AKABOS PRIESAIKOS (BAJATAI)

Pirmoji Akabos priesaika

Vienuoliktaisiais metais po bisos (Pranašo pašaukimo), Zul chidžos mėnesį, Asadas ibn Zurara ir vienuolika jo draugų, priėmusių islamą, chadžo metu vėl atvyko į Meką. Nuo ankstesnio jų susitikimo su Pasaulių Valdovu buvo praėję lygiai vieneri metai. Tais metais daugdieviai kankino ir persekiojo musulmonus labiau nei bet kada anksčiau. Jie nuolat sekiojo mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir kankino kiekvieną, kuris su Juo kalbėdavosi. Tai sužinoję Medinos žmonės susitarė susitikti su mūsų Pranašu naktį Akaboje. Atėjus nakčiai, jie susitiko. Jie davė Jam priesaiką (bajatą): pareiškė savo ištikimybę ir pažadėjo paklusti visiems Jo įsakymams ir troškimams. Šia sutartimi jie įsipareigojo: „Mes nepriskirsime Allahui Aukščiausiajam jokio bendrininko, nepaleistuvausime (zina), nevogsime, saugosimės šmeižto ir nežudysime savo vaikų, bijodami gėdos ar to, kad neturėsime iš ko pragyventi“.1

Mūsų mylimas Pranašas paskyrė šiuos dvylika žmonių jų genčių atstovais. Iš šių dvylikos du priklausė Auso genčiai, o kiti – Chazradžo genčiai. Jie turėjo pasakoti savo gentims apie islamą ir savo genčių vardu laiduoti už jas Allaho Pasiuntiniui. Asadas ibn Zurara buvo paskirtas jų visų atstovu. Penki, kurie buvo dalyvavę susitikime Akaboje praėjusiais metais, ir septyni, kurie neseniai priėmė islamą, buvo šie: iš Maliko ibn Nadžaras sūnų – Asadas ibn Zurara, Aufas ibn Charisas ir Muazas ibn Charisas; iš Zuraiko ibn Amiras sūnų – Rafis ibn Malikas ir Zakvanas ibn Abdikaisas; iš Ganmo ibn Aufas sūnų – Ubada ibn Samitas; iš Gusainos sūnų – Jazidas ibn Salaba; iš Adžlano ibn Zaidas sūnų – Abasas ibn Ubada; iš Charamo ibn Kabas sūnų – Ukba ibn Amiras; iš Savado ibn Ganmas sūnų – Kutba ibn Amiras; iš Abdulašhalo ibn Džušamas sūnų – Abul Haisamas Malikas ibn Taijihanas; ir iš Amro ibn Aufas sūnų – Uvaimas ibn Saida.

Saulė, patekėjusi Medinoje

Po pirmosios priesaikos (bajato) Akaboje Chazrat Asadas ibn Zurara ir jo draugai grįžo į Mediną. Dieną ir naktį jie pasakojo savo gentims apie islamą ir kvietė jas į tikrąją religiją. Dėl šio kvietimo islamas ėmė sparčiai plisti Medinoje. Prieita net iki to, kad Auso ir Chazradžo gentys, anksčiau buvusios priešės, susivienijo ir paprašė mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, atsiųsti mokytoją, kad galėtų geriau išmokti islamo. Kilniausiasis Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) išsiuntė į Mediną mokytoju Chazrat Musabą ibn Umairą, vieną iš Savo Ashabų Mekoje, kad šis mokytų juos Kilniojo Korano ir islamo. Chazrat Musabas apsigyveno Chazrat Asado namuose. Kartu jie ėjo iš namų į namus ir visiems skelbė islamą. Jie prašė žmonių mylėti Allaho Pasiuntinį ir pažadėti iš visų jėgų ginti Jį nuo visų Jo priešų. Taip jie rengė juos priesaikai. Chazrat Asado ibn Zuraros genties vadas buvo Sadas ibn Muazas, ir jie buvo giminės. Tuo metu arabai turėjo paprotį vengti įžeisti gimines. Todėl Sadas ibn Muazas, dar nebuvęs įtikėjęs, pats nėjo į Chazrat Asado ibn Zuraros namus mėginti to sustabdyti. Būdamas genties vadas, jis nenorėjo pats kištis į šį reikalą. Todėl jis tarė Usaidui ibn Chudairui, vienam iš žymiausių savo genties vyrų: „Eik į mūsų kvartalą. Pažiūrėk į tą atvykusį žmogų ir daryk, ką žinai. Jei Asadas nebūtų mano tetos sūnus, nebūčiau to pavedęs tau“.

Tada Usaidas ibn Chudairas pasiėmė savo ietį ir nuėjo į namus, kuriuose gyveno Chazrat Musabas ibn Umairas. Atėjęs ten, jis piktai prabilo: „Kam jūs atėjote pas mus? Jūs apgaudinėjate žmones! Jei nenorite netekti gyvybės, tuoj pat dinkite iš čia!“ Matydamas, koks jis piktas, Musabas ibn Umairas atsakė labai švelniai ir mandagiai: „Prisėsk trumpam ir paklausyk, ką sakome! Suprask, ko mes norime. Jei tau patiks, priimsi. Jei ne, galėsi mums sutrukdyti…“ Usaidas nurimo ir tarė: „Teisingai sakai“. Jis įsmeigė ietį į žemę ir atsisėdo. Jis klausėsi švelnios Chazrat Musabo kalbos, žodžių, kurie smigo tiesiai į širdį, ir Kilniojo Korano ajatų, kuriuos šis skaitė savo gražiu balsu. Jis buvo visiškai sužavėtas ir tarė: „Koks tai gražus dalykas!“ Paskui paklausė: „Ką reikia daryti, norint įstoti į šią religiją?“ Jam paaiškino, ir Usaidas ibn Chudairas, ištaręs Kalima aš-šahada (tikėjimo liudijimą), tapo musulmonu. Iš džiaugsmo negalėdamas nusėdėti vietoje, Chazrat Usaidas tarė: „Eisiu ir atsiųsiu pas jus vieną žmogų. Jei jis taps musulmonu, Medinoje neliks nė vieno jo tautos žmogaus, kuris nebūtų įtikėjęs…“ Jis atsistojo ir greitai nuėjo tiesiai pas Sadą ibn Muazą. Pamatęs jį, Sadas ibn Muazas tarė: „Prisiekiu, Usaidas grįžta ne su tuo pačiu veidu, su kuriuo iš čia išėjo“. Paskui paklausė: „Ką padarei, Usaidai?“ Kadangi Chazrat Usaidas ibn Chudairas labai troško, kad Sadas ibn Muazas taptų musulmonu, jis atsakė: „Kalbėjausi su tuo žmogumi (Musabu ibn Umairu) ir nemačiau pas juos nieko bloga. Tačiau girdėjome, kad Charisos sūnūs (Banu Charisa) įtarinėja tavo tetos sūnų Asadą, nes jis savo namuose priglaudė tokį žmogų, ir kad jie išsiruošė jo nužudyti“. Šie žodžiai Sadą ibn Muazą labai sujaudino. Mat prieš kelerius metus jie buvo nugalėję Charisos sūnus kare ir privertę juos ieškoti prieglobsčio Chaibare. Po metų jie jiems atleido ir leido grįžti į savo kraštą. Mintis, kad šie vis dėlto taip elgiasi, Sadą ibn Muazą įsiutino. Iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo. Griebdamasis šios gudrybės, Usaidas ibn Chudairas norėjo, kad Sadas ibn Muazas nepakenktų savo tetai ir jos sūnui Asadui ibn Zurarai, o kartu ir Musabui ibn Umairui. Taip jis paruošė dirvą tam, kad šis pereitų į jų pusę ir galiausiai taptų musulmonu. Išgirdęs šiuos Usaido ibn Chudairo žodžius, Sadas ibn Muazas pašoko ir nuėjo pas Chazrat Asadą ibn Zurarą. Atėjęs ten, jis pamatė, kad Asadas ir Musabas ibn Umairas sėdi ir kalbasi visiškoje ramybėje. Jis priėjo prie jų ir tarė: „Asadai! Jei nebūtume giminės, nebūtum galėjęs to daryti…“ Chazrat Musabas ibn Umairas atsakė: „Sadai! Palauk, prisėsk, paklausyk mūsų ir suprask… Jei mūsų žodžiai tau patiks, tai ir gerai. Jei nepatiks, mes tau to nesiūlysime, ir tu galėsi atsistoti ir išeiti!“ Po šių švelnių ir malonių žodžių Sadas ibn Muazas nurimo, atsisėdo ir ėmė jų klausytis. Pirmiausia Chazrat Musabas ibn Umairas papasakojo Sadui ibn Muazui apie islamą. Jis paaiškino islamo pagrindus. Paskui savo saldžiu ir gražiu balsu perskaitė dalį Kilniojo Korano. Jam beskaitant, Sado ibn Muazo būsena keitėsi, ir jis buvo visiškai sužavėtas. Prieš nepakartojamą Kilniojo Korano iškalbą jo širdis suminkštėjo, ir jis buvo giliai sujaudintas. Negalėdamas susilaikyti, jis paklausė: „Ką jūs darote, norėdami įstoti į šią religiją?“ Musabas ibn Umairas tuoj pat išmokė jį Kalima aš-šahada. Jis tapo musulmonu, ištaręs: „Ašhadu an la ilaha illallah va ašhadu anna Muchammadan abduhu va rasuluhu“. Iš ramybės ir džiaugsmo, kurį jautė tapęs musulmonu, Sadas ibn Muazas negalėjo nusėdėti vietoje. Jis tuoj pat nuėjo namo ir, kaip buvo išmokytas, atliko gusulą (visišką apsiplovimą). Paskui jis paprašė, kad jo tauta susirinktų. Kartu su Usaidu ibn Chudairu jis nuėjo į vietą, kur buvo susirinkę žmonės. Kreipdamasis į Abdulašhalo sūnus, jis paklausė: „Abdulašhalo sūnūs! Kuo jūs mane laikote?“ Jie vienu balsu atsakė: „Tu esi mūsų vadas ir mūsų vyresnysis, ir mes tavimi sekame!“ Tada Sadas ibn Muazas tarė: „Tad skelbiu jums visiems: man suteikta garbė tapti musulmonu. Noriu, kad ir jūs įtikėtumėte Allahu Aukščiausiuoju ir Jo Pasiuntiniu. Jei neįtikėsite, daugiau nesikalbėsiu ir nebendrausiu su nė vienu iš jūsų!“

„Tad skelbiu jums visiems: man suteikta garbė tapti musulmonu. Noriu, kad ir jūs įtikėtumėte Allahu Aukščiausiuoju ir Jo Pasiuntiniu“ Sadas ibn Muazas (radijallahu anhu)

Sanat as-surur (Džiaugsmo metai)

Vos išgirdę, kad jų vadas Sadas ibn Muazas tapo musulmonu ir kviečia juos į islamą, Abdulašhalo sūnūs visi kartu tapo musulmonais. Tą dieną iki pat vakaro dangus virš Medinos skambėjo nuo Kalima aš-šahada ir takbiro šūksnių.2 Netrukus po to, kai Abdulašhalo sūnūs visi kartu tapo musulmonais, islamą priėmė visi Medinos žmonės – Auso ir Chazradžo gentys. Kiekvienus namus nušvietė islamo nuras. Sadas ibn Muazas ir Usaidas ibn Chudairas sudaužė visus jų gentims priklausiusius stabus. Kai apie tai buvo pranešta mūsų mylimam Pranašui (sallallahu alaihi va sallam), Jis labai apsidžiaugė. Mekos musulmonai buvo kupini džiaugsmo. Todėl šie metai (621 m. po Kr.) buvo pavadinti Sanat as-surur (Džiaugsmo metais).

Assalatu vassalamu alaika, o Rasulullah!
Assalatu vassalamu alaika, o Chabiballah!
Assalatu vassalamu alaika, o Saijidal-avvalina val-achirin!

Antroji Akabos priesaika (bajatas)

Dvyliktaisiais metais po bisos Mekos daugdievių vykdomas musulmonų persekiojimas buvo pasiekęs aukščiausią ribą ir tapęs nepakeliamas. O Medinoje Auso ir Chazradžo žmonės Asado ibn Zuraros ir Musabo ibn Umairo tarnystės dėka degė meile ir užsidegimu išskėstomis rankomis priimti musulmonus, prispausti juos prie krūtinės ir dėl jų paaukoti viską. Jie troško, kad mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kuo greičiau pagerbtų Mediną Savo buvimu, ir žadėjo dėl Jo negailėti nei turto, nei gyvybės. Atėjo chadžo metas. Zul chidžos mėnesį kartu su Musabu ibn Umairu iš Medinos į Meką atvyko 73 vyrai musulmonai ir 2 moterys musulmonės. Po chadžo jie visi vėl susitiko su mūsų Pranašu Akaboje. Dvylika atstovų, tarp jų ir Asadas ibn Zurara, savo genčių vardu primygtinai prašė mūsų Pranašo persikelti į Mediną ir tai Jam pasiūlė. Perskaitęs jiems keletą ajatų al-karima iš Kilniojo Korano, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, pareikalavo iš jų tvirto pažado, kad jie gins Jį taip, kaip gina ir saugo savo pačių gyvybes, žmonas ir vaikus. Ten buvo ir mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, dėdė iš tėvo pusės Chazrat Abasas, kuris dar nebuvo tapęs musulmonu. Jis kreipėsi į šį būrį, atvykusį duoti priesaikos, tokiais žodžiais: „Medinos žmonės! Tai mano brolio sūnus. Iš visų žmonių Jį myliu labiausiai. Jei tikite Juo ir tuo, ką Jis atnešė nuo Allaho, ir jei norite Jį pasiimti su savimi, privalote duoti man tvirtą pažadą, kuris mane nuramintų. Kaip žinote, Muchammedas (alaihis-salam) yra vienas iš mūsų. Mes apsaugojome Jį nuo tų, kurie Juo netiki. Jis gyvena tarp mūsų apsaugotas, išsaugojęs Savo orumą ir garbę. Vis dėlto Jis nusigręžė nuo visų kitų ir nusprendė prisidėti prie jūsų ir keliauti su jumis. Imkitės šio reikalo tik tada, jei turite pakankamai karinės galios atsilaikyti prieš visas arabų gentis, kai jos susivienys ir jus užpuls. Gerai tai aptarkite ir pasikalbėkite tarpusavyje, kad vėliau nesusiskaldytumėte. Ar laikysitės savo pažado ir sugebėsite apginti Jį nuo Jo priešų? Jei galite tai padaryti, kaip dera, tai ir gerai. Bet jei, išvykę iš Mekos, paliksite Jį vieną, atsisakykite to jau dabar, kad Jis galėtų gyventi Savo krašte apsaugotas ir išsaugojęs Savo garbę“. Medinos musulmonus ši Chazrat Abaso kalba nuliūdino. Jiems atrodė, tarsi būtų išgirdę, kad, nusivežę mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam), į savo kraštą, jie nesugebės apginti Jo nuo daugdievių ir paliks Jį, kai bus sunku. Chazrat Asadas ibn Zurara, vienas iš Medinos sahabų, atsigręžė į mūsų Valdovą Pranašą ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Jei leisi, turiu ką pasakyti. Leisk man tai Tau išdėstyti“. Mūsų Valdovui Fachr al-kainat (Visatos pasididžiavimui) leidus, jis tarė: „Tebūnie paaukoti už Tave mano tėvas ir motina, o Allaho Pasiuntiny! Kiekvienas kvietimas turi savo kelią ir būdą – švelnų ar griežtą. Dabar Tu kvieti mus į tai, ką žmonėms labai sunku priimti. Mat žmonėms labai sunku palikti stabus, kuriuos jie garbino nuo seno, ir priimti islamą. Vis dėlto mes priėmėme islamą visa širdimi. Tu taip pat įsakei mums nutraukti ryšius su savo giminaičiais daugdieviais, ir tai mes taip pat nuoširdžiai priėmėme. Tu žinai, kad ir tai priimti labai sunku. Išskėstomis rankomis priėmėme Tavo kilnų asmenį – Tave, kurio negynė net Tavo dėdės, bet atsigręžė prieš Tave kaip priešai, – ir šią garbingą pareigą laikome sau privaloma ir būtina. Visi sutinkame su šiais savo žodžiais. Tai, ką sakome liežuviu, patvirtiname širdimi. Prisiekiame, kad ginsime Tavo palaimintąjį asmenį iki paskutinio kraujo lašo, kaip giname savo žmonas ir vaikus. Jei sulaužysime šią savo sutartį, tepriklausome nelaimingiesiems, kurie nesilaiko pažado, duoto Allahui Aukščiausiajam. O Allaho Pasiuntiny! Mes ištikimi šiam savo žodžiui. Teduoda mums Allahas Aukščiausiasis sėkmę!“ Paskui jis tęsė: „O Allaho Pasiuntiny! Gali reikalauti iš mūsų tokio laido Sau, kokio nori, ir kelti tokias sąlygas, kokias nori“.

Mūsų Valdovas Pranašas paskatino juos laikytis islamo ir perskaitė Kilniojo Korano. Paskui Jis tarė: „Mano sąlyga jums mano Viešpaties vardu – kad garbintumėte Allahą Aukščiausiąjį ir nepriskirtumėte Jam jokio bendrininko. Mano sąlyga jums mano paties ir mano Ashabų vardu – kad suteiktumėte mums prieglobstį, padėtumėte man ir mano Ashabams ir gintumėte mus nuo visko, nuo ko ginate ir saugote save pačius“.

Bara ibn Maruras tarė: „Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris Tave pasiuntė Pranašu su tikrąja religija ir Knyga: mes ginsime Tave taip, kaip giname ir saugome savo žmonas ir vaikus! Priimk iš mūsų priesaiką, o Allaho Pasiuntiny!“ Norėdamas sustiprinti susitarimą su mūsų Valdovu Pranašu, Abasas ibn Ubada, vienas iš Medinos musulmonų, tarė savo draugams: „Chazradžo žmonės! Ar žinote, kodėl priėmėte Muchammedą alaihis-salam?“ Šie atsakė: „Taip“. Tada jis tarė: „Jūs priimate Jį ir sekate Juo ir taikos, ir karo metu. Jei ketinate palikti mūsų Pranašą vieną ir be pagalbos, kai jūsų turtas patirs nuostolių, o jūsų giminaičiai ir artimieji žus, padarykite tai jau dabar. Prisiekiu Allahu, jei taip pasielgsite, žūsite ir šiame pasaulyje, ir achirate! Bet jei manote, kad sugebėsite likti Jam ištikimi tame, į ką Jis kviečia, net jei prarasite turtą ir bus nužudyti artimiausi jūsų giminaičiai, tai laikykitės Jo. Prisiekiu Allahu, tai geriausia ir jūsų gyvenimui šiame pasaulyje, ir achiratui“. Jo draugai atsakė: „Mes neatsisakysime savo Pranašo, net jei prarasime turtą ir bus nužudyti mūsų artimieji. Niekada Jo nepaliksime. Geriau mirti nei atsitraukti!“

„Jei sulaužysime šią savo sutartį, tepriklausome nelaimingiesiems, kurie nesilaiko pažado, duoto Allahui Aukščiausiajam. O Allaho Pasiuntiny! Mes ištikimi šiam savo žodžiui. Teduoda mums Allahas Aukščiausiasis sėkmę!“ Asadas ibn Zurara (radijallahu anhu)

Paskui jie atsigręžė į mūsų mylimą Pranašą ir paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Ką gausime, jei įvykdysime šią savo sutartį?“ Tada mūsų mylimas Pranašas tarė: „Allaho Aukščiausiojo pasitenkinimą ir Rojų!“ Kiekvienas iš jų davė pažadą kaip savo tautos atstovas ir įgaliotinis. Pirmasis Chazrat Asadas ibn Zurara atliko musafachą (rankos paspaudimą musulmonišku būdu) ir tarė: „Duodu priesaiką, kad įvykdysiu pažadą, duotą Allahui Aukščiausiajam ir Jo Pasiuntiniui, ir įgyvendinsiu savo pažadą padėti Jam savo gyvybe ir turtu“. Po jo kiekvienas taip pat davė priesaiką ir išreiškė savo džiaugsmą ir paklusnumą žodžiais: „Priėmėme Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pasiuntinio kvietimą, išgirdome ir paklusome“. Taip jie nedvejodami paaukojo savo gyvybes ir turtą dėl Allaho Pasiuntinio. Su moterimis priesaika buvo sudaryta tik žodžiu (be musafachos). Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) paėmė iš jų pažadą „nepriskirti Allahui Aukščiausiajam jokio bendrininko, nevogti, nešmeižti ir nepaleistuvauti, nežudyti savo vaikų, nemeluoti ir nesipriešinti geriems darbams…“ Kol Medinos žmonės davė priesaiką mūsų Valdovui Pranašui, nuo Akabos kalvos kažkoks balsas sušuko: „Jūs, kurie apsistojote Minoje! Pranašas ir Medinos musulmonai susitarė kovoti prieš jus“. Apie šį balsą mūsų Pranašas tarė: „Tai Akabos šėtonas“, o paskui pasakė šaukusiajam: „O Allaho Aukščiausiojo prieše! Ir su tavimi susidorosiu!“ Po to Jis įsakė Medinos žmonėms, davusiems priesaiką: „Tuoj pat grįžkite į savo stovyklavietes“. Abasas ibn Ubada tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Prisiekiu: jei nori, rytoj anksti ryte žygiuosime prieš Minoje esančius netikinčiuosius ir visus juos iškirsime kardu“. Mūsų Valdovas Pranašas apsidžiaugė, bet atsakė: „Mums dar neįsakyta taip elgtis. Kol kas grįžkite į savo vietas“. Pasak Abdulos ibn Abaso pasakojimo, kurį perdavė imamas an-Nasajis, tie ansarai, kurie dalyvavo priesaikoje Akaboje, tapo ir muhadžirais, nes atvyko pas Allaho Pasiuntinį.3

Kiparisas išdidus ir negirdi purplelės maldavimo,
nebent vanduo puls jam po kojų ir jį maldaus.
Rožė gudrumu norėtų gerti lakštingalos kraują,
nebent vanduo įsiskverbtų į rožės šakelės gyslas ir ją išgelbėtų.
Vanduo parodė pasauliui savo tyrą prigimtį,
sekdamas Achmedo al-Muchtaro keliu.
Žmonijos Valdovas, rinktinių perlų jūra –
Jo stebuklai tapo vandeniu nedorėlių ugniai.
Kad atnaujintų pranašystės rožyno spindesį,
Jis Savo stebuklu iš kietos uolos ištryškino vandenį.
Jo stebuklas – bekraštė jūra pasaulyje,
iš jos vanduo pasiekė net netikinčiųjų ugnies šventyklą.
Kas tai išgirsta, iš nuostabos kanda sau pirštą:
sunkumų dieną Jis davė ansarams vandens iš Savo pirštų.