarvuotųjų.6

Penktadienį po popietės maldos (asr), skambant takbiro šūksniams „Allahu akbar!“, mūsų mylimas Pranašas (alaihis-salam) išžygiavo Uchudo link, tarsi jie eitų į šventę. Kariuomenės priekyje šarvuoti žengė Chazrat Sadas ibn Ubada ir Sadas ibn Muazas. Muhadžirai buvo dešinėje, o ansarai – kairėje.

Pakeliui jie sutiko karinį būrį iš 600 žydų. Šie buvo munafikų vado Abdulos ibn Ubajus ibn Salulas sąjungininkai ir norėjo prisidėti prie islamo kariuomenės. Mūsų Valdovas Pranašas paklausė: „Ar jie tapo musulmonais?“ Jie atsakė: „Ne, o Allaho Pasiuntiny“. Tada mūsų Valdovas tarė: „Eikite ir pasakykite jiems, kad grįžtų atgal. Mes neprašome netikinčiųjų pagalbos prieš daugdievius“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (alaihis-salam), atvyko į vietą, vadinamą Šaichainu, tarp Medinos ir Uchudo. Ten jie apsistojo nakčiai. Saulė dar nebuvo nusileidusi. Kariuomenėje buvo keletas sahabų, kurie dar buvo vaikai, tačiau troško kautis su priešu ir pasiekti šahido laipsnį. Kai mūsų mylimas Pranašas ten apžiūrėjo kariuomenę, Jis pamatė, kad joje yra apie septyniolika vaikų.

Vienas iš jų, Rafis ibn Chadidžas, stengėsi atrodyti aukštesnis stiebdamasis ant pirštų galiukų. Kai Chazrat Zuhairas tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Rafis gerai šaudo iš lanko“, jis buvo priimtas į kariuomenę. Tai pamatęs, Samura ibn Džundubas tarė: „Aš imtynėse galiu nugalėti Rafį, todėl ir aš noriu dalyvauti gazvoje“. Mūsų Valdovas Pranašas nusišypsojo ir leido jiems dviem susiimti. Kai Chazrat Samura imtynėse nugalėjo Rafį, ir jis buvo priimtas į mudžahidų gretas. Kiti vaikai buvo išsiųsti atgal į Mediną saugoti ten likusių žmonių.7

Saulėlydžio ir nakties maldų azaną savo jaudinančiu balsu sušaukė Bilalas al-Chabašis. Mūsų mylimas Pranašas vadovavo namazui. Paskui Jis paskyrė Muchammedą ibn Maslamą penkiasdešimties vyrų būrio vadu ir įsakė jiems budėti iki ryto. Ashabai al-kiram pasitraukė pailsėti. Tą naktį garbė budėti prie Allaho Pasiuntinio galvūgalio atiteko Chazrat Zakvanui.

Tuo metu priešo kariuomenė sužinojo, kad islamo kariuomenė ilsisi Šaichaine. Jie išsiuntė žvalgybon raitelių būrį, vadovaujamą Ikrimos. Ikrima, kuris dar nebuvo tapęs musulmonu, su savo būriu priartėjo prie islamo kariuomenės iki pat vietovės, vadinamos Chara, tačiau, bijodamas mudžahidų sargybų, pasitraukė. Po aušros Pasaulių Valdovas pažadino Savo Ashabus. Jie atėjo prie Uchudo kalno. Čia abi kariuomenės galėjo matyti viena kitą. Bilalas al-Chabašis savo graudžiu balsu, kuris jaudino sielas ir tirpdė širdis, sušaukė rytinės maldos azaną. Visiškai ginkluoti mudžahidai atliko namazą džamaatu (bendrai), vadovaujami mūsų mylimo Pranašo. Jie meldė dua (maldas, prašymus). Visatos Sultonas apsivilko antrus šarvus ir užsidėjo šalmą ant Savo palaimintos galvos.

Tuo metu munafikų vadas Abdula ibn Ubajus tarė: „Nejaugi atėjome čia tam, kad mus išžudytų? Kodėl to nesupratome iš pat pradžių?“ Jis paliko islamo kariuomenę ir su maždaug 300 munafikų grįžo į Mediną.

Tikinčiųjų, kurie buvo vienos širdies, nemirktelėję statė ant kortos savo gyvybę ir troško pasiekti šahido laipsnį, buvo apie septynis šimtus. Visi jie pažadėjo saugoti mūsų mylimą Pranašą iki paskutinio kraujo lašo.

Pranašų Valdovas (sallallahu alaihi va sallam) išrikiavo mudžahidus. Jis išdėstė kariuomenę taip, kad ji būtų nugara į Uchudo kalną, o veidu į Mediną.

„Pranašas nenusivelka apsivilktų šarvų nesikovęs, kol Didingasis Allahas neišsprendžia ginčo tarp Jo ir Jo priešų“ Hadisas šarif

Uchudo gazva

Dešiniojo sparno vadu Jis paskyrė Ukašą ibn Michsanas, o kairiojo – Abu Salamą ibn Abdulasadas. Sadas ibn Abi Vakasas ir Abu Ubaida ibn Džarachas stovėjo priekyje kaip lankininkų vadai. Zubairas ibn Avamas tapo šarvuotųjų būrių vadu, o Chazrat Chamza – priekinėje linijoje stovinčių būrių be šarvų vadu. Mikdadui ibn Amras buvo pavesta vadovauti užnugario būriams.

Tik dėl Allaho Jis mylėjo ir tik dėl Allaho nusigręždavo,
niekada dėl Savęs nebuvo nei draugas, nei priešas – tas gerumo šaltinis.
Niekada garsiai nesijuokė ir niekada nieko nekeikė,
gražūs buvo Jo žodžiai ir šypsantis veidas – tas gerumo šaltinis.
Jį puošė drovumas ir romumas, malonumas ir pagarba,
niekada neleido atėjusiam prašyti išeiti verkiančiam – tas gerumo šaltinis.

Kairėje islamo kariuomenės pusėje buvo Ainaino kalva. Ant šios kalvos buvo siauras perėjimas. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, šiame perėjime pastatė penkiasdešimt lankininkų, vadovaujamų Abdulos ibn Džubairas. Lankininkai užėmė savo vietas perėjime. Mūsų mylimas Pranašas priėjo prie jų ir davė tokį griežtą įsakymą:

„Saugokite mus iš užnugario. Likite savo vietose ir jokiu būdu iš čia nesitraukite. Net jei pamatysite, kad nugalėjome priešą, niekada nepalikite savo vietų, kol jums nepranešime, kol neatsiųsime pas jus žmogaus. Net jei pamatysite, kad priešai mus žudo ar jau išžudė, neikite mums padėti.

Nemėginkite mūsų nuo jų ginti. Kaskart, kai priešo raiteliai puls jus, apipilkite juos strėlėmis. Mat raiteliai negali veržtis į priekį prieš skrendančias strėles. O mano Allahai! Būk liudininkas, kad tai jiems paskelbiau!“ Mūsų mylimas Pranašas kelis kartus pakartojo Savo įsakymą ir tarė: „Net jei pamatysite, kad paukščiai drasko mūsų kūnus, jokiu būdu nepalikite savo vietų, kol neatsiųsiu pas jus žmogaus.8 Taip, net jei pamatysite, kad mes triuškiname netikinčiuosius ir trypiame juos po kojomis, niekada nepalikite savo vietų, kol nepasiųsiu jums žinios!…“ Paskui Jis pasitraukė iš ten ir užėmė vietą kariuomenės priešakyje.

Vėliavą Jis atidavė Musabui ibn Umairas. Su vėliava rankoje Chazrat Musabas užėmė savo vietą priešais mūsų Valdovą Pranašą.9 Tuo metu neseniai vedęs Chazrat Chanzala skubiai atvyko iš Medinos prie Uchudo ir įsiliejo į mudžahidų gretas.

Daugdievių kariuomenei, prie Uchudo atvykusiai prieš tris dienas, vadovavo Abu Sufjanas. Jie išsirikiavo taip, kad Medina liktų jiems už nugaros. Dešiniojo sparno raiteliams turėjo vadovauti Chalidas ibn Validas, o kairiojo sparno raiteliams – Ikrima. Taip pat pasakojama, kad Safvanas ibn Umaija buvo paskirtas raitelių būrių vadu. Daugdievių vėliavą nešė Talcha ibn Abi Talcha.

Jėgų santykis tarp abiejų kariuomenių buvo labai nelygus. Kuraišų kariuomenė savo gausumu, ginklais ir apranga daugiau nei keturis kartus pranoko islamo kariuomenę.

Kuraišų kariuomenėje nesiliovė triukšmas ir šurmulys; keršto troškimo apakintos moterys mušė būgnelius ir būgnus, dainavo ir ragino kareivius kautis, šaukėsi stabų, kuriuos garbino, pagalbos.

O mudžahidų pusėje buvo kalbamos maldos (dua) ir šaukiami takbirai: „Allahu akbar! Allahu akbar!…“ Jie prašė Allaho Aukščiausiojo pagalbos, kad islamo religija būtų apsaugota ir paskleista.

Mūsų mylimas Pranašas ragino Savo narsius Ashabus kovoti džihadą ir kautis Didingojo Allaho kelyje, pasakojo jiems apie savabą, kurį jie pelnys už šį reikalą, ir tarė: „O mano Ashabai! Tiems, kurių nedaug, sunku kautis su priešu. Jei jie parodo tvirtumą ir uolumą, Allahas Aukščiausiasis suteikia jiems palengvėjimą. Mat Allahas Aukščiausiasis yra su tais, kurie Jam paklūsta… Prašykite atlygio, kurį jums pažadėjo Allahas Aukščiausiasis…“ O ajatuose al-karima apie Uchudo gazvą buvo pasakyta, prasme: „(O muminai!) Pakluskite Allahui Aukščiausiajam ir Jo Pasiuntiniui (tame, kas įsakyta), kad jums būtų parodytas gailestingumas.

Skubėkite (tarsi lenktyniaudami) prašyti savo Viešpaties atleidimo ir pasiekti Rojų, kuris platus kaip dangūs ir žemė ir kuris parengtas tiems, kurie bijo Allaho Aukščiausiojo. Jie dalija savo turtą dėl Allaho ir pertekliuje, ir stokoje. Jie moka tramdyti savo pyktį ir atleidžia žmonėms. Allahas Aukščiausiasis myli tuos, kurie daro ichsaną (gera)“.10

„Jų atlygis – jų Viešpaties atleidimas ir Rojaus sodai, kuriuose po medžiais teka upės. Ten jie liks amžinai. Koks puikus atlygis tiems, kurie taip elgiasi, kurie paklūsta Allahui Aukščiausiajam ir Jo Pasiuntiniui!“11

„Net jei pamatysite, kad mes triuškiname netikinčiuosius ir trypiame juos po kojomis, niekada nepalikite savo vietų, kol nepasiųsiu jums žinios!…“ Hadisas šarif

Ashabai al-kiram, kurių širdys buvo kupinos tikėjimo, akys žėrėjo drąsa ir kurie degė šahido mirties ilgesiu, negalėjo nurimti; jie laukė įsakymo kuo greičiau pulti priešą. Kaip ir Badro gazvoje, Chazrat Alis užsirišo ant galvos baltą, Zubairas ibn Avamas – geltoną, o Abu Dudžana – raudoną turbaną. Chazrat Chamza prisisegė savo kuokštą iš stručio plunksnų. Abi kariuomenės priartėjo viena prie kitos. Įtampa pasiekė aukščiausią tašką.

Netrukus turėjo prasidėti didelis mūšis tarp islamo mudžahidų vienoje pusėje, kurie nė akimirkos nedvejojo kautis su savo artimiausiais giminaičiais, kad paskleistų Allaho Aukščiausiojo religiją, ir islamo priešų kitoje pusėje, kurie atkakliai laikėsi savo klaidingų kelių.

Kai jie priartėjo vieni prie kitų per strėlės šūvio atstumą, iš priešo gretų išjojo ant savo kupranugario šarvuotas daugdievis ir pareikalavo, kad kuris nors iš mudžahidų stotų su juo į dvikovą. Manydamas, kad visi jo bijo, jis pakartojo savo reikalavimą tris kartus. Tada visi pamatė, kaip iš islamo kariuomenės pėsčias į mūšio lauką išėjo aukštas, narsus mudžahidas su geltonu turbanu. Tai buvo Zubairas ibn Avamas (radijallahu anhu), mūsų Valdovo Pranašo tetos iš tėvo pusės sūnus. Iš islamo kariuomenės kilo šūksniai „Allahu akbar!…“, ir buvo meldžiamasi, kad Chazrat Zubairas laimėtų. Visi matė, kaip Zubairas ibn Avamas, vos priartėjęs prie daugdievio, užšoko ant jo kupranugario. Ant kupranugario prasidėjo baisi kova. Tą akimirką pasigirdo mūsų mylimo Pranašo įsakymas: „Numesk jį ant žemės!“ Vos gavęs šį įsakymą, Chazrat Zubairas nustūmė savo priešininką žemyn. Paskui pats nušoko ir smogė kardu jam į sprandą, taip kad šalmuota daugdievio galva atsiskyrė nuo šarvuoto kūno. Mūsų Valdovas meldė dua už Chazrat Zubairą.

Tada į mūšio lauką išsiveržė daugdievių vėliavnešys Talcha ibn Abi Talcha. Jis šaukė: „Ar yra tarp jūsų kas nors, kas stos prieš mane?“ Prieš jį išėjo Chazrat Alis, Allaho Aukščiausiojo liūtas. Vienu vieninteliu kirčiu jis perskėlė nuo galvos iki kojų apsišarvavusio daugdievių vėliavnešio galvą iki pat smakro. Tai pamatęs, mūsų mylimas Pranašas ištarė takbirą: „Allahu akbar!… Allahu akbar!“ Kai Ashabai al-kiram jam pritarė, takbiro šūksniai sudrebino dangų ir žemę.12

Kai Talchos ibn Abi Talcha brolis Usmanas ibn Abi Talcha pamatė, kad daugdievių vėliava nukrito ant žemės, jis išbėgo į mūšio lauką. Jis iškėlė jų vėliavą ir pareikalavo priešininko dvikovai. Prieš jį stojo Chazrat Chamza. Sušukęs „Ja Allah!“, jis taip stipriai kirto kardu Usmanui per petį, kad vėliavą laikiusi ranka buvo nukirsta, o daugdievis krito ant žemės ir mirė.13

Šį kartą, pamatęs, kad daugdievių vėliava nukrito, į mūšio lauką pėsčias išėjo Abu Sadas ibn Abi Talcha. Ir jis buvo nuo galvos iki kojų apsišarvavęs. Jis pakėlė nuo žemės kufro (netikėjimo) vėliavą, atsisuko į islamo kariuomenę ir ėmė šaukti: „Aš esu Kusamo tėvas. Kas gali stoti prieš mane?“ Mūsų Valdovas Pranašas vėl pasiuntė prieš jį Chazrat Alį. Nukovęs ir šį daugdievį ir priverstęs jų vėliavą nukristi ant žemės, Chazrat Alis vėl užėmė savo vietą mudžahidų gretose.

Po to daug daugdievių paeiliui išeidavo, pakeldavo nuo žemės gulinčią vėliavą ir reikalaudavo, kad kuris nors didvyris iš mudžahidų stotų prieš juos. Tačiau kiekvieną kartą, Allaho Aukščiausiojo leidimu, laimėdavo narsieji sahabai. Kaskart, kai būdavo nukautas vėliavnešys, iš islamo kareivių kildavo takbiro šūksniai, o priešo gretas apimdavo didelis sielvartas ir neviltis. Net triukšmingosios daugdievių moterys, kurių klyksmai kilo iki dangaus, plūdo savo pačių kareivius sakydamos: „Gėda jums!…“, o kartu ragino juos kautis klausdamos: „Ko dar laukiate?…“

Kas atiduos šiam kardui, kas jam priklauso?

Šią įkaitusią akimirką, kai nė viena pusė negalėjo nurimti, mūsų mylimas Pranašas parodė rankoje laikomą kardą, ant kurio buvo užrašytas šis dvieilis:

Bailumas – gėda, žengti pirmyn – garbė.
Bijodamas žmogus neištrūks nuo kadaro (lemties).

Jis paklausė: „Kas paims iš manęs šį kardą?“ Tai išgirdę, daugelis Ashabų al-kiram iškart ištiesė rankas jo paimti. Mūsų Pranašas vėl paklausė: „Kas jį paims tam, kad atiduotų jam, kas jam priklauso?“ Tada Ashabai al-kiram nutilo ir susilaikė. Zubairas ibn Avamas, karštai troškęs to kardo, tarė: „Aš paimsiu, o Allaho Pasiuntiny“. Mūsų Pranašas kardo Chazrat Zubairui nedavė. Mūsų Pranašas nepatenkino ir Chazrat Abu Bakro, Umaro bei Alio (radijallahu anhum) prašymų.

Abu Dudžana paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Kas priklauso šiam kardui?“ Mūsų mylimas Pranašas atsakė: „Jam priklauso, kad juo kirstum priešą tol, kol jis susilankstys. Jam priklauso, kad juo nežudytum musulmono ir kad su juo nebėgtum nuo netikinčiųjų. Tai yra, kad juo kautumeisi Allaho kelyje, kol Allahas Aukščiausiasis suteiks tau pergalę arba šahido mirtį“. Abu Dudžana tarė: „O Allaho Pasiuntiny, aš jį paimsiu, kad atiduočiau jam, kas jam priklauso“. Mūsų Pranašas įteikė jam rankoje laikytą kardą.14

Abu Dudžana (radijallahu anhu) buvo labai drąsus ir narsus, kartu labai gudrus mūšio lauke, ir jis visiškai laikėsi hadiso šarif: „Karas – tai gudrybė“.15 Paėmęs kardą, Chazrat Abu Dudžana išdidžiai, oriai ir pasipūtusiai žengė mūšio lauko link, deklamuodamas eiles. Jis vilkėjo tik tradicinius ilgus marškinius, o ant galvos turėjo raudoną turbaną.

Ashabams al-kiram Abu Dudžanos eisena atrodė ne visai deramai. Tada mūsų mylimas Pranašas tarė: „Tai eisena, kuri užtraukia Allaho Aukščiausiojo rūstybę, išskyrus tokias vietas (mūšio laukus)“. Taip Jis pranešė, kad išdidžiai ir pasipūtusiai žengti leidžiama tik prieš priešą.

Iš daugdievių gretų, nebegalėdamas ilgiau laukti, su savo vadovaujamais būriais puolė Chalidas ibn Validas. Tada mūsų Valdovas Pranašas (alaihis-salam) įsakė pulti ir nekantraujantiems Ashabams al-kiram. Akimirksniu šūksniai „Allahu akbar“ užliejo mūšio lauką. Pirmasis iš visų, būrių be šarvų priešakyje, Chazrat Chamza ėmė mosuoti rankose laikomais kardais prieš kiekvieną sutiktą netikintįjį. Su dideliu įkarščiu puolę Chalido ibn Validas būriai tuoj pat buvo atmušti. Šį kartą Chalidas ibn Validas padarė didelį lankstą, kad prasiveržtų per perėjimą ir pultų iš užnugario, ir pasiekė Ainaino kalvą. Tačiau Chazrat Abdula ibn Džubairas ir penkiasdešimt jam pavaldžių didvyrių atmušė juos smarkia strėlių kruša.

Dabar kova įsiliepsnojo. Abi pusės kovėsi iš visų jėgų. Kiekvienas sahabis stengėsi prasiskverbti į priekį kovodamas mažiausiai su keturiais daugdieviais.

„O mano Ashabai! Tiems, kurių nedaug, sunku kautis su priešu. Jei jie parodo tvirtumą ir uolumą, Allahas Aukščiausiasis suteikia jiems palengvėjimą“ Hadisas šarif

Chazrat Chamza šaukė: „Allahu akbar! Allahu akbar!“ ir kartu sakė: „Aš esu Allaho Aukščiausiojo liūtas!“, ir taip veržėsi pirmyn kirsdamas priešus. Safvanas ibn Umaija apieškojo mūšio lauką ir klausinėjo aplinkinių: „Kur Chamza? Parodykite man jį“. Vienu metu jis pastebėjo žmogų, kuris kovėsi dviem kardais, ir paklausė: „Kas tas, kuris ten kaunasi?“ Aplinkiniai atsakė: „Tai tas, kurio ieškai! Tai Chamza!“ Safvanas tarė: „Iki šios dienos nesu matęs nieko kito, kas taip uoliai ir bebaimiškai pultų žudyti savo paties tautiečių“.

Kai karas buvo pačiame įkarštyje, Zubairas ibn Avamas iš muhadžirų, nuliūdęs, kad kardas nebuvo duotas jam, tarė sau: „Paprašiau Allaho Pasiuntinio kardo, bet Jis jį davė Abu Dudžanai. O juk aš esu Jo tetos iš tėvo pusės Safijos sūnus. Be to, esu iš kuraišų. Ir aš pirmasis jo paprašiau. Eisiu ir pažiūrėsiu, ką Abu Dudžana nuveiks daugiau už mane“. Tada jis ėmė sekti Abu Dudžaną. Chazrat Abu Dudžana ištarė takbirą: „Allahu akbar!“ ir kirto bei nukovė kiekvieną sutiktą daugdievį. Vienas iš įnirtingiausių daugdievių, didžiulis vyras, visas apsišarvavęs taip, kad matėsi tik akys, susidūrė su Abu Dudžana. Pirmiausia jis puolė Chazrat Abu Dudžaną. Abu Dudžana atrėmė smūgį savo skydu. Daugdievio kardas įstrigo Abu Dudžanos skyde. Jis tampė kardą, bet negalėjo jo ištraukti. Dabar atėjo Abu Dudžanos eilė. Vienu vieninteliu kardo kirčiu jis nukovė savo priešininką.

Paskui Abu Dudžana kirto kiekvieną pasipainiojusį netikintįjį ir prasiveržė iki pat moterų, kurios kalno papėdėje būgneliais kurstė daugdievius. Tačiau, nors jau buvo iškėlęs kardą, jis persigalvojo ir nenužudė Abu Sufjano žmonos Hindos.16 Tai pamatęs, Zubairas ibn Avamas tarė sau: „Allahas ir Jo Pasiuntinys geriau už mane žino, kam turi būti duotas kardas“. Jis tarė: „Prisiekiu Allahu, niekada nesu matęs nieko, kas kautųsi ir grumtųsi geriau už jį“.

Mikdadas ibn Asvadas, Zubairas ibn Avamas, Chazrat Alis, Chazrat Umaras, Talcha ibn Ubaidula ir Musabas ibn Umairas visi buvo tarsi neįveikiamos tvirtovės. Kai garbingieji Ashabai pamatė, kad mūsų Valdovas Pranašas kaunasi visai arti priešo ir vis puola iš naujo, jie negalėjo nurimti. Bijodami, kad Allaho Pasiuntinys nenukentėtų, jie susibūrė aplink Jį ir nedavė šarvuotam priešui nė akimirkos atokvėpio. Tuo metu kaip šahidas krito Chazrat Abdula ibn Amras. Jis buvo pirmasis Uchudo šahidas. Kai jo draugai pamatė, kad jis tapo šahidu, jie tarsi liūtai puolė į pačius priešų tankumynus, siekdami Allaho Aukščiausiojo palankumo.

Vieną akimirką, kai kova buvo itin sunki, susitiko Chazrat Abdula ibn Džachšas, didvyriškumo simbolis, ir Chazrat Sadas ibn Abi Vakasas, lankininkų meistras. Jie abu buvo sužeisti keliose vietose. Chazrat Sadas ibn Abi Vakasas papasakojo: „Tai buvo kritiška Uchudo mūšio akimirka. Staiga prie manęs priėjo Abdula ibn Džachšas, paėmė mane už rankos ir nusivedė prie uolos papėdės. Jis man tarė: ‚Dabar tu čia melsi dua, o aš sakysiu „Amin“. Paskui aš melsiu dua, o tu sakysi „Amin“!‘ Aš atsakiau: ‚Gerai‘. Aš meldžiausi taip: ‚O mano Allahai! Atsiųsk man labai stiprių ir kietų priešų! Leisk man negailestingai su jais kautis. Leisk man juos visus nukauti ir grįžti namo gaziu (gazvos dalyviu)’. Jis iš visos širdies pasakė „Amin“ šiai mano maldai.

Tada jis pats ėmė melsti dua: ‚O mano Allahai! Atsiųsk man galingų priešų ir leisk man negailestingai su jais kautis. Leisk man atiduoti džihadui, kas jam priklauso. Leisk man juos visus nukauti. O pabaigoje tegul vienas iš jų padaro mane šahidu. Paskui tegul jis nupjauna man lūpas, nosį ir ausis. Leisk man stoti prieš Tave apsipylusiam krauju. Kai Tu manęs paklausi: „Abdula! Ką padarei su savo lūpomis, nosimi ir ausimis?“, leisk man atsakyti: „O mano Allahai! Jomis padariau daug klaidų, nenaudojau jų taip, kaip turėjau. Man buvo gėda jas atnešti prieš Tave. Aš atėjau čia nusėtas dulkių ir žemių iš karo, kuriame dalyvavo mano mylimas Pranašas (alaihis-salam)“’. Mano širdis nenorėjo sakyti „Amin“ tokiai maldai. Tačiau kadangi jis to norėjo ir kadangi aš iš anksto buvau pažadėjęs, nenoromis pasakiau: ‚Amin‘.

Paskui mes išsitraukėme kardus ir tęsėme kovą. Mudu abu kirtome kiekvieną, kuris pasirodydavo priešais mus. Jis labai narsiai puolė ir išsklaidė priešo gretas. Jis vėl ir vėl smogdavo priešui ir, neišsenkamai trokšdamas tapti šahidu, puldavo iš naujo. Kai jis kovėsi šaukdamas: ‚Allahu akbar! Allahu akbar!’, jo kardas nulūžo. Tą pačią akimirką mūsų mylimas Pranašas padavė jam datulių palmės šaką ir įsakė tęsti kovą. Stebuklu ta šaka virto kardu, ir jis toliau kovėsi su kiekvienu sutiktuoju. Jis nukovė daug priešų. Mūšio pabaigoje jis pasiekė trokštamą šahido mirtį nuo strėlių, kurias paleido daugdievis, vardu Abul Chakamas. Kai jis tapo šahidu, netikintieji puolė prie jo kūno ir nupjovė jam nosį, lūpas ir ausis. Visas jo kūnas buvo apsipylęs krauju“.

Tarp mudžahidų buvo Kazmanas. Jis sulaužė savo kardo makštį, sušuko: „Daug geriau mirti negu bėgti!“ ir su išsitrauktu kardu puolė tarp daugdievių. Jis parodė daug narsumo ir didvyriškumo. Vienas pats jis nukovė septynis ar aštuonis netikinčiuosius. Galiausiai buvo sužeistas ir krito ant žemės. Ashabai al-kiram stebėjosi jo didvyriškumu, o kai papasakojo apie jį mūsų Valdovui, Jis tarė: „Jis – Pragaro gyventojas“. Chazrat Katada ibn Numanas priėjo prie Kazmano ir tarė: „O Kazmanai! Tebūna tau palaiminta šahido mirtis!“ Kazmanas atsakė: „Aš kovojau ne iš uolumo dėl religijos. Kovojau tam, kad kuraišai neateitų į Mediną ir nesunaikintų mano datulių palmių sodo!“ Paskui jis atėmė sau gyvybę, strėle perdūręs riešo arterijas. Taip buvo suprasta išmintis, glūdinti mūsų Valdovo žodžiuose: „Jis – Pragaro gyventojas!“

Nuo pat mūšio pradžios visi Ashabai al-kiram, su Pasaulių Valdovu, mūsų mylimu Pranašu, priešakyje, didvyriškai kovėsi. Smarkiomis atakomis jie atstūmė daugdievių kariuomenę. Prieš tokį mudžahidų didvyriškumą daugdievių minia pakriko ir ėmė bėgti – tie, kurie ieškojo naudos ir pagalbos iš akmens ir medžio stabų, kuriuos patys pasidarė, ir kurie juos garbino, šaukdami „Lat, Uza, Hubalas!“ Moterys, atėjusios kurstyti jų kovoti, klykė ir aimanavo, stengdamosi neatsilikti nuo bėgančių kareivių.

Kai kuraišų daugdieviai paliko mūšio lauką, metė atsigabentą turtą ir ėmė bėgti Mekos link, islamo kareiviai džiaugėsi ir šlovino Allahą Aukščiausiąjį už tai, kad pasiekė Jo pažadėtą pergalę. Nors daugdieviai daug kartų pranoko musulmonus skaičiumi ir jėga, jie buvo musulmonų sutriuškinti. Kai jie bėgo trypdami vieni kitus, garbingieji Ashabai juos vijosi ir kirto tuos, kuriuos pasivydavo. Šioje sumaištyje neseniai vedęs Chazrat Chanzala ibn Abi Amiras pasivijo daugdievių kariuomenės vyriausiąjį vadą Abu Sufjaną, kuris bandė pabėgti ant savo žirgo. Jis kirto kardu žirgui per kojas ir parvertė jį. Ant žemės nukritęs Abu Sufjanas ėmė iš visų jėgų klykti: „O kuraišai!… Gelbėkite!… Aš esu Abu Sufjanas! Chanzala sukapos mane savo kardu!…“ Nors kartu su juo bėgti bandę daugdieviai tai matė, jie galvojo tik apie tai, kaip išgelbėti savo pačių gyvybę, ir nekreipė dėmesio į savo vadą.

„Karas – tai gudrybė“ Hadisas šarif

Tačiau tą akimirką daugdievis Šadadas ibn Asvadas, stovėjęs tiesiai už Chazrat Chanzalos, smeigė ietį Chanzalai į nugarą. Nors Chazrat Chanzala dar norėjo pulti ir sušuko: „Allahu akbar!“, jis krito ant žemės ir tapo šahidu, o jo palaiminta siela nuskrido į Rojų. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), tarė: „Mačiau, kaip angelai tarp dangaus ir žemės prausė Chanzalą lietaus vandeniu sidabriniame dubenyje“. Abu Usaidis papasakojo: „Išgirdęs šiuos Allaho Pasiuntinio žodžius, nuėjau prie Chanzalos. Nuo jo galvos lašėjo lietaus vanduo. Grįžau ir pranešiau apie tai Kilniausiajam Pasiuntiniui“. Chazrat Chanzala buvo pramintas „Gasil al-malaika“, t. y. tuo, kurį nuprausė malaika (angelai).17

Kai kai kurie lankininkai Ainaino perėjime pamatė, kad daugdieviai bėga, jie pamanė, kad karas baigėsi, ir paliko savo vietas. Jų vadas Abdula ibn Džubairas ir dvylika vyrų liko savo vietose.18

Chazrat Alio didvyriškumas

Šią akimirką kuraišų raitelių būrio vadas Chalidas ibn Validas, kuris budėjo ir stengėsi išnaudoti kiekvieną progą, pamatęs, kad mudžahidų perėjime sumažėjo, pajudino savo vadovaujamus raitelius.

Akimirksniu jie kartu su Ikrima ibn Abi Džahlis atsidūrė prie Ainaino perėjimo. Chazrat Abdula ibn Džubairas ir jo ištikimi, atsidavę draugai išsirikiavo į eilę ir išsiskleidė. Jie liejo strėlių lietų ant priešo, kol ištuštėjo jų strėlinės. Paskui kovėsi ietimis, o kai prasidėjo kova krūtinė į krūtinę, šaukdami „Allahu akbar! Allahu akbar!“, didvyriškai kovėsi kardais. Jėgų santykis tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų buvo labai nelygus: vienas prieš dvidešimt penkis. Garbingieji Ashabai al-kiram kovėsi iki paskutinio kraujo lašo, kad įvykdytų savo Pranašo įsakymą. Vienas po kito jie išgėrė šahido mirties taurę, jų palaiminti kūnai krito ant žemės, o sielos nuskrido į Rojų (radijallahu anhum).

Iš neapykantos daugdieviai nurengė Chazrat Abdulą ir subadė jo palaimintą kūną ietimis. Jie perskrodė jam pilvą ir ištraukė vidaus organus.

Kai Chalidas ibn Validas ir Ikrima pavertė perėjime buvusius mudžahidus šahidais, jie greitai puolė islamo kariuomenę iš užnugario. Staiga pamatę už savęs pasirodžiusį priešą, Ashabai al-kiram neturėjo galimybės susiburti. Mat daugelis jų buvo net padėję ginklus. Viskas staiga pasikeitė. Kai priekyje bėgę kuraišų daugdieviai pamatė, kad Chalidas ibn Validas puolė iš užnugario, jie vėl atsigręžė. Mudžahidai atsidūrė tarp dviejų ugnies linijų. Priešas puolė ir iš priekio, ir iš užnugario ir spaudė mudžahidus. Sahabai prarado ryšį vieni su kitais. Jie buvo priversti išsisklaidyti.19

Chazrat Alis papasakojo: „Aš puoliau į patį vidurį daugdievių būrio, kuriame buvo ir Ikrima ibn Abi Džahlis. Jie mane apsupo. Daugumą jų pakirtau kardu. Puoliau į kitą būrį ir taip pat daugumą jų išvedžiau iš kovos. Kadangi mano adžalas (nustatytoji mirties valanda) dar nebuvo atėjęs, man nieko neatsitiko. Kurį laiką negalėjau matyti Allaho Pasiuntinio. Tariau sau: ‚Prisiekiu, kad Jis ne iš tų, kurie paliktų mūšio lauką. Tikriausiai dėl mūsų netinkamų darbų Allahas Aukščiausiasis paėmė Jį iš mūsų ir pakėlė aukštyn! Dabar man nebelieka kito kelio, tik kautis, kol mirsiu‘. Ir sulaužiau savo kardo makštį. Kai puoliau daugdievius ir juos išsklaidžiau, pamačiau, kad Allaho Pasiuntinys yra jų apsuptas. Tada supratau, kad Allahas Aukščiausiasis saugojo Allaho Pasiuntinį Savo angelais“.

Priešo kareiviai buvo prasiveržę iki pat mūsų Valdovo, Kilniausiojo Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam). Padėtis buvo labai pavojinga. Mūsų mylimas Pranašas stovėjo tarsi stati kalno uola, laikėsi tvirtai ir nesitraukė iš Savo vietos. Jis kovėsi su priešu ir kartu stengėsi surinkti Savo išsisklaidžiusius Ashabus ir šaukė: „Ei, tu, ateik pas mane! Ei, tu, ateik pas mane! Aš esu Allaho Pasiuntinys.

Tam, kuris grįš pas mane, – Rojus!“ Chazrat Abu Bakras, Chazrat Umaras, Abdurachmanas ibn Aufas, Talcha ibn Ubaidula, Alis ibn Abi Talibas, Zubairas ibn Avamas, Abu Dudžana, Abu Ubaida ibn Džarachas, Sadas ibn Muazas, Sadas ibn Abi Vakasas, Chababas ibn Munziras, Usaidas ibn Chudairas, Sahlas ibn Chanifas, Asimas ibn Sabitas ir Charisas ibn Sima (radijallahu anhum) akimirksniu apsupė mūsų mylimą Pranašą žiedu ir sudarė gyvą tvirtovės sieną, kad Jį apsaugotų.

Tuo metu pasigirdo Chazrat Abaso ibn Ubada šauksmas, kuriuo jis rinko išsisklaidžiusius Ashabus al-kiram: „O mano broliai! Ši nelaimė, kuri mus ištiko, yra pasekmė to, kad neįvykdėme savo Pranašo įsakymo. Nesisklaidykite! Eikite pas mūsų Pranašą! Jei neužimsime vietos tarp tų, kurie Jį saugo, ir tapsime priežastimi, kad Allaho Pasiuntinys nukentėtų, neturėsime jokio pasiteisinimo prieš savo Viešpatį!“ Kartu su Charidža ibn Zaidas ir Ausu ibn Arkamas Chazrat Abasas ibn Ubada su išsitrauktu kardu, šaukdamas „Allahu akbar!“, puolė tarp priešų. Jie didvyriškai kovėsi dėl Allaho Pasiuntinio, kad Jį apsaugotų. Charidža ibn Zaidas buvo gavęs devyniolika žaizdų. Kitų žaizdų buvo ne mažiau nei jo. Taip visi trys pasiekė šahido laipsnį, kurio taip troško.

Šią labai pavojingą akimirką Ashabai al-kiram pamažu ėmė burtis aplink mūsų Valdovą Pranašą. Daugdieviai apsupo mūsų mylimą Pranašą ir Jo garbinguosius Ashabus, kurie savo kūnus pavertė Jam skydu. Jie veržėsi kartu iš visų pusių ir vis siaurino žiedą. Pamatęs, kad pirmyn veržiasi būrys kuraišų, Pasaulių Valdovas paklausė aplink Jį buvusių ir pasiruošusių paaukoti gyvybę Savo Ashabų: „Kas stos prieš šį būrį?“ Tada Chazrat Vahbas ibn Kabusas, sušukęs: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Aš stosiu!“, puolė pirmyn. Šis didvyris, kurio lūpos nė akimirkai nepaliovė minėti garbingo Allaho Aukščiausiojo vardo, su išsitrauktu kardu puolė tarp daugdievių. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Skelbiu tau džiugią žinią apie Rojų“. O pamatęs jo tvirtumą ir uolumą prieš priešą, Jis tarė: „O mano Allahai! Būk jam gailestingas! Pasigailėk jo!“

Kai Sadas ibn Abi Vakasas pamatė, kad daugdieviai apsupo Chazrat Vahbą ir subadė jį ietimis, taip kad jis tapo šahidu, jis puolė jam padėti, įsiveržė į patį priešų vidurį ir parodė neregėtą didvyriškumą. Jis išvedė iš kovos daug netikinčiųjų, kitus atstūmė ir sugrįžo pas savo mylimą Pranašą. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, apie Chazrat Vahbą tarė: „Aš esu tavimi patenkintas. Tebūnie ir Allahas Aukščiausiasis tavimi patenkintas“. Kai mūsų Valdovas Chabib al-akram pamatė, kad daugdievių būrys prasiveržė pro mudžahidų žiedą ir veržiasi Jo link, Jis tarė Chazrat Aliui: „Pulk juos!“ Chazrat Alis puolė, nukovė Amrą ibn Abdula, o kitus nuvijo. Kai jo kardas nulūžo, mūsų Pranašas davė jam kardą Zulfikarą. Kai atėjo dar viena grupė, mūsų Valdovas Pranašas tarė: „O Ali! Atitolink nuo manęs šių žmonių blogį“. Allaho Aukščiausiojo liūtas, pasiruošęs paaukoti savo gyvybę už Allaho Pasiuntinį, tuoj pat puolė. Jis nukovė Šaibą ibn Malikas, o kitus atstūmė. Tą akimirką atėjo Džibrilas alaihis-salam ir tarė mūsų Valdovui Pranašui: „O Allaho Pasiuntiny! Tai nepaprastas didvyriškumas, kurį parodė Alis“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsakė: „Jis – iš manęs, o aš – iš jo“.

„Mačiau, kaip angelai tarp dangaus ir žemės prausė Chanzalą lietaus vandeniu sidabriniame dubenyje“ Hadisas šarif

Džibrilas alaihis-salam tarė: „O aš – iš jūsų abiejų“. Tą pačią akimirką pasigirdo balsas, sakantis: „Nėra didvyrio kaip Alis ir nėra kardo kaip Zulfikaras“.

Kai daugdieviai suprato, kad negali prasiveržti iki mūsų mylimo Pranašo, jie ėmė šaudyti strėlėmis. Strėlės arba praskriedavo virš Jo, arba nukrisdavo priešais Jį, dešinėje ar kairėje nuo Jo.

Vos tai pamatę, Ashabai al-kiram, rizikuodami gyvybe kovoję, kad atremtų priešą, susibūrė aplink Pasaulių Valdovą ir ėmė savo pačių palaimintus kūnus versti skydu nuo skriejančių strėlių. Kai mūsų Valdovas Pranašas įsakė Savo Ashabams atsakyti strėlėmis, sahabai taip pat ėmė šaudyti strėlėmis į priešą. Mūsų mylimas Pranašas pasisodino priešais Save Chazrat Sadą ibn Abi Vakasas. Chazrat Sadas, labai taiklus šaulys, ėmė vieną po kitos lieti strėles ant priešo. Kaskart traukdamas strėlę iš strėlinės, jis sakydavo: „O mano Viešpatie! Tai Tavo strėlė! Pataikyk ja į priešą!“ O mūsų mylimas Pranašas sakė: „O mano Allahai! Priimk Sado dua! O mano Allahai! Padaryk Sado strėlę taiklią!… Tęsk, Sadai! Tęsk! Tebūnie paaukoti už tave mano tėvas ir motina!“ Taip mūsų Valdovas Pranašas kartojo tas pačias maldas su kiekvienu strėlės šūviu.

Kai Chazrat Sadui baigėsi strėlės, mūsų mylimas Pranašas davė jam Savo strėles ir leido jas šaudyti. Kiekviena Chazrat Sado ibn Abi Vakasas paleista strėlė pataikydavo arba į priešą, arba į gyvulį, ant kurio jis jojo.

Daugdieviams liejant strėlių lietų, Chazrat Abu Talcha atsistojo priešais mūsų Valdovą Pranašą ir savo kūną bei skydą pavertė užtvara nuo kiekvienos skriejančios strėlės; retkarčiais jis garsiai sušukdavo taip, kad priešas sutrikdavo. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Kariuomenėje Abu Talchos balsas vertesnis už šimtą vyrų“. Kai tik Abu Talcha turėdavo galimybę, jis nepraleisdavo progos šauti strėlėmis į daugdievius; jis šaudė stipriai ir labai greitai, ir nė viena jo strėlė nenuskriejo pro šalį. Kaskart, kai mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, smalsaudamas, kur pataiko jo strėlės, pakeldavo Savo palaimintą galvą, Abu Talcha, bijodamas, kad strėlė nepataikytų į Allaho Pasiuntinį, sakydavo: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, net mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Nekelk Savo palaimintos galvos, kad jokia priešo strėlė į Tave nepataikytų ir Tavęs nesužeistų! Mano kūnas – skydas Tavo palaimintam kūnui ir auka už Tave! Kol manęs nepaskerdė, jie negali Tavęs pasiekti! Kol aš nemiręs, Tau nieko neatsitiks!…“ Taip jis mūsų mylimą Pranašą iškėlė aukščiau už savo paties gyvybę.

Visoje Uchudo lygumoje visu smarkumu vyko negailestinga ir baisi kova; vieni raiti, kiti pėsti kovėsi tikėjimo (imano) ir kufro kovą. Ashabai al-kiram dar nebuvo spėję susiburti. Tik apie trisdešimt sahabų sukosi aplink mūsų Valdovą Pranašą kaip drugiai aplink žiburį. Jie savo kūnus vertė skydu nuo skriejančių strėlių, iečių ir kardų kirčių. Jų vienintelis troškimas buvo įvykdyti mūsų Valdovo Pranašo įsakymą ir atitolinti nuo Jo bet kokią žalą, galinčią Jį ištikti. Narsiųjų vadas Chazrat Chamza šioje sumaištyje buvo atsiskyręs nuo mūsų Valdovo Pranašo. Minios viduryje jis kovėsi su kardu kiekvienoje rankoje ir šūksniais „Allahu akbar!…“ sėjo baimę priešų širdyse. Iki tol jis vienas buvo nukovęs lygiai trisdešimt vieną daugdievį, o daugeliui kitų nukirtęs ranką ar koją. Kai jis sklaidė daugdievių būrį, į kurio vidurį buvo įsiveržęs, Siba ibn Um Anmaras metė Chazrat Chamzai iššūkį sakydamas: „Ar yra didvyris, galintis man atsispirti?“ Chazrat Chamza tarė: „Eikš čionai, tu, apipjaustytojos sūnau! Tai tu metai iššūkį Allahui ir Jo Pasiuntiniui?“ Ir, kol tas dar nespėjo mirktelėti, sučiupo jį už kojų ir trenkė į žemę.20 Jis užgriuvo ant jo ir atskyrė jo galvą nuo kūno. Paskui jis pamatė, kaip už uolos priešais su ietimi rankoje į jį taikosi Vachšis, kuris dar nebuvo tapęs musulmonu. Tuoj pat jis patraukė jo link. Kai priėjo prie griovio, kurį priešais jį buvo išgraužęs potvynio vanduo, jis paslydo ir krito aukštielninkas. Tą pačią akimirką jo šarvai prasivėrė ties pilvu. Vachšis pasinaudojo proga ir sviedė savo ietį!… Ietis nuskriejo, įsmigo į palaimintą Chazrat Chamzos kūną ir išlindo kitoje pusėje. Didžiausias iš didvyrių ten sukniubo, ištaręs: „Mano Allahai!“ Jis tapo šahidu ir pasiekė laipsnį, kurio troško. Jis paaukojo savo gyvybę Allaho Aukščiausiojo kelyje, dėl savo mylimo Pranašo (radijallahu anhu).

„O Sadai! Tebūnie paaukoti už tave mano tėvas ir motina! O mano Viešpatie! Tegul jo strėlės pasiekia tikslą, ir priimk jo dua!“ Hadisas šarif

Tuo metu vienas žmogus priešo gretose kurstė daugdievius pulti Visatos Valdovą (sallallahu alaihi va sallam) sakydamas: „O kuraišų tauta! Nesiliaukite kovoti su Muchammedu, kuris negerbia giminystės teisių ir suskaldė jūsų tautą. Jei Muchammedas ištrūks, tegul aš neištrūksiu!…“ Šis balsas priklausė Asimui ibn Abi Aufas. Chazrat Abu Dudžana išgirdo tą balsą. Jis prasikovė pirmyn, surado Asimą ibn Abi Aufas ir tuoj pat jį nukovė. Tačiau už jo stovėjęs daugdievis Mabadas iš visų jėgų užsimojo kardu prieš Chazrat Abu Dudžaną. Allaho Aukščiausiojo malone Abu Dudžana staiga žaibiškai pasilenkė prie žemės ir išvengė mirtino kirčio. Tuoj pat atsitiesęs, jis kirto Mabadą kardu ir jį nukovė.

Kuraišų daugdievių taikinys buvo Pasaulių Valdovas. Jie dėjo visas jėgas, kad prasiveržtų iki Jo. Tačiau jiems nepavyko prasiveržti pro Jo garbinguosius, šlovinguosius Ashabus, kurie sukosi aplink Jį kaip drugiai aplink žiburį ir, bijodami, kad Jis nenukentėtų, nė kiek nedvejojo aukoti savo gyvybių. Šie trisdešimt didvyrių priešais Allaho Pasiuntinį sakė: „O Allaho Pasiuntiny! Mes niekada nesitrauksime nuo Tavo šono; mūsų veidai – užtvara ir skydas Tavo palaimintam veidui, o mūsų kūnai – auka už Tavo palaimintąjį kūną. Kad tik Tu būtum sveikas!“

Daugdieviai puolė grupėmis. Mūsų Valdovas Fachr al-alam (Pasaulio Pasididžiavimas), parodęs į vieną grupę, paklausė aplink Jį buvusių ir savo kūnus Jam skydu pavertusių narsiųjų Ashabų: „Kas paaukos savo kūną už mus Allaho Aukščiausiojo kelyje?“ Tada pirmyn puolė penki sahabai iš Medinos. Šie didvyriai, tardami takbirus ir sukdamiesi ratu, įnirtingai kovėsi palaimintoms Allaho Pasiuntinio akims matant. Galiausiai keturi iš jų ten pat krito kaip šahidai. Kai penktasis, gavęs keturiolika žaizdų, krito ant žemės, Pasaulių Valdovas tarė: „Atneškite jį arčiau manęs“. Iš viso jo kūno tekėjo kraujas. Mūsų mylimas Pranašas atsisėdo ir pasidėjo jo galvą ant Savo palaimintų kojų tarsi ant pagalvės. Šis laimingasis sahabis, tokioje būsenoje pasiekęs šahido mirties garbę, buvo Chazrat Umara ibn Jazidas.

Talchos ibn Ubaidula didvyriškumas

Kai daugdieviai priartėjo visai arti, mūsų Pranašas paklausė: „Kas stos prieš juos, kas juos sustabdys?“ Chazrat Talcha ibn Ubaidula atsakė: „Aš! O Allaho Pasiuntiny!“ ir norėjo pulti. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Kas dar yra toks kaip tu?“ Vienas sahabis iš Medinos paprašė leidimo ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Aš!“ Kai mūsų mylimas Pranašas tarė: „Tad eik tu prieš juos“, jis puolė pirmyn ir užgriuvo ant daugdievių.

Jis parodė neregėtą didvyriškumą. Nukovęs keletą netikinčiųjų, jis išgėrė šahido mirties taurę.21 Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, vėl paklausė: „Kas jiems pasipriešins?“ Pirmiau už visus kitus vėl išėjo Chazrat Talcha. Kai mūsų Valdovas Pranašas paklausė: „Kas dar yra toks kaip tu?“, vienas palaimintas vyras iš ansarų tarė: „Aš stosiu prieš juos, o Allaho Pasiuntiny“. Mūsų Pranašas tarė: „Tad eik tu prieš juos“. Ir jis kovėsi su daugdieviais, kol krito kaip šahidas. Taip pat ir visi sahabai, tą akimirką buvę šalia mūsų Valdovo Pranašo, kovodami su priešu pasiekė šahido mirtį.

Dabar prie Visatos Sultono nebeliko nieko kito, tik Chazrat Talcha ibn Ubaidula. Chazrat Talcha bijojo, kad Allaho Pasiuntinys nenukentėtų; jis puldinėjo į visas puses ir negailestingai kovėsi su netikinčiaisiais. Kaip žaibiškai jis mosavo kardu, kaip akimirksniu atremdavo priešo puolimus iš visų pusių aplink Allaho Pasiuntinį ir kaip savo kūnu dengė nuo strėlių, iečių ir kardų kirčių – tam nebuvo lygių. Chazrat Talcha sukosi kaip drugys aplink žiburį ir nė kiek nesirūpino jį pasiekiančiais kardais. Jo troškimas buvo apsaugoti Visatos Sultoną ir, kaip kiti jo broliai, tapti šahidu dėl šio reikalo. Jo kūne nebuvo vietos, kuri nebūtų sužeista, o ant jo drabužių nebuvo matyti nieko, išskyrus kraują. Ir vis dėlto jis spėdavo visur vienu metu. Tą akimirką pas mūsų Valdovą, Kilniausiąjį Pasiuntinį, atskubėjo Chazrat Abu Bakras ir Sadas ibn Abi Vakasas.

Tuo metu didvyrių vadas Chazrat Talcha dėl kraujo netekimo be sąmonės krito ant įkaitusios žemės. Jis buvo visas suvarpytas kardų, iečių ir strėlių. Jis turėjo šešiasdešimt šešias dideles ir begales mažų žaizdų. Mūsų mylimas Pranašas įsakė Chazrat Abu Bakrui skubiai padėti Chazrat Talchai. Abu Bakras as-Sidikas apšlakstė jo palaimintą veidą vandeniu, kad jis atsigautų. Vos atsigavęs, Chazrat Talcha ibn Ubaidula paklausė: „O Abu Bakrai! Ar Allaho Pasiuntinys sveikas?“ – taip parodydamas atsidavimą ir ištikimybę pačiu gražiausiu pavidalu. Labiau už tai neįmanoma mylėti Kilniausiojo Pasiuntinio ir aukoti savo gyvybės už Jo palaimintąjį kūną. Kai Chazrat Abu Bakras tarė: „Allaho Pasiuntiniui viskas gerai. Tai Jis mane atsiuntė“, Talcha lengviau atsiduso ir tarė: „Begalinis šukras (padėka) Allahui Aukščiausiajam. Kol Jis gyvas, bet kokia nelaimė – niekis“. Tuo metu atėjo ir keletas kitų sahabų.

Pasaulių Valdovas, Muchammedas Mustafa (sallallahu alaihi va sallam), pagerbė Chazrat Talchą Savo atėjimu. Pamatęs Allaho Pasiuntinį gyvą, sužeistasis mudžahidas pravirko iš džiaugsmo. Mūsų Valdovas Pranašas perbraukė ranka per jo kūną, paskui iškėlė Savo rankas ir meldėsi: „O mano Allahai! Suteik jam išgijimą, suteik jam jėgų“. Kilniausiojo Pasiuntinio stebuklu Chazrat Talcha atsistojo sveikas ir stiprus ir vėl ėmė kautis su priešu. Mūsų mylimas Pranašas apie jį tarė: „Uchudo dieną mačiau, kad šalia manęs žemėje nebuvo nieko, išskyrus Džibrilą mano dešinėje ir Talchą ibn Ubaidula mano kairėje“.22 „Kas nori pamatyti Rojaus žmogų, vaikštantį žeme, tegul pažiūri į Talchą ibn Ubaidula“.

„Talcha ir Zubairas – mano kaimynai Rojuje“ Hadisas šarif

Kova visu smarkumu vyko visame fronte. Aplink mūsų Valdovą Pranašą buvo tokie sahabai kaip Abu Dudžana, vėliavnešys Musabas ibn Umairas, Talcha ibn Ubaidula, Nasiba Hatun, atbėgusi iš užpakalinių gretų ginti mūsų Pranašo, ir dar keletas kitų. Kartu su Allaho Pasiuntiniu jie kovėsi su daugdieviais. Įnirtęs daugdievis Abdula ibn Hunaidas, nuo galvos iki kojų ginkluotas, apsišarvavęs ir užsidėjęs šalmą, pastebėjo mūsų mylimą Pranašą ir paspyrė žirgą. Jis šaukė: „Aš esu Zuhairo sūnus. Parodykite man Muchammedą. Arba aš Jį nužudysiu, arba mirsiu šalia Jo!“ Kai jis jojo link mūsų Valdovo Pranašo, Chazrat Abu Dudžana pastojo jam kelią ir tarė: „Ateik tik! Aš esu tas, kuris savo kūnu saugo palaimintąjį Muchammedo alaihis-salam kūną. Tu negali Jo pasiekti manęs nesutrypęs!“ Jis kirto kardu Abdulos ibn Hunaidas žirgui per kojas ir jį nuvertė. Tada iškėlė kardą ir vienu kirčiu jį paguldė sakydamas: „Še tau nuo Charašos sūnaus!“ Matęs, kas įvyko, Pasaulių Valdovas meldėsi: „O mano Allahai! Būk patenkintas Charašos sūnumi (Abu Dudžana), kaip aš esu juo patenkintas!“

Daugdievis Malikas ibn Zuhairas, labai taiklus šaulys ir lankininkas, pataikantis į viską, į ką šaudavo, visur ieškojo mūsų Valdovo Pranašo ir norėjo, vos gavęs progą, nušauti Jį strėle. Jis priėjo arti mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, įtempė lanką, nusitaikė į palaimintą mūsų mylimo Pranašo galvą ir paleido strėlę. Nebuvo laiko net mirktelėti. Chazrat Talcha tuoj pat atkišo delną ir pats tapo taikiniu. Strėlė įsmigo Chazrat Talchai į delną ir sužalojo jo ranką. Visos jo pirštų sausgyslės buvo perkirstos, o rankos kaulai sutrupinti. Mūsų Valdovas Fachr al-alam (sallallahu alaihi va sallam) irgi matė, kas įvyko, ir labai nuliūdo. Jis tarė: „Jei būtum pasakęs Bismillahirrachmanirrachim (kai ištiesei ranką prieš strėlę, kad mane apsaugotum), angelai būtų pakėlę tave į dangus žmonėms žiūrint“.23

Keturi daugdieviai iš Mekos – Abdula ibn Kamija, Ubajus ibn Chalafas, Utba ibn Abi Vakasas ir Abdula ibn Šihabas az-Zuhris – buvo susitarę ir prisiekę atimti gyvybę mūsų Valdovui, Kilniausiajam Pasiuntiniui. Šią sunkią akimirką mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, su keliais sahabais šalia Savęs negailestingai kovėsi su priešu. Priešais mūsų Valdovą Pranašą stovėjo vėliavnešys Chazrat Musabas ibn Umairas. Dėl dėvimų šarvų Chazrat Musabas buvo labai panašus į mūsų mylimą Pranašą. Su islamo vėliava dešinėje rankoje ir jis buvo įsitraukęs į baisią kovą su daugdieviais. Tą akimirką, apsišarvavęs ir raitas, priartėjo Ibn Kamija. Jis iš visų jėgų šaukė: „Parodykite man Muchammedą! Jei Jis ištrūks, tegul aš neištrūksiu!“ ir paspyrė žirgą mūsų Valdovo Pranašo link. Chazrat Musabas ir Nasiba Hatun stojo prieš jį ir ėmė kautis, savo kūnais dengdami mūsų Valdovą Pranašą. Kiek kirčių jie jam bekirto, šie dėl jo šarvų nieko nepadarė. Ibn Kamija kirto Nasibai Hatun kardu ir sutrupino jai petį. Paskui jis nukirto Chazrat Musabo dešiniąją ranką, kuria šis laikė vėliavą. Musabas ibn Umairas, kurio dešinioji ranka buvo nukirsta, neleisdamas palaimintajai islamo vėliavai, kurią vertino labiau už savo gyvybę, nukristi ant žemės, paėmė ją į kairę ranką.

Tą akimirką jis ištarė ajatą al-karima, kurio prasmė: „Muchammedas alaihis-salam yra Pasiuntinys. Ir prieš Jį buvo atėję Pasiuntinių“.24 Šį kartą Ibn Kamija kirto kardu Chazrat Musabui per kairiąją ranką. Garbingasis vėliavnešys, kuriam buvo nukirsta ir kairioji ranka, vis tiek neleido islamo vėliavai nukristi. Narsusis sahabis tvirtai suspaudė vėliavą rankų likučiais, prispaudė ją prie kūno ir leido jai toliau plevėsuoti. Šį kartą Ibn Kamija smeigė savo ietį į garbingojo sahabio kūną. Ir jis, kaip kiti jo draugai, kaip šahidas iškeliavo į achiratą.

Kai Chazrat Musabas krito, garbingoji islamo vėliava nenukrito ant žemės: Musabo pavidalo angelas tuoj pat ją pagriebė. Kai mūsų mylimas Pranašas tarė: „Pirmyn, o Musabai! Pirmyn!“, vėliavą laikantis angelas atsakė: „Aš ne Musabas“. Tada mūsų Valdovas, Visatos Sultonas, suprato, kad tai angelas, ir atidavė vėliavą Chazrat Aliui.25

Ibn Kamija manė, kad Chazrat Musabas buvo mūsų Valdovas Pranašas. Paskubomis jis sugrįžo tarp daugdievių ir ėmė šaukti: „Aš nužudžiau Muchammedą!“ Tai išgirdę, daugdieviai dar labiau įsiaudrino iš džiaugsmo, kad pasiekė savo tikslą. Ashabai al-kiram, nežinodami, kaip yra iš tikrųjų, buvo tarsi paralyžiuoti. Ore tvyrojo sielvartas. Net Chazrat Umaro rankos nusviro, ir jis su savo draugais liko sėdėti ten, kur buvo. Pamatęs juos tokios būsenos, Anasas ibn Nadras paklausė: „Kodėl jūs sėdite?“

Jie atsakė: „Allaho Pasiuntinys tapo šahidu!…“ Chazrat Anasas tarė: „Net jei Allaho Pasiuntinys tapo šahidu, Jo Viešpats (Allahas Aukščiausiasis) yra amžinas. Kam mums gyventi toliau po Allaho Pasiuntinio? Dabar kelkitės! Paaukokime savo gyvybes už tai, už ką kovojo ir už ką paaukojo Savo palaimintą gyvybę mūsų Valdovas Pranašas“. Jis sulaužė savo kardo makštį26 ir su išsitrauktu kardu, šaukdamas „Allahu akbar!…“, puolė į patį priešų vidurį. Jis paguldė daug netikinčiųjų ir tapo šahidu. Vien veide jis turėjo septyniasdešimt žaizdų. Kadangi jo kūne buvo begalė žaizdų, niekas, išskyrus jo seserį, negalėjo jo atpažinti.

Daug Ashabų al-kiram buvo išsisklaidę, o kai kurie iš jų buvo pasiekę šahido mirtį. Pasinaudodami tuo, kad jie išsisklaidę, daugdieviai susibūrė aplink mūsų Valdovą, Kilniausiąjį Pasiuntinį. Akmenimis ir kardais jie mėgino padaryti abiejų pasaulių Sultoną šahidu. Kadangi Jis dėvėjo dvejus šarvus, smūgiai Jam nepakenkė. Utbos ibn Abi Vakasas mesti akmenys pataikė į palaimintą mūsų mylimo Pranašo veidą ir sužeidė Jo apatinę lūpą. Buvo nulaužtas Jo palaimintas dešinysis apatinis rabaija, t. y. priekinis dantis. Tą akimirką atėjo ir daugdievis Ibn Kamija ir kirto kardu Pasaulių Valdovui per palaimintąją galvą. Mūsų mylimo Pranašo šalmas buvo sudaužytas, ir du jo žiedai įsmigo į Jo palaimintus smilkinius.

Nuo dar vieno Ibn Kamijos kardo kirčio Jis buvo sužeistas į Savo palaimintą petį ir krito ant šono į gilią duobę, kurią Abu Amiras buvo iškasęs, kad į ją kristų musulmonai. Mūsų mylimas Pranašas meldė nelaimės klastingajam Ibn Kamijai: „Tegul Allahas Aukščiausiasis padaro tave pažemintą ir apgailėtiną!“ Ibn Kamija be galo apsidžiaugė. Jis šaukė: „Aš nužudžiau Muchammedą! Aš nužudžiau Muchammedą!…“ ir nuėjo pas Abu Sufjaną. Daugdieviai pasiekė savo tikslą! Jie nebesidomėjo mūsų Pranašu. Jie pasitraukė nuo duobės, kurioje buvo mūsų Valdovas Pranašas, ir ėmė kautis su Ashabais al-kiram.27

„Kas nori pamatyti Rojaus žmogų, vaikštantį žeme, tegul pažiūri į Talchą ibn Ubaidula“ Hadisas šarif

Kai mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (alaihis-salam), įkrito į duobę, Jo palaimintas skruostas kraujavo. Kai Jis rankomis nusišluostė veidą, pamatė, kad Jo rankos ir barzda – kraujuose. Kol dar nė vienas kraujo lašas nenukrito ant žemės, atėjo Džibrilas alaihis-salam, surinko palaimintąjį kraują ir tarė: „O Allaho Chabibe! Dėl Allaho Aukščiausiojo: jei nors vienas šio kraujo lašas nukristų ant žemės, žemėje iki pat Prisikėlimo dienos neaugtų joks žalias augalas“. Mūsų Valdovas Fachr al-alam meldė hidajato (teisingo kelio) tiems žmonėms, kurie mėgino Jį nužudyti, kirto Jį kardais, išdaužė Jo palaimintus dantis ir nudažė krauju Jo palaimintą veidą, ir tarė: „Jei nors vienas mano kraujo lašas nukris ant žemės, iš dangaus nužengs bausmė. O mano Viešpatie! Atleisk mano tautai! Juk jie nežino“.

Tą akimirką Chazrat Kabas ibn Malikas garsiai sušuko: „O musulmonai! Džiugi žinia! Štai Allaho Pasiuntinys!“ Garbingieji Ashabai, išgirdę šį balsą, džiugiai ten nubėgo, tarsi būtų atgavę gyvybę. Chazrat Alis ir Talcha ibn Ubaidula tuoj pat atėjo ir iškėlė Jį iš duobės. Chazrat Abu Ubaida ibn Džarachas dantimis ištraukė šalmo žiedus, įstrigusius palaimintuose mūsų mylimo Pranašo smilkiniuose. Kai jis traukė šiuos geležies gabalus, iškrito ir du jo paties priekiniai dantys. Chazrat Malikas ibn Sinanas, vienas iš Ashabų al-kiram, išsiurbė kraują, tekantį iš palaiminto mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, veido. Tada mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Pragaro ugnis nepalies to, kurio kraujas susimaišė su mano krauju“.

Daugdieviai vėl puolė. Džiaugdamiesi, kad vėl yra kartu su mūsų Valdovu Pranašu, Ashabai al-kiram akimirksniu apsupė Jį žiedu ir neprileido nė vieno daugdievio. Kai daugdieviai suprato, kad nieko negali padaryti mūsų Valdovui Pranašui, jie ėmė kopti į kalno viršūnę. Abiejų pasaulių Sultonas tarė šalia Jo buvusiam Chazrat Sadui ibn Abi Vakasas: „Atmušk juos“. Chazrat Sadas paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Man liko tik viena strėlė. Kaip galėčiau ja juos atmušti?“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pakartojo tą patį įsakymą. Tada lankininkų meistras Chazrat Sadas ibn Abi Vakasas įkišo ranką į strėlinę ir paleido strėlę. Strėlė pataikė į taikinį ir parbloškė vieną daugdievį. Kai jis vėl įkišo ranką į strėlinę, pamatė, kad joje yra dar viena strėlė. Įdėmiai pažiūrėjo – tai buvo ta pati strėlė kaip ir anksčiau. Mirė dar vienas daugdievis. Taip kartojosi vėl ir vėl. Mūsų mylimo Pranašo stebuklu Chazrat Sadas kaskart rasdavo savo strėlinėje ką tik paleistą strėlę. Kai kuraišai pamatė, kad jų vyrai žūsta vienas po kito, jie atsisakė kopti į kalną. Jie nusileido ir pasitraukė.

Iš jų Ubajus ibn Chalafas pasuko savo žirgą mūsų Valdovo Pranašo link ir ėmė šaukti: „Kur tas, kuris tvirtina esąs Pranašas? Testoja priešais mane ir tesikauna su manimi!“ Nors Ashabai al-kiram norėjo išeiti prieš jį, mūsų mylimas Pranašas to neleido. Jis paėmė Chazrat Chariso ibn Sima ietį ir žengė į priekį. Niekšingasis Ubajus paspyrė žirgą, priartėjo ir tarė: „O Muchammedai! Tegul aš neišgyvensiu, jei Tu išgyvensi!“ Jis buvo nuo galvos iki kojų apsivilkęs šarvais. Pasaulių Valdovas sviedė rankoje laikytą ietį Ubajui į kaklą. Ietis nuskriejo ir įsmigo jam į kaklą tarp šalmo ir šarvų apykaklės. Ubajus subliuvo kaip jautis ir nuriedėjo nuo žirgo. Jo šonkauliai buvo sulūžę. Daugdieviai jį pakėlė ir nusinešė. Jis mirė pakeliui šaukdamas: „Muchammedas mane nužudė!…“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kartu su šalia buvusiais Savo Ashabais ėmė kopti Uchudo uolų link. Pasiekęs uolas, Jis norėjo į jas užlipti. Tačiau, kadangi Jis buvo labai išsekęs, dėvėjo dvejus šarvus vienus ant kitų ir buvo patyręs daugiau nei septyniasdešimt kardų kirčių į Savo palaimintąjį kūną, Jis negalėjo to padaryti. Tada Chazrat Talcha užsikėlė mūsų Valdovą Pranašą ant nugaros ir užnešė Jį ant uolų. Mūsų mylimas Pranašas tarė: „Kai Talcha padėjo Allaho Pasiuntiniui, jam buvo užtikrintas Rojus“. Kadangi Jam nebebuvo likę jėgų, vidurdienio maldą Jis atliko sėdėdamas.

Kalno papėdėje sahabai puolė daugdievius, tarsi kiekvienas iš jų būtų virtęs liūtu. Tiems, kurie kirto kardais mūsų Pranašą, jie pavertė pasaulį kalėjimu. Vienu metu prie mūsų mylimo Pranašo priėjo Chatibas ibn Baltaa ir paklausė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Kas Tau tai padarė?“ Mūsų Valdovas atsakė:

„Utba ibn Abi Vakasas sviedė į mane akmenį, pataikė man į veidą ir išmušė vieną mano priekinį dantį“. Tada Chazrat Chatibas vėl paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Kuria kryptimi jis nuėjo?“ Mūsų Valdovas Pranašas parodė kryptį, kuria tas nuėjo. Chazrat Chatibas tuoj pat nubėgo ta kryptimi. Ilgai ieškojęs, jis surado Utbą. Jis numetė jį nuo žirgo ir vienu kirčiu nukirto jam galvą. Jis atnešė galvą Allaho Pasiuntiniui ir pranešė Jam džiugią žinią. Mūsų Valdovas Pranašas meldė dua už jį ir tarė: „Tebūnie Allahas Aukščiausiasis tavimi patenkintas. Tebūnie Allahas Aukščiausiasis tavimi patenkintas“. Daugdieviai negalėjo atsilaikyti prieš Ashabus al-kiram, kurie susibūrė ir vėl puolė. Netekę beveik trisdešimties vyrų, jie paliko mūšio lauką ir patraukė Mekos link. Melagingas gandas, kad mūsų Valdovas Pranašas tapo šahidu, buvo pasiekęs Mediną. Tokios moterys kaip Chazrat Fatima, Chazrat Aiša, Um Sulaim, Um Aiman, Chamna binti Džachš ir Kuaiba atbėgo prie Uchudo. Pamačiusi, kad jos tėvas, mūsų mylimas Pranašas, sužeistas, Chazrat Fatima pravirko. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, ją paguodė. Chazrat Alis atnešė vandens savo skyde. Tuo vandeniu mūsų motina Fatima nuplovė kraują nuo palaiminto mūsų Valdovo Pranašo veido. Tačiau žaizda Jo veide nesiliovė kraujavusi. Kai Chazrat Fatima sudegino gabalėlį šiaudinio kilimėlio ir prispaudė pelenus prie žaizdos, kraujavimas liovėsi.28

Paskui Jis nusileido į mūšio lauką. Pirmiausia buvo surasti sužeistieji ir sutvarstytos jų žaizdos. Daugdieviai kai kuriuos šahidus buvo subjauroję taip, kad jų nebuvo galima atpažinti.

Jie buvo nupjovę jiems ausis, nosis ir kitas kūno dalis ir perskrodę pilvus. Tarp jų buvo ir Chazrat Abdula ibn Džachšas. Tai pamatę, mūsų mylimas Pranašas ir Jo Ashabai labai nuliūdo. Iškiliausi Jo sahabai išgėrė šahido mirties gėrimą, savo krauju aplaistė Uchudo žemę ir nuskrido į Rojų. Tačiau tai, kaip buvo pasielgta su šahidais, buvo nepakeliama. Ne tik mūsų Valdovas Pranašas, bet ir visi sahabai buvo kupini sielvarto. Išvydęs šį vaizdą, Pasaulių Valdovas pravirko. Ašaroms tekant iš Jo palaimintų akių, Jis tarė: „Prisikėlimo dieną aš liudysiu, kad šie šahidai paaukojo savo gyvybes dėl Allaho Aukščiausiojo. Palaidokite juos su jų krauju. Prisiekiu Allahu, Prisikėlimo dieną jie ateis į machšarą29 kraujuojančiomis žaizdomis. Jų kraujo spalva bus kraujo spalva, o jo kvapas – muskusas“.

Paskui mūsų mylimas Pranašas tarė: „Nematau Chamzos. Kas jam nutiko?“ Chazrat Alis ieškojo ir jį surado. Kai mūsų Pranašas ten atėjo ir išvydo vaizdą, kurio niekas nebūtų galėjęs įsivaizduoti, Jis negalėjo jo pakelti. Chazrat Chamzai buvo nupjautos ausys, nosis ir kitos kūno dalys, jo veidas subjaurotas taip, kad jo nebuvo galima atpažinti, pilvas perskrostas, o kepenys išimtos. Ašaroms tekant iš Jo palaimintų akių, mūsų Valdovas Pranašas atsigręžė į Chazrat Chamzą ir tarė: „O Chamza! Niekada niekas nebuvo ir niekada niekas nebus ištiktas tokios nelaimės, kokia ištiko tave. O Allaho Pasiuntinio dėde! O Chamza, Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio liūte! O Chamza, tu, kuris darei gerus darbus! O Chamza, Allaho Pasiuntinio gynėjau! Tebūnie Allahas Aukščiausiasis tau gailestingas!…“

„Kai Talcha padėjo Allaho Pasiuntiniui, jam buvo užtikrintas Rojus“ Hadisas šarif

Tą akimirką pasirodė skubanti ir labai sunerimusi moteris. Tai buvo mūsų mylimo Pranašo teta iš tėvo pusės, mūsų motina Chazrat Safija. Kaip ir kitos moterys, ji, išgirdusi gandą, kad mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tapo šahidu, viską pamiršo ir atbėgo prie Uchudo. Pamatęs Savo tetą, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, pagalvojo, kad ji neištvers šahidų vaizdo, ir tarė jos sūnui Zubairui ibn Avamas: „Sugrąžink savo motiną, kad ji nepamatytų savo brolio kūno“. Chazrat Zubairas nubėgo ir pasivijo savo motiną. Palaimintoji moteris susijaudinusi tarė: „Mano sūnau! Pranešk man žinių apie Allaho Pasiuntinį!…“ Prie jų buvo priėjęs ir Chazrat Alis. Kai Chazrat Alis tarė: „Alchamdulillah30, Allaho Pasiuntinys sveikas“, jai palengvėjo, bet ji negalėjo nepasakyti: „Leiskite man Jį pamatyti“. Tada Chazrat Alis parodė į Pasaulių Valdovą. Pamačiusi, kad mūsų Valdovas Pranašas gyvas, mūsų motina Chazrat Safija labai apsidžiaugė ir šlovino (chamd) Allahą Aukščiausiąjį. Dabar ji norėjo eiti toliau pažiūrėti, kas nutiko jos broliui Chazrat Chamzai. Kai jos sūnus Zubairas tarė: „Mano brangi motina! Allaho Pasiuntinys įsako tau grįžti“, ji atsakė: „Jei turiu grįžti tam, kad nepamatyčiau to, kas jam padaryta, tai aš jau sužinojau, kad mano brolio kūnas sukapotas ir subjaurotas. Tai jį ištiko Allaho Aukščiausiojo kelyje. Šiame kelyje esame pasiruošę priimti ir kur kas blogesnius dalykus. Atlygio už tai laukiame iš Allaho Aukščiausiojo. Inšallah, būsime kantrūs ir ištversime“. Kai Chazrat Zubairas ibn Avamas atėjo ir tai papasakojo, mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Tad tegul ji jį pamato“.

Chazrat Safija atsisėdo šalia Chazrat Chamzos kūno ir tyliai verkė. Atėjusi Chazrat Safija buvo atsinešusi du apsiaustus. Ji juos išėmė ir tarė: „Šiuos atnešiau savo broliui Chamzai. Suvyniokite jį į juos“. Saijid aš-šuhada, t. y. šahidų valdovas, Chazrat Chamza buvo suvyniotas į vieną iš šių apsiaustų.31 Mūsų Valdovas Chabibullah priėjo prie vėliavnešio Musabo ibn Umairas. Chazrat Musabo rankos buvo nukirstos, o jo kūnas daug kur sužeistas. Aplink jį telkšojo kraujo bala. Mūsų Valdovas Pranašas ir čia labai nuliūdo ir, atsigręžęs į šiuos iškiliuosius šahidus, perskaitė dvidešimt trečiąjį al-Achzab sūros ajatą al-karima, prasme: „Tarp muminų yra vyrų, kurie liko ištikimi pažadui, duotam Allahui Aukščiausiajam. Kai kurie iš jų įvykdė savo pažadą kautis, kol taps šahidais (ir tapo šahidais). O kai kurie iš jų laukia, kada taps šahidais. Jie niekada nepakeitė savo žodžio“. Paskui mūsų Valdovas Pranašas tarė: „O Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys liudija, kad Prisikėlimo dieną jūs būsite prikelti kaip šahidai Allaho Aukščiausiojo akivaizdoje“.

Paskui Jis atsigręžė į šalia stovinčius ir tarė: „Lankykite juos. Sveikinkite juos salamu. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad tam, kuris šiame pasaulyje pasveikins juos salamu, šie iškilieji šahidai Prisikėlimo dieną atsakys salamu“.

Jie nerado nieko, kas tiktų įkapėms Chazrat Musabui ibn Umairas. Jo paties kaftanas neuždengė viso jo palaiminto kūno. Jei uždengdavo galvą, likdavo apnuogintos kojos, o jei uždengdavo kojas, likdavo apnuoginta galva. Mūsų Valdovas Chabib al-akram alaihis-salam tarė: „Uždenkite jo galvą kaftanu, o kojas – izchiro augalu“.32

Šis laimingasis sahabis, kuris savo gyvenimą praleido tarnaudamas islamui ir šiame kelyje pasiekė šahido laipsnį, paliko šį pasaulį su puse įkapių.33

Kiti šahidai, atlikus už juos džanazos namazą (laidojimo maldą), buvo palaidoti savo kruvinais drabužiais, po du ir po tris kiekviename kape. Uchudo gazvoje šahidais tapo septyniasdešimt žmonių. Šešiasdešimt keturi iš jų buvo ansarai, o šeši – muhadžirai.

Dauguma Ashabų al-kiram neteko giminaičių, tapusių šahidais. Todėl jų širdys buvo sužeistos. Norėdamas paguosti likusius, mūsų Valdovas Chabib al-akram tarė: „Prisiekiu Allahu, kaip norėčiau, kad ir aš būčiau tapęs šahidu kartu su savo Ashabais ir praleidęs naktį Uchudo kalno glėbyje. Kai jūsų broliai tapo šahidais, Allahas Aukščiausiasis įdėjo jų sielas į žalių paukščių gurklius.

Jie atskrenda prie Rojaus upių ir geria jų vandenį. Jie valgo ten esančius vaisius. Jie apžvelgia visą Rojų. Jie skraido ten esančiuose rožių soduose. Paskui jie sulenda į auksinius žibintus, kabančius po Aršu al-ala (materijos riba, gaubianti septynis dangus ir Kursį, kuris yra už septintojo dangaus ir Aršo viduje), ir ten praleidžia vakarą. Pamatę, koks skanus ir gražus šis valgis ir gėrimas, jie sako: ‚Kad tik mūsų broliai žinotų, ką Allahas Aukščiausiasis mums suteikė, jie nesišalintų džihado, nebijotų kautis ir neatsuktų priešui nugaros‘. Ir Allahas Aukščiausiasis tarė: ‚Aš jiems pranešiu apie jūsų būseną‘“. (Ir Didingasis Allahas apreiškė ajatą al-karima ir tarė, prasme:) „Niekada nemanykite, kad tie, kurie tapo šahidais Allaho Aukščiausiojo kelyje, yra mirę! Ne, jie gyvi ir gauna savo išlaikymą pas savo Viešpatį. Jie džiaugiasi tuo (šahido laipsniu), ką jiems suteikė Allahas Aukščiausiasis. O apie tuos, kurie dar neprisidėjo prie jų (tapdami šahidais), jie nori paskelbti džiugią žinią: ‚Jiems nebus jokios baimės, ir jie neliūdės‘. Jie džiaugiasi palaima ir malone, kurios ateina iš Allaho Aukščiausiojo, ir džiugia žinia, kad Allahas Aukščiausiasis neleidžia pražūti muminų atlygiui“.34 „Allahas Aukščiausiasis jiems pasirodo ir sako: ‚O Mano vergai! Sakykite, ko trokštate, ir Aš leisiu jums to dosniai paragauti‘. Tada jie sako: ‚O mūsų Viešpatie! Nėra tokios palaimos, kurios galėtume prašyti, aukštesnės už tas, kurias Tu mums suteikei. Rojuje mes visada valgome tai, ko trokštame. Bet jei ko nors prašytume, prašytume, kad mūsų sielos būtų sugrąžintos į mūsų kūnus, kad būtume sugrąžinti į pasaulį ir vėl būtume nužudyti kovodami dėl Tavęs‘“.

Dabar ten nebebuvo ką veikti. Jie susirinko ir pasiruošė. Prie Uchudo, kur jie buvo atėję džihadui fi sabilillah, t. y. tam, kad skleistų Allaho Aukščiausiojo religiją, įvyko istorijoje neregėta gazva. Ashabai al-kiram nuveikė nesuskaičiuojamą daugybę didvyriškų žygdarbių, pranokstančių bet kokią vaizduotę, o netikintieji gavo dar vieną pamoką.

„O Chamza! Niekada niekas nebuvo ir niekada niekas nebus ištiktas tokios nelaimės, kokia ištiko tave. O Allaho Pasiuntinio dėde! O Chamza, Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio liūte! O Chamza, tu, kuris darei gerus darbus! O Chamza, Allaho Pasiuntinio gynėjau! Tebūnie Allahas Aukščiausiasis tau gailestingas!…“ Hadisas šarif

Pasaulių Valdovas (sallallahu alaihi va sallam) kartu su Savo palaimintais Ashabais patraukė šviesiosios Medinos link. Atvykęs į vietą, vadinamą Chara, Jis išrikiavo Savo Ashabus eilėmis, iškėlė Savo palaimintas rankas ir ėmė maldauti Allahą Aukščiausiąjį, melsdamasis taip: „O mano Allahai! Visa šlovė ir visa garbė pirmiausia priklauso Tau. O mano Allahai! Niekas negali nuvesti teisingu keliu to, kurį Tu leidi paklysti, ir niekas negali suklaidinti to, kurį Tu nuvedei teisingu keliu… O mano Allahai! Padaryk tikėjimą mums mielą. Papuošk mūsų širdis tikėjimu. Padaryk mums nekenčiamus netikėjimą, išdidumą ir saiko neturintį elgesį. Leisk mums būti tarp tų, kurie žino, kas kenkia mūsų religijai ir mūsų pasauliui, ir tarp tų, kurie surado teisingą kelią. O mano Allahai! Leisk mums gyventi kaip musulmonams ir mirti kaip musulmonams. Leisk mums prisidėti prie dievobaimingųjų ir gerųjų. Juk jie nėra nei tokie, kurie praranda savo garbę ir orumą, nei tokie, kurie atsimeta nuo savo religijos. O mano Allahai! Nubausk netikinčiuosius, kurie Tavo Pasiuntinį vadino melagiu, nusigręžė nuo Tavo kelio ir kovojo su Tavo Pranašu! Užsiųsk jiems Savo bausmę, kuri yra tiesa ir tikrovė!… Amin!“

Ashabai al-kiram taip pat prisidėjo prie šios maldos sakydami: „Amin! Amin!“ Mūsų mylimas Pranašas su Savo Ashabais jau buvo priartėjęs prie Medinos. Medinoje likusios moterys ir vaikai išplūdo į kelius ir su nerimu bei sielvartu mėgino tarp artėjančios kariuomenės įžvelgti Visatos Valdovą. Pamatę Jo šviesų, pasaulį apšviečiantį veidą, jie šlovino (chamd) Allahą Aukščiausiąjį. Paskui jie žvalgėsi po kariuomenę, ieškodami tėvų, vyrų, sūnų, dėdžių iš motinos ir tėvo pusės. Neišvydę jų, negalėjo sulaikyti ašarų. Pamatęs tokią liūdną Savo Ashabų būseną, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, gailestingumo jūra, labai nuliūdo ir iš Jo palaimintų akių riedėjo ašaros.

Staiga prie mūsų Valdovo Pranašo priartėjo Kabša Hatun, Chazrat Sado ibn Muazas motina. Jos sūnus Amras prie Uchudo buvo tapęs šahidu. Atėjusi į palaimingąją mūsų Pranašo akivaizdą, ji tarė: „O Allaho Pasiuntiny, tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, net mano gyvybė! Alchamdulillah, kad matau Tave sveiką. Kai Tu saugus, visos nelaimės man – niekis!“ Ji neklausė apie savo širdžiai brangų sūnų. Mūsų mylimas Pranašas, išreiškęs jai užuojautą dėl sūnaus Amro netekties, tarė: „O Sado motina! Džiugi žinia tau ir jo šeimynai: visi tie iš jų, kurie tapo šahidais, susirinko Rojuje ir tapo vieni kitų draugais. Jie taip pat užtars (šafaatas) savo šeimynas“.

Tada Kabša Hatun tarė: „Mes patenkinti viskuo, kas ateina iš Allaho Aukščiausiojo, o Allaho Pasiuntiny! Kas gi verks dėl jų po tokių džiugių žinių? Melskis už tuos, kurie liko“. Tada Pasaulių Valdovas meldėsi taip: „O mano Allahai! Pašalink sielvartą iš jų širdžių! O tuos, kuriuos jie paliko, padaryk geriausiais iš visų likusiųjų!“

Mūsų Valdovas Pranašas, turėdamas omenyje kovą su kūno geismais, tarė Savo Ashabams: „(O mano Ashabai! Dabar) mes grįžome iš mažojo džihado ir pradėsime didįjį džihadą“.35 Paskui Jis patarė visiems pailsėti savo namuose, o sužeistiesiems – gydyti savo žaizdas. Jis ir pats buvo sužeistas. Jis nuėjo tiesiai į Savo palaimingus namus.

Chamra al-Asad gazva

Grįžęs į Mediną, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) ėmėsi atsargumo priemonių, nes buvo pavojus, kad daugdieviai bet kurią akimirką sugrįš ir užpuls Mediną.

Pirmadienį po Uchudo gazvos Jis norėjo parodyti, kad musulmonai po vakarykštės kovos nenusilpo, ir įbauginti priešą, kad šis negrįžtų į Mediną. Todėl, nors ir būdamas sužeistas, Jis tarė Bilalui al-Chabašiui: „Sakyk: ‚Allaho Pasiuntinys (alaihis-salam) įsako jums persekioti priešą! Tie, kurie vakar nesikovė kartu su mumis prie Uchudo, teneateina. Teateina tik tie, kurie dalyvavo kovoje!’“ Kai jis paskelbė šį įsakymą Ashabams, jie tuoj pat pasiruošė, nors daugelis jų buvo sužeisti. Net sunkiai sužeisti broliai Abdula ir Rafis, vos išgirdę šį mūsų mylimo Pranašo kvietimą, nepaisydami visų savo skausmų, nubėgo į mudžahidų gretas sakydami: „Nejaugi praleisime progą eiti į gazvą kartu su Allaho Pasiuntiniu?“

Mūsų mylimas Pranašas kartu su Savo garbingaisiais Ashabais ėmė persekioti daugdievius. Vietoje, vadinamoje Raucha, jie sužinojo, kad daugdieviai susirinko ir nusprendė užpulti Mediną ir sunaikinti musulmonus. Tada paaiškėjo, kad ir ši mūsų Valdovo Pranašo atsargumo priemonė buvo vienas iš Jo stebuklų.

Išgirdę, kad mūsų Valdovas Pranašas žygiuoja prieš juos, daugdieviai išsigando ir paliko vietą, kurioje buvo. Jie grįžo į Meką.36

Mūsų Valdovas Pranašas persekiojo juos iki vietos, vadinamos Chamra al-Asad. Du daugdieviai buvo paimti į nelaisvę. Ten jie praleido tris dienas, o paskui grįžo į Mediną.

Allahas Aukščiausiasis Savo ajate al-karima išgyrė šiuos garbinguosius Ashabus, kurie nuėjo į Chamra al-Asad, prasme: „Tiems, kurie, net būdami sužeisti, vis tiek skubėjo atsiliepti į Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio kvietimą, o ypač tiems iš jų, kurie daro gera ir saugosi blogio, – labai didelis atlygis“.37

Ibn Kamija, vienas iš tų, kurie prie Uchudo prisiekė nužudyti mūsų mylimą Pranašą, grįžęs į Meką, vieną dieną užkopė į kalną apžiūrėti savo avių. Jis rado jas kalno viršūnėje. Vienas avinas iš jų visu greičiu atbėgo ir ėmė badyti Ibn Kamiją. Jis badė jį vėl ir vėl, kol sudraskė į gabalus ir nužudė.

Abdulą Šihabą az-Zuhrį, keliaujantį į Meką, mirtinai įkando baltomis dėmėmis išmarginta gyvatė.

Visi tie, kurie kėsinosi į mūsų Valdovo Pranašo gyvybę, per metus sulaukė savo bausmės ir mirė.

„O mano Ashabai! Dabar mes grįžome iš mažojo džihado ir pradėsime didįjį džihadą“ Hadisas šarif

Jei Jo draugas geria gyvatės nuodus, jie virsta gyvybės vandeniu,
Jei Jo priešas geria vandenį, vanduo iš tiesų virsta gyvatės nuodais.
Kiekviename laše banguoja tūkstantis gailestingumo jūrų,
Kai Jo ranka ištiesiama į vandenį nuprausti Jo rožinio veido.
Visą gyvenimą vanduo be poilsio klajoja, daužydamas galvą į akmenį po akmens,
Be paliovos, kad pasiektų dulkes po Tavo kojomis.
Dalelė po dalelės vanduo barsto nurą ant žemės prie Tavo slenksčio,
Net jei bus sudraskytas į gabalus, vanduo nuo to slenksčio nesitrauks.
Nusidėjėliai žino, kad kartoti Tavo naatą (šlovinimą) – tai vaistas,
Kaip girtuoklis geria vandenį, kad atsikratytų
pagirių.
O Chabibullah, Tu geriausias iš visų žmonių! Aš Tavęs ilgiuosi,
Kaip ištroškęs, liepsnojantis visada trokšta vandens.
Tu – stebuklų jūra, kuri Miradžo naktį
Savo malonės rasa girdė žvaigždes ir planetas.