Salmanas al-Farisis tampa musulmonu
Diena po dienos islamo nuras ėmė plisti, o palaimintasis mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, vardas ėmė užimti vietą širdyse visur, kur tik buvo išgirstas. Mokslo žmonės, su ilgesiu laukę Jo atėjimo, ieškodami ir susijaudinę skubėjo į Mediną ir gavo garbę įtikėti. Vienas iš jų buvo Chazrat Salmanas al-Farisis. Apie tai, kaip tapo musulmonu, jis pasakojo taip: – Esu iš Džajaus kaimo prie Isfahano miesto Farse (Irane). Mano tėvas buvo turtingiausias kaime, ir turėjome daug žemės ir turto. Buvau vienintelis vaikas namuose ir vienintelis mano tėvo numylėtinis. Todėl jis augino mane kaip mergaitę. Jis neleisdavo man išeiti iš namų. Kadangi jis buvo madžusas (ugnies garbintojas), jis išmokė mane madžusų religijos taip, kaip pats norėjo, – iki galo. Namuose degė niekada neužgęstanti ugnis, ir mes jai meldėmės ir lenkėmės ją garbindami (darėme sadždą).
Kadangi mano tėvas turėjo daug turto ir valdų, kartą jis išsivedė mane laukan ir tarė: „Mano vaike! Kai mirsiu, tu tapsi viso šio turto savininku. Todėl eik ir susipažink su savo valdomis ir žemėmis“. Aš tariau: „Gerai“, ir apėjau mūsų sodus.
Vieną dieną, eidamas apžiūrėti laukų, praėjau pro bažnyčią. Išgirdau krikščionių balsus, o priėjęs prie jų pamačiau, kad jie viduje meldžiasi. Nustebau, nes nieko panašaus niekada nebuvau matęs. Juk mūsų garbinimas buvo ne kas kita kaip uždegti ugnį ir lenktis jai iki žemės. O jie garbino Allahą, kurio negalima pamatyti (arabų krikščionys savo Dievą taip pat vadina Allahu). Tariau sau: „Prisiekiu Allahu, jų religija teisinga, o mūsų – klaidinga“. Smalsiai stebėjau juos iki pat vakaro. Dar nespėjus man nueiti iki mūsų laukų, ėmė temti. Kai jų paklausiau: „Kur šios religijos ištakos?“, jie atsakė: „Damaske“. Tada paklausiau: „Jei nukeliausiu į Damaską, ar jie priims ir mane?“, ir jie atsakė: „Taip, tave priims“. Kai paklausiau: „Ar yra tarp jūsų kas nors, kas netrukus vyks į Damaską?“, jie papasakojo, kad po kurio laiko išvyks karavanas. Tie, su kuriais kalbėjausi, buvo nedaugelis ir buvo atvykę iš Damasko į Isfahaną. Kol buvau užsiėmęs su jais, pavėlavau grįžti namo. Pamatęs, kad negrįžtu, tėvas ėmė manęs ieškoti ir išsiuntė žmones.
Jie ieškojo, bet manęs nerado. Kol jie buvo visiškai sumišę, grįžau namo. Tėvas tarė: „Kur buvai iki šiol? Nėra vietos, kur tavęs nebūtume ieškoję!“ Aš atsakiau: „Brangus tėve! Šiandien išėjau apeiti laukų. Bet pakeliui praėjau pro krikščionių bažnyčią. Įėjau vidun. Pamačiau, kad jie tiki Allahu, kurio nemato ir kuris yra visko Viešpats ir viską valdo. Nustebau jų garbinimu. Stebėjau juos iki pat vakaro. Supratau, kad jų religija teisinga“. Tai išgirdęs, tėvas tarė: „Ak, mano sūnau! Klaidingai galvoji. Tavo tėvų ir protėvių religija teisingesnė už jų religiją. Jų religija iškreipta. Saugokis, kad tavęs neapgautų ir kad tuo nepatikėtum!“ Aš tariau: „Ne, jų religija geresnė už mūsų; jų – teisinga, o mūsų – klaidinga“. Tėvas dėl to labai supyko; jis surišo man rankas ir kojas ir uždarė mane namuose.
Būdamas tokios būklės, nuolat laukiau žinių apie karavaną, kuris turėjo vykti į Damaską. Galiausiai sužinojau, kad krikščionių vienuoliai karavaną jau paruošė.
Atsirišau virves, pabėgau ir nuėjau į bažnyčią, kur buvo karavanas. Pasakiau, kad negaliu ten likti, prisijungiau prie karavano ir iškeliavau į Damaską. Damaske paklausiau, kas yra didžiausias krikščionių religijos mokslininkas. Man nurodė vieną vyrą; nuėjau pas jį ir papasakojau, kaip man yra. Pasakiau, kad noriu likti pas jį ir jam tarnauti, ir paprašiau, kad išmokytų mane krikščionybės ir padėtų pažinti Allahą Aukščiausiąjį. Jis sutiko. Taip pradėjau jam tarnauti ir dirbti bažnyčios darbus, o jis mokė mane krikščionybės.
„Tai, ką išgirstate iš manęs, papasakokite ir savo broliams religijoje! Leiskite tai išgirsti vieni kitiems!“ Hadisas šarif
Tačiau vėliau supratau, kad jis buvo blogas žmogus. Mat jis pasilikdavo sau sadaką, auksą ir sidabrą, kuriuos krikščionys atnešdavo, kad būtų išdalyti vargšams, ir neduodavo to stokojantiems. Jis buvo prisikaupęs net septynis ąsočius aukso ir sidabro. Niekas, išskyrus mane, apie tai nežinojo. Po kurio laiko jis mirė.
Krikščionys susirinko į laidotuves. Aš jiems tariau: „Kodėl rodote jam tokią didelę pagarbą? Jis nėra žmogus, vertas tokios pagarbos!“ Jie tarė: „Iš kur tu tai ištraukei?“ – ir manimi netikėjo. Tada parodžiau jiems, kur jis buvo paslėpęs auksą. Jie ištraukė septynis ąsočius aukso ir sidabro ir tarė: „Jis nevertas nei būti paruoštas laidoti, nei palaidotas“, ir išmetė jį kažkur, ir užvertė akmenimis. Jo vietą užėmė kitas.1
Šis žmogus iš tikrųjų buvo mokytas ir asketiškas žmogus, kuris šiam pasauliui neteikė jokios reikšmės. Jis siekė achirato ir nuolat dirbo dėl achirato; dieną ir naktį jis atlikdavo ibadatus. Labai jį pamilau ir ilgai pas jį išbuvau. Mielai jam tarnavau. Kartu atlikdavome ibadatus.
Vieną dieną jam tariau: „O mano šeimininke! Ilgai esu pas tave ir labai tave pamilau. Mat tu klausai Allaho Aukščiausiojo įsakymų ir vengi to, ką Jis uždraudė. Ką man daryti, kai tu mirsi? Ką man patari?“ Jis atsakė: „Mano sūnau, Damaske neliko nė vieno, kuris galėtų vesti žmones tiesiu keliu. Pas ką tik nueitum, jis tave suklaidins. Tačiau Mosule yra vienas žmogus. Patariu tau jį surasti“.
Kai jis mirė, nukeliavau į Mosulą, suradau jo apibūdintą žmogų ir papasakojau jam, ką buvau patyręs. Jis priėmė mane į tarnybą. Ir jis, kaip ir anas, buvo labai vertingas žmogus, neprisirišęs prie šio pasaulio ir nuolat atliekantis ibadatus. Jam taip pat ilgai tarnavau. Bet vieną dieną jis susirgo. Kai jis buvo prie mirties, uždaviau jam tuos pačius klausimus. Jis rekomendavo man vieną žmogų Nusaibine. Jam mirus, tuoj pat iškeliavau į Nusaibiną. Suradau tą, kurį jis buvo nurodęs, ir pasakiau, kad noriu likti pas jį. Jis sutiko, ir kurį laiką buvau jo tarnyboje. Kai jis susirgo, paprašiau, kad nusiųstų mane pas kitą. Šįkart jis apibūdino man vieną žmogų Amurijoje, Bizantijos mieste. Jam mirus, iškeliavau į Amuriją. Suradau ir šį jo nurodytą žmogų, stojau jam tarnauti ir ilgai ten išbuvau.
Paskui ir jo mirtis priartėjo. Kai paprašiau, kad nusiųstų mane pas ką nors kitą, jis tarė: „Prisiekiu Allahu, dabar tokio žmogaus nepažįstu. Tačiau priartėjo metas ateiti paskutiniųjų laikų Pranašui“. Paskui jis išvardijo Jo ženklus: „Jis iškils tarp arabų, persikels iš Savo tėvynės ir apsigyvens mieste su daugybe datulių palmių, apsuptame akmenuoto krašto.
Jis priims dovanas, bet nepriims sadakos (išmaldos). Tarp Jo pečių bus pranašystės antspaudas“. Kai ir šis žmogus mirė, nusprendžiau keliauti į arabų kraštą, kaip jis buvo sakęs. Dirbdamas Amurijoje, buvau įsigijęs kelis jaučius ir šiek tiek avių. Karavanas iš Banu Kalb genties ruošėsi vykti į arabų kraštą. Kai jiems pasakiau: „Galite pasiimti šiuos jaučius ir avis; nuveskite mane į arabų kraštą!“, jie priėmė mano pasiūlymą ir pasiėmė mane. Tačiau, kai atvykome į vietą, vadinamą Vadi al-Kura, jie mane išdavė ir pardavė vienam žydui, tvirtindami, kad esu vergas. Ten, kur gyveno žydas, mačiau datulių palmių sodų. Pagalvojau: „Tai turbūt vieta, į kurią persikels paskutiniųjų laikų Pranašas“. Tačiau niekaip negalėjau ten pritapti. Kurį laiką tarnavau šiam žydui. Paskui jis pardavė mane savo pusbroliui. Šis atsivežė mane į Mediną. Atvykęs į Mediną, iškart pasijutau kaip namie, tarsi būčiau matęs šią vietą anksčiau. Dabar mano dienos bėgo Medinoje; dirbau mane nupirkusio žydo vynuogyne ir sode ir jam tarnavau. Tuo pat metu nekantriai laukiau, kada pasieksiu savo tikrąjį tikslą.
Vieną dieną buvau įlipęs į datulių palmę ir dirbau. Mano šeimininkas stovėjo po medžiu ir su kažkuo kalbėjosi. Staiga jie tarė: „Teišnyksta Auso ir Chazradžo gentys! Iš Mekos į Kubą atvyko vienas žmogus. Jis sako esąs Pranašas. O šios gentys Jį priima ir pereina į Jo religiją…“ Išgirdęs šiuos žodžius, vos nenualpau. Tuoj pat nulipau ir tariau tam žmogui: „Ką tu sakai?“ Mano šeimininkas trenkė man į veidą ir tarė: „Kas tau darbo? Ko klausinėji? Žiūrėk savo reikalų!“ Tos dienos vakare pasiėmiau kiek datulių ir tuoj pat nuėjau į Kubą. Įėjau pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam), ir tariau: „Tu esi dievobaimingas žmogus, ir pas Tave yra vargšų. Atnešiau šias datules kaip sadaką“.
Allaho Pasiuntinys tarė aplink Jį buvusiems Ashabams: „Ateikite ir valgykite datules“. Jie valgė. Tačiau Pats Jis nieko nevalgė. Tariau sau: „Štai vienas ženklas. Jis nepriima sadakos“. Mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, pagerbus Mediną, vėl pasiėmiau datulių ir atnešiau Jam. Tariau: „Tai dovana“. Šįkart Jis valgė kartu su Savo Ashabais. Tariau: „Štai pasirodė ir antrasis ženklas“. Atsineštų datulių buvo apie dvidešimt penkias. O suvalgytų datulių kauliukų buvo apie tūkstantį. Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, stebuklu datulių padaugėjo. Tariau sau: „Pamačiau dar vieną ženklą“. Paskui vėl nuėjau pas Allaho Pasiuntinį. Jie laidojo mirusįjį. Kadangi norėjau pamatyti pranašystės antspaudą, priėjau visai arti. Jis suprato, ko noriu, ir pakėlė Savo marškinius. Kai Jo palaimintoji nugara apsinuogino, pamačiau pranašystės antspaudą; tuoj pat jį pabučiavau ir pravirkau. Tą pačią akimirką ištariau Kalima aš-šahada ir tapau musulmonu.
Paskui smulkiai papasakojau Allaho Pasiuntiniui, ką buvau patyręs. Tai Jį pradžiugino. Jis įsakė man papasakoti tai ir Ashabams al-kiram. Ashabai al-kiram susirinko, ir aš papasakojau jiems viską, ką buvau patyręs, iki menkiausios smulkmenos…2
Kai Salmanas al-Farisis įtikėjo, jis paprašė vertėjo, nes nemokėjo arabų kalbos. Atėjęs žydas vertėjas, kai Salmanas šlovindavo mūsų mylimą Pranašą, perteikdavo priešingai. Tą pačią akimirką atėjo Džibrilas alaihis-salam ir teisingai pranešė Allaho Pasiuntiniui, ką sakė Chazrat Salmanas. Supratęs, kas įvyko, žydas ištarė Kalima aš-šahada ir tapo musulmonu.
Tapęs musulmonu, Salmanas al-Farisis dar kurį laiką liko vergas. Kai mūsų mylimas Pranašas tarė: „Išsipirk iš vergovės, Salmanai!“, jis nuėjo pas savo šeimininką ir pasakė norįs būti paleistas į laisvę. Žydas nenoromis sutiko, tačiau su sąlyga, kad Salmanas pasodins tris šimtus datulių palmių sodinukų ir išaugins juos iki derėjimo ir sumokės tūkstantį šešis šimtus dirhamų (vienas dirhamas atitinka 3 gramus) aukso (pasak vieno pasakojimo, apie keturis tūkstančius dirhamų sidabro).
Jis papasakojo apie tai mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui. Mūsų Valdovas Pranašas tarė Savo Ashabams: „Padėkite savo broliui“. Jie surinko jam tris šimtus datulių palmių sodinukų. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Paruošk jiems duobes ir pranešk man, kai bus baigtos“. Kai jis paruošė duobes ir pranešė mūsų Valdovui (sallallahu alaihi va sallam), Jis pagerbė tą vietą Savo atvykimu ir Savo palaimintosiomis rankomis pasodino sodinukus. Vieną iš jų buvo pasodinęs Chazrat Umaras. Allaho Aukščiausiojo leidimu visi jie tais pačiais metais užaugino datulių, išskyrus tą, kurį buvo pasodinęs Chazrat Umaras. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, išrovė ir šį vienintelį ir vėl pasodino jį Savo palaimintąja ranka. Vos Jam jį pasodinus, jis užaugino datulių.
„Priartėjo metas ateiti paskutiniųjų laikų Pranašui. Jis iškils tarp arabų, persikels iš Savo tėvynės ir apsigyvens mieste su daugybe datulių palmių, apsuptame akmenuoto krašto. Jis priims dovanas, bet nepriims sadakos. Tarp Jo pečių bus pranašystės antspaudas“ Vienuolis iš Amurijos
Chazrat Salmanas al-Farisis pasakojo: „Vieną dieną manęs ieškojo vienas žmogus ir klausinėjo: ‚Kur yra Salmanas al-Farisis, mukatab al-fakir (vergas, susitaręs su savo šeimininku dėl tam tikros sumos, kad atgautų laisvę)?‘ Jis mane surado ir davė rankoje laikytą kiaušinio dydžio aukso gabalą. Paėmiau jį, nuėjau pas mūsų Pranašą ir papasakojau, kaip yra.
Allaho Pasiuntinys grąžino man auksą ir tarė: ‚Paimk šį auksą ir sumokėk savo skolą!’ Kai tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Šis auksas nesveria tiek, kiek reikalauja žydas‘, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paėmė auksą ir perbraukė juo per Savo palaimintąjį liežuvį. Paskui Jis tarė: ‚Imk tai! Allahas Aukščiausiasis juo sumokės tavo skolą‘. Prisiekiu Allahu, pasvėriau tą auksą, ir jo buvo lygiai tiek, kiek buvo reikalaujama. Nunešiau jį ir atidaviau žydui. Taip išsivadavau iš vergovės“.3
Nuo tos dienos Salmanas al-Farisis prisidėjo prie Ashab as-Sufa.
Angelai ateidavo klausytis
Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) skaitydavo Kilnųjį Koraną taip gražiai, taip saldžiai ir taip jaudinamai, kad ir Jo besiklausantys nemusulmonai būdavo sužavėti. Daugelis tapdavo musulmonais, Jo klausydamiesi.
Chazrat Bara ibn Azibas pasakojo: „Po vieno iša namazo (naktinės maldos) klausiausi mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, skaitančio Tin sūrą. Jis skaitė taip gražiai, kad niekada negirdėjau nė vieno, kurio balsas ir skaitymas būtų tobulesni“.
Tarp Ashabų al-kiram buvo daug turinčių labai gražius balsus, kurie, skaitydami Kilnųjį Koraną, verkdavo ir pravirkdydavo kitus. Vienas iš jų buvo Usaidas ibn Chudairas. Vieną naktį jis pririšo savo žirgą šalia savęs ir ėmė skaityti Bakara sūrą. Jam beskaitant, žirgas staiga išsigando ir sunerimo. Chazrat Usaidas nutilo, ir žirgas nurimo. Jis pradėjo skaityti, ir žirgas vėl sunerimo. Kai jis nutilo, žirgas nurimo. Kai jis vėl pradėjo skaityti, žirgas ir vėl sunerimo. Jahja, Usaido ibn Chudairo sūnus, gulėjo netoli žirgo. Bijodamas, kad žirgas nesužeistų vaiko, jis liovėsi skaitęs.
Pažvelgęs į dangų, jis pastebėjo kažką, kas tarsi lempos žibėjo rūke, panašiame į balto debesies šešėlį. Kai jis liovėsi skaitęs, pamatė, kad tie žibantys dalykai pakilo į dangų ir išnyko.
Išaušus rytui, jis nuėjo pas mūsų mylimą Pranašą (sallallahu alaihi va sallam) ir papasakojo Jam, kas nutiko.
Mūsų Pranašas paklausė: „Ar žinai, kas jie buvo?“ Chazrat Usaidas atsakė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Nežinau“.
Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Tai buvo angelai. Jie buvo priartėję prie tavo balso. Jei būtum skaitęs toliau, jie būtų tavęs klausęsi iki pat ryto, ir žmonės būtų juos matę ir stebėję. Jie nebūtų pasislėpę nuo žmonių akių“.
Vienas iš tų, kurie skaitydavo Kilnųjį Koraną itin jaudinančiu balsu, buvo Chazrat Abu Bakras as-Sidikas. Kai jis, atlikdamas namazą, imdavo skaityti, negalėdavo susivaldyti, ir iš jo palaimintųjų akių pasipildavo ašaros. Jį matantieji žavėdavosi jo būsena. Vieną dieną daugdieviai susirinko ir tarė: „Šis žmogus verkia, jaudinančiu balsu skaitydamas tai, ką atnešė Pranašas. Bijome, kad jis nesužavėtų mūsų vaikų ir moterų ir šie netaptų musulmonais“.
Abdula ibn Salamas tampa musulmonu
Vienas iš tų, kurie, išvydę palaimintąjį mūsų mylimo Pranašo veidą, Jį pamilo ir kurie, išgirdę Jo palaimintuosius žodžius ir Jo skaitomą Kilnųjį Koraną, susižavėję tapo musulmonais, buvo Chazrat Abdula ibn Salamas.
Abdula ibn Salamas, gerai išmanęs Tauratą ir Indžilą, prieš įtikėdamas buvo žydų mokslininkas. Jis pats taip pasakojo, kaip tapo musulmonu: „Buvau skaitęs ir išmokęs Tauratą ir jo aiškinimus pas savo tėvą. Vieną dieną tėvas papasakojo man apie Pranašo, kuris turėjo ateiti paskutiniaisiais laikais, savybes, ženklus ir apie tai, ką Jis darys, ir tarė: ‚Jei Jis bus kilęs iš Haruno (alaihis-salam) palikuonių, seksiu Juo; jei ne – neseksiu!‘ Mano tėvas mirė dar prieš Allaho Pasiuntiniui atvykstant į Mediną.
Kai išgirdau, kad Allaho Pasiuntinys Mekoje paskelbė Savo pranašystę, jau žinojau Jo savybes, Jo vardą ir laiką, kada Jis turėjo ateiti. Todėl Jo laukiau ir dairiausi. Kol iš kažkieno neišgirdau, kad Jis yra svečias Amro ibn Aufas sūnų namuose vietoje, vadinamoje Kuba, netoli Medinos, slėpiau savo būseną nuo žydų ir tylėjau.
Vieną dieną, kai savo sode skyniau šviežias datules nuo palmės, vienas iš Nadiro sūnų sušuko: ‚Šiandien atvyko arabų žmogus!‘ Mane apėmė drebulys. Tuoj pat ištariau takbirą: ‚Allahu akbar‘. Tą akimirką po medžiu sėdėjo mano teta iš tėvo pusės Chalida binti Charisas. Ji buvo labai sena moteris. Išgirdusi mano takbirą, ji subarė mane: ‚Tegul Allahas palieka tave tuščiomis rankomis ir neleidžia tau pasiekti to, ko tikiesi! Prisiekiu Allahu, nebūtum labiau apsidžiaugęs, jei būtum išgirdęs, kad atvyksta Musa ibn Imranas!’4 Aš tariau: ‚Teta! Prisiekiu Allahu, Jis yra Musos ibn Imranas brolis ir toks pat Pranašas kaip Jis. Jis eina Jo keliu ir yra pasiųstas su tuo pačiu tauchidu (tikėjimu Allaho Aukščiausiojo vienumu), su kuriuo buvo pasiųstas Jis‘.
Tada ji man tarė: ‚Mano brolio sūnau! Gal Jis yra tas Pranašas, apie kurį mums buvo pasakyta, kad bus pasiųstas prieš pat Prisikėlimo dieną?‘ ‚Taip‘, – tariau. ‚Tada tu teisus‘, – tarė ji.5
Kai Allaho Pasiuntinys persikėlė į Mediną, tuoj pat įsimaišiau į minią, kad Jį pamatyčiau. Vos išvydęs Jo palaimintąjį grožį ir šviesų veidą, tariau: ‚Jo veidas negali būti melagio veidas!‘ Allaho Pasiuntinys aiškino susirinkusiems žmonėms islamą ir davė jiems patarimų. Pirmasis hadisas šarif, kurį ten išgirdau iš Allaho Pasiuntinio, buvo šis: ‚Skleiskite tarpusavyje salamą (pasveikinimą), pamaitinkite alkanus, palaikykite sila ar-rachm (lankykite artimus giminaičius) ir atlikite namazą, kai žmonės miega. Taip ramybėje įeisite į Rojų‘.
Fachr al-alam (sallallahu alaihi va sallam) atpažino mane pranašystės nuru ir paklausė: ‚Ar tu – Ibn Salamas, Medinos mokslininkas?’ Kai atsakiau ‚Taip‘, mūsų mylimas Pranašas tarė: ‚Prieik arčiau‘, ir uždavė šį klausimą: ‚Abdula! Pasakyk dėl Allaho Aukščiausiojo! Ar neskaitei ir neišmokai apie mano savybes Taurate?’ Aš tariau: ‚Ar pasakysi man, kokios yra Allaho Aukščiausiojo savybės?‘
Atsakydamas į šį klausimą, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kurį laiką palaukė, ir Džibrilas alaihis-salam nusileido su Ichlas sūra. Išgirdęs šią sūrą, kurią skaitė mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tuoj pat tariau mūsų Pranašui: ‚Taip, o Allaho Pasiuntiny! Tu sakai tiesą. Liudiju, kad nėra kito dievo, tik Allahas Aukščiausiasis. Tu esi Jo tarnas ir Jo Pasiuntinys!‘ Ir taip ištariau Kalima aš-šahada ir tapau musulmonu. Paskui tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Žydai yra neteisinga tauta, kuri meluoja taip, kad kiekvienas apstulbsta, ir kuri kelia nepagrįstus kaltinimus ir šmeižia. Jei jie išgirs ir sužinos, kad tapau musulmonu, dar prieš Tau paklausiant jų apie mano būdą ir apie tai, koks esu, jie tikrai prišnekės Tau apie mane neįsivaizduojamų šmeižtų. Pirmiau paklausk jų apie mane!‘ Paskui pasislėpiau vienoje namų dalyje. Po manęs įėjo būrys žymiausių žydų vyrų. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paklausė žydų: ‚Koks žmogus tarp jūsų yra Abdula ibn Salamas?’ Žydai atsakė: ‚Jis – aukščiausias mūsų mokslininkas ir didžiausio mūsų mokslininko sūnus! Ibn Salamas – geriausias iš mūsų ir geriausiojo iš mūsų sūnus!‘ Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, paklausė žydų: ‚Ką tada pasakysite, jei jis tapo musulmonu?’
„Allahas Aukščiausiasis pranešė man, kad myli keturis žmones. Jis įsakė man mylėti visus keturis. Tai – Alis, Abu Zaras, Mikdadas ir Salmanas“ Hadisas šarif
Žydai atsakė: ‚Teapsaugo jį Allahas nuo tokio dalyko!‘
Tą akimirką išėjau iš savo slėptuvės ir paliudijau Jį, sakydamas: ‚O žydų tauta! Bijokite Allaho Aukščiausiojo! Priimkite tai, kas pas jus atėjo. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kad ir jūs žinote, jog tai yra Allaho Aukščiausiojo Pasiuntinys, kurio vardą ir savybes matėte užrašytus Taurate, kurį laikote rankose. Liudiju, kad nėra kito dievo, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį. Ir dar liudiju, kad Muchammedas alaihis-salam yra Jo tarnas ir Jo Pasiuntinys‘. Tada žydai, sakydami: ‚Jis – blogiausias iš mūsų ir blogiausiojo iš mūsų sūnus!’, ėmė mane šmeižti ir kaltinti įvairiomis ydomis. Aš tariau: ‚Būtent to ir bijojau. O Allaho Pasiuntiny! Argi nesakiau Tau, kad jie – neteisinga, melaginga ir šmeižikiška tauta, nesibaiminanti blogio? Štai Tu tai matai‘. Allaho Pasiuntinys tarė žydams: ‚Mums pakanka jūsų pirmojo liudijimo, o antrasis nereikalingas‘. Po to tuoj grįžau namo.
Pakviečiau į islamą savo šeimą ir gimines. Visi jie, taip pat ir mano teta iš tėvo pusės, tapo musulmonais.
Tai, kad priėmiau islamą, labai supykdė žydus. Jie ėmė mane spausti. Kai kurie žydų mokslininkai net bandė atkalbėti mane nuo islamo, sakydami: ‚Iš arabų Pranašas nekils. Tavo žmogus – valdovas‘. Tačiau jiems tai nepavyko“.
Kartu su Ibn Salamu nuoširdžiai musulmonais tapo Salaba ibn Saja, Usaidas ibn Saja, Asadas ibn Ubaidas ir dar keletas žydų. Tačiau kai kurie žydų mokslininkai sakė: „Muchammedu įtikėjo tik blogiausieji iš mūsų. Jei jie būtų buvę iš gerųjų, nebūtų palikę savo protėvių religijos“. Atsakydamas jiems, Allahas Aukščiausiasis atsiuntė ajatą al-karima ir prasme pasakė: „Ne visi jie (Ahl al-kitab, t. y. Knygos žmonės) vienodi. Tarp Ahl al-kitab yra bendruomenė, kuri atlieka ibadatą ir paklūsta; nakties valandomis jie skaito Allaho Aukščiausiojo ajatus ir parpuola į sadždą“.6
Diena iš dienos mano būklė vis blogėja, be galo blogėja, o Rasulullah!
Tegul pagaliau pasitaiso mano darbai – padėk, o Rasulullah!
Mano žemasis nafsas pasileido, jis privertė mane sekti šėtonu,
Su tiek nuodėmių – ar galiu ieškoti prieglobsčio pas Tave, o Rasulullah?
Ar įmanoma išsivaduoti iš nafso ir šėtono geidulių,
Jei manęs nepasiekia Tavo vedimas, o Rasulullah?
Kai Tavo fajzas ir malonė bent akimirkai pasiekia nusidėjėlį,
Tada jo kelias abiejuose pasauliuose saugus, o Rasulullah!
Gerbiau įsakymus ir draudimus, charam nevadinau chalal.
Kiekvienos nuodėmės pabaiga buvo atgaila, o Rasulullah!
O žmonių ir džinų Pasiuntiny, aukščiausiasis iš žmonių,
Dėl mano nuoširdumo (ichlaso) suteik man užtarimą, o Rasulullah!
„Skleiskite tarpusavyje salamą, pamaitinkite alkanus, palaikykite sila ar-rachm (lankykite artimuosius gimines) ir atlikite namazą (maldą), kai žmonės miega. Taip saugiai įeisite į Rojų“ Hadisas šarif
Senas Medinos al-Munavara vaizdas (1890)
Kiti įvykiai, nutikę pirmaisiais metais po hidžros
Pirmaisiais metais po hidžros mirė ansarai Asadas ibn Zurara, Bara ibn Maruras ir Kulsumas ibn Hidmas bei muhadžiras Usmanas ibn Mazunas. Be to, Chazrat Abu Bakras ir Chazrat Bilalas al-Chabašis (radijallahu anhuma), neištvėrę Medinos oro ir vandens poveikio, susirgo maliarija. Tada Allaho Pasiuntinys meldė šią dua: „O mano Viešpatie! Kaip davei mums pamilti Meką, taip duok mums pamilti ir Mediną, ir suteik mums čia palaimos ir gausaus pragyvenimo“. Didingasis Allahas priėmė Jo dua ir davė muhadžirams pamilti Mediną.
Pirmoji rašytinė sutartis
Prieš mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, hidžrą Medinos valdovu turėjo būti išrinktas Abdula ibn Ubajus, Medinos Chazradžo genties vadas. Kai po Akabos priesaikų (bajatų), o paskui ir po hidžros didžioji Auso ir Chazradžo genčių dalis tapo musulmonais, Abdula ibn Ubajus valdovu taip ir netapo. Todėl Abdula ibn Ubajus jautė pagiežą pirmiausia mūsų Valdovui Pranašui ir Ashabams al-kiram, kurie buvo muhadžirai, o paskui ir Medinos sahabams, tačiau atvirai savo priešiškumo parodyti negalėjo. Su keliais panašiais į save jis sudarė munafikų (veidmainių) grupę. Būdami su musulmonais, jie sakydavo, kad priėmė islamo religiją, bet už nugaros iš jų tyčiodavosi. Slapčia jie ėmė sėti nesantaiką ir kelti fitną (sąmyšį). Jie nuėjo taip toli, kad bandė perpasakoti palaimintuosius Fachr al-alam (sallallahu alaihi va sallam) žodžius atvirkščiai ir juos pakeisti.
Tuo tarpu ir Mekos daugdieviai nesėdėjo sudėję rankų. Tai, ko jiems nepavyko padaryti mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, Mekoje, jie dabar bandė padaryti Medinoje. Kaip siuntė grasinančius laiškus Medinos daugdieviams, taip ir Medinos žydų gentims siuntė laiškus bei žinias, kupinas grasinimų. Šie grasinimai paskatino žydus ieškoti artumo su mūsų Valdovu, Allaho Pasiuntiniu.
Tuo metu žydai atėjo pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir tarė: „Atėjome sudaryti su jumis taikos. Sudarykime sutartį, kad nekenktume vieni kitiems“. Tada mūsų Pranašas sudarė su jais penkiasdešimt penkių straipsnių sutartį. Štai keletas joje priimtų nutarimų:
1- Ši sutartis – tai dokumentas, kurį Allaho Pasiuntinys Muchammedas alaihis-salam surašė tarp Mekos ir Medinos musulmonų, tų, kurie jiems paklūsta, tų, kurie vėliau prie jų prisijungs, ir tų, kurie kovoja kartu su jais.
2- Jie iš tiesų yra bendruomenė, atskirta nuo kitų žmonių.
3- Kiekviena gentis bendrai mokės išpirką už savo belaisvius (pagal musulmonų tarpusavio teisingumą).
4- Musulmonai vieningai stos prieš tuos, kurie kelia tarp jų neramumus, net jei tai būtų jų pačių sūnūs.
5- Tie žydai, kurie paklūsta musulmonams, nepatirs jokios neteisybės, be to, jiems bus padedama.
6- Žydai sudarys vieną grupę kartu su musulmonais, ir kiekvienas vykdys savo religijos reikalavimus.
7- Nė vienas žydas negalės išvykti į karo žygį be Muchammedo alaihis-salam leidimo.
8- Niekas nedarys blogo tam, su kuo yra sudaręs sutartį. Tam, kuris patiria neteisybę, bet kokiu atveju bus padėta.
9- Tiems, kurie sudaro šią sutartį, Medinos slėnis yra neliečiama ir charam (šventa) teritorija.
10- Mekos daugdieviai ir jiems padedantys jokiu būdu nebus globojami.
11- Prieš tuos, kurie užpuls Mediną, musulmonai ir žydai padės vieni kitiems.
Šia sutartimi žydai turėjo (iš pažiūros) palaikyti draugystę su musulmonais, nejausti jiems pagiežos ir nerodyti priešiškumo.7
O Mano Chabibe! Neliūdėk
Pasirašę šią sutartį, žydai, slėpę savo priešiškumą, grupėmis ateidavo pas mūsų Valdovą Pranašą. Jie uždavinėjo klausimus, kurie, jų manymu, buvo labai sunkūs. Iš gautų atsakymų jie suprato, kad Jis – tikrasis Pranašas. Tačiau dėl savo užsispyrimo ir pavydo neįtikėjo. Tada mūsų mylimas Pranašas pasakė: „Jei būtų manimi įtikėję dešimt žydų mokslininkų, būtų įtikėję visi žydai“. Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, dėl to labai nuliūdo, Allahas Aukščiausiasis Jį paguodė šiuo ajatu al-karima, prasme: „(O Mano Chabibe!) O garbingasis Pasiuntiny! Tegul Tavęs neliūdina (būklė) tų, kurie burna sako, kad tiki, nors širdimi netiki (munafikų), ir tų žydų, kurie skuba į kufrą (netikėjimą). Jie nuolat klausosi melo ir šnipinėja (iš Kuraizos sūnų) kitai tautai, kuri pas Tave neatėjo (Chaibaro žydams). Jie išgirstus žodžius ir tiesas perkelia iš tikrosios jų vietos ir pateikia taip, kad jie nutoltų nuo tiesos. Ir jie sako: ‚Jei jums bus duota ši (fatva), priimkite ją; jei nebus duota – saugokitės‘. Kai Allahas Aukščiausiasis nori, kad kas nors patektų į fitną (kad blogis augtų jo prote ir širdyje ir jį pražudytų), Tu jokiu būdu negali sukliudyti Allaho Aukščiausiojo valiai. Tai tie, kurių širdžių Allahas Aukščiausiasis nenorėjo apvalyti. Jiems šiame pasaulyje – pažeminimas ir vargas, o achirate – didžiulė bausmė“.8
Dėl sudarytos sutarties kai kurie sahabai buvo susidraugavę su savo kaimynais žydais. Allahas Aukščiausiasis ir tai jiems uždraudė, ajate al-karima prasme pasakydamas: „O jūs, kurie tikite! Neimkite artimais draugais kitų (netikinčiųjų ir munafikų), išskyrus savo brolius tikėjime. Jie nesivaržo daryti jums blogo ir kelti nesantaikos ir trokšta, kad patektumėte į bėdą. Jų neapykanta ir priešiškumas jums išsiveržė iš jų burnų. O priešiškumas, kurį jie slepia širdyse, dar didesnis. Jei pagalvosite ir suprasite: Mes jums paaiškinome ajatus apie jų priešiškumą (labai aiškiai jums parodėme, ko turite saugotis)“.9
Mekos daugdieviai nepaliaujamai kurstė ir gąsdino Medinos daugdievius, munafikus ir žydus bei aplink Mediną gyvenusias gentis. Jie stengėsi kuo greičiau užgesinti islamo nurą ir ieškojo būdų, kaip nutraukti palaimintąją mūsų mylimo Pranašo gyvybę.
„Jei būtų manimi įtikėję dešimt žydų mokslininkų, būtų įtikėję visi žydai“ Hadisas šarif
Atsakydamas į visus šiuos munafikų ir daugdievių veiksmus, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, visada rinkosi taikos kelią. Kai kurie Ashabai al-kiram manė, kad jau atėjo laikas stoti prieš priešą, ir meldėsi: „O mano Viešpatie! Mums nėra nieko vertingesnio už kovą Tavo kelyje prieš šiuos daugdievius. Šie kuraišai daugdieviai neigė Tavo Chabibo pranašystę ir privertė Jį palikti Meką. O mano Allahai! Juk Tu leisi mums su jais kovoti! …“ Tačiau mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, šiuo klausimu laukė Allaho Aukščiausiojo įsakymo ir elgėsi taip, kaip buvo įsakyta. Dabar laikas atėjo. Apreiškime, kurį atnešė Džibrilas alaihis-salam, buvo pasakyta: „Ir jūs kovokite Allaho Aukščiausiojo kelyje prieš tuos, kurie kariauja su jumis. Tačiau neperženkite ribos ir nenueikite per toli. Allahas Aukščiausiasis iš tiesų nemyli tų, kurie nueina per toli. Žudykite juos (netikinčiuosius), kur tik juos rasite. Išvykite juos, kaip jie išvijo jus (iš Mekos). Jų širko fitna blogesnė už žmogžudystę. Nekovokite su jais prie Masdžid al-Charam, kol jie ten nekovoja su jumis. O jei jie jus ten žudo, žudykite ir jūs juos ten. Tokia netikinčiųjų bausmė. Jei jie liaujasi neigę Allahą Aukščiausiąjį ir kariavę, (tai liaukitės ir jūs. Nes) Allahas Aukščiausiasis iš tiesų labai atlaidus ir gailestingas“.10
Vėliau atsiųstame ajate al-karima buvo pasakyta, prasme: „Kovokite su tais daugdieviais, kol neliks nė pėdsako širko fitnos ir religija priklausys vien Allahui Aukščiausiajam (kol bus garbinamas vien Allahas Aukščiausiasis). Jei jie liaujasi (širko), (jiems nebus jokios neteisybės.) Tuomet priešiškumas (bausmė) taikomas tik neteisiesiems“.11
Ma madachtu Muchammadan bi makalati,
Lakin madachtu makalati bi Muchammadin.
(Aš neįstengiu išgirti Muchammedo alaihis-salam,
Juo aš suteikiu vertę savo raštams.)
Imamas ar-Rabanis (rachmatullahi alaih)