Mano mylimas Pranašas
Skaityti interneteTurinys

BADRO GAZVA

Ši gazva dar vadinama Antruoju Badru, Badr al-kital ir Badr al-kubra. Ashabų al-kiram sėkmė sarijose ėmė gąsdinti netikinčiuosius. Nuo tol jų karavanai keliaudavo vilkstinėmis ir lydimi karių. Antraisiais metais po hidžros Mekos daugdieviai surinko kapitalą iš kiekvienos šeimos ir išsiuntė į Damaską tūkstančio kupranugarių karavaną. Jam vadovavo Abu Sufjanas, vienas iškiliausių Mekos vyrų, dar netapęs musulmonu.1 Karavanui saugoti buvo paskirta apie keturiasdešimt sargybinių. Pardavę prekes, jie turėjo už visus pinigus nupirkti ginklų, o tais ginklais ketinta kariauti prieš musulmonus.

Kai Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) sužinojo, kad daugdieviai išsiuntė didelį karavaną į Damaską prekiauti, Jis pavedė keliems muhadžirams ištirti jų padėtį. Atvykę į vietovę, vadinamą Zul Ušaira, jie sužinojo, kad karavanas jau praėjo, ir grįžo į Mediną. Jei netikintieji netektų savo ginklų ir prekių, jie nebegalėtų pakenkti islamo žmonėms, ir jų pasipriešinimas būtų palaužtas. Todėl mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, įvertino padėtį ir tuoj pradėjo rengtis karui.

Mūsų Valdovas Pranašas paliko Abdulą ibn Um Maktumas Savo vietininku, kad šis vadovautų namazui.2 Chazrat Talcha ibn Ubaidula ir Saidas ibn Zaidas buvo pasiųsti žvalgais sužinoti apie karavano grįžimą.3 Chazrat Usmanui Jis įsakė likti Medinoje, nes jo žmona sunkiai sirgo. Paskui Jis davė užduotis dar keturiems žmonėms, tad užduotis gavusiųjų buvo aštuoni.

Tai buvo proga, kurios nevalia praleisti. Mūsų Valdovas Pranašas tuoj viską parengė ir Ramadano aš-šarif dvyliktąją dieną su trimis šimtais penkiais sahabais iš muhadžirų ir ansarų patraukė Badro link. Kartu su užduotis gavusiaisiais jų buvo 313.4 Šešiasdešimt keturi iš jų buvo muhadžirai.

Badras buvo vieta, kur susikirsdavo keliai į Meką, Mediną ir Siriją.

Ką tik užaugę jaunuoliai ir net moterys maldavo mūsų Valdovą Pranašą leisti jiems dalyvauti šiame žygyje. Um Varaka atėjo pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir tarė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Jei leisi, norėčiau keliauti su jumis. Tvarstysiu sužeistuosius ir slaugysiu ligonius. Galbūt Allahas Aukščiausiasis ir man suteiks šahido mirtį!“ Tada Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam) tarė: „Pasilik namuose ir skaityk Kilnųjį Koraną. Allahas Aukščiausiasis tikrai suteiks tau šahido mirtį“.

„Pasilik namuose (Um Varaka) ir skaityk Kilnųjį Koraną. Allahas Aukščiausiasis tikrai suteiks tau šahido mirtį“ Hadisas šarif

Kelias į Badro gazvą

Sadas ibn Abi Vakasas papasakojo: „Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, norėjo grąžinti atgal vaikus, panorusius eiti su mumis į karą, pamačiau, kad mano brolis Umairas bando kur nors pasislėpti, kad nebūtų pastebėtas. Jam tada buvo šešiolika metų. Paklausiau jo: ‚Kas tau, kad šitaip slepiesi?‘ Jis atsakė: ‚Bijau, kad mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, palaikys mane per jaunu ir grąžins atgal! O aš noriu dalyvauti gazvoje ir trokštu, kad Allahas Aukščiausiasis suteiktų man šahido mirtį‘. Kai apie jį pranešė mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, Jis tarė mano broliui: ‚Grįžk!’ Tada mano brolis Umairas apsiverkė. Mūsų Valdovas Chabib al-akram, gailestingumo jūra, neatlaikė jo ašarų ir leido. Netgi aš pats prisegiau jam kardą prie juosmens, nes jis pats to padaryti negalėjo“.5 Mūsų mylimo Pranašo, Pasaulių Valdovo, vėliavą nešė Musabas ibn Umairas, Sadas ibn Muazas ir Chazrat Alis.6 Ashabai al-kiram turėjo tik tris žirgus ir septyniasdešimt kupranugarių. Vienas iš žirgų priklausė Mikdadui, vienas – Zubairui, o vienas – Marsadui ibn Abi Marsadas. Ant vieno kupranugario pakaitomis jodavo du ar trys žmonės. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, jojo pakaitomis su Chazrat Aliu, Abu Lubaba ir Marsadu ibn Abi Marsadas. Tačiau visi jie maldavo, kad Pasiuntinys alaihis-salam neitų pėsčiomis, o visą laiką jotų kupranugariu: „Tebūnie paaukotos už Tave mūsų gyvybės, o Allaho Pasiuntiny! Nenulipk nuo kupranugario. Mes eisime pėsčiomis vietoj Tavo kilniojo asmens“. Tačiau Visatos Sultonas nelaikė Savęs kitokiu nei jie ir tarė: „Pėsčiomis eiti jūs nesate stipresni už mane, o atlygio ir apdovanojimo aš reikalingas ne mažiau nei jūs“. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), ir Jo kilnieji Ashabai ėjo per dykumą, tvyrant svilinančiam karščiui. Be to, jie pasninkavo. Ashabai al-kiram, kad paskleistų islamą, ištvėrė daug išbandymų ir su meile bei užsidegimu sekė mūsų Valdovu Pranašu. Mat kelio gale jų laukė Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio pasitenkinimas, ten laukė šahido mirtis ir Rojus, kurių jie taip karštai troško … Mūsų mylimas Pranašas pažvelgė į Savo Ashabų būklę ir meldė: „O mano Allahai! Jie eina pėsčiomis – duok jiems jojamųjų gyvulių! O mano Allahai! Jie neapsirengę ir nuogi – aprenk juos! O mano Allahai! Jie alkani – pasotink juos! Jie vargšai – praturtink juos Savo dosnia malone (fadl al-karam)!“

Kai mūsų mylimas Pranašas ir Jo palaiminta kariuomenė šiame baisiame karštyje žygiavo Badro link, prie Badro buvo priartėjęs ir daugdievių karavanas iš Damasko. Du sahabai, kuriuos mūsų Valdovas Pranašas buvo pasiuntęs surinkti žinių apie karavaną, sužinojo, kad karavanas gali atvykti į Badrą per dieną ar dvi, ir greitai grįžo atgal. Kai karavano žmonės atvyko į kaimą, kuriame tie du sahabai buvo gavę žinių, jie paklausė kaimiečių: „Ar ką nors žinote apie musulmonų žvalgus?“ Šie atsakė: „Nežinome. Bet atėjo du žmonės ir kurį laiką sėdėjo štai ten, paskui atsistojo ir išėjo“.

Abu Sufjanas nuėjo į jų nurodytą vietą ir ją apžiūrėjo. Jis sutrynė ant žemės gulinčias kupranugarių išmatas ir pamatė jose pašaro sėklų. Jis tarė: „Tai Medinos pašaras. Manau, kad tie du vyrai yra Muchammedo (alaihis-salam) žvalgai“. Spėdamas, kad musulmonai visai netoli, jis labai išsigando. Susirūpinęs dėl karavano likimo, jis nusprendė Raudonosios jūros pakrante kuo skubiausiai keliauti į Meką ir eiti dieną naktį negaišdamas laiko. Be to, jis pasiuntė į Meką žinianešį, vardu Damdamas ibn Amras Gifaris, pranešti apie padėtį.7

„O mano Allahai! Jie (mano Ashabai) eina pėsčiomis – duok jiems jojamųjų gyvulių! O mano Allahai! Jie neapsirengę ir nuogi – aprenk juos! O mano Allahai! Jie alkani – pasotink juos! Jie vargšai – praturtink juos Savo dosnia malone (fadl al-karam)!“ Hadisas šarif

Atvykęs į Meką, šis žmogus perplėšė savo marškinius iš priekio ir iš nugaros. Jis apvertė kupranugario balną aukštyn kojomis. Keistai atrodydamas, jis ėmė šaukti ir aimanuoti: „Gelbėkite! Gelbėkite! … O kuraišai! Skubėkite! Muchammedas ir Jo Ashabai užpuolė jūsų karavaną ir jūsų turtą, esantį pas Abu Sufjaną. Jei suspėsite laiku, galėsite išgelbėti savo karavaną! …“

Tai išgirdę, mekiečiai tuoj susirinko ir pasiruošė. Jie surinko septynis šimtus kupranugarių raitelių, šimtą raitelių ant žirgų ir šimtą penkiasdešimt pėstininkų. Kai Abu Lahabui pasakė: „Eikš, prisijunk ir tu!“, jis iš baimės pasiteisino liga. Vietoj savęs jis pasiuntė Asą ibn Hišamas. Daugdievis Umaija ibn Chalafas labai vangiai ruošėsi karui. Mat jis buvo girdėjęs, kad mūsų Valdovas Pranašas pasakė: „Mano Ashabai nužudys Umaiją“. Jis bijojo, nes žinojo, kad Jis niekada nenukrypsta nuo tiesos. Todėl į Abu Džahlio raginimus jis atsakydavo, kad yra senas ir labai storas. Tačiau kai Abu Džahlis apkaltino jį bailumu, jis buvo priverstas išvykti.

Daugdievių kariuomenė turėjo apie tūkstantį vyrų. Visi vilkėjo geležinius šarvus. Su savimi jie vedėsi gražiais balsais dainuojančių moterų, nepamiršo pasiimti ir muzikos instrumentų bei gėrimų. Jie manė, kad su tokia stipria kariuomene tuoj nugalės ne tik tris šimtus vyrų, bet net ir tūkstantinę kariuomenę. Buvo net tokių, kurie dar prieš išvykdami apskaičiavo, ką nužudys ir kokį karo grobį paims. Tačiau didžiausias jų visų tikslas buvo sunaikinti islamą. Ši pasiutusi daugdievių gauja išžygiavo skambant moterų mušamiems būgneliams ir jų dainuojamoms dainoms.

Tuo metu Abu Sufjanas jau buvo gerokai nutolęs nuo Badro ir nukeliavęs ilgą kelią Mekos link. Įsitikinęs, kad pavojus praėjo, jis pasiuntė pas kuraišus vieną iš savo vyrų, Kaisą ibn Imri al-Kaisas, ir liepė perduoti: „O kuraišų žmonės! Jūs išvykote iš Mekos saugoti savo karavano, savo vyrų ir savo turto. Mes išsigelbėjome nuo pavojaus. Dabar grįžkite! …“ Jis taip pat patarė jiems: „Saugokitės traukti į Mediną kovoti su musulmonais!“

Kai Kaisas atnešė žinią daugdievių kariuomenei, Abu Džahlis tarė: „Prisiekiu, kad nueisime į Badrą ir tris dienas ir tris naktis puotausime: piausime kupranugarius ir gersime vyną. Aplinkinės gentys žiūrės į mus, mums pavydės ir pamatys, kad nieko nebijome. Po to niekas, bijodamas mūsų galybės, nedrįs mūsų pulti. O nenugalimoji kuraišų kariuomene! Pirmyn! …“ Kaisas, matydamas, kad Abu Džahlis nepajėgia klausytis patarimų, grįžo ir papasakojo Abu Sufjanui, kaip yra. Abu Sufjanas, toliaregis ir apdairus žmogus, negalėjo susilaikyti nepasakęs: „Vargas! Gaila kuraišų! … Tai Amro ibn Hišamas (Abu Džahlio) planas. Tai jis tikrai padarė iš noro būti žmonių vadu. Tačiau toks įžūlumas visada yra didelis trūkumas ir nelaimės ženklas. Jei musulmonai su jais susidurs, vargas kuraišams! …“

Jis greitai nugabeno karavaną į Meką ir prisijungė prie kariuomenės. Tuo metu mūsų Valdovas Sarvar al-kainat (sallallahu alaihi va sallam) su Savo Ashabais artėjo prie Badro. Vienu metu Jis pamatė islamo kariuomenėje du Medinos daugdievius – Chubaibą ibn Jasafas ir Kaisą ibn Mucharisas. Jis atpažino Chubaibą, nors šis buvo užsidėjęs geležinį šalmą, ir tarė Chazrat Sadui ibn Muazas: „Argi tai ne Chubaibas?“ Šis atsakė: „Taip, o Allaho Pasiuntiny!“ Chubaibas buvo drąsus karžygys, išmanantis karo meną. Kartu su Kaisu jis atėjo pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį. Mūsų Pranašas jų paklausė: „Kodėl einate su mumis?“ Jie atsakė: „Tu esi mūsų sesers sūnus ir mūsų kaimynas. Einame kartu su savo tauta rinkti grobio!“ Kai mūsų Valdovas paklausė Chubaibo: „Ar tiki Allahu Aukščiausiuoju ir Jo Pasiuntiniu?“, šis atsakė: „Ne“. Pasiuntinys alaihis-salam tarė: „Tada grįžk! Kas nėra mūsų religijos, negali būti su mumis!“ Chubaibas tarė: „Visi žino mano drąsą ir narsą ir žino, kad esu karžygys, atveriantis žaizdas priešo krūtinėje. Dėl grobio kovosiu Tavo pusėje prieš Tavo priešą“. Mūsų Valdovas Pranašas jo pagalbos nepriėmė.

Po kurio laiko Chubaibas pakartojo savo norą, bet mūsų Pranašas leido jam suprasti, kad jo noras negali būti patenkintas, kol jis netaps musulmonu. Atvykus į Rauchos vietovę, Chubaibas atėjo pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam), ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Dabar tikiu, kad Allahas Aukščiausiasis yra pasaulių Viešpats, ir tikiu Tavo pranašyste“. Tada mūsų Valdovas Sarvar al-kainat labai nudžiugo. Grįžęs į Mediną, ir Kaisas buvo pagerbtas tikėjimu (imanu) (radijallahu anhu).

Kai islamo kariuomenė atvyko į Safros slėnį, ji sužinojo, kad mekiečiai surinko kariuomenę ir žygiuoja Badro link gelbėti savo karavano. Mūsų Valdovas Pranašas sušaukė Savo Ashabus ir pasitarė su jais dėl padėties. Mat kai Medinos musulmonai Akaboje davė priesaiką (bajatą) mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, jie buvo pažadėję: „O Allaho Pasiuntiny! Atvyk į mūsų miestą. Ten mes ginsime Tave nuo Tavo priešo, net jei tai kainuotų mums gyvybę, ir seksime Tavimi“. O dabar jie buvo išėję iš Medinos. Ir prieš juos stovėjo didelė priešo kariuomenė, daug kartų pranokstanti juos skaičiumi, ginklais ir turtu.

Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paklausė Savo Ashabų nuomonės, muhadžirai Abu Bakras as-Sidikas ir Umaras al-Farukas atsistojo kiekvienas atskirai ir pasakė, kad būtina kovoti su priešo kariuomene. Tada atsistojo Mikdadas ibn Asvadas, taip pat muhadžiras, ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Daryk tai, ką įsako Allahas Aukščiausiasis. Eik pagal Jo paliepimą. Kiekvieną akimirką esame su Tavimi; nė akimirkai Tavęs nepaliksime. Mes nesakysime nieko panašaus į tai, ką Izraelio sūnūs pasakė Musai alaihis-salam (prasme): ‚O Musa! Kol ta tironų ir neteisiųjų tauta yra toje srityje, mes niekada ten neisime ir niekada neįžengsime į tą kraštą. Tad eikite tu ir tavo Viešpats kartu ir kovokite su jais, jūs abu. Mes liksime sėdėti čia …’8 Mes aukojame gyvybę ir galvą Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio kelyje. Prisiekiame Allahu Aukščiausiuoju, kuris Tave pasiuntė kaip tikrąjį Pranašą, kad net jei pasiųstum mus į Abisiniją, už jūros, mes eitume. Niekada nė kiek Tau nepasipriešinsime. Esame pasirengę įvykdyti kiekvieną Tavo norą. Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, net mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! …“

„Kas nėra mūsų religijos, negali būti su mumis!“ Hadisas šarif

Badro gazva

Mikdado kalba labai nudžiugino mūsų mylimą Pranašą. Jis meldė jam gero.9

Čia daugiausia lėmė Medinos musulmonų nuomonė. Mat jų buvo ir daugiausia, ir jie buvo pažadėję ginti Allaho Pasiuntinį Medinoje. Kovoti už Medinos ribų jie nebuvo pažadėję. Kai ši mintis buvo suprasta, atsistojo ansaras Sadas ibn Muazas ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Jei leisi, kalbėsiu ansarų vardu“. Gavęs leidimą, jis tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Mes įtikėjome Tavimi ir patvirtinome Tavo pranašystę. Visa, ką atnešei, yra tiesa ir teisybė. Davėme Tau tvirtą pažadą ir prisiekėme Tavęs klausyti ir Tau paklusti. Niekada neatsisakysime šio pažado, ir kur beeitum, būsime Tavo žinioje. Tavo įsakymas mums brangus. Aukojame gyvybę ir galvą Tavo kelyje. Prisiekiame Allahu Aukščiausiuoju, kuris Tave pasiuntė kaip tikrąjį Pranašą: jei Tu nertum į jūrą, ir mes nertume paskui Tave. Nė vienas iš mūsų neatsiliks. Ką tik turi Savo palaimintoje mintyje, įsakyk, ir mes to laikysimės. Tebūnie mūsų turtas paaukotas kartu su mūsų gyvybėmis. Niekada neatsuksime priešui nugaros. Esame ištvermingi kovoje. Mūsų viltis – pradžiuginti Tave ir pelnyti Tavo pasitenkinimą. Tebūna Allaho Aukščiausiojo gailestingumas su jumis …“ Šiuos žodžius išgirdę, Ashabai al-kiram labai susijaudino. Visi pareiškė visa širdimi pritariantys šiems žodžiams. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), labai nudžiugo. Jis meldė už Chazrat Sadą ir jo bendražygius. Dabar neliko jokių abejonių. Kad ir kiek daug, kad ir kokie stiprūs būtų priešai, garbingieji Ashabai nemirktelėję eis paskui mūsų mylimą Pranašą į šahido mirtį ir pelnys Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio pasitenkinimą. Kol jų priešakyje žengė Visatos Valdovas, nebuvo tokios vietos, į kurią jie nebūtų ėję … Pamatęs Savo Ashabų ištikimybę ir užsidegimą, mūsų Valdovas Fachr al-alam pranešė jiems gerą žinią: „Pirmyn! Džiaukitės Allaho Aukščiausiojo malone. Prisiekiu Allahu, tarsi jau dabar matyčiau vietas, kuriose kuraišų tauta bus kirsta ir kris mūšio lauke, ir tarsi matyčiau juos!“ Po šios geros žinios Ashabai al-kiram su meile žygiavo paskui mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį.

Angelų pagalba

Buvo naktis į penktadienį, kai jie pasiekė Badro apylinkes. Mūsų mylimas Pranašas tarė Savo Ashabams: „Tikiuosi, kad prie šulinio šalia anos mažos kalvelės galėsite gauti žinių“. Jis pasiuntė ten Allaho Aukščiausiojo liūtą Chazrat Alį, Sadą ibn Abi Vakasas, Zubairą ibn Avamas ir dar keletą Savo Ashabų. Chazrat Alis ir jo draugai tuoj nuėjo prie šulinio. Ten jie pamatė kuraišų kupranugarių piemenis ir vandens nešikus. Šie, išvydę musulmonus, pabėgo. Tačiau du iš jų buvo sugauti. Vienas buvo Ašlamas, Chadžadžo sūnų vergas, kitas – Arizas Abu Jasaras, Aso ibn Saidas sūnų vergas.

Kai juos atvedė pas mūsų Valdovą Pranašą, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) jų paklausė: „Kur kuraišai?“ Jie atsakė: „Jie apsistojo už ano matomo smėlio kauburio“. Mūsų Valdovas paklausė: „Kiek yra kuraišų?“ Jie atsakė: „Nežinome“. Į klausimą „Kiek kupranugarių jie papjauna per dieną?“ jie atsakė: „Vieną dieną devynis, kitą dieną dešimt“. Tada mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Jų mažiau nei tūkstantis ir daugiau nei devyni šimtai“. Paskui Jis vėl paklausė: „Kas iš kuraišų didžiūnų yra su jais?“ Kai jie atsakė: „Utba, Šaiba, Charisas ibn Amras, Abul Buchtaris, Chakimas ibn Chuzamas, Abu Džahlis, Umaija ibn Chalafas …“, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsigręžė į Savo Ashabus ir tarė: „Mekos žmonės metė jums po kojų savo brangiausius širdies vaikus“. Po to Jis paklausė tų dviejų: „Ar kas nors iš kuraišų pakeliui čia grįžo atgal?“ Jie atsakė: „Taip. Achnasas ibn Abi Šarikas iš Banu Zuhra grįžo atgal“. Mūsų Valdovas tarė: „Nors jis nebuvo tiesiame kelyje ir nepažino nei achirato, nei Allaho Aukščiausiojo, nei Knygos, jis parodė Banu Zuhra tiesų kelią … Ar dar kas nors be jų grįžo?“ Jis gavo atsakymą: „Grįžo Adžio ibn Kabas sūnūs“.10

„O Allaho Pasiuntiny! Daryk tai, ką įsako Allahas Aukščiausiasis. Eik pagal Jo paliepimą. Kiekvieną akimirką esame su Tavimi; nė akimirkai Tavęs nepaliksime“ Mikdadas ibn Asvadas (radijallahu anhu)

Mūsų Valdovas Pranašas pasiuntė Chazrat Umarą pas kuraišus su susitarimo pasiūlymu – kaip paskutinį įspėjimą. Umaras ibn Chatabas jiems tarė: „O užsispyrėliai! Pasiuntinys alaihis-salam sako: ‚Tegul visi atsisako šio sumanymo ir saugiai grįžta. Mat kovoti su kitais nei jūs man mieliau nei kovoti su jumis! …’“

Atsakydamas į šį pasiūlymą, vienas kuraišų daugdievių, Chakimas ibn Chuzamas, žengė į priekį ir tarė: „O kuraišų žmonės! Muchammedas pasielgė su jumis labai teisingai. Tuoj priimkite tai, ko Jis prašo. Jei nedarysite, kaip Jis sako, prisiekiu, kad nuo šiol Jis nebebus jums toks teisingas! …“ Abu Džahlis supyko dėl šių Chakimo žodžių ir tarė: „Šito mes niekada nepriimsime ir negrįšime, kol neatkeršysime musulmonams, kad niekas niekada nebedrįstų pulti mūsų karavanų“. Taip jis užkirto kelią taikai. Chazrat Umaras grįžo.

Tą naktį mūsų Valdovas Pranašas ir Jo garbingieji Ashabai atvyko į Badrą anksčiau už daugdievius ir apsistojo vietoje netoli šulinių. Mūsų Valdovas Pranašas pasitarė su Savo Ashabais ir paklausė jų nuomonės, kur turėtų būti įrengta būstinė. Tarp jų atsistojo Chababas ibn Munziras, tuomet vos trisdešimt trejų metų, ir paprašė žodžio. Gavęs leidimą, jis paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar tai vieta, kurioje Allahas Aukščiausiasis Tau įsakė įrengti būstinę ir kurioje būtinai reikia likti? O gal ji pasirinkta pagal asmeninį vertinimą, kaip karinė priemonė?“ Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Ne! Ši vieta pasirinkta kaip karinė priemonė“.

Tada Chazrat Chababas tarė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, net mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny!

Mes – kariai ir šias vietas gerai pažįstame. Šulinyje netoli tos vietos, kur apsistos kuraišai, gausu saldaus vandens. Jei leisi, apsistokime ten. Užverskime visus aplinkinius šulinius. Tada padarykime baseiną ir pripildykime jį vandens. Kovodami su priešu, ištroškę galėsime ateiti ir atsigerti iš savo baseino. O priešas vandens neras ir atsidurs bėdoje“.11 Tuo metu Džibrilas alaihis-salam atnešė apreiškimą, kad ši mintis teisinga. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „O Chababai! Teisinga nuomonė yra ta, kurią tu nurodei“, ir atsistojo. Visi kartu jie nuėjo prie minėto šulinio. Užvertė visus šulinius, išskyrus tą, kuriame buvo saldus vanduo, ir padarė didelį baseiną. Pripildė jį vandens ir pastatė indų gerti.

Tuo metu Chazrat Sadas ibn Muazas atėjo pas mūsų garbingąjį Valdovą Pranašą ir pasiūlė: „O Allaho Pasiuntiny! Gal padarytume Tau pavėsinę iš datulių palmių šakų, kad galėtum po ja sėdėti?“ Mūsų Valdovas Fachr al-alam nudžiugo dėl šios Sado minties ir meldė už jį. Tuoj buvo padaryta pavėsinė. Pranašų Sultonas ir Jo garbingieji Ashabai apėjo mūšio lauką ir jį apžiūrėjo. Retkarčiais Jis sustodavo ir Savo palaiminta ranka po vieną rodydavo vietas, kuriose bus nukauti kuraišai daugdieviai, sakydamas: „Inšallah (jei Allahas Aukščiausiasis panorės), štai čia rytoj ryte bus kirstas ir kris tas ir tas! Inšallah, štai čia rytoj ryte bus kirstas ir kris tas ir tas! Štai čia! Čia! …“

Vėliau Chazrat Umaras papasakojo: „Mačiau, kad kiekvienas iš jų buvo kirstas ir nukautas lygiai tose vietose, kur Kilniausiasis Pasiuntinys buvo uždėjęs Savo palaimintą ranką. Jie nebuvo nė kiek nei priekyje, nei užpakalyje“.

Pasaulių Valdovas (sallallahu alaihi va sallam) padalijo Ashabus al-kiram į tris grupes. Muhadžirų vėliavą Jis atidavė Musabui ibn Umairas, ausų – Sadui ibn Muazas, o chazradžų – Chababui ibn Munziras. Kiekvieni susirinko po savo vėliava.12 Mūsų Valdovas Pranašas išrikiavo kariuomenę eilėmis ir sutvarkė ją.

Rikiuodamas kariuomenę, Jis lazdele, kurią laikė Savo palaimintoje rankoje, palietė iš eilės išsikišusio Savado ibn Gazija krūtinę ir tarė: „Stok į eilę, o Savadai!“ Savadas tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Lazdelė Tavo rankoje man sukėlė skausmą. Dėl Allaho Aukščiausiojo, kuris Tave pasiuntė su tikrąja religija, Knyga ir teisingumu, ir aš noriu lygiai taip pat paliesti Tave lazdele“. Visi Ashabai al-kiram nustebo dėl šių jo žodžių. Argi galima reikalauti atpildo iš Visatos Valdovo? Argi įmanoma padaryti tokį dalyką? Tačiau mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atvėrė Savo palaimintų marškinių priekį ir tarė: „Eikš, atsilygink ir atsiimk savo teisę!“ Tada Chazrat Savadas su didžiuliu džiaugsmu ir meile pabučiavo palaimintąją mūsų Valdovo Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam) krūtinę.

Visi laukė atpildo, o išvydę tai, ėmė žavėtis savo broliu Savadu ir jam pavydėti. Kai mūsų mylimas Pranašas paklausė: „Kodėl taip padarei?“, šis atsakė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, net mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Šiandien matau, kad Allaho Aukščiausiojo įsakymu atėjo mano mirties valanda, ir bijau būti atskirtas nuo Tavo kilniojo asmens. Todėl panorau, kad šiomis paskutinėmis mūsų minutėmis mano lūpos paliestų Tavo palaimintą kūną. Norėjau, kad tai taptų priežastimi, dėl kurios Tu Prisikėlimo dieną mane užtartum ir aš būčiau išgelbėtas nuo bausmės“. Mūsų Valdovas Pranašas buvo giliai sujaudintas šios jo meilės ir meldė už Chazrat Savadą.

Palaimintosios islamo kariuomenės dešiniajam sparnui turėjo vadovauti didvyris mudžahidas Zubairas ibn Avamas, o kairiajam – Mikdadas ibn Asvadas.13

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), norėjo pasitarti su Savo garbingaisiais Ashabais, kaip pradėti mūšį. Jis paklausė: „Kaip jūs kovojate?“ Tada atsistojo Asimas ibn Sabitas su lanku ir strėle rankoje ir pasakė savo nuomonę: „O Allaho Pasiuntiny! Kai kuraišai priartės prie mūsų maždaug per šimtą metrų, apšaudykime juos strėlėmis. Kai jie bus per akmens metimą, mėtykime akmenis ranka. O kai priartės tiek, kad pasieks mūsų ietys, kovokime ietimis, kol jos sulūš. Tada išsitraukime kardus ir kovokime!“ Mūsų Valdovui Pranašui ši taktika patiko. Jis davė Savo Ashabams tokį įsakymą: „Nepalikite savo linijų. Tvirtai stovėkite savo vietose nejudėdami. Nepradėkite kovos, kol neduosiu įsakymo. Neiššvaistykite strėlių, kol priešas nepriartėjo prie jūsų. Šaudykite strėlėmis, kai priešas atidengia savo skydą. Kai jie priartės dar labiau, mėtykite akmenis ranka. Kai jie bus visai arti, naudokite ietis. O kai susidursite su priešu krūtine į krūtinę, kovokite kardais …“

„Inšallah, štai čia rytoj ryte bus kirstas ir kris tas ir tas! Inšallah, štai čia rytoj ryte bus kirstas ir kris tas ir tas! Štai čia! Čia! …“ Hadisas šarif

Po to buvo pastatyti sargybiniai, o Ashabams al-kiram leista pailsėti. Allaho Aukščiausiojo išmintimi (hikmatu) jie nugrimzdo į tokį gilų miegą, kad negalėjo net pakelti akių vokų. Kai mūsų Valdovas Pranašas pasitraukė į pavėsinę iš datulių palmių šakų, Chazrat Abu Bakras, o paskui Sadas ibn Muazas išsitraukė kardus ir budėjo prie pavėsinės įėjimo. Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pakėlė Savo palaimintas rankas ir didžiulio liūdesio apimtas ėmė maldauti Allahą Aukščiausiąjį: „O mano Viešpatie! Jei pražudysi šią mažą saujelę, žemėje Tavęs niekas nebegarbins …“ Ši graudi malda tęsėsi iki ryto.

Vieta, kurioje palaimintoji islamo kariuomenė įsirengė būstinę, buvo smėlėta. Todėl buvo sunku eiti, ir kojos klimpo smėlyje. Allaho Aukščiausiojo malone ir mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, dua palaima tą naktį pradėjo lyti, vis smarkiau, taip kad upeliai išsiliejo iš krantų. Vandens indai buvo pripildyti, o žemė taip sukietėjo, kad kojos nebeklimpo.

O daugdieviai liko purve ir potvynyje.

Po fadžro (aušros) mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pažadino Savo Ashabus namazui.

Vadovavęs rytiniam namazui, Jis kalbėjo apie džihado prieš priešą ir šahido mirties pranašumą ir paskatino Ashabus al-kiram kovoti. Jis tarė: „Allahas Aukščiausiasis iš tiesų įsako tai, kas tikra ir teisinga. Jis nepriima nė vieno žmogaus darbų, kurie nėra atlikti dėl Allaho Aukščiausiojo pasitenkinimo … Stenkitės įvykdyti mūsų Viešpaties įsakymą šioje vietoje, kur Jis jums pažadėjo Savo gailestingumą ir atleidimą, ir išlaikykite išbandymą! Nes Jo pažadas tikras, Jo žodis – tiesa, o Jo bausmė griežta. Aš ir jūs esame susieti su Allahu Aukščiausiuoju, kuris yra Chajj ir Kajjum. Pas Jį ieškojome prieglobsčio, Jo laikėmės ir Juo pasikliovėme. Ir mūsų paskutinis sugrįžimas – pas Jį. Teatleidžia Allahas Aukščiausiasis man ir visiems musulmonams! …“

Ramadano aš-šarif septynioliktąją dieną patekėjo penktadienio saulė. Netrukus turėjo prasidėti negailestingiausias, nelygiausias, svarbiausias ir didžiausias istorijos karas …

Vienoje pusėje stovėjo Fachr al-alam (sallallahu alaihi va sallam) ir sauja Jo garbingųjų Ashabų, nė kiek nedvejojančių paaukoti savo gyvybę; kitoje pusėje – pasiutusi ir nevaldoma netikinčiųjų gauja, susibūrusi, kad visiškai sunaikintų islamą ir pražudytų Pranašą, pagerbtą būti Allaho Aukščiausiojo Chabibu. Deja, tarp jų buvo ir Kilniausiojo Pasiuntinio giminaičių. Jie taip pat buvo atvykę į Badrą kovoti su savo mylimu brolėnu.

Mūsų Valdovas Pranašas dar kartą peržiūrėjo kariuomenės rikiuotę ir pakartojo Savo įsakymus. Tuo metu kuraišai daugdieviai išėjo iš savo būstinės ir ėmė plūsti į Badro slėnį. Dauguma jų buvo apsišarvavę. Su didžiule puikybe ir išdidumu jie puolė islamo kariuomenę. Pamatęs, kaip atrodo daugdieviai, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, su Chazrat Abu Bakru įėjo į palapinę, pakėlė Savo palaimintas rankas ir ėmė maldauti Didingąjį Allahą: „O mano Viešpatie! Štai ateina kuraišai daugdieviai su visa savo puikybe ir išdidumu! … Jie meta Tau iššūkį ir neigia Tavo Pranašą. O mano Allahai! Prašau Tavęs įvykdyti Savo pažadą man – pagalbą ir pergalę! … O mano Allahai! Jei nori, kad ši maža musulmonų saujelė žūtų, nebeliks nė vieno, kuris Tave garbintų! …“

Taip Jis be paliovos, vėl ir vėl maldavo Allahą Aukščiausiąjį ir prašė pagalbos. Šis nepaprastai graudus, širdį veriantis mūsų Valdovo Pranašo maldavimas tęsėsi tol, kol Jis užsimiršo, ir Jo apsiaustas (rida) nukrito nuo Jo palaimintų pečių. Chazrat Abu Bakras, negalėdamas pakelti šio karšto maldavimo, su didžiule pagarba pakėlė palaimintąjį apsiaustą nuo žemės, uždėjo jį ant palaimintų mūsų Valdovo pečių ir paguodė Jį, sakydamas: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Užteks tiek maldauti! … Tu atkakliai kreipeisi su dua į Savo Viešpatį! Allahas Aukščiausiasis tikrai netrukus suteiks Tau pažadėtąją pergalę“. Tuo metu Pasaulių Valdovas išėjo iš palapinės, skaitydamas šiuos ajatus al-karima, prasme: „Ši minia (prie Badro) netrukus bus sumušta, atsuks nugaras ir bėgs. Ne, tikrasis jų bausmės metas – Prisikėlimo diena (kijamatas). Tos valandos bausmė dar baisesnė ir kartesnė“.14

Mūsų mylimas Pranašas atėjo į Savo kariuomenės priekį. Jis perskaitė Savo garbingiesiems Ashabams šiuos ajatus al-karima, prasme: „O jūs, kurie tikite! Kai susiduriate su priešo kariuomene, stovėkite tvirtai ir daug minėkite Allahą Aukščiausiąjį, kad būtumėte išgelbėti … Taip galite tikėtis išsigelbėjimo. Pakluskite Allahui ir Jo Pasiuntiniui. Nesiginčykite tarpusavyje, antraip patirsite nesėkmę, ir jūsų turima jėga išnyks. Būkite kantrūs, nes Allahas Aukščiausiasis yra su kantriaisiais“.15

Tai turėjo būti pirmasis karas, kuriame su priešu buvo kovojama visa kariuomene. Karas tuoj turėjo prasidėti. Įtampa pasiekė viršūnę. Kai Kilniausiasis Pasiuntinys perskaitė ajatą al-karima, kurio prasmė „daug minėkite Allahą Aukščiausiąjį …“, visi Ashabai al-kiram staiga ėmė šaukti „Allahu akbar! … Allahu akbar! …“ ir maldauti Didingąjį Allahą suteikti jiems pergalę. Dabar jie laukė tik vieno vienintelio mūsų Valdovo Pranašo ženklo. Pagal to meto paprotį, prieš susiduriant dviem kariuomenėms, iš abiejų pusių išeidavo narsuoliai ir kovodavo tarpusavyje. Per šią dvikovą abiejų pusių įniršis ir kovos troškimas augdavo, ir jos įsikarščiuodavo kovai. Tačiau daugdievis Amiras ibn Chadramis šios taisyklės nesilaikė: jis ją sutrypė ir paleido strėlę į islamo kariuomenę. Strėlė pataikė muhadžirui Mihdžai; jis tapo šahidu, ir jo palaiminta siela pakilo į Rojų. Pranašų Valdovas apie šį pirmąjį šahidą pranešė gerą žinią, sakydamas: „Mihdža – šahidų valdovas“. Ashabai al-kiram nebegalėjo nustygti vietoje. Tačiau be mūsų Valdovo Pranašo įsakymo jie negalėjo nė krustelėti.

„O mano Viešpatie! Štai ateina kuraišai daugdieviai su visa savo puikybe ir išdidumu! … Jie meta Tau iššūkį ir neigia Tavo Pranašą. O mano Allahai! Prašau Tavęs įvykdyti Savo pažadą man – pagalbą ir pergalę! …“ Hadisas šarif

Jų širdys ėmė virti tarsi ugnikalniai!

Tuo metu iš daugdievių kariuomenės išsiveržė trys vyrai. Tai buvo įnirtingi islamo priešai iš Rabijos sūnų: Utba, jo brolis Šaiba ir jo sūnus Validas. Jie šaukė mudžahidams: „Ar yra tarp jūsų kas nors, kas galėtų su mumis kovoti?“ Kai Chazrat Abu Chuzaifa pirmasis iš Ashabų al-kiram žengė į priekį kovoti su savo tėvu Utba, Pasaulių Sultonas jam tarė: „Tu sustok!“ Tada į priekį išėjo Medinos mudžahidai – Afros Hatun sūnūs Muazas ir Muavazas bei Abdula ibn Ravacha. Jie atsistojo prieš Utbą, Šaibą ir Validą. Su kardais rankose jie stovėjo pasiruošę.

Daugdieviai norėjo, kad jie prisistatytų, ir paklausė: „Kas jūs tokie?“ Kai šie atsakė: „Mes – musulmonai iš Medinos“, daugdieviai tarė: „Su jumis mes neturime reikalų! Mums reikia Abdulmutalibo sūnų. Su jais norime kovoti“. Tada jie atsigręžė į islamo kariuomenę ir sušuko: „O Muchammedai! Išleisk prieš mus mums lygius iš mūsų pačių tautos!“

Pasimeldęs už šiuos tris drąsius Ashabus mūšio lauke, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), liepė jiems grįžti į savo vietas. Tada Jis perbėgo žvilgsniu per Savo Ashabus ir tarė: „O Hašimo sūnūs! Kelkitės! Kovokite tiesos kelyje prieš tuos, kurie atėjo užgesinti Allaho Aukščiausiojo nuro savo klaidingomis religijomis; juk būtent tam Allahas Aukščiausiasis ir pasiuntė jūsų Pranašą. Kelkis, o Ubaida! Kelkis, o Chamza! Kelkis, o Ali!“

Allaho Aukščiausiojo liūtai – Chazrat Chamza, Chazrat Alis ir Chazrat Ubaida – užsidėjo šalmus ir išėjo į mūšio lauką. Kai jie atsistojo prieš juos, daugdieviai tarė: „Kas jūs tokie? Jei esate mums lygūs, kovosime su jumis“. Kai šie atsakė: „Aš – Chamza! Aš – Alis! Aš – Ubaida!“, daugdieviai tarė: „Jūs – garbingi vyrai, kaip ir mes. Sutinkame su jumis kovoti“. Didvyriški mudžahidai pirmiausia pakvietė daugdievius į imaną (tikėjimą), bet šie nesutiko. Tada visi trys išsitraukė kardus ir puolė daugdievius. Chazrat Chamza ir Chazrat Alis vienu kirčiu nukovė netikinčiuosius Utbą ir Validą. Chazrat Ubaida sužeidė Šaibą, o Šaiba taip pat sužeidė Ubaidą. Chazrat Chamza ir Chazrat Alis atskubėjo Ubaidai į pagalbą ir nukovė Šaibą vietoje. Jie paėmė Chazrat Ubaidą ant rankų ir atnešė pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį.16 Iš palaimintos Chazrat Ubaidos ibn Charisas kulkšnies tekėjo kraujas ir kaulų čiulpai. Nė kiek nesirūpindamas savo būkle, jis paklausė: „Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Argi nebūsiu šahidas, jei mirsiu tokios būklės?“ Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Taip, tu esi šahidas“, ir pranešė jam gerą žinią, kad jis – vienas iš Rojaus žmonių. (Chazrat Ubaida (radijallahu anhu) mirė Safros vietovėje, grįžtant iš karo.) Daugdieviai, šioje dvikovoje netekę trijų svarbiausių savo vyrų, sutriko. Vis dėlto Abu Džahlis, stengdamasis pakelti savo kariuomenės dvasią, tarė: „Nekreipkite dėmesio, kad Utba, Šaiba ir Validas žuvo. Jie paskubėjo kovoje ir žuvo veltui! Prisiekiu, kad negrįšime, kol nesugausime musulmonų ir nesurišime jų virvėmis! …“ O didvyriški Ashabai al-kiram nekantravo kuo greičiau nubausti šią daugdievių gaują savo kardais. Mūsų mylimas Pranašas be paliovos kartojo Savo palaimintomis lūpomis šią dua: „O mano Allahai! Įvykdyk Savo pažadą man! … O mano Allahai! Jei pražudysi šią mažą musulmonų saujelę, žemėje nebeliks nė vieno, kuris Tave garbintų! …“

Tuo metu iš daugdievių gretų į mūšio lauką išėjo Abdurachmanas, vienas drąsiausių ir taikliausių kuraišų lankininkų, ir iššaukė į dvikovą. Jis buvo Chazrat Abu Bakro sūnus, bet dar nebuvo tapęs musulmonu. Tvyrant liepos mėnesio vidurdienio karščiui, vienas vyras mudžahidų gretose tuoj čiupo kardą ir žengė į priekį. Tai buvo didvyris Chazrat Abu Bakras, aukščiausias iš visų žmonių po Pranašų, kuriam teko garbė tapti pirmuoju musulmonu ir pasiekti Sidiko laipsnį. Jis buvo iššokęs kovoti su savo sūnumi. Tačiau Pasaulių Valdovas jam tarė: „O Abu Bakrai! Argi nežinai, kad man tu esi tarsi mano reginti akis ir girdinti ausis? Nesitrauk nuo manęs! Kiekviena nelaimė, ištinkanti mano kūną ir širdį, palengvėja, kai matau tavo palaimintą veidą. Tavimi stiprėja mano širdis“.

Taip Jis uždraudė jam kovoti. Abu Bakras as-Sidikas negalėjo susilaikyti nepasakęs savo sūnui: „Tu nevidone! Kur dingo tavo ryšys su manimi?“

Tada Pranašų Sultonas, mūsų Valdovas Chabib al-akram, pasilenkė ir paėmė nuo žemės saują smėlio. Jis metė smėlį į priešą ir tarė: „Tepajuoduoja jų veidai! … O mano Allahai! Pripildyk jų širdis baimės ir priversk jų kojas drebėti!“ Tada Jis atsigręžė į Savo Ashabus ir įsakė: „Į puolimą! … Pulkite!“ Garbingieji Ashabai, laukę tik ženklo, ėmė veikti taip, kaip iš anksto buvo nurodyta. Skambant šūksniams „Allahu akbar! … Allahu akbar! …“ ėmė zvimbti strėlės, akmenys – rasti savo taikinius, ietys – trankytis į šarvus … Allaho Aukščiausiojo liūtai: Chazrat Chamza kovėsi su kardu kiekvienoje rankoje; Chazrat Alis, Chazrat Umaras, Zubairas ibn Avamas, Sadas ibn Abi Vakasas, Abu Dudžana17 ir Abdula ibn Džachšas įsiverždavo į daugdievių gretas viename gale ir išnirdavo kitame, ir netikintieji pakriko. Kiekvienas iš jų tapo neįveikiama tvirtove. Šūksniai „Allahu akbar! … Allahu akbar! …“ pripildė pasaulį, ir Allaho Aukščiausiojo šlovės didybė krito ant netikinčiųjų galvų tarsi kūjis. Mūsų Valdovas Pranašas maldavo Allahą Aukščiausiąjį, sakydamas: „Ja Chajju! Ja Kajjum! Ja Chajju! Ja Kajjum!“ Chazrat Alis yra pasakęs: „Prie Badro Pasiuntinys alaihis-salam buvo drąsiausias ir narsiausias iš mūsų visų. Jis taip pat buvo arčiausiai daugdievių gretų. Kai mums būdavo sunku, ieškodavome prieglobsčio pas Jį“.

Daugdieviai paėmė savo vadą Abu Džahlį į vidurį. Jie aprengė vieną iš savųjų taip, kad šis būtų panašus į Abu Džahlį. Šio nelaimėlio vardas buvo Abdula ibn Munziras. Chazrat Alis puolė Abdulą ir nukirto jam galvą tiesiai Abu Džahliui prieš akis. Tada jie taip pat aprengė Abu Kaisą. Jį nukovė Chazrat Chamza.

Chazrat Alis kovėsi su vienu daugdieviu. Daugdievis užsimojo kardu prieš Chazrat Alį, ir kardas įstrigo skyde. Kai Chazrat Alis užsimojo savo kardu Zulfikaru prieš šarvuotą daugdievio kūną ir perkirto jį nuo peties iki krūtinės kartu su šarvais, jis pamatė virš savo galvos sužibusį kardą. Jis greitai nulenkė galvą. Kardo savininkui sakant: „Še tau! Tai nuo Chamzos ibn Abdulmutalibas!“, daugdievio galva kartu su šalmu nukrito ant žemės. Atsigręžęs Chazrat Alis pamatė savo dėdę Chazrat Chamzą, kovojantį dviem kardais. Matydamas Savo Ashabus taip narsiai kovojant, mūsų Pranašas tarė: „Jie – Allaho Aukščiausiojo liūtai žemėje“, ir juos gyrė.

„O mano Allahai! Įvykdyk Savo pažadą man! … O mano Allahai! Jei pražudysi šią mažą musulmonų saujelę, žemėje nebeliks nė vieno, kuris Tave garbintų! …“ Hadisas šarif

Kartą sulūžo kardas Chazrat Ukašos, kuris kovėsi visai šalia mūsų Valdovo Pranašo. Tai pamatęs, mūsų mylimas Pranašas pakėlė ant žemės pastebėtą lazdą, padavė ją jam ir tarė: „O Ukaša! Kovok šita! …“ Vos Ukaša paėmė lazdą, ji, mūsų Pranašo stebuklu, virto ilgu, žvilgančiu ir aštriu kardu su tvirta vidurine kete. Šiuo kardu jis nukovė daug daugdievių, kol baigėsi mūšis.

Kovodamas Pasaulių Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), ištarė ir šį palaimintą hadisą šarif, kuris labai uždegė Jo Ashabus: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kurio visagalėje rankoje yra mano būtis: Aukščiausiasis Allahas tikrai įves į Savo Rojų tuos, kurie šiandien kovoja tikėdamiesi Didingojo Allaho pasitenkinimo, rodo kantrybę ir tvirtumą ir yra nukaunami žengdami pirmyn, neatsukę nugaros“. Išgirdęs šiuos palaimintus žodžius, Umairas ibn Chumamas tarė: „Kaip puiku! Kaip puiku! Vadinasi, kad patekčiau į Rojų, nereikia nieko kito, tik tapti šahidu!“, ir puolė dar atkakliau. Kovodamas su priešu, jis sakė: „Pas Allahą Aukščiausiąjį einama ne su žemiškomis atsargomis, o tik su Aukščiausiojo Allaho baime, achirato darbais ir kantrybe bei tvirtumu džihade. Visos kitos atsargos tikrai baigiasi!“ Taip jis kovėsi, kol tapo šahidu.

Mūšis vis įnirtingėjo. Kiekvieną sahabį vienu metu puldavo mažiausiai trys daugdieviai. Niekas negalėjo išgąsdinti garbingųjų Ashabų, kurie stengėsi kiekvieną jų pasiekti kardu. Kaskart tardami „Allahu akbar! Allahu akbar! …“, jie įgaudavo naujų jėgų ir nepavargdavo pulti vėl ir vėl. Vienu metu daugdievių puolimas sustiprėjo, ir Ashabai al-kiram pateko į sunkią padėtį. Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, su Chazrat Abu Bakru įėjo į Savo palapinę, padarytą iš palmių šakų. Mūsų Pranašas vėl ėmė maldauti Allahą Aukščiausiąjį: „O mano Viešpatie! Suteik man pagalbą, kurią man pažadėjai! …“ Tą akimirką atėjo apreiškimas. Prasme: „Kai jūs prašėte savo Viešpaties pagalbos ir pergalės, Jis atsiliepė į jūsų maldą ir ją priėmė, sakydamas: ‚Aš tikrai ateisiu jums į pagalbą su tūkstančiu angelų, vienas po kito‘“.18 Mūsų Valdovas Pranašas tuoj atsistojo ir tarė: „Gera žinia, o Abu Bakrai! Allaho Aukščiausiojo pagalba tave pasiekė! Štai Džibrilas! Jis laiko žirgo pavadį, yra ginkluotas ir laukia įsakymo ant smėlio kopų“. Kaip skelbiama Anfal sūroje, Didingasis Allahas tarė angelams, prasme: „Kai Tavo Viešpats apreiškė angelams: Aš esu su jumis (teikiant musulmonams pergalę ir pagalbą). Tad sustiprinkite tikinčiuosius (žinia apie pagalbą), suteikite jiems jėgų ir stiprybės. Aš tuoj įmesiu siaubą ir baimę į širdis tų, kurie netiki. Tad kirskite jiems per sprandus ir nukirskite kiekvieną jų rankų ir kojų pirštą (visus jų sąnarius). Taip yra todėl, kad jie pasipriešino Allahui Aukščiausiajam ir Jo Pasiuntiniui. Kas priešinasi Allahui Aukščiausiajam ir Jo Pasiuntiniui (patiria Jo bausmę): Allahas Aukščiausiasis iš tiesų griežtai baudžia!“19

Po šio įsakymo Džibrilas, Mikailas ir Israfilas alaihimus-salam, pasiėmę kiekvienas po tūkstantį angelų, užėmė savo vietas – atitinkamai šalia mūsų mylimo Pranašo, Jo dešinėje ir Jo kairėje.20

Džibrilas alaihis-salam buvo apsivyniojęs galvą geltonu turbanu. Kitų angelų galvas dengė balti turbanai. Turbanų galus jie buvo nuleidę ant nugarų ir jojo baltais žirgais. Mūsų Valdovas Sarvar al-alam tarė Savo Ashabams: „Angelai turi atpažinimo ženklus ir žymes. Pasidarykite ir jūs ženklus ir žymes!“

Zubairas ibn Avamas apsivyniojo galvą geltona, o Abu Dudžana – raudona medžiaga, tarsi turbanu. Chazrat Alis prisisegė baltą kutą, o Chazrat Chamza prie krūtinės prisisegė stručio plunksną. Angelams įsitraukus į kovą, padėtis staiga pasikeitė. Ashabams al-kiram dar nespėjus užsimoti kardu prieš priešais esantį netikintįjį, jo galva atsiskirdavo nuo kūno ir nukrisdavo ant žemės. Buvo matyti nepažįstamų būtybių, kovojančių su daugdieviais mūsų Valdovo Pranašo dešinėje ir kairėje, priešais Jį ir už Jo.

Chazrat Sahlas papasakojo: „Badro gazvoje matėme, kad vos tik kuris nors iš mūsų užsimodavo kardu į daugdievio galvą, galva atsiskirdavo nuo kūno ir nusiritusi nukrisdavo ant žemės, dar kardui nepasiekus taikinio!“

Abu Džahlio nužudymas

Abu Azizas ibn Umairas, daugdievių vėliavnešys, buvo paimtas į nelaisvę. O jų vadas Abu Džahlis be paliovos deklamavo eiles, kad padrąsintų kuraišus, ir stengėsi pakelti savo karių dvasią. Jis puolė lyg jaunas vaikinas. Jis gyrėsi: „Motina mane pagimdė tokioms dienoms! …“ ir kurstė jaunuolius kovoti. Vienas iš daugdievių, Ubaida ibn Saidas, buvo nuo galvos iki kojų apsišarvavęs. Matėsi tik jo akys. Ant žirgo jis sukiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę ir sakė: „Aš – Abu Zatulkarišas! Aš – Abu Zatulkarišas!“, t. y. „Aš – pilvo tėvas (turiu didelį pilvą)“. Taip jis savaip metė iššūkį musulmonams. Didvyris mudžahidas Chazrat Zubairas ibn Avamas priėjo prie jo, nutaikė ietį tiesiai jam į akį ir metė ją, sušukęs: „Allahu akbar!“ Ietis pataikė į taikinį ir numetė Ubaidą ibn Saidas nuo žirgo. Kai Chazrat Zubairas pribėgo prie jo, Ubaida jau buvo miręs. Nors jis užmynė jam ant skruosto ir traukė iš visų jėgų, ietį ištraukė vos vos. Ji buvo sulinkusi. Chazrat Zubairas Badro mūšyje parodė labai didelį didvyriškumą. Ant jo kūno neliko vietos, kuri nebūtų sužeista. Jo sūnus Urva apie tai pasakojo taip: „Mano tėvas buvo gavęs tris sunkius kardo kirčius. Vienas iš jų buvo į kaklą. Žaizda paliko tokį gilų randą, kad galėjau įkišti į jį pirštą“. Ir Abdurachmanas ibn Aufas įnirtingai kovėsi su kuraišais. Nekreipdamas dėmesio į kraują, sruvenantį iš jo žaizdų, jis guldė kiekvieną, kuris tik pasipainiodavo priešais. Chazrat Abdurachmanas taip papasakojo apie vieną įvykį, kurio liudininkas buvo: „Vienu metu priešais mane nebeliko nė vieno. Kai apsidairiau į dešinę ir kairę, pastebėjau du jaunuolius iš ansarų. Norėjau būti šalia stipresniojo ir smarkiau kertančio iš jų. Vienas iš tų dviejų jaunuolių nužvelgė mane akimis, paskui atsigręžė į mane ir paklausė: ‚O dėde! Ar pažįsti Abu Džahlį?‘ Atsakiau: ‚Taip, pažįstu‘. Kai paklausiau: ‚O mano brolio sūnau! Ko tau reikia iš Abu Džahlio?’, jis atsakė: ‚Man pranešė, kad jis plūsta Allaho Pasiuntinį. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju: jei tik jį pamatysiu, niekada jo nepaleisiu, kol jo nenužudysiu arba pats nežūsiu‘. Iš tiesų nustebau dėl šių tvirtų ir ryžtingų užsidegusio jaunuolio žodžių.

„O Abu Bakrai! Argi nežinai, kad man tu esi tarsi mano reginti akis ir girdinti ausis? Nesitrauk nuo manęs! Kai matau tavo palaimintą veidą, palengvėja kiekviena nelaimė, ištinkanti mano kūną ir širdį. Tavimi stiprėja mano širdis“ Hadisas šarif

Ir kitas jaunuolis nužvelgė mane ir pasakė tą patį, ką ir pirmasis. Tuo metu aš jau buvau pastebėjęs Abu Džahlį! Jis be paliovos zujo pirmyn atgal tarp kuraišų karių. Kai pasakiau: ‚O jaunuoliai! Anas žmogus, kuris taip neramiai laksto pirmyn atgal, yra Abu Džahlis‘, jie tuoj čiupo savo kardus ir nuėjo prie Abu Džahlio.

Jie pradėjo kovą. Šie jaunuoliai buvo broliai Muazas ir Muavazas, Afros Hatun sūnūs“. Tuo metu Muazas ibn Amras, vienas iš Ashabų al-kiram didvyrių, rado progą prisiartinti prie Abu Džahlio. Jis puolė Abu Džahlį, sėdintį ant ilgauodegio žirgo, ir iš visų jėgų kirto kardu jam per koją. Abu Džahlio koja nukrito ant žemės. Tada į pagalbą savo tėvui atskubėjo Ikrima, dar netapęs musulmonu, ir pradėjo kovoti su Chazrat Muazu ibn Amras.

Tą akimirką broliai Muazas ir Muavazas tarsi sakalai metėsi į priekį. Guldydami visus, kurie pasipainiodavo priešais, jie pasiekė Abu Džahlį. Jie kapojo jį kardais tol, kol pamanė, kad jis mirė.

Chazrat Muazas ibn Amras kovoje su Ikrima buvo sužeistas į ranką. Jo palaiminta plaštaka buvo nukirsta ties riešu ir kabojo tik ant odos skiautės. Visiškai pasinėręs į kovą, Muazas ibn Amras neturėjo laiko rūpintis plaštaka ar ją sutvarstyti. Net ir nukirstai plaštakai kabant ant odos, jis didvyriškai kovėsi.

Allahu akbar! … Koks stiprus tikėjimas! … Koks tai buvo reginys! … Taip kurį laiką pakovojęs, Chazrat Muazas pajuto, kad jam vis sunkiau judėti. To priežastis buvo nukirsta plaštaka. Tada jis tuoj užmynė ją koja, atplėšė ir numetė šalin …21

Naufalas ibn Chuvailidas, vienas iš užkietėjusių islamo priešų, buvo vienas garsiausių kuraišų karžygių. Jis be paliovos šaukė ir stengėsi įaudrinti ir sukurstyti daugdievių gaują. Pamatęs, kaip jis elgiasi, mūsų Valdovas Pranašas meldėsi taip: „O mano Allahai! Padėk man prieš Naufalą ibn Chuvailidas. Pribaik jį“. Allaho Aukščiausiojo liūtas Chazrat Alis, pamatęs daugdievį Naufalą, tuoj puolė jį. Jis taip stipriai kirto kardu, kad iš karto nukirto jam abi kojas, nors jos buvo apdengtos šarvais. Paskui kirto kardu jam per kaklą ir atskyrė galvą nuo kūno.22

Umaija ibn Chalafas, kuris guldydavo Bilalą al-Chabašį ant įkaitusio smėlio ir kraudavo jam ant krūtinės didžiulius akmenis, buvo vienas iš įnirtingiausių daugdievių. Šis didysis islamo priešas, išnaudodavęs kiekvieną progą kankinti mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam), Badro slėnyje stengėsi suburti daugdievius ir siekė užgesinti islamo nurą. Pamatęs jį tokį, Chazrat Bilalas su išsitrauktu kardu priėjo prie jo, atsistojo priešais ir puolė, sakydamas: „O Umaija ibn Chalafas, kufro (netikėjimo) vade! … Jei tu išsigelbėsi, tegul aš pats neišsigelbėsiu!“ Kartu jis sušuko: „O broliai ansarai! Į pagalbą, čia kufro vadas!“, ir Ashabai al-kiram tuoj apsupo Umaiją ir jį nukovė.23

Daugdievių kariuomenėje nebeliko jokio vado. Nė vienas iš jų nežinojo, ką daryti; jie bandė bėgti kas kur. Kufro tvirtovė buvo griuvusi. Garbingieji Ashabai tęsė persekiojimą. Dalis daugdievių buvo paimta į nelaisvę. Tarp belaisvių buvo ir mūsų Valdovo Pranašo dėdė Abasas.24

Pergalė priklausė tikintiesiems

Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) paklausė Savo garbingųjų Ashabų: „Ar kas nors žino ką nors apie Naufalą ibn Chuvailidas?“ Chazrat Alis žengė į priekį ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Tai aš jį nukoviau“. Mūsų mylimas Pranašas labai nudžiugo dėl šios žinios, ištarė takbirą: „Allahu akbar!“ ir tarė: „Allahas Aukščiausiasis priėmė mano maldą dėl jo“.

Kai Jam pranešė, kad Umaija ibn Chalafas nukautas, Jis taip pat labai nudžiugo ir tarė: „Alchamdulillah! Dėkui Allahui Aukščiausiajam. Mano Viešpats patvirtino Savo tarną ir iškėlė Savo religiją aukščiau visų“.

Mūsų Valdovas Kilniausiasis Pasiuntinys apie Abu Džahlį tarė: „Įdomu, ką padarė Abu Džahlis, kas jam nutiko? Kas nueis ir pažiūrės?“ ir įsakė ieškoti jo tarp žuvusiųjų. Ieškojo, bet nerado. Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Ieškokite jo, turiu apie jį ką pasakyti. Jei jo neatpažinsite, žiūrėkite, ar ant jo kelio yra randas. Kartą mudu buvome Abdulos ibn Džudanas pokylyje. Abu buvome jauni. Aš buvau šiek tiek vyresnis už jį. Kai pasidarė ankšta, jį pastūmiau. Jis parkrito ant kelių. Vienas jo kelis buvo sužeistas, ir šios žaizdos randas niekada nedingo nuo jo kelio“.

Tada Abdula ibn Masudas išėjo ieškoti Abu Džahlio. Jis rado jį sužeistą ir atpažino. Jis tarė: „Ar tu esi Abu Džahlis?“ Jis užmynė koja jam ant kaklo, čiupo už barzdos, timptelėjo ir tarė: „O Allaho Aukščiausiojo prieše! Ar Allahas Aukščiausiasis pagaliau tave pažemino ir paniekino?“ Abu Džahlis atsakė: „Kodėl Jis turėtų mane pažeminti ir paniekinti? O avių piemenie! Tepažemina ir tepaniekina tave Allahas! Užlipai į vietą, į kurią labai sunku užkopti! Dabar pasakyk man: kurios pusės šiandien pergalė ir viršus?“ Chazrat Ibn Masudas tarė: „Pergalė priklauso Allahui ir Jo Pasiuntiniui“. Nuimdamas Abu Džahliui šalmą nuo galvos, jis tarė: „O Abu Džahli! Aš tave nužudysiu“. Abu Džahlis parodė, kaip toli buvo nuėjęs jo kufras, puikybė ir išdidumas, sakydamas: „Tu ne pirmas iš tų, kurie nužudė savo tautos didžiūną. Bet tikrai labai sunku man bus, kad būtent tu mane nužudysi. Nukirsk bent mano kaklą arčiau krūtinės, kad mano galva atrodytų didinga!“

Negalėdamas nukirsti Abu Džahliui galvos savo kardu, Ibn Masudas nukirto ją paties Abu Džahlio kardu. Jis atnešė jo ginklus, šarvus, šalmą ir galvą ir padėjo juos priešais mūsų Valdovą Pranašą. Jis tarė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Tai Allaho Aukščiausiojo priešo Abu Džahlio galva“. Mūsų mylimas Pranašas tarė: „Jis – Allahas, nėra kito dievo, išskyrus Jį“. Paskui Jis atsistojo ir kartu su Savo Ashabais nuėjo prie Abu Džahlio kūno. Ten Jis tarė: „Šlovė Allahui Aukščiausiajam, kuris tave pažemino ir paniekino.

O Allaho prieše! Tu buvai šios ummos faraonas“. Paskui Jis padėkojo Allahui Aukščiausiajam, sakydamas: „O mano Viešpatie! Tu įvykdei Savo pažadą man“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), liepė aptvarstyti sužeistų Ashabų al-kiram žaizdas. Jis liepė nustatyti, kas tapo šahidais. Šahidais krito keturiolika – šeši muhadžirai ir aštuoni ansarai. Kol visų jų palaimintos sielos skrido į Rojų, iš daugdievių, siekusių užgesinti islamo nurą, septyniasdešimt buvo nukauta ir septyniasdešimt paimta į nelaisvę. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pasiuntė Abdulą ibn Ravacha ir Zaidą ibn Charisa į Mediną pranešti geros žinios apie pergalę. Mūsų Valdovas Pranašas vadovavo šahidų džanazos namazui25 ir liepė palaidoti juos kapuose. Dvidešimt keturi daugdievių kūnai buvo įmesti į išdžiūvusį šulinį; kiti buvo sumesti į duobes ir užkasti žemėmis. Pasaulių Valdovas su Savo garbingaisiais Ashabais atėjo prie šulinio krašto ir tarė: „O jūs, įmestieji į šulinį!“ Paskui Jis išvardijo nukautų daugdievių vardus kartu su jų tėvų vardais: „O Utba ibn Rabija! O Umaija ibn Chalafas! O Abu Džahli ibn Hišamas! … Kokia bloga tauta buvote savo Pranašui! Jūs vadinote mane melagiu, o kiti mane priėmė ir patvirtino. Jūs išvarėte mane iš mano miesto, iš mano tėvynės, o kiti atvėrė man savo duris ir priėmė mane išskėstomis rankomis. Jūs kariavote prieš mane, o kiti man padėjo. Ar gavote tai, ką jums pažadėjo mano Viešpats? Aš gavau pergalę, kurią man pažadėjo mano Viešpats“.

„Angelai turi atpažinimo ženklus ir žymes. Pasidarykite ir jūs ženklus ir žymes!“ Hadisas šarif

Chazrat Umaras paklausė mūsų Pranašo: „O Allaho Pasiuntiny! Ar Tu kalbi su žmonėmis, kurie virto dvėsenomis?“ Tada mūsų Valdovas Kilniausiasis Pasiuntinys atsakė: „Prisiekiu savo Viešpačiu, kuris mane pasiuntė kaip tikrąjį Pranašą: jūs girdite mane ne geriau už juos. Tik jie negali atsakyti“.

Daugdieviai, paskubomis bėgdami iš mūšio lauko, kad išsigelbėtų, nespėjo pasiimti nieko iš to, ką buvo atsigabenę. Viskas pateko į musulmonų rankas. Mūsų Valdovas Pranašas padalijo karo grobį visiems Savo Ashabams, dalyvavusiems Badro mūšyje, ir tiems, kuriems buvo pavestos kitos užduotys. Jie dar tris naktis praleido prie Badro ir po devyniolikos dienų grįžo į Mediną. Tuo metu Abdula ibn Ravacha ir Zaidas ibn Charisa, iš anksto išsiųsti kaip geros žinios nešėjai, jau artėjo prie Medinos. Sekmadienį priešpiet pasiekę vietovę, vadinamą Akiku, jie išsiskyrė. Abdula ibn Ravacha įėjo į Mediną iš vienos pusės, o Zaidas ibn Charisa – iš kitos. Jie ėjo nuo namų prie namų ir skelbė apie pergalę. Abdula ibn Ravacha, mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, poetas, garsiai skelbė pergalę, deklamuodamas:

O ansarai! Atnešu jums džiugią žinią:
Allaho Pranašas gyvas ir sveikas.
Daugdieviai nukauti ir paimti į nelaisvę,
Tarp belaisvių – daug garsių vyrų.
Rabijos ir Chadžadžo sūnūs – visi iki vieno,
Ir Abu Džahlis Amras ibn Hišamas krito prie Badro.

Chazrat Asimas ibn Adis paklausė: „O Ibn Ravacha! Ar tiesa, ką sakai?“ Abdula ibn Ravacha atsakė: „Taip, prisiekiu Allahu, tai tiesa! Inšallah (jei Allahas panorės), rytoj Allaho Pasiuntinys atvyks kartu su belaisviais surištomis rankomis!“

Chazrat Rukaijos mirtis

Tą dieną buvo mirusi Chazrat Rukaija (radijallahu anha), mūsų mylimo Pranašo duktė. Jos vyras Chazrat Usmanas buvo vadovavęs jos džanazos namazui. Pergalės žinia, atėjusi po šio sielvarto, juos šiek tiek paguodė.

Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) kartu su Savo Ashabais šlovino Allahą Aukščiausiąjį, suteikusį Jam pergalę prie Badro, ir parpuolė į dėkingumo (šukro) sadždą (nusilenkimą iki žemės). Po to Jis kartu su belaisviais išvyko Medinos al-Munavara link.

Abdula ibn Ravacha ir Zaidas ibn Charisa, iš anksto atnešę gerą žinią, buvo papasakoję, kas įvyko per Badro gazvą ir kas tapo šahidais. Vaikai, moterys ir tie, kuriems buvo pavestos užduotys ir kurie liko Medinoje, labai džiaugėsi pergale. Jie išėjo pasitikti mūsų Valdovo Pranašo. Tarp šahidų buvo ir Charisa ibn Surakas. Jo motina Rabi buvo sužinojusi, kad jos sūnų pakirto priešo strėlė ir jis krito šahidu, kai gėrė vandenį iš baseino. Išgirdusi šią žinią, mūsų motina Rabi tarė: „Neverksiu dėl savo sūnaus, kol neatvyks Pasiuntinys alaihis-salam. Kai Jis pagerbs Mediną Savo atvykimu, paklausiu Jo. Jei mano sūnus Rojuje, visai neverksiu. O jei jis Pragare, vietoj ašarų liesiu kraują“.

Kai mūsų mylimas Pranašas su Savo palaimintaisiais Ashabais al-kiram pagerbė Mediną Savo atvykimu, Rabi atėjo pas Jį ir tarė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Tu žinai, kaip labai myliu savo sūnų Charisą. Ar jis tapo šahidu ir pateko į Rojų? Jei taip, būsiu kantri. O jei ne, liesiu kruvinas ašaras“. Mūsų Valdovas Chabib al-akram pranešė jai gerą žinią: „O Um Charisa! Tavo sūnus ne viename, o keliuose Rojuose. Jo vieta – Firdausas“ (aukštas Rojaus lygmuo). Tada Rabi tarė: „Nuo šiol neverksiu dėl savo sūnaus“. Mūsų Valdovas paprašė indo su vandeniu. Iš užuojautos Jis įmerkė Savo palaimintą ranką į vandenį ir vėl ją ištraukė. Jis davė atsigerti šio vandens Chazrat Charisos motinai ir seseriai. Šiuo vandeniu Jis taip pat patrynė joms galvas ir veidus. Nuo tos dienos Rabi ir jos dukters veidai labai spindėjo. Jos taip pat gyveno labai ilgai. Mūsų Valdovas Chadža al-kainat alaihi afdalus-salavat padalijo septyniasdešimt į Mediną atvestų belaisvių Savo Ashabams ir įsakė su jais gerai elgtis. Dėl belaisvių likimo dar nebuvo atėjęs joks Allaho Aukščiausiojo apreiškimas. Pasitaręs su Savo Ashabais, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, nusprendė belaisvius paleisti už išpirką.

Išpirka buvo nustatyta pagal kiekvieno belaisvio turtą. Tie, kurie neturėjo pinigų, bet mokėjo skaityti ir rašyti, turėjo išmokyti skaityti ir rašyti dešimt Medinos žmonių, nemokančių skaityti ir rašyti; po to jie galėjo vykti į Meką. Tarp belaisvių buvo ir mūsų Valdovo Pranašo dėdė Abasas. Mūsų Valdovas jam tarė: „O Abasai! Sumokėk išpirką už save, už savo brolio sūnų Ukailą (Akilą) ibn Abi Talibas ir už Naufalą ibn Charisas. Mat tu esi turtingas“. Chazrat Abasas tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Aš esu musulmonas. Kuraišai mane prievarta atsivedė į Badrą“. Allaho Pasiuntinys atsakė: „Ar tu musulmonas, žino Allahas Aukščiausiasis. Jei sakai tiesą, Allahas Aukščiausiasis tikrai tau už tai atlygins. Tačiau iš pažiūros tu esi prieš mus. Todėl turi sumokėti išpirką už save“. Kai Abasas tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Neturiu jokio turto, išskyrus tuos 800 dirhamų, kuriuos jūs paėmėte kaip karo grobį“, mūsų Valdovas Pranašas tarė: „O Abasai! O kodėl neužsimeni apie tą auksą?“ Jis paklausė: „Kokio aukso?“ Mūsų mylimas Pranašas atsakė: „Tų aukso monetų, kurias davei savo žmonai Um al-Fadl, Chariso dukteriai, tą dieną, kai turėjai išvykti iš Mekos! Kai jas jai davei, šalia nebuvo nieko kito, tik jūs du. To aukso, kurį davei Um al-Fadl, sakydamas: ‚Nežinau, kas man nutiks šiame žygyje. Jei mane ištiks nelaimė ir negalėsiu grįžti, tiek – tau, tiek – Fadlui, tiek – Abdulai, tiek – Ubaidulai, o tiek – Kusamui‘“. Chazrat Abasas apstulbo ir tarė: „Prisiekiu, kad, kai daviau šias aukso monetas savo žmonai, šalia nebuvo nė vieno kito. Iš kur Tu tai žinai?“ Mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Man apie tai pranešė Allahas Aukščiausiasis“. Tada Chazrat Abasas tarė: „Liudiju, kad Tu esi Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys ir kad sakai tiesą“, ir ištarė Kalima aš-šahada.26 Kai Chazrat Abasas tapo musulmonu, mūsų Valdovas Pranašas pavedė jam užduotį Mekoje. Jis įsakė jam ten saugoti musulmonus ir siųsti žinias apie islamo priešus.

„Prisiekiu savo Viešpačiu, kuris mane pasiuntė kaip tikrąjį Pranašą: jūs girdite mane ne geriau už juos. Tik jie negali atsakyti“ Hadisas šarif

Kuraišams, patyrusiems sunkų pralaimėjimą Badro gazvoje, buvo pranešta, kad jie gali atgauti savo belaisvius už išpirką. Tačiau Nadrui ibn Charisas, kuris prieš hidžrą buvo labai varginęs ir kankinęs Pranašų Valdovą, buvo nukirsta galva. Buvo nužudytas ir niekšas Ukba ibn Abi Muaitas, kuris savo nelaimei buvo užmetęs kupranugario žarnyną ant palaimintos mūsų mylimo Pranašo nugaros, kai Jis meldėsi (atliko namazą) prie Kaabos. Kai šio užkietėjusio islamo priešo galva buvo atskirta nuo kūno, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, šlovino Allahą Aukščiausiąjį. Jis priėjo prie jo kūno ir tarė: „Prisiekiu Allahu, nepažįstu nė vieno tokio blogo kaip tu – tu, kuris neigei Allahą Aukščiausiąjį, Jo Pasiuntinį ir Kilnųjį Koraną ir kankinai Jo Pranašą kančia po kančios“.

Belaisviai liko pas Ashabus al-kiram (alaihimur-ridvan), kol savieji juos išpirko. Visi sahabai su belaisviais elgėsi labai gerai ir dalijosi su jais savo maistu.

Musabo ibn Umairas brolis Abu Azizas buvo tarp belaisvių. Jis papasakojo: „Ir aš buvau belaisvis vieno Medinos musulmono namuose. Jie elgėsi su manimi labai gerai. Duoną, kurią patys turėjo valgyti rytą ir vakarą, atiduodavo man, o patys turėdavo tenkintis datulėmis. Kai kuriam nors iš jų pakliūdavo duonos gabalėlis, jis tuoj nešdavo jį man. Iš gėdos grąžindavau duoną tam, kuris ją atnešė. Bet jis vėl ją man atiduodavo“.

Kitas belaisvis, kuraišas, vardu Jazidas, papasakojo: „Kai musulmonai grįžo iš Badro į Mediną, mus, belaisvius, jie sodino ant gyvulių, o patys ėjo pėsčiomis“.

Tarp belaisvių buvo ir Chadidžos (radijallahu anha) sesers sūnus, mūsų Valdovo Pranašo žentas Abu al-Asas ibn Rabis. Abu al-Asas buvo vienas iš Mekos pirklių ir labai turtingas. Jis garsėjo patikimumu ir dievobaimingumu. Kai iš Mekos buvo siunčiamos išpirkos už belaisvius, Chazrat Zainaba, norėdama papildyti išpirką, nusiuntė ir vėrinį, kurį motina jai buvo padovanojusi vestuvių proga. Kai išpirkos atkeliavo, mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) atpažino vėrinį ir tarė: „O mano Ashabai, jei manote, kad tai tinka, grąžinkite mano dukteriai Zainabai jos belaisvį kartu su jos išpirka“. Ashabai al-kiram sutiko. Abu al-Asui ibn Rabis buvo leista grįžti į Meką su visu savo turtu su sąlyga, kad jis nusiųs Zainabą į Mediną. Abu al-Asas išleido Zainabą ir tuos, kurie buvo su ja, kartu su savo broliu Kinana. Apie tai išgirdę, daugdieviai įsiuto ir pasiuntė keletą savo vyrų jiems iš paskos. Jie pasivijo juos ties Zi Tuva. Kai Habaras ibn al-Asvadas metė savo ietį, kupranugaris pasibaidė ir numetė Chazrat Zainabą nuo nugaros ant žemės. Kinana išbarstė priešais save savo strėles ir tarė: „Kas užsimos prieš Zainabą, tą pribaigsiu strėle“. Jis išvedė Zainabą iš Mekos ir nugabeno į paskirties vietą. Chazrat Zainaba nuo gautų sužeidimų susirgo. Ji buvo nėščia. Atvykusi į Mediną, ji neteko kūdikio. Išgirdęs tai, Pasiuntinys alaihis-salam labai nuliūdo.

Tai, kad daugdieviai buvo sumušti prie Badro ir apgailėtinai pabėgo iš mūšio lauko, Mekoje sukėlė didžiulę nuostabą. Tapo tikrove tai, ko jie niekada nesitikėjo ir apie ką niekada net nepagalvojo. Abu Lahabas ir kiti daugdieviai netikėjo pirmojo žinią atnešusio žmogaus žodžiais. Kai iš mūšio lauko pabėgęs Abu Sufjanas atvyko į Meką, jie tuoj pasikvietė jį pas save. Abu Lahabas jo paklausė: „O mano brolio sūnau! Na, papasakok mums, kaip viskas įvyko?“ Abu Sufjanas ten atsisėdo. Daug žmonių stovėjo ir klausėsi. Abu Sufjanas pasakojo:

„Net neklausk! Kai susidūrėme su musulmonais, tarsi mūsų rankos būtų buvusios surištos. Jie darė, ką norėjo. Vienus iš mūsų nukovė, kitus paėmė į nelaisvę. Prisiekiu, kad nė vieno iš mūsiškių nesmerkiu ir nekaltinu. Mat tą akimirką mes susidūrėme su baltai apsirengusiais žmonėmis, jojusiais širmais žirgais tarp dangaus ir žemės. Niekas negalėjo prieš juos atsilaikyti, ir niekas negalėjo jiems pasipriešinti!“

Ten buvo ir Abaso vergas Chazrat Abu Rafis, kuris tapo musulmonu pačioje islamo pradžioje, bet, bijodamas daugdievių piktumo, savo tikėjimo neatskleidė. Tyliai jų besiklausydamas, Abu Rafis iš džiaugsmo viską pamiršo ir staiga tarė: „Prisiekiu Allahu, tai buvo angelai“.

Abu Lahabas smarkiai jam trenkė per veidą, pakėlė jį ir tėškė į žemę. Jis dar ir smarkiai jį sumušė. Tada ten buvusi Chazrat Abaso žmona Um al-Fadl nebeištvėrė. Mat ji pati jau anksčiau buvo tapusi musulmone. Um al-Fadl paėmė vieną iš kambario stulpų ir, sakydama: „Pamanei, kad jis bejėgis, nes neturi užtarėjų, ar ne?“, smarkiai užvožė Abu Lahabui. Abu Lahabo galva skilo. Sruvenant kraujui, jis nuėjo savo keliu – pažemintas, paniekintas ir išniekintas. Po septynių dienų Allahas Aukščiausiasis siuntė jam ligą, vadinamą „juodąja skarlatina“. Nuo šios ligos jis mirė. Jo sūnūs paliko jo kūną nepalaidotą dvi ar tris naktis. Galiausiai jis ėmė dvokti. Visi laikėsi atokiai ir bjaurėjosi liga, kuria Abu Lahabas susirgo, tarsi tai būtų maras. Tada vienas kuraišas tarė Abu Lahabo sūnums: „Gėda jums! Argi jums negėda? Palikote savo tėvą namuose, kol jis pradėjo dvokti. Bent išneškite jį ir kur nors palaidokite!“ Sūnūs atsakė tam žmogui: „Bijome jo ligos!“ Tada žmogus jiems tarė: „Eikite pirmi, aš ateisiu ir jums padėsiu“. Taip jie susirinko trise. Jie pakėlė jį, nunešė ir paliko nuošalioje vietoje. Jie mėtė ant jo akmenis, kol jo nebesimatė. Taip Abu Lahabas įžengė į savo buveinę, savo kapą, tamsią Pragaro duobę, kurioje amžinai liks kančiose ir ugnyje.

Tarp prie Badro į nelaisvę paimtų kuraišų buvo ir Validas ibn Validas. Į nelaisvę jį paėmė Abdula ibn Džachšas. Valido broliai Hišamas ir Chalidas ibn Validas, dar nepriėmę islamo, atvyko į Mediną. Abdula ibn Džachšas nenorėjo jo paleisti, kol nebus sumokėta išpirka. Chalidas su tuo sutiko, bet Hišamas, jo brolis iš tėvo pusės, nesutiko. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pasiūlė jiems atiduoti tėvo ginklus ir apdarą. Hišamas šiam pasiūlymui pritarė, bet Chalidas nesutiko. Galiausiai jie susitarė dėl tėvo kardo (jis buvo vertas 100 dinarų), jo šarvų ir šalmo. Jie išpirko Validą iš nelaisvės ir iškeliavo Mekos link. Tačiau ties Zul Chulaifa, esančia keturių mylių atstumu nuo Medinos kelyje į Meką, Validas juos paliko, atėjo pas mūsų Valdovą Pranašą, priėmė islamą ir tapo vienu iš Ashabų al-kiram. Praėjus kuriam laikui po to, kai tapo musulmonu, jis nuvyko į Meką pas savo brolius. Tada Chalidas ibn Validas jo paklausė: „Jei vis tiek ketinai tapti musulmonu, kodėl netapai juo prieš mums sumokant už tave išpirką? Dėl tavęs netekome tėvo atminimo. Kodėl taip padarei?“ Jis atsakė: „Bijojau, kad kuraišai sakys: ‚Jis neištvėrė nelaisvės ir pasidavė Muchammedui alaihis-salam‘“.

„O Abasai! Ar tu musulmonas, žino Allahas Aukščiausiasis. Jei sakai tiesą, Allahas Aukščiausiasis tikrai tau už tai atlygins. Tačiau iš pažiūros tu esi prieš mus. Todėl turi sumokėti išpirką už save“ Hadisas šarif

Įtūžę dėl šio atsakymo, broliai įmetė jį į kalėjimą kartu su keliais musulmonais iš Manzumo sūnų, pas Ajašą ibn Abi Rabija ir Salamą ibn Hišamas (radijallahu anhuma). Validas ibn Validas daug metų kalėjo už tai, kad tapo tikinčiuoju. Jis patyrė daug priespaudos ir kančių iš savo dėdės Hišamo, užkietėjusio islamo priešo, ir iš savo giminių daugdievių. Mūsų Valdovas Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) taip meldėsi už Ajašą ibn Abi Rabija, Salamą ibn Hišamas ir Validą, kuriuos engė daugdieviai: „O mano Viešpatie! Išgelbėk Validą ibn Validas, Salamą ibn Hišamas, Ajašą ibn Rabija ir kitus tikinčiuosius, kurie (kenčia netikinčiųjų rankose ir) laikomi silpnais (ir bejėgiais). O mano Viešpatie, sutrypk Mudarą (kuraišus) dar smarkiau (dar blogiau nei anksčiau). Padaryk šiuos metus (jiems) panašius į Jusufo (Juozapo) metus“.

Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, maldos palaimos dėka Validas rado progą ir pabėgo iš vietos, kur buvo surištas. Jis atvyko į Mediną al-Munavara ir pasiekė mūsų mylimą Pranašą. Kai mūsų Valdovas Chabibullah paklausė, kaip laikosi Ajašas ibn Rabija ir Salama ibn Hišamas, jis papasakojo, kad jie surišti vienas su kitu už kojų ir raitosi nuo žiaurių kančių ir kankinimų.

Visatos Sultonas labai nuliūdo dėl jų padėties ir ieškojo būdų juos išgelbėti. Kai Jis paklausė, kas galėtų juos išgelbėti, Validas, nors pats daug metų buvo kankinamas, su didžiule drąsa ir meile atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Aš juos išgelbėsiu; atvesiu juos pas Tave“. Jis vėl nuvyko į Meką ir, sekdamas paskui moterį, nešusią kankinamiems musulmonams maisto, sužinojo, kur jie yra. Abu kalėjo pastate be stogo. Naktį Validas, rizikuodamas gyvybe, su didžiule drąsa nusileido nuo sienos ir pasiekė savo draugus. Daugdieviai šiuos du nekaltus žmones, neturinčius jokios kitos kaltės, tik tą, kad įtikėjo, buvo pririšę prie akmens ir svilinančiame Arabijos dykumos karštyje darė jiems visokias žiaurybes. Validas išgelbėjo šiuos palaimintuosius savo brolius ir užsodino juos ant savo kupranugario. Pats leidosi pėsčias ir basas Medinos al-Munavara link, kad kuo greičiau pasiektų taip mylimą Allaho Pasiuntinį. Ne svilinantis dykumos karštis jį degino, o meilė ir ilgesys susitikti su Pasaulių Valdovu.

Per tris dienas jis alkanas, ištroškęs ir basas atkeliavo į Mediną. Jo kojų pirštai buvo visiškai sudraskyti aštrių akmenų. Kruvinas Validas ibn Validas pasiekė taip mylimą Chabibullah.

Badro pergalė pripildė musulmonus didžiulio džiaugsmo. O daugdieviai paskendo giliame liūdesyje ir nusivylime. Kai Abisinijos karalius Nadžašis išgirdo, kad mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, laimėjo, jis tuoj nuėjo pas savo šalyje buvusius Ashabus al-kiram ir pranešė jiems džiugią žinią, sakydamas: „Šlovė Allahui Aukščiausiajam, kuris davė Savo Pasiuntiniui laimėti prie Badro ir suteikė Jam pergalę“.

Įvykiai po Badro gazvos

Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) Medinoje kovojo ir su žydais, ir su munafikais, apsimetusiais musulmonais, kaip Abdula ibn Ubajus, taip pat ir su daugdieviais. Be to, Jis kvietė į islamą daugdievių gentis už Medinos ribų ir stengėsi, kad jos turėtų garbę priimti islamą. Tokios gazvos kaip Karkara, Banu Kainuka, Savikas, Gatafanas ir Bachranas … visos buvo surengtos po Badro gazvos.

Kai kurie antrųjų metų po hidžros įvykiai

Šiais metais zakiatas (kasmetinė pareiga tiems, kurie islame laikomi turtingais, duoti tam tikrą dalį tam tikrų rūšių turto tam tikroms žmonių grupėms) tapo fardu, be to, atėjo įsakymas duoti sadaka al-fitr, atlikti šventės (ido) namazą ir aukoti kurbaną (aukojamą gyvulį). Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, išleido Savo dukterį Um Kulsumą už Chazrat Usmano. Mūsų Valdovas Pranašas vedė Chafsą, Chazrat Umaro dukterį, ir Zainabą binti Chuzaima (radijallahu anhuna). Gimė Chazrat Chasanas, Chazrat Alio sūnus.

Jo santuoka su Chazrat Aiša

Mūsų Valdovas Pranašas buvo susižadėjęs su Chazrat Aiša dar Mekoje, bet vestuvės dar nebuvo įvykusios. Vieną dieną Chazrat Abu Bakras paklausė mūsų Valdovo Sarvar al-alam: „O Allaho Pasiuntiny! Kas Tau trukdo susituokti su Savo žmona?“ Allaho Pasiuntinys atsakė: „Mahras“ (mahras – tai auksas, sidabras ar bet koks turtas arba nauda, kurią vyras duoda moteriai, su kuria tuokiasi). Tada Chazrat Abu Bakras nusiuntė Allaho Pasiuntiniui pinigų mahrui.27

Po to įvyko mūsų motinos Chazrat Aišos vestuvės. Mūsų Valdovui Pranašui tada buvo penkiasdešimt penkeri metai.28 Mūsų motina Chazrat Aiša buvo tokia protinga ir gabi, kad įvykius galėjo akimirksniu išreikšti eilėmis. Ko išmokdavo ir ką įsimindavo atmintinai, niekada nepamiršdavo. Ji buvo labai išmintinga, protinga, mokyta, išprususi literatūroje, skaisti ir dievota. Kadangi jos atmintis buvo labai stipri, Ashabai al-kiram daug ko jos klausdavo ir iš jos mokydavosi. Ji buvo pagirta ajate al-karima.

Karkarat al-Kadr gazva

Atėjo žinia, kad grupė žmonių iš Banu Salim ir Gatafano susirinko prie Karkaros. Tada mūsų Valdovas Pranašas su dviem šimtais vyrų iš muhadžirų ir ansarų išvyko iš Medinos. Medinoje vietininku buvo paliktas Chazrat Ibn Um Maktumas. Baltą vėliavą nešė Chazrat Alis. Atvykę į vietą, jie nieko nerado. Daugdieviai, išgirdę, kad artėja islamo kariuomenė, buvo palikę tą vietą. Žygiuodami per slėnį, jie sutiko kupranugarių piemenį ir paklausė jo, kur yra Banu Salim ir Gatafano žmonės. Kupranugarių piemuo tarė: „Jie buvo pasamdę mane penkioms dienoms prižiūrėti jų gyvulių. Bet nežinau, kur jie dabar“. Penki šimtai kupranugarių buvo paimti kaip karo grobis. Į nelaisvę buvo paimtas ir piemuo Jasaras. Tris naktis pernakvoję Karkarat al-Kadr slėnyje, jie, varydami priešais save kupranugarius, patraukė Medinos link. Vietovėje, vadinamoje Dararu, mūsų Valdovas Pranašas atskyrė penktadalį kupranugarių, o likusius padalijo. Kiekvienam teko po du kupranugarius. Kitą dieną, atlikdami rytinį namazą, jie pamatė, kad kupranugarių piemuo, vardu Jasaras, atlieka namazą kartu su jais. Tada mūsų Valdovas Pranašas tą vergą išlaisvino. Paskui jie sveiki ir gyvi grįžo į Mediną.

„Prisiekiu Allahu, nepažįstu nė vieno tokio blogo kaip tu – tu, kuris neigei Allahą Aukščiausiąjį, Jo Pasiuntinį ir Kilnųjį Koraną ir kankinai Jo Pranašą kančia po kančios“ Hadisas šarif

Kiekviena siela, liepsnojanti beribio ilgesio ugnyje, tampa nuru,
O meilės skausmo nuniokota širdis sužydi.

Banu Kainuka gazva

Vieną dieną Banu Kainuka žydai panoro pasityčioti iš musulmonės moters. Tai pamatęs, vienas sahabis tuoj išsitraukė kardą ir nužudė tą žydą. Žydai susibūrė ir nužudė tą palaimintąjį sahabį, kuris tapo šahidu. Apie įvykį buvo pranešta mūsų Valdovui Pranašui. Mūsų Valdovas Kilniausiasis Pasiuntinys surinko juos Kainukos turgavietėje ir tarė: „O žydų tauta! Bijokite, kad jūsų neištiktų bausmė, panaši į tą, kurią Allahas Aukščiausiasis siuntė kuraišams, ir tapkite musulmonais. Jūs gerai žinote, kad aš esu Allaho Aukščiausiojo pasiųstas Pranašas. Tai, taip pat Allaho Aukščiausiojo sandorą su jumis, jūs jau esate skaitę savo knygoje …“

„Šlovė Allahui Aukščiausiajam, kuris davė Savo Pasiuntiniui laimėti prie Badro ir suteikė Jam pergalę“ Nadžašis Aschama (rachmatullahi alaih)

Banu Kainuka gazva

Nepaisydami šio gailestingumo, žydai sulaužė sudarytą sutartį ir metė iššūkį Pasaulių Sultonui šiais žodžiais: „O Muchammedai! Neapsigauk dėl to, kad nugalėjai tautą, kuri nemoka kariauti! Prisiekiame, kad mes – kariai! Tik tada, kai pradėsi su mumis kovoti, suprasi, kokie didvyriai esame! …“ Taip jie atskleidė, kad sulaužė ankstesnę sutartį, ir metė iššūkį. Tada Džibrilas alaihis-salam atnešė apreiškimą, prasme: „(O Mano Chabibe!) Jei bijai išdavystės iš tautos, kuri yra sudariusi sutartį (su Tavimi) (kad ji pasielgs prieš sutartį), tai teisingai ir sąžiningai pranešk jiems, kad nutraukei su jais sutartį (prieš paskelbdamas karą). Mat Allahas Aukščiausiasis nemyli išdavikų“.29

Kitame ajate al-karima buvo pasakyta, prasme: „O Mano Pasiuntiny! Sakyk tiems žydams, kurie yra netikintieji: jūs tikrai būsite nugalėti, būsite surinkti ir nuvaryti į Pragarą. Kokia bloga tai poilsio vieta!“30

Šavalio mėnesio viduryje, šeštadienį, mūsų Valdovas Chabib al-akram tuoj surinko kariuomenę ir patraukė į tvirtovę, kurioje gyveno Kainukos žydai. Baltą vėliavą nešė Chazrat Chamza, o Medinoje vietininku buvo paliktas Abu Lubaba.31

Palaimintoji kariuomenė apsupo Kainukos tvirtovę. Žydai, sakę: „Kokie mes didvyriški kariai!“, nedrįso iš tvirtovės iššauti nė vienos strėlės, jau nekalbant apie pasipriešinimą. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, užėmė visus įėjimus ir išėjimus. Niekas negalėjo išeiti. Taip truko penkiolika dienų.32

Žydus apėmė baimė, ir jie pasidavė. Nors kiekvienas iš jų būtų nusipelnęs mirties, mūsų mylimas Pranašas, pasiųstas kaip gailestingumas pasauliams, parodė jiems gailestingumą ir leido Kainukos žydams išvykti į Damaską. Nė vienam iš jų nebuvo leista ten pasilikti. Taip jie buvo išvaryti iš Medinos žemių.33 Jie išsikėlė iš Banu Kainuka krašto. Jų turtas ir ginklai tapo musulmonų karo grobiu.

Saviko gazva

Kai Abu Sufjanas, pabėgęs iš Badro mūšio, atvyko į Meką, jis davė įžadą (nazrą), kad netieps galvos aliejumi ir neis pas savo žmonas, kol neatkeršys Muchammedui sallallahu alaihi va sallam. Kad įvykdytų įžadą, antraisiais metais po hidžros, Zul chidžos mėnesio penktąją dieną, sekmadienį, jis su dviem šimtais raitelių patraukė Medinos link. Vieną vakarą jis atėjo į vieno Medinos žmogaus namus ir paklausė apie mūsų Valdovą Pranašą. Tas žmogus jo nepriėmė.

Jis net neatidarė durų. Abu Sufjanas pasitraukė iš ten ir apsistojo kaip svečias pas Salamą ibn Miškamas. Kitą dieną jis iškeliavo iš ten ir atvyko į Arizo apylinkes. Ten jis sutiko ansarą Mabadą ibn Amrušas ir jo tarną ir nužudė juos, kai šie dirbo savo darbą, – jie tapo šahidais. Jis padegė datulių palmių giraitę. Jis tarė: „Mano priesaika įvykdyta“, ir pasitraukė.

Kai apie įvykį buvo pranešta mūsų Valdovui Pranašui, Jis paliko Abu Lubabą vietininku Medinoje ir su dviem šimtais vyrų leidosi vytis Abu Sufjaną.

„Jūs tikrai būsite nugalėti, būsite surinkti ir nuvaryti į Pragarą. Kokia bloga tai poilsio vieta!“ Al Imran: 12

Ši žinia pasiekė daugdievius, ir jie ėmė bėgti. Kad paspruktų, jie paliko ten savo nešulius ir tam tikrą grūdų patiekalą, vadinamą saviku, kartu su puodais, kuriuos buvo atsivežę jam virti. Musulmonai tai rado ir paėmė kaip karo grobį. Todėl šis žygis vadinamas Saviko gazva.

Chazrat Alio ir Chazrat Fatimos santuoka

Buvo antrieji metai po hidžros. Mūsų Valdovo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) dukteriai Chazrat Fatimai buvo sukakę penkiolika metų.

Vieną dieną Chazrat Fatima atėjo pas mūsų Valdovą Kilniausiąjį Pasiuntinį kažko patarnauti. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pamatė, kad Jo duktė sulaukė tekėjimo amžiaus. Nuo tos dienos daug kas prašė mūsų motinos Fatimos az-Zahra rankos. Pasiuntinys alaihis-salam nė vieno iš jų nepriėmė ir sakė: „Jos reikalas priklauso nuo Aukščiausiojo Allaho įsakymo“.

Vieną dieną Chazrat Abu Bakras, Chazrat Umaras ir Chazrat Sadas ibn Muazas sėdėjo mečetėje ir kalbėjosi: „Chazrat Fatimos rankos prašė visi, išskyrus Chazrat Alį. Bet niekas nebuvo priimtas“. Chazrat Sidikas tarė: „Manau, kad ji skirta Aliui. Eikime jo aplankyti ir iškelkime šį klausimą. Jei jis pasiteisins neturtu, padėkime jam“. Chazrat Sadas tarė: „O Abu Bakrai! Tu visada darai gera. Kelkis, ir mes eisime su tavimi“. Jie trise išėjo iš mečetės ir nuėjo susitikti su Chazrat Aliu. Chazrat Alis buvo pasiėmęs savo kupranugarį ir nuėjęs laistyti vieno ansaro datulių palmių giraitės. Pamatęs juos, jis išėjo jų pasitikti, pasisveikino su jais ir paklausė, kaip jiems sekasi. Chazrat Abu Bakras tarė: „O Ali! Visame, kas gera, tu esi pirmas, ir pas Kilniausiąjį Pasiuntinį tavo laipsnis toks, kokio niekas kitas nėra gavęs. Chazrat Fatimos rankos prašė visi. Bet niekas nebuvo priimtas. Manome, kad ji skirta tau. Kodėl nepabandai?“

Tai išgirdus, palaimintos Chazrat Alio akys pritvino ašarų, ir jis tarė: „O Abu Bakrai! Uždegei manyje stiprią ugnį. Nėra nė vieno, kuris jos trokštų taip, kaip aš. Bet tam kliudo mano neturtas“. Chazrat Abu Bakras tarė: „Nekalbėk taip. Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio akyse šis pasaulis – niekas. Neturtas negali tam būti kliūtis. Eik ir prašyk jos rankos“.

Chazrat Alis yra papasakojęs: „Įėjau pas Allaho Pasiuntinį drovėdamasis ir sumišęs. Allaho Pasiuntinys, kaip visada, buvo kupinas pagarbią baimę keliančio didingumo ir ramybės. Atsisėdau priešais Jį, bet negalėjau nieko pasakyti. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paklausė: ‚Kodėl atėjai, ar tau ko nors reikia?’ Aš tylėjau. Kai Jis tarė: ‚Tikriausiai atėjai prašyti Fatimos rankos‘, tegalėjau pasakyti: ‚Taip‘. (Mūsų Valdovas Pranašas pranešė Fatimai, kad Chazrat Alis prašo jos rankos. Ji taip pat tylėjo.) Mūsų Valdovas Pranašas paklausė: ‚Ką turi duoti Fatimai kaip mahrą?’ Aš tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Neturiu nieko, ką galėčiau jai duoti‘“.

Tada Jis paklausė: „Kur tie chutamio šarviniai marškiniai, kuriuos tau daviau, kas su jais nutiko?“ Kai atsakiau: „Jie pas mane“, Jis tarė: „Parduok juos ir atnešk man pinigus. To užteks mahrui“.34 Pagal kitą pasakojimą, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paklausė Chazrat Alio: „Ką turi?“, ir šis atsakė: „Turiu savo žirgą ir savo šarvinius marškinius“. Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Žirgo tau reikia, bet savo šarvus parduok“. Pagal dar kitą pasakojimą, mūsų Valdovas Pranašas tarė: „O Ali! Eik ir išsinuomok namą“.

Iki vestuvių Chazrat Alis gyveno pas mūsų Valdovą Pranašą. Mūsų Valdovo Pranašo paliepimu jis išsinuomojo Charisos ibn Numanas namą netoli Masdžid an-Nabavi, priešais Chazrat Aišos kambarį. Savo šarvus jis nusiuntė į turgų. Vaikščiodamas po turgų, Chazrat Usmanas (radijallahu taala anhu) atpažino Chazrat Alio šarvus. Jis pasišaukė pardavėją ir paklausė: „Kiek savininkas prašo už šiuos šarvus?“ Pardavėjas atsakė: „Jis prašo 400 dirhamų“. Chazrat Usmanas (radijallahu anhu) tarė: „Ateik pasiimti pinigų“. Paskui jis nuėjo namo. Jis paėmė šarvus iš pardavėjo ir už juos sumokėjo. Jis tarė: „Niekas kitas, tik jis vertas šių šarvų. Pinigus tegul panaudoja vestuvėms. Ir teatleidžia mums“. Jis atidavė 400 dirhamų, ant jų padėjo šarvus ir nusiuntė visa tai dovanų Chazrat Aliui. Kai Chazrat Alis atėjo pas mūsų Pranašą su šarvais ir dirhamais, mūsų Valdovas Pranašas daug meldė gero Chazrat Usmanui ir tarė: „Usmanas – mano bendražygis Rojuje“. Paskui Jis pasišaukė Bilalą al-Chabašį, davė jam dalį pinigų ir įsakė: „Paimk šiuos pinigus ir eik į turgų! Nupirk truputį rožių vandens, o už likusius pinigus – medaus, ir mečetės kampe švariame inde atskiesk jį vandeniu. Padaryk medaus šerbeto, kad galėtume jo atsigerti, kai bus sudarytas nikachas. Pakviesk į mečetę čia esančius mano Ashabus iš ansarų ir muhadžirų ir paskelbk žmonėms, kad bus sudaromas Fatimos ir Alio nikachas“.

Bilalas al-Chabašis išėjo ir paskelbė žmonėms, kad bus sudaromas Chazrat Alio ir Chazrat Fatimos nikachas. Ashabai al-kiram atėjo į Masdžid an-Nabavi ir pripildė mečetę tiek viduje, tiek lauke. Tada mūsų Valdovas Pranašas atsistojo ir pasakė šią chutbą: „Visa šlovė (chamd) ir padėka priklauso pasaulių Viešpačiui. Jis yra Tas, kuris šlovinamas už Savo teikiamas palaimas, garbinamas dėl Savo begalinės galios ir jėgos, kurio bausmės ir atsiskaitymo visi bijo ir kurio sprendimas bei įsakymas viešpatauja žemėje ir danguose. Tai Jis kuria kūrinius Savo galia, atskiria juos vienus nuo kitų Savo teisingais sprendimais ir pagerbia žmones Savo religija (islamu) ir Savo Pranašu Muchammedu (alaihis-salam). … Allahas Aukščiausiasis įsakė man išleisti savo dukterį Fatimą už Alio ibn Abi Talibas. Dabar kviečiu jus būti liudytojais, kad aš (Allaho Aukščiausiojo įsakymu) išleidau Fatimą už Alio ibn Abi Talibas su 400 miskalų sidabro mahru. Tesujungia juos mano Viešpats ir tepadaro tai jiems palaimintu. Tepadaro Jis jų palikuonis tyrus, gailestingumo raktais, išminties šaltiniais ir saugumu Muchammedo ummai.

Tai, ką turėjau pasakyti. Prašau savo Viešpaties atleidimo sau ir jums“.

Tada atsistojo Chazrat Alis ir pasakė šią trumpą chutbą: „… Siunčiu salatą ir salamą (palaiminimus ir taiką) Muchammedui alaihis-salam, kurio akivaizdoje esame ir kuris išleido už manęs Savo palaimintąją dukterį Fatimą su 400 miskalų sidabro mahru. O mano broliai tikėjime! Jūs, be abejo, girdėjote ir paliudijote tai, ką pasakė mūsų Valdovas Pranašas. Ir aš tai liudiju ir tam pritariu. Priimu tai taip, kaip yra. Allahas Aukščiausiasis – visų mūsų žodžių liudytojas, ir Jis – mūsų visų globėjas“.35

„Usmanas – mano bendražygis Rojuje“ Hadisas šarif

Pasibaigus nikacho ceremonijai, mūsų Valdovas Pranašas liepė atnešti šviežių datulių ir tarė: „Prašom, imkite šių datulių ir valgykite“. Visi ėmė ir valgė. Paskui Chazrat Bilalas išdalijo medaus šerbetą, ir jį jie taip pat išgėrė, o visi sahabai meldė: „Barakallahu fi kuma va alaikuma va džamaa šamlakuma“. (Tepadaro Allahas Aukščiausiasis jus abu palaimintus, tepadaro palaimintu visa, kas jus ištiks, ir tesujungia jus vieną su kitu!) Kai buvo sudarytas nikachas, Fatimai radijallahu anha buvo penkiolika metų, o Aliui radijallahu anhu – dvidešimt penkeri.

Po nikacho (islamo nustatytos santuokos sutarties) Chazrat Fatima verkė. Mūsų Valdovas Pranašas atėjo pas ją ir tarė: „O Fatima! Kas tau, kodėl verki? Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad išleidau tave už mokyčiausio iš tų, kurie prašė tavo rankos, už pranokstančio kitus romumu ir protu ir už pirmojo iš jų, tapusio musulmonu“. Chazrat Fatima atsakė: „Mano brangus tėve! Kiekvienos tekančios merginos mahras įvertinamas ir nustatomas auksu ir sidabru. Jei ir mano mahras bus nustatytas taip, koks tada bus skirtumas tarp Tavęs ir kitų? Prisikėlimo dieną noriu užtarti (šafaatas) žmonas visų tų nusidėjusių tikinčiųjų, kuriuos užtarsi Tu. Toks mano troškimas“.

Kai Allahas Aukščiausiasis pranešė, kad Chazrat Fatimos troškimas priimtas, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „O Fatima! Tu parodei, kad esi Pranašo vaikas!“

Chazrat Alis yra papasakojęs: „Nuo to laiko buvo praėję keli mėnesiai. Apie tai nebuvo kalbama. Dėl savo hidžabo, t. y. dėl to, kad buvau drovus, negalėjau praverti burnos. Bet mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kartais, pamatęs mane vieną, man sakydavo: ‚Kokia gera moteris yra tavo žmona! Džiugi žinia tau: ji – pirmoji iš visų pasaulio moterų‘“.

Tomis dienomis Chazrat Alio brolis Chazrat Ukailas tarė: „O Ali! Mes nudžiugome dėl šios santuokos sutarties, bet mano troškimas – kad šie du laimingieji susieitų“. Chazrat Alis tarė: „To trokštu ir aš, bet man drovu“. Chazrat Ukailas paėmė Chazrat Alį už rankos ir nuėjo su juo į mūsų Valdovo Pranašo namus. Ten jie sutiko Allaho Pasiuntinio džariją Um Aiman. Jie papasakojo jai, kaip yra. Um Aiman tarė: „Jums nereikia dėl to ateiti. Mes susitarsime su tyrosiomis Allaho Pasiuntinio žmonomis ir jums pranešime. Mat tokiais reikalais klausoma moterų žodžio“.

Um Aiman papasakojo apie tai Allaho Pasiuntinio žmonoms. Tada kitos tyrosios žmonos atėjo į Chazrat Aišos namus. Jos prisiminė Chazrat Chadidžą ir sakė: „Jei ji būtų gyva, mums nebūtų jokio rūpesčio“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, apsiverkė ir tarė: „Kur rasi tokią žmoną kaip Chadidža? Kai žmonės vadino mane melagiu, ji mane patvirtino ir paaukojo visą savo turtą mano reikalui. Ji labai daug padėjo islamo religijai. Jai dar gyvai esant, Aukščiausiasis Allahas įsakė man pranešti Chadidžai šią džiugią žinią: Rojuje jai pastatyti rūmai iš smaragdo“. Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, žmonos išdėstė Chazrat Alio troškimą. Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, įsakė Um Aiman pakviesti pas Jį Chazrat Alį. Kai Alis atėjo, ten buvusios moterys atsistojo ir išėjo. Chazrat Alis nulenkė galvą ir atsisėdo. Allaho Pasiuntinys paklausė: „Ar nori savo žmonos, o Ali?“

Alis radijallahu anhu atsakė: „Taip, o Allaho Pasiuntiny! Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina!“ Mūsų Valdovas Kilniausiasis Pasiuntinys tarė Asmai binti Umais: „Eik ir paruošk Fatimos namus“. Asma nuėjo į namus, į kuriuos Chazrat Fatima turėjo įsikelti kaip nuotaka. Ji padarė pagalvėlę iš naujos odos, pagalvėlę iš lopytos odos ir pagalvėlę iš pintų šiaudų (chasiro) ir prikimšo jas datulių palmių pluošto. Po naktinio namazo mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atėjo į Fatimos namus ir apžiūrėjo, kas buvo paruošta.

Mūsų Pranašas įsakė už du trečdalius pinigų, kuriuos atnešė Chazrat Alis, nupirkti maisto, papuošalų ir kvepalų, o už trečdalį – drabužių, ir pasirūpino, kad namų apyvoka būtų visa. Chazrat Fatimos kraityje ir namų apyvokoje buvo: trys Asmos binti Umais pagamintos pagalvėlės, kilimas su kutais, datulių palmių pluoštu prikimšta pagalvė, dvejos rankinės girnos, odinis vandens maišas, molinis vandens ąsotis, odinė gertuvė, rankšluostis, sijonas, išdirbtas avino kailis, nudėvėtas, nušiuręs margas Jemeno kilimas, iš palmių lapų nupinta sofa, du margi Jemeno drabužiai ir aksominė antklodė. Po to mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, davė Chazrat Aliui šiek tiek pinigų ir paprašė nupirkti datulių ir aliejaus. Chazrat Alis apie tai, kas buvo toliau, papasakojo taip:

„Už penkis dirhamus nupirkau datulių, o už keturis dirhamus – aliejaus. Paskui atnešiau tai Allaho Pasiuntiniui. Jis paprašė odinės staltiesės. Savo palaiminta ranka Jis sumaišė datules, miltus, aliejų ir jogurtą ir pagamino tam tikrą patiekalą, o paskui man tarė: ‚O Ali! Eik ir atvesk visus, kuriuos tik rasi‘. Išėjau ir pamačiau labai daug žmonių. Pakviečiau juos visus, vėl įėjau ir tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Žmonių daug‘.

Pasaulių Valdovas, mūsų Valdovas Fachr al-kainat, tarė: ‚Įleisk juos po dešimt, kad pavalgytų‘. Taip ir padariau. Suskaičiavus paaiškėjo, kad pavalgė ir pasisotino septyni šimtai žmonių, vyrų ir moterų“.

Suvalgius Chazrat Alio ir Chazrat Fatimos vestuvių pokylio (valimos) vaišes, mūsų Valdovas Pranašas, kaip papasakojo Um Aiman, tarė Chazrat Aliui: „O Ali, mano duktė Fatima kaip nuotaka iškeliavo į jūsų namus. Ateisiu po vakaro namazo ir ten pasimelsiu (dua). Lauk manęs“.

Grįžęs namo, Chazrat Alis atsisėdo kampe. Chazrat Fatima taip pat sėdėjo kitame namų kampe. Tada atėjo mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, ir pasibeldė į duris. Um Aiman atidarė.

Allaho Pasiuntinys paklausė: „Ar mano brolis čia?“ Um Aiman tarė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Kas yra Tavo brolis?“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Tai Alis ibn Abi Talibas“. Um Aiman paklausė: „Ar Tu išleidai Savo dukterį už Savo brolio?“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Taip“. Kadangi Allaho Pasiuntinys klausė, ar Jo brolis čia, Um Aiman pamanė, kad santuoka negali būti leistina. Tačiau sakydamas „Taip“ mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, parodė, kad santuokai kliudo gimimas iš tos pačios motinos. (Chazrat Alis yra mūsų Pranašo dėdės iš tėvo pusės sūnus.)

Po to mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paklausė Um Aiman: „Ar ir Asma binti Umais čia?“ Kai ji atsakė: „Taip“, Jis tarė: „Vadinasi, ji atėjo patarnauti Allaho Pasiuntinio dukteriai“. Kai Um Aiman atsakė: „Taip“, Jis pasimeldė už ją ir tarė: „Tepasiekia ji gėrį“.

„O Fatima! Kas tau, kodėl verki? Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad išleidau tave už mokyčiausio iš tų, kurie prašė tavo rankos, už pranokstančio kitus romumu ir protu ir už pirmojo iš jų, tapusio musulmonu“ Hadisas šarif

Po to Jis liepė atnešti indą su vandeniu. Jis nusiplovė Savo palaimintas rankas. Į vandenį Jis įpylė ir truputį muskuso. Paskui Jis pasikvietė Chazrat Fatimą. Iš drovumo Chazrat Fatima žiūrėjo į savo drabužius. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paėmė truputį vandens, pašlakstė juo jai ant krūtinės, galvos ir nugaros ir meldė: „Allahumma inni uizuha bika va zurrijataha min-aš-šaitan-ir-radžim“ (O mano Viešpatie, ieškau prieglobsčio pas Tave, kad ji ir jos palikuonys būtų apsaugoti nuo užmėtyto akmenimis šėtono blogio). Paskui Jis tą patį padarė ir Chazrat Aliui ir meldė: „Allahumma barik fihima va barik alaihima va barik lahuma fi naslihima“. Jis perskaitė Ichlas ir Muavizatain sūras ir tarė jam: „Įeik pas savo žmoną su Allaho Aukščiausiojo vardu ir palaima“. Paskui Jis Savo palaimintomis rankomis suėmė abi durų varčias, meldė palaimos ir išėjo.36

Chazrat Alis yra papasakojęs: „Praėjus keturioms dienoms po mūsų vestuvių, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pagerbė mūsų namus Savo apsilankymu. Jis patarė mums Savo žodžiais, kurie užkariauja širdis ir yra kupini išminties, ir tarė: ‚O Ali! Atnešk vandens!’ Atsistojau ir atnešiau vandens. Jis perskaitė ajatą al-karima ir tarė: ‚Atsigerk šiek tiek šio vandens, o kiek nors palik‘. Taip ir padariau. Likusiu vandeniu Jis pašlakstė man galvą ir krūtinę. Paskui vėl tarė: ‚Atnešk vandens‘. Vėl atnešiau vandens. Jis padarė Fatimai tą patį, ką buvo padaręs man. Paskui išsiuntė mane laukan“.

Kai jis išėjo, Jis paklausė Savo dukters apie Chazrat Alį. Fatima tarė: „Mano brangus tėve, jis turi visas tobulumo savybes. Bet kai kurios kuraišų moterys man sako: ‚Tavo vyras neturtingas‘“. Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „O mano dukra! Tavo tėvas ir tavo vyras nėra neturtingi. Visi žemės ir dangų lobiai ir lobynai buvo man pasiūlyti. Bet aš jų nepriėmiau. Priėmiau tai, kas priimtina Allahui Aukščiausiajam. O mano brangioji dukra! Jei žinotum tai, ką žinau aš, šis pasaulis tavo akyse būtų menkas ir niekingas. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, tavo vyras – pirmasis iš sahabų. Jis taip pat didis islame ir giliausias žiniomis. O mano dukra! Allahas Aukščiausiasis išrinko du asmenis iš Ahl al-Bait. Vienas – tavo tėvas, o kitas – tavo vyras. Niekada jam nebūk neklusni ir niekada nesipriešink jo įsakymams“.

Pataręs Savo dukteriai, mūsų Valdovas Fachr al-kainat alaihi afdalus-salavat pakvietė vidun Chazrat Alį. Jis patikėjo ir Fatimą jo globai ir tarė: „O Ali! Atsižvelk į Fatimos jausmus. Ji – mano dalis. Elkis su ja gerai. Jei ją nuliūdinsi, būsi nuliūdinęs mane“. Paskui Jis juos abu patikėjo Allahui Aukščiausiajam. Jis atsistojo, ir kai jau ketino eiti, Chazrat Fatima tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Darbus namuose atliksiu aš, o darbus lauke – Alis. Jei duotum man džariją (vergę), ji galėtų padėti man atlikti kai kuriuos darbus. Tada mane pradžiugintum“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „O Fatima! Ar duoti tau tai, kas geriau už tarnaitę, ar duoti tau tarnaitę?“

Mūsų motina Chazrat Fatima atsakė: „Duok mums tai, kas geriau už tarnaitę“. Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Kiekvieną vakarą eidama gulti trisdešimt tris kartus sakyk Subchanallah (tai reiškia, kad Allahas neturi jokio trūkumo), trisdešimt tris kartus Alchamdulillah (tai reiškia, kad visa šlovė ir padėka, kuri kam nors teikiama, iš tikrųjų teikiama Jam, nes tik Jis siunčia kiekvieną gerą darbą), trisdešimt tris kartus Allahu akbar (Allahas yra didžiausias; Jo didybės neįmanoma suvokti nei protu, nei žiniomis, nei mintimi) ir vieną kartą La ilaha illallahu vachdahu la šarika lah, lahul mulku va lahul chamdu va huva ala kulli šaiin kadir. Iš viso tai šimtas žodžių. Prisikėlimo dieną rasi tūkstantį chasanų (gerumų, gerų darbų). Tavo geri darbai mizane (svarstyklėse) nusvers“. Po to mūsų Valdovas Pranašas išėjo iš Savo dukters namų ir nuėjo į Savo palaimingus namus.

Kabo ibn Ašrafas nužudymas

Po Badro pergalės Medinos žydų ir stabmeldžių daugdievių širdis apėmė baimė. Kai kurie žydai atėjo į protą, tapo musulmonais ir sakė: „Tai tikrai tas asmuo, kurio savybes skaitome savo knygose. Prieš Jį atsilaikyti nebebus įmanoma. Mat Jis visada nugalės“. Kiti sakė: „Muchammedas kovojo su kuraišais, kurie nieko neišmano apie karą. Todėl Jis ir laimėjo. Jei Jis būtų kariavęs su mumis, būtume Jam parodę, kaip kariaujama ir kaip laimima pergalė“.

Kai žydas, vardu Kabas ibn Ašrafas, išgirdo apie islamo kariuomenės pergalę prie Badro, iš neapykantos musulmonams jis išvyko į Meką. Jis surinko ten daugdievius ir deklamavo eiles, kad paskatintų juos pulti Mediną; jis juos kurstė ir audrino. Jis susitarė su jais kovoti prieš mūsų Valdovą Pranašą (alaihis-salam). Jis netgi rengė pasikėsinimą į mūsų mylimą Pranašą. Allahas Aukščiausiasis pranešė apie tai mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, ir prasme pasakė: „Tai tie, kuriuos Allahas Aukščiausiasis prakeikė (atitolino nuo Savo gailestingumo)…“37

Tada mūsų Valdovas Kilniausiasis Pasiuntinys paklausė Savo garbingųjų Ashabų: „Kas nužudys Kabą ibn Ašrafas? Mat jis įžeidė Allahą Aukščiausiąjį ir Jo Pasiuntinį“.

Muchammedas ibn Maslama paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar nori, kad aš jį nužudyčiau?“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Taip, noriu“. Muchammedas ibn Maslama kelias dienas svarstė šį reikalą ir kūrė planus. Jis nuėjo pas kai kuriuos savo draugus – Abu Nailą, Abadą ibn Bišras, Charisą ibn Avsas ir Abu Absą ibn Džabras – ir išdėstė jiems reikalą. Visiems tai atrodė teisinga, ir jie tarė: „Nužudysime jį kartu“. Visi kartu jie nuėjo pas mūsų Valdovą Pranašą. Jie tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Jei leisi, ar galėtume, kalbėdamiesi su Kabu, pasakyti apie Tave keletą žodžių, kuriuos jam bus malonu išgirsti?“ Mūsų Valdovas Pranašas leido jiems sakyti, ką nori.

Po to Muchammedas ibn Maslama su savo draugais nuėjo pas Kabą ibn Ašrafas. Jis tarė: „Šitas Muchammedas pareikalavo iš mūsų sadakos. Jis užkrovė mums sunkius mokesčius. Todėl atėjau ko nors iš tavęs pasiskolinti“. Kabas nudžiugo, manydamas, kad Muchammedas ibn Maslama galvoja taip pat kaip jis, ir tarė: „Jis jums dar labiau įgris“. Muchammedas ibn Maslama tarė: „Na, mes jau kartą nuėjome paskui Jį. Ir toliau Juo seksime. Pažiūrėsime, kuo tai baigsis. Dabar paskolink mums šiek tiek datulių“. Kabas tarė: „Gerai, paskolinsiu. Bet turite duoti man ką nors užstatu!“ Muchammedas ibn Maslama ir tie, kurie buvo su juo, paklausė: „Ko nori?“ Kabas tarė: „Noriu jūsų moterų užstatu“. Su tuo jie nesutiko. Kabas tarė: „Tada duokite man užstatu savo sūnus“. Jie tarė: „Ir jų negalime duoti užstatu. Tada apie kurį nors iš jų bus sakoma, kad jis buvo atiduotas užstatu už porą kupranugario nešulių datulių, ir tai būtų mums gėda, kurios niekada negalėtume pamiršti. Bet galime duoti tau užstatu savo ginklus ir šarvus“. Kabas sutiko su šiuo pasiūlymu. Jis taip pat pasakė jiems, kada ateiti.38

„O Ali! Atsižvelk į Fatimos jausmus. Ji – mano dalis. Elkis su ja gerai. Jei ją nuliūdinsi, būsi nuliūdinęs mane“ Hadisas šarif

Vieną naktį Muchammedas ibn Maslama atėjo pas Kabą. Su juo buvo ir Abu Naila. Kabas pakvietė juos į tvirtovę. Pats nusileido jų pasitikti. Kabo žmona jam tarė: „Kur eini tokiu nakties metu?“ Kabas tarė: „Atėjo Muchammedas ibn Maslama ir mano brolis Abu Naila“. Žmona tarė: „Man nepatinka šis balsas, kurį girdžiu. Tarsi iš jo lašėtų kraujas“. Kabas atsakė: „Ne, tai Muchammedas ibn Maslama ir mano pieno brolis Abu Naila. Jis geras jaunuolis. Jis ateina nedvejodamas net naktį, net jei kviečiamas į kardų kovą. Toks jis yra“. Muchammedas ibn Maslama įsivedė su savimi į tvirtovę du žmones, pagal kitą pasakojimą – tris. Tai buvo Abu Absas ibn Džabras, Charisas ibn Avsas ir Abadas ibn Bišras.39 Chazrat Muchammedas ibn Maslama tarė savo draugams: „Kai Kabas ateis, pasakysiu jam, kad noriu pauostyti jo plaukus, laikysiu jo galvą ir uostysiu. Kai pamatysite, kad tvirtai suėmiau Kabo galvą, kirskite jį kardais“. Kabas ibn Ašrafas atėjo pas juos gražiai apsirengęs ir kvepiantis. Ibn Maslama priėjo prie Kabo ir tarė: „Niekada anksčiau neužuodžiau tokio nuostabaus kvapo“. Kabas pasigyrė: „Kvapniausios arabų moterys – pas mane“. Muchammedas ibn Maslama tarė: „Ar leisi man pauostyti tavo galvą?“ Kabas pasakė, kad leidžia. Ibn Maslama ją pauostė. Jis davė pauostyti ir savo draugams. Paskui pasakė, kad norėtų pauostyti dar kartą. Šį kartą Muchammedas ibn Maslama suėmė Kabo galvą ir davė ženklą savo draugams kirsti jį kardais.

Kai krito pirmasis kardo kirtis, Kabas baisiai suriko, bet nemirė. Tada Muchammedas ibn Maslama nužudė jį savo durklu. Kabą nužudę mudžahidai tuoj paliko tą vietą ir pasiekė Mediną. Kai jie pranešė mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, gerą žinią, mūsų Pranašas šlovino Allahą Aukščiausiąjį ir meldė už mudžahidus. Netikinčiojo Kabo ibn Ašrafas nužudymas pripildė žydus didžiulės baimės. Mat jei buvo nužudytas toks iškilus vadas kaip Kabas, tai jų pačių nužudymas buvo tik laiko klausimas. Ryte jie susirinko ir atėjo pas mūsų Valdovą Pranašą. Jie skundėsi tuo, kas įvyko naktį. Mūsų Valdovas Kilniausiasis Pasiuntinys tarė: „Jis mus nuolat kankino ir deklamavo prieš mus eiles. Jei kuris nors iš jūsų darys tą patį, tegul žino, kad jo bausmė – kardas“. Po šio įspėjimo žydai iš baimės sudarė su mūsų Valdovu, Allaho Pasiuntiniu, naują sutartį …40

Gatafano gazva

Ši gazva dar vadinama „Anmaro gazva“ ir „Zi Amro gazva“. Grupė žmonių iš Banu Salaba ir Banu Mucharib susirinko vietovėje, vadinamoje Zi Amru, ir nusprendė plėšti viską, ką ras aplink Mediną. Jų vadas buvo Dasuras ibn Charisas ibn Mucharibas, pravarde Avrasas. Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) paliko Usmaną ibn Afanas radijallahu anhu Savo vietininku Medinoje ir išvyko iš Medinos su keturių šimtų penkiasdešimties vyrų būriu. Pakeliui jie sutiko žmogų, vardu Džabaras. Jie paklausė jo apie priešą. Jis tarė: „Jie su jumis nekovos. Pamatę jus, jie pabėgo į kalnus“. Allaho Pasiuntinys pasiūlė jam islamą. Jis jį priėmė ir tapo musulmonu.

Kai islamo kariuomenė žygiavo slėnio link, pradėjo lyti, ir kurį laiką lijo visu smarkumu. Paskui lietus aprimo ir liovėsi. Visi mudžahidai, su mūsų Valdovu Pranašu priešakyje, buvo kiaurai permirkę. Kiekvienas kur nors nuošaliau džiovinosi drabužius. Allaho Pasiuntinys nuošalioje vietoje nusivilko drabužius ir pakabino juos ant medžio džiūti. Kai Jis ilsėjosi po medžiu, islamo kariuomenę sekę netikintieji pamatė, kad Allaho Pasiuntinys vienas, ir pranešė apie tai Dasurui ibn Charisas. Šis tyliai ir atsargiai prisėlino prie vietos, kur ilsėjosi Allaho Pasiuntinys, norėdamas Jį nužudyti. Išsitraukęs kardą, jis tarė: „Kas gali Tave išgelbėti iš mano rankos?“ Mūsų Pranašas atsakė: „Allahas Aukščiausiasis“. Tą pačią akimirką atėjo Džibrilas alaihis-salam, smogė Dasurui į krūtinę ir parbloškė jį ant žemės. Kardas iškrito jam iš rankos. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) pakėlė Dasuro kardą ir tarė: „Kas gali tave išgelbėti iš mano rankos?“ Dasuras atsakė: „Niekas“, ir, ištaręs Kalima aš-šahada, tapo musulmonu. Jis tapo priežastimi, kad daugybė žmonių priėmė tikėjimą (imaną).41 Jis pažadėjo daugiau niekada nebetelkti kareivių karui. Be ginkluoto susidūrimo jie sugrįžo į Mediną. Šis žygis truko vienuolika dienų.

Bachrano gazva

Ji dar vadinama „Banu Sulaim“ arba „Nadžrano gazva“. Atėjo žinia, kad pas Banu Sulaim susirinkusi daugybė daugdievių ruošiasi pulti Mediną. Chazrat Ibn Um Maktumas buvo paliktas vietininku. Allaho Pasiuntinys su trijų šimtų vyrų būriu patraukė prieš priešą. Išgirdęs, kad artėja islamo kariuomenė, priešas pabėgo į kalnus. Todėl mūšio nebuvo. Šis žygis truko dvylika dienų.

„Jis mus nuolat kankino ir deklamavo prieš mus eiles. Jei kuris nors iš jūsų darys tą patį, tegul žino, kad jo bausmė – kardas“ Hadisas šarif

Tavo meilė atėmė mane iš manęs paties;
Viešpatie mano, myliu Tave!
Tavo meilė iš tiesų tokia saldi;
Viešpatie mano, myliu Tave!
Nei turtai manęs nedžiugina,
nei dėl skurdo aš sielojuosi.
Tik Tavo meilė mane džiugina;
Viešpatie mano, myliu Tave!
Tu įsakei mums ibadatus,
Tu išgyrei gerus darbus,
Tu suteikei mums begalines palaimas.
Viešpatie mano, myliu Tave!
Koks nedėkingas mano nafsas,
vis aukojantis mane savo malonumui!
Bet aš radau tikrąjį džiaugsmą:
Viešpatie mano, myliu Tave!
Deramai atlikti ibadatus
ir dirbti dėl šio pasaulio –
toks dieną naktį mano darbas, nes
Viešpatie mano, myliu Tave!
Meilė – ne vien žodžiai, o Hilmi!
Tavo Viešpats liepė: „Dirbkite!“
Tebūna tai matyti iš tavo elgesio;
Viešpatie mano, myliu Tave!
Islamo priešų taip daug,
jie klastingai puola religiją;
Argi dera tada sėdėti ramiai?
Viešpatie mano, myliu Tave!
Mylintysis nesėdi tingėdamas,
jis neleidžia nė dulkelei nusėsti ant mylimojo.
Nutildyk priešą ir tada tark:
„Viešpatie mano, myliu Tave!“