MIRADŽAS (PAKILIMAS)

Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) aiškino islamą visiems, kuriuos tik sutikdavo, ir kiekvienai genčiai – tiek tiems, kurie atvykdavo atlikti chadžo, tiek tiems, kurie atvykdavo į Meką ir į turgus prekiauti. Jis prašė jų Jį globoti ir padėti Jam skelbti islamą žmonėms. Tačiau niekas netapo musulmonu, ir niekas nesutiko Jo globoti. Be to, jie Jį įžeidinėjo, skriaudė, kankino, tyčiojosi iš Jo ir vadino Jį melagiu. Pasaulių Valdovas buvo labai pavargęs, alkanas, ištroškęs, nuliūdęs ir giliai sielvartaujantis. Taip slinko dienos, ir taip tęsdavosi iki vėlyvos nakties. Mekos daugdieviai nuolat sekiojo paskui Jį ir ne tik trukdė Kaabos lankyti atvykusiems žmonėms tapti musulmonais, bet ir nesiliovė skriaudę Chabib al-akram. Nebeliko jokios vietos, kur mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, galėtų eiti. Visur buvo priešai. Keli mėnesiai Mekoje buvo labai sunkūs.

Radžabo aš-šarif mėnesio 27-ąją naktį Jis nuėjo tiesiai į Savo dėdės Abu Talibo dukters Um Hani namus Abu Talibo kvartale. Tuo metu Um Hani dar nebuvo įtikėjusi. Kai ji paklausė: „Kas ten?“, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsakė: „Tai Muchammedas, tavo dėdės sūnus. Jei mane priimsi, atėjau kaip svečias“.

Um Hani tarė: „Tebūnie mano gyvybė paaukota už tokį teisakalbį, patikimą, kilnų ir garbingą svečią kaip Tu. Tik jei būtum iš anksto pranešęs, kad ateisi, būčiau ką nors paruošusi. Dabar neturiu kuo Tavęs pavaišinti“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: „Nenoriu nei valgyti, nei gerti. Nieko iš to man nereikia. Man užtenka vietos, kur galėčiau garbinti savo Viešpatį ir Jo maldauti“.

Um Hani įsivedė mūsų mylimą Pranašą vidun ir davė Jam kilimėlį, praustuvą ir ąsotį. Arabai laikė garbingiausia pareiga pavaišinti svečią ir apsaugoti jį nuo priešo. Jei svečiui namuose atsitikdavo kokia nelaimė, tai būdavo didelė gėda šeimininkui. Um Hani pagalvojo: „Jis turi daug priešų Mekoje. Yra net tokių, kurie nori Jį nužudyti. Kad išsaugočiau savo garbę, saugosiu Jį iki ryto“. Ji paėmė savo tėvo kardą ir ėmė vaikščioti aplink namą. Allaho Pasiuntinys tą dieną buvo labai įskaudintas. Jis atliko abdestą ir ėmė maldauti Savo Viešpatį, prašyti atleidimo ir melstis, kad žmonės įtikėtų ir pasiektų laimę. Jis buvo labai pavargęs, alkanas ir nuliūdęs. Jis atsigulė ant kilimėlio ir tuoj pat užmigo.

Tą akimirką Allahas Aukščiausiasis tarė Džibrilui alaihis-salam: „Aš labai nuliūdinau Savo mylimą Pranašą. Aš smarkiai įskaudinau Jo palaimintąjį kūną ir Jo švelnią širdį. Ir vis dėlto Jis maldauja Manęs. Jis negalvoja apie nieką kitą, tik apie Mane. Eik ir atvesk Mano Chabibą! Parodyk Jam Mano Rojų ir Mano Pragarą. Tegul Jis pamato palaimas, kurias paruošiau Jam ir tiems, kurie Jį myli. Tegul Jis pamato kančias, kurias paruošiau tiems, kurie Juo netiki ir kurie Jį skaudina savo žodžiais, savo raštais ir savo darbais. Aš Jį paguosiu. Aš užgydysiu Jo švelnios širdies žaizdas“.

Kai Džibrilas alaihis-salam atėjo pas Allaho Pasiuntinį, rado Jį giliai miegantį.

Jam buvo gaila Jį žadinti. Jis buvo žmogaus pavidalo. Jis pabučiavo Jo palaimintosios pėdos padą. Kadangi Džibrilas neturi nei širdies, nei kraujo, jo šaltos lūpos pažadino Allaho Pasiuntinį. Jis tuoj pat atpažino Džibrilą alaihis-salam, labai išsigando, kad Jo Viešpats galbūt Juo nepatenkintas, ir paklausė: „O mano broli Džibrilai! Kodėl atėjai tokiu neįprastu metu? Ar aš padariau klaidą? Ar įžeidžiau savo Viešpatį? Ar atnešei man liūdną žinią?“

„Nenoriu nei valgyti, nei gerti. Nieko iš to man nereikia. Man užtenka vietos, kur galėčiau garbinti savo Viešpatį ir Jo maldauti“ Hadisas šarif

Džibrilas alaihis-salam atsakė: „O Tu, aukščiausiasis iš visko, kas sukurta! O Kūrėjo mylimasis, Pranašų Valdove, o garbingasis ir didysis Pranaše, viso gėrio ir visų dorybių šaltini! Tavo Viešpats siunčia Tau Savo pasveikinimą ir kviečia Tave pas Save. Malonėk atsikelti, eime“. Mūsų mylimas Pranašas atliko abdestą. Džibrilas alaihis-salam uždėjo ant palaimintosios Allaho Pasiuntinio galvos turbaną iš nuro, aprengė Jį drabužiu iš nuro, apjuosė Jo palaimintąjį liemenį rubino diržu ir įdavė į Jo palaimintąją ranką smaragdo lazdą, papuoštą keturiais šimtais perlų. Kiekvienas perlas spindėjo kaip Veneros planeta. Džibrilas alaihis-salam taip pat apavė Jo palaimintąsias kojas žalio smaragdo apavu.

Paskui jie, susikibę rankomis, nuėjo prie Kaabos. Ten Džibrilas alaihis-salam praskyrė palaimintąją mūsų mylimo Pranašo krūtinę. Jis išėmė Jo širdį ir nuplovė ją Zamzamo vandeniu. Paskui atnešė dubenį, pilną hikmato (išminties) ir imano (tikėjimo), išpylė jį į Jo vidų ir užvėrė Jo krūtinę.

Mūsų pirmoji kibla, Masdžid al-Aksa / Kudsas

Paskui Džibrilas alaihis-salam parodė į baltą gyvūną, vardu Burakas, kurį buvo atvedęs iš Rojaus, ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Sėsk ant jo! Visi angelai Tavęs laukia“. Tuo metu mūsų Pranašą apėmė liūdesys, ir Jis giliai susimąstė. Tą akimirką Allahas Aukščiausiasis tarė Džibrilui alaihis-salam: „O Džibrilai! Paklausk Jo! Kodėl Mano Chabibas toks liūdnas?“ Kai šis paklausė, mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) atsakė: „Man parodyta tiek garbės ir svetingumo. Tada man atėjo į galvą mintis, kaip seksis mano silpnai ummai (bendruomenei) per kijamatą (Prisikėlimo dieną). Kaip jie neš visų savo nuodėmių naštą, penkiasdešimt tūkstančių metų stovėdami pėsti vietoje, vadinamoje Arasatu, ir kaip pereis Sirato tiltą, kuris yra trisdešimt tūkstančių metų kelias?“ Tada atėjo Allaho Aukščiausiojo įsakymas: „O Mano Chabibe! Būk ramus. Penkiasdešimt tūkstančių metų Tavo ummai Aš paversiu viena akimirka. Neliūdėk!“

Mūsų Valdovas Pranašas užsėdo ant Burako. Burakas skriejo taip greitai, kad vienu žingsniu pasiekdavo toliau, nei mato akis. Kelionės metu Džibrilas alaihis-salam paprašė mūsų mylimo Pranašo kai kuriose sustojimo vietose nulipti ir atlikti namazą. Pasaulių Valdovas tada tris kartus nulipo ir atliko namazą. Paskui Džibrilas alaihis-salam paklausė Jo, ar Jis žino, kuriose vietose atliko namazą. Džibrilas pats atsakė į savo klausimą ir pranešė, kad pirmoji vieta, kurioje Jis nulipo, buvo Medina ir kad Jis išsikels į šį miestą. Toliau jis pranešė, kad kitos vietos buvo Tur Sina, kur Chazrat Musa kalbėjosi su Allahu Aukščiausiuoju be krypties ir nežinomu būdu, ir galiausiai Bait al-Lachm, kur gimė Isa alaihis-salam. Paskui jie atvyko į Masdžid al-Aksa Kudse (Jeruzalėje).

Prie Masdžid al-Aksa Džibrilas alaihis-salam pirštu pradūrė uolą ir pririšo prie jos Buraką. Ten buvo susirinkusios kai kurių ankstesniųjų Pranašų sielos žmonių pavidalu. Pranašų Adomo, Nucho ir Ibrahimo (alaihimus-salam) paeiliui buvo paprašyta būti imamu, kad būtų atliktas namazas džamaatu (bendrai). Jie atsiprašė ir atsisakė. Džibrilas tarė: „Kai Tu esi čia, niekas kitas negali būti imamu“, – ir išvedė Chabibullah į priekį.

Mūsų Valdovas Pranašas tapo Pranašų imamu ir vadovavo dviejų rakatų namazui. Tai, kas įvyko po to, Jis papasakojo taip: „Džibrilas (alaihis-salam) atnešė man taurę rojaus gėrimo ir taurę pieno. Aš paėmiau pieną. Džibrilas (alaihis-salam) man pasakė, kad pasirinkau fitratą (abiejų pasaulių laimę). Paskui man buvo pasiūlytos dar dvi taurės. Vienoje buvo vanduo, kitoje – medus. Aš atsigėriau iš abiejų. Džibrilas tarė: ‚Medus yra ženklas, kad Tavo umma gyvuos iki kijamato, o vanduo – ženklas, kad Tavo umma bus apvalyta nuo savo nuodėmių‘. Tada mes kartu pakilome į dangų. Džibrilas (alaihis-salam) pabeldė į vartus. ‚Kas tu?‘ – buvo paklausta. ‚Aš – Džibrilas‘. ‚O kas šalia tavęs?‘ ‚Tai Muchammedas (alaihis-salam)’. ‚Ar Jam buvo atsiųstas (apreiškimas pakilti į dangų ir kvietimas į Miradžą)?‘ ‚Taip, atsiųstas‘, – tarė jis. ‚Marchaba (sveiki atvykę) Tam, kuris atėjo! Koks puikus keleivis Jis!‘ – tarė jie, ir vartai tuoj pat atsivėrė. Atsidūriau priešais Adomą (alaihis-salam). Jis tarė man ‚Marchaba‘ ir pasimeldė už mane… Adomo (alaihis-salam) dešinėje ir kairėje kaip šešėliai stovėjo kai kurių žmonių sielos. Kaskart pažvelgęs į dešinę, Adomas (alaihis-salam) šypsodavosi, o pažvelgęs į kairę – verkdavo. Džibrilas (alaihis-salam) tarė: ‚O Allaho Pasiuntiny, šie šešėliai – tai vaikų, kilsiančių iš Adomo (alaihis-salam) palikuonių, sielos. Esantieji dešinėje skirti Rojui, o esantieji kairėje – Pragarui! Kai Jis žiūri į dešinę, šypsosi, o kai žiūri į kairę – verkia!’

„O Tu, aukščiausiasis iš visko, kas sukurta! O Kūrėjo mylimasis, Pranašų Valdove, o garbingasis ir didysis Pranaše, viso gėrio ir visų dorybių šaltini! Tavo Viešpats siunčia Tau Savo pasveikinimą ir kviečia Tave pas Save. Malonėk atsikelti, eime“ Džibrilas alaihis-salam

Ten mačiau daug angelų. Visi jie stovėjo kijame (stačiomis) su chušu (giliu, nuolankiu ir paklusniu pagarbumu) ir chudu ir buvo užsiėmę zikru: ‚Subbuchun kuddusun Rabbul-malaikati var-ruch‘. Paklausiau Džibrilo: ‚Ar tai šių angelų ibadatas?‘ ‚Taip. Nuo tada, kai buvo sukurti, iki pat kijamato jie stovi kijame. Paprašyk Aukščiausiojo Allaho, kad suteiktų šį ibadatą Tavo ummai‘, – tarė jis. Paprašiau to Aukščiausiojo Allaho. Jis išklausė mano maldą. Tai kijamas namaze.

(Ten) praėjau pro džamaatą. Angelai triuškindavo jiems galvas, ir galvos vėl tapdavo tokios, kokios buvo. Jie vėl daužydavo, ir galvos vėl tapdavo kaip anksčiau. ‚Kas šie?‘ – paklausiau. Jis atsakė: ‚Tai tie, kurie apleidžia džumą (penktadienio namazą) ir džamaatą ir kurie ne iki galo atlieka rukuą (nusilenkimą namaze) ir sadždą (parpuolimą)’.

Mačiau džamaatą (žmonių grupę). Jie buvo alkani ir nuogi. Zabanijai (Pragaro angelai) varė juos ganytis Pragare. ‚Kas šie?‘ – paklausiau. Jis atsakė: ‚Tai tie, kurie nerodo gailestingumo vargšams ir neduoda zakiato‘.

Praėjau pro džamaatą. Priešais juos buvo padėta skanių valgių. Šalia gulėjo dvėsena. Jie paliko skanius valgius ir valgė dvėseną. ‚Kas šie?‘ – paklausiau. Jis atsakė: ‚Tai tie vyrai ir moterys, kurie palieka tai, kas chalal (leista), ir linksta prie to, kas charam (uždrausta), ir valgo charam, nors turi to, kas chalal‘.

Mačiau (kai kuriuos) žmones, kurie dėl sunkios naštos ant nugaros nebegalėjo pajudėti. Net ir tokios būklės jie šaukė žmonėms ir prašė uždėti jiems dar daugiau naštos. ‚Kas šie?‘ – paklausiau. Jis atsakė: ‚Tai tie, kurie išdavė tai, kas jiems buvo patikėta. Net pasisavinę žmonių teises, jie toliau juos skriaudžia‘.

Praėjome pro grupę žmonių, kurie pjaustė savo pačių mėsą ir ją valgė. ‚Kas šie?‘ – paklausiau. Džibrilas (alaihis-salam) tarė: ‚Tai tie, kurie apkalba, ir tie, kurie nešioja paskalas‘.

Mačiau grupę žmonių juodais veidais ir mėlynomis akimis. Viršutinės jų lūpos siekė kaktą, apatinės buvo nukarusios iki kojų, o iš burnų tekėjo kraujas ir pūliai. Jie buvo verčiami gerti iš ugnies taurių nuodingą kraują ir pūlius, tekančius iš Pragaro, ir jie bliovė kaip asilai. ‚Kas šie?‘ – paklausiau. Jis atsakė: ‚Tai tie, kurie gėrė svaigalus‘.

Užėjome grupę žmonių, kurie buvo kankinami ištrauktais iš galvų liežuviais, o jų pavidalas buvo paverstas kiaulių pavidalu. Džibrilas (alaihis-salam) tarė: ‚Tai tie, kurie melagingai liudijo‘.

Užėjome kitą tautą. Jų pilvai buvo išpūsti ir nukarę, jų spalva – mėlyna, rankos ir kojos – surištos, ir jie negalėjo pakilti iš vietos. Paklausiau apie juos Džibrilo. Jis tarė: ‚Tai tie, kurie ėmė faizą (palūkanas)’.1

Užėjome kelias moteris. Jų veidai buvo juodi, o akys – mėlynos. Jos buvo apvilktos ugnies drabužiais. Angelai mušė jas ugnies vėzdais. Jos klykė kaip šunys ir kiaulės. ‚Kas šios?‘ – paklausiau. Džibrilas tarė: ‚Tai moterys, kurios svetimavo, ir moterys, kurios skaudino savo vyrus‘.

Mačiau džamaatą. Jų buvo labai daug. Jie buvo įkalinti Pragaro slėniuose. Ugnis juos degindavo, jie atgydavo, ir ugnis vėl juos degindavo. ‚Kas šie?‘ – paklausiau. Jis atsakė: ‚Tai tie, kurie buvo neklusnūs savo tėvams‘.

Praėjau pro džamaatą. Jie sėdavo, ir derlius akimirksniu išaugdavo ir išleisdavo varpas. ‚Kas šie?‘ – paklausiau. Džibrilas tarė: ‚Tai tie, kurie atliko ibadatą (garbinimą) dėl Allaho Aukščiausiojo‘.

Atėjau prie jūros. Neįmanoma apsakyti, kokia nuostabi buvo ši jūra. Ji buvo baltesnė už pieną, o jos bangos – didžiulės kaip kalnai. ‚Kas tai per jūra?‘ – paklausiau. Jis atsakė: ‚Ši jūra vadinasi Gyvybės jūra. Kai Aukščiausiasis Allahas prikels mirusiuosius, Jis lies lietų iš šios jūros. Supuvę ir išsisklaidę kūnai vėl atgis ir prisikels iš kapų, kaip išdygsta žolė…’

Paskui pakilome į antrąjį dangų. Džibrilas (alaihis-salam) vėl pabeldė į vartus. Buvo paklausta: ‚Kas tu?‘ ‚Aš – Džibrilas‘. ‚O kas šalia tavęs?‘ ‚Tai Muchammedas (alaihis-salam)’. ‚Ar Jam buvo atsiųstas apreiškimas ir kvietimas į Miradžą?‘ ‚Taip, atėjo‘, – tarė jis. ‚Marchaba (sveiki atvykę) Tam, kuris atėjo! Koks puikus keleivis Jis!‘ – buvo pasakyta, ir vartai tuoj pat atsivėrė. Atsidūriau pas pusbrolius Isą ir Jahją ibn Zakarija (Joną, Zakarijo sūnų) (alaihimas-salam). Jie tarė man ‚Marchaba‘ ir pasimeldė už mane… (Isa alaihis-salam buvo vidutinio ūgio, šviesios, kviečių spalvos odos.)

Užėjau angelų džamaatą. Jie stovėjo eilėmis, ir visi buvo rukue (nusilenkę). Jie turėjo tik jiems būdingą tasbichą (zikrą). Jie nuolat stovėjo rukue, nepakeldami galvos ir nežiūrėdami aukštyn. Džibrilas (alaihis-salam) tarė: ‚Toks yra šių angelų ibadatas. Paprašyk Aukščiausiojo Allaho, kad jis būtų suteiktas Tavo ummai‘.

Pasimeldžiau. Jis išklausė maldą ir suteikė rukuą namaze. Paskui pakilome į trečiąjį dangų. Po to paties klausimo ir atsakymo vartai atsivėrė, ir atsidūriau pas Jusufą (alaihis-salam, Juozapą). Pažvelgęs į Jį, pamačiau, kad Jam buvo duota pusė viso grožio. Jis tarė man ‚Marchaba‘ ir pasimeldė už mane…

Mačiau daug angelų. Jie stovėjo eilėmis, ir visi buvo sadždoje (parpuolę). Jie yra sadždoje nuo pat tada, kai buvo sukurti, ir šlovina Allahą tik jiems būdingu tasbichu. Džibrilas (alaihis-salam) tarė: ‚Toks yra šių angelų ibadatas. Paprašyk Allaho Aukščiausiojo, kad šį veiksmą palengvintų Tavo ummai‘. Paprašiau to Aukščiausiojo Allaho. Jis išklausė maldą ir suteikė jį jums namaze.

Tada pasiekiau ketvirtąjį dangų. Jo vartai buvo iš nuro, padaryti iš gryno sidabro. Ant jų buvo uždėta spyna iš nuro. Ant spynos buvo parašyta: ‚La ilaha illallah Muchammadun Rasulullah‘. Po to paties klausimo ir atsakymo atsidūriau pas Idrisą (alaihis-salam). Jis tarė man ‚Marchaba‘ ir pasimeldė už mane. Allahas Aukščiausiasis apie Jį (prasme) pasakė: ‚Mes pakėlėme Jį į aukštą vietą‘.2

Mačiau angelą, sėdintį soste, sielvartingą ir liūdną. Aplink jį buvo tiek daug angelų, kad jų skaičių žino tik Didingasis Allahas. Jo dešinėje mačiau nurani (šviečiančius) angelus. Jie buvo apsirengę žaliai ir labai maloniai kvepėjo. Jų veidai buvo tokie gražūs, kad į juos nebuvo įmanoma žiūrėti. Jo kairėje buvo angelai, kurių burnos svaidė ugnį. Priešais juos gulėjo ugnies ietys ir botagai. Jų akys buvo tokios, kad niekas neištvertų į jas žiūrėti. Soste sėdintis angelas turėjo akis nuo galvos iki kojų. Jis nuolat žiūrėjo į priešais jį gulinčią knygą ir nė akimirkai nenuleido nuo jos žvilgsnio. Priešais jį stovėjo medis. Ant kiekvieno jo lapo buvo parašytas vieno žmogaus vardas. Priešais jį taip pat buvo kažkas panašaus į dubenį. Tai dešine ranka jis paimdavo iš jo ką nors ir perduodavo savo dešinėje esantiems nurani angelams, tai kaire ranka paimdavo ką nors ir duodavo savo kairėje esantiems zulmani angelams. Kai pažvelgiau į (šį) angelą, mano širdį apėmė baimė. Paklausiau Džibrilo: ‚Kas šis angelas?‘ Jis atsakė: ‚Tai Azrailas. Niekas neturi jėgų žiūrėti į jo veidą‘. Džibrilas priėjo prie jo ir tarė: ‚O Azrailai!

„‚Marchaba Tam, kuris atėjo! Koks puikus keleivis Jis!‘ – tarė jie, ir vartai tuoj pat atsivėrė, ir atsidūriau priešais Adomą (alaihis-salam)“ Hadisas šarif

Tai paskutiniųjų laikų Pranašas (achir zaman) ir Allaho Aukščiausiojo chabibas bei mylimasis‘. Azrailas (alaihis-salam) pakėlė galvą ir nusišypsojo. Jis atsistojo, parodė man pagarbą ir tarė: ‚Marchaba! Aukščiausiasis Allahas nesukūrė nieko garbingesnio už Tave. Ir Tavo umma pranašesnė už visas kitas ummas. Aš labiau užjaučiu Tavo ummą nei jų tėvai ir motinos‘. Tada tariau: ‚Turiu tau prašymą. Mano umma silpna. Būk jiems švelnus. Paimk jų sielas atsargiai‘. Jis tarė: ‚Prisiekiu Allahu Aukščiausiuoju, kuris atsiuntė Tave kaip paskutinį Pranašą ir padarė Tave Savo chabibu: Allahas Aukščiausiasis kiekvieną naktį ir dieną septyniasdešimt kartų man įsako:

‚Imk Ummat al-Muchammad sielas švelniai ir lengvai ir elkis su jais maloningai‘. Todėl aš Tavo ummai rodau daugiau užuojautos nei jų tėvai ir motinos‘. Paskui pakilome į penktąjį dangų. Ten sutikome Haruną3 (alaihis-salam). Jis tarė man ‚Marchaba‘ ir pasimeldė už mane gera malda. Mačiau penktojo dangaus angelų ibadatą. Visi stovėjo išsitiesę ir žiūrėjo į savo kojų pirštus. Jie niekada nežiūrėjo kitur ir garsiai tarė tasbichą. Paklausiau Džibrilo (alaihis-salam): ‚Ar tai šių angelų ibadatas?‘ Jis atsakė: ‚Taip, paprašyk Aukščiausiojo Allaho, kad suteiktų šį ibadatą Tavo ummai‘. Pasimeldžiau. Didingasis Allahas jį suteikė. Paskui pakilome į šeštąjį dangų. Ten sutikome Musą (alaihis-salam). Jis tarė man ‚Marchaba‘ ir pasimeldė už mane gera malda.

Paskui pakilome į septintąjį dangų. Po to paties klausimo ir atsakymo radau Ibrahimą (alaihis-salam), sėdintį atsirėmusį nugara į Bait al-Mamur. Tai tas Bait al-Mamur, į kurį kasdien įeina septyniasdešimt tūkstančių angelų (ir jų eilė niekada nebeateina antrą kartą). Pasveikinau Ibrahimą (alaihis-salam) salamu. Jis atsakė į mano salamą. Jis tarė: ‚Marchaba, dorasis (salich) Pranaše, dorasis sūnau‘. (Paskui) Jis tarė: ‚O Muchammedai! Rojaus žemė labai gera, o dirva joje tyra. Pasakyk Savo ummai, kad sodintų ten daug medžių‘. Paklausiau: ‚Kaip sodinamas medis Rojuje?‘ Jis atsakė: ‚Tariant tasbichą „La chaula vala kuvvata illa billah“‘ (kitu perdavimu: ‚Subchanallahi valchamdulillahi vala ilaha illallahu vallahu akbar‘). Tada Džibrilas (alaihis-salam) nuvedė mane prie Sidrat al-muntaha. Sidrat al-muntaha – tai medis, kurio šaknys yra šeštajame danguje, o kamienas ir šakos – virš septintojo dangaus. Jo lapai buvo kaip dramblio ausys, o vaisiai – kaip bokštai.4 Tai buvo medis, tarsi savo pavėsiu dengiantis visus dangus ir Rojų. Kai ant jo pasirodydavo Allaho Aukščiausiojo didybės ir galybės nuras, jis pasipuošdavo spalvomis, būdavo papuoštas rubinais, smaragdais ir panašiais brangakmeniais ir tapdavo toks gražus, kad nė vienas iš Allaho Aukščiausiojo sukurtų kūrinių negali apsakyti jo grožio.

Džibrilas (alaihis-salam) nuvedė mane už Sidrat al-muntaha ir atsisveikino su manimi. Tariau: ‚O Džibrilai! Ar palieki mane vieną?‘ Džibrilą (alaihis-salam) apėmė nerimas. Jis ėmė drebėti prieš Aukščiausiojo Allaho didybę ir tarė: ‚O Muchammedai! Jei žengsiu (dar) vieną žingsnį, žūsiu nuo Allaho Aukščiausiojo galybės. Visa mano esybė sudegs ir išnyks‘“.

Iki čia Pasaulių Valdovas atėjo kartu su Džibrilu alaihis-salam. Čia Džibrilas alaihis-salam pasirodė Allaho Pasiuntiniui tokiu pavidalu, kokiu buvo sukurtas, išskleidęs savo šešis šimtus tūkstančių sparnų, ir iš kiekvieno sparno byrėjo perlai ir rubinai.

Tada atėjo žalias Rojaus kilimas, vadinamas Rafrafu, spindintis ryškiau už saulę. Jis nepaliaujamai buvo užsiėmęs Allaho Aukščiausiojo zikru (Jo minėjimu ir Jo vardo tarimu), ir tasbicho garsas (tariant „Subchanallah“, o tai reiškia: „Žinau, kad Allahas Aukščiausiasis yra be galo aukščiau už bet kokį netobulumą“) pripildė visą pasaulį, kuriame jis buvo. Jis pasveikino mūsų Valdovą Pranašą. Allaho Pasiuntinys atsisėdo ant Rafrafo. Akimirksniu jie pakilo į labai dideles aukštybes ir praėjo pro septyniasdešimt tūkstančių uždangų, vadinamų hidžabais. Atstumas tarp kiekvieno hidžabo buvo labai didelis. Prie kiekvienos uždangos stovėjo savo užduotis vykdantys angelai. Rafrafas pervedė mūsų Pranašą pro uždangas vieną po kitos. Taip jie praėjo Kursį, Aršą ir sielų pasaulį. Kaskart, kai mūsų Valdovas Pranašas, Chabib al-akram ir Nabi al-muchtaram (sallallahu alaihi va sallam), praeidavo pro uždangą (hidžabą), Jis girdėdavo įsakymą: „Nebijok, o Muchammedai! Prieik arčiau, prieik arčiau!“ Jis priartėjo taip arti, kad pasiekė Kaba Kausain laipsnį. Jis pasiekė aukštybes, kurių norėjo Allahas Aukščiausiasis, tokiu būdu, kurio negalima nei pažinti, nei suprasti, nei apsakyti. Be vietos, be laiko, be krypties ir be savybės įvyko rujatas, t. y. Jis matė Allahą Aukščiausiąjį. Be akių, be ausų, be priemonės ir be tarpininko Jis kalbėjosi su Savo Viešpačiu. Jis gavo palaimų, kurių joks kūrinys negali nei pažinti, nei suprasti.

Chazrat imamas Rabanis savo veikale Maktubat sako: „Miradžo naktį Sarvaras alaihis-salatu vas-salam (Allaho Pasiuntinys) matė Savo Viešpatį ne šiame pasaulyje, o achirate. Mat tą naktį Pasiuntinys alaihis-salam išėjo už laiko ir vietos ribų. Jis rado akimirką, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos. Pradžią ir pabaigą Jis matė kaip vieną tašką. Tą naktį Jis matė, kaip tie, kurie eis į Rojų, po tūkstančių metų įeina į Rojų ir yra Rojuje. Matyti tame laipsnyje nėra matyti taip, kaip matoma šiame pasaulyje. Tai yra matyti taip, kaip matoma achirate“.

Kai mūsų Pranašui buvo įsakyta: „Šlovink Savo Viešpatį!“, Jis tuoj pat tarė: „Attachijjatu lillahi vassalavatu vattaijibat“ (t. y. visos šlovės, visi gyriai ir pagyrimai visomis kalbomis, visi kūnu atliekami tarnavimai ir paklusnumas ir visi turtu daromi geri darbai bei geradarystės priklauso Allahui Aukščiausiajam).

„Aukščiausiasis Allahas nesukūrė nieko garbingesnio už Tave. Ir Tavo umma pranašesnė už visas kitas ummas“ Azrailas alaihis-salam

Pirmiausia Allahas Aukščiausiasis be akių, be ausų, be priemonės ir be vietos pasveikino Savo Chabibą žodžiais: „Assalamu alaika ajjuhannabijju va rachmatullahi va barakatuh“ (O Mano Rasule! Mano pasveikinimas, Mano palaima ir Mano gailestingumas tebūna su Tavimi). Mūsų Valdovas Pranašas atsakė: „Assalamu alaina va ala ibadillahis-salichin“ (O mano Viešpatie! Pasveikinimas tebūna ir su mumis, ir su Tavo salichais (dorais) tarnais).

Tai išgirdę angelai vienu balsu tarė: „Ašhadu an la ilaha illallah va ašhadu anna Muchammadan abduhu va rasuluhu“. (Žinau ir tikiu, tarsi būčiau matęs savo akimis, kad nėra kito dievo, verto garbinimo, išskyrus Allahą Aukščiausiąjį, ir kad Muchammedas alaihis-salam yra Jo vergas ir Jo Pasiuntinys.)

Kai mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Assalamu alaina…“, Allahas Aukščiausiasis tarė: „O Mano Chabibe! Čia nėra nieko kito, tik Mes du. Kodėl Tu pasakei ‚alaina‘ (su mumis)?“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsakė:

„O mano Viešpatie! Tiesa, mano ummos kūnai nėra su manimi. Bet jų sielos yra su manimi. Mano rūpestingas žvilgsnis ir visas mano dėmesys nuo jų nėra toli. Tu pasveikinai mane ir apsaugojai mane nuo viso blogio. Kaip galėčiau palikti be tokios didelės garbės ir gerumo savo vargingą, kenčiančią ummą, kurią ištiks paskutiniųjų laikų fitna (sąmyšis, gundymas)? Kaip galėčiau leisti jai netekti tokios palaimos?“

Allahas Aukščiausiasis tarė: „O Mano Chabibe! Šiąnakt Tu esi Mano svečias. Prašyk iš Manęs, ko nori“. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), tarė: „Noriu savo ummos (o mano Viešpatie!)“.

Pasak vieno perdavimo, Aukščiausiasis Allahas šį klausimą pakartojo septynis šimtus kartų. Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kiekvieną kartą atsakė tą patį: „Noriu savo ummos“. Kai Allahas Aukščiausiasis tarė: „Tu vis nori Savo ummos“, Jis meldė: „O mano Viešpatie! Aš esu tas, kuris prašo, Tu esi Tas, kuris duoda. Atleisk visai mano ummai dėl manęs“. Tada Didingasis Allahas tarė: „Jei šiąnakt atleisčiau visai Tavo ummai dėl Tavęs, Mano gailestingumas ir Tavo garbė netaptų matomi. Vieną jų dalį šiąnakt Tau padovanojau. Dvi jų dalis atidėjau. Prisikėlimo dieną Tu paprašysi, ir Aš jiems atleisiu, kad Mano gailestingumas ir Tavo garbė (Tavo orumas) taptų akivaizdūs“.

Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) viename iš Savo hadisų šarif pasakė: „Tą naktį (Miradžo naktį) prašiau Allaho Aukščiausiojo patikėti man visos mano ummos atsiskaitymą. Aukščiausiasis Allahas tarė: ‚O Muchammedai! Tavo tikslas – kad niekas nesužinotų Tavo ummos klaidų. O Mano valia – kad jų klaidos ir bjaurūs darbai būtų paslėpti ne tik nuo svetimųjų, bet ir nuo Tavęs, nes Tu esi gailestingas Pranašas. O Muchammedai! Tu esi jų vedlys. Aš esu jų Viešpats. Tu juos matei neseniai. Aš žiūrėjau į juos nuo amžinybės be pradžios iki amžinybės be pabaigos ir žiūriu. O Muchammedai! Jei nemėgčiau kalbėtis su Tavo umma, Prisikėlimo dieną nešaukčiau jų atsiskaityti. Neklausčiau nė apie vieną jų didelę ar mažą nuodėmę‘“.

„Allahas Aukščiausiasis tarė: ‚O Muchammedai! Atmerk Savo palaimintąsias akis ir pažvelk po Savo kojomis‘. Pažvelgiau ir pamačiau saują žemės. Aukščiausiasis Allahas tarė: ‚Viskas, kas egzistuoja, yra žemė po Tavo kojomis. Ar Tu atnešei šią Mano žemę priešais Draugą? Man lengviau atleisti Tavo ummai nei atleisti dulkes, prilipusias prie draugo apsiausto skverno‘“.

O Mano Chabibe, Aš daviau Tau Tavo ummą!
Savo Rojų Aš jiems padovanojau.
O Mano Chabibe, ko gi Tu prašei?
Argi saujos žemės Tu prašei?

Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) viename iš Savo hadisų šarif pasakė: „Uždaviau Aukščiausiajam Allahui daug klausimų ir išgirdau atsakymus. Gailėjausi, kad klausiau. (Kai kurie iš jų yra šie:)

‚O mano Viešpatie! Tu davei Džibrilui šešis šimtus tūkstančių sparnų. Koks Tavo gerumas man, palyginti su tuo?‘ Aukščiausiasis Allahas tarė: ‚Vienas vienintelis Tavo plaukas Man brangesnis už šešis šimtus tūkstančių Džibrilo sparnų. Dėl vieno vienintelio Tavo plauko Prisikėlimo dieną Aš išlaisvinsiu tūkstančius neklusnių nusidėjėlių. O Muchammedai! Jei Džibrilas išskleistų sparnus, jie užpildytų erdvę tarp rytų ir vakarų. Jei erdvė tarp rytų ir vakarų būtų pilna neklusniųjų, Aš jiems visiems atleisčiau dėl Tavęs, jei Tu juos užtartum‘. Tariau: ‚Tu liepei angelams atlikti sadždą prieš mano tėvą Adomą (alaihis-salam). Kokia Tavo dovana man, palyginti su tuo?’

Aukščiausiasis Allahas tarė: ‚Angelai atliko sadždą prieš Adomą todėl, kad Jo kaktoje buvo Tavo nuras. O Muchammedai! Aš daviau Tau tai, kas geriau už tai. Tavo vardą padėjau šalia Savo vardo ir užrašiau jį ant Aršo al-ala. Tada Adomas dar nebuvo sukurtas, ir nebuvo nei Jo vardo, nei pėdsako. Tavo vardą užrašiau ant dangų vartų, ant hidžabų, ant Rojaus vartų, ant rūmų ir medžių, visur Rojuje. Rojuje nebuvo nieko, ant ko nebūtų parašyta „La ilaha illallah Muchammadun Rasulullah“. Šis laipsnis aukštesnis už laipsnį, kuris buvo duotas Adomui‘.

O Tu, garbingasis, kadangi Aš Tave myliu,
Argi abu pasauliai ne Tavo, o Tu, švelnusis?
Tavo esybę padariau Savo esybės veidrodžiu,
Tavo vardą užrašiau kartu su Savo vardu.

‚O mano Viešpatie! Tu davei Nuchui (alaihis-salam) arką. Ką Tu davei man, palyginti su tuo?‘ Jis tarė: ‚Aš daviau Tau Buraką ir juo leidau Tau per vieną naktį pasiekti iš žemės Aršą. Tu matei Rojų ir Pragarą. O Tavo ummai daviau mečetes. Prisikėlimo dieną Tavo umma sės į šias mečetes kaip į laivus, akimirksniu pereis Siratą ir bus išgelbėta nuo Pragaro‘. ‚O mano Viešpatie! Tu nuleidai Izraelio sūnums maną ir į putpeles panašių paukščių mėsą‘. Aukščiausiasis Allahas tarė: ‚Aš suteikiau Tau ir Tavo ummai šio pasaulio ir achirato palaimas. Izraelio sūnų pavidalą iš žmogaus pavidalo paverčiau lokio, beždžionės ir kiaulės pavidalu. Nė vienam iš Tavo ummos to nepadariau. Net jei jie darytų tokius pat darbus kaip anie, Aš nelaikiau tinkama siųsti jiems šios nelaimės. O Muchammedai! Aš daviau Tau sūrą, kuriai panašios sūros nėra nei Taurate, nei Indžile. Ši sūra – Faticha sūra. Kūnas to, kuris skaito šią sūrą, Pragarui tampa charam (uždraustas). Aš palengvinu kančią jo motinai ir tėvui. O Muchammedai! Aš nesukūriau nieko akram (brangesnio, aukštesnio, garbingesnio) už Tave. Tau ir Tavo ummai Aš paskyriau fardu (privaloma) penkiasdešimt namazų per naktį ir dieną.

„Tą naktį (Miradžo naktį) prašiau Allaho Aukščiausiojo patikėti man visos mano ummos atsiskaitymą“ Hadisas šarif

O Muchammedai! Rojus priklauso tiems, kurie pripažįsta Mano vienumą ir nieko Man neprilygina. Tokiems iš Tavo ummos Aš padariau Pragarą charam (uždraustą). Mano gailestingumas Tavo ummai pranoko Mano rūstybę.

O Muchammedai! Mano akivaizdoje Tu esi akram ir garbingesnis už visus kūrinius. Prisikėlimo dieną Aš parodysiu Tau tiek garbės, kad visi pasauliai stebėsis. O Mano Chabibe! Kol Tu neįeisi į Rojų, kitiems Pranašams ir jų ummoms draudžiama įeiti. Kol neįeis Tavo umma, jokia kita umma negali įeiti. O Muchammedai! Ar nori pamatyti, ką paruošiau Tau ir Tavo ummai?‘ Tariau: ‚Taip, noriu, o mano Viešpatie!‘ Tada Jis kreipėsi į Israfilą ir tarė: ‚O Israfilai! Pasakyk Džibrilui, Mano vergui, Mano patikėtiniui ir Mano pasiuntiniui, kad nuvestų Mano Chabibą į Rojų ir parodytų Jam visa, ką Aš paruošiau Rojuje Savo Chabibui ir Jo ummai, kad Jo palaimintasis protas būtų laisvas nuo rūpesčių‘“.

Mūsų mylimas Pranašas, Pasaulių Valdovas, kartu su Israfilu alaihis-salam atėjo pas Džibrilą alaihis-salam. Vykdydamas Allaho Aukščiausiojo įsakymą, Džibrilas alaihis-salam nuvedė mūsų Valdovą Pranašą (sallallahu alaihi va sallam) į Rojų. Angelai stovėjo ir laukė su padėklais rankose. Ant vieno padėklo buvo Rojaus drabužis (chula), kitas buvo pilnas nuro. Džibrilas alaihis-salam tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Šie angelai buvo sukurti aštuoniasdešimt tūkstančių metų prieš Adomą alaihis-salam. Šioje vietoje jie nekantriai laukia, kad galėtų užberti tai, kas yra ant padėklų, ant Tavęs ir Tavo ummos. Prisikėlimo dieną, kai Tu ir Tavo umma Allaho Aukščiausiojo įsakymu įžengsite ant Rojaus slenksčio, šie angelai užbers ant jūsų brangakmenius iš padėklų“. Angelas, vardu Ridvanas, kuris tarnauja Rojuje, juos pasitiko. Jis pranešė mūsų Valdovui Pranašui džiugių žinių ir tarė: „Aukščiausiasis Allahas padalijo Rojų į tris dalis, kad dvi iš jų atiduotų Tavo ummai, o vieną – kitų Pranašų ummoms“. Ir jis apvedžiojo Jį po visą Rojų. Mūsų Valdovas Chabib al-akram tarė: „Mačiau upę Rojaus viduryje.

Ji teka virš Aršo. Iš vienos vietos trykšta vanduo, pienas, chamras (Rojaus gėrimas) ir medus. Jie niekada tarpusavyje nesusimaišo. Upės krantas buvo iš chrizolito (spindinčio, smaragdą primenančio brangakmenio). Akmenys joje buvo brangakmeniai, dumblas – ambra, o žolė – šafranas. Aplink ją buvo sustatyta sidabrinių taurių, daugiau nei žvaigždžių danguje. Aplink ją buvo paukščių, kurių kaklai – kaip kupranugarių kaklai. Kas valgys jų mėsos ir gers iš tos upės, pelnys Aukščiausiojo Allaho ridą (palankumą). Paklausiau Džibrilo: ‚Kas tai per upė?‘ Jis atsakė: ‚Tai Kausaras. Aukščiausiasis Allahas davė jį Tau. Iš šio Kausaro teka vanduo į aštuonių Rojų sodus‘. Prie šios upės kranto mačiau palapines. Visos jos buvo iš perlų ir rubinų. Paklausiau apie jas Džibrilo. Jis atsakė: ‚Tai Tavo žmonų būstai‘. Šiose palapinėse mačiau hurijas (Rojaus mergeles). Jų veidai švietė kaip saulė, ir visos dainavo įvairiausiomis gražiomis melodijomis. Jos sakė: ‚Mes džiugios ir linksmos. Joks liūdesys mūsų neaplanko.

Mes pasipuošusios ir niekada nebūname nuogos. Mes jaunos ir niekada nepasenstame. Mes gero būdo ir niekada nesupykstame. Mes visada tokios ir niekada nemirštame‘. Jų melodijos ir balsai pasiekdavo laimės rūmus ir medžius ir viską pripildydavo. Jų balsai tokie gražūs, kad, jei šios melodijos pasiektų pasaulį, pasaulyje nebūtų nei mirties, nei kančios. Džibrilas tarė: ‚Ar nori pamatyti jų veidus?‘ ‚Taip, noriu‘, – tariau. Jis atvėrė vienos palapinės duris. Pažvelgiau. Pamačiau tokius gražius pavidalus, kad, jei visą gyvenimą apsakinėčiau jų grožį, nebaigčiau. Jų veidai buvo baltesni už pieną, skruostai raudonesni už rubiną ir ryškesni už saulę. Jų oda buvo švelnesnė už šilką ir šviesi kaip mėnulis, o jų kvapas – malonesnis už muskusą. Jų plaukai buvo juodi kaip anglis; vienų supinti, kitų surišti, dar kitų palaidi, taip kad, joms sėdint, plaukai gulėdavo aplink jas kaip palapinė, o joms atsistojus – siekdavo kojas. Prieš kiekvieną iš jų stovėjo tarnaitė. Džibrilas tarė: ‚Jos skirtos Tavo ummai‘“.

Mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) tarė: „Mačiau aštuonių Rojų sodus ir vynuogynus ir visokias palaimas. Tada man atėjo mintis, kad norėčiau pamatyti ir Pragarą bei jo pakopas. Džibrilas paėmė mane už rankos ir nuvedė pas Maliką, didžiausią Pragaro angelą. Jis tarė: ‚O Malikai! Chazrat Muchammedas (sallallahu alaihi va sallam) nori pamatyti priešų vietas Pragare. Parodyk Jam Pragarą‘“. Kai Malikas nuėmė nuo Pragaro dangtį, Pragaras ėmė virti ir kilti taip, kad mūsų Valdovas Pranašas Savo akimis tikrai pamatė, kaip Pragaras viską sugriebia ir sudegina, pamatė troškulio kančias Pragare, kančių grandines, kančių gyvates ir skorpionus bei kai kurias kitas ten esančias kančias.

„Malikas atvėrė Pragaro sluoksnius. Mačiau (visus) septynis sluoksnius. Septintasis sluoksnis vadinamas Havija. Kančia ten buvo daug kartų didesnė nei kituose sluoksniuose. Paklausiau Maliko: ‚Kokie žmonės kankinami šiame sluoksnyje?‘ Malikas atsakė: ‚Ten kankinami faraonas, Karunas ir Tavo ummos munafikai (veidmainiai)’. Šeštasis sluoksnis – Laza. Ten kankinami daugdieviai (tie, kurie neturi jokios religijos). Penktasis sluoksnis – Chutama. Ten kankinami ugnies ir jaučių garbintojai bei budistai.

Ketvirtasis sluoksnis – Džachimas. Ten kankinami saulės ir žvaigždžių garbintojai. Trečiasis sluoksnis – Sakaras. Ten kankinami krikščionys. Antrasis sluoksnis – Sairas. Ten kankinami žydai. Pirmasis sluoksnis – Džahanamas. Kančia ten buvo mažesnė nei kituose sluoksniuose. (Vis dėlto) mačiau ten septyniasdešimt tūkstančių ugnies jūrų. Kiekviena jūra buvo tokia didelė, kad, jei į vieną iš jų įmestų žemę ir dangus ir įsakytų angelui ieškoti, jis negalėtų jų rasti, net ieškodamas tūkstantį metų. Zabanijai (Pragare savo užduotis vykdantys angelai) buvo tokie milžiniški, kad, jei vienas iš jų įsidėtų žemę ir dangus į vieną burnos kampą, jų net nesimatytų. Jūros banguodavo, ir iš jų sklido baisūs garsai. Jei bent truputis to garso pasiektų pasaulį, visa gyva žūtų.

Paklausiau: ‚Kokiems žmonėms skirtas šis sluoksnis?‘ Malikas neatsakė. Paklausiau dar kartą. Jis tylėjo… Džibrilas tarė Malikui: ‚Jis laukia iš tavęs atsakymo‘. Šis atsiprašė ir tarė: ‚Atleisk man‘. Tariau: ‚Kad ir kas tai būtų, atsakyk, kad šiandien būtų galima imtis priemonių‘. Malikas atsakė: ‚O Allaho Pasiuntiny! Jis skirtas neklusniesiems iš Tavo ummos. Patark jiems, kad saugotųsi šios baisios vietos ir vengtų to, kas juos įtrauks į šią kančią. Tą dieną aš nesigailėsiu neklusniųjų. Neparodysiu užuojautos nei jų baltabarzdžiams seniams, nei jų jaunuoliams‘“.

„Miradžas – tai vieta, kur baigiasi protas ir prasideda imanas“ Hadisas šarif

Pasaulių Valdovas ėmė verkti. Jis nusiėmė turbaną nuo Savo palaimintosios galvos ir ėmė užtarinėti bei maldauti (Allahą Aukščiausiąjį). Jis sakė, kad Jo umma silpna ir kad jie negalės pakelti tokios kančios, ir verkė taip, kad kartu su Juo verkė Džibrilas alaihis-salam ir visi angelai. Tada atėjo Allaho Aukščiausiojo žodis: „O Mano Chabibe! Tavo garbė ir Tavo vertė Mano akivaizdoje didelė, ir Tavo malda išklausyta. Būk ramus. Aš leidau Tau pasiekti Tavo troškimą. Aš suteiksiu Tau tokį laipsnį, kad dėl Tavo užtarimo atleisiu labai daugeliui neklusniųjų, kol Tu pasakysi: ‚Gana‘. O Mano Chabibe! Kas laikosi Mano įsakymų, tas išsigelbsti nuo kančios ir bausmės, pelno Mano gailestingumą ir gauna garbę matyti Mane Rojuje. Tau ir Tavo ummai Aš paskyriau fardu (privaloma pareiga) penkiasdešimt namazų per naktį ir dieną“.

Mūsų Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) tęsė ir tarė: „Iš to laipsnio (paskui) pasiekiau Aršą. Praėjau pro dangus ir atėjau į tą laipsnį, kur buvo Musa (alaihis-salam). Jis manęs paklausė: ‚Ką Aukščiausiasis Allahas paskyrė fardu Tau ir Tavo ummai?‘ Atsakiau: ‚Jis paskyrė man fardu atlikti penkiasdešimt namazų kiekvieną dieną ir naktį‘. Jis tarė: ‚Grįžk pas Savo Viešpatį ir paprašyk Jo tai kiek palengvinti. Nes Tavo umma to neįstengs. Aš išbandžiau ir patikrinau Izraelio sūnus‘. Tada grįžau pas savo Viešpatį ir tariau: ‚O mano Viešpatie! Palengvink (šį įsakymą) kiek mano ummai!‘ Tada Jis iš penkiasdešimties atėmė tik penkis. Grįžau pas Musą (alaihis-salam) ir papasakojau (kad Jis atėmė penkis). Jis tarė: ‚Grįžk pas Savo Viešpatį! Paprašyk Jo tai palengvinti dar truputį. Nes Tavo umma to neįstengs‘. Taip vaikščiojau pirmyn ir atgal tarp Musos (alaihis-salam) ir savo Viešpaties, ir galiausiai Allahas Aukščiausiasis tarė: ‚Šį namazą sumažinau iki penkių kartų. Už kiekvieną namazą yra dešimt savabų (atlygių). Taip galiausiai vis tiek bus penkiasdešimt. Mat tam, kuris ketina padaryti gerą darbą, bet jo nepadaro, užrašomas vienas savabas. O jei padaro, už vieną užrašoma net dešimt savabų. O jei ketina nusidėti ir nenusideda, nieko neužrašoma. Jei nusideda, tai įrašoma tik kaip viena nuodėmė‘. Tada nusileidau pas Musą (alaihis-salam) ir papasakojau, kas įvyko. Jis vėl tarė: ‚Grįžk ir paprašyk Jo tai palengvinti dar labiau‘. Tada Jam tariau: ‚Kadangi tiek kartų maldavau savo Viešpatį, dabar man gėda‘“.5 Taip Allahas Aukščiausiasis paguodė palaimintąją mūsų mylimo Pranašo širdį, sužeistą patirtų išbandymų. Jis suteikė Jam palaimų, kurių nedavė nė vienam kitam Savo kūriniui ir kurių niekas negali nei pažinti, nei suprasti.

Ateik čia, o tu, kuris degi meilės ugnyje,
tu, kuris manai, kad pats esi mylimosios mylėtojas.
Ateik, klausyk aiškaus pasakojimo apie to Šacho Miradžą,
jei esi mylintis, nedvejok, degk meilės ugnyje.
Tai buvo naktis į pirmadienį, tikra ši žinia,
ta naktis, regis, buvo Lailat al-Kadr.
Tas, kurio palaiminta laimė ir aukštas laipsnis,
tą naktį buvo Um Hani namuose.
Niekas prieš Jį nepasiekė šios malonės,
niekas nebuvo pakeltas taip aukštai.
Nes Jis viską matė ir ėjo toliau,
Jis pasiekė Didžiąją Akivaizdą (Chazrat).
Zul Džalal, kuris aukščiau už šešias kryptis,
parodė Jam Savo grožį be „kaip“ ir „kiek“.
Jis atvirai matė Rabbul izzat,
taip Jo umma matys Jį achirate.
Tu, kuris pakilai Miradžu ir meldei Savo maldą,
Tavo ummos Miradžą Aš padariau namazu.

„O Mano Chabibe! Kas laikosi Mano įsakymų, tas išsigelbsti nuo kančios ir bausmės, pelno Mano gailestingumą ir gauna garbę matyti Mane Rojuje“ Hadisas kudsi