HIDŽRA
Tai, kad Auso ir Chazradžo gentys staiga tapo musulmonais, ir galimybė, kad Mekos ir Medinos musulmonai susivienys, baisiai išgąsdino daugdievius ir juos įsiutino. Išgirdę apie antrąją Akabos priesaiką, Mekos daugdieviai ėmė elgtis labai žiauriai ir pavojingai. Musulmonams pasilikti Mekoje tapo nebepakeliama. Po paskutinės Akabos priesaikos Medina tapo vieta, kur musulmonai galėjo rasti ramybę ir prieglobstį. Jie troško rasti būdą išvykti iš šio miesto į kraštus, kur galėtų bent kiek atsikvėpti ir gyventi bent kiek laisviau. Jie išdėstė savo padėtį mūsų Valdovui Pranašui (sallallahu alaihi va sallam) ir paprašė leidimo išvykti. Jis patarė Savo Ashabams būti kantriems, nes leidimas palikti Meką dar nebuvo atėjęs. Galiausiai atėjo dieviškasis leidimas hidžrai. Tą dieną mūsų mylimas Pranašas džiugus atėjo pas Ashabus al-kiram ir tarė: „Man pranešta vieta, į kurią jūs persikelsite. Tai Jasribas (Medina). Keliaukite ten. Susivienykite ten su savo broliais musulmonais. Allahas Aukščiausiasis padarė juos jūsų broliais. Jis padarė Jasribą (Mediną) jūsų tėvyne, kurioje rasite saugumą ir ramybę“. Gavę mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, leidimą ir patarimą, musulmonai ėmė keltis į Mediną būriais, vieni po kitų.1 Mūsų Valdovas Pranašas primygtinai liepė besikeliantiems būti itin atsargiems ir apdairiems. Kad neatkreiptų daugdievių dėmesio, musulmonai leisdavosi į kelią mažais karavanais ir veikė kiek įmanoma slapčiau. Abu Salama, pirmasis persikėlęs į Mediną, buvo daug iškentėjęs nuo daugdievių. Po kurio laiko daugdieviai suprato, kas vyksta, ir ėmė iš kelyje sugautų musulmonų vienus versti grįžti, moteris atskirti nuo vyrų, o tuos, kuriuos įveikė, mesti į kalėjimą, ir kankino juos visokiais būdais. Jie griebėsi visokių kankinimų, kad priverstų juos atsižadėti savo religijos. Tačiau, bijodami, kad neprasidėtų pilietinis karas, nedrįso jų žudyti. Musulmonai vis tiek naudojosi kiekviena proga ir leidosi į kelią Medinos link. Vieną dieną ir Chazrat Umaras užsijuosė kardą. Jis pasiėmė savo strėles bei ietį ir visų akivaizdoje septynis kartus atliko tavafą aplink Kaabą. Garsiai jis pasakė ten buvusiems daugdieviams: „Štai ir aš keliauju Allaho Aukščiausiojo keliu, kad apsaugočiau savo religiją. Jei kas nori padaryti savo žmoną našle, vaikus našlaičiais ir priversti verkti savo motiną, tegul pasitinka mane anapus anos slėnio!..“ Taip Chazrat Umaras ir apie dvidešimt musulmonų bebaimiai, vidury baltos dienos, išsiruošė į Mediną. Bijodamas Chazrat Umaro, niekas nedrįso paliesti šio karavano. Nuo tada persikėlimai nebesiliovė, ir Ashabai al-kiram būrys po būrio pasiekė Mediną.
„Man pranešta vieta, į kurią jūs persikelsite. Tai Jasribas (Medina). Keliaukite ten“ ir „Susivienykite ten su savo broliais musulmonais. Allahas Aukščiausiasis padarė juos jūsų broliais. Jis padarė Jasribą (Mediną) jūsų tėvyne, kurioje rasite saugumą ir ramybę“ Hadisas šarif
Hidžros kelias
Tuo tarpu ir Chazrat Abu Bakras paprašė leidimo persikelti. Mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), tarė: „Būk kantrus. Tikiuosi, kad Allahas Aukščiausiasis ir man duos leidimą. Tada keliausime kartu“. Kai Chazrat Abu Bakras paklausė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina! Ar tokia galimybė yra?“, mūsų Pranašas jį pradžiugino atsakydamas: „Taip, yra“. Chazrat Abu Bakras už aštuonis šimtus dirhamų nupirko du kupranugarius ir ėmė laukti tos dienos. Dabar Mekoje beliko tik mūsų mylimas Pranašas, Chazrat Abu Bakras, Chazrat Alis, vargšai, ligoniai, seneliai ir tikintieji, kuriuos daugdieviai buvo įmetę į kalėjimą.
Tuo metu Medinos žmonės (ansarai) labai gerai priėmė persikėlusius mekiečius (muhadžirus) ir suteikė jiems prieglobstį savo namuose. Tarp jų atsirado tvirta vienybė.
Mekos daugdieviai sunerimo pagalvoję, kad ir Allaho Pasiuntinys gali persikelti ir stoti musulmonų priešakin. Jie susirinko Dar an-Nadvoje, kur paprastai rinkdavosi aptarti svarbių reikalų, ir ėmė kalbėtis, ką daryti. Šėtonas atėjo pas daugdievius Šeicho an-Nadždžio, t. y. seno vyro iš Nadždo, pavidalu. Jis klausėsi jų pokalbių. Buvo iškelta įvairių pasiūlymų, bet nė vienas nepatiko. Tada šėtonas įsiterpė į pokalbį ir pasakė savo nuomonę: „Niekas iš to, ką sugalvojote, negali būti išeitis. Mat Jo besišypsantis veidas ir saldus liežuvis paverčia niekais bet kokią priemonę. Sugalvokite kitą išeitį“.
Abu Džahlis, Kuraišų vadas, tarė: „Išsirinkime po stiprų vyrą iš kiekvienos genties. Su kardais rankose tegul jie užpuola Muchammedą. Tegul kirs Jį ir pralies Jo kraują. Tada nebus aišku, kas Jį nužudė. Taip jie bus priversti sutikti su išpirka už kraują. Mes sumokėsime už Jį išpirką ir atsikratysime šios bėdos“. Šėtonui ši mintis taip pat patiko, ir jis ją karštai rėmė ir rekomendavo.2
Kol daugdieviai buvo užsiėmę šiais pasiruošimais, atėjo Džibrilas alaihis-salam ir pranešė Kilniausiajam Pasiuntiniui apie daugdievių sprendimą. Jis taip pat pasakė, kad tą naktį Jis nemiegotų Savo lovoje, ir paskelbė Allaho Aukščiausiojo įsakymą dėl hidžros. Dėl šio dieviško įsakymo mūsų mylimas Pranašas paprašė Chazrat Alio miegoti Jo lovoje ir grąžinti savininkams patikėtus daiktus, kuriuos Jis paliko, ir tarė: „Šiąnakt miegok mano lovoje ir užsiklok šia mano chirka (apsiaustu)! Nebijok, tau nenutiks jokia bėda“.
Chazrat Alis atsigulė, kaip įsakė mūsų Valdovas Pranašas. Tada jam buvo dvidešimt treji metai. Be jokios baimės jis buvo pasiruošęs paaukoti savo gyvybę vietoj Chabibullah.
Hidžros naktį netikintieji buvo apsupę palaimintuosius mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, namus. Tą naktį buvo apreikšti pirmieji Jasin sūros ajatai. Išeidamas iš Savo palaimintųjų namų, mūsų Valdovas Pranašas perskaitė virš jų devintąjį Jasin sūros ajatą al-karima: „Mes pastatėme užtvarą priešais juos ir užtvarą už jų ir juos uždengėme, todėl jie nemato“, paėmė saują žemės ir pabarstė ją ant netikinčiųjų galvų. (Pasakojama, kad visi, kuriems ant galvos užkrito šios žemės, žuvo Badro gazvoje (gazva – šventasis karas).) Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, sveikas ir saugus praėjo pro juos ir atėjo į Chazrat Abu Bakro namus. Nė vienas iš daugdievių negalėjo Jo pamatyti.
„Abu Bakrai! Būk kantrus. Tikiuosi, kad Allahas Aukščiausiasis ir man duos leidimą. Tada keliausime kartu“ Hadisas šarif
Po kurio laiko pas daugdievius priėjo kažkoks žmogus ir paklausė: „Ko čia laukiate?“ Jie atsakė: „Kad Muchammedas išeitų iš namų“. Žmogus tarė: „Prisiekiu, Muchammedas praėjo pro jus ir nuėjo, ir dar pabarstė žemės jums ant galvų“. Daugdieviai prisilietė rankomis prie galvų. Ir iš tiesų rado ant galvų žemės. Jie nusivalė žemę nuo veidų ir galvų. Tuoj pat jie puolė prie durų ir įsiveržė į namus. Pamatę Chazrat Alį Pasiuntinio alaihis-salam lovoje, jie paklausė, kur yra Kilniausiasis Pasiuntinys.
Chazrat Alis atsakė: „Nežinau! Argi paskyrėte mane Jo saugoti?“ Tada jie šiurkščiai puolė Chazrat Alį. Netikintieji išėjo laukan ir ėmė ieškoti mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio. Chazrat Alį jie kurį laiką laikė uždarę prie Kaabos, o paskui paleido.3
Paskui jie nuėjo į Chazrat Abu Bakro namus ir klausinėjo Asmos, Chazrat Abu Bakro dukters. Kai ji neatsakė, jie ją sumušė. Nors ieškojo visur, jų nerado ir įniršo. Abu Džahlis, piktavališkiausias iš jų, liepė šaukliams skelbti Mekoje ir jos apylinkėse ir pažadėjo 100 kupranugarių tam, kas suras ir atves atgal mūsų mylimą Pranašą ir Chazrat Abu Bakrą arba praneš, kur jie yra. Kai kurie, išgirdę šį jo pažadą ir trokšdami turto, apsiginklavo, sėdo ant žirgų ir leidosi ieškoti.
Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pagerbęs Savo buvimu Chazrat Abu Bakro namus, tarė: „Man leista persikelti“, Chazrat Abu Bakras as-Sidikas susijaudinęs paklausė: „Leisk man priglausti veidą prie palaimintųjų Tavo kojų dulkių, o Allaho Pasiuntiny!.. Ar galiu keliauti su Tavimi?“ Mūsų Valdovas atsakė: „Taip…“ Chazrat Sidikas pravirko iš džiaugsmo. Pro ašaras jis tarė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, net mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny! Kupranugariai paruošti. Priimk, kurį nori“. Pasaulių Sultonas tarė: „Aš nejosiu ant kupranugario, kuris ne mano. (Tačiau) aš jį nupirksiu ir už jį sumokėsiu“. Išgirdęs šį griežtą įsakymą, Chazrat Sidikas turėjo pasakyti, kiek kupranugaris kainuoja. Chazrat Abu Bakras pasikvietė vyrą, vardu Abdula ibn Uraikitas, kuris buvo žinomas kaip vedlys, pasamdė jį rodyti kelią ir liepė po trijų dienų atvesti kupranugarius prie olos Sauro kalne.
Ketvirtadienį, tryliktųjų metų po bisos Safaro mėnesio 27 dieną, mūsų Valdovas Pranašas ir Abu Bakras as-Sidikas, pasiėmę šiek tiek maisto, leidosi į kelią.
Kelyje Chazrat Abu Bakras ėjo aplink Allaho Pasiuntinį – kartais iš dešinės, kartais iš kairės, kartais priekyje, o kartais už Jo. Kai mūsų Pranašas paklausė, kodėl jis taip daro, šis atsakė: „Kad atremčiau bet kokį pavojų, kuris gali ateiti iš bet kurios pusės. Jei ištiks kokia bėda, tegul ji pirmiausia ištinka mane. Tebūnie paaukota už Tavo kilnų asmenį mano gyvybė, o Allaho Pasiuntiny!“
Tada mūsų Valdovas Sarvar al-alam tarė: „Abu Bakrai! Ar norėtum, kad nelaimė, kuri turėtų ištikti mane, ištiktų tave vietoj manęs?“ Chazrat Sidikas atsakė: „Taip, o Allaho Pasiuntiny! Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris pasiuntė Tave su tikrąja religija kaip tikrąjį Pranašą: noriu, kad nelaimė, kuri ateis, ištiktų mane vietoj Tavęs“.4
Kadangi mūsų mylimo Pranašo sandalai buvo ankšti, kelyje jie suplyšo, o Jo palaimintosios kojos buvo sužeistos, ir Jis nebeturėjo jėgų eiti. Vargais negalais jie užkopė į kalną ir pasiekė olą. Priėjęs prie įėjimo, Chazrat Abu Bakras tarė: „Dėl Allaho, o Allaho Pasiuntiny, neįeik! Leisk įeiti man. Jei ten yra kas nors kenksminga, tegul tai ištinka mane, kad jokia širdgėla ir joks skausmas nepaliestų Tavo palaimintojo asmens“, ir įėjo vidun. Jis iššlavė ir išvalė olą. Dešinėje ir kairėje buvo daug didelių ir mažų skylių. Jis suplėšė savo apsiaustą ir užkimšo skyles, bet viena liko atvira. Ją jis užkimšo savo kulnu ir tada pakvietė Allaho Pasiuntinį įeiti į olą. Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) įėjo, padėjo Savo palaimintąją galvą Chazrat Abu Bakrui ant kelių ir užmigo.
Tą akimirką Chazrat Abu Bakrui į koją įkando gyvatė. Kad nepažadintų Allaho Pasiuntinio, jis kentė skausmą ir nepajudėjo. Tačiau kai jo ašara nukrito ant palaimintojo Allaho Pasiuntinio veido, Jis paklausė: „Kas atsitiko, Abu Bakrai?“ Chazrat Abu Bakras tarė: „Gyvatė iš skylės, kurią užkimšau koja, įkando man į koją“. Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, patepė Abu Bakro žaizdą trupučiu Savo palaimintųjų seilių, kad ji sugytų, skausmas tuoj pat nurimo, o žaizda išgijo.
Kol mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), ir Chazrat Abu Bakras as-Sidikas buvo oloje, daugdieviai, sekdami pėdsakais, atėjo prie olos angos. Jie pamatė, kad voras buvo apraizgęs angą voratinkliu, o du balandžiai buvo ten susisukę lizdą. Pėdsekys Kurzas ibn Alkama tarė: „Čia pėdsakai baigiasi“. Netikintieji tarė: „Jei jie būtų įėję į olą, voratinklis virš įėjimo būtų buvęs suplėšytas“.
Kai kurie iš jų pasakė: „Atėjome iki čia, tad tegul vienas iš jūsų įeina į olą ir pažiūri!“, tačiau netikintysis Umaija ibn Chalafas tarė: „Ar jūs visai neturite proto? Ko jums reikia šioje oloje, kuri apraizgyta voratinklių sluoksnis ant sluoksnio? Prisiekiu, šis voras numezgė savo tinklą dar prieš Muchammedui gimstant“.
Kol daugdieviai ginčijosi prie olos angos, viduje Chazrat Abu Bakrą apėmė nerimas, ir jis tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Prisiekiu Allahu, nesirūpinu savimi. Bet bijau, kad kas nors nenutiktų Tavo kilniam asmeniui. Jei mane nužudys, aš tik vienas žmogus, ir niekas nepasikeis. Bet jei Tau bus pakenkta, žus visa umma ir religija sugrius“. Visatos Sultonas tarė: „Abu Bakrai! Neliūdėk!.. Tikrai Allahas Aukščiausiasis yra su mumis“.
Kai Abu Bakras as-Sidikas tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Tebūnie paaukota už Tave mano gyvybė! Jei kuris nors iš jų nulenks galvą ir pažiūrės žemyn, mus pamatys!“, mūsų Valdovas tarė: „Abu Bakrai! Du žmonės, o trečiasis su jais – Allahas Aukščiausiasis. Neliūdėk!.. Tikrai Aukščiausiasis Allahas yra su mumis“. Daugdieviai grįžo atgal nepažvelgę vidun.5
Allahas Aukščiausiasis pasakoja apie šį įvykį Kilniajame Korane ir prasme sako: „Jei jūs Jam nepadėsite (Mano Chabibui), (tai prisiminkite tą metą,) kai netikintieji išvarė Jį (iš Mekos) kaip antrąjį iš dviejų (kartu su Chazrat Abu Bakru): kai jie buvo oloje (Sauro kalno viršūnėje), Allahas Aukščiausiasis Jam (Allaho Pasiuntiniui) padėjo. Tada Jis tarė Savo bičiuliui (Abu Bakrui as-Sidikui): ‚Neliūdėk, Allaho Aukščiausiojo pagalba, nusrat, tikrai yra su mumis‘. Allahas Aukščiausiasis nusiuntė Jam Savo sakiną, teikiančią širdims ramybę, sustiprino Jį (Savo Chabibą) (dvasinėmis) kariuomenėmis, kurių jūs nematėte (apsaugojo Jį angelais), ir visiškai pažemino netikinčiųjų žodį. O Allaho Aukščiausiojo (tauchido) žodis yra pats aukščiausias (Jis paskleidė Allaho vardą po visą pasaulį ir padarė jį viešpataujančiu). Allahas Aukščiausiasis yra absoliučiai Galingasis. Jis vienintelis turi valdžią ir išmintį“.6
„Dėl Allaho, o Allaho Pasiuntiny, neįeik! Leisk įeiti man. Jei ten yra kas nors kenksminga, tegul tai ištinka mane, kad jokia širdgėla ir joks skausmas nepaliestų Tavo palaimintojo asmens“ Abu Bakras as-Sidikas (radijallahu anhu)
Mūsų mylimas Pranašas ir Chazrat Abu Bakras išbuvo šioje oloje tris paras. Naktimis į olą ateidavo Chazrat Abu Bakro sūnus Abdula ir papasakodavo, ką buvo girdėjęs Mekoje. Amiras ibn Fuhaira, Chazrat Abu Bakro paleistas į laisvę vergas ir jo bandų piemuo, naktimis atnešdavo pieno ir ištrindavo pėdsakus.
Ketvirtąją dieną, naktį į pirmadienį, prieš aušrą, mūsų mylimas Pranašas paliko Sauro olą ir užsėdo ant Savo kupranugarės, vardu Kasva. Pasak vieno pasakojimo, Jis pasisodino Chazrat Abu Bakrą už Savęs ant kupranugarės. Amiras ibn Fuhaira ir gerai kelius pažinojęs Abdula ibn Uraikitas jojo ant kito kupranugario.
Pasaulių Valdovas (sallallahu alaihi va sallam) turėjo palikti Savo tėvynę Meką, brangiausią iš visų miestų, kurią išgyrė Allahas Aukščiausiasis. Jis atsuko Savo kupranugarę į Charam aš-šarif ir liūdna širdimi tarė: „Prisiekiu Allahu! Tu esi geriausia iš visų vietų, kurias sukūrė Allahas Aukščiausiasis, ir brangiausia mano Viešpaties akivaizdoje! Jei nebūčiau iš tavęs išvarytas, nebūčiau išvykęs. Man nėra tėvynės, gražesnės ir brangesnės už tave. Jei mano tauta nebūtų manęs iš tavęs išvariusi, nebūčiau išvykęs ir niekur kitur, išskyrus tave, nebūčiau įsikūręs ir susiradęs namų“.
Tą akimirką nusileido Džibrilas alaihis-salam ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar ilgiesi Savo tėvynės, ar jos pasiilgai?“ Mūsų Valdovas atsakė: „Taip, ilgiuosi!“ Džibrilas alaihis-salam perskaitė Kasas sūros aštuoniasdešimt penktąjį ajatą al-karima, kuris nešė džiugią žinią, kad Jis galiausiai sugrįš į Meką, ir paguodė Jo palaimintąją širdį.
Kelionė vyko ramiai. Nors daugdieviai ieškojo visur, jų nerado: Didingasis Allahas saugojo Savo Chabibą nuo jų piktumo. Atvykęs į vietą, vadinamą Kudaidu, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, sustojo prie protingos ir skaisčios moters, vardu Um Mabad, garsėjusios savo dosnumu, palapinės. Jie norėjo nusipirkti maisto, datulių ir mėsos. Um Mabad tarė: „Jei ką turėčiau, neimčiau pinigų, o surengčiau jums vaišes ir jus pavaišinčiau. Dėl sausros ir skurdo mums nieko neliko“. Kai jie paklausė: „O pieno yra?“, ji atsakė: „Ne, gyvuliai bergždi“. Tada Visatos Sultonas (sallallahu alaihi va sallam) parodė į liesą avį, stovinčią prie palapinės, ir tarė: „Um Mabad! Kodėl ši avis čia pririšta?“ Ji atsakė: „Ji atsiliko nuo bandos, nes labai serga ir yra silpna. Neturi jėgų eiti“. Kai mūsų Pranašas paklausė: „Ar ji turi pieno? Ar leisi man pamelžti šią avį?“, ji atsakė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, pieno ji neturi, bet niekas Tau netrukdo jos pamelžti“.
Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, priėjo prie avies ir paminėjo Allaho Aukščiausiojo vardą. Melsdamas dua ir prašydamas palaimos (barakos), Jis perbraukė Savo palaimintąja ranka per avies tešmenį. Tą pačią akimirką tešmuo prisipildė pieno, ir pienas ėmė tekėti. Jie tuoj pat atnešė indą ir jį pripildė. Pirmiausia Jis davė jį Um Mabad. Jai atsigėrus, Jis davė Chazrat Abu Bakrui ir kitiems ir leido jiems gerti, kol prisisotino. Pats Jis gėrė paskutinis. Paskui Jis vėl palietė Savo palaimintąja ranka avies tešmenį, pamelžė ją ir paprašė didžiausio palapinėje esančio indo. Jį taip pat pripildė ir paliko Um Mabad. Pasak vieno pasakojimo, ši avis gyveno dar aštuoniolika metų, ir per visą tą laiką mūsų Valdovo Fachr al-alam palaimos (barakos) dėka jie iš jos maitinosi rytą ir vakarą. Jiems išvykus, namo grįžo Um Mabad vyras ir pamatė pieną. Jis apsidžiaugė ir paklausė: „Iš kur šis pienas?“ Um Mabad atsakė: „Atėjo palaimintas žmogus ir pagerbė mūsų namus. Tai, ką matai, – Jo rūpestis ir Jo palaima“. Jis paklausė: „Ar gali Jį apibūdinti? Koks Jo būdas ir išvaizda?“
Um Mabad tarė: „Palaimintas žmogus, kurį mačiau, buvo labai dailaus sudėjimo ir besišypsančio veido. Jo akyse buvo šiek tiek raudonio, o balse – švelnumo. Jo palaimintosios blakstienos buvo ilgos. Jo akių baltymai buvo visiškai balti, o vyzdžiai – visiškai juodi, ir Jo akys buvo tarsi iš prigimties pajuodintos surma. Jo plaukai buvo juodi, o barzda tanki. Kai Jis tylėdavo, nuo Jo dvelkė orumas ir rimta ramybė. Kai kalbėdavo, šypsodavosi, o žodžiai iš Jo lūpų gražiai liejosi tarsi ant siūlo suverti perlai. Iš toli Jis atrodė labai didingas, o iš arti buvo labai malonus ir patrauklus. Esantieji šalia Jo visa širdimi skubėjo vykdyti Jo įsakymų“. Taip ji išvardijo dar daug Jo savybių. Jos vyras, nuostabos apimtas klausęsis, tarė: „Prisiekiu, šis žmogus yra tas, kurio ieško Kuraišai. Jei būčiau Jį sutikęs, būčiau gavęs garbę Jam tarnauti ir nebūčiau nuo Jo pasitraukęs“. Um Mabad vyras nusekė paskui mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, pasivijo Jį Rimo slėnyje ir tapo musulmonu. Jam teko garbė tapti vienu iš Ashabų. Vėliau ir Um Mabad tapo musulmone.7
Suraka ibn Malikas
Daugdieviai be paliovos ieškojo Muchammedo alaihis-salam ir Chazrat Abu Bakro, kurie keliavo Medinos link. Jei jų nerastų, jiems patiems iškiltų labai didelis pavojus. Mat jie manė, kad musulmonai gali įkurti „islamo valstybę“ ir per trumpą laiką su jais susidoroti. Todėl daugdieviai metė į tai visas jėgas. Tam, kas nužudys arba paims į nelaisvę mūsų Valdovą Pranašą ir Chazrat Abu Bakrą, jie pažadėjo šimtą kupranugarių ir dar nesuskaičiuojamą daugybę turto ir pinigų. Ši žinia pasklido ir tarp Mudlidžo sūnų, kuriems priklausė Suraka ibn Malikas.
Suraka ibn Malikas buvo įgudęs pėdsekys. Todėl jis labai domėjosi tuo, kas vyko.
Vieną antradienį Mudlidžo sūnūs buvo susirinkę Kudaide – vietovėje, kur gyveno Suraka ibn Malikas. Susirinkime buvo ir Suraka ibn Malikas. Tada atėjo vienas Kuraišų vyras ir tarė Surakai: „Suraka! Prisiekiu Allahu, ką tik mačiau trijų keturių žmonių karavaną, keliaujantį pajūrio link. Tai turbūt Muchammedas ir Jo Ashabai“. Suraka suprato, kas per reikalas. Tačiau, kadangi pažadėtas atlygis buvo labai didelis, jis norėjo jį laimėti vienas. Todėl nenorėjo, kad kas nors kitas apie tai sužinotų. Jis kalbėjo taip, lyg tai būtų nesvarbu: „Ne, tie, kuriuos matei, yra tokie ir tokie. Jie praėjo pro čia prieš kurį laiką. Mes irgi juos matėme“.
Suraka ibn Malikas palaukė dar kiek. Nepatraukdamas dėmesio, jis nuėjo namo. Jis liepė savo tarnui paimti jo žirgą ir ginklus ir laukti jo už slėnio. Pats jis pasiėmė ietį ir nukreipė jos smaigalį žemyn, kad blizgesys neatkreiptų dėmesio. Jis paleido žirgą šuoliais. Jodamas ta kryptimi, apie kurią buvo girdėjęs, jis galiausiai rado jų pėdsakus. Jis priartėjo taip arti, kad net girdėjo Kilnųjį Koraną, kurį skaitė mūsų Valdovas Pranašas. Tačiau Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) neatsigręžė. Chazrat Abu Bakras, atsigręžęs ir pamatęs Suraką, sunerimo. Mūsų Valdovas Pranašas jam tarė, kaip buvo sakęs oloje: „Neliūdėk! Allahas Aukščiausiasis yra su mumis“.
„(O Meka al-Mukarama!) Man nėra tėvynės, gražesnės ir brangesnės už tave. Jei mano tauta nebūtų manęs iš tavęs išvariusi, nebūčiau išvykęs ir niekur kitur, išskyrus tave, nebūčiau įsikūręs ir susiradęs namų“ Hadisas šarif
Pasak pasakojimo, kurį perdavė Chazrat Bucharis, kai Chazrat Abu Bakras pranešė Kilniausiajam Pasiuntiniui, kad juos pasivijo raitelis, mūsų Valdovas Pranašas pasimeldė: „O mano Viešpatie! Numesk jį!“ Pasak kito pasakojimo, kai Suraka priartėjo visai prie jų, Chazrat Abu Bakras pravirko. Kai mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, paklausė, kodėl jis verkia, šis tarė: „Prisiekiu Allahu, verkiu ne dėl savęs. Verkiu, nes bijau, kad Tau nenutiktų kas bloga“. Suraka priartėjo prie mūsų Valdovo Pranašo taip arti, kad galėjo Jį užpulti. Jis tarė: „Muchammedai! Kas Tave šiandien nuo manęs apgins?“ Mūsų Valdovas Sarvar al-alam atsakė: „Mane gina Allahas Aukščiausiasis, kuris yra Džabbar (Tas, kuris daro, ką nori) ir Kahhar (Tas, kuris yra visagalis)“. Tą akimirką Surakos žirgas abiem priekinėmis kojomis iki pat kelių įsmego į žemę. Kai jis išsivadavo ir vėl pamėgino pulti, žirgo kojos vėl įsmego į žemę. Kad ir kaip Suraka ragino žirgą, jo ištraukti nepavyko. Nieko kito jis padaryti negalėjo. Likęs bejėgis, jis ėmė maldauti mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, kupiną užuojautos ir gailestingumo. Mūsų Pranašas, Savyje sujungęs visas tobulybes ir visą gražią dorovę ir sukurtas su kilniausia dorove ir prigimtimi, išpildė jo prašymą. Suraka tarė: „Muchammedai! Supratau, kad esi saugomas. Pasimelsk už mane, kad išsivaduočiau. Nuo šiol niekada Tau nepakenksiu. Ir nė žodžio apie Tave nepasakysiu tiems, kurie Tavęs ieško“. Kai Visatos Valdovas pasimeldė: „O mano Viešpatie! Jei jis sako tiesą ir yra nuoširdus, išlaisvink jo žirgą“, Allahas Aukščiausiasis priėmė šią maldą. Tik po šios maldos Surakos ibn Maliko žirgas išsikapstė iš duobės. Tą akimirką iš vietos, kur buvo įsmegusios žirgo kojos, į dangų pakilo kažkas panašaus į dūmus. Suraka buvo priblokštas ir iš viso to, kas vyko, suprato, kad Muchammedas alaihis-salam visada yra saugomas. Jis buvo daugelio dalykų liudininkas. Galiausiai jis tarė: „Muchammedai! Aš esu Suraka ibn Malikas! Nė kiek manęs neįtarinėk. Duodu Tau savo pažadą: nuo šiol nedarysiu nieko, kas Tau nepatiktų. Tavo tauta pažadėjo didelį atlygį tam, kas pagaus Tave ir Tavo draugus“. Paskui jis vieną po kito papasakojo, ką ketino daryti Kuraišų daugdieviai. Jis net norėjo duoti jiems maisto kelionei ir kupranugarį joti, bet mūsų mylimas Pranašas to nepriėmė ir jam tarė: „Suraka! Kol nepriimsi islamo religijos, nei tavo kupranugario, nei tavo galvijų nenoriu ir man jų nereikia. Laikyk paslaptyje, kad mus matei, – to pakanka“. Ibn Saadas pasakoja: kai Suraka tarė mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui: „Įsakyk man, ką nori“, Jis tarė: „Lik savo krašte. Neleisk, kad kas nors mus pasivytų“. Viskas įvykdavo, kai to norėjo Allahas Aukščiausiasis. Kai žmogus nuoširdžiai Juo pasitikėjo ir ėjo Jo pasitenkinimo keliu, įvykdavo nesuvokiami dalykai. Suraka, išsiruošęs kaip riaumojantis liūtas, trokšdamas nužudyti Allaho Pasiuntinį ir laimėti didelį atlygį, dabar tapo tarsi prijaukintas ir paklusnus vaikas. Allahas Aukščiausiasis, galintis viską, nukreipė Surakos širdį į gėrį, kad jis nepakenktų Jo Chabibui. Žinoma, Allahas Aukščiausiasis nepaliktų Savo Chabibo (sallallahu alaihi va sallam) vieno. Mat Jis buvo Jo mylimas Pranašas, kurį Jis pasiuntė kaip gailestingumą žmonėms, kad šie pasiektų amžinąją laimę ir šiame pasaulyje, ir achirate. Paskui Suraka grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atjojęs. Tiems, kuriuos sutiko, jis nepasakojo, ką buvo patyręs.8
Ateina Visatos Sultonas!
Po savaitės kelionės mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam), Chazrat Abu Bakras, Amiras ibn Fuhaira ir jų vedlys Abdula ibn Uraikitas pirmadienį, rugsėjo 20 dieną, tryliktaisiais metais po bisos (622 m. po Kr.), o tai buvo pirmųjų hidžros metų Rabi al-avval mėnesio 8 diena, priešpiečiais pasiekė „Kubos“ kaimą. Jie apsistojo kaip svečiai musulmono, vardu Kulsumas ibn Hidmas, namuose. Dar prieš Kilniausiajam Pasiuntiniui atvykstant į Mediną, pirmieji muhadžirai buvo pavertę Kuboje Amro ibn Aufas sūnų datulių džiovinimo vietą namazgahu (vieta po atviru dangumi namazui atlikti, kur pastatytas akmuo, rodantis kiblą). Pasiekęs Kubą, Allaho Pasiuntinys išplėtė šį namazgahą ir pastatė pirmąjį masdžidą (mečetę). Jie atliko savo namazą Kubos mečetėje (Masdžid al-Kuba). Kubos mečetė išgirta Tauba sūros šimtas aštuntajame ajate al-karima, kur prasme sakoma: „… masdžidas, kurio pamatai padėti ant takvos (dievobaimingumo)“.9
Rugsėjo 23 dieną, kai diena ir naktis buvo vienodo ilgio, jie taip pat praleido Kubos kaime, o penktadienį, Rabi al-avval mėnesio 12 dieną, išvyko į Mediną. Vidurdienio namazo (zuhro) metu jie sustojo Ranunos slėnyje, esančiame tarp Medinos ir Kubos. Čia Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) vadovavo pirmajam penktadienio namazui (džumai) ir pasakė pirmąją chutbą (pamokslą).10 Tą pačią dieną jie atvyko į Mediną. (Vėliau čia, pirmojo penktadienio namazo atminimui, buvo pastatyta mečetė, pavadinta „Masdžid al-Džuma“.) Tuo tarpu Mekoje likęs Chazrat Alis atsisėdo toje Kaabos aš-šarif vietoje, kur visada sėdėdavo mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys. Jis liepė paskelbti: „Kas turi ką nors palikęs saugoti Kilniausiajam Pasiuntiniui, teateina ir atsiima!“ Visi atėjo, nurodė požymius ir atgavo tai, ką buvo Jam patikėję. Taip patikėti daiktai buvo grąžinti savininkams. Allaho liūtas Chazrat Alis nuėjo ten, kur buvo susirinkę Kuraišų netikintieji, ir jiems tarė: „Inšallahu taala rytoj išvykstu į Mediną al-Munavara. Ar turite ką pasakyti? Sakykite, kol dar esu čia“. Jie visi nuleido galvas ir nieko nesakė. Rytą Chazrat Alis surinko asmeninius mūsų Valdovo, Kilniausiojo Pasiuntinio, daiktus ir leidosi į kelią. Keturi penki Kuraišų vyrai pastojo jam kelią, bet jis su jais kovėsi ir nugalėjo. Kelyje jis sutiko Mikdadą ibn Asvadą. Vienu smūgiu jis parbloškė jį ant žemės ir pakvietė į tikėjimą. Šis priėmė ir tapo musulmonu. Jis tęsė kelionę ir Kuboje pasivijo mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ištinusiomis ir kruvinomis kojomis. Po šios kelionės, kurios metu jis dieną slėpdavosi, o naktį eidavo pėsčias, jis buvo tokios būklės, kad negalėjo nueiti pas mūsų Pranašą. Vos apie tai išgirdęs, mūsų Valdovas, Kilniausiasis Pasiuntinys, pats atėjo pas Chazrat Alį. Pamatęs jį, Jis jo pagailėjo, apkabino Savo brangų ir pasiaukojantį pusbrolį, palaimintosiomis rankomis paglostė jo skaudančias, švelnias kojas, tūkstančius kartų iškentusias vargus dėl tiesos, ir pasimeldė, kad jis pasveiktų. Netgi pasakojama, kad šis kilnus ajatas, kurio prasmė: „Tarp žmonių yra tokių, kurie paaukoja savo nafsą (patys save), kad pelnytų Allaho Aukščiausiojo pasitenkinimą“11, buvo apreikštas dėl šio Chazrat Alio pasiaukojimo.12
„Suraka! Atrodo, lyg dabar matyčiau tave, nešiojantį Kisros apyrankes, diržą ir karūną!“ Hadisas šarif
Kai Ashabai al-kiram, anksčiau persikėlę į Mediną, ir Medinos musulmonai išgirdo, kad Visatos Sultonas paliko Meką ir keliauja pas juos, jie ėmė karštai ir su jauduliu laukti Jo atvykimo. Todėl jie išstatė sargybinius Medinos pakraščiuose ir nekantriai laukė akimirkos, kai galės pasitikti mūsų Valdovą, Savo buvimu pagerbsiantį jų miestą. Tie, kurie degė meile Jam, ištisas dienas laukė, įsmeigę žvilgsnį į horizontą, kaip įkaitusi dykuma ilgisi vandens.
Galiausiai staiga pasigirdo balsas: „Atvyksta! Atvyksta!..“ Išgirdusieji balsą ėmė žvalgytis po karštą dykumą. Taip!.. Taip!.. Ir jie pamatė, kad, nepaisant deginančios saulės kaitros, per įkaitusią dykumą atvykstantieji didingai artėja prie jų. Kupini džiaugsmo, jie ėmė šaukti vieni kitiems: „Džiugi žinia!.. Džiugi žinia!.. Allaho Pasiuntinys atvyksta!.. Mūsų Pranašas atvyksta!.. Džiaukitės, Medinos žmonės! Švęskite! Chabibullah atvyksta!.. Mūsų karūnos brangakmenis atvyksta!..“ Ši žinia akimirksniu užliejo Medinos al-Munavara gatves. Visi – nuo septynmečių iki septyniasdešimtmečių, seni ir ligoti – laukė šios džiugios žinios, kokios niekada nebuvo buvę.
Visi Medinos žmonės apsirengė gražiausiais drabužiais ir skubėjo pasitikti Pasaulių Valdovo. Takbiro šūksniai („Allahu akbar“) kilo į dangų, ir liejosi džiaugsmo ašaros. Tvyrojo jaudulio ir laimės kupina nuotaika, ir Medina išgyveno gražiausią dieną savo istorijoje. Vienoje pusėje buvo tie, kurie paskyrė atlygį už Allaho Aukščiausiojo Chabibo galvą – Jo, kurį visi pažinojo „al-Amino“ (Patikimojo) pravarde, – kad Jis būtų nužudytas; kitoje pusėje buvo tie, kurie norėjo apsaugoti Jį ir Jo draugus, prispausti juos prie krūtinės ir dėl to paaukoti savo gyvybę.
Medinos žmonės norėjo kuo greičiau išvysti šviesų mūsų mylimo Pranašo veidą. Kiek Medina gyvavo, miestas niekada nebuvo matęs tokios džiugios ir palaimintos akimirkos. Tai buvo šventė, kokios niekas iki tol nebuvo patyręs. Šioje šventėje, kokios niekada nebuvo ir niekada nebus, vaikai, jaunuoliai, suaugusieji ir laimingi žmonės pirmą kartą vienu balsu giedojo šią giesmę:13
Tala al-badru alaina,
Pilnatis pakilo virš mūsų
Min sanijjati l-vada,
nuo Vados kalvų.
Vadžaba š-šukru alaina,
Dėkingumas tapo mūsų pareiga,
Ma daa lillahi da.
kol kas nors šaukia į Allahą.
Ajjuha l-mabusu fina,
O Tu, siųstasis tarp mūsų,
Džita bil-amri l-muta,
Tu atėjai su Amrullah (Allaho įsakymu).
Džita šarrafta l-Medina,
Tu pagerbei Mediną,
Marchaban ja chaira da.
sveikas atvykęs, o geriausias iš šaukiančiųjų!
Anta šamsun, anta badrun,
Tu – saulė, Tu – mėnulis,
Anta nurun ala nur,
Tu – nuras ant nuro,
Anta misbach s-Surejja,
Tu – Sietyno šviesa,
Ja Chabibi, ja Rasul!
o Mylimasis, o Pasiuntiny!
Kad labisna savba izzin,
Esame kupini garbės ir šlovės,
Bada asvabi r-rika,
atsikratėme senų skarmalų,
Va radana sedje medždin,
pasiekėme didybę ir esame sotūs,
Bade ejjami d-daja.
patyrėme nuostolį, o dabar laimėjome.
Kalet ahmaru d-dajadži,
Mėnulis, išsklaidantis tamsą, sako:
Kulli arbabil-Islam,
„Sakykite islamo žmonėms:
Kullu men jetba Muchammed,
tam, kas seka Muchammedu (alaihis-salam),
Jenbegi an la judam.
niekada nedarykite neteisybės“.
Va teahedna džamian,
Visi davėme savo pažadą
Javma aksemne l-jemin,
tą dieną, kai buvo prisiekta:
Len nehune l-ahde jevmen,
teisumas – mūsų kelias,
Vettehazne s-sidka din.
religijoje nėra išdavystės.
Leste vallahi nezijjen,
Prisiekiu Allahu, aš to nepamiršiu,
Ma jukasihi l-ibad,
nebuvo nė dienos be skausmo.
Mašheden ja nedžme amnin,
Tu – liudytojas, o saugumo žvaigžde:
Zu vebain va vidad.
Tavo ištikimybė ir meilė buvo tokios didelės.
Iš visų pusių skambėjo šūksniai: „Sveikas atvykęs, o Allaho Pasiuntiny“ ir „Užeik pas mus, o Allaho Pasiuntiny“. Kai kurie žymūs Medinos vyrai griebė Kasvos apynasrį ir primygtinai prašė: „O Allaho Pasiuntiny! Užeik pas mus…“ Tada mūsų Pranašas jiems tarė: „Paleiskite kupranugarės apynasrį, jai įsakyta. Būsiu svečias tuose namuose, prie kurių ji atsiguls!“
„Tarp žmonių yra tokių, kurie paaukoja savo nafsą (patys save), kad pelnytų Allaho Aukščiausiojo pasitenkinimą“ Bakara: 207
Visus apėmė didelis jaudulys ir smalsumas. Kur atsiguls Kasva? Kasva žengė vis giliau į Mediną, ir kai ji eidavo pro duris, namų šeimininkai maldaudavo: „O Allaho Pasiuntiny! Pagerbk mus Savo buvimu, pagerbk mus Savo buvimu!“ Mūsų Valdovas Pranašas jiems šypsojosi ir sakė: „Praleiskite kupranugarę! Jai įsakyta, kur atsigulti“.
Galiausiai Kasva atsigulė toje vietoje, kur šiandien yra mūsų Valdovo Pranašo masdžido aš-šarif durys. Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) nenulipo nuo Savo kupranugarės. Gyvulys vėl atsistojo ir ėmė eiti. Paskui jis atsigulė toje pačioje vietoje kaip ir anksčiau ir daugiau nebesikėlė. Tada mūsų Valdovas nulipo nuo Kasvos ir tarė: „Inšallah, mūsų buveinė yra čia“, ir paklausė: „Kam priklauso ši vieta?“ Jie atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Ji priklauso Suhailui ir Sahlui, Amro sūnums“. Šie vaikai buvo našlaičiai. Mūsų Pranašas paklausė: „Kurio iš mūsų giminaičių namai yra arčiausiai šios vietos?“ Mat mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, senelio Abdulmutalibo motina buvo kilusi iš Nadžaro sūnų. Chazrat Chalidas ibn Zaidas Abu Ajubas al-Ansaris, kupinas džiaugsmo ir susižavėjimo, tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Mano namai arčiausiai. Štai mano namai, o štai durys“. Paskui jis nukrovė Kasvos nešulius ir pakvietė mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, įeiti.14
Medinos musulmonai ir muhadžirai be galo džiaugėsi mūsų Valdovo hidžra. Šie metai vadinami „Sanat al-izin“ (Leidimo metais).
Hidžros metu mūsų Valdovui Pranašui, širdžių vaistui, žmonijos karūnai ir Allaho Aukščiausiojo Chabibui, buvo penkiasdešimt treji metai.
KAS BUS SU MANIMI?
Kas bus su manimi, o Allaho Pasiuntiny?
Dega mano siela ir kūnas, o Allaho Pasiuntiny.
Kaip plazdanti liepsna ir smilkinė
rūkstu iš meilės Tau, o Allaho Pasiuntiny.
Iš ilgesio, atskirtas nuo Tavęs, jau taip seniai
tirpstu ir nykstu, o Allaho Pasiuntiny.
Tu – Šachas, dėl kurio viskas sukurta; prie Tavo aukštų durų
lenkiu savo sprandą, o Allaho Pasiuntiny.
Žemėje, kurią Tu mynei, pražydo rožės,
aš – jų dyglys, o Allaho Pasiuntiny.
Abu Ajubas al-Ansaris radijallahu anhu