ASHABŲ AL-KIRAM UGDYMAS

Masdžid an-Nabi

Kai mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) pagerbė Mediną, Jis pirmiausia norėjo pastatyti masdžidą, kuriame būtų ugdomi Jo Ashabai ir atliekamas namazas džamaatu (bendrai). Tuo metu atėjo Džibrilas alaihis-salam ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Allahas Aukščiausiasis įsako Tau pastatyti Jam namus (masdžidą) iš akmenų ir saulėje džiovintų molio plytų“. Chabib al-akram tuoj pat panoro nupirkti iš savininkų sklypą, kuriame atsigulė Jo kupranugarė Kasva, kai jie atvyko į Mediną. Savininkai tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Mes nesitikime už jį jokio atlygio iš nieko kito, tik iš Didingojo Allaho. Dovanojame Tau šį sklypą dėl Allaho pasitenkinimo“. Jie labai troško jį Jam padovanoti. Vis dėlto mūsų Valdovas Pranašas nepriėmė jų pasiūlymo, o sumokėjo daug daugiau, nei jis buvo vertas.1

Kol sklypas buvo lyginamas, buvo gaminamos molio plytos ir gabenami akmenys. Kai visi pasiruošimai buvo baigti, jie susirinko kloti pamatų. Mūsų Valdovas Muchammedas Mustafa (sallallahu alaihi va sallam) Savo palaimintosiomis rankomis padėjo pirmąjį pamatų akmenį. Paskui Jis paeiliui tarė: „Tegul Abu Bakras padeda savo akmenį šalia mano akmens! Tegul Umaras padeda savo akmenį šalia Abu Bakro akmens! Tegul Usmanas padeda savo akmenį šalia Umaro akmens! Tegul Alis padeda savo akmenį šalia Usmano akmens!“ Kai Jo įsakymas buvo įvykdytas, Jis tarė ten buvusiems Savo Ashabams: „Dabar ir jūs dėkite savo akmenis“. Ir jie ėmė juos dėti.

Su mūsų mylimu Pranašu priešakyje visi Ashabai al-kiram nenuilstamai ir be atokvėpio dirbo statydami masdžidą. Jie nešė akmenis ir molio plytas ant savo palaimintųjų nugarų. Pamatus jie iš akmenų iškėlė pusantro metro aukščio, o likusią dalį išmūrijo iš molio plytų. Vieną dieną mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), nešė molio plytas. Vienas iš Jo Ashabų priėjo prie Jo ir labai mandagiai tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar leisi man nešti molio plytą?“ Mūsų Valdovas Chatam al-anbija plytos jam nedavė, o dar didesniu švelnumu leido suprasti, kad Pats dar labiau stokoja savabo (atlygio) ir nori jį užsitarnauti. Jis patarė jam verčiau pačiam nueiti atnešti akmenų.

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, buvo vienas iš tų, kurie daugiausia dirbo statant Masdžid an-Nabi. Jis kėlė ant Savęs sunkiausius akmenis ir nešė juos mūrininkams, net uždusdamas nuo įtampos. Nešdamas tuos akmenis ir molio plytas, Jis drąsino Savo Ashabus, pasakodamas apie atliekamo darbo vertę ir skelbdamas džiugias žinias apie palaimas, kurias jie gaus.

Musulmonai, matydami tokias mūsų Valdovo pastangas, dirbo su didele meile. Kai visi kiti nešė po vieną molio plytą, Amaras ibn Jasaras nešė net dvi – vieną už mūsų Valdovą Pranašą, o kitą už save. Tai pamatęs, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, priėjo prie jo. Jis paglostė Chazrat Amarui nugarą Savo palaimintąja ranka ir tarė: „Sumajos sūnau! Tu gausi du atlygius, kiti – vieną!“

Masdžido sienos buvo baigtos per trumpą laiką, ir jis buvo uždengtas stogu. Kambariai, pagal arabų paprotį, buvo padaryti iš datulių palmių šakų ir dengti plaukų veltiniu. Prie durų kabojo tik užuolaida. Kambariai buvo pietrytinėje ir šiaurinėje masdžido pusėje. Daugumos jų durys vėrėsi į masdžidą. Lubų aukštis buvo sprindžiu didesnis už vidutinio ūgio žmogų. Tarp Chazrat Fatimos ir Chazrat Aišos kambarių buvo durys. Be to, greta masdžido mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, buvo pastatyti du kambariai iš molio plytų. Ir jie buvo uždengti datulių palmių kamienais bei šakomis. Laikui bėgant kambarių skaičius padidėjo iki devynių. Kai masdžido statyba buvo baigta, mūsų Valdovas Pranašas persikėlė iš Chazrat Chalido ibn Zaidas namų į Jam pastatytus namus.2

„O mano Viešpatie! Padaryk Mediną mums brangią, kaip padarei mums brangią Meką. Padaryk ją mums brangesnę už Meką. O mano Viešpatie! Duok palaimą mūsų saikams ir matams. Padaryk Mediną miestu, kuriame būtume sveiki. Padaryk jos orą gerą!“ Hadisas šarif

O ALACHO PASIUNTINY!
Tai, kas mylinčiuosius visada išveda iš proto ilgesiu,
yra Tavo veidas, o Allaho Pasiuntiny.
Tai, kas rytą ir vakarą verčia juos dūsauti iš skausmo,
yra ilgesys Tavęs, o Allaho Pasiuntiny!
Tai, kas dieną naktį skundą paverčia vieninteliu mano darbu,
kas degina mano širdį ilgesio ugnimi,
kas nuolat verčia verkti mano akis,
yra atsiskyrimas nuo Tavęs, o Allaho Pasiuntiny!
Chudos malonė, kurią regi asfija,3
džiaugsmas ir palaima, kuria mėgaujasi aulija,4
aukštybė, kurią pasiekė Pranašai, o Šache,
yra Tavo laimė ir didybė, o Allaho Pasiuntiny!
Pasigailėk manęs, svetimo ir benamio,
esu kaltas, būk gailestingas man, juodaveidžiui,
rodyti užuojautą apleistiesiems ir bejėgiams
yra Tavo paprotys, o Allaho Pasiuntiny!
O nusidėjėlių užtarėjau, Vienojo nure,
Nasuhi – Tavo paties vergas, nevaryk jo šalin.
Būk dosnus, neatstumk jo nuo Savo malonės durų,
jis – Tavo umma, o Rasulallah!
Nasûhî Üsküdârî

Aimanuojantis datulių palmės kamienas

Masdžid an-Nabavi (Pranašo mečetėje) stovėjo įstatytas datulių palmės kamienas. Penktadieniais mūsų Valdovas Pranašas sakydavo chutbą (pamokslą, kurį imamas sako nuo sakyklos per penktadienio maldą ir per islamo šventes), mečetėje atsirėmęs į šį kamieną, vadinamą Chanana.

Vėliau Jis liepė padaryti trijų laiptelių minbarą (sakyklą). Vieną penktadienį mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, ir Ashabai al-kiram buvo susirinkę Masdžid an-Nabi. Kai mūsų Valdovas užlipo ant naujojo minbaro sakyti chutbos, sausas datulių palmės kamienas, į kurį Jis anksčiau remdavosi, ėmė verkti ir aimanuoti balsu, panašiu į vaikingos kupranugarės verksmą, taip, kad visi girdėjo. Visi Ashabai al-kiram nustebę klausėsi šio garso. Tačiau garsas nesiliovė. Tada Pasaulių Valdovas nulipo nuo minbaro ir paglostė kamieną Savo palaimintosiomis rankomis. Tą pačią akimirką verksmas ir aimanos liovėsi. Matydami tokią sauso datulių palmės kamieno meilę ir ilgesį mūsų Pranašui, sahabai negalėjo sulaikyti ašarų.

Apie šį įvykį Chazrat Anasas ibn Malikas sakė: „Nuo to garso net masdžidas sudrebėjo“, o Ibn Abi Vadaa sakė: „Datulių palmės kamienas skilo ir pajudėjo iš savo vietos. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, priėjo ir uždėjo ant jo Savo palaimintąją ranką, ir tada jis nutilo“.

Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kurio galingoje rankoje yra mano siela: jei nebūčiau jo paglostęs, jis iš ilgesio ir liūdesio dėl manęs būtų taip verkęs iki pat Prisikėlimo dienos (kijamato)“. Kitame pasakojime tai perteikiama taip: Pasiuntinys alaihis-salam atsigręžė į sausą datulių palmės kamieną ir tarė: „Jei nori, grąžinsiu tave į sodą, kuriame stovėjai. Tada vėl galėsi leisti šakas ir atžalas ir tapti toks, koks buvai anksčiau. O jei nori, pasodinsiu tave Rojuje, kad Allaho Aukščiausiojo bičiuliai valgytų tavo vaisius“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, įsiklausė ir išgirdo jį sakant: „Pasodink mane Rojuje, kad Allaho Aukščiausiojo bičiuliai valgytų iš manęs, ir leisk man būti ten, kur nesenstu ir nepūvu“. Šiuos medžio žodžius girdėjo ir esantieji šalia mūsų Valdovo Pranašo. Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsakė: „Padarysiu, ko prašei“. Paskui Jis atsigręžė į Savo Ashabus ir tarė: „Jis pasirinko dar al-baka (amžinybės buveinę, achiratą), o ne dar al-fana (laikinumo buveinę, šį pasaulį)“.5 Po to Allaho Pasiuntinio įsakymu datulių palmės kamienas buvo palaidotas.

Šeimos nariai atvyksta į Mediną

Persikeldami Sarvar al-alam (sallallahu alaihi va sallam) ir Chazrat Abu Bakras buvo palikę savo vaikus Mekoje. Hadise šarif, kurį perdavė imamas al-Bucharis, Chazrat Aiša pasakojo: „Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, man tarė: ‚Aiša! Tu man buvai parodyta sapne du kartus. Regis, mačiau tavo atvaizdą ant žalio šilko audinio skiautės, ir man buvo pasakyta: „Ta, kuri yra šiame atvaizde, yra tavo būsimoji žmona“’“. Po šio sapno (praėjus metams po mūsų motinos Chazrat Chadidžos mirties) mūsų Valdovas Pranašas ir mūsų motina Chazrat Aiša susižadėjo, dar būdami Mekoje. Tačiau vestuvės iš karto nebuvo iškeltos. Mūsų motina Chazrat Aiša apie tai pasakojo taip: „Persikeldamas į Mediną, Allaho Pasiuntinys buvo palikęs mus ir Savo dukteris Mekoje. Pagerbęs Mediną, Jis atsiuntė pas mus Savo išlaisvintą vergą Zaidą ibn Charisa ir Abu Rafį su dviem kupranugariais ir 500 dirhamų, kad nupirktų tai, ko gali prireikti.

Mano tėvas taip pat išsiuntė kartu su jais Abdulą ibn Uraikitą su dviem ar trimis kupranugariais ir parašė laišką mano broliui Abdulai, liepdamas jam susodinti ant kupranugarių mano motiną, mane ir mano seserį Asmą ir išsiųsti mus į kelionę. Aš, mano motina Um Ruman, Allaho Pasiuntinio dukterys Chazrat Fatima az-Zahra ir Um Kulsum, Jo žmona Sauda, taip pat Um Aiman ir Usama – visi kartu leidomės į kelią. Kai atvykome į Kudaidą, Zaidas už 500 dirhamų nupirko dar tris kupranugarius. Prie karavano prisijungė ir Talcha ibn Ubaidula. Kai pasiekėme vietą, vadinamą Baidu, prie Minos, mano kupranugaris pabėgo. Aš sėdėjau nešiojamajame balne, o mano motina buvo šalia manęs. Mano motina blaškėsi ir šaukė: ‚Vargas, mano dukrele! Vargas, mano nuotakėle!‘ Allahas Aukščiausiasis nuramino mūsų kupranugarį ir mus išgelbėjo. Galiausiai atvykome į Mediną. Aš nulipau kartu su savo tėvo šeimyna. Allaho Pasiuntinio šeimyna nulipo prie savo kambarių“.

„Jei nebūčiau jo (Chananos) apkabinęs, jis būtų verkęs dėl atsiskyrimo nuo manęs iki pat Prisikėlimo dienos“ Hadisas šarif

Mūsų motina Chazrat Aiša kurį laiką gyveno savo tėvo Chazrat Abu Bakro namuose. Jų vestuvės įvyko po Badro gazvos.

Koks laimingas tas,
kuris skaito Koraną!
Kai išgirsta azaną ir ikamatą,
jo širdis kupina imano!

Azan al-Muchammadi

Kai Masdžid an-Nabi buvo pastatytas, nebuvo jokios tvarkos, kaip paskelbti, kad atėjo namazo laikas, ir pakviesti musulmonus į mečetę. Buvo tiesiog sakoma: „Assalatu džamia (Eikite į namazą)“.

Vieną dieną mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pasitarė su Savo Ashabais ir paklausė, kaip namazo laikais kviesti tikinčiuosius į mečetę. Vieni siūlė, kad, kaip daro krikščionys, namazo laikams paskelbti būtų skambinama nakusu, t. y. varpu; kiti siūlė, kaip daro žydai, pūsti ragą. Dar kiti išsakė savo nuomonę: „Namazo laiku uždekime laužą ir iškelkime jį aukštyn“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, nepriėmė nė vieno pasiūlymo.6

Abdula ibn Zaidas ibn Salaba ir Chazrat Umaras sapne matė, kaip skelbiamas azanas. Chazrat Abdula atėjo pas mūsų mylimą Pranašą ir taip papasakojo savo sapną: „Mačiau vyrą, apsisiautusį žalia skara ir apsijuosusį strėnų apdangalu, kuris laikė rankoje varpą. Paklausiau jo: ‚Ar parduosi man varpą, kurį laikai rankoje?‘ Jis paklausė: ‚Ką su juo darysi?‘ Kai atsakiau: ‚Skambinsiu juo, kad paskelbčiau namazo laikus‘, jis tarė: ‚Leisk, išmokysiu tave ko nors geresnio‘, atsigręžė į kiblą ir ėmė garsiai šaukti: ‚Allahu akbar, Allahu akbar…‘ Baigęs jis tarė: ‚O kai stosi į namazą‘, ir pakartojo azaną, o pabaigoje pridūrė sakinį ‚Kad kamatis-salatu‘“.

Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Sapnas teisingas. Išmokyk Bilalą šių žodžių, kad jis juos skelbtų!“ Tai buvo pavadinta azanu.7

Tada Chazrat Bilalas užlipo ant aukšto stogo prie Masdžid aš-šarif ir paskelbė pirmąjį azaną žodžiais, kurių buvo išmokytas.

Išgirdęs azano garsą, Chazrat Umaras atbėgo pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį. Jis pasakė, kad savo sapne matė lygiai tuos pačius žodžius, kuriuos skelbė Chazrat Bilalas. Tą naktį tą patį sapną buvo sapnavę ir kai kurie kiti Ashabai al-kiram. Kaip tik tada buvo apreikštas Džuma sūros devintasis ajatas al-karima, ir tai buvo paskelbta taip pat apreiškimu.

Vieną dieną, ryto namazo metu, Bilalas al-Chabašis prie mūsų mylimo Pranašo durų du kartus sušuko: „As-salatu chairun minan-naum“.8 Mūsų Valdovui Pranašui tai patiko. Jis tarė: „Bilalai, kokie gražūs žodžiai! Sakyk juos ir skelbdamas ryto namazo azaną“. Taip šiuos žodžius pradėta sakyti ir ryto namazo azane.

Bilalas al-Chabašis, buvęs muedzinu iki pat mūsų Pranašo mirties, turėjo galingą, labai gražų ir jaudinantį balsą. Kai jis imdavo skelbti azaną, visi klausydavosi su didele meile ir susižavėjimu ir būdavo visiškai pagauti. Skelbdamas azaną, jis visus pravirkdydavo.

Tai, kad Ashabai al-kiram namazo laikais kviesdavo vieni kitus į mečetę, skelbdami Azan al-Muchammadi, Medinos daugdieviams ir žydams atrodė labai keista. Kai buvo skelbiamas azanas, jie iš jo šaipėsi ir tyčiojosi. Dėl šių pajuokų Allahas Aukščiausiasis Kilniajame Korane prasme pasakė: „Kai jūs azanu kviečiate į namazą, jie paverčia jį žaidimu ir pramoga. Taip yra todėl, kad jie – žmonės, kurie nesupranta“.9

Muedzinas paskelbė, paskui atsistojo ir ištarė ikamatą,
atsuko veidą į Kaabą ir padarė niją.
Išgirdę tai, tikintieji su pagarba klausėsi,
paskui stojo į namazą ir garbino savo Viešpatį.

Ashab as-Sufa

Mūsų Valdovas Pranašas prie šiaurinės Masdžid an-Nabi sienos liepė padaryti pastogę iš datulių palmių šakų. Jis įsakė, kad ten gyventų nevedę sahabai, persikėlę iš Mekos ir nieko neturintys.10 Šie nevedę sahabai ir neturtingieji iš ansarų ir muhadžirų gyveno po didele lapine pastoge šalia Masdžid an-Nabi, vadinama Sufa, ir buvo užsiėmę mokymusi ir mokymu. Jų skaičius svyravo nuo dešimties iki keturių šimtų. Dažniausiai jų būdavo septyniasdešimt. Šie sahabai niekada nesitraukė nuo mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, ir niekada nepraleido Jo sochbatų. Dieną ir naktį jie skaitė Kilnųjį Koraną, mokėsi žinių ir mokėsi atmintinai hadisų šarif. Didžiąją dalį dienų jie pasninkavo ir nė akimirkai nesitraukė nuo ibadatų ir paklusnumo. Tie, kurie ten buvo išugdyti, buvo siunčiami į neseniai musulmonais tapusias gentis ir mokė jas Kilniojo Korano ir sunos aš-šarif, t. y. islamo religijos. Šie palaiminti sahabai, turėję labai daug dorybių, buvo didžiulė žinojimo ir išminties kariuomenė. Mūsų Valdovas Pranašas juos labai mylėjo; Jis sėdėdavo su jais, vesdavo su jais sochbatus ir valgydavo kartu. Tie, kurie ten gyveno, buvo vadinami Ashab as-Sufa. Vieną dieną mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pažvelgė į Ashab as-Sufa ir susimąstė, kokie jie be galo neturtingi. Nepaisant to, jie atliko ibadatus ramia ir spindinčia širdimi. Mūsų Valdovas Pranašas parodė jiems gailestingumą ir tarė: „Ashab as-Sufa! Džiugi žinia jums! Jei mano ummoje liks kas nors, kas bus patenkintas tokiomis sunkiomis sąlygomis, kokiomis jūs dabar gyvenate, jis tikrai bus vienas iš mano draugų“.

„Kai jūs azanu kviečiate į namazą, jie paverčia jį žaidimu ir pramoga. Taip yra todėl, kad jie – žmonės, kurie nesupranta“ Maida: 58

Chabib al-akram (sallallahu alaihi va sallam) pirmiausia rūpinosi šių išrinktųjų Savo Ashabų poreikiais ir tik po to stengdavosi patenkinti Savo Ahl al-Bait poreikius. Abu Huraira pasakojo: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, be kurio nėra kito dievo: kartais iš alkio prispausdavau pilvą prie žemės, o kitais kartais prisispausdavau prie pilvo nuo žemės pakeltą akmenį. Vėl buvau tokios būklės. Tą dieną buvau atsisėdęs prie kelio, kuriuo Allaho Pasiuntinys eidavo į masdžidą. Tada prie manęs priėjo abiejų pasaulių papuošalas, pasiųstas kaip gailestingumas pasauliams, spinduliuodamas nurą. Jis suprato, kaip man yra, nusišypsojo ir tarė: ‚Abu Huraira!’ Kai atsakiau: ‚Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė; kalbėk, o Allaho Pasiuntiny!’, Jis tarė: ‚Eik su manimi‘. Tuoj pat nusekiau paskui Jį. Jis įėjo į laimės namus. Namuose stovėjo taurė pieno. Jis tarė: ‚Dabar eik pas Ahl as-Sufa. Pakviesk juos čia pas mane‘. Eidamas jų kviesti, galvojau sau: ‚Kaip vienos taurės pieno užteks visiems Ahl as-Sufa? Ar liks ir man nors gurkšnis?..‘ Pakviečiau juos. Atėjome į laimės namus, paprašėme leidimo ir įėjome. Kai susėdome tinkamose vietose, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: ‚Abu Huraira! Paimk šią pieno taurę ir duok jiems!’ Paėmiau taurę ir daviau ją savo draugams vienam po kito. Kiekvienas jų paimdavo taurę, gerdavo, kol prisisotindavo, ir grąžindavo ją man. Kiekvieną kartą, kai ją atgaudavau, matydavau, kad taurė nė kiek nesumažėjo, bet buvo pilna pieno kaip anksčiau. Taip padaviau ją visiems atėjusiems draugams. Visi atsigėrė ir pasisotino. Paskui Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) paėmė taurę, nusišypsojo man ir tarė: ‚Abu Huraira! Dabar likome tik aš ir tu, kurie negėrėme pieno. Dabar sėskis ir tu, ir gerk!’ Atsisėdau ir gėriau. Jis tarė: ‚Gerk dar!’ Gėriau. Mūsų Valdovas kelis kartus pasakė ‚Gerk!’, ir kiekvieną kartą gėriau. Galiausiai tariau: ‚Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Daugiau negaliu gerti. Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris pasiuntė Tave su tikrąja religija: esu visiškai sotus‘. Tada Jis tarė: ‚Tai duok man taurę‘. Padaviau ją Jam. Pašlovinęs (chamd) ir išgyręs Allahą Aukščiausiąjį, Jis ištarė Basmalą ir išgėrė pieną“.

Medinos sahabai jautė neregėtą meilę šiems puikiems Ashabams, kurie mokėsi masdžide, nepraleisdami nė vieno sochbato su mūsų Valdovu, Allaho Pasiuntiniu. Vieną vakarą vienas iš Sufos sahabų, visiškai nusilpęs iš alkio, atėjo pas mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir papasakojo, kaip jam yra. Mūsų Valdovas Pranašas paklausė laimės namuose, ar yra ką valgyti. Gavęs atsakymą: „Šiuo metu namuose nėra nieko, tik vanduo“, Jis tarė ten buvusiems Savo Ashabams: „Kas priims šį alkaną žmogų kaip svečią?“ Vienas iš Medinos Ashabų al-kiram, aplenkęs visus kitus, tarė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Aš jį priimsiu“. Jis parsivedė savo svečią namo ir tarė žmonai: „Paruošk ką nors pavaišinti Allaho Pasiuntinio svečią“. Žmona atsakė: „Šiuo metu namuose neturime nieko, išskyrus vaikų maistą“. Sahabas tarė: „Pirma užmigdyk vaikus, o paskui atnešk tą maistą“. Paskui jis paėmė maistą, kurio užteko tik vienam žmogui, ir įėjo į kambarį, kuriame buvo svečias. Jis padėjo maistą ir pakvietė jį vaišintis. Kai jie kartu pradėjo valgyti, jis atsistojo, apsimetė taisąs lempą ir ją užgesino. Paskui vėl atsisėdo prie maisto tamsoje. Jis darė judesius, lyg valgytų, ir laukė, kol svečias pasisotins. Kai svečias pasisotino, jis nunešė maistą. Tą naktį jie su vaikais iki ryto išbuvo alkani. Kai rytą jie atėjo pas mūsų Valdovą Pranašą, Jis tarė: „Allahas Aukščiausiasis buvo patenkintas tuo, ką jūs padarėte šiąnakt“. Po to Allahas Aukščiausiasis nusiuntė Hašr sūros devintąjį ajatą al-karima ir prasme pasakė: „Jie (ansarai) stato (muhadžirus) aukščiau už save, net jei patys kenčia skurdą ir nepriteklių“.

Viena eilutė:

Kad ir kas nutiktų, maloniausia kalbėti apie Bičiulį!

Širdžių Sultono sochbatas

Siekdamas išugdyti ir subrandinti Savo Ashabus al-kiram, mūsų Valdovas Fachr al-kainat (sallallahu alaihi va sallam) Masdžid an-Nabi vesdavo neprilygstamus sochbatus (pokalbius; buvimą kartu; bendrystę) ir liedavo į jų širdis faizą ir palaimas, kurias Jam buvo suteikęs Allahas Aukščiausiasis. Tie, kuriems teko garbė dalyvauti mūsų Valdovo Pranašo sochbate, jau per pirmąjį sochbatą pajusdavo didelį pokytį savo širdyse ir pasiekdavo labai aukštus marifatus (dieviškąjį pažinimą). Šių sochbatų palaimos dėka Ashabai al-kiram ėmė mylėti pirmiausia mūsų mylimą Pranašą, o paskui ir visus savo brolius sahabus labiau už savo pačių gyvybes. Allahas Aukščiausiasis išgyrė juos ajatais al-karima. Mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, akivaizdoje jie sėdėdavo tokie pagarbūs ir dėmesingi, tarsi jiems ant galvos būtų nutūpęs paukštis, kuris nuskristų nuo menkiausio judesio. Taip Ashabai al-kiram tapo pranašiausi ir aukščiausi iš visų kūrinių po Pranašų ir didžiųjų angelų. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, iki smulkmenų aiškino ir mokė Savo Ashabus mūsų religijos įsakymų ir draudimų: tikėjimo ir islamo pagrindinių sąlygų; visų nuostatų apie namazą, saumą (pasninką), chadžą (piligriminę kelionę) ir zakiatą; ajatų al-karima tafsiro; kokie maisto produktai ir drabužiai yra charam ir chalal; priesaikos, nazro11 ir kafarato (išpirkos); prekybos žinių; gero elgesio taisyklių valgant ir geriant, rengiantis, susitinkant, kalbantis ir sveikinantis; santykių su kaimynais, giminaičiais ir draugais; santuokos, išlaikymo, paveldėjimo eilės ir palikimo nuostatų; teismo bylų, bausmių, sutarčių ir bendrijų; sveikatos žinių; kovos su priešu ir karo teisės… trumpai tariant, viso su islamo religija susijusio žinojimo nuo A iki Ž – ir apie achiratą, ir apie šį pasaulį. Jis aiškino taip, kad visi galėtų suprasti, o dalyką, kurį laikė svarbiu, kartodavo tris kartus.12 Su moterimis susijusių žinių Jis mokė jas per Savo palaimintąsias žmonas.

Hadisas šarif apie Džibrilą

Musulmonų didvyriškas imamas, vienas aukščiausių iš Ashabų al-kiram, garsėjęs tuo, kad visada kalbėjo tiesą, mūsų mylimas didysis Umaras ibn Chatabas radijallahu anhu sako:

– Buvo tokia diena, kai keletas iš mūsų, Ashabų al-kiram, buvome Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) akivaizdoje ir Jam tarnavome. Ta diena ir ta valanda buvo tokia garbinga, tokia vertinga ir tokia nepakartojama. Tą dieną mums teko garbė būti Allaho Pasiuntinio sochbate ir šalia Jo ir regėti Jo gražų veidą, kuris yra penas sieloms, o širdims – džiaugsmas ir palaima. (Norėdamas nusakyti šios dienos garbę ir vertę, jis tarė: „Buvo tokia diena, kai…“ Ar gali būti laikas, toks garbingas ir vertingas kaip diena, kai žmogui teko regėti Džibrilą alaihis-salam žmogaus pavidalu, girdėti jo balsą ir išgirsti žinias, kurių reikia Allaho tarnams, taip gražiai ir aiškiai iš palaimintųjų Allaho Pasiuntinio lūpų?)

„Ashab as-Sufa! Džiugi žinia jums! Jei mano ummoje liks kas nors, kas bus patenkintas tokiomis sunkiomis sąlygomis, kokiomis jūs dabar gyvenate, jis tikrai bus vienas iš mano draugų“ Hadisas šarif

Tą akimirką prie mūsų priėjo žmogus – lyg būtų patekėjęs mėnulis. Jo drabužiai buvo labai balti, o plaukai – juodi kaip anglis. Nebuvo jokių kelionės ženklų – nei dulkių, nei žemių, nei prakaito. Nė vienas iš mūsų, Allaho Pasiuntinio Ashabų, jo nepažinojo. Tai yra, jis nebuvo nė vienas iš tų, kuriuos buvome matę ir pažinojome. Jis atsisėdo Allaho Pasiuntinio akivaizdoje. Savo kelius jis priglaudė visai prie Jo palaimintųjų kelių. (Atėjusysis buvo Džibrilas. Jis buvo įgavęs žmogaus pavidalą. Džibrilas alaihis-salam taip atsisėdo, kad parodytų kai ką svarbaus. Tai rodo, kad mokantis religijos žinių nedera gėdytis ir kad mokytojui nedera išdidumas ir puikybė. Šiuo savo elgesiu Džibrilas alaihis-salam išmokė Ashabus al-kiram, kad kiekvienas turi laisvai ir nesivaržydamas klausti mokytojų to, ko nori išmokti apie religiją. Mat nedera gėdytis mokytis religijos ar varžytis vykdyti Allaho Aukščiausiojo teises, jų mokyti ir jų mokytis.)

Šis kilnus žmogus uždėjo savo rankas ant palaimintųjų mūsų Valdovo, Kilniausiojo Pasiuntinio, kelių ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Pasakyk man, kas yra islamas, ką reiškia būti musulmonu“.

Kilniausiasis Pasiuntinys tarė: „Pirmoji islamo pagrindinė sąlyga – ištarti Kalima aš-šahada. (Ištarti Kalima aš-šahada reiškia pasakyti: ‚Ašhadu an la ilaha illallah va ašhadu anna Muchammadan abduhu va rasuluhu‘. Tai yra, žmogus, kuris yra sveiko proto, sulaukęs brandos ir gali kalbėti, turi pasakyti: ‚Nei žemėje, nei danguje nėra nieko ir nė vieno kito, išskyrus Jį, kas būtų vertas būti garbinamas ir šlovinamas.

Tikrasis garbinimo objektas yra vien tik Allahas Aukščiausiasis. Jis yra Vadžib al-vudžud (Tas, kurio buvimas yra būtinas). Jame yra visa tobulybė. Jame nėra jokio trūkumo. Jo vardas yra Allahas‘, ir tvirtai tikėti tuo širdimi. Ir dar jis turi pasakyti: ‚Kilnusis asmuo rožių spalvos oda, baltu ir rausvu, spindinčiu ir mielu veidu, juodais antakiais ir juodomis akimis, plačia palaiminta kakta, gražios dorovės, kurio šešėlis nekrisdavo ant žemės ir kuris kalbėdavo švelniais žodžiais; kuris buvo vadinamas arabu, nes gimė Mekoje, Arabijoje, ir kurio vardas buvo Muchammedas, Abdulos, Hašimo palikuonio, sūnus, yra Allaho Aukščiausiojo tarnas ir Pasiuntinys, t. y. Jo Pranašas‘.)

Paskui – atlikti namazą, kai ateina jo laikas. Duoti zakiatą nuo savo turto. Pasninkauti kiekvieną dieną Ramadano aš-šarif mėnesį. Ir kad tas, kuris pajėgia, kartą gyvenime atliktų chadžą“.

Išgirdęs šiuos Allaho Pasiuntinio atsakymus, tas žmogus tarė: „Tiesą sakai, o Allaho Pasiuntiny!“ Mes, besiklausantieji, stebėjomės, kad jis ir klausia, ir pats patvirtina atsakymą.

Tas pats žmogus vėl tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Dabar pasakyk man ir tai, kas yra imanas (tikėjimas)“. (Šiame hadise šarif nereikia galvoti apie pažodinę žodžio imanas reikšmę. Mat pažodinė reikšmė yra patvirtinti ir tikėti, ir tarp neišmanėlių arabų nebuvo nė vieno, kuris jos nežinotų. Kaip tad jos galėjo nežinoti Ashabai al-kiram? Džibrilas alaihis-salam norėjo išmokyti Ashabus al-kiram imano prasmės. Čia klausiama, kas islame vadinama imanu.) Ir Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) paaiškino, kad imanas – tai tikėti šešiais apibrėžtais dalykais, štai taip: „Pirmiausia tikėti Allahu Aukščiausiuoju, Jo angelais, Jo knygomis, Jo Pasiuntiniais, achirato diena, kadaru (likimu) ir tuo, kad chairas (gėris) ir šaras (blogis) yra nuo Allaho Aukščiausiojo“. Tas žmogus vėl tarė: „Tiesą sakai“, ir patvirtino atsakymą.

Paskui jis vėl tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Pasakyk man ir tai, kas yra ichsanas“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Tai – garbinti Allahą Aukščiausiąjį taip, lyg Jį matytum. Mat nors tu Jo nematai, Jis tave tikrai mato“. Tas žmogus vėl tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Papasakok man apie Prisikėlimo dieną (kijamatą)!“ Pasiuntinys alaihis-salam tarė: „Šiuo klausimu tas, kurio klausiama, nežino daugiau už klausiantįjį“. Žmogus tarė: „Tada papasakok man apie jos ženklus“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Tai – kad džarijos (vergės) pagimdys savo šeimininkus ir kad pamatysi basus, nuogus ir vargingus piemenis (praturtėjusius ir) besivaržančius tarpusavyje, kas pastatys aukštesnius pastatus“. Po to žmogus apsisuko ir išėjo. Allaho Pasiuntinys atsigręžė į mane ir paklausė: „Umarai! Ar žinai, kas buvo tas klausiantysis?“ Atsakiau: „Allahas Aukščiausiasis ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai“. Tada Allaho Pasiuntinys tarė: „Tai buvo Džibrilas (Džabrailas). Jis atėjo išmokyti jus jūsų religijos“.13 Mūsų mylimas Pranašas aiškindavo Savo Ashabams dalykus pagal jų laipsnį religijoje, kad jie galėtų suprasti.

Chazrat Umaras, vienas aukščiausių iš Ashabų al-kiram, vieną dieną, eidamas į masdžidą, pamatė, kad mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kažką pasakoja Chazrat Abu Bakrui as-Sidikui. Jis priėjo prie jų ir klausėsi. Kiti irgi tai matė, bet vengė prieiti ir klausytis. Kitą dieną, pamatę Chazrat Umarą, jie tarė: „Umarai! Vakar Allaho Pasiuntinys jums kažką pasakojo. Papasakok, kad ir mes išmoktume“. Mat mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, visada sakydavo: „Tai, ką išgirstate iš manęs, papasakokite ir savo broliams religijoje! Leiskite tai išgirsti vieni kitiems!“ Chazrat Umaras tarė: „Vakar Chazrat Abu Bakras paklausė apie Kilniojo Korano ajato al-karima, kurio negalėjo suprasti, prasmę, ir Allaho Pasiuntinys jam jį paaiškino. Klausiausi visą valandą, bet nieko nesupratau“. Mat Jis aiškino pagal aukštą Chazrat Abu Bakro laipsnį. Chazrat Umaro laipsnis buvo toks aukštas, kad mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Aš esu paskutinysis iš Pranašų. Po manęs nebeateis joks Pranašas. Jei po manęs turėtų ateiti Pranašas, Umaras būtų tapęs Pranašu“. Nors jo laipsnis buvo toks aukštas ir jis labai gerai mokėjo savo gimtąją arabų kalbą, jis nesuprato Kilniojo Korano tafsiro, kurį Chazrat Abu Bakrui aiškino Pranašas. Abu Bakro laipsnis buvo daug aukštesnis už jo. Chazrat Abu Bakras, netgi Džibrilas alaihis-salam, klausdavo Allaho Pasiuntinio apie Kilniojo Korano prasmę ir paslaptis. Allaho Pasiuntinys paaiškino Savo Ashabams viso Kilniojo Korano tafsirą.

Mokydamas Savo Ashabus religijos, mūsų mylimas Pranašas kartu nagrinėjo teismo bylas, klausė liudytojų ir išsprendė sunkiausius ginčus. Jis dėjo dideles pastangas, kad islamas būtų pažintas ir paskleistas, kad dar vienas žmogus būtų išgelbėtas nuo Pragaro ugnies. Savo elgesiu ir darbais Jis buvo pavyzdys žmonėms, ir Jis taip pat pasirūpino, kad būtų imtasi būtinų priemonių apsaugoti muminus nuo daugdievių piktumo.

„Umarai! Ar žinai, kas buvo tas klausiantysis? Tai buvo Džibrilas (Džabrailas). Jis atėjo išmokyti jus jūsų religijos“ Hadisas šarif

O Tu, grožis, kuris yra šviesa aulijos akyse,
ateik man į pagalbą, o Chudos nuro šaltini!
Dulkės po Tavo kojomis – surma asfijos akims,
ateik man į pagalbą, o Chudos nuro šaltini!
Be Tavęs niekas negali pasiekti Aukščiausiojo Allaho,
Tavo malonės faizo dėka žmogus būna priimtas,
Tu esi „gailestingumas pasauliams“, o Pasiuntiny,
ateik man į pagalbą, o Chudos nuro šaltini!
Padariau klaidų ir nuodėmių be saiko,
tapau bičiuliu tų, kurie seka savo aistras,
užtark mane už mano neklusnumą, o Dosnusis,
ateik man į pagalbą, o Chudos nuro šaltini!
O dosnumo šaltini, Visagalio Pasiuntiny,
šis klaidų pilnas Selimi – menkiausias Tavo tarnas,
prie Tavo durų jis ieško prieglobsčio ir prašo Tavo dovanos,
ateik man į pagalbą, o Chudos nuro šaltini!
Yavuz sultonas Selimas (Selimi)