Kelionė iš Mekos į Taifą

Jis kviečia Taifo žmones į tikėjimą

Nors daugdieviai buvo matę daug mūsų mylimo Pranašo stebuklų, vien iš užsispyrimo jie neįtikėjo; be to, jie nesiliovė kankinę ir engę savo vaikus, brolius ir seseris, gimines ir draugus, tapusius musulmonais. Mūsų mylimas Pranašas labai liūdėjo dėl jų vis žiauresnių persekiojimų ir kankinimų. Jis sumanė nukeliauti į netoli Mekos esantį Taifą ir pakviesti ten gyvenančius žmones į islamą. Todėl Jis pasiėmė su Savimi Zaidą ibn Charisa ir atvyko į Taifą.

Jis kalbėjosi su Amro sūnumis Abd al-Jalilu, Chabibu ir Masudu, kurie buvo vieni žymiausių Taifo vyrų. Jis papasakojo jiems apie islamą ir paprašė jų tikėti Allahu Aukščiausiuoju. Tačiau jie ne tik neįtikėjo, bet ir tyčiojosi iš Jo ir net sakė: „Argi Allahas Aukščiausiasis negalėjo rasti nieko kito, tik Tave, kad atsiųstų kaip Pranašą? Argi Allahas Aukščiausiasis nepajėgus atsiųsti kaip Pranašo ko nors kito, ne Tavęs? Eik, kur nori, tik dink iš mūsų krašto! Tavo paties tauta nepriėmė to, ką sakei, todėl ir atėjai čia, ar ne? Prisiekiame, kad ir mes laikysimės nuo Tavęs atokiai! Nepriimsime nieko, ko prašai“.

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam), paliko juos nuliūdęs. Dešimt dienų ar mėnesį Jis kvietė Sakifo gentį į islamą, tačiau nė vienas iš jų neįtikėjo; priešingai, jie išjuokė, kankino ir nušvilpė Jį. Jie išrikiavo vaikus ir jaunuolius pakelėse, kuriomis Jis turėjo eiti, ir privertė juos mėtyti į mūsų Valdovą akmenis ir pulti Jį. Chazrat Zaidas savo kūnu dengė mūsų Pranašą nuo akmenų, kuriuos mėtė Taifo jaunuoliai, ir stengėsi, kad Jam nebūtų padaryta jokios žalos. Jis bėgiojo aplink mūsų mylimą Pranašą ir visomis išgalėmis stengėsi, kad akmenys į Jį nepataikytų. Kad Jo palaimintajam kūnui nebūtų padaryta jokios žalos, jis nepaisė akmenų, kurie pataikydavo į jį patį. Argi jis nelaukė progos paaukoti savo gyvybę būtent tokiomis dienomis? Ir štai dabar jie mėtė akmenimis Pasaulių Valdovą ir stengėsi persekiojimais ir kankinimais išvaryti Jį iš savo krašto.

Chazrat Zaidui bėgiojant šen bei ten, kad apsaugotų mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, akmenys vienas po kito pataikydavo jam į galvą, kūną ir kojas. Todėl visas Chazrat Zaido kūnas buvo apsipylęs krauju. Jis darė viską, kad apsaugotų savo mylimą Pranašą, ir kiek galėdamas garsiau šaukė akmenis mėtantiems žiauriems žmonėms: „Liaukitės! … Nemuškite! Jis – Pasaulių Valdovas! Jis – Allaho Rasulas! Sukapokite mano kūną į gabalus, bet tegul mūsų Pranašui neatsitinka jokia žala!“ Akmenys, praskridę pro Zaidą ibn Charisa, pasiekė mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir sukruvino Jo palaimintąsias kojas.

Nuliūdęs, pavargęs ir sužeistas mūsų mylimas Pranašas priartėjo prie dviejų brolių, Utbos ir Šaibos, vynuogyno. Ten mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, už kurį visi tikintieji trokšta paaukoti gyvybę, nušluostė kraują nuo Savo palaimintųjų kojų.

Atlikęs abdestą, Jis po medžiu atliko dviejų rakatų namazą. Paskui pakėlė Savo palaimintąsias rankas ir meldėsi Allahui Aukščiausiajam.

Vynuogyno savininkai tai stebėjo. Jie matė, kas ištiko mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, ir buvo Jo vienatvės liudininkai. Juose pabudo gailestis, ir jie per vergą, vardu Adasas, nusiuntė Jam vynuogių. Mūsų mylimas Pranašas, valgydamas vynuoges, ištarė basmalą (Bismillahirrachmanirrachim). Vergas, atnešęs vynuoges, buvo krikščionis. Išgirdęs basmalą, jis nustebo ir paklausė: „Esu čia jau daug metų, bet niekada negirdėjau, kad kas nors taip sakytų. Kas tai per žodis?“

Allaho Pasiuntinys paklausė: „Iš kur tu esi?“ Adasas atsakė: „Aš iš Ninavos“. Allaho Pasiuntinys tarė: „Vadinasi, tu iš Junuso (alaihis-salam) krašto“. Adasas paklausė: „Iš kur Tu pažįsti Junusą? Čia niekas Jo nepažįsta“. Allaho Pasiuntinys atsakė: „Jis – mano brolis. Jis, kaip ir aš, buvo Pranašas“.

Adasas tarė: „Tas, kuris turi šį gražų veidą ir šiuos švelnius žodžius, negali būti melagis. Tikiu, kad Tu esi Allaho Rasulas“. Jis tapo musulmonu ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Daug metų buvau šių žiaurių žmonių, šių melagių vergas. Jie neteisėtai atima iš visų tai, kas jiems priklauso. Jie visus apgaudinėja. Jie neturi nė vienos geros savybės. Kad sukauptų pasaulio gėrybių ir patenkintų savo geismus, jie nesibodi jokios niekšybės. Aš jų nekenčiu. Noriu eiti su Tavimi, būti pagerbtas tarnyste Tau, prisiimti sau nepagarbą, kurią Tau rodys neišmanėliai ir kvailiai, ir paaukoti save, kad apsaugočiau Tavo palaimintąjį kūną“.2

Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, nusišypsojo ir tarė: „Kol kas lik pas savo šeimininkus! Netrukus visur išgirsi mano vardą. Tada ateik pas mane“.

„Liaukitės! … Nemuškite! Jis – Pasaulių Valdovas! Jis – Allaho Rasulas! Sukapokite mano kūną į gabalus, bet tegul mūsų Pranašui neatsitinka jokia žala!“ Zaidas ibn Charisa (radijallahu anhu)

Kiek pailsėję, jie patraukė Mekos link. Kai iki Mekos buvo likusios dvi dienos kelio, Jis pamatė, kad debesis teikia Jam pavėsį. Įdėmiai pažvelgęs, Jis suprato, kad tai Džibrilas alaihis-salam. Mūsų mylimas Pranašas vėliau apie tai papasakojo mūsų motinai Aišai as-Sidikai.

„Sachich al-Buchari“ ir Achmedo ibn Chanbalo „Musnade“ pasakojama, kad mūsų motina Chazrat Aiša vieną dieną paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Ar Tau kada nors teko patirti dieną, skausmingesnę už Uchudo dieną?“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsakė: „Prisiekiu Allahu, Uchudo mūšyje nuo netikinčiųjų nepatyriau tiek kančių, kiek patyriau nuo tavo tautos. Kai prisistačiau Ibn Abd al-Jalilui ibn Abd al-Kulalas (t. y. kai paskelbiau jam savo pranašystę ir pakviečiau jį į religiją), jis to nepriėmė. Palikau juos apimtas tokio skausmo, kad atsipeikėjau tik pasiekęs vietą, vadinamą Karn as-Saalib. Ten pakėliau galvą ir pamačiau, kad debesis teikia man pavėsį. Pamačiau, kad debesyje stovi Džibrilas (alaihis-salam). Jis šūktelėjo man ir tarė: ‚O Muchammedai! Aukščiausiasis Allahas išgirdo, ką Tavo tauta apie Tave sakė, ir žino, kad jie nenori Tavęs ginti. Jis atsiuntė Tau šį angelą, kuriam pavesti kalnai, kad galėtum jam įsakyti, ką nori‘. Ir tas angelas šūktelėjo man, pasveikino mane ir tarė: ‚O Muchammedai! Kaip Tau pasakė Džibrilas, Aukščiausiasis Allahas atsiuntė pas Tave mane, kalnų angelą, kad galėtum man įsakyti, ką nori. Esu pasirengęs vykdyti Tavo įsakymą. Jei nori, kad šie du statūs kalnai (Kuaikiano kalnas ir Abu Kubaiso kalnas) susiglaustų ir užsivertų ant Mekos žmonių (ir visiškai sutraiškytų daugdievius), įsakyk, ir aš tai padarysiu‘. Aš nesutikau, bet tariau: ‚(Ne! Aš esu siųstas kaip gailestingumas pasauliams.) Meldžiu Allahą Aukščiausiąjį, kad iš šių daugdievių palikuonių Jis iškeltų kartą, kuri garbintų tik Allahą Aukščiausiąjį ir nieko Jam neprilygintų‘“.

Kai mūsų Valdovas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) grįžo iš Taifo į Meką, Jis trumpam apsistojo pailsėti Nachloje. Ten Jis stojo atlikti namazo. Pro šalį ėjo grupė džinų iš Nusaibino ir, išgirdę Kilniojo Korano ajatus, kuriuos skaitė mūsų mylimas Pranašas, sustojo ir klausėsi. Paskui jie pasikalbėjo su mūsų Valdovu Pranašu ir tapo musulmonais. Mūsų Valdovas Pranašas jiems tarė: „Kai nueisite pas savo tautą, papasakokite jiems apie mano kvietimą į tikėjimą. Ir juos kvieskite į tikėjimą“.

Kai šie džinai nuėjo pas savo tautą ir tai papasakojo, visi tai išgirdę džinai įtikėjo.3 Apie tai kalbama Kilniojo Korano Džin sūroje ir garsiosiose hadisų šarif knygose, vadinamose „Buchari“ ir „Muslim“.

Kai Jis artėjo prie Mekos, tikintieji pasiuntė mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, žinią: „Kuraišai sužinojo apie blogą elgesį, kurį Tau parodė niekšingi Taifo žmonės. Jei dabar ateisi, jie gali dar labiau sustiprinti savo žiaurumą“. Atvykęs prie Hiros, mūsų Valdovas Pranašas nusiuntė žmogų pas Suhailą ibn Amras ir paprašė jo paimti Jį savo globon. Kai tas nelaimėlis atsisakė, Jis pasiuntė žinią Mutimui ibn Adis, ir šis prašymą priėmė. Mūsų Valdovas Chabib al-akram, Nabi al-muchtaram (garbingasis Pranašas), atvyko į Meką Mutimo ibn Adis globojamas. Mutimas apie tai pranešė kuraišams. Allaho Pasiuntinys atliko tavafą aplink Bait aš-šarif (Kaabą) ir pabučiavo Hadžar al-Asvadą. Po kelių dienų Jis tarė Mutimui: „Nebenoriu būti tavo globojamas“. Mutimas ir su tuo sutiko. Didingasis Allahas paėmė Savo Chabibą į Savo paties globą.

Ištarkite „La ilaha illallah“ ir išsigelbėkite

Pasiuntinys alaihis-salam toliau kvietė žmones į tiesų kelią. Dėl to daugdieviai vėl įsišėlo ir ėmė kankinti bei engti labiau nei bet kada anksčiau. Tada Didingasis Allahas įsakė mūsų Valdovui Pranašui lankymo laiku susitikti su arabų gentimis, atvykstančiomis aplankyti Kaabos, ir kviesti jas į islamą. Gavęs šį įsakymą, mūsų mylimas Pranašas ėmė lankytis Zul Madžazo, Ukazo ir Madžanos turguose, vykusiuose netoli Mekos.

Jis dažnai ten eidavo ir kviesdavo gentis tikėti Allaho Aukščiausiojo vienumu ir Jį garbinti. Jis prašė jų pripažinti, kad Jis yra Pranašas, ir skelbė, kad, jei jie tai pripažins, Didingasis Allahas duos jiems Rojų. Tačiau, deja, nė vienas iš jų neklausė šių kvietimų, kuriuos mūsų Valdovas Pranašas išsakydavo beveik maldaudamas. Vieni elgėsi su Juo šiurkščiai ir tyčiojosi, kiti raukėsi ir blogai apie Jį kalbėjo. Be to, kuraišų daugdieviai sekė paskui Jį ir klaidino gentis, pas kurias Jis eidavo.

Pasak imamo Achmedo, Baihakio, Tabaranio ir Ibn Ishako perduotų pasakojimų, Rabija ibn Abadas pasakojo: „Buvau jaunas. Su tėvu buvome nuvykę į Miną. Pasiuntinys alaihis-salam eidavo į vietas, kur buvo apsistojusios arabų gentys, ir sakydavo: ‚O tokie ir tokie sūnūs! Aš esu Rasulas Allaho Aukščiausiojo, kuris jums įsako išmesti šiuos stabus, kuriuos garbinate, garbinti Allahą Aukščiausiąjį, nieko Jam neprilyginant, tikėti manimi ir pripažinti mane tiesa bei saugoti mane, kol paaiškinsiu ir įvykdysiu pareigą, su kuria esu siųstas Aukščiausiojo Allaho! …’

Paskui Jį sekė žvairas vyras supintais plaukais ir sakė: ‚O tokie ir tokie sūnūs! Šis žmogus draudžia jums garbinti mūsų stabus Lat ir Uzą ir kviečia jus į religiją, kurią pats išsigalvojo! Saugokitės… Neklausykite Jo ir Jam nepakluskite! …‘ Paklausiau tėvo: ‚Kas tas, kuris seka paskui šį žmogų?‘ Jis atsakė: ‚Jo dėdė Abu Lahabas‘“.

Tabaranis perdavė Tariko ibn Abdula pasakojimą: „Mačiau Pasiuntinį alaihis-salam Zul Madžazo turguje. Jis garsiai šaukė, kad žmonės išgirstų: ‚O žmonės! Tarkite La ilaha illallah (nėra kito dievo, tik Allahas Aukščiausiasis), ir išsigelbėsite!’ Vienas paskui Jį sekantis vyras mėtė Jam į kojas akmenis, kokius tik pasiekdavo, ir sakė: ‚O žmonės! Netikėkite Juo! … Saugokitės Jo! Nes Jis melagis! …‘ Pataikę akmenys sukruvino Jo palaimintąsias kojas, bet Jis nenuilstamai ir nepalūždamas tęsė Savo kvietimą. Žmonės klausė: ‚Kas tas jaunuolis?‘ Vienas atsakė: ‚Tai jaunuolis iš Abdulmutalibo sūnų‘. Kai jie paklausė: ‚O kas mėto akmenis?’, jis atsakė: ‚Jo dėdė Abu Lahabas‘“.

Imamas Bucharis savo knygoje „Tarich al-kabir“ ir Tabaranis savo knygoje „Mudžam al-kabir“ mini, kad Mudrikas ibn Munibas pasakojo iš savo tėvo, o jo tėvas – iš savo senelio, kuris sakė: „Mes su tėvu buvome atvykę į Miną ir kuriam laikui ten apsistoję. Užtikome grupę žmonių. Vienas vyras jiems sakė: ‚O žmonės! Tarkite La ilaha illallah, ir išsigelbėsite!’ Vieni aplink Jį buvę žmonės spjaudė Jam į gražų veidą, kiti bėrė Jam ant galvos žemių, dar kiti keikė ir visaip įžeidinėjo. Taip tęsėsi iki vidurdienio. Tada ten atėjo maža mergaitė su vandens ąsočiu rankoje. Pamačiusi Jį tokios būklės, ji pravirko. Atsigėręs vandens, Jis atsigręžė į mergaitę ir tarė: ‚O mano dukra! Nebijok, kad tavo tėvas pateks į spąstus ir bus nužudytas ar pažemintas!’ Tada mes paklausėme ten buvusiųjų: ‚Kas tas vyras ir kas ta mergaitė?‘ Jie atsakė: ‚Tai Muchammedas iš Abdulmutalibo sūnų, o šalia Jo – Jo duktė Zainaba‘“.

„Jis (Junusas alaihis-salam) – mano brolis. Jis, kaip ir aš, buvo Pranašas“ Hadisas šarif

Saidas ibn Jahja ibn Saidas Amavis savo knygoje „Magazi“ perdavė pasakojimą iš savo tėvo, o jo tėvas – iš Abu Naimo ir Abdurachmano Amirio, o Abdurachmanas Amiris – iš daugelio kitų. Jie sakė: vieną dieną mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) nuėjo į Ukazo turgų. Jis priėjo prie Bani Amiro genties ir jų paklausė: „O Bani Amirai! Kaip jūs globojate tuos, kurie ieško pas jus prieglobsčio?“ Jie atsakė: „Niekas negali mūsų nė žodžiu užkabinti, ir niekas negali šildytis prie mūsų ugnies be mūsų leidimo! …“ Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Aš esu Allaho Aukščiausiojo Rasulas. Ar gintumėte mane, kai ateisiu pas jus, kol perduosiu žmonėms pranašo pareigą, kurią man davė mano Viešpats?“ Jie paklausė: „Iš kurių kuraišų Tu esi?“ Mūsų Valdovas atsakė: „Aš iš Abdulmutalibo sūnų“. Tada jie tarė: „Jei Tu iš Abdulmutalibo sūnų, kodėl jie Tavęs negina?“ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsakė: „Jie buvo pirmieji tarp tų, kurie mane neigia“. Bani Amiro būrys tarė: „O Muchammedai! Mes nei atmetame Tave, nei tikime tuo, ką atnešei. Bet mes ginsime Tave, kol perduosi žmonėms Savo pranašo pareigą“.

Po to mūsų Valdovas Pranašas atsisėdo pas juos. Tuo metu grįžo Baihara ibn Farisas, vienas Bani Amiro vadų, baigęs prekybą turguje. Jis parodė į mūsų Valdovą Pranašą ir jų paklausė: „Kas tai?“ Jie atsakė: „Tai Muchammedas ibn Abdula“. Baihara paklausė: „Kokie jūsų reikalai su Juo, kad pasisodinote Jį pas save?“ Jie atsakė: „Jis ieškojo pas mus prieglobsčio; Jis sako, kad yra Allaho Rasulas, ir prašo mūsų Jį ginti, kol Jis perduos žmonėms Savo pranašo pareigą“. Tada Baihara atsigręžė į mūsų Valdovą Pranašą ir tarė: „Imtis Tave ginti reiškia statyti savo krūtinę kaip taikinį visų arabų strėlėms“. O savo tautai jis tarė: „Nėra genties, kuri grįžtų namo su kuo nors blogesniu nei jūs. Vadinasi, jūs kariausite su visais arabais ir statysite savo kūnus kaip taikinį jų strėlėms! Jei Jo paties tauta būtų įžvelgusi Jame ką nors gera, ji pati pirmiausia būtų Jį gynusi. Jūs bandote suteikti prieglobstį ir pagalbą žmogui, kurį Jo paties tauta paneigė ir išvijo! Jūs visiškai klystate! …“

Paskui jis atsigręžė į mūsų mylimą Pranašą ir buvo toks nelaimingas, kad pasakė: „Tuoj pat palik mus ir grįžk pas Savo tautą! … Prisiekiu, jei nebūtum mano tautos tarpe, dabar nukirsčiau Tau galvą! …“ Išgirdęs šiuos žodžius, Pasaulių Valdovas didžiai nuliūdęs užsėdo ant Savo kupranugario. Įžūlusis Baihara numušė mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, nuo kupranugario. Tai pamačiusi moteris iš Ashabų al-kiram, vardu Dabaa binti Amir, garsiai sušuko ir pasišaukė savo gimines: „Kaip galite pakęsti tai, kas daroma Allaho Aukščiausiojo Chabibui? Argi nėra nė vieno, kuris dėl manęs išgelbėtų Allaho Pasiuntinį iš šitų rankų?“ Tuoj pat trys jos dėdės sūnūs užpuolė nelaimingąjį Baiharą. Du Baiharos žmonės norėjo jam padėti, bet anie trys smarkiai apkūlė ir sumušė Baiharą ir jo padėjėjus. Mūsų mylimas Pranašas, stebėjęs, kas vyksta, meldėsi už tuos tris, kurie kovojo už Jį: „O mano Viešpatie! Suteik šiems Savo palaimą!“ O už Baiharą ir jo padėjėjus Jis meldėsi: „O mano Viešpatie! Atitolink ir šiuos nuo Savo gailestingumo!“

Tie, už kuriuos Jis meldėsi gero, buvo pagerbti tapdami musulmonais, o kiti mirė netikintys. Kai Bani Amiro genties nariai grįžo namo, jie papasakojo vienam savo genties senoliui, skaičiusiam dangiškąsias knygas, ką patyrė Mekoje. Kai šis žmogus išgirdo mūsų Valdovo Pranašo vardą, jis papriekaištavo jiems sakydamas: „O Bani Amirai! Ką jūs padarėte? Nė vienas iš Ismailo sūnų iki šiol niekada melagingai nesiskelbė pranašu. Tai, ką Jis sakė, be jokios abejonės, buvo tiesa ir teisinga. Šios praleistos progos dabar labai sunku atitaisyti! …“

Kai Jis kalbėjosi su Džibrilu,
Priešais Jį atsirado Rafrafas ir pasveikino.
Tada paėmė tą pasaulio šachą
Ir tuoj pat nunešė Jį į Sidrą.

„O žmonės! Tarkite La ilaha illallah, ir išsigelbėsite!“ Hadisas šarif

Isra ir Miradžas