GAZVOS IR SARIJOS

Safaras, gazva ir sarija

Mūsų Valdovas Fachr al-kainat (sallallahu alaihi va sallam), siekdamas apsaugoti Mediną ir stebėti priešų padėtį, organizavo sarijas (antpuolių būrius, dalinius), t. y. nedideles karines grupes. Dalyvių skaičius šiose sarijose, kuriose pats Allaho Pasiuntinys nedalyvavo, bet kurias siuntė prieš netikinčiuosius, svyravo nuo penkių iki keturių šimtų. Karai, kuriuose mūsų Valdovas Pranašas pats dalyvavo ir kuriems vadovavo, vadinami gaza (gazva). Kariniai žygiai vadinami safaru.

Mūsų mylimas Pranašas ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad būtų išvengta netikėtų priešo puolimų: Medinoje įvedė nuolatinę sargybą ir siuntė patrulius.

Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) surengė dvidešimt septynias gazvas. Tai: Abva (Vadanas), Buvatas, Pirmasis Badras (Safvanas), Zul Ušaira, Badras (Badr al-Kubra), Karkarat al-Kadr, Banu Kainuka, Savikas, Gatafanas (Anmaras, Zi Amras), Bachranas (Banu Sulaim, Nadžranas), Uchudas, Chamra al-Asad, Banu Nadir, Mažasis Badras (Badr as-Sugra), Zat ar-Rika, Dumat al-Džandal, Muraisis (Banu Mustalik), Chandakas (Achzab), Banu Kuraiza, Banu Lichjan, Gaba (Zi Karda), Chaibaras, Vadi al-Kura, Mekos užėmimas, Chunainas, Taifas ir Tabukas.

Tik devyniose iš šių gazvų įvyko mūšis. Tai šios gazvos: Badras (Badr al-Kubra), Uchudas, Muraisis (Banu Mustalik), Chandakas (Achzab), Banu Kuraiza, Chaibaras, Vadi al-Kura, Chunainas ir Taifas. Meka buvo užimta be mūšio, ir visi jos gyventojai tapo musulmonais.

Kitose gazvose mūšio neįvyko: vienose buvo sudarytos sutartys, kitose priešas pasidavė, dalis netikinčiųjų nedrįso susidurti su islamo kariais, o dauguma netikinčiųjų, vos išgirdę, kad artėja islamo kariai, pabėgo ir pasislėpė kalnuose.

Šiuo žodžiu visos valstybės randa išsigelbėjimą ir laimę:
„Būk pasirengęs karui, jei trokšti taikos ir gerovės“.
Abdulchakas Mola

„Ir jūs kovokite Allaho Aukščiausiojo kelyje prieš tuos, kurie kariauja su jumis. Tačiau neperženkite ribos ir nenueikite per toli“ Bakara: 190

Sarijos, kurias išsiuntė mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys

Pirmosios sarijos – Chazrat Chamzos būrys

Reikėjo susilpninti daugdievius prekybos ir ūkio požiūriu ir atvesti juos į protą. Todėl reikėjo užkirsti prekybos kelius į Siriją. Tuo metu pasklido žinia, kad netoli Medinos praeina daugdievių karavanas. Pirmųjų metų po hidžros septintojo mėnesio, Ramadano, pradžioje mūsų mylimas Pranašas įsakė nedelsiant rengtis žygiui ir paskyrė Chazrat Chamzą trisdešimties raitelių vadu. Patarė jam bijoti Allaho Aukščiausiojo ir gerai elgtis su jam pavaldžiais vyrais, o paskui tarė: „Eikite į gazvą Allaho Aukščiausiojo kelyje, minėdami Allaho Aukščiausiojo vardą! Kovokite su tais, kurie nepripažįsta Allaho Aukščiausiojo …“ Jis davė Chazrat Chamzai baltą vėliavą ir jį išlydėjo.

Chazrat Chamza su savo raiteliais patraukė prieš daugdievių karavaną, kurį saugojo trys šimtai raitelių. Kai karavanas, keliavęs iš Damasko į Meką, pasiekė vietovę, vadinamą Sifr al-Bachr, jie susidūrė su mudžahidais. Garbingieji sahabai tuoj išsirikiavo kovai ir pasirengė mūšiui. Tuo metu ten buvęs Madžis ibn Amras al-Džuhanis atskubėjo ir įsiterpė tarp jų. Madžis ibn Amras al-Džuhanis buvo abiejų pusių sąjungininkas. Matydamas, kad musulmonų labai mažai, o daugdievių labai daug, jis pagalvojo, kad musulmonai gali būti nugalėti. Tikėdamasis, kad musulmonų valstybė išliks amžinai, jis tarpininkavo ir atkalbėjo abi puses nuo kovos. Po to Chazrat Chamza ir jo draugai grįžo į Mediną. Kai mūsų Valdovas Pranašas išgirdo, ką padarė Madžis, Jis išreiškė Savo pasitenkinimą ir tarė: „Jis padarė palaimintą, gerą ir teisingą darbą“.1

Ubaidos ibn Charisas būrys

Po to sarijos tęsėsi. Chazrat Ubaidai ibn Charisas buvo pavesta vadovauti šešiasdešimčiai ar aštuoniasdešimčiai mudžahidų, ir jis buvo pasiųstas į Rabigą. Vos abiem kariuomenėms susitikus, abi pusės ėmė šaudyti strėlėmis. Pirmasis iš islamo karių iššovė strėlę Sadas ibn Abi Vakasas. Du šimtai daugdievių, vadovaujamų Abu Sufjano, manydami, kad didžioji islamo kariuomenės dalis tyko pasaloje, išsigando musulmonų ir išsigelbėjimą rado bėgdami.2

Kovokime Allaho kelyje ir pelnykime garbę, taip, garbę …
Korane Chazrat Jazdanas žada pergalę.

„Eikite į gazvą Allaho Aukščiausiojo kelyje, minėdami Allaho Aukščiausiojo vardą! Kovokite su tais, kurie nepripažįsta Allaho Aukščiausiojo“ Hadisas šarif

Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, gazvos

Pirmosios gazvos – Vadano gazva

Ji dar vadinama Abvos gazva. Tai pirmoji Allaho Pasiuntinio gazva. Ji įvyko dvyliktąjį mėnesį po hidžros. Medinoje vietininku buvo paliktas Chazrat Sadas ibn Ubada. Su šešiasdešimčia vyrų patraukta prieš kuraišus ir Banu Damra gentį. Vėliavą nešė Chazrat Chamza. Mekiečių nesutiko. Atvyko į vietovę, vadinamą Vadanu. Su Banu Damra gentimi buvo sudaryta rašytinė sutartis. Pagal ją:

1- Damros sūnūs jokiomis aplinkybėmis nepadės priešui,

2- Damros sūnų gyvybę ir turtą garantuos musulmonai,

3- o Damros sūnūs mainais nedelsdami ateis į pagalbą, kai mūsų Valdovas Pranašas pašauks juos į karą.

Buvato gazva

Tai antroji Allaho Pasiuntinio gazva. Ji įvyko antraisiais metais po hidžros, Rabi al-avval mėnesį. Medinoje vietininku buvo paliktas Chazrat Saibas ibn Usmanas ibn Mazunas. Gavus žinią, kad šimto vyrų daugdievių karavanas, vadovaujamas Abu Sufjano, su dviem tūkstančiais penkiais šimtais kupranugarių keliauja į Damaską, su dviem šimtais vyrų patraukta prieš kuraišų karavaną. Nors jie išieškojo kiekvieną pėdą iki pat Buvato kalno, daugdievių nesugavo.

Zul Ušairos gazva

Ji įvyko šešioliktojo mėnesio po hidžros pradžioje. Gauta žinia, kad didelis Mekos daugdieviams priklausantis prekybos karavanas, vadovaujamas Abu Sufjano, keliauja į Damaską. Allaho Pasiuntinys paliko Abu Salamą ibn Abdulasadas Savo vietininku. Vėliavą Jis davė Chazrat Chamzai (radijallahu anhu). Jie turėjo trisdešimt kupranugarių, kuriais jojo pakaitomis. Su šimtu penkiasdešimčia ar dviem šimtais mudžahidų jie atvyko į vietovę, vadinamą Ušaira, ir ten laukė kelias dienas. Tačiau karavano pasivyti nepavyko. Jie sudarė taiką su Mudlidžo sūnumis ir grįžo į Mediną.

Pirmoji Badro gazva

Ji dar vadinama Safvano gazva. Vos kelios dienos buvo praėjusios nuo grįžimo iš Buvato gazvos, kai gauta žinia, kad kuraišas, vardu Kurzas ibn Džabiras Fihris, su savo vyrais užpuolė Džamos kalną ir nuvarė ten besiganančius galvijus ir kupranugarius.

Mūsų Valdovas Pranašas paliko Zaidą ibn Charisa Savo vietininku ir su dalimi Ashabų išvyko į įvykio vietą. Šį kartą vėliavą Jis davė Chazrat Aliui.

Mudžahidams atvykus į vietą, Kurzas ir kiti jau buvo palikę gyvulius ir sumėtę savo pėdsakus. Nors jie apieškojo kiekvieną akmenį iki pat Safvano slėnio prie Badro, jų nerado.

Abdulos ibn Džachšas būrys (Batn an-Nachlos sarija)

Vieną dieną mūsų Valdovas Pranašas panoro surengti sariją į Nachlą, kad būtų stebimi kuraišai daugdieviai. Siunčiamų karių vadu Jis norėjo paskirti Chazrat Abu Ubaidą ibn Džarachas. Gavęs šį įsakymą, Abu Ubaida ibn Džarachas apsiverkė iš skausmo, kad turės būti toli nuo mūsų Pranašo.

„Gera žinia tiems, kurie miršta chadžo kelyje, ir tiems, kurie eina į gazvą Allaho kelyje!“ Hadisas šarif

Allaho Pasiuntinys vietoj jo vadu paskyrė Chazrat Abdulą ibn Džachšas.3

Abdula ibn Džachšas buvo vienas iš tų, kurie gyveno islamu su užsidegimu. Kai jis tapo musulmonu, netikintieji jį neįsivaizduojamai kankino, tačiau jis priešinosi jiems tikėjimo jėga ir tvirtai ištvėrė kančias ir vargus. Todėl mūsų Valdovas Pranašas apie jį pasakė Savo Ashabams: „… Iš jūsų jis geriausiai pakelia ir ištveria alkį ir troškulį“. Abdula ibn Džachšas buvo girdėjęs gerąsias žinias, kurias mūsų Valdovas Pranašas paskelbė apie šahidus, ir visada troško šahido mirties. Karuose jis didvyriškai kovodavo pirmosiose gretose.

Chazrat Abdula ibn Džachšas pasakoja: „Tą dieną Pasiuntinys alaihis-salam, atlikęs naktinį namazą (išą), pasikvietė mane pas Save ir tarė: ‚Rytoj anksti ryte ateik pas mane. Pasiimk ir savo ginklus. Aš tave kur nors pasiųsiu‘.

Ryte nuėjau į mečetę. Ant manęs buvo kardas, lankas, strėlės ir krepšys, o šalia – skydas. Atlikęs rytinį namazą, Pasiuntinys alaihis-salam grįžo į Savo namus. Aš buvau atėjęs anksčiau už Jį ir laukiau prie durų. Jis surado keletą muhadžirų, kurie turėjo keliauti su manimi. Jis tarė: ‚Paskyriau tave jų vadu‘, ir davė man laišką. Jis tarė: ‚Keliauk! Laišką atplėšk, kai būsi keliavęs dvi naktis. Elkis taip, kaip jame įsakyta‘. Aš paklausiau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Į kurią pusę man keliauti?‘ Jis atsakė: ‚Eik Nadždijos keliu. Suk į Rakiją, prie šulinio!’“

Kai Abdulai ibn Džachšas buvo pavesta vadovauti Nachlos žygiui, jam pirmą kartą buvo suteiktas Amir al-muminin titulas. Jis buvo pirmasis vadas islame, gavęs šį titulą. Po dviejų dienų su aštuonių ar dvylikos vyrų būriu pasiekęs Malalo vietovę, jis atplėšė laišką. Jame buvo parašyta:

„Bismillahirrachmanirrachim. Perskaitęs šį laišką, keliauk su Allaho Aukščiausiojo vardu ir palaima, kol nusileisi į Nachlos slėnį tarp Mekos ir Taifo. Nė vieno iš savo draugų neversk keliauti su savimi! Stebėk, sek ir kontroliuok kuraišus ir kuraišų karavaną Nachlos slėnyje. Pranešk mums, ką jie daro“.

Perskaitęs laišką, Amir al-muminin Chazrat Abdula ibn Džachšas tarė: „Mes esame Allaho Aukščiausiojo tarnai, ir visi pas Jį sugrįšime. Išgirdau ir paklusau. Įvykdysiu Allaho Aukščiausiojo ir Jo mylimo Pasiuntinio įsakymą“, pabučiavo laišką ir pagarbos ženklan prisidėjo jį prie galvos. Po to jis atsigręžė į savo draugus ir tarė: „Tas iš jūsų, kuris trokšta tapti šahidu, gali eiti su manimi. Kas nenori eiti, gali grįžti. Nė vieno iš jūsų neverčiu. Jei neisite, eisiu vienas ir įvykdysiu Pasiuntinio alaihis-salam įsakymą“. Jo draugai vienu balsu atsakė: „Išgirdome mūsų Valdovo Pranašo įsakymus. Mes paklūstame Allahui Aukščiausiajam, Allaho Pasiuntiniui (sallallahu alaihi va sallam) ir tau. Keliauk su Allaho Aukščiausiojo palaima, kur nori“.

Ši maža kariuomenė, kurioje buvo ir Chazrat Sadas ibn Abi Vakasas, patraukė Hidžazo link ir atvyko į Nachlą. Jie pasislėpė vienoje vietoje ir ėmė stebėti pro šalį keliaujančius kuraišus. Tuo metu pro šalį ėjo kuraišų karavanas. Kupranugariai buvo apkrauti. Mudžahidai priartėjo prie karavano ir pakvietė juos į islamą, o kai šie nesutiko, pradėjo kovą. Vieną jų nukovė, du paėmė į nelaisvę; dar vieno nepavyko pagauti, nes jis buvo raitas. Visas netikinčiųjų turtas atiteko mudžahidams. Abdula ibn Džachšas atskyrė penktadalį šio karo grobio mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui. Tai buvo pirmasis musulmonų paimtas karo grobis.4

Mūsų Valdovas Pranašas paaiškino belaisviams islamą ir paragino juos įtikėti. Chakamas ibn Kaisanas tapo musulmonu. Usmanas ibn Kaisanas atmetė islamą ir išvyko į Meką.

Masdžid al-Kiblatain

Buvo praėję septyniolika mėnesių nuo tada, kai mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) persikėlė į Mediną al-Munavara. Iki tol jie visada atlikdavo namazą atsigręžę į Bait al-Makdis Kuds aš-šarif (Jeruzalėje). Tomis dienomis mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, pasiekė žinia, kad žydai sako: „Koks keistas dalykas! Jo religija kitokia nei mūsų, bet Jo kibla tokia pat kaip mūsų!“ Šie žodžiai įskaudino palaimintąją mūsų Pranašo širdį.

Vieną dieną, kai atėjo Džibrilas alaihis-salam, mūsų Pranašas jam tarė: „O Džibrilai! Trokštu, kad Allahas Aukščiausiasis atgręžtų mano veidą nuo žydų kiblos į Kaabą“.

Džibrilas alaihis-salam atsakė: „Aš tik tarnas. Prašyk to Allaho Aukščiausiojo!“

Po to buvo atsiųstas Bakara sūros 144-asis ajatas al-karima. Jame prasme pasakyta: „(O Mano Chabibe!) Mes iš tiesų matome, kaip Tavo veidas vis krypsta į dangų (laukiant vachjo – dieviškojo apreiškimo). Todėl Mes atgręšime Tave į kiblą, kuria būsi patenkintas. Tad dabar atgręžk Savo veidą į Masdžid al-Charam (Kaabą). (O muminai!) Kur bebūtumėte, ir jūs per namazą atgręžkite veidus į tą pusę. Nėra jokios abejonės, kad tie, kuriems duota Knyga, tikrai žino, jog šis kiblos pakeitimas yra tiesa iš jų Viešpaties. O Allahas Aukščiausiasis nėra nežinantis to, ką jie daro“.

Kai šis ajatas al-karima buvo atsiųstas antradienį, Šabano mėnesio viduryje, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, Banu Salimos mečetėje vadovavo Savo Ashabams per vidudienio arba popietės namazą. Trečiajame namazo rakate buvo įsakyta atsigręžti į Kaabą. Vos gavęs apreiškimą, Jis atsigręžė į Kaabą al-Muazama. Ashabai al-kiram sekė mūsų Valdovu Chabib al-akram ir atsigręžė ta pačia kryptimi. Nuo tada ši mečetė vadinama Masdžid al-Kiblatain, t. y. dviejų kiblų mečete.

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, nuvyko ir į Kubą, Savo palaimintomis rankomis iš naujo pastatė michrabą pirmojoje pastatytoje mečetėje ir atnaujino mečetės sienas.5

„O Džibrilai! Trokštu, kad Allahas Aukščiausiasis atgręžtų mano veidą nuo žydų kiblos į Kaabą“ Hadisas šarif

Pirmoji musulmonų kibla buvo Masdžid al-Aksa, esanti šiaurės vakaruose. Ji buvo ir žydų kibla. Žydai tyčiojosi iš Ashabų al-kiram, sakydami, kad musulmonai gręžiasi į jų kiblą. Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) meldė Didingąjį Allahą, kad mūsų kibla taptų Kaaba al-Muazama. Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, šioje mečetėje vadovavo vidudienio namazui (pagal kitą pasakojimą – popietės namazui), buvo atsiųstas ajatas al-karima, kurio prasmė „Atsigręžkite į Kaabą“, ir Jis atsigręžė į pietryčius, į Kaabą al-Muazama. Todėl ši mečetė vadinama Masdžid al-Kiblatain, dviejų kiblų mečete.