MEDINOS AL-MUNAVARA LAIKOTARPIS
Medinos laikotarpis, turėjęs trukti dešimt metų, prasidėjo mūsų mylimo Pranašo hidžra į Mediną tryliktųjų metų po bisos (Pranašo pašaukimo) Rabi al-avval mėnesio 12 dieną, 622 m. po Kr. Kai mūsų Valdovas Pranašas (alaihis-salam) pagerbė Chazrat Chalido ibn Zaidas Abu Ajubo al-Ansario namus, Jis panoro gyventi apatiniame aukšte ir ten apsistojo.1 Taip šiam palaimintam žmogui teko garbė priimti Visatos Valdovą ir apgyvendinti Jį savo namuose.
Chazrat Chalidas pasakojo: „Kai Allaho Pasiuntinys pagerbė mano namus, Jis panoro gyventi apatiniame aukšte. Mes gyvenome aukštu aukščiau ir dėl to labai sielojomės. Vieną dieną tariau: ‚Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Mano širdis negali susitaikyti su tuo, kad aš gyvenu viršuje, o Tu – apačioje; man tai neatrodo teisinga. Tai mane labai slegia. Prašau, leisk, kad Tu gyventum viršuje, o mes – apačioje‘. Tada Jis tarė: ‚Abu Ajubai! Mums tinkamiau ir patogiau gyventi apatiniame namų aukšte‘. Jis manė, kad geriau likti apačioje, nes taip lengviau priimti lankytojus. Tad mes likome gyventi viršutiniame namų aukšte.
Vieną dieną sudužo mūsų ąsotis su vandeniu. Bijodami, kad vanduo nepradėtų lašėti ant Allaho Pasiuntinio ir Jam nesutrukdytų, mudu su žmona skubiai prispaudėme prie vandens vienintelę aksominę antklodę, kuria užsiklodavome“.
Abu Ajubas al-Ansaris labai nejaukiai jautėsi gyvendamas aukštu aukščiau. Galiausiai jis pats persikėlė žemyn, o mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, įkurdino viršuje. Chazrat Abu Ajubas pasakojo: „Mes visada ruošdavome vakarienę ir siųsdavome ją mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui. Kai Jis atsiųsdavo mums tai, kas likdavo, mudu su žmona Um Ajub ieškodavome vietų, kurias buvo palietusi Allaho Pasiuntinio ranka, ir valgydavome iš ten, kad gautume palaimos. Vieną vakarą Allaho Pasiuntinys grąžino patiekalą su svogūnais ar česnakais, kurį buvome pagaminę ir Jam nusiuntę. Kai nemačiau jame jokio Jo rankos pėdsako, verkdamas nuėjau pas Jį ir tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina! Tu grąžinai vakarienę, bet nemačiau joje jokio Tavo palaimintosios rankos pėdsako. Juk mudu su Um Ajub visada ieškome tų vietų, kurias Tavo ranka palietė Tavo grąžintame maiste, ir taip gauname palaimos‘. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) tarė: ‚Šioje daržovėje pajutau kvapą. Todėl jos nevalgiau. Aš esu žmogus, kuris kalbasi su angelu‘. Paklausiau: ‚Ar tas maistas charam (draudžiamas)?‘ Jis tarė: ‚Ne! Bet jis man nepatiko dėl kvapo‘. Kai pasakiau: ‚Kas Tau nepatinka, nepatinka ir man!’, Jis tarė: ‚Jūs jį valgykite‘. Tad mes jį suvalgėme ir daugiau niekada negaminome Allaho Pasiuntiniui maisto su ta daržove.
Kitą kartą pagaminau tiek maisto, kiek užtektų mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, ir Abu Bakrui, ir nunešiau jiems. Allaho Pasiuntinys tarė: ‚Abu Ajubai! Pakviesk trisdešimt žymiausių ansarų‘. Kol galvojau, kaip mažai yra maisto ir kad Allaho Pasiuntinys galbūt mano, jog jo daug, Jis vėl tarė: ‚Abu Ajubai! Pakviesk trisdešimt žymiausių ansarų‘. Su tūkstančiu minčių galvoje pakviečiau trisdešimt ansarų. Jie atėjo, valgė to maisto ir pasisotino. Supratę, kad tai stebuklas, jie dar labiau sustiprėjo tikėjimu (imanu) ir dar kartą davė priesaiką (bajatą). Paskui jie išėjo. Kai šie Ashabai al-guzin (išrinktieji) išėjo, Jis šįkart tarė: ‚Pakviesk šešiasdešimt žmonių‘. Matydamas, kad maisto stebuklingai nesumažėjo, aš dar labiau apsidžiaugiau ir pakviečiau pas Allaho Pasiuntinį šešiasdešimt žmonių.
„Praleiskite kupranugarę! Jai įsakyta, kur atsigulti“ Hadisas šarif
Medina al-Munavara ir jos apylinkės
Jie atėjo ir valgė to maisto. Visi paliudijo Allaho Pasiuntinio stebuklą ir išėjo. Paskui Jis tarė: ‚Pakviesk čia devyniasdešimt ansarų‘. Pakviečiau juos, ir jie atėjo. Allaho Pasiuntiniui įsakius, jie sėdo prie stalo po dešimt ir valgė. Visi pamatė šį didelį stebuklą ir išėjo. Taip pavalgė šimtas aštuoniasdešimt žmonių. O maisto buvo tiek pat, kiek buvau atnešęs, ir jis atrodė lyg niekieno neliestas“.2
Ansarų ir muhadžirų brolystė
Kad Medinoje al-Munavara susiformuotų tvirtesnė vienybė, mūsų Valdovas Pranašas padarė broliais persikėlusius muhadžirus ir ansarus, kurie juos priėmė į savo namus. Kai liko tik Chazrat Alis, jis pamanė, kad yra užmirštas, ir paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar mane užmiršai?“ Tada Pasaulių Valdovas tarė: „Tu esi mano brolis šiame pasaulyje ir achirate“. Ši brolystė rėmėsi abipuse pagalba – ir materialine, ir dvasine. Taip turėjo nors kiek palengvėti liūdesys, kurį kėlė atskirtis nuo tėvynės, namų ir giminių. Juk Medinos musulmonai jau buvo išskėstomis rankomis priėmę savo brolius muhadžirus, palikusius tėvynę, kad galėtų gyventi pagal Allaho Aukščiausiojo religiją ir ją skleisti; jie pakvietė juos į savo namus ir visa širdimi stengėsi jiems visaip padėti. Šia brolyste jie dar nuoširdžiau susiglaudė vieni su kitais. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kiekvieną muhadžirą padarė broliu tokiam ansarui, kurio būdas atitiko jo būdą. Ši brolystė buvo tokia tvirta, kad jie galėjo net dalytis iš tėvų paveldėtu turtu.3
Kiekvienas medinietis savo žemę, vynuogyną, sodą, namą ir turtą – trumpai tariant, viską, ką turėjo, – padalijo pusiau ir mielai atidavė vieną pusę savo broliui muhadžirui. Abdurachmanas ibn Aufas, vienas iš muhadžirų, pasakojo: „Kai persikėlėme į Mediną al-Munavara, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, padarė mane ir Sadą ibn Rabį broliais. Tada mano brolis Sadas man tarė: ‚Mano broli Abdurachmanai! Esu turtingiausias iš Medinos musulmonų. Padalijau savo turtą pusiau, ir pusė jo – tavo‘. Aš atsakiau: ‚Tepadaro Allahas Aukščiausiasis tavo turtą palaimintą ir tau naudingą. Man turto nereikia. Tik nuvesk mane į turgų, kuriame prekiaujate, – to užteks‘“.
Tokia auka buvo įmanoma tik islamo brolystės dėka. Nuo Adomo alaihis-salam laikų iki to meto buvo įvykę daug persikėlimų. Tačiau niekada nebuvo tokio prasmingo ir kilnaus persikėlimo, niekada nebuvo tokio meilės kupino susiliejimo ir tokio nuoširdaus apsikabinimo tarp atvykėlių ir vietinių gyventojų. Allahas Aukščiausiasis ir pasakė prasme: „Muminai (tikintieji musulmonai) tikrai yra broliai“.4 Tuo buvo parodyta, kad tikra meilė ir nuoširdumas kyla tik iš imano ir tikėjimo, o ne iš materialinių interesų. Šią būseną Ashabai al-kiram pasiekdavo vos per vieną sochbatą (buvimas mūsų Pranašo artumoje ir Jo gražių žodžių klausymasis) su mūsų Valdovu, Allaho Pasiuntiniu. Faizas (žinojimo spinduliai) ir palaimos kaip jūros liejosi iš palaimintosios mūsų mylimo Pranašo širdies į Ashabų al-kiram širdis, ir dėl to jie mylėjo vieni kitus neregėtai pasiaukodami ir savo brolius statė aukščiau už save.
„O mano Viešpatie! Padaryk Mediną mums brangią, kaip padarei mums brangią Meką. Padaryk ją mums brangesnę už Meką. O mano Viešpatie! Duok palaimą mūsų saikams ir matams. Padaryk Mediną miestu, kuriame būtume sveiki. Padaryk jos orą gerą!“ Hadisas šarif
Šiame naujame islamo centre ansarai ir muhadžirai, susikibę rankomis ir susivieniję širdimis, pažadėjo vieni kitiems, kad, stiprindami islamo religiją, nepagailės jokios aukos ir galiausiai pasieks kankinystės (šahado) laipsnį. Taip jie susibūrė aplink Allaho Pasiuntinį ir, laikydamiesi islamo principų, sukūrė naują tvarką ir laimingą gyvenimą. Su hidžros įvykiu islamas jau žengė pirmąjį žingsnį kelyje į „valstybę“. O šviesusis Medinos miestas tapo islamo religijos lopšiu ir centru.
Medinoje, be Ashabų al-kiram, gyveno ir krikščionys, žydai bei stabus garbinantys daugdieviai. Žydus sudarė trys gentys: Banu Kainuka, Banu Kuraiza ir Banu Nadir. Jie buvo labai priešiški islamui ir ypač mūsų mylimam Pranašui.
Tuo metu Mekos daugdieviai laikė sau dideliu pavojumi tai, kad mūsų Valdovas Pranašas Medinoje suvienijo Savo Ashabus, padarydamas juos broliais. Jei greitai su tuo nesusidorotų, musulmonai galėtų sustiprėti, užpulti Meką ir atimti iš jų žemes, namus ir gimtąsias vietas, kurias musulmonai buvo palikę… Iš taip galvojusių Mekos daugdievių Medinos musulmonams ėmė ateiti grasinantys laiškai. Viename iš tų laiškų buvo parašyta: „Tikrai nė viena iš arabų genčių, su kuriomis buvome susipykę, mūsų taip neįsiutino kaip jūs. Mat užuot išdavę mums vyrą, kuris priklauso mums, jūs Jam padėjote, išskėstomis rankomis Jį priėmėte ir apgynėte. Tai labai didelė jūsų klaida. Prašome, nesikiškite tarp Jo ir mūsų ir palikite Jį mums. Jei Jis pasitaisys, labiausiai džiaugsimės mes. Jei ne, Jį atvesti į protą – taip pat mūsų reikalas!..“
Į šį laišką Chazrat Kabas ibn Malikas parašė labai gražų atsakymą, kuriame šlovino mūsų Pranašą.
Mekos daugdieviai lygiai taip pat rašė grasinančius laiškus ir Medinos daugdieviams. Jie grasino ir jiems: „Jei neišvarysite mūsų vyro iš savo miesto arba Jo nenužudysite, žygiuosime prieš jus, išžudysime jus ir paimsime jūsų moteris sau tarnauti!..“
Po to Medinos daugdieviai susibūrė aplink munafiką (veidmainį – netikintįjį, apsimetantį musulmonu) Abdulą ibn Ubajų ir nusprendė pakenkti mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, vos tik pasitaikys proga.
Sužinoję apie tai, musulmonai darė viską, ką galėjo, kad apsaugotų mūsų mylimą Pranašą, ir tvirtai susibūrė aplink Jį. Prieita iki to, kad naktimis jie negalėdavo išeiti į gatvę ir negalėdavo miegoti savo namuose.
Ubajus ibn Kabas pasakojo: „Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, ir Jo Ashabai pagerbė Mediną al-Munavara, musulmonai tapo daugdievių arabų genčių priešiškumo taikiniu. Ashabai su ginklais rankose budėdavo sargyboje iki pat ryto“.
Ashabai al-kiram tapo tarsi vienu kūnu ir pavojaus akimirkomis iš visų jėgų skubėjo padėti savo broliams musulmonams. Pirmasis tarp jų buvo mūsų mylimas Pranašas. Kaip mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, buvo pirmas kiekvienoje gražioje savybėje, taip Jis buvo pirmas tarp Savo Ashabų ir drąsa. Kad ir kurią nakties valandą pasigirsdavo šauksmas, mūsų Pranašas ant Savo žirgo kaip žaibas būdavo ten anksčiau už visus kitus, pranešdavo Savo Ashabams, kad nėra ko bijoti, ir juos nuramindavo.
„Ali! Tu esi mano brolis šiame pasaulyje ir achirate“ Hadisas šarif
Vėl atėjo tas mėnuo,
kai gimė abiejų pasaulių Sultonas.
Vėl atėjo tas mėnuo,
kai gimė širdies pažinimo šaltinis.
Teateina užtarimo ieškantys,
tegul džiaugiasi Jį mylintieji,
vėl atėjo tas mėnuo,
kai gimė Tas, kurio dorovė graži.
Vėl atėjo tas mėnuo,
kai pilnatis tamsoje, ryto saulė,
Chudos rožyno rožė,
Tiesos Chabibas Mustafa gimė.
Kur ištikimas mylintysis,
tegul jo siela ir kūnas randa ramybę,
vėl atėjo tas mėnuo,
kai gimė paslėptos tiesos lobynas.
Kas Jį myli, o Hudaji,
tas pasiekė savo tikslą,
vėl atėjo tas mėnuo,
kai gimė pasaulio garbė, geriausias iš žmonių.
Senas Medinos vaizdas
Masdžid an-Nabi / Medina al-Munavara
Sklypas, kuriame atsigulė mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam), kupranugarė Kasva, kai mūsų Pranašas persikėlė į Mediną al-Munavara.
Mūsų mylimas Pranašas nupirko šį sklypą ir pastatė jame masdžidą.
Jis mirė Savo namuose, buvusiuose greta šio masdžido,
ir Jo palaimintasis kapas buvo įrengtas šiame kambaryje.
Vėliau šiame kambaryje buvo palaidoti Chazrat Abu Bakras ir Chazrat Umaras (radijallahu anhuma).
Pranešta, kad Isa alaihis-salam bus palaidotas
vienam žmogui skirtoje vietoje šalia jų.